Administracinė byla Nr. A-882-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01934-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija: 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.                      Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. 

2.                      Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. vasario 22 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo laikomas kamerose, kur trūko ploto, judėjimo laisvės, esantys kameroje baldai dar labiau mažino tenkantį plotą. Sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, iš jų sklido nemalonus kvapas, sanitariniai mazgai atitverti tik sienele su užuolaida, kas neužtikrino privatumo. Kameroje Nr. 72 trūko sėdimų vietų prie stalo, buvo tik viena vieta prie stalo, todėl maistą teko valgyti atšalusį.

3.                      Pareiškėjas teigė, kad gultai aprūdiję nuo drėgmės ir senumo, durys apdaužytos ir aprūdijusios. Apšvietimas kamerose per mažas, lempos be gaubtų. Dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė nemalonius išgyvenimus, galimybių sumažėjimą, t. y. neturtinę žalą.

4.                      Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5.                      Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. vasario 22 d. buvo laikomas įstaigoje kameroje Nr. 99, kameroje būdavo 1-4 asmenys. Kameroje Nr. 72 nurodytu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo. Kadangi kameroje Nr. 99 esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 4,06 kv. m iki 16,22 kv. m gyvenamojo ploto. Tualetai kamerose įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Tualetas nuo bendros erdvės atskirtas sienele, jos aukštis 2,26 m, užtikrinančia privatumą. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Remontai kamerose atliekami pagal nustatytus planus.

6.                      Atsakovo atstovas teigė, kad patikrinus higienos sąlygas pareiškėjo buvimo kamerose, 2017 m. rugpjūčio 9 d. patikrinimo aktu nustatyta, jog kameroje Nr. 99 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus, veiksmų, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Vėliau ši kamera tikrinta nebuvo. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytus planus. Nuolatinis aplinkos kenksmingumo stebėjimas ir šalinimas vykdomi, tai patvirtina ir atlikti patikrinimai. Atsakovo atstovas neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindė abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais. 

II.

7.                      Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą tenkino iš dalies, pripažindami, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

8.                      Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos bei laikymo kamerose, neatitinkančiose higienos normų. 

9.                      Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. vasario 22 d. buvo 4 dienas kalinamas Šiaulių TI kameroje Nr. 99, po 1–4 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 4,05 kv. m iki 16,22 kv. m kameros ploto. Teismas pažymėjo, kad 4 asmenys kameroje buvo trumpai – tik pusę dienos, kitą laiką kameroje buvo 1–2 asmenys. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, iš viso 4 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas nenustatė, kad sanitarinis mazgas ar kitas kameroje buvęs inventorius ribojo pareiškėjo judėjimo laisvę daugiau, nei būtina.

10.                      Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo, nustatė, kad tualetas nuo kameros Nr. 99 yra atskirtas mūrine sienele, kurios aukštis yra 2,30 m, įėjimas atitvertas užuolaida, pats įėjimas nukreiptas ne į kameros pusę, o į šoną, todėl teismas privatumo pažeidimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo šiuo atveju nenustatė, tačiau pripažino pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, pagrįsta.

11.                      Teismas nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) Šiaulių departamentas neatliko kameros Nr. 99 patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms yra iš dalies paneigtas bylos medžiaga, nustatant, jog kameroje Nr. 99 pažeidimų nenustatyta, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog patikrinimas atliktas prieš pusę metų iki atvykstant pareiškėjui, todėl abejones teismas vertino pareiškėjo naudai, tačiau taip pat pažymėjo, kad pats pareiškėjas nėra pateikęs skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje nei atsakovui, nei kitoms institucijoms.

12.                      Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl vietų trūkumo prie stalo, netinkamų gultų, ar elektros įrangos tvarkingumo kaip nepagrįstus. Taip pat teismas sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis ar buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

13.                      Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (galimai prastos higienos sąlygos gyvenamosiose kamerose, blogas kvapas kameroje) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kitos sąlygos Šiaulių TI šioje gyvenamojoje kameroje galimai tik dalinai buvo užtikrintos (pareiškėjo argumentai dėl prastų higienos sąlygų kamerose nebuvo visiškai paneigti), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, kitų pažeidimų nenustačius bei įvertinus trumpą pareiškėjo buvimo laiką tardymo izoliatoriuje (tik 4 dienas), teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III.

14.                      Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. 

15.                      Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, jog Šiaulių TI esamas sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, be to, nebuvo įrengta oro vėdinimo sistema. Patikrinimas, kurio metu nustatytais duomenimis rėmėsi teismas, buvo atliktas prieš pusę metų iki pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 99.

16.                      Pareiškėjas teigia, kad nors jis buvo laikomas neilgą laikotarpį Šiaulių TI, tačiau intensyviai patyrė blogas emocijas ir neturtinę žalą. Kameros plotą užėmę baldai mažino vienam asmeniui tenkantį plotą, todėl, pareiškėjo vertinimu, jis buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

17.                      Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

18.                      Atsakovo atstovo nuomone, skundžiamas sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas teisingai įvertino ir konstatavo, kad plotas, tenkantis vienam asmeniui, atitiko teisės normų reikalavimus, ir pažymėjo, jog teisės aktuose yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma, todėl baldų užimamas plotas neišskaičiuojamas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tai, jog tualeto sienelės aukštis buvo kur kas didesnis nei 1,50 m (t. y. 2,30 m), ir pagrįstai konstatavo, kad asmens privatumas pažeistas nebuvo, tačiau pripažino, kad nesant atitvaros iki lubų, dėl sanitarinio mazgo galėjo tvyroti blogas kvapas. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai.

19.                      Atsižvelgiant į tai, jog esant tinkamam plotui, nustačius higienos normų pažeidimus neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, todėl pažeidimo pripažinimas yra pakankamas. Įvertinusi pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Šiaulių TI, atsižvelgiant į jų trukmę ir į neturtinės žalos nustatymo kriterijus, atsakovas mano, kad teismo sprendimas atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų teismas įvertinęs. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20.                      Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. vasario 22 d., atlyginimo.

21.                      Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes dėl higienos normų pažeidimo pareiškėjo naudai, taip pat nustatęs, kad kameroje buvo blogas kvapas, padarė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus.

22.                      Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėjas, kuris teigia, kad baldai užėmė didelę kameros ploto dalį ir jam teko mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, be to, pareiškėjas intensyviai patyrė blogas emocijas, todėl jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

23.                      Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24.                      Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

25.                      Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė bei išnagrinėjo reikšmingas bylai aplinkybes, susijusias su pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto nustatymu, privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimu ir higienos normų pažeidimais. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir aplinkybių vertinimui bei padarytoms išvadoms, todėl papildomai jų nekartoja ir dėl jų nepasisako.

26.                      Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog apskaičiuojant jam tenkantį plotą turėtų būti išskaičiuojamas baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas, teisėjų kolegija pažymi, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį kameros plotą, pagrįstai neišskaičiavo sanitarinio mazgo ir baldų ploto.

27.                      Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimo. Nors pareiškėjas teigia, kad pagal teismų praktiką Šiaulių TI sanitarinio mazgo įrengimas pažeidžia pareiškėjo teisę į privatumą, tačiau nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog sanitarinis mazgas kameroje atitvertas mūrine sienele, kurios aukštis yra 2,30 m, o įėjimas atitvertas užuolaida. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog sanitarinis mazgas yra atskirtas aukšta sienele ir įėjimas yra atitvertas neperšviečiama užuolaida, sprendžia, kad šiuo atveju niekas negalėjo matyti pareiškėjo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, todėl buvo užtikrintas pareiškėjui minimaliai būtinas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

28.                      Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

29.                      Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

30.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

31.                      Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje buvo blogas kvapas ir galimai prastos higienos sąlygos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), be to, pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kitos sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus šioje gyvenamojoje kameroje galimai tik dalinai buvo užtikrintos (pareiškėjo argumentai dėl prastų higienos sąlygų kamerose nebuvo visiškai paneigti). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tik 4 dienas.

32.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

33.                      Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas 

        Milda Vainienė