Administracinė byla Nr. I-1998-643/2017   

Proceso Nr. 3-61-3-00019-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija: 12.5.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

dalyvaujant atsakovo atstovei   J. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo

n u s t a t ė :

pareiškėja R. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-7) prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016-12-13 sprendimą Nr. S-266(7-228/2016), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016-08-25 sprendimą Nr. 68-226 ir  Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2016-06-28 sprendimą Nr. (6.5)-83 ir įpareigoti Klaipėdos AVMI atleisti pareiškėją nuo jai priskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

Pareiškėja  nurodo, kad Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pagal 2016-04-08 operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. FR1043-3068 atliko pareiškėjos operatyvų patikrinimą, kurio tikslas - PVM kontrolė. 2016-04-29 Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. FR1042-3417 nurodyta, kad pateikusi patikrinimui dokumentus, pareiškėja 2016-04-17 patikslino PVM deklaracijas, kuriose deklaravo papildomai mokėtiną 89720 Lt (25984,70 Eur) PVM sumą. Pažymoje nurodyta, kad pareiškėja paaiškino, jog deklaracijas tikslino dėl to, kad pateikdama patikrinimui dokumentus pastebėjo klaidą. 2016-05-08 pareiškėja pateikė patikslintas PVM deklaracijas ir už likusius tikrinamojo laikotarpio pusmečius, kuriose papildomai deklaravo 62834 Lt (18197,98 Eur) mokėtiną PVM.

Pareiškėjai iki 2016-06-09, t. y. Mokestinės paskolos sudarymo dienos, apskaičiuota 13139,42 Eur PVM delspinigių už laiku nesumokėtą 152554 Lt (44182,68 Eur) PVM pagal pateiktas patikslintas PVM deklaracijas už laikotarpius: nuo 2011- 01-01 iki 2011-06-30 - 35173 Lt (10186,80 Eur) mokėtino PVM, nuo 2011-07-01 iki 2011-12-31 - 4296 Lt (1244,21 Eur), nuo 2012-01-01 iki 2012-06-30 - 43606 Lt (12629,17 Eur), nuo 2012- 07-01 iki 2012-12-31 - 20740 Lt (6006,72 Eur), nuo 2013-01-01 iki 2013-06-30 - 20432 Lt (5917,51 Eur), nuo 2014-01-01 iki 2014-03-26 - 28307 Lt (8198,27 Eur) mokėtino PVM.

2016-05-10 pareiškėja Klaipėdos AVMI pateikė prašymą atleisti ją nuo paskirtų delspinigių.

Klaipėdos AVMI 2016-06-28 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)-83, kuriuo nutarė neatleisti pareiškėjos nuo jai paskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktą skundą, 2016-08-25 priėmė sprendimą Nr. 68-226, kuriuo nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2016-06-28 sprendimą Nr. (6.5)-83.

MGK 2016-12-13 d. sprendimu Nr. S-266 (7-228/2016) nusprendė patvirtinti VMI 2016-08-25 sprendimą Nr. 68-226.

Pareiškėjos vertinimu, nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius nepaisė nurodytų nuostatų ir nepakankamai operatyviai bei kuo mažesnėmis ekonominėmis sąnaudomis išnagrinėjo mokestinį ginčą, papildomai priskaičiuodamas ne tik mokesčius, bet ir su jais susijusias sumas. Apskaičiuoti delspinigiai (jų dydis), kaip prievolės užtikrinimo būdas, yra neadekvatus siekiamam tikslui. Sumokėjus delspinigių sumą, pareiškėjos šeimos finansinė padėtis taptų kritinė, šeimos gaunamos pajamos būtų nepakankamos mokestinei prievolei įvykdyti, neliktų pakankamai lėšų šeimos išlaikymui, pragyvenimui, būtiniausioms išlaidoms apmokėti.

Pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pasiūlius patikslinti PVM deklaracijas ir sumokėti mokestinę nepriemoką, neskundė mokesčių administratoriaus veiksmų, nekėlė mokestinio ginčo, tik teikė savo argumentus ir įrodymus dėl savo nekaltumo patvirtinimo. Nors pareiškėjos finansinės galimybės neleido iš karto sumokėti visos mokestinės nepriemokos, tačiau ją pripažįstant, su mokesčių administratoriumi buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, pagal kurią mokestinės nepriemokos sumokėjimas buvo išdėstytas laikotarpiui nuo 2016-06-25 iki 2017-05-25. Sudarius mokestinės paskolos sutartį nebeegzistuoja mokestinės nepriemokos faktas, todėl akivaizdu, kad jokios žalos biudžetui pareiškėja nepadarė.

Pareiškėja pažymėjo, kad jos prašymo nagrinėjimo metu niekaip nebuvo įvertinta ta aplinkybė, jog duomenys, apie tai, kad PVM turėjo būti sumokėtas laikotarpiais: nuo 2011-01-01 iki 2011-06-30, nuo 2011-07-01 iki 2011-12-31, nuo 2012-01-01 iki 2012-06-30, nuo 2012-07-01 iki 2012-12-31, nuo 2013-01-01 iki 2013-06-30, nuo 2014-01-01 iki 2014-03-26 paaiškėjo tik 2016 m. balandžio mėnesį, iki šios datos, t. y. daugiau nei 2 metus, apie tai, kad galbūt buvo pažeistas reikalavimas vykdyti mokestinę prievolę, neturėjo informacijos ne tik pati pareiškėja, bet ir mokesčių administratorius.

Mokesčių administratoriui tikrinant mokesčių sumokėjimo teisingumą buvo nustatyta aplinkybė, jog pareiškėja turi gyventojų pajamų mokesčio permoką. Nustačius PVM mokesčio nepriemoką, turima GPM permoka buvo sudengta su PVM nepriemoka. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja neturėjo tyčios nemokėti mokesčių, o mokestinės nepriemokos susidarymas buvo tik žmogiškas apsirikimas. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog iki atlikto pareiškėjos mokestinio patikrinimo mokesčių administratorius apie turimą permoką pareiškėjai nepranešė. Tokiais veiksmais mokesčių administratorius pažeidė Mokesčių administravimo įstatyme (MAĮ) įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą, kuris reikalauja, jog abi mokestinio ginčo šalys turi būti lygios, ir  teisingumo principą. Pareiškėjai apskaičiuoti delspinigiai yra neteisėti ir pertekliniai, todėl turėtų būti panaikinti.

Pareiškėja pabrėžė, kad ji ir S. U. buvo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bendrasavininkiai. Pareiškėjai priklausė nuosavybės teise 60/100 dalių, o S. U. - 40/100 dalių. Pareiškėja su S. U. vykdė sklypo padalinimo ir komunikacijų įrengimo darbus. Už atliktus darbus apmokėdavo sąskaitas proporcingai turimam turtui, t. y. pareiškėja 60 procentų nuo darbų sumos, S. U. - 40 procentų. Pareiškėjai yra žinoma, kad S. U. išrašytos PVM sąskaitas - faktūras valstybinė mokesčių inspekcija užskaitė kaip išlaidas ir įtraukė PVM į apskaitą. Tuo tarpu pareiškėjai išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų valstybinė mokesčių inspekcija neleido įtraukti į išlaidas ir PVM apskaitą. Šios aplinkybės buvo žinomos MGK prieš priimant sprendimą, tačiau MGK į jas neatsižvelgė ir jų nenagrinėjo. Tai patvirtina, jog tiek VMI, tiek MGK nagrinėdamos skundą buvo šališkos ir neatsižvelgė į visas aplinkybes, ko pasėkoje buvo priimti neteisingi sprendimai.

VMI atsiliepimu (b. l. 43-48) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.  VMI nurodo, kad pareiškėja už 2011 ir 2012 metus pateikė 6 PVM deklaracijas (forma FR0600; deklaracijos buvo pateiktos laikotarpiu nuo 2011-07-25 iki 2016-05-08), už 2013 metus pateikė 9 PVM deklaracijas (deklaracijos pateiktos laikotarpiu nuo 2013-07-17 iki 2016-05-08), o už 2014 metus pateikė 5 PVM deklaracijas (deklaracijos buvo pateiktos laikotarpiu nuo 2016-04-17 iki 2016-05-08). Pateiktose PVM deklaracijose, pareiškėja deklaravo skirtingas mokėtinas PVM sumas

Atlikus operatyvų pareiškėjos patikrinimą nustatyta, jog pagal pateiktas PVM deklaracijas, pareiškėja 2016-04-08 turėjo 5389,60 Eur PVM permoką, o PVM nepriemoka sudarė 18484,70 Eur. Operatyvaus patikrinimo metu, pareiškėjai buvo pasiūlyta patikslinti PVM deklaracijas už 2011-2014 metus bei patikslinti gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas (forma GPM308) už 2001-2013 metus. Pareiškėja pašalino nustatytus mokestinius pažeidimus, t.y. po atlikto operatyvaus patikrinimo pateikė patikslintas PVM deklaracijas už 2011-2014 metus.

Pareiškėja 2016-05-10 pateikė prašymą atleisti nuo apskaičiuotų PVM delspinigių. Mokesčių administratorius pareiškėjos prašymo netenkino neatleido nuo 13139,42 Eur PVM delspinigių mokėjimo.

Pareiškėja pateikė prašymą pasirašyti mokestinės paskolos sutartį. Iki mokestinės paskolos sutarties pasirašymo, pareiškėjai buvo apskaičiuota 13139,42 Eur PVM delspinigių. Delspinigiai apskaičiuoti dėl pareiškėjos 2016-05-08 pateiktų patikslintų PVM deklaracijų už 2011 - 2014 metus, kuriose papildomai buvo deklaruota mokėtina 62 834 Lt (18 197,98 Eur) PVM suma.

Pareiškėja pateikė dokumentų kopijas apie tai, jog yra atleistina nuo apskaičiuotų delspinigių, esant sunkiai ekonominei padėčiai, t.y. pateikė duomenis apie gaunamas pajamas, investicinio draudimo liudijimo (duomenys neskelbtini) kopiją, kredito sutarties VL-ST-12-4587 pirmo lapo kopiją.

Pareiškėja negali būti atleista nuo apskaičiuotų PVM delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, nes byloje nėra pateikta patvirtinančių duomenų apie įstatyme įtvirtintų aplinkybių egzistavimą. Pareiškėjos padėtis nėra ekonomiškai (socialiai) sunki. Nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2008-07-17 iki 2011-02-14 vykdė individualią nuosavo nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklą. Pareiškėja 2008-09-03 buvo įregistruota PVM mokėtoja. Pagal VĮ Registrų centras duomenis pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) esantys žemės sklypai: pagal 2015-05-28 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4711 įsigytas 3,3319 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė 2015-04-30 masinio vertinimo duomenimis buvo 67 300 Eur (duomenys neskelbtini); kitos paskirties 0,2675 ha žemės sklypo 1605 dalis (likusi 1070 dalis minėto žemės sklypo priklauso S. U.), visas žemės sklypas masinio vertinimo būdu 2013-02-15 įvertintas 9210 Eur; kitos paskirties 0,1352 ha žemės sklypo 812 dalis (likusi 540 dalis šio sklypo priklauso S. U.), 2010-05-13 masinio vertinimo duomenimis nustatyta 8 080 Eur vidutinė rinkos vertė. Taip pat pareiškėjai priklauso butas (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu deklaruota jos gyvenamoji vieta. Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja 2011 metais pardavė 7 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), bei įsigijo butą (duomenys neskelbtini) Pareiškėja 2012 metais pardavė 5 žemės sklypus bei įsigijo du (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2013 metais pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), o butą (duomenys neskelbtini) padovanojo mamai A. A..

Pagal VMI turimus Elektroninio deklaravimo sistemos duomenis matyti, jog pareiškėja 2011 m. gavo 10 466,13 Lt vertybinių popierių pardavimo pajamų, 124 508 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų bei 25 673,02 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų. Pareiškėja per 2011 m. perleido 3 žemės sklypus už 386 232 Lt. Pareiškėja 2012 m. gavo 31 745,13 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų bei 9 900 Lt draudimo išmoką. Pareiškėja 2013 m. gavo 34 493,72 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, už 260 000 Lt perleido turtą. Pareiškėja 2014 metais gavo 32 447,29 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, o 2015 m. Pareiškėja gavo 9 331,44 Eur su darbo santykiais susijusių pajamų bei už 126 000 Eur perleido turtą. Be to, pareiškėja UAB „ALTIS LTD“ paskolino 180 000 Lt (2012-02-14 Paskolos sutartis Nr. 20120214-01). Paskola suteikta iki 2018-12-31, tačiau palūkanų mokėjimas paskolos suteikimo laikotarpiu nenumatytas. Nustatyta, jog pareiškėja yra UAB „ALTIS LTD“ steigėja ir viena iš akcininkių.

Aplinkybės, kad mokesčių administratorius pažymoje nurodė, jog, jo manymu, pareiškėja šių sumų pagal PVM įstatymo nuostatas negali atskaityti, įvertinant dėl pareiškėjos pateiktų patikslintų PVM deklaracijų deklaruotą 44182,68 Eur PVM prievolę, nesudaro pagrindo šių aplinkybių pripažinti turinčiomis įtakos atleidimui nuo delspinigių mokėjimo. Paminėtina ir tai, kad mokesčių įstatymuose įtvirtinta pareiga įstatymų nustatytais terminais mokėti mokesčius nėra siejama su vykdytos ūkinės veiklos pelningumu, nes mokesčių mokėtojas, užsiimantis ūkine–komercine (ekonomine) veikla, prisiima šios veiklos riziką ir įstatymuose įtvirtintas pareigas įstatymų nustatytais terminais mokėti dėl šios veiklos atsirandančius mokesčius, todėl tai, kad, kaip teigia pareiškėja, ji nėra sukaupusi santaupų iš jos vykdytos veiklos, negali būti pripažinta aplinkybe, dėl kurios mokėtoja galėtų būti atleidžiama nuo delspinigių mokėjimo.

Kadangi pareiškėja, pasibaigus kalendoriniams pusmečiams, išsiregistravus iš PVM mokėtojų registro, nedeklaravo ir nesumokėjo PVM, valstybės biudžetas negavo pajamų, kurias turėjo gauti, todėl pareiškėjai apskaičiuoti delspinigiai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, jog tai, kad sudarius mokestinės paskolos sutartį, neegzistuoja mokestinė nepriemoka, todėl, pareiškėjos teigimu, ji jokios žalos biudžetui nepadarė, negali būti pripažintos teisingomis, nes žala valstybės biudžetui yra padaroma įstatymo nustatytais terminais nesumokėjus PVM ir biudžetui negavus į jį mokėtinų sumų, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu vėlesniu mokestiniu laikotarpiu ši nepriemoka yra dengiama ir kaip šis veiksmas atsispindi mokesčių mokėtojo apskaitos kortelėje.

Pareiškėja vykdė savarankišką veiklą, disponavo su šia veikla susijusiais dokumentais, todėl teigti, kad ji apie iškilusią mokestinę prievolę sužinojo tik 2016 m. balandžio mėnesį (kai mokesčių administratorius pradėjo jos operatyvų patikrinimą), nėra pagrindo. Iš byloje pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėja, teikdama patikslintas PVM deklaracijas ir deklaruodama mokestines prievoles operatyvaus patikrinimo metu ir po jo, mokesčių administratoriui nepradėjus kitos kontrolės procedūros – mokestinio patikrinimo (kurios metu apskaičiuotų mokesčius), tokiu būdu išvengė baudos skyrimo už mokėtino mokesčio sumažinimą. Todėl Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, kad ji nekėlė mokestinio ginčo ir sutiko su mokestinėmis prievolėmis, geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, sudarė mokestinės paskolos sutartį, nėra pagrindu atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Iš Pažymoje esančios informacijos matyti, kad operatyvaus patikrinimo pradžioje pareiškėja buvo deklaravusi PVM permoką, o operatyvaus patikrinimo metu teikdama patikslintas deklaracijas, deklaravo PVM nepriemoką, taip pat pateikė patikslintas GPM deklaracijas už 2011, 2012, 2013 metus, kuriose deklaravo 14927,88 Eur mokėtiną GPM, patikrinimo metu sumokėdama 2000 Eur GPM. Mokesčių administratorius Pažymoje išdėstė poziciją, kad pareiškėjos pateiktos GPM deklaracijos yra tikslintinos, nes pareiškėja už 2011–2012 metus neturėjo pareigos deklaruoti turto pardavimo pajamų ir turto pardavimo pajamoms (kurios laikytinos asmeninio turto pardavimo pajamomis) taikytina GPM įstatymo lengvata, o 2013 m. deklaracijoje pareiškėja neteisingai deklaravo parduoto turto įsigijimo kainą. Aptartos aplinkybės rodo, kad pareiškėjos nurodoma GPM permoka atsirado dėl pačios pareiškėjos operatyvaus patikrinimo metu atliktų veiksmų, kurie, mokesčių administratoriaus nuomone, neatitiko GPM įstatymo nuostatų ir reikalavimų, todėl mokesčių administratorius Pažymoje pasiūlė pareiškėjai patikslinti GPM deklaracijas. Todėl šie veiksmai ir dėl jų atsiradusios pasekmės neįrodo aplinkybių, susijusių su PVM pažeidimais, pobūdžio, taip pat neįrodo netinkamo, mokėtojos teises ir jos nurodomus principus pažeidžiančio, mokesčių administratoriaus elgesio.

VMI teigimu, vertinant mokestinio ginčo medžiagą, nenustatyta faktinių aplinkybių, jog pareiškėja atleistina nuo apskaičiuotų PVM delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Nors mokesčių teisingumo principas yra neatsiejamas nuo MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, tačiau kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų yra jų privalomumas. Mokesčiai yra būtina valstybės funkcionavimo sąlyga, todėl konstitucinė pareiga mokėti įstatymais nustatytus mokesčius įstatymuose yra įtvirtinta kaip valstybės reikalavimas, skirtas visiems mokesčių mokėtojams. Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, jog šioje byloje mokesčių administratorius pažeidė teisingumo ir visuotinio privalomumo principus.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė skundą atmesti, kaip nepagrįstą, o mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimus palikti galioti.

Skundas atmestinas

Byloje nagrinėtinas tarp proceso šalių kilęs ginčas dėl MAĮ 100 straipsnio nuostatų, leidžiančių mokesčių mokėtoją atleisti nuo apskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių, taikymo.

2016-05-10 pareiškėja kreipėsi į mokesčių administratorių su prašymu (MGK bylos lapas 48) vadovaujantis VMI viršininko 2004-07-26 įsakymo Nr. VA-144 9-10.2 punktais atleisti ją nuo 13206,11 Eur mokėjimo, nurodydama, kad delspinigių mokėjimas „pastatytų į labai sunkią materialinę padėtį ir būtų netikslingas ekonominiu ir socialiniu požiūriu“.

Šioje byloje ginčijamu 2016-06-28 sprendimu Nr. (6.5)-83 Klaipėdos AVMI pareiškėjos prašymo netenkino ir nuo delspinigių mokėjimo neatleido (MGK bylos lapai 88-89).

VMI 2016-08-25 sprendimu Nr. 68-226 (MGL bylos lapai 19-21) patvirtino Klaipėdos AVMI 2016-06-28 sprendimą Nr. (6.5)-83, o MGK 2016-12-13 sprendimu Nr. S-266(7-228/2016) (MGK bylos lapai 127-136) patvirtino pastarąjį mokesčių administratoriaus sprendimą.

Visų pirma svarbu pažymėti, kad susitarimas dėl mokesčio dydžio (MAĮ 71 str.), mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas (MAĮ 88 str.) ir atleidimas nuo delspinigių (MAĮ 100 str.) nėra tos pačios teisinės kategorijos, nes kiekvieno šio instituto yra skirtingi reguliavimo dalykai, skirtingos ir sąlygos bei prielaidos, kurių buvimas gali mokesčių mokėtojui suteikti atitinkamas lengvatas sumokant mokestinę nepriemoką.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje nekelia klausimo dėl jai apskaičiuotų delspinigių termino ir dydžio. Tačiau pareiškėja nurodo, jog nustačius PVM mokesčio nepriemoką, turima GPM permoka buvo sudengta su PVM nepriemoka ir minėtos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja neturėjo tyčios nemokėti mokesčių, o mokestinės nepriemokos susidarymas buvo tik žmogiškas apsirikimas. Tokiais veiksmais, pareiškėjos vertinimu, mokesčių administratorius pažeidė MAĮ įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą, ir pareiškėjai neteisėtai apskaičiavo perteklinius delspinigius, kurie turėtų būti panaikinti. Pabrėžtina, jog nagrinėjamoje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl delspinigių apskaičiavimo. 2016-05-10 prašymu pareiškėja yra iniciavusi MAĮ 100 straipsnyje įtvirtintą atleidimo nuo apskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių mokėjimo procedūrą, o ne delspinigių panaikinimo. Nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra ne paskirtų delspinigių pagrįstumas, bet sprendimų, kuriais atsisakyta atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių, teisėtumas ir pagrįstumas. Nesutikdama su delspinigių skaičiavimo tvarka bei dydžiu, pareiškėja turėjo ginčyti sprendimus, kuriuose nustatyti delspinigiai. Todėl anksčiau paminėti pareiškėjos argumentai vertintini kaip nereikšmingi sprendžiant ar egzistuoja teisės aktuose įtvirtinti pagrindai atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjos argumentus, kad ji su S. U. vykdė sklypo padalinimo ir komunikacijų įrengimo darbus. Už atliktus darbus apmokėdavo sąskaitas proporcingai turimam turtui, t. y. pareiškėja 60 procentų nuo darbų sumos, S. U. - 40 procentų. S. U. išrašytos PVM sąskaitas - faktūras VMI užskaitė kaip išlaidas ir įtraukė PVM į apskaitą, o pareiškėjai išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų VMI neleido įtraukti į išlaidas ir PVM apskaitą. Pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus sprendimais dėl PVM apskaitos, turi teisę kelti mokestinį ginčą. Šios, pareiškėjos nurodytos, aplinkybės įtakos sprendžiant ar egzistuoja pagrindai atleisti ją nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo esminės įtakos neturi.

Atleidimo nuo delspinigių sąlygas ir tvarką reglamentuoja  MAĮ ir VMI viršininko 2004-07-26 įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklės (toliau – Taisyklės). 

Pareiškėja 2016-05-10 mokesčių administratoriaus (MGK bylos lapas 48) paprašė jos atžvilgiu taikyti Taisyklių 9 ir 10.2 punktų nuostatas.

Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų turi būti atleidžiamas mokesčių administratoriaus iniciatyva, kai:. yra MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas, mokesčių administratoriui turint duomenų, patvirtinančių, jog mokesčių mokėtojui – fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalus, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama (pavyzdžiui, minėtus duomenis patvirtinančius kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, taip pat kitus dokumentus, kuriuose pateikti duomenys apie asmens ir jo šeimos gaunamas pajamas bei turimą turtą), tačiau mokesčių mokėtojas pats nesikreipė dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių; yra kitų MAĮ 100 ir 141 straipsniuose nustatytų pagrindų, kai mokesčių administratorius pats turi pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie patvirtina tai, kad mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, arba mokesčių mokėtojas savo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadarė žalos biudžetui, arba mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo ar mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Atkreiptinas dėmesys, jog šios Taisyklių nuostatos reglamentuoja mokesčių mokėtojo atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų mokesčių administratoriaus iniciatyva pagrindus - kai mokesčių administratorius pats turi pakankamai duomenų ir įrodymų, jog egzistuoja teisės aktuose įtvirtinti atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindai, tačiau mokesčių mokėtojas nesikreipė dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių.

Pareiškėjos prašyme nurodyto 10.2 punkto taisyklėse nėra.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas ir/arba kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti tokie atleidimo nuo baudų (delspinigių)  mokėjimo pagrindai: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu - kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. Iš šios teisės normos matyti, kad atleidimas nuo delspinigių yra siejamas su nebuvimu objektyvių galimybių išieškoti mokestinę nepriemoką arba su socialiniu ir (arba) ekonominiu netikslingumu išieškoti mokestinę nepriemoką, nes mokesčio mokėtojo, kuris yra fizinis asmuo, yra sunki ekonominė padėtis bei jam yra reikalinga ir socialinė valstybės parama dėl jo sveikatos būklės, amžiaus, ir pan. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų reikalinga valstybės parama arba tokia parama jai būtų teikiama.

Be to, mokesčių administratorius, atsisakydamas pareiškėjos atžvilgiu taikyti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, ginčijamuose sprendimuose nurodė nustatęs, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini). Esantys žemės sklypai: pagal 2015-05-28 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4711 įsigytas 3,3319 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė 2015-04-30 masinio vertinimo duomenimis buvo 67300 Eur (duomenys neskelbtini); kitos paskirties 0,2675 ha žemės sklypo, kurio vidutinė rinkos vertė   9210 Eur, 1605 dalis (likusi dalis priklauso S. U.); kitos paskirties 0,1352 ha žemės sklypo, kurio vidutinė rinkos vertė 8080 Eur, 812 dalis (likusi dalis priklauso S. U.). Be to, pareiškėjai priklauso butas (duomenys neskelbtini). Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja 2011 metais pardavė 7 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), bei įsigijo butą (duomenys neskelbtini). 2012 metais pareiškėja pardavė 5 žemės sklypus bei įsigijo 2 butus (duomenys neskelbtini), vieną iš kurių 2013 metais pardavė, o kitą padovanojo. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja 2011 metais gavo 10466,13 Lt vertybinių popierių pardavimo pajamų, 124508 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų bei 25673,02 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų. Pareiškėja už trijų žemės sklypų perleidimą gavo 386232 Lt. 2012 metais pareiškėja gavo 31745 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų bei 9900 Lt draudimo išmoką. 2013 metais – 34493,72 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų bei 260000 Lt pajamų už perleistą turtą. 2014 metais – 32447,29 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, o 2015 metais – 9331,44 Eur su darbo santykiais susijusių pajamų ir 126000 Eur pajamų už perleistą turtą. Mokesčių administratorius nurodo nustatęs, kad pareiškėja 2012-02-14 suteikė beprocentę paskolą iki 2018-12-31 UAB “ALTIS LTD”, kurios steigėja ir viena iš akcininkių yra. Šiuos mokesčių administratoriaus nurodytus duomenis patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (MGK bylos lapai: 26-39, 90-96, 97-103, 104-105, 107). Šiuos duomenis paneigiančių įrodymų pareiškėja nepateikė. Todėl jos argumentai, kad sumokėjus apskaičiuotus delspinigius jos šeimos finansinė padėtis taptų kritinė, šeimos gaunamos pajamos būtų nepakankamos mokestinei prievolei įvykdyti, neliktų pakankamai lėšų šeimos išlaikymui, pragyvenimui, būtiniausioms išlaidoms apmokėti, vertintini, kaip išskirtinai deklaratyvūs ir nepakankami MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui.

Be to, pareiškėja nurodo, kad nors jos finansinės galimybės neleido iš karto sumokėti visos mokestinės nepriemokos, tačiau ją pripažįstant, su mokesčių administratoriumi buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, pagal kurią mokestinės nepriemokos sumokėjimas buvo išdėstytas laikotarpiui nuo 2016-06-25 iki 2017-05-25, kas, pareiškėjos vertinimu, reiškia, jog žala biudžetui nebuvo padaryta. Šis pareiškėjos argumentas leidžia spręsti, jog ji siekia būti atleista nuo delspinigių mokėjimo ir MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu -  kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėja netinkamai deklaravo ir savalaikiai nesumokėjo PVM ir tokiu būdu padarė žalą biudžetui, kas paneigia galimybę taikyti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo (LVAT 2014-03-25 nutartis Nr. A556-971/2014).

Pareiškėja skundu teismui, be kita ko, nurodo, kad jos prašymo nagrinėjimo metu niekaip nebuvo įvertinta ta aplinkybė, jog duomenys, apie tai, kad PVM turėjo būti sumokėtas laikotarpiais: nuo 2011-01-01 iki 2011-06-30, nuo 2011-07-01 iki 2011-12-31, nuo 2012-01-01 iki 2012-06-30, nuo 2012-07-01 iki 2012-12-31, nuo 2013-01-01 iki 2013-06-30, nuo 2014-01-01 iki 2014-03-26 paaiškėjo tik 2016 m. balandžio mėnesį, iki šios datos, t. y. daugiau nei 2 metus, apie tai, kad galbūt buvo pažeistas reikalavimas vykdyti mokestinę prievolę, neturėjo informacijos ne tik pati pareiškėja, bet ir mokesčių administratorius. Pareiškėja pažymi, kad neturėjo tyčios nemokėti mokesčių, o mokestinės nepriemokos susidarymas buvo tik žmogiškas apsirikimas.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo – vienas iš pagrindų numatytų MAĮ 141 str. 1 d.). Teisėkūros subjektas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti aptariama atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja pati neteisingai buvo užpildžiusi pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas. Mokesčių mokėtojas būdamas atsakingas už mokesčių sumokėjimą atitinkamo mokesčio įstatymo pagrindu privalo laiku bei tinkamai užpildyti deklaracijas bei apskaičiuoti mokesčius, o neįvykdžius MAĮ 40 straipsnyje numatytos prievolės, kyla kita pareiga – mokėti delspinigius už pradelstą laikotarpį. Taigi, mokesčių administratorius negalėjo ir neturėjo paminėtu pagrindu atleisti pareiškėją nuo delspinigių sumokėjimo už mokestinės teisės pažeidimus.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra aplinkybių atitinkančių force majeure ar cas fortuit sąvokas, todėl nebuvo pagrindo ir  MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais darytina išvada, kad tiek mokesčių administratorius, tiek ginčą nagrinėjusi MGK nustatė visas reikšmingas MAĮ 100 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 91 str.).

Priešingai nei skundu teismui teigia pareiškėja, nei mokesčių administratoriaus nei MGK šališkumas priimant ginčijamus sprendimus nenustatytas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                     Margarita Stambrauskaitė