Civilinė byla Nr. e2-602-943/2018

                            Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01139-2017-0

              Procesinio sprendimo kategorija

              3.1.18.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nutarties, kuria buvo atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-1213-480/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl koncesijos mokesčio, delspinigių, palūkanų priteisimo bei atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kamesta“ dėl permokos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė LUMINOR BANK,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Kamesta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl 867 437,38 Eur koncesijos mokesčio, 78 069,36 Eur delspinigių, 18 622,80 Eur palūkanų priteisimo, o atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija nagrinėjamoje byloje padavė priešieškinį ieškovei UAB „Kamesta“ dėl 148 844,13 Eur permokos pagal koncesijos sutartį ir 22 671,60 Eur palūkanų už neteisėtą naudojimąsi atsakovės lėšomis priteisimo.
2. Priešieškinio reikalavimams užtikrinti atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškovei priklausantį turtą, kadangi ieškovei priešieškinio suma yra didelė, tai yra objektyvi priežastis apsunkinanti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio12 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Teismas nurodė, jog prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo dieną Valstybinės mokesčių inspekcijos viešai skelbiamais duomenimis ieškovės tarp mokesčių mokėtojų, turinčių deklaruotų mokesčių mokestinę nepriemoką, nėra, taip pat 2018 m. sausio 12 d. duomenimis, ieškovė skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, neturi. Vien aplinkybė, kad 2016 m. sumažėjo ieškovės pelnas ir pardavimo pajamos, nepatvirtina grėsmės galimai atsakovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Be to, atsakovės pateikti duomenys, kad ieškovė vėluoja mokėti atlyginimus savo darbuotojams, turi įsipareigojimų bankui nepatvirtina ieškovės UAB „Kamesta“ nemokumo.
5. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovė neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Atskirajame skunde apeliantė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nutartį ir atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Skundžiama nutartimi klaidingai laikyta, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra būtina nustatyti, kad šalis jau ėmėsi arba neabejotinai ketina imtis nesąžiningų veiksmų.
2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino objektyvių priežasčių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – sunkios ieškovės finansinės padėties.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

8. Iki teismo posėdžio pradžios teisme gautas atsakovės prašymas pridėti papildomus rašytinius įrodymus, kurie savo esme yra rašytiniai paaiškinimai, pagrindžiantys sunkią ieškovės finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas, atsakovės pateiktų papildomų įrodymų turinį vertindamas kaip atskirojo skundo papildymus, pateiktus praleidus nustatytą atskirojo skundo padavimo terminą, šių įrodymų nepriima ir grąžina juos pateikusiai šaliai (CPK 17 straipsnis, 323 straipsnis, 338 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

9. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtina ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės.
10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).

Dėl didelės ieškinio sumos

11. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde apeliantė nurodo, jog teismas neįvertino, kad šioje byloje egzistuoja poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl didelės priešieškinio sumos, todėl atitinkamai įrodinėja prastą ieškovės finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta ir nurodo, jog apeliantės cituojama teismų praktika (dėl didelės ieškinio sumos prezumpcijos/kriterijaus) laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu nėra aktuali ir negali paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų pokyčių Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje.
12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog didelė priešieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, jog nėra tiesioginės sąsajos tarp priešieškiniu reikalaujamos priteisti sumos ir galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, atitinkamai nevertinami atskirojo skundo argumentai, kuriais įrodinėjama sunki ieškovės finansinė padėtis.

Dėl ieškovo nesąžiningumo

13. Pripažinus, jog vien didelės priešieškinio sumos kriterijus nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas vertina ar apeliantės nurodytos aplinkybės apie galimą ieškovės nesąžiningumą, sudaro pagrindą vertinti, jog egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016).
14. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, jog pagal susiformavusią teismų praktiką realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas nereiškia, jog atsakovas jau turi būti ėmęsis realių veiksmų turtui realizuoti arba kad tokių veiksmų jis neišvengiamai imsis. Tačiau aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-437-943/2018). Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taigi šiuo atveju apeliantė turi procesinę pareigą įrodyti, jog ieškovė UAB „Kamesta“ ėmėsi kokių nors veiksmų, kurie leistų daryti išvadą, jog ji ketina nuslėpti, perleisti ar įkeisti savo turimą turtą. Nesant tokių duomenų byloje, negalima sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog ieškovė (atsakovė pagal priešieškinį) gali vengti įvykdyti būsimą galimai apeliantei palankų teismo sprendimą.
15. Apeliantė ieškovės nesąžiningumą įrodinėja iš esmės vieninteliu argumentu, t. y. tuo, jog ieškovei, kaip juridiniam asmeniui, yra pareikšti kaltinimai baudžiamojoje byloje. Pasisakydamas dėl šio argumento teismas atkreipia dėmesį, jog sprendžiant dėl suvaržymų disponuoti turtu poreikio ir jų nustatymo iki bet kokio pobūdžio teisminio ginčo galutinio išsprendimo, galioja sąžiningumo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė dėl pradėtos baudžiamosios bylos per se (liet. pati savaime) nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovė UAB „Kamesta“ laikytina nesąžininga šios bylos kontekste, atsakovės nurodyta baudžiamoji byla ir joje nagrinėjamas galimas nusikalstamų veikų padarymas niekaip nesusijęs su šioje byloje nagrinėjamais ginčais, susijusiais su tarp šalių sudaryta koncesijos sutartimi. Sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti įvertintas aplinkybių, galinčių turėti įtakos vertinant asmens sąžiningumo kriterijų, visetas, tačiau apeliantė kitų argumentų, pagrindžiančių ieškovės siekį turimą turtą perleisti ar kitu būdu suvaržyti pareikštų reikalavimų patenkinimo galimybes, teismui nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas pagrįstai.
16. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, vadovavosi aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                      Egidija Tamošiūnienė