Civilinė byla Nr. e2A-33-450/2025

Teisminio proceso  Nr. 2-56-3-00619-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 2.6.18.6; 3.2.4.8.2; 3.2.8.1

                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl faktinės aplinkybės nustatymo, skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir RUAB) „Kamesta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: (1) nustatyti faktinę aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) g. 0,37 km ruožas (toliau – ir ginčo ruožas) priklauso koncesijos ruožui pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė, Savivaldybė) pateiktą projektinę dokumentaciją ir 2005 m. rugpjūčio 1 d. tarp Kauno miesto savivaldybės administracijos ir RUAB „Kamesta“ pasirašytą Koncesijos sutartį Nr. 1717 (toliau – ir Koncesijos sutartis); Koncesijos sutarties (duomenys neskelbtini) g. 0,37 km ruožą pagal Koncesijos sutartį pastatė ir įrengė RUAB „Kamesta“; (2) priteisti 1 266 468,14 Eur skolą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad RUAB „Kamesta“ Savivaldybės užsakymu pagal šalių sudarytą Koncesijos sutartį ir Savivaldybės pateiktą projektinę dokumentaciją pastatė visuomeninės reikšmės objektą – transporto mazgą ir 10 metų vykdė šio transporto mazgo priežiūrą. Į ieškovės pastatytą koncesijos ruožą faktiškai patenka ir ginčo ruožas, dėl to ieškovė mano, kad ji turi pagrįstą lūkestį gauti užmokestį už viso koncesijos ruožo, įskaitant ir ginčo ruožą, įrengimą bei priežiūrą, tačiau Savivaldybė su ja tinkamai ir visa apimtimi neatsiskaitė.

3.       Ieškovė paaiškino, kad, nors teismuose buvo nagrinėjami įvairūs šalių ginčai, susiję su Koncesijos sutartimi, ir dėl Koncesijos sutarties mokesčių įsiskolinimo, tačiau anksčiau tarp šalių kilusiose civilinėse bylose teismai nesiaiškino ir nepasisakė dėl visų šiam klausimui išspręsti svarbių aplinkybių, konkrečiai dėl Savivaldybės pareigos perduoti ieškovei žemės sklypą užsakyto statinio statybai įvykdymo aplinkybių, nevertino šios pareigos neįvykdymo faktą pagrindžiančių įrodymų bei ieškovės argumentų dėl ginčo ruožo priklausymo koncesijos ruožui bei faktinio jo įrengimo, o tik, nepagrįstai taikydami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktą, neteisėtai padarė išvadą, kad ginčo ruožas nepatenka į koncesijos ruožą, kadangi ši aplinkybė yra laikytina prejudicine ir neįrodinėtina, nes nustatyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019. Dėl nurodytų aplinkybių ankstesni teismų sprendimai neturi prejudicinės galios ieškovės pareikštiems reikalavimams, nes nė vienas teismas nepasisakė, kodėl Savivaldybė formaliai (pasirašant atitinkamus dokumentus) neperdavė ieškovei žemės sklypo, apimančio ginčo ruožą pagal pačios Savivaldybės projektinę dokumentaciją, ir, kodėl Savivaldybė nemokėjo ieškovei koncesijos mokesčio už jos faktiškai atliktus statybos rangos darbus pagal Koncesijos sutartį ginčo ruože. Nepaisant to, kad Savivaldybė formaliai neperdavė žemės sklypo dalies ginčo ruožo statybai, tačiau pati suplanavo ir žinojo apie vykdomus statybos darbus, pasirašinėjo atliktų darbų aktuose, netgi sąskaitose faktūrose už statybos rangos darbus šiame ruože, o žemės sklypo dalies formalaus neperdavimo klausimą iškėlė tik kai reikėjo atsiskaityti su ieškove už jos atliktus darbus. Iki šiol Savivaldybė nesiekia pašalinti neva savavališkos statybos padarinių – nereikalauja nugriauti statybos objekto, priešingai – naudojasi ieškovės pastatytais ir įrengtais statybos objektais ginčo ruože bei kituose teisiniuose ginčuose nurodo, kad nors šį ruožą įrengė ieškovė, tačiau teisiškai jis priklauso Savivaldybei. Taigi ginčo ruožo neperdavimas negali būti laikomas jo nepriklausymu Koncesijos ruožui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apygardos teismas 2024 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės Savivaldybei 5 909,64 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo nustatyti faktinę aplinkybę pagrįstumo, nurodė, kad su tokiu ieškovės reikalavimu nesutinka, nes tarp šalių jau daug metų vyksta ginčas dėl to, ar ginčo ruožas priklauso koncesijos sutarčiai. Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016 ir jį apeliacine tvarka peržiūrėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017 nurodė, kad byloje nėra įrodymų (tarybos sprendimo, kito administracinio akto, sutarties), jog (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio ilgis 0,37 km, buvo perduotas ieškovei (nutarties 103 punktas), todėl nusprendė, kad (duomenys neskelbtini) sankryža neįeina į koncesijos ruožą, dėl to ieškovė neturėjo teisės, apskaičiuodama jai mokėtiną atlygį, naudotis šioje sankryžoje sumontuotų daviklių duomenimis (nutarties 120 punktas).

6.       Teismas ieškovės poziciją, kad teismai ankstesnėse išnagrinėtose bylose nepasisakė dėl ginčo ruožo pastatymo aplinkybių, jo priklausymo koncesijos ruožui, taip pat ar Savivaldybė turėjo pareigą tinkamai perduoti žemės sklypą jos pačios užsakyto koncesijos ruožo, įskaitant ginčo ruožą, statybai, kurį RUAB „Kamesta“ visą pastatė, laikė nepagrįsta. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019, konstatavo, jog ieškovė reiškė reikalavimą pripažinti atsakovės atsisakymą perduoti jai žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio ilgis 0,37 km, nepagrįstu. Šį reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad, vadovaujantis Koncesijos sutarties 9.1.2 papunkčiu ir 10.1 papunkčiu, pareiga perduoti šį žemės sklypą numatyta atsakovei. Ieškovė teigė, kad atsakovė nevykdo pareigos perduoti nurodomą žemės sklypą ieškovei, dėl to ieškovė patiria nuostolius, nes šia gatvės dalimi važiuojančius automobilius neturi galimybės apskaityti ir įskaičiuoti į Koncesijos sutarties mokestį. Šį ieškovės reikalavimą teismai atmetė. Teismas iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro (toliau – Nekilnojamojo turto registras) duomenų nustatė, kad žemės sklypas, kuriame yra 0,37 km kelias (gatvė) (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2015 m. balandžio 7 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise. Šis turtas nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. buvo įregistruotas RUAB „Kamesta“ nuosavybės teise. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenų teismas nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2540-428/2014 įpareigojo VĮ Registrų centro Kauno filialą išregistruoti RUAB „Kamesta“ vardu įregistruotas nuosavybės teises į 0,37 km ilgio kelią (gatvę) (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2540-428/2014. Minėtoje byloje pareiškėjas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroras pateikė teismui skundą, gindamas viešąjį interesą, susijusį su savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto – Kauno miesto gatvių, tarnaujančių bendrai visuomenės gerovei ir jos interesams, nuosavybės teisių (valdymo, naudojimo, disponavimo) apsauga. Byloje buvo nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neteisėtai įregistravo RUAB „Kamesta“ nuosavybės teises nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. į gatvę – 0,37 km ilgio, (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgą, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas įvertino, kad ieškovė byloje nepateikė įrodymų ir argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog Kauno miesto savivaldybė turi pareigą perduoti bendrovei jai nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, kuriame yra 0,37 km kelias (gatvė) (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiais Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017 nustatytas prejudicinis faktas, jog žemės sklypas, kuriame yra 0,37 km ilgio kelias (gatvė), (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nepriklauso 2005 m. rugpjūčio 1 d. Koncesijos sutarties ruožui ir, kad RUAB „Kamesta“ negali skaičiuoti koncesijos mokesčio pagal (duomenys neskelbtini) sankryžoje įrengtos automobilių skaičiavimo sistemos Car Count duomenis.

7.       Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019 taip pat išsamiai pasisakė dėl ieškovės argumentų dėl 0,37 km ruožo neperdavimo. Ieškovė apeliaciniame skunde tvirtino, kad, nepaisant ankstesnių teismų priimtų procesinių sprendimų bei juose padarytų išvadų dėl (duomenys neskelbtini) 0,37 km kelio ruožo nebuvimo šalių sudarytos Koncesijos sutarties objektu, šį ginčo kelio ruožą, vykdydama tą pačią Koncesijos sutartį, yra pastačiusi būtent ji, o atsakovė neįvykdė pagal Koncesijos sutartį jai tekusios pareigos tinkamai įforminti ir perduoti šio ruožo statybai reikalingą žemės sklypą, todėl tokią sutartinę pareigą atsakovė turi natūra įvykdyti dabar ir kartu atlyginti nuostolius dėl negautų pajamų. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad administracine tvarka nagrinėtoje byloje, kurioje tos pačios šalys dalyvavo kaip suinteresuoti asmenys ir kurioje, be kita ko, spręstas klausimas dėl ginčo sklypo perdavimo ginčo sutarties kontekste, nustatytos aplinkybės bei konstatuoti faktai yra prejudiciniai; papildomai pažymėjo, jog toks įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais išnagrinėtas klausimas objektyviai net ir negali būti iš naujo keliamas ar revizuojamas kitoje byloje dėl teismų sprendimų res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Teismas atsižvelgė ir į Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016 konstatuotas faktines aplinkybes, o taip pat į joje priimtą 2016 m. birželio 27 d. sprendimą apeliacine tvarka patikrinusios Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos konstatuotas faktines aplinkybes civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017. Ši civilinė byla buvo pradėta pagal ieškovės RUAB „Kamesta“ ieškinį atsakovei Savivaldybei dėl netesybų priteisimo ir atsakovės Savivaldybės priešieškinį dėl neteisėtai apskaičiuotų koncesijos mokesčių, vienkartinės išmokos, delspinigių ir nuostolių priteisimo. Teismas sutiko dėl toje byloje konstatuotų aplinkybių prejudicialumo nagrinėjamai bylai. Pirma, joje ginčas buvo sprendžiamas pagal šios bylos šalių ieškinį bei priešieškinį, t. y. dalyvavo tie patys asmenys. Antra, ginčas iš esmės analogiškas tam, kuris yra nagrinėjamas ir šioje byloje: buvo sprendžiami tapatūs klausimai dėl Savivaldybės pareigos mokėti ieškovei koncesijos mokestį tinkamo vykdymo bei jo apskaičiavimo tvarkos. Trečia, išnagrinėtoje byloje RUAB „Kamesta“ savo reikalavimą grindė ir įrodinėjo aplinkybe, kad jai pagal Koncesijos sutartį buvo suteiktas ne tik 2,7525 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bet ir kelias–gatvė (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio ilgis 0,37 km, plane pažymėtas 3-8. Taigi, buvo nagrinėjamas klausimas, ar ginčo ruožas patenka į Koncesijos sutartį ir ar apeliantė gali už jį skaičiuoti mokestį, kuris jau buvo išnagrinėtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendime konstatavo, kad į koncesijos sutartį patenka tik 27 525 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jog (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas (duomenys neskelbtini), kurio ilgis 0,37 km, nebuvo šalių sudarytos Koncesijos sutarties objektu.

8.       Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 dar kartą konstatuota, jog, priešingai nei teigia ieškovė, 0,37 km (duomenys neskelbtini) ruožas nepriklauso koncesijos ruožui, o be to, jokia atsakovės skola ieškovės atžvilgiu neegzistuoja – pati ieškovė yra skolinga atsakovei, o ne atvirkščiai: tiek išnagrinėtose, tiek nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiami tapatūs klausimai dėl Savivaldybės pareigos mokėti apeliantei koncesijos mokestį, susijusį su 0,37 km (duomenys neskelbtini) atkarpos priežiūra bei eksploatavimu, tinkamo vykdymo bei jo apskaičiavimo tvarkos. Taigi šioje byloje nagrinėjamas klausimas, ar ginčo ruožas patenka į Koncesijos sutartį, ir ar ieškovė gali už jį skaičiuoti mokestį, jau buvo išnagrinėtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad minėtose bylose nustatytas prejudicinis faktas, jog žemės sklypas, kuriame yra 0,37 km ilgio kelias (gatvė) (duomenys neskelbtini), nepriklauso Koncesijos sutarties ruožui ir RUAB „Kamesta“ negali skaičiuoti koncesijos mokesčio pagal (duomenys neskelbtini) sankryžoje įrengtos automobilių skaičiavimo sistemos Car Count duomenis. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada nurodytas kitose bylose nustatytas faktines aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais, kurie iš naujo neįrodinėjami ir nenustatinėjami, ir nusprendė, kad atsakovė iki sutarties nutraukimo ieškovei nebuvo skolinga, priešingai, atsakovei liko skolinga ieškovė.

9.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje 2A-186-196/2047 108 ir 109 punktuose aiškiai pasisakė, jog VĮ Registrų centro išrašas neįrodo, kad būtent RUAB „Kamesta“ statė minėtą transporto mazgą ar kad jis buvo perduotas jai Koncesijos sutarties pagrindu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš šio išrašo matyti, jog nuosavybės teisė buvo paneigta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, o dėl šio (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo (duomenys neskelbtini), kurio ilgis 0,37 km, perdavimo ieškovei, kaip koncesininkei, nėra jokio įrašo. Pasisakydamas dėl kito dokumento įrodomosios reikšmės, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ekspertizės akte nėra nurodyta apie transporto mazgo (duomenys neskelbtini), kurio ilgis 0,37 km, priklausymą koncesijos ruožui. Apie (duomenys neskelbtini) sankryžos statybos teisėtumą ir jos statybos darbų vykdymą pagal projektą minėtame akte visiškai nenurodoma. Teismas taip pat akcentavo, kad pats akto pavadinimas „Linijinio inžinerinio statinio (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstravimas. (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo tarp piketų nuo 22+20 iki 26+20 (duomenys neskelbtini) gatvė statinio ekspertizės aktas“ suponuoja išvadą, jog koncesijos ruožas yra iki (duomenys neskelbtini) gatvės, tačiau jos neapima.

10.       Pasak teismo, naujų įrodymų, kurie nebūtų tirti ir įvertinti prieš tai teismų išnagrinėtuose civiliniuose ginčuose ir kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad ieškovė įrengė ginčo ruožą ar jog jis patenka į Koncesijos sutartį, ieškovė į bylą nepateikė, taip pat nepaneigė aplinkybės, kad dar iki Koncesijos sutarties sudarymo jau buvo įrengta tiek (duomenys neskelbtini) sankryža ir kiti statiniai, reikalingi RUAB „Kamesta“ Koncesijos sutarties vykdymui.

11.       Teismas nurodė, kad visos ieškovės ieškinyje nurodomos aplinkybės, susijusios su atsakovės pareiga perduoti žemės sklypą, su 0,37 km (duomenys neskelbtini) ruožo (ne)priklausymu koncesijos ruožui buvo galutinai išnagrinėtos įsiteisėjusiomis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis: 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017; 2019 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019; 2022 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022. Minėtose išnagrinėtose bylose aplinkybė dėl (duomenys neskelbtini) 0,37 km kelio ruožo (ne)priklausymo Koncesijos sutartimi šalių aptartam koncesijos ruožui buvo įrodinėjimo dalyku, bylose dalyvavo tos pačios šalys. Taigi, pasak teismo, pirmiau aprašytos aplinkybės patvirtina šiai bylai reikšmingus prejudicinius faktus, kad 0,37 km (duomenys neskelbtini) ruožas nepriklauso koncesijos ruožui; atsakovė pagal Koncesijos sutartį su ieškove yra visiškai atsiskaičiusi. Teismas pažymėjo, kad faktai dėl 0,37 km ruožo nepriklausymo koncesijos ruožui buvo konstatuoti skirtingų aplinkybių kontekste.

12.       Teismas vertino, kad svarbi aplinkybė, jog Kauno apygardos teismas 2024 m. sausio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-397-894/2024, kuris įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-254-464/2024, jį palikus nepakeistą, atsakovei iš ieškovės buvo priteista koncesijos mokesčio permoka, kuri susidarė ieškovei skaičiuojant pravažiuojančius automobilius ne koncesijos ruože, t. y. (duomenys neskelbtini) 0,37 km ruože.

13.       Apibendrindamas motyvus, teismas padarė išvadą, kad ieškovės nurodyti argumentai nepaneigia įsiteisėjusiais sprendimais – Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis: 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje  byloje Nr. 2A-186-196/2017; 2019 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019; 2022 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 nustatyto prejudicinio fakto, jog 0,37 km (duomenys neskelbtini) ruožas nepriklauso koncesijos ruožui. Konstatavus šį faktą, pasak teismo, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl skolos, kuris kildinamas dėl koncesijos mokesčio už pravažiavusius automobilius pro šį kelio ruožą, priteisimo

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Ieškovė RUAB „Kamesta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad, vykdydama Koncesijos sutartį, ji pastatė bei įrengė visą koncesijos ruožą, įskaitant ir ginčo ruožą, pagal atsakovės parengtą ir pateiktą projektinę dokumentaciją. Tačiau atsakovė neįvykdė pareigos perduoti ieškovei (duomenys neskelbtini) statybai reikalingą ginčo žemės sklypą ir taip neteisėtai susikūrė galimybę nemokėti dalies atlygio už pagal Koncesijos sutartį atliktus darbus. Šalių ginčus nagrinėję teismai nenagrinėjo aptariamo Koncesijos sutarties pagrindo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. nesiaiškino ir nepasisakė dėl atsakovės pareigos perduoti ginčo žemės sklypą užsakyto statinio statybai įvykdymo aplinkybių, nevertino šios pareigos neįvykdymo faktą pagrindžiančių įrodymų bei ieškovės argumentų, o tik nepagrįstai, taikydami CPK 182 straipsnio 2 punktą, padarė išvadą, kad ginčo ruožas nepatenka į koncesijos ruožą, kadangi ši aplinkybė laikytina prejudicine ir nebeįrodinėtina, nes nustatyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016; Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017; Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019.

14.2.                      Išnagrinėtose ir nagrinėjamoje bylose įrodinėjimo dalykai yra visiškai skirtingi, nes išnagrinėtose bylose buvo sprendžiamas koncesijos mokesčio dydžio nustatymo klausimas ir pagal ginčo dalyką nebuvo nagrinėjama koncesijos ruožo samprata, t. y., kokie statiniai ir įrenginiai jį sudaro, nebuvo nagrinėjami jų pastatymo fakto klausimai, nebuvo atliekamos specialių žinių reikalaujančios ekspertizės šioms aplinkybėms nustatyti, todėl teismai formaliai, koncesijos ruožą apibrėžė jo statybai išnuomotu žemės sklypu ir formaliai neskaičiavo koncesijos mokesčio pagal automobilių skaičiavimo prietaisų, kurie pastatyti už išnuomoto žemės sklypo ribų, duomenų. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad ankstesnėse išnagrinėtose bylose buvo atsisakyta priteisti RUAB ,,Kamesta“ dalį koncesijos mokesčio bei nuostolius dėl to, jog buvo konstatuota aplinkybė, kad atsakovė neperdavė žemės sklypo dalies koncesijos ruožo statybai, t. y. ginčo ruožo statybai bei įrengimui, o šioje byloje, net nenagrinėjęs klausimo, ar atsakovė turėjo pareigą tinkamai perduoti žemės sklypą jos pačios užsakyto koncesijos ruožo statybai, kurį RUAB ,,Kamesta“ pastatė, teismas neteisėtai pritaikė prejudicialumo taisyklę ir įteisino akivaizdžiai neteisėtus atsakovės veiksmus. Skundžiamame sprendime nepateikta motyvų, kodėl teismas atmetė ieškovės argumentus dėl ginčo ruožo pastatymo, šio ruožo priklausymo koncesijos ruožui bei Savivaldybės pareigos perduoti žemės sklypą jo statybai neįvykdymo. Teismas, neatskleidę bylos esmės, nenagrinėjo ieškovės nurodyto reikalavimo pagrindo ir tokiu būdu nepagrįstai apribojo ieškovės teisę į teisminę gynybą.

14.3.                      Koncesijos ruožo ribas ir (duomenys neskelbtini) dalies priklausymo koncesijos ruožui faktą patvirtina tiek visa projektinė dokumentacija, tiek ir į bylą pateiktas techninis brėžinys, iš kurio matyti, kad koncesijos ruožas yra pastatytas dviejuose žemėse sklypuose, tačiau atsakovė koncesijos ruožo statybai perdavė tik vieną koncesijos ruožo žemės sklypą, o ginčo ruožas, kurį pastatė ir įrengė ieškovė, yra kitame žemės sklype, kurio atsakovė neteisėtai neperduoda ieškovei. Dėl to teismų išvados dėl ginčo ruožo nepriklausymo koncesijos ruožui laikytinos ne tik akivaizdžia teisės taikymo klaida, tačiau suponuoja pagrindą abejoti ir teismo nešališkumu.

14.4.                      Išnagrinėtose Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-1075/2018 konstatuoti šiai bylai prejudiciniai faktai, kad pagal Koncesijos sutartį ieškovė buvo įsipareigojusi pastatyti koncesijos ruožą – (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgą, į kurį pagal atsakovės pateiktą techninį projektą įeina ir ginčo ruožas. Šiais faktais teismas privalėjo vadovautis. Teismai yra konstatavę, kad RUAB „Kamesta“ yra pastačiusi ir šią gatvę, nes, jei ieškovė nebūtų šios gatvės ruožo pastačiusi, Koncesijos sutarties dalis dėl koncesijos ruožo įrengimo nebūtų laikoma įvykdyta ir teismai nebūtų pripažinę, kad atsakovė sutartį nutraukė nepagrįstai.

14.5.                      Net jei pripažinti, kad išnagrinėtose bylose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, spręstinas prejudicinių faktų konkurencijos klausimas, o ne pasirinktinai taikytinas teismui labiau patinkantis faktas ir (ar) atsakovei labiau priimtinas faktas. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017, konstatuodamas, kad ieškovė pastatė koncesijos ruožą pagal projektinę dokumentaciją, t. y. ir ginčo ruožą, rėmėsi ekspertizės aktu, todėl to paties teismo padaryta išvada, jog ginčo ruožas nepatenka į koncesijos ruožą vertintina ne kaip prejudicinis faktas, o kaip vertinamojo pobūdžio teiginys, išsakytas remiantis aplinkybe, kad ieškovei nebuvo formaliai perduotas žemės sklypas ginčo ruožo statybai. Taigi šią bylą nagrinėjęs teismas rėmėsi ne prejudiciniais faktais, o teismų kitose bylose išsakytais vertinamojo pobūdžio teiginiais.

14.6.                      Teismas dėl ginčo ruožo nepriklausymo koncesijos ruožui nepagrįstai, be kita ko, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-31-492/2015. Nuosavybės teisės registracijos panaikinimas nepaneigia fakto, kad ginčo ruožas patenka į koncesijos ruožą ir šį ruožą pastatė ieškovė. Atsakovė turėjo pareigą perduoti žemės sklypą šio ruožo statybai. Priešingai, aplinkybė, kad ginčo ruožą – vietinės reikšmės viešąjį kelią – atsakovė buvo suteikusi nuosavybės teise valdyti ieškovei, kuri nuo 2008 m. gegužės 26 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo iki teismo 2015 m. sausio 29 d. procesinio sprendimo, valdė šią gatvės dalį, savaime patvirtina, jog ši kelio dalis priklausė koncesijos ruožui. Todėl aplinkybė, kad atsakovė netinkamai įformino ginčo ruožo perdavimą ieškovei, t. y. toks ieškovės nuosavybėn perdavimas teismo buvo pripažintas neteisėtu, patvirtina tik pačios atsakovės netinkamą pareigos perduoti žemės sklypą ginčo ruožo statybai faktą, o ne jo nepriklausymą koncesijos ruožui

15.       Atsakovė Savivaldybė atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

15.1.                      Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad visi šioje byloje keliami klausimai ir reiškiami reikalavimai yra išnagrinėti prejudicinę galią bylos šalims turinčiais įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022; 2024-05-21 Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-254-464/2024), kuriuose išaiškinta, kaip skaičiuotinas koncesijos mokestis; konstatuota, kad ginčo ruožas nepriklauso koncesijos ruožui; nustatyta, kad jokia atsakovės skola ieškovei neegzistuoja.

15.2.                      Ieškovė, šioje byloje iš naujo keldama tuos pačius klausimus, dėl kurių jau yra priimti prejudicinę galią šalims turintys teismų sprendimai, siekia klaidinti teismą, teigdama, kad ne visi šioje byloje keliami klausimai buvo išnagrinėti ankstesnėse bylose. Įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose įvertintos aplinkybės, susiję su atsakovės pareiga perduoti žemės sklypą ginčo ruožo statybai, kartojamos apeliaciniame skunde. Visos aplinkybės, kurias ieškovė nurodo kaip neva nenagrinėtas ankstesnėse bylose, iš tiesų buvo išnagrinėtos ir įvertintos. Ankstesnes bylas išnagrinėję teismai išsprendė šioje byloje ieškovės pakartotinai keliamus klausimus ir konstatavo, kad ginčo ruožas nepriklauso koncesijos ruožui, atsakovė pagal Koncesijos sutartį su ieškove yra atsiskaičiusi

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

         IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

17.       Byloje nustatyta, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. Savivaldybė ir RUAB „Kamesta“ sudarė Koncesijos sutartį Nr. 1717, kuria RUAB „Kamesta“ įsipareigojo per 2 metus savo lėšomis suprojektuoti, gauti visus reikiamus leidimus ir pastatyti koncesijos ruožą (grupę statinių) bei jį Koncesijos sutarties galiojimo laikotarpiu (23 metus) prižiūrėti, remontuoti ir eksploatuoti, o Savivaldybė už tai įsipareigojo mokėti atlyginimą – koncesijos mokestį nuo koncesijos ruožo pripažinimo tinkamu naudoti akto patvirtinimo dienos.

18.       Byloje nustatyta, kad, vykdant Koncesijos sutartį, tarp šalių buvo kilę įvairūs tarpusavio ginčai dėl Koncesijos sutarties nutraukimo, koncesijos mokesčio ir netesybų priteisimo, koncesijos mokesčio perskaičiavimo, permokos priteisimo ir pan. LITEKO duomenimis nustatyta, kad dalis šalių ginčų buvo išnagrinėti teismuose:

18.1.                      Ieškovė RUAB „Kamesta“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydama iš Savivaldybės priteisti delspinigius už laiku nesumokėtus einamuosius mokėjimus pagal Koncesijos sutartį. Savivaldybė, nesutikdama su ieškovės reikalavimais, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė perskaičiuoti ieškovei mokėtiną koncesijos mokestį. Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016 iš dalies patenkino ieškinį ir priešieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017, išnagrinėjęs šalių apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

18.2.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017 103 punkte nurodė, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio ilgis 0,37 km, buvo šalių sudarytos Koncesijos sutarties objektu; Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo klausimus, susijusius su (duomenys neskelbtini) sankryžos priklausymu koncesijos ruožui, o jo padarytos išvados, t. y. kad šioje sankryžoje davikliai LOOP1 – LOOP6 buvo įrengti neteisėtai ir jų duomenys negalėjo būti panaudoti apskaičiuojant koncesijos mokestį, yra teisingos bei pagrįstos (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017 119 punktas); Lietuvos apeliacinis teismas  2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017 120 punkte konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog (duomenys neskelbtini) sankryža neįeina į koncesijos ruožą, dėl to RUAB „Kamesta“ neturėjo teisės apskaičiuodama jai mokėtiną atlygį naudotis šioje sankryžoje sumontuotų daviklių duomenimis.

18.3.                      Ieškovė RUAB ,,Kamesta“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydama iš Savivaldybės priteisti nesumokėtą koncesijos mokestį, delspinigius ir palūkanas, taip pat pripažinti Savivaldybės atsisakymą perduoti ieškovei žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nepagrįstu ir priteisti nuostolių atlyginimą. Savivaldybė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iš RUAB „Kamesta“ priteisti koncesijos permoką, kompensuojamąsias bei procesines palūkanas. Kauno apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 iš dalies patenkino ieškinį ir priešieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019, išnagrinėjęs RUAB „Kamesta“ apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

18.4.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019 24–26 punktuose pripažino, kad ieškovės pozicija, jog, nepaisant ankstesnių teismų priimtų procesinių sprendimų bei juose padarytų išvadų dėl 0,37 km kelio ruožo, esančio (duomenys neskelbtini), nebuvimo šalių sudarytos Koncesijos sutarties objektu, šį ginčo ruožą, vykdydama tą pačią Koncesijos sutartį, yra pastačiusi būtent ji, o atsakovė neįvykdė pagal Koncesijos sutartį jai tekusios pareigos tinkamai įforminti ir perduoti šio ruožo statybai reikalingą žemės sklypą, todėl, apeliantės teigimu, tokią sutartinę pareigą atsakovė turi natūra įvykdyti dabar ir kartu atlyginti nuostolius dėl apeliantės negautų pajamų, stokoja pagrįstumo. Pasak Lietuvos apeliacinio teismo, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesutiko su tokiais apeliantės ieškinio reikalavimais, o išvadą, kad ginčo ruožas nepatenka į sutartį, padarė teisingai įvertinęs teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose išnagrinėjus šalių ginčus kitose bylose, jau nustatytas faktines aplinkybes, kurios nagrinėjamai bylai yra prejudicinės. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad ginčas, priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina apeliantė, yra iš esmės analogiškas tam, kuris yra nagrinėjamas šioje byloje. Tiek išnagrinėtoje, tiek nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiami tapatūs klausimai dėl Savivaldybės pareigos mokėti apeliantei koncesijos mokestį tinkamo vykdymo bei jo skaičiavimo tvarkos; išnagrinėtoje byloje apeliantė savo reikalavimą grindė ir įrodinėjo aplinkybe, kad jai pagal Koncesijos sutartį buvo suteiktas ne tik 2,7525 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bet ir kelias – gatvė (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio ilgis 0,37 km, plane pažymėtas 3-8, t. y. nagrinėjamoje byloje ginčo ruožas. Taigi, klausimas, ar ginčo ruožas patenka į Koncesijos sutartį ir ar apeliantė gali už jį skaičiuoti mokestį, jau buvo išnagrinėtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019 36–37 punktai).

18.5.                      Ieškovė RUAB „Kamesta“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydama iš Savivaldybės priteisti koncesijos mokesčio skolą, delspinigius ir palūkanas, netiesioginius nuostolius negauto grynojo pelno forma bei nepagrįstą praturtėjimą ieškovės sąskaita. Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1198-413/2021 ieškovės ieškinį patenkino iš dalies. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, atmesdamas RUAB „Kamesta“ ieškinį.

18.6.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 49–51 punktuose konstatavo, kad klausimas dėl (duomenys neskelbtini) 0,37 km kelio ruožo priklausymo Koncesijos sutartimi šalių aptartam koncesijos ruožui ir galimybės už jį skaičiuoti koncesijos mokestį buvo išnagrinėtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog minėtose bylose nustatytas prejudicinis faktas, kad žemės sklypas, kuriame yra 0,37 km ilgio kelias (gatvė) (duomenys neskelbtini), nepriklauso Koncesijos sutarties ruožui ir kad RUAB „Kamesta“ negali skaičiuoti koncesijos mokesčio pagal (duomenys neskelbtini) sankryžoje įrengtos automobilių skaičiavimo sistemos Car Count duomenis. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada kitose bylose nustatytas faktines aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais, kurie iš naujo neįrodinėtini ir nenustatinėtini.

18.7.                      Atsakovė Savivaldybė kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydama iš RUAB „Kamesta“ priteisti skolą, kompensuojamąsias bei procesines palūkanas. Kauno apygardos teismas 2024 m. sausio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-397-894//2024 Savivaldybės ieškinį patenkino ir priteisė jai iš RUAB „Kamesta“ koncesijos mokesčio permoką, kuri susidarė ieškovei skaičiuojant pravažiuojančius automobilius ginčo ruože. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-254-464/2024 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

18.8.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-254-464/2024 24 punkte nurodė, kad

19.       Ieškovė, teigdama, kad ji faktiškai atliko darbus 0,37 km ginčo ruože, tačiau Savivaldybė už šiame ruože atliktus darbus su ja nepagrįstai neatsiskaito ir neteisėtai jai neperduoda ginčo ruožo, kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti faktinę aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) 0,37 km ruožas priklauso koncesijos ruožui pagal Savivaldybės pateiktą projektinę dokumentaciją ir Koncesijos sutartį bei, kad šį ruožą pagal Koncesijos sutartį pastatė ir įrengė RUAB „Kamesta“, taip pat priteisti skolą už šio ruožo pastatymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, nes nustatė, kad tarp šalių daug metų vyksta ginčas dėl 0,37 km ginčo ruožo (ne)priklausymo Koncesijos ruožui, kuris jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (žr., šios nutarties 18 punktą); teismai nurodytose bylose yra konstatavę nagrinėjamai bylai prejudicinius faktus, jog 0,37 km (duomenys neskelbtini) ruožas nepriklauso koncesijos ruožui, o atsakovė pagal Koncesijos sutartį su ieškove yra visiškai atsiskaičiusi. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė naujų įrodymų, kurie nebūtų tirti ir įvertinti prieš tai teismų išnagrinėtose civilinėse bylose ir kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog apeliantė įrengė ginčo ruožą ar kad jis patenka į Koncesijos sutartį, į bylą nepateikė. Ieškovė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir iš esmės laikosi pozicijos, kurios laikėsi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teigdama, kad teismai, nagrinėję šalių ginčus, nevertino ir nepasisakė dėl ginčo ruožo priklausymo koncesijos ruožui, taip pat dėl to, ar ginčo ruožą pastatė ir įrengė ieškovė, ar Savivaldybė turėjo pareigą tinkamai perduoti ieškovei ginčo ruožą. Pasak ieškovės, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai pritaikęs CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų taisyklę, iš esmės neišnagrinėjo jos nurodytų klausimų ir argumentų.

20.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl teismų procesinių sprendimų, kuriais išnagrinėti ankstesni šalių ginčai, kilę dėl Koncesijos sutarties vykdymo, reikšmės ir prejudicinės galios nagrinėjamai bylai bei skolos priteisimo (ne)pagrįstumo.

Dėl galimybės teisme pareikšti savarankišką reikalavimą nustatyti faktines aplinkybes, kurios sudaro kito reikalavimo pagrindą

21.       Teisėjų kolegija, prieš vertindama apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus bei atsikirtimus, mano, kad pirmiau yra tikslinga įvertinti ieškovės byloje reiškiamo reikalavimo dėl faktinių aplinkybių nustatymo kaip teisių gynimo būdo teisme galimumą.

22.       Kreipdamasi su ieškiniu į teismą, ieškovė pareiškė du savarankiškus reikalavimus – nustatyti faktines aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini) 0,37 km ruožas priklauso koncesijos ruožui pagal Savivaldybės pateiktą projektinę dokumentaciją ir Koncesijos sutartį bei, jog šį ruožą pagal Koncesijos sutartį pastatė bei įrengė RUAB „Kamesta“, antruoju reikalavimu prašė iš Savivaldybės priteisti skolą už šio ruožo pastatymą.

23.       Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu abu ieškovės reikalavimus atmetė.

24.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (jo atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2020 30 punktas). Teismo pareiga ex officio patikrinti, ar ginčas nagrinėtinas teisme, apima ir pareigą patikrinti, ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku ieškinio dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023 60 punktas).

25.       Pasisakydamas dėl reikalavimų, keliamų ieškinio dalykui, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

26.       Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 1 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013; 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-74-611/2021 22, 23 punktai).

27.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad civilinėje byloje pagal ginčą dėl pažeistos teisės gynimo ieškiniu pareikštas savarankiškas reikalavimas, kurio esmę sudaro pažeistos teisės konstatavimas, neprašant vienu ar kitu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu pašalinti dėl padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, negali būti traktuojamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, kadangi jis pats savaime neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Reikalavimas dėl teisių pripažinimo (CK 1.138 straipsnio 1 punktas) gali būti reiškiamas kaip savarankiškas reikalavimas tik tuo atveju, jeigu jo patenkinimas sukelia ieškovui tiesiogines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-403/2019 23 punktas). Pripažinimas, kaip pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo būdas, yra siejamas ne su fakto, bet su teisės pripažinimu; kaip savarankiški ieškinio reikalavimai negali būti reiškiami reikalavimai, susiję su faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023 62 punktas).

28.       Kaip matyti tiek iš ieškovės pateiktų procesinių dokumentų pirmosios instancijos teisme, tiek ir iš apeliacinio skundo turinio, jos reikalavimas nustatyti faktines aplinkybes, kad ginčo ruožas priklauso koncesijos ruožui bei, jog jį pastatė ir įrengė ieškovė, yra pareikštas siekiant antrojo jos reikalavimo patenkinimo padarinių – skolos už ginčo ruožo pastatymą priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks faktinių aplinkybių nustatymas, jog ginčo ruožas priklauso koncesijos ruožui bei jį pastatė ir įrengė ieškovė, yra būtinas siekiant skolos priteisimo, tačiau tokių faktinių aplinkybių nustatytas per se (pats savaime) nesukuria skolininko prievolės ir kreditoriaus atitinkamų reikalavimų teisių, nes tokių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš sąlygų, kurioms esant įrodytoms skolininkui atsiranda prievolė grąžinti skolą. Vadinasi, reikalavimo nustatyti faktines aplinkybes patenkinimas reikštų prejudicinio fakto kitam ieškovės reiškiamam savarankiškam reikalavimui dėl skolos priteisimo nustatymą, dėl to darytina išvada, kad toks ieškovės reikalavimas sukelia civilinius procesinius, bet ne materialiuosius padarinius. Taigi toks ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl faktinių aplinkybių nustatymo jai nesukelia jokių tiesioginių materialiųjų teisinių padarinių ir dėl šios priežasties negali būti savarankišku ieškinio dalyku.

29.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl faktinių aplinkybių nustatymo negalėjo būti nagrinėjamas teisme, kaip savarankiškas ieškinio reikalavimas, nes įstatymas nenustato galimybės įrodinėti aplinkybių, sudarančių reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą, ieškinio teisenos tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria šis reikalavimas atmestas, panaikinama ir bylos dalis dėl šio reikalavimo nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl teismų priimtų procesinių sprendimų nutarties reikšmės ir prejudicinės galios, sprendžiant dėl (duomenys neskelbtini) 0,37 km ruožo (ne)priklausymo koncesijos ruožui bei jo pastatymo ir įrengimo

30.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimus atmetė, nes nustatė, kad tarp šalių daug metų vyksta ginčas dėl (duomenys neskelbtini) 0,37 km ginčo ruožo (ne)priklausymo Koncesijos ruožui, kuris jau yra išnagrinėtas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriuose teismai konstatavo nagrinėjamai bylai prejudicinius faktus, jog (duomenys neskelbtini) 0,37 km ruožas nepriklauso koncesijos ruožui, o atsakovė pagal Koncesijos sutartį su ieškove yra visiškai atsiskaičiusi.

31.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prejudicialumo taisyklę ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes teismai, išnagrinėję šalių ginčus pirmesnėse civilinėse bylose, neįvertino ir nepasisakė dėl ginčo ruožo priklausymo koncesijos ruožui, taip pat dėl to, ar ginčo ruožą pastatė bei įrengė ieškovė, ar Savivaldybė turėjo pareigą jį tinkamai perduoti ieškovei.

32.       Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicialumo taisyklės pažeidimo. Nors apeliantė teigia, kad teismai išnagrinėtose civilinėse bylose nepasisakė dėl ginčo ruožo (ne)priklausymo koncesijos sutarčiai bei ar jį pastatė bei įrengė ieškovė, ar Savivaldybė turėjo pareigą tinkamai perduoti ieškovei ginčo ruožą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi aptariamų teismų procesinių sprendimų turinį (žr., šios nutarties 18 punktą), neturi pagrindo sutikti su tokiu vertinimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad faktai dėl ginčo ruožo nepriklausymo koncesijos ruožui buvo nekartą išnagrinėti bei įvertinti ankstesnėse byloje ir padarytos išvados skirtingų aplinkybių kontekste.

33.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Praktines šios taisyklės taikymo nuostatas yra suformulavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

34.       Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99 ir 68698/01, par. 61).

35.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktas; 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023 44 punktas; 2024 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-421/2024 28 punktas). Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021 50 punktas). Tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013).

36.       Taigi, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017 31 punktas).

37.       Anksčiau išnagrinėtose Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1198-413/2021 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-397-894//2024 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-254-464/2024 teismų tyrimo ir vertinimo (įrodinėjimo) dalyką sudarė ginčo ruožo (ne)priklausymo koncesijos ruožui ir Savivaldybė pareigos perduoti ieškovei ginčo ruožą tinkamo (ne)įvykdymo klausimai, t. y. bylose buvo sprendžiami šalių ginčai, ar ginčo ruožas priklauso koncesijos ruožui ir ar Savivaldybė pagrįstai atsisakė perduoti ieškovei šį ginčo ruožą. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje apeliantė taip pat įrodinėja, kad ginčo ruožas priklauso koncesijos ruožui bei, jog Savivaldybė jai nepagrįstai ir neteisėtai jo neperduoda.

38.       Minimose Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017 RUAB „Kamesta“ reikalavimą priteisti delspinigius už laiku nesumokėtus einamuosius mokėjimus kildino iš Savivaldybės pareigos mokėti jai koncesijos mokestį už ginčo ruožo priežiūrą ir eksploatavimą pagal Koncesijos sutartį ir atitinkamai įrodinėjo, kad (duomenys neskelbtini) 0,37 km ginčo ruožas patenka į Koncesijos sutartimi šalių aptartą koncesijos ruožą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017 103 punkte, įvertinęs ieškovės argumentus dėl ginčo ruožo priklausymo koncesijos ruožui, nurodė, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio ilgis 0,37 km, buvo šalių sudarytos Koncesijos sutarties objektu; Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo klausimus, susijusius su (duomenys neskelbtini) sankryžos priklausymu koncesijos ruožui, o jo padarytos išvados, t. y. kad šioje sankryžoje davikliai LOOP1 – LOOP6 buvo įrengti neteisėtai ir jų duomenys negalėjo būti panaudoti apskaičiuojant koncesijos mokestį, yra teisingos bei pagrįstos (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017 119 punktas); Lietuvos apeliacinis teismas nutarties 120 punkte konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog (duomenys neskelbtini) sankryža neįeina į koncesijos ruožą, dėl to RUAB „Kamesta“ neturėjo teisės apskaičiuodama jai mokėtiną atlygį naudotis šioje sankryžoje sumontuotų daviklių duomenimis.

39.       Kitoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo byloje Nr. e2A-383-464/2019 byloje ieškovė buvo pareiškusi savarankiškus reikalavimus dėl Savivaldybės atsisakymo perduoti ieškovei žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinimo nepagrįstu ir dėl to jai kilusių nuostolių priteisimo. RUAB „Kamesta“ tokį reikalavimą grindė tuo, kad, nepaisant ankstesnių teismų priimtų procesinių sprendimų bei juose padarytų išvadų dėl 0,37 km kelio ruožo, esančio (duomenys neskelbtini), nebuvimo šalių sudarytos Koncesijos sutarties objektu, šį ginčo ruožą, vykdydama tą pačią Koncesijos sutartį, yra pastačiusi būtent ji, o atsakovė neįvykdė pagal Koncesijos sutartį jai tekusios pareigos tinkamai įforminti bei perduoti šio ruožo statybai reikalingą žemės sklypą, todėl, anot ieškovės, atsakovė turėjo įvykdyti tokią savo sutartinę pareigą natūra ir kartu atlyginti nuostolius dėl apeliantės negautų pajamų. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019 24–26 punktuose pripažino, kad ši RUAB „Kamesta“ pozicija stokoja pagrįstumo. Pasak Lietuvos apeliacinio teismo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesutiko su tokiais apeliantės ieškinio reikalavimais, o išvadą, kad ginčo ruožas nepatenka į sutartį, padarė teisingai įvertinęs teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose išnagrinėjus šalių ginčus kitose bylose, jau nustatytas faktines aplinkybes, kurios nagrinėjamai bylai yra prejudicinės. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė ir tai, kad ginčas, priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina apeliantė, yra iš esmės analogiškas tam, kuris yra nagrinėjamas ir šioje byloje. Tiek išnagrinėtoje, tiek nagrinėjamoje byloje apeliantė reikalavimą grindė ir įrodinėjo aplinkybę, kad jai pagal Koncesijos sutartį buvo suteiktas ne tik 2,7525 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bet ir kelias – gatvė (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio ilgis 0,37 km, plane pažymėtas 3-8, t. y. nagrinėjamos bylos ginčo ruožas. Taigi, klausimas, ar ginčo ruožas patenka į Koncesijos sutartį ir ar apeliantė gali už jį skaičiuoti mokestį, jau buvo išnagrinėtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019 36–37 punktai). Galiausiai Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad byloje nenustačius, jog atsakovė pagal Koncesijos sutartį turėjo perduoti ieškovei ginčo ruožą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės ieškinio reikalavimų dėl atsisakymo perduoti ginčo žemės sklypą pripažinimo nepagrįstu ir nuostolių atlyginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019 43 punktas).

40.       Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1198-413/2021 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 RUAB „Kamesta“ reikalavimus priteisti iš Savivaldybės koncesijos mokesčio skolą, delspinigius ir palūkanas, netiesioginius nuostolius negauto grynojo pelno forma bei nepagrįstą praturtėjimą ieškovės sąskaita, grindė, be kita ko, ir tuo, kad ginčo ruožas priklauso Koncesijos sutarčiai bei tuo, jog Savivaldybė neteisėtai jai jo neperduoda. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 49–51 punktuose konstatavo, kad klausimas dėl (duomenys neskelbtini) 0,37 km kelio ruožo priklausymo Koncesijos sutartimi šalių aptartam koncesijos ruožui ir galimybės už jį skaičiuoti koncesijos mokestį buvo išnagrinėtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog minėtose bylose nustatytas prejudicinis faktas, kad žemės sklypas, kuriame yra 0,37 km ilgio kelias (gatvė) (duomenys neskelbtini), nepriklauso Koncesijos sutarties ruožui ir RUAB „Kamesta“ negali skaičiuoti koncesijos mokesčio pagal (duomenys neskelbtini) sankryžoje įrengtos automobilių skaičiavimo sistemos Car Count duomenis. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada nurodytas kitose bylose nustatytas faktines aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais, kurie iš naujo neįrodinėtini ir nenustatinėtini.

41.       Lietuvos apeliacinis teismas toje pačioje byloje, vertindamas apeliantės argumentus dėl ginčo ruožo neperdavimo, nesutiko su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nenagrinėjo reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių dėl Koncesijos sutarties nutraukimo dėl atsakovės pareigos perduoti žemės sklypą pagrįstumo, nenagrinėjo 0,37 km (duomenys neskelbtini) pastatymo ir priklausymo koncesijos ruožui aplinkybių (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 91 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 (Lietuvos apeliacinio teismo bylos Nr. e2A-383-464/2019) RUAB ,,Kamesta“ buvo pareiškusi savarankišką reikalavimą pripažinti Savivaldybės atsisakymą perduoti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nepagrįstu ir priteisti nuostolių atlyginimą; dėl šio reikalavimo ir argumentų, kuriais jis buvo grindžiamas, taip pat išsamiai pasisakyta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose; aplinkybė dėl (duomenys neskelbtini) 0,37 km kelio ruožo nepriklausymo Koncesijos sutartimi šalių aptartam koncesijos ruožui buvo įrodinėjimo dalyku (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 49 punktas).

42.       Atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aukščiau išnagrinėtose civilinėse bylose buvo konstatuoti šiai bylai aktualūs prejudiciniai faktai dėl ginčo ruožo nepriklausymo koncesijos ruožui bei dėl Savivaldybės pareigos perduoti žemės sklypą ginčo ruožo statybai neegzistavimo.

43.       Tokių teisėjų kolegijos išvadų nekeičia ir apeliantės nurodomi argumentai dėl Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-186-196/2017 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-312-1075/2018 įtakos bylai. Anot apeliantės, šiose bylose konstatuoti nagrinėjamai bylai nustatyti prejudiciniai faktai, kad pagal Koncesijos sutartį ieškovė buvo įsipareigojusi pastatyti koncesijos ruožą – (duomenys neskelbtini) tilto kairiojo prietilčio transporto mazgą, į kurį pagal atsakovės pateiktą techninį projektą įeina ir ginčo ruožas, bei kurį visą ieškovė ir pastatė.

44.       Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės tapačiais pirmiau nurodytais argumentais apeliantė rėmėsi, prašydama atnaujinti procesą Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1830-302/2018 28 punkte, vertindamas tapačius, kaip ir šiame apeliaciniame skunde, nurodomus apeliantės argumentus, konstatavo, jog apeliantės samprotavimas, kad kasacinio teismo nutarties 38 punkte esanti išvada, jog RUAB „Kamesta“ įrengė koncesijos ruožą, neva reiškia tai, kad kasacinis teismas konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) ruožas ir (duomenys neskelbtini) sankryža patenka į koncesijos ruožą, niekuo nepagrįstas. Lietuvos apeliacinis taip pat nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje pripažino, jog RUAB „Kamesta“ dalį Koncesijos sutartyje numatytų darbų atliko, tačiau nenustatė ir net neužsiminė, jog (duomenys neskelbtini) ruožas ir (duomenys neskelbtini) sankryža yra Koncesijos sutarties objektas ir patenka į koncesijos ruožą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1830-302/2018 29 punktas). Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2018 negalėjo kitaip vertinti jau įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuotos aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) ruožas ir (duomenys neskelbtini) sankryža nėra Koncesijos sutarties objektas ir nepatenka į koncesijos ruožą (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1830-302/2018 30 punktas). 

45.       Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti ir interpretuoti apeliantės nurodomų kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2018 konstatuotų aplinkybių nei tai jau padarė Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje dėl proceso atnaujinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvus apeliantės kasacinio teismo motyvų interpretavimas nepatvirtina jos argumentų dėl ginčo ruožo priklausymo Koncesijos ruožui.

46.       Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas dėl ginčo ruožo nepriklausymo koncesijos ruožui nepagrįstai, be kita ko, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-31-492/2015. Pasak apeliantės, nuosavybės teisės registracijos panaikinimas nepaneigia faktų, kad ginčo ruožas patenka į koncesijos ruožą, jog šį ruožą pastatė ieškovė bei atsakovė turėjo pareigą perduoti žemės sklypą šio ruožo statybai; aplinkybė, kad atsakovė netinkamai įformino ginčo ruožo perdavimą ieškovei, t. y. toks ieškovės nuosavybėn perdavimas teismo buvo pripažintas neteisėtu, patvirtina tik pačios atsakovės netinkamą pareigos perduoti žemės sklypą ginčo ruožo statybai faktą, o ne jo nepriklausymą koncesijos sutarčiai.

47.       Teisėjų kolegija, atmesdama tokius apeliantės argumentus, visų pirma, pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019 30–34 punktuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-361-492/2015 nustatytos aplinkybės buvo pripažintos turinčiomis prejudicinę galią, nagrinėjant šalių ginčą dėl koncesijos mokesčio skolos, delspinigių ir palūkanų, netiesioginių nuostolių negauto grynojo pelno forma bei nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita. Antra, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-361-492/2015 nurodė, kad, įregistruojant ginčo gatves privataus juridinio asmens vardu, buvo pažeista imperatyvi Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata, jog vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims, todėl toks veiksmas negali būti pripažintas teisėtu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat papildomai pažymėjo, kad Savivaldybė nei Koncesijos sutartimi, nei jokiu kitu būdu negalėjo pakeisti imperatyvios Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje Kelių transporto kodekso 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, todėl sutarties nuostata, prieštaraujanti įstatyme nustatytam reglamentavimui, negali sukelti teisinių padarinių. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuoti faktai teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad administracine tvarka išnagrinėtoje byloje buvo išspręstas klausimas dėl galimybės Savivaldybei perleisti nuosavybės teisę į ginčo sklypą ne tik įstatymų, bet ir Koncesijos sutarties kontekste, dėl to pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai rėmėsi ir administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nuspręsdamas dėl ginčo ruožo nepriklausymo koncesijos ruožui.

48.       Apeliantė skunde akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai pritaikęs prejudicijos taisyklę, nevertino jos nurodytų argumentų ir į bylą pateiktų įrodymų (Koncesijos sutarties priedo Nr. 3; Savivaldybės miesto plėtros departamento išduoto statybos leidimo Nr. 38-5-IT446-393; 2008 m. atliktos Techninio projekto korekcijos fakto; Techninio projekto užduoties; koreguoto Techninio projekto darbų apibūdinimo; 2012 m. vasario 6 d. ir 2019 m. gruodžio 31 d. ekspertizės aktų; statinio pripažinimo naudoti akto). Iš teismuose išnagrinėtų civilinių bylų matyti, kad be išimties visi apeliantės nurodomi įrodymai buvo išnagrinėtų bylų dalimis, teismai šiuos įrodymus vertino ir pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, tai reiškia, jog aplinkybės, kurias patvirtina šie rašytiniai įrodymai, teismų jau buvo išnagrinėtos ir įvertintos. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad apeliantės akcentuojami įrodymai nėra pakankami konstatuoti faktams, jog ginčo ruožas priklauso koncesijos ruožui ar, kad jį pastatė bei įrengė RUAB „Kamesta“.

49.       Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog faktai dėl ginčo ruožo nepriklausymo koncesijos ruožui bei atsakovės atsiskaitymo su ieškove pagal Koncesijos sutartį yra konstatuoti išnagrinėtose įvairių instancijų bylose, kurios nagrinėjamai bylai turi prejudicinę galią, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Juo labiau kad apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje nepateikė jokių naujų duomenų ar aplinkybių, kurie nebūtų buvę įvertinti šioje nutartyje aptartuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

50.       Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas ieškovės pareikštą reikalavimą dėl faktinių aplinkybių nustatymo, kadangi toks reikalavimas nesukelia jai tiesioginių materialiųjų teisinių padarinių, o šios faktinės aplinkybės turi būti vertinamos, sprendžiant dėl kito ieškovės pareikšto reikalavimo – skolos priteisimo – (ne)pagrįstumo apimtyje; tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo atmetė ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo, teisingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo praktikos. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas dalis, kuria atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo, paliekama nepakeista, o dalis, kuria atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, panaikinamas ir ši civilinės bylos dalis nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 331 straipsnis). Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama ir bylos dalis nutraukiama, apeliantės (ieškovės) apeliacinis skundas laikomas atmestu.

51.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

52.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą įgijo atsakovė, kuri nurodė apeliacinės instancijos teisme patyrusi 2 957,43 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (2024 m. spalio 31 d. pridėtinės vertės mokesčio sąskaitą faktūrą LPB Nr. 66391 ir 2024 m. lapkričio 8 d. sąskaitos išrašą). Prašoma priteisti išlaidų teisinei pagalbai parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą atlyginimo suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.11 punktuose nustatytą maksimalų dydį, todėl atsakovės prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkinamas iš dalies, jai priteisiant maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamą priteisti sumą – 2 855,32 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės

restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ ieškinio reikalavimas nustatyti faktinę aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) 0,37 km ruožas priklauso koncesijos ruožui pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktą projektinę dokumentaciją ir 2005 m. rugpjūčio 1 d. tarp Kauno miesto savivaldybės administracijos ir restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ pasirašytą Koncesijos sutartį Nr. 1717, kurį pastatė bei įrengė restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Kamesta“, ir šią civilinės bylos dalį nutraukti.

Kitą Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, juridinio asmens kodas 188764867, iš ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“, juridinio asmens kodas 259805810, 2 855,32 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt penkis eurus 32 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                                Giedrė Čėsnienė

Asta Radzevičienė

                                                                                        Aldona Tilindienė