Baudžiamoji byla Nr. 1A-70-531/2020

        Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00383-2013-9

        Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 16 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

dalyvaujant prokurorei Reginai Tamelienei,

gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžiu, kuris iš dalies pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu, E. M. paskirta bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams.

Bausmės laikas skaičiuojamas nuo 2019 m. gruodžio 23 d.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d. (imtinai) (5 mėnesiai ir 2 dienos) bei atlikta bausmė pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2019 m. gruodžio 22 d. (imtinai) (9 mėnesiai ir 4 dienos), iš viso 1 metai 2 mėnesiai ir 6 dienos.

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. M. jam priteistas 443,12 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.       Bylos esmė

1.       E. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 1 d., laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 07.50 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, slapta pagrobė nerakintą A. K. priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m. gamybos, 405,47 Eur (1 400 Lt) vertės, su jame buvusiais A. K. daiktais: mobilaus ryšio telefonu (duomenys neskelbtini) 23,17 Eur (80 Lt) vertės, pinigine 11,58 Eur (40 Lt) vertės, 66,61 Eur (230 Lt) grynųjų pinigų, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. K. 506,84 Eur (1 750 Lt) dydžio turtinę žalą.

II.       Apeliacinio skundo argumentai

2.       Nuteistasis E. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad buvo neteisingai konstatuota, kad jis neatlygintinai siekė užvaldyti svetimą turtą – automobilį. Tokią apylinkės teismo išvadą paneigia byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusysis iš pradžių teigė, kad davė vairuoti automobilį, tačiau vėliau ėmė tai neigti. Byloje liudytoju apklaustas B. parodė, kad matė, kaip nukentėjusysis jam - E. M., padavė automobilio raktelius. Be to, automobiliu jis važiavo ne vienas, kartu su juo važiavo ir girtas jo savininkas. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis nedalyvavo nei viename teismo posėdyje, bėgo nuo teismo be pateisinamų priežasčių. Taip pat nei viename teismo posėdyje nebuvo ir liudytojų V. ir M. B., kurie turėjo būti bendrininkai. Teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nešališką teismą, nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimus ir paneigti nagrinėjamas aplinkybes. Mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neįrodė jo kaltės, neargumentavo bendrininkavimo požymių, nepateikė įrodymų vertinimo ir teisinės argumentacijos.

3.       Teismo posėdyje nuteistojo gynėja palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė jį tenkinti, o prokurorė – atmesti.

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

6.       Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas, be kita ko, pagrobė automobilį. Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) yra tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti. Teismų praktikoje aiškinant vagystei būdingą tyčios turinį pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokia, jog paima svetimą daiktą, numato, kad šio daikto savininkas neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą, ir to nori arba suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-976/2019).

7.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad E. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį pagrįstai. E. M. apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami tik vienpusiškai bei subjektyviai aprašytais ir įvertintais įvykiais, o vien tik tai, kad jis kitaip vertina susiklosčiusią situaciją ir nesutinka su apylinkės teismo priimtu nuosprendžiu, nesuteikia pagrindo jį keisti ar naikinti. Pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas visus byloje surinktus duomenis įvertino tinkamai ir baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktais apylinkės teismo motyvais, todėl jų nekartoja, o tik papildo.

8.       E. M. viso proceso metu savo kaltę dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo neigė, teigdamas, jog nukentėjusysis jam automobilį buvo patikėjęs, tačiau šie jo argumentai akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui, todėl jie atmetami ir vertinami išimtinai kaip E. M. pasirinktas gynybos būdas, siekiant jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

9.       Nurodomą aplinkybę, jog E. M. nukentėjusysis automobilį buvo patikėjęs, paneigia ikiteisminio tyrimo metu duoti išsamūs nukentėjusiojo A. K. parodymai, jog jis su draugu pravarde „(duomenys neskelbtini)“ apie 00.00 val., atvažiavo į (duomenys neskelbtini) degalinę nusipirkti alaus. Prie degalinės sutiko E. M. su draugais. Visi prie degalinės išgėrė. Kadangi buvo išgėręs ir nenorėjo prarasti teisės vairuoti, davė E. M. vairuoti savo automobilį. Jie važiavo į (duomenys neskelbtini). Pakeliui sustoję (duomenys neskelbtini) gėrė alų. (duomenys neskelbtini) pasiliko jo draugas pravarde „(duomenys neskelbtini)“, o jis su E. M. ir pastarojo draugu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). Jo automobilį vairavo E. M.. (duomenys neskelbtini) miestelyje, palikę automobilį prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, jie trise nuėjo prie tiltelio toliau gerti. Automobilis stovėjo 300-400 m atstumu nuo jų. Automobilyje buvo palikti rakteliai ir jo daiktai: mobiliojo ryšio telefonas „(duomenys neskelbtini)“ 80 Lt vertės, piniginė 40 Lt vertės, su dokumentais, ir 230 Lt grynųjų pinigų. Begeriant jis užmigo, o prabudęs ryte nerado nei E. M. su draugu, nei savo automobilio su daiktais. Apie vagystę pranešė policijai. Vėliau iš policijos sužinojo, kad jo automobilis rastas (duomenys neskelbtini) sudaužytas. Nuvykęs į (duomenys neskelbtini) pamatė savo sudaužytą automobilį. Automobilio viduje nebuvo jo mobilaus telefono, piniginės su dokumentais ir pinigais. E. M. jis automobilio nedavė. Kai jis užmigo, E. M. pasiėmė automobilį savavališkai, be jo žinios, t. y. jį pavogė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais, kadangi jis juos patvirtino ir akistatos su E. M. metu. Be to, analogiškas tą dieną vykusių įvykių aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas V. B.. Liudytojas parodė, kad 2013 m. gegužės pabaigoje, jis su E. M., M. B. ir D. S. buvo prie ežero ir gėrė. Tamsiu paros metu su D. S. automobiliu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). Ten, degalinėje sutiko vaikiną pravarde „(duomenys neskelbtini)“ ir A. K.. A. K. buvo su automobiliu. Ten visi gėrė alų. Po to, dviem automobiliais nuvyko į (duomenys neskelbtini). Pamena, kad vienu metu A. K. automobilį vairavo E. M., kai vaikiną pravarde „(duomenys neskelbtini)“ vežė į (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) jie grįžo trise, t. y. jis, E. M. ir A. K.. Tuomet A. K. automobilį vairavo E. M.. (duomenys neskelbtini) sėdėdami automobilyje jie toliau gėrė alų. A. K. išlipęs iš savo automobilio parkrito ant žolės ir užmigo, nes buvo labai girtas. E. M. pasakė: „sėsk, važiuojam“. A. K. paliko miegoti. Ji su E. M. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) rajoną, po to į (duomenys neskelbtini), o paskui į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) E. M., vairuodamas A. K. automobilį, atsitrenkė į bordiūrą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tik tai, jog nukentėjusysis ir minėtas liudytojas nebuvo apklausti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nesudaro pagrindo šiuos jų parodymus laikyti nepatikimais ir atmesti. Vertinant susiklosčiusią situaciją, taip pat svarbu pabrėžti, jog tai, kad A. K. leido E. M. vairuoti savo automobilį tam, kad jie kartu galėtų nuvykti į (duomenys neskelbtini) miestelį, nereiškia, jog apeliantas įgijo teisę be papildomo savininko leidimo kada panorėjęs naudotis A. K. priklausančia transporto priemone.

10.       Tai, kad E. M. siekė svetimą automobilį valdyti kaip savo, o ne laikinai pasinaudoti ir grąžinti nukentėjusiajam, įrodo liudytojo E. K. ir V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat byloje esanti rašytinė medžiaga. Liudytojas E. K. parodė, kad 2013 m. birželio 1 d., apie 7.50 val., važiuodamas į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pamatė automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkusį į šaligatvio bordiūrą. Automobilyje buvo du vaikinai, vienas iš jų buvo jam iš matymo pažįstamas E. M.. Vaikinai pasakė, kad automobilį reikia patraukti į aikštelę. Jiems patraukus automobilį, vaikinai kalbėjo apie metalo supirkimo aikštelę. Tada jis pasiūlė nupirkti automobilį. E. M. pasakė, kad jis yra automobilio savininkas ir sutiko parduoti automobilį. Automobilio dokumentai buvo, todėl jis užpildė pirkimo - pardavimo sutartį. Liudytojas V. B. paaiškino, kad prie jų privažiavo raudonos spalvos automobilis. Vaikinas paklausė ar nereikia pagalbos. Jis paprašė nutraukti automobilį į automobilių stovėjimo aikštelę. Nutraukus automobilį į aikštelę, vaikinas paklausė ką darysime su automobiliu. E. M. pasakė, kad jis automobilį parduoda. Vaikinas surašė kažkokius dokumentus ir E. M. už automobilį padavė 300 Lt. Tai, kad E. M. E. K. pardavė A. K. priklausantį automobilį įrodo ir dokumentų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Jame yra nurodyta, kad buvo apžiūrėta transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis. Sutartyje ranka, mėlynos spalvos tušinuku įrašyta data „2013-06-01“, laikas „08.00“, vieta „(duomenys neskelbtini)“. Skiltyje – pardavėjas – ranka, mėlynos spalvos tušinuku įrašytas E. M. asmens kodas, vardas ir pavardė. Skiltyse – pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka pardavėjui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę – valstybinis numeris – ranka, mėlynos spalvos tušinuku įrašyta „(duomenys neskelbtini) Skiltyje – Šalys parduodamą transporto priemonę įkainojo – ranka parašyta „300 Lt“. Skiltyje – transporto priemonę pardavė – ranka įrašyta „E. M.“ ir šalia yra parašas.

11.       Taip pat šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, kad būtent E. M. pagrobė ir A. K. automobilyje buvusius daiktus: mobilaus ryšio telefoną, piniginę, 230 Lt grynųjų pinigų. Iš byloje apklaustų liudytojų D. S., V. B. ir nukentėjusiojo A. K. parodymų nustatyta, kad praėjus kelioms dienoms po įvykio (2013 m. birželio 5 d.), kuomet buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jie su E. M. vyko pas A. K. ir dalį iš automobilio paimtų, jam priklausančių daiktų grąžino.

12.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad išdėstyta, konstatuoja, kad E. M. neabejotinai suvokė, jog neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina A. K. priklausantį turtą – automobilį, atimdamas iš jo galimybę jį valdyti, disponuoti ir naudotis, ir to norėjo. Taigi, jis pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas kaltu pagrįstai.

13.       E. M., ginčydamas savo kaltę, nurodo, kad šiuo atveju byloje apklausti liudytojai V. ir M. B. turėjo būti pripažinti nusikaltimo bendrininkais. Tokie apelianto argumentai yra visiškai nepagrįsti, todėl atmetami. Visų pirma pažymėtina, kad kai E. M. pagrobė A. K. priklausančią transporto priemonę, su juo važiavo tik V. B., o M. B. kartu nebuvo. Be to, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog būtent E. M. sugalvojo pagrobti A. K. automobilį, ką šiuo atveju ir padarė, o kai jį sudaužė, sprendimą jį parduoti priėmė pats vienas. Pinigus už automobilį pasiėmė taip pat jis. V. B. jokių nusikalstamų veiksmų neatliko. Vien tik tai, kad šis liudytojas vogtu automobiliu važiavo kartu su E. M., negali būti laikoma priežastimi jį pripažinti nusikalstamos veikos bendrininku ir traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Dėl E. M. paskirtos bausmės

14.       BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Pirmosios instancijos teismas už šios nusikalstamos veikos padarymą E. M. skyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžiu, kuris iš dalies pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu, E. M. paskirta bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams.

15.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, daro išvadą, jog apylinkės teismas teisingai ir tinkamai įvertino E. M. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę, atsakomybei įtakos turinčias aplinkybes ir kitus BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus bei parinko ir paskyrė apeliantui bausmę už minėtos nusikalstamos veikos padarymą, nustatė jos dydį. Jokių pažeidimų šią bausmę bendrinant su Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžiu, kuris iš dalies pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. E. M. paskirta bausme padaryta nebuvo. Tiek skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, tiek galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos ir dėl to neteisingos. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai įskaitė E. M. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką bei bausmę, atliktą pagal minėtą nuosprendį bei nustatė bausmės vykdymo pradžią. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šioje dalyje keisti skundžiamą nuosprendį.

Dėl BPK pažeidimų

16.       E. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, teisė į gynybą, nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimus ir paneigti nagrinėjamas aplinkybes. Šie apelianto argumentai atmetami. Iš byloje esančių teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad bylos nagrinėjimo metu E. M. naudojosi advokato paslaugomis, jam buvo suteikta teisė pateikti savo versiją dėl įvykusių įvykių ir jo veiksmų, teikti prašymus, pasisakyti sprendžiamais klausimais bei kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu. Taigi pagrindo teigti, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nėra. Pažymėtina, kad teismo šališkumu laikomas išankstinės nuomonės turėjimas. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjęs, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę, spręsdamas dėl E. M. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, nėra taip pat. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                 Valdas Ciesiūnas

                                                Donatas Jatužis

                                                Jolanta Raščiuvienė