Civilinė byla Nr. 2-1254/2013

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. B2-236-524/2013 pagal ieškovo EULER HERMES KREDITVERSICHERUNGS AG, veikiančio per Euler Hermes Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams R. B. individualiai įmonei ir R. B. dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartimi R. B. IĮ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Bankroto valdymas“. Teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Bankrutavusios R. B. IĮ administratorius 2013 m. sausio 30 d.  kreipėsi į teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą dėl R. B. turto suradimo ir aprašymo, kurio pagrindu antstolis galėtų pradėti vykdomąją bylą. Nurodė, jog R. B. IĮ savininkas R. B. prašymo pateikimo dienai nėra pateikęs bankroto administratoriui asmeninės ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis valdomo turto sąrašo, duomenų apie asmeninėse sąskaitose esančias lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. vasario 1 d. nutartimi bankroto administratoriaus  prašymą patenkino iš dalies – R. B. IĮ kreditorių reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui R. B. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, lėšas ar turtines teises, priklausančias R. B. ir esančias pas jį arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę bei sustabdė išieškojimą iš R. B. turto vykdymo procese. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bylos dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turi viešąjį interesą, todėl administratoriaus prašyme nurodytos aplinkybės nesaisto bylą nagrinėjančio teismo. Teismas nurodė, jog vykdomasis raštas yra išduodamas teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių pagrindu, tačiau šiuo atveju dėl bankrutuojančios įmonės savininko nėra priimta teismo procesinio sprendimo, kurio pagrindu būtų galima išduoti vykdomąjį raštą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog individualios įmonės atsakomybės už prievoles specifika lemia, jog bankroto byloje apskaitomas ir nukreipiamas kreditorinių reikalavimų tenkinimui ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininkams (dalyviams) nuosavybės teise priklausantis turtas. Iš administratoriaus pateikto prašymo turinio teismas sprendė, kad įmonės bankroto administratorius siekia aprašyti bankrutavusios individualios įmonės savininko turtą, kad būtų galima nukreipti išieškojimą į šį turtą, todėl padarė išvadą, jog administratorius siekia įmonės savininko turto arešto. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog tokios nutarties pagrindu antstolis galės aprašyti visą įmonės savininko turtą. Klaipėdos apygardos teismas sprendė, jog, iškėlus įmonei bankroto bylą, kreditorių reikalavimai įmonei tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, todėl taikė ir kitą laikinąją apsaugos priemonę – sustabdė išieškojimą iš R. B. turto.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas R. B. prašo teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naudo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.      Pirmosios instancijos teismas galėjo taikyti R. B. priklausančio turto areštą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, o ne areštuoti turtą, kuris galėjo būti įsigytas jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo bei įsigytas už atsakovo lėšas, gautas iš darbo santykių.

2.      Bankroto administratorius nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių pareiškime nurodomą aplinkybę, jog atsakovas neperduoda jam turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.

3.      Bankroto administratorius piktnaudžiauja įstatymo jam suteiktomis teisėmis, nes jis pilnai disponuoja duomenimis apie bankrutuojančios R. B. IĮ savininko turtą.

4.      Nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nėra nustatyto įpareigojimo R. B. IĮ savininkui pateikti duomenis apie asmeninės nuosavybės teise jam priklausantį turtą. Administratorius neįrodė, jog kreipėsi į R. B. ar į VĮ „Registrų centras“, VĮ „Regitra“ bei į kitus registrus dėl duomenų apie asmeninį apelianto turtą, o šie duomenys jam nebuvo pateikti.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovo R. B. IĮ bankroto administratorius prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Bankrutavusios R. B. IĮ savininkas administratoriui nėra pateikęs įmonės bei asmeninės ir bendrosios nuosavybės teisėmis valdomo turto sąrašo. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas turi pateikti ne tik įmonei, bet ir jam priklausančio turto sąrašus. Aplinkybė, jog administratorius disponuoja duomenimis apie įmonės savininko nekilnojamąjį turtą, nepaneigia įmonės savininko pareigos pateikti viso jam priklausančio turto sąrašą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

          Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

         Atskirasis skundas netenkintinas

Teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, išanalizavęs pateiktą atskirojo skundo medžiagą, daro išvadą, jog apelianto nurodomos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria apelianto atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

               CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad ,,kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms”. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvus bankroto procedūrų užbaigimas nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005).

           Dėl neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko pareigos pateikti bankroto administratoriui turimo turto sąrašą

            Iš apeliaciniam teismui pateiktos atskirojo skundo medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartimi atsakovui R. B. IĮ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankroto valdymas“ (b. l. 4-5). Teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (b. l. 6-7). Nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo R. B. IĮ vadovas buvo įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir visus  turimus dokumentus. 2013 m. sausio 30 d. įmonės bankroto administratorius pareiškimu kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą prašydamas išduoti vykdomąjį raštą dėl R. B. IĮ savininko R. B. turto suradimo ir aprašymo. Nurodė, jog pastarasis nėra įvykdęs pareigos pateikti tiek asmeninės, tiek bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis jam priklausančio turto sąrašo (b. l. 12). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog vykdomasis raštas gali būti išduodamas tik teismo sprendimo, nuosprendžio, nutarimo, nutarties pagrindu, todėl, nesant nutarties ar kitokio teismo procesinio sprendimo dėl bankrutuojančios įmonės savininko, vykdomasis raštas negali būti išduotas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog administratoriui bankrutuojančios įmonės savininkas neperdavė jam (bankrutuojančios individualios įmonės savininkui) priklausančio turto sąrašo. Todėl teismas sprendė, jog dėl bankroto bylose esančio viešo intereso yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui (kaip bankrutuojančios individualios įmonės savininkui) priklausantį turtą, lėšas, turtines teises bei sustabdyti išieškojimą iš bankrutuojančios įmonės savininko turto. Apeliantas atskirajame skunde nurodė, jog pagal šią nutartį gali būti areštuotas ir jam priklausantis turtas, įgytas jau po bankroto bylos įmonei iškėlimo. Anot apelianto, administratorius nepateikė duomenų, patvirtinančių teiginius, jog šis reikalavo pateikti duomenis apie apelianto turimą turtą bei nesėkmingai bandė šiuos duomenis gauti iš turto registrų. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.

          Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantas nesutinka su pirmosios intencijos teismo nutartimi, kuria areštuotas jo, kaip bankrutuojančios individualios įmonės savininko, turtas, lėšos bei turtinės teisės. Pažymėtina, kad individualios įmonės bankroto proceso ypatumus lemia individualios įmonės civilinis teisinis statusas. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles, subjektas. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika lemia, jog bankroto byloje apskaitomas ir nukreipiamas kreditorinių reikalavimų tenkinimui ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininkams (dalyviams) nuosavybės teise priklausantis turtas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ne. 2-2298/2011). Iš atskirojo skundo medžiagos nenustatyta, jog apeliantas, įsiteisėjus nutarčiai, kuria R. B. IĮ buvo iškelta bankroto byla, būtų įvykdęs pareigą pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kaip to reikalauja ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas. Pažymėtina, jog minėtos aplinkybės (turto sąrašo neperdavimo) apeliantas atskiruoju skundu neginčija. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad būtent administratorius turi įrodyti turto sąrašo neperdavimo faktą. Apeliacinis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bankrutuojančios įmonės savininkas neperdavė jam priklausančio turto sąrašo. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, pareigą  administratoriui perduoti ne tik įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, bet ir pateikti  individualios įmonės savininko turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sąrašą numato įstatymas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Todėl teismas nepagrįstais pripažįsta atskirojo skundo argumentus, jog teismo nutartimi iškelti bankroto bylą nebuvo nustatytas įpareigojimas įmonės savininkui pateikti jam priklausančio turto sąrašą, jog šių duomenų (sąrašo) pateikti bankroto administratorius nereikalavo. Apeliacinis teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, jog administratorius disponuoja duomenimis apie individualios įmonės savininkui priklausantį turtą. Teismas sprendžia, jog administratorius, neturėdamas apeliantui priklausančio turto sąrašo, gali dalį šių duomenų gauti iš viešų registrų (VĮ „Registrų centras“, VĮ „Regitra“ ir kt.), tačiau akivaizdu, jog jam nebus prieinama informacija apie kitą apeliantui priklausantį turtą, kuris nėra privalomai registruojamas, apie lėšas, turtines teises, arba apie tokį nekilnojamąjį turtą, kuris savininkui priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau yra registruotas sutuoktinio vardu. Tokiu būdu, nepagrįstai nustatant pareigą administratoriui ieškoti įmonės savininko turto, o savininkui elgiantis pasyviai įmonės bankroto procese, akivaizdžiai būtų pažeisti civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei bankroto proceso operatyvumo principai.

Dėl pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui

             Apeliacinis teismas pažymi, jog įmonės nemokumo faktas, nustatytas įsiteisėjusia teismo nutartimi, sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir asmenims, nedalyvavusiems nagrinėjant šią bylą (CPK 182 straipsnio 2 punktas.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad bankroto bylose yra viešojo intereso, kurio egzistavimą lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes (liet. visiems) padarinius; be to, tai turi įtakos ne tik visų įmonės kreditorių, bet ir visos visuomenės bei valstybės interesams, nes, užbaigus bankroto bylą, įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010). Tuo tarpu vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, CPK 144 straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę ir savo iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1055/2011; 2011 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-914/2011; 2011 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje 2-513/2011). Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartis yra priimta R. B. IĮ bankroto byloje, kuri iškelta apygardos teismo nutartimi, o bankroto bylos esmė – bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių gynimas, siekiant patenkinti jų finansinius reikalavimus. Bankroto procese siekiama apsaugoti finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių bei bankrutuojančio skolininko interesus. Kaip jau minėta, tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo jos dalyvių turto, įmonės savininkas (savininkai) privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe, o teismas turi įtraukti bankrutuojančios įmonės savininką į bankroto bylą bendraatsakoviu ir imtis priemonių, kad jo turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima nukreipti išieškojimą į šį turtą (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006, 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas yra bankrutuojančios individualios įmonės savininkas. Todėl, jeigu tokios įmonės prievolėms įvykdyti neužteks šios įmonės turto, už tas prievoles savo turtu atsakys jos savininkas R. B. (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Tokios nuostatos laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2010; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2010). Todėl, apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo byloje nustatytą aplinkybę, jog apeliantas (bankrutuojančios individualios įmonės savininkas) neįvykdė pareigos pateikti jam priklausančio turto, įskaitant ir turtą, kuris jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, sąrašą. Iš teismui pateiktos atskirojo skundo medžiagos galima daryti išvadą, jog apeliantas šios pareigos vykdyti neketina. Todėl, apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytas aplinkybes vertino ne tik kaip įmonės savininko pareigos bankroto procese nevykdymą, bet ir kaip realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bankroto proceso operatyvumui, o kartu ir  pakankamą pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismas sprendžia, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nagrinėjamu atveju lėmė ne tik administratoriaus prašymas priimti atitinkamą procesinį sprendimą, įgalinantį įmonės savininką pateikti duomenis apie turtinę padėtį, bet ir byloje egzistuojantis viešasis interesas apsaugoti bankrutuojančios įmonės kreditorius, užtikrinti efektyvią bei operatyvią bankroto bylos eigą ir t. t. Apeliacinis teismas pažymi, jog įstatymų leidėjas už bankrutuojančios įmonės savininko pareigų, nurodytų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, nevykdymą yra numatęs sankciją (baudą iki 10 000 Lt). Tačiau teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju šioje bankroto bylos stadijoje, kuomet yra pradėta įmonės likvidavimo procedūra, baudos skyrimas yra nepakankama priemonė bankroto proceso efektyvumui ir  operatyvumui užtikrinti.
            Teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia jos subjektinių teisių pažeidimo. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu. Taikant ekonomiškumo, teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo atveju skundžiama apygardos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (areštuotas apelianto turtas, tačiau leidžiama juo naudotis) nevaržo jo teisių daugiau negu to reikia, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį bankroto byloje, proporcingumo bei ekonomiškumo principus ir teismų praktiką.

           Apelianto argumentas,  jog pirmosios instancijos teismo nutartimi gali būti areštuotas ir jam priklausantis turtas, kuris įgytas jau po bankroto bylos įmonei iškėlimo, nepagrįstas. Teismas akcentuoja, jog toks atskirojo skundo argumentas grindžiamas  prielaidomis ir spėjimais.   

           Kiti apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

          Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

             Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

            Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                               Gintaras Pečiulis