Baudžiamoji byla Nr. 2K-324/2012
Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00232-2007-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2; 2.1.7.4; 2.4.2.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties.
Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės apimtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,
n u s t a t ė :
A. Z. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, panaudojęs žinomai suklastotą dokumentą, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2006 m. rugpjūčio 1 d., VĮ Registrų centro Šiaulių filiale, nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) esančioms mechaninėms dirbtuvėms įregistruoti pateikė žinomai suklastotą (duomenys neskelbtini) ŽŪB „Junkilai“ likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. sausio 30 d., protokolą Nr. 2 ir taip 2006 m. rugpjūčio 1 d. įregistravo nuosavybės teisę į 189 360 Lt vertės mechanines dirbtuves, priklausančias N. A., E. B., P. V., V. P., V. G., L. M., V. V., L. V. (miręs 2006-07-24), J. B. (miręs 1998-10-16), B. J. (mirusi 2010-04-04), A. A. V. (miręs 2000-12-25), E. P., P. Š. (miręs 2004-05-10), J. G., Č. M., L. P., J. U., S. F., S. G., V. J., U. B. (mirusi 1995-02-15), A. E. S., L. G. (miręs 1996-08-03), E. P., R. M., A. Š. (miręs 1998-05-17 ), A. B., E. P. (A.), I. P., S. M. (miręs 2002-03-29), A. S., E. J., K. V. J., J. K., V. D., A. P., V. M., A. A., A. A., S. V., Z. P. A., B. J., V. G., R. G., V. R., A. R., R. G., Č. K., L. G., A. I., S. B., N. B., B. P., L. P., P. R., A. K., V. K., V. K., J. V., S. V. (mirusi 2006-03-30), Z. B., S. J. (miręs 1998-05-22), A. S., V. A. (miręs 2006-05-30), A. V., A. K. (miręs 2001-10-10), S. V., V. K., Z. B., B. B., A. P., O. A. (mirusi 1997-01-25), J. B., E. B., A. G., A. G. (miręs 2008-07-16), P. K., V. D., padarydamas nukentėjusiesiems 189 360 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Nagrinėjamoje byloje mechaninių dirbtuvių vertė nustatyta remiantis tik VĮ Registrų centro duomenimis, gynybos pateikti duomenys (UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo pažyma), kurie savo pobūdžiu nėra neleistini ar kitaip neatitinkantys įrodymams keliamų reikalavimų, nevertinti. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į skundo argumentą, kodėl gynybos pateikta UAB „Ober-Haus“ pažyma nelaikytina įrodymu ir vadovaujamasi tik VĮ Registrų centro duomenimis. Kasatoriaus įsitikinimu, byloje turi būti vertinami visi duomenys, kurie tik atitinka įrodymų sąsajumo, leistinumo ir tikrumo reikalavimus. Nors teismų praktikoje laikoma, kad pagrobto turto vertė nustatoma pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią vertę, tačiau tai nepaneigia teismų pareigos tokią vertę nustatyti ir savo teiginius motyvuoti. Be to, nustatant turto vertę, turi būti įvertinta turto likutinė vertė, nusidėvėjimo faktorius ir kt. Jeigu iš skirtingų šaltinių pateikiami duomenys rodo, jog turto vertė iš esmės skiriasi, tuomet teismas, kasatoriaus įsitikinimu, privalo spręsti klausimą dėl ekspertizės skyrimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 12 d. nutartyje nurodyta, kad turto vertė turi būti nustatyta teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-538/2004); 2006 m. lapkričio 28 d. nutartyje nurodyta, kad dėl to, jog turto vertė buvo nurodyta neatsižvelgiant į turto nusidėvėjimą, pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti faktinę turto vertę veikos padarymo metu, paskyrė teismo prekinę ekspertizę (kasacinė nutartis Nr. 2K-824/2006); 2008 m. birželio 3 d. nutartyje nurodoma, kad turto vertė turi būti nustatyta aiškiai ir nedviprasmiškai; teismai teisingai nustatė turto vertę, įvertindami nepriklausomos kelių transporto priemonių vertintojos pažymą, patikrinę nukentėjusiųjų parodymus, taip pat bendrovės direktoriaus raštą, VĮ ,,Regitra“ raštą ir priedą, automobilių rinkos kainos kaitos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-188/2008); 2010 m. gegužės 20 d. nutartyje civilinėje byloje nurodoma, kad turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 3K-P-186/2010).
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas gynėjos prašymą skirti ekspertizę, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį iš esmės motyvavo abejonėmis, ar UAB „Ober-Haus“ konsultacinė išvada atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus, be to, nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų (nuotraukų, pastatų aprašymų), kurie padėtų darant ekspertizę. Iš šios nutarties akivaizdu, kad teismas suabejojo ne ekspertizės tikslingumu ir įtaka išsamiam bylos išnagrinėjimui, bet konsultacinės išvados formos tinkamumu ir priimtinumu, taip pat duomenimis, kuriais reikėtų vadovautis atliekant ekspertizę. Kasatoriaus manymu, atsisakydami skirti ekspertizę, teismai pažeidė ne tik gynybos teisę įrodinėti, bet ir bylos nagrinėjimo išsamumo reikalavimą, mat teigdami, kad „jokių duomenų, patvirtinančių vienokią ar kitokią faktinę pastatų būklę 2006 metais (nuotraukų, pastatų aprašymų) byloje nėra“, perėmė ekspertų vaidmenį duodami suprasti, kad jeigu ir būtų daroma ekspertizė, nebūtų jokių duomenų, kurie padėtų vertinant pastatus 2006 metų kainomis. Kasatoriaus įsitikinimu, ekspertizės skyrimas būtų leidęs atsakyti, ar galima nustatyti pastatų vertę 2006 metų kainomis, ar ne.
Be to, teismai neanalizavo, kokią dalį jis (kasatorius), o kokią N. A. yra sumokėję už mechanines dirbtuves, kokia dalis realiai buvo išpirkta iš pajininkų, o kokia neišpirkta. Šių įrodymų nevertinimas ir nutylėjimas dėl realios dirbtuvių dalies išpirkimo rodo, kad teismams buvo neįdomu, kokia reali žala buvo padaryta. Teismo nuosprendyje šiuo aspektu nėra jokių motyvų. Iš apeliacinės nutarties motyvų į šiuos skundo argumentus matyti, kad teismas nevertino visų bylos duomenų: 1. N. A. parodymų tuo aspektu, jog visi pajų supirkimo dokumentai, buvę pas nukentėjusįjį, kažkur dingę, kai tuo tarpu pats N. A. nurodo, kad tiesiog nebuvo sutvarkyta pastatų registracija; 2. nors nuosprendyje nėra to pažymėta, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, kaip N. A. paaiškino dėl jo dalies superkant pajus. Dėl pajų faktiško išpirkimo N. A. nurodo, kad buvo išpirka 65 proc. pajų, o likusi dalis, apie 34 proc., – neišpirkta. Toliau N. A. nurodo, kad iš šios sumos jo dalis buvo 17 000 Lt, o A. Z. – 13 000 Lt. Būtent šią sumą, anot N. A., jam davė A. Z.. Taigi darytina išvada, kad 65 proc. išpirktų pajų bendra suma yra 30 000 Lt, o ne 28 000 Lt, kaip kad buvo nurodęs N. A.. Todėl kasatoriui nesuprantama, kodėl teismai nevertino šių bylos duomenų, kuriuose kalbama apie realiai išpirktus 30 000 Lt vertės pajus. Jeigu ši suma atitinka 65 proc. išpirktų pajų (nors ir nėra išlikusių dokumentų), tai likusi suma, sudaranti apie 34 proc. pajų, akivaizdu yra mažesnė kaip 30 000 Lt. Taigi, nors tokie duomenys byloje ir nustatyti, teismai netyrė ir visiškai nevertino šių apskaičiavimų, realios išpirktų pajų sumos dalies, kasatoriaus ir N. A. sumokėtos dalies ir bendros pajų sumos atitikties VĮ Registrų centro duomenims dėl dirbtuvių vertės. Taip liko abejonių dėl turto vertės ir išpirktų bei neišpirktų pajininkų pajų bendros vertės santykio su šioje byloje teisinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis.
Teismai nesiaiškino, kodėl N. A. parodymai iš esmės skiriasi. Teismo nuosprendyje nurodoma, kad, pasak N. A., „jis viską paaiškino A. Z. ir susitarė dėl kainos – pusė vertės kas buvo įvertinta likvidacinės komisijos apie 28 000 Lt ir gavosi maždaug 13 000 Lt. Rinkos vertė niekur nebuvo nurodyta, kalba ėjo apie tą vertę, kurią nustatė, t. y. kaip įvertino likvidacinė komisija 28 000 Lt“. Tačiau apeliacinėje nutartyje apie tas pačias aplinkybes cituojami tokie N. A. parodymai, kad „likvidacinė komisija dokumentuose rinkos vertės nebuvo nurodžiusi“. Šių parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo apeliacinės instancijos teismas nevertino, nors tai turi esminės reikšmės vertinant bylos duomenis.
Kasatorius tvirtina, kad teismai pažeidė jo gynybos teises, kiek tai susiję su įrodymų rinkimu, jų vertinimu. Antai apeliacinėje nutartyje nurodoma, kad „duomenų, patvirtinančių nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad N. A. už savo pinigus negalėjo pirkti ŽŪB „Junkilai“ pajininkų pajų, byloje nėra, todėl šį skundo argumentą kolegija vertina kaip deklaratyvų“. Iš šių motyvų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas netikrino bylos medžiagos, iš kurios matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti gynybos pateiktus įrodymus apie N. A. negalėjimą pirkti pajų.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Karčinskas prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad teismai bylą išnagrinėjo išsamiai. Pirmosios instancijos teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes, išvadas padarė remdamasis byloje surinktais bei teismo posėdyje ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrindė nustatytas faktines bylos aplinkybes. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos. Teiginį dėl neišsamaus bylos aplinkybių įvertinimo kasatorius iš esmės grindžia tuo, kad teismai netinkamai įvertino duomenis, susijusius su turto vertės nustatymu, bei nepagrįstai pripažino, jog jis apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas įvertino bei nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl nuteistojo apgaule užvaldytą turtą pripažino esant didelės vertės. Iš byloje esančio nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d. pastatų bendra vertė buvo 189 360 Lt. Šios vertės nustatymo data – 2006 m. rugsėjo 6 d. Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistojo gynėja teismui buvo pateikusi UAB „Ober-haus“ konsultacinę išvadą, kurioje nurodyta, kad dirbtuvių kaina rinkoje 2006 m. rugpjūčio 1 d. galėjo siekti 57 050 Lt, bei šiuo pagrindu prašė teismo skirti pastatų ekspertizę dirbtuvių vertei nustatyti. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį prašymą ir 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi jį atmetė. Šioje nutartyje nurodyti motyvai, kodėl teismas atmeta nuteistojo gynėjos prašymą ir kodėl pripažįsta nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis pakankamais dirbtuvių vertei nustatyti. Nuosprendyje motyvuota, kodėl teismas, nustatydamas dirbtuvių vertę, vadovavosi registro centrinio duomenų banko pateiktais duomenimis. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad bylą nagrinėję teismai nepasisakė ir nevertino aplinkybės, jog didžiąją dalį (apie 65 proc.) pajų buvo išpirkęs N. A., todėl kasatoriaus turėta 35 proc. pajų atitinkanti dirbtuvių vertės dalis nesudaro 250 MGL, t. y. didelės vertės. Pažymėtina, kad šis kasatoriaus motyvas buvo nurodytas ir jo apeliaciniame skunde, kurį apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bei motyvuotai aptarė apeliacinėje nutartyje. Teisme A. Z. parodė, kad dokumentų, patvirtinančių pajų pirkimą iš N. A., jis neturi, pajų savo vardu nėra įsigijęs, prieš registruodamas nuosavybės teisę į mechanines dirbtuves suprato, kad oficialiai neturi nė vieno pajaus. Taip pat A. Z. parodė, kad iš N. A. pastarojo supirktos pajų dalies jis nenupirko todėl, kad šis atsisakė ką nors daryti. Taigi A. Z., neturėdamas nė vieno pajaus, 2006 m. rugpjūčio 1 d., panaudojęs žinomai suklastotą dokumentą, įregistravo nuosavybės teisę į jam visiškai nepriklausančias mechanines dirbtuves, t. y. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal A. Z. apeliacinį skundą, patikrino priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei pripažino, kad jame padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, jos pagrįstos išsamiai ir tinkamai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, atsakė į visus apelianto argumentus, motyvuotai paaiškindamas, kodėl remiasi įrodymais, patikimai patvirtinančiais pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) rajono žemės ūkio bendrovės „Junkilai“ likvidacinės komisijos 1995 m. sausio 30 d. protokolu nutarta mechanizacijos kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), perduoti bendrovės pajininkams, nurodant kiekvieno pajininko pajaus dydį litais. Bendra pajų suma nenurodyta, tačiau ji sudaro daugiau kaip 28 000 Lt. Konkreti kiekvieno pajininko nuosavybės teisės dalis nenustatyta, teisinė nuosavybės registracija nebuvo atlikta.
A. Z. nuteistas už tai, kad, panaudodamas žinomai suklastotą minėtą protokolą, kuriame melagingai įrašytas nutarimas „mechanizacijos kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), atiduoti už 23 629 Lt A. Z.“, 2006 m. rugpjūčio 1 d. VĮ Registrų centro Šiaulių filiale užregistravo sau nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) esančias 189 360 Lt vertės mechanines dirbtuves ir taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą.
Kaltinamuoju aktu A. Z. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tokiu būdu apgaule įgijęs mechanines dirbtuves, kurių vertė 75 600 Lt (klaidingai nurodyta BK 182 straipsnio 1 dalis). Teisiamajame posėdyje prokuroras BPK 256 straipsnio tvarka keletą kartų teikė prašymus pakeisti kaltinimą, padidindamas apgaule įgyto turto vertę iki 189 360 Lt. Nustatydamas turto vertę, prokuroras rėmėsi nuteistojo A. Z. nuosavybės registravimo dokumentuose nurodyta pastatų vidutine rinkos verte. Dėl žinomai suklastoto dokumento panaudojimo papildomai inkriminuota BK 300 straipsnio 1 dalis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas ar realizavimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui įgyti.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis ir jo gynėja nesutiko su turto vertės nustatymu pagal nuosavybės registravimo dokumentuose nurodytą statinių vidutinę rinkos vertę. Nuteistojo gynėja 2010 m. gruodžio 7 d. posėdyje, t. y. tuo metu, kai A. Z. dar buvo kaltinamas tik pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaulės būdu savo naudai įgijęs svetimą turtą, kurio vertė 75 600 Lt, pateikė UAB „Ober–Haus“ konsultacinę išvadą dėl turto vertės, paprašė ją pridėti prie bylos ir paskirti ekspertizę, nes toje išvadoje turto vertintojų – ekspertų pateiktas pastatų įvertinimas yra dvigubai mažesnis, negu nurodyta VĮ Registrų centro dokumentuose. Byloje konsultacinės išvados ar jos kopijos nėra. Teismas pranešė, kad nutartis bus paskelbta 2010 m. gruodžio 13 d., ir paskelbė pertrauką.
2010 m. gruodžio 13 d. posėdžio pradžioje teismas paskelbė rašytinę nutartį atmesti gynėjos prašymą ir tęsė bylos nagrinėjimą. Prašymo atmetimą teismas motyvavo tuo, kad pateikta konsultacija yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, neatitinkantis turto vertinimo dokumento turinio, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad konsultacijoje pastatų būklė įvertinta „apžiūros dieną“, ir konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų (nuotraukų, pastatų aprašymų) apie vienokią ar kitokią faktinę pastatų būklę 2006 metais. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatų vidutinė rinkos vertė nustatyta 2006 m. rugsėjo 6 d., kai kaltinamojo vardu buvo registruota nuosavybės teisė, t. y. nusikalstamos veikos padarymo metu, ir pabrėžė neturintis pagrindo abejoti oficialiai viešame registre nurodyta bei Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuota to meto vidutine rinkos verte.
Taigi teismas gynėjos pateiktai konsultacinei išvadai taikė įrodymams keliamus reikalavimus, nors pati gynėja šiam dokumentui tokios reikšmės nesuteikė, o juo grindė abejones dėl apgaule įgyto turto vertės, realizuodama BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytą kaltinamojo teisę pateikti prašymus dėl įrodinėtinos byloje aplinkybės. Kaltinamajam šis klausimas itin svarbus tuo aspektu, kad lemia jo veikos kvalifikavimą kaip sunkų ar nesunkų nusikaltimą ir skirtiną bausmę, todėl teismas turi pašalinti visas pagrįstas abejones.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-95/2012). Teismo nutarties motyvas, kad byloje nėra duomenų apie faktinę pastatų būklę nusikalstamos veikos padarymo metu, nėra pagrindas atmesti prašymą. Teismas pats turi galimybę BPK numatytais proceso veiksmais (pvz., paskiriant ekspertizę ar pavedant specialistui atlikti objektų tyrimą) nustatyti pastatų būklę ir jų vertę.
2011 m. birželio 28 d. posėdžio metu, įrodymų tyrimo pabaigoje, gynėja dar kartą pateikė prašymą skirti ekspertizę realiai statinių vertei nustatyti, argumentuodama tuo, kad VĮ Registrų centro vertinimas yra masinis, kurio pagrindinis kriterijus statinių lokalizacija. Gynėja teigė išsiaiškinusi, kad ekspertai, apžiūrėję statinius vietoje, galėtų duoti individualų jų vertinimą 2006 m. rugpjūčio 1 d. Teismas protokoline nutartimi prašymą atmetė, nes toks prašymas buvo pateiktas ir išspręstas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi, t. y. buvo atmestas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, motyvuodamas atsisakymą tenkinti proceso dalyvių prašymus, neturi vartoti posakių, galinčių sudaryti išankstinio teismo nusistatymo dėl įrodymų vertinimo įspūdį. Apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje pabrėžė neturintis pagrindo abejoti VĮ Registrų centro viešame registre nurodyta bei Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuota to meto vidutine rinkos verte, o 2011 m. birželio 28 d. protokoline nutartimi patvirtino šią savo poziciją, nepasisakydamas dėl gynėjos nurodytų papildomų argumentų dėl individualaus vertinimo būtinumo, taip sukeldamas tam tikrų abejonių dėl išankstinio teismo nusistatymo. Šias abejones sustiprina ta aplinkybė, kad teismas, nuosprendyje pateikdamas nuteistojo A. Z. nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktas), dėl nuteistojo apgaule įgyto svetimo turto vertės pateikė analogiškus argumentus, kaip ir 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje – abejoti VĮ Registrų centro oficialiai viešame registre nurodyta bei Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuota to meto vidutine rinkos verte teismas neturi pagrindo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo, pagal kurį teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuota protokoline nutartimi atsisakė pridėti prie bylos gynėjos pateiktas konsultacines išvadas ir atmetė prašymą paskirti ekspertizę. Pasisakydamas dėl nuteistojo A. Z. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su statinių verte, teismas apsiribojo tuo, kad pakartojo pirmosios instancijos teismo teiginius, jog nėra pagrindo tikėti UAB „Ober–Haus“ konsultacija, t. y. informacinio pobūdžio dokumentu, ir netikėti VĮ Registrų centro pateiktu nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu. Tokio teiginio negalima laikyti motyvuota išvada dėl esminio apeliacinio skundo argumento. Taigi apeliacinės instancijos teismas neįvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir taip padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Dėl to šio teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teisės taikymo sprendžiant byloje keltus pajų įsigijimo ir atitinkamos apgaule įgyto turto dalies sumažinimo klausimus nesvarstytini, nes nuomonės dėl jų išreiškimas kasacinėje nutartyje pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Bylos duomenų – dėl N. A. supirktų pajų ir tam reikalui panaudotų nuteistojo A. Z. pinigų – pripažinimas turinčiais reikšmės bylai išspręsti teisingai bei jų vertinimas yra naujo bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius
Vladislovas Ranonis