Pranešėja R. Valentinienė
 Teisėja D. Valošinaitė
|
Baudžiamoji byla Nr. 1A–263-106/2010
Procesinio sprendimo
kategorija:
1.2.14.1,
2.1.7.4. (S)
|
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 10 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos
Valentinienės,
teisėjų Eduardas Maškevičius, Lino Pauliukėno,
sekretoriaujant Jūratei Dužinskienei,
dalyvaujant prokurorui Aidui
Giniočiui,
nukentėjusiajam V. S.,
išteisintajai T. S.,
gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo
V. S. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro Aido
Giniočio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo
15 d. nuosprendžio, kuriuo T. S., a.k. (duomenys neskelbtini) išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 str. 2 d.
Nukentėjusiojo V. S. civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo
paliktas nenagrinėtu.
Išnagrinėjusi
bylą, teisėjų kolegija
nustatė:
T. S. buvo kaltinama tuo, kad ji, turėdama tikslą pagrobti svetimą
turtą, žinodama kad jos namuose įrengtame seife, kurio užrakto kodo ji neturėjo, laikomi „V. S. individualios įmonės“ pinigai, 2008 m.
sausio 22 d., apie 13 val., į savo
namus, esančius (duomenys neskelbtini), iškvietė „A. A. juvelyrinių gaminių įmonės“ šaltkalvį V. G., kuriam melagingai nurodė, kad užmiršo namuose esančio seifo užrakto
kodą ir paprašė atrakinti seifą. V. G. išlaužus minėto seifo duris, t.y. įvykdžius užsakymą, T. S. pagrobė iš minėto seifo „V. S. individualiai įmonei“ priklausančius
87 0000 eurų (kas atitinka 300 150 Lt), 15 000 JAV dolerių (kas atitinka 35 250 Lt) ir 330 000
Lt. T. S. buvo kaltinama, kad iš viso pagrobė „V. S. individualiai įmonei“ priklausančio turto už 665
400 Lt.
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis
V. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį
nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, T. S. pripažinti
kalta pagal BK 178 str. 3 d., nuteisti sankcijoje numatyta bausme, tenkinti jo
civilinį ieškinį. Nurodo, kad apylinkės teismas neįvertino įrodymų, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados
neatitinka bylos aplinkybių, liko neaptarti objektyvieji ir subjektyvieji
veikos požymiai, taip pat kvalifikuojantys požymiai, išskyrus nusikaltimo
objektą ir dalyką. Taip pat nesupranta, kokiu pagrindu ji buvo išteisinta.
Nukentėjusysis teigia, kad dėl įsilaužimo į seifą, jo sugadinimo išteisintoji
nebuvo kaltinama, jis sutinka ir su ta aplinkybe, kad seifas priklausė jiems
abiem, buvo jų namuose, tačiau teigia, kad be jo žinios T. S. negalėjo
patekti į seifo vidų, nes ten buvo laikomi svetimi pinigai, už kuriuos jo įmonė
turėjo pinigus patikėjusiems asmenims nupirkti automobilius. Tvirtina, kad
apylinkės teismas neanalizavo, neįvertino jo bei liudytojų parodymų, jų neįvertino
ir dėl jų nepadarė jokių išvadų. Nuosprendyje nepasisakyta, ar seife buvo
pinigai ir pan. Mano, kad bylos medžiaga įrodo, jog T. S.,
išlaužusi seifą, pagrobė ne 5000 litų, kuriuos jis jai buvo davęs anksčiau, o
visus ten buvusius pinigus įvairia valiuta, bendroje sumoje už 665400 litų.
Tokias aplinkybes patvirtina liudytojai, pateikti paskolos rašteliai bei T. S. prašymu seifą išlaužusio V. G. parodymai,
kad seifas buvo pilnai prikrautas pinigų, tiek litų, tiek kitos valiutos, taip
pat patvirtina ir su V. G. atliktas tardymo eksperimentas,
apie kurį nuosprendyje visiškai nepasisakyta. Pagal teismų praktiką, kaip nurodo
Lietuvos Aukščiausiojo teisino Senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 52 5 p., svetimas
turtas - tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam
asmeniui... Pagal BK 178 ir 180 straipsnius nėra svetimas asmenims bendrosios,
jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kol jis nėra padalytas arba
kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Kai turtą pagrobia
šeimos narys, kuriam tas turtas nepriklauso bendrosios jungtinės ar bendrosios
dalinės nuosavybės teise (pvz., vaikas, įvaikis), tokia veika kvalifikuojama kaip
svetimo turto pagrobimas. Nukentėjusysis nurodo, kad nuosprendyje nenurodyta,
kodėl teismas padarė išvadą, jog T. S. nepagrobė svetimo
turto, nes šiuo atveju nėra būtino nusikalstamos veikos sudėties požymio -
nusikaltimo dalyko. Neaišku, kaip nustatyta, kad seife buvę ir pasisavinti
pinigai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybe. Nuosprendyje tik dėstomos
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintos nuostatos,
kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po
santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; kad įmonė buvo
įsteigta ir registruota nukentėjusiojo vardu, bet santuokos metu, todėl tiek
pati įmonė, tiek iš jos veiklos gautos pajamos yra bendra sutuoktinių
nuosavybė. Teigia, kad nuosprendyje neaiškinama išteisintajai nenaudinga CK
3.91 str. nuostatos išimtis dėl lėšų, būtinų asmeninei sutuoktinio įmonei
funkcionuoti. Taip pat komentuoja CK 3.88, 3.89 str. nuostatas ir daro išvadą,
kad lėšos, būtinos sutuoktinio profesinei veiklai, nėra bendroji jungtinė
sutuoktinių nuosavybė, todėl šiuo atveju pagrobtas turtas yra vagystės dalykas.
Teigia, kad T. S. iš seifo pagrobti pinigai yra svetimi,
jie nebuvo jo individualios įmonės pajamos, gautas pelnas, priklausė ne jam ir
ne T. S., o šioje baudžiamojoje byloje apklaustiems
liudytojams ir tai nėra jungtinė nuosavybė. Mano, kad teismas pripažino svarbią
jo nurodytą aplinkybę, jog skolos raštelių kopijos seife kartu su pinigais
laikomos nebuvo, todėl T. S. negalėjo suprasti, kad
pinigai buvę ne šeimos, bet svetimas turtas. Jo individuali įmonė vykdė veiklą,
susijusią su automobilių pirkimu JAV aukcionuose, turėdama teisę juose
dalyvauti kaip pirkėjas, todėl jis tarpininkavo kitiems asmenims, norintiems
įsigyti automobilius iš JAV. Tam tikslui jie duodavo pinigus, kurie buvo
apiforminami skolos rašteliais, o po to jo įmonė nupirkdavo jų pageidaujamus
automobilius už jų duotus pinigus, sutvarkydavo visus reikalingus formalumus,
perduodavo pirkėjui įsigytus automobilius, o po to panaikindavo skolos raštelį.
Teigia, kad tokie pinigai, skirti pirkti automobiliams JAV, nebuvo įmonės
turtas ar gautos pajamos. Nurodo, kad T. S. tai žinojo,
nes kurį tai laiką buvo įdarbinta jo įmonėje. Žinodama, kad šie pinigai yra ne jo,
o svetimų žmonių, ir sugalvojusi su juo skirtis, nusprendė šiuos pinigus
pasisavinti. Ji net neprašė atidaryti seifą, pasakyti kodą, o tiesiog jį
išlaužė, visus ten buvusius svetimus pinigus pasisavino, o tik po to padavė
teismui ieškininį pareiškimą dėl santuokos nutraukimo. Todėl T.
S. civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo apie pasisavintus iš seifo
pinigus net nekalba ir neprašo jų padalinti.
Nukentėjusysis tvirtina, kad teismas nemotyvavo
sprendimo dėl civilinio ieškinio, mano, kad byloje pakanka įrodymų pagrįsti
civilinio ieškinio dydį, kuris turi reikšmės ir šios nusikalstamos veikos
kvalifikavimui. T. S. veiksmais jam buvo padaryta žala,
nes dalį šių įsipareigojimų jis yra vienasmeniškai
įvykdęs, todėl iš T. S. turėjo būti priteista 665 400
litų.
Apeliaciniame skunde
prokuroras prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį
nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: T. S. pripažinti kalta pagal BK 178 str. 3 d. ir paskirti jai šešių mėnesių
laivės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Prokuroro skundas grindžiamas
analogiškais motyvais. Nurodo, kad šiuo
konkrečiu atveju pinigai, kurie buvo laikomi seife buvo paimti iš asmenų užtikrinti nukentėjusiojo individualios
įmonės funkcionavimą - automobilių pirkimą ir jų pardavimą ir tai nebuvo
pajamos iš įmonės veiklos. Šias aplinkybes patvirtino ne tik tiesiogiai
suinteresuotas bylos baigtimi nukentėjusysis V. S., bet ir
liudytojai, kurie parodė, kad iki minėtos vagystės skirtingu laikotarpiu
perdavė V. S. pinigų sumas automobilių įsigijimui
Jungtinėse Amerikos Valstijose. „V. S. individualios
įmonės" veikla nebuvo V. S. ir T. S.
bendra veikla.
Prokuroras nurodo, kad T. S. buvo
kaltinama pagrobusi svetimą turtą, o jos veiką kvalifikuojančiomis aplinkybėmis
buvo nurodytas įsibrovimas į saugyklą ir didelės vertės turto pagrobimas.
Apylinkės teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad V. S. ikiteisminio
tyrimo metu buvo parodęs, kad jo įmonės būstinė yra būtent butas, kurio adresu
gaunama korespondencija ir jame yra seifas, kuriame buvo galima saugiai laikyti
įmonės pinigus. Iš pradžių T. S. buvo žinomas seifo kodas,
tačiau jis jį pakeitė, kadangi pradėjo įtarti, kad iš seifo dingsta pinigai.
Tokia aplinkybė rodo, kad T. S., žinodama, kad seife yra
laikomi įmonės pinigai ir suvokdama, kad yra pakeistas seifo kodas, sąmoningai
melagingai nurodė meistrui V. G., kad užmiršo seifo kodą
ir paprašė išlaužti seifo duris bei pagrobė ten buvusius, jai nei asmeninės,
nei jungtinės nuosavybės teise nepriklausiusius pinigus. T. S.
supratimą, kad ji pagrobė svetimus pinigus sąlygoja ir tolimesni jos
veiksmai, nes ji pakeitė buto durų spyną, išsikvietė antstolį, kuris turėjo
konstatuoti, kad seifas visiškai tuščias, nors pati T. S. parodė,
kad išlaužus seifo duris ji jame rado 5000 Lt ir juvelyrinius dirbinius. Tai
rodo, kad T. S. iškvietė antstolę ne tam, kad pastaroji
neginčijamai konstatuotų, koks realus seifo turinys buvo išlaužus seifo duris,
o tam, kad konstatuotų T. S. palankias aplinkybes, t.y.
kad seifas buvo tuščias. Jeigu tikėti T. S. parodymais,
tai antstolė G. P. turėjo konstatuoti, kad seife buvo 5000
Lt. ir juvelyriniai dirbiniai. Teigia, kad liudytojo V. G. parodymai,
kad išlaužęs seifą jis jame pamatė didelį kiekį pinigų įvairia valiuta,
paneigia T. S. parodymus, kad ji paėmė tik 5000 litų. Savo
parodymus V. G. patvirtino atliekant eksperimentą. Tai,
kad seife buvo labai didelė pinigų suma patvirtino ir liudytojai G.
M. ir M. R., kuriems tokias aplinkybes nurodė V. G..
Prokuroras ir
nukentėjusysis prašo apeliacinius
skundus tenkinti.
Išteisintoji ir jos gynėja
prašo apeliacinius skundus atmesti.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos
teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai
išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus,
pagrįstai T. S. išteisino pagal BK 178 str. 2 d. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip
vertinti byloje ištirtus įrodymus nei tai padarė apylinkės teismas.
Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad T.
S. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 3 d., sudėties, nes nėra
būtino šios nusikalstamos veikos požymio – nusikaltimo dalyko. Pagrobtas gali
būti tik svetimas turtas. Svetimas turtas –
tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Konkrečiu
nagrinėjamu atveju esminis dalykas yra
ginčas dėl seife buvusių pinigų nuosavybės teisių.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad išlaužtas seifas buvo sutuoktinių nukentėjusiojo V. S. ir
išteisintosios T. S. bendroji jungtinė nuosavybė. Be to,
nukentėjusysis neneigia ir faktinės aplinkybės, kad šiame seife buvo laikomi ir
šeimos pinigai bei kitas šeimos turtas,
kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Iš nukentėjusiojo V. S. parodymų matyti, kad nukentėjusysis
duodavo pinigų iš seifo savo žmonai T. S., tačiau
pablogėjus šeiminiams tarpusavio santykiams jis pakeitė seifo kodą, kad žmona
negalėtų patekti į seifą. Pinigus kontroliavo nukentėjusysis, jis duodavo žmonai
pinigų pragyvenimui, kelionėms, komunalinėms išlaidoms apmokėti ir pan. (t. 2,
b. l. 122-128). T. S. patvirtino, kad pinigai šeimos
poreikiams tenkinti buvo imami iš seifo (t. 3, b. l. 21-24).
Apylinkės teismas teisingai aiškino BK 178 str. dispozicijoje įtvirtintas
nuostatas dėl vagystės dalyko - svetimo turto. Tiek
nukentėjusysis, tiek išteisintoji patvirtina aplinkybes, kad seife tikrai buvo
pinigų bei kitokio turto, tačiau byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad išlaužtame seife buvo T. S. nepriklausantys
bendrosios jungtinės nuosavybės teise pinigai. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad T. S. turėjo suprasti, kad seife sudėti pinigai (ar bent
dalis jų) nepriklauso jai ar jos vyrui bendrosios
jungtinės nuosavybės teise.
Nukentėjusysis pateikė paskolos raštus ( t. 1, b. l. 43-54, 56-57,
59), liudytojai S. V. (
t. 2, b. l. 181), A. S. ( t. 2, b. l. 133- 134 ), N. P. ( t. 2, b. l. 133), O. Z. ( t. 2,
b. l. 137), Ž. K.( t. 2, b. l. 136- 137), M.
D. ( t. 2, b. l. 131- 132), R. B. ( t. 2, b. l.
137-138), I. U. ( t. 2, b. l. 160), A. S. t.
2, b. l. 175 - 176), R. A. ( t. 2, b. l. 135-136), A. Z. ( t. 2, b. l. 174), S. V.( t. 2, b.
l. 175 ), A. Z. ( t. 2, b. l. 134-135), I.
L. ( t. 2, b. l. 128) parodė, kad
yra perdavę nukentėjusiajam V. S. įvairias pinigų sumas
automobilių pirkimui, tačiau tuo
pat metu nukentėjusysis pripažino, kad
jo nurodyta iš seifo dingusi pinigų suma bei šių liudytojų nurodomos paskolos jo individualios įmonės buhalterinėje
apskaitoje neapskaitomos ir neatsispindi (t. 2, b. l. 125). Todėl, priešingai negu teigiama apeliaciniuose
skunduose, negalima daryti išvados, kad pinigai buvę seife buvo išimtinai skirti užtikrinti V. S. individualios
įmonės funkcionavimą. Tokios išvados negalima padaryti ir iš liudytojo V. G. parodymų,
kad tuo metu kai jis atidarė seifą matė
jame labai didelę pinigų sumą (t. 2, b. l. 130), liudytojų G. M. ir M. R. (t. 2, b. l. 129) parodymų, iš atlikto tardymo
eksperimento (t.1, b. l. 30-31, 82-83)
ar iš apeliaciniame skunde akcentuojamų T. S. veiksmų, kad
ji seifą atidariusiam meistrui melavo, jog užmiršo seifo kodą, pakeitė durų
spyną, išsikvietė antstolę, kad ši konstatuotų, jog seife nėra pinigų. Pirmosios
instancijos teismas, išteisindamas T. S., remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimu apie
bendrąją junginę nuosavybę civilinėje byloje Nr. 2K-46/2006, bei Lietuvos
Respublikos CK 3.88 str. 1 d. 1 p., 3.91 str., padarė teisingą išvadą, kad
civilinėje byloje, kuri nagrinėjama teisme dėl T. S. ir V. S. santuokos nutraukimo bei bendro turto padalijimo ( byloje
yra pareiškimo teismui ir atsiliepimo kopijos t. 3, b. l. 11-20) bus nustatyta,
koks sutuoktinių turtas ir skolos yra bendri,
koks turtas ir prievolės yra asmeniniai ir pagrįstai konstatavo kad dėl šių klausimų kylantys ginčai yra civilinės teisės ir civilinio proceso
dalykas. Esant tokioms aplinkybėms,
teismas neturėjo nustatinėti, kiek pinigų buvo seife.
Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai
priėmė išteisinamąjį nuosprendį, konstatuodamas, T. S. veikoje
nėra nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), o civilinį ieškinį dėl 665
400 Lt priteisimo paliko nenagrinėtu,
nustatydamas, kad V. S. turi teisę pareikšti civilinį ieškinį
civilinio proceso tvarka, kaip ir numatyta BPK 115 str. 3 d. 2 p. Tenkinti
apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Bylą nagrinėjant
apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to
prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra
padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1
p.,
nutaria:
nukentėjusiojo V. S. ir
Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro Aido Giniočio apeliacinius skundus
atmesti.
Kolegijos
pirmininkė Rasa Valentinienė
Kolegijos teisėjai Eduardas
Maškevičius
Linas Pauliukėnas