Baudžiamoji byla Nr. 1A-421-654/2018 teisminio proceso Nr. 1-02-2-00024-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.9.9; 2.4.6.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Jūratei Urbaitienei,

dalyvaujant prokurorui Valentui Gritei,

nuteistajam K. P. ir jo gynėjui advokatui Ričardui Suslavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. apeliacinį skundą dėl 2018 m. balandžio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį ir jam paskirtas 6 mėnesių laisvės apribojimas. Iš K. P. nukentėjusiajai V. P. priteista 600 eurų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. K. P. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, o būtent:

jis, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2017 metų gegužės 31 d. vengė pareigos pagal Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-7809-127/2007 teikti nepilnamečiui sūnui M. P., gimusiam 2006 m., išlaikymą po 500 Lt (144,81 eurų) kas mėnesį, mokamą periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės, pervesdamas į V. P. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, t. y. žinodamas, kad pagal minėtą teismo sprendimą privalo mokėti lėšas savo vaiko išlaikymui, dirbdamas UAB „P“ nuo 2011 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d., UAB „F“ nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2014 m. liepos 22 d., tam tikrais laikotarpiais, t. y. nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 1 d. bei 2014 m. lapkričio mėnesį ir 2016 m. lapkričio mėnesį mokėjo ne visą teismo sprendimu nustatytą mėnesinę sumą, o laikotarpiais: nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d.; nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. iš viso jokių lėšų vaiko išlaikymui nemokėjo, kitaip prie vaiko išlaikymo neprisidėjo, dėl to susidarė 4 762 eurų finansinis įsiskolinimas.

2. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistojo K. P. gynėjas advokatas R. Suslavičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2018 m. balandžio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nesant K. P. veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių.
1. Skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminius baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimus, pažeidė nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principus, neteisingai ir pažeidžiant In dubio pro reo principą vertino duomenis, kurie pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas pripažinti įrodymais. Teismas, remdamasis įrodymais, turėjo juos vertinti objektyviai ir nešališkai, visapusiškai juos ištirti sudedant į įrodymų visetą, taip pat pašalinti visus prieštaravimus, o to nepadarius – vertinti juos nuteistojo K. P. naudai, nepripažinti įrodymais duomenų, gautų pažeidžiant BPK 20 straipsnį ir nesivadovauti prielaidomis.
2. Apeliantas mano, kad jis pripažintas kaltu nesant nusikaltimo sudėties. Tiek prokuroras, tiek nukentėjusioji baudžiamojo proceso metu privalėjo įrodyti kaltinime teigiamas aplinkybes, o teismas turėjo tiksliai jas išsiaiškinti, tiksliai nustatyti veiką galimai padariusio asmens kaltės formą bei kitas aplinkybes, kurios turi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Nuosprendyje padarytos išvados dėl K. P. padarytos veikos pagrįstos ne įrodymais, bet prielaidomis. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kreipė dėmesį tik į kaltinančius įrodymus ir visiškai neatsižvelgė į nuteistąjį teisinančias aplinkybes. Nuosprendžiu atlikta kaltinimui palankių duomenų selekcija ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus vertinti tik šie duomenys. Tuo tarpu kita grupė bylos duomenų, nepalankių ir prieštaraujančių kaltinimui, vienaip ar kitaip teisinančių K. P., nuosprendyje nutylėti ir iš viso nevertinti, tarsi jų byloje nebūtų buvę. Šie kaltinimui prieštaraujantys įrodymai byloje nebuvo paneigti kitais įrodymais, taip pat nuosprendyje nenurodyta, kodėl į juos nėra atsižvelgiama. Teismo išvados dėl K. P. kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ko pasėkoje laikytina, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakydamas dėl nuteistojo K. P. veiksmų, jų pobūdžio, objektyviųjų veikos požymių, jį grindė iš esmės vieninteliu motyvu, kad nuteistasis K. P. atitinkamu laikotarpiu dirbo įmonėje UAB „P“, kurios daliai darbuotojų buvo mokamas darbo užmokestis. Nei pats įsiskolinimo už vaiko išlaikymą faktas, nei duomenys, kad daliai įmonės darbuotojų buvo išmokėti darbo užmokesčiai, nei antstolio V. Č. pateiktos mokėjimų išklotinės, nepatvirtina neteisėtų K. P. veiksmų. Teismų praktikoje numatyta, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Taigi BK 164 straipsnio veikos požymis pasireiškia turint galimybe vykdyti sprendimą, tačiau jo nevykdant. Teismas visiškai nepagrindė K. P. neteisėtų veiksmų: ką nuteistasis neteisėtai atliko, kad nebuvo teikiamas išlaikymas vaikui, kokiais konkrečiais veiksmais jis tai atliko, nenurodė, kokie byloje esantys įrodymai šias aplinkybes patvirtina. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad atitinkamu laikotarpiu UAB „P“ darbuotojams buvo mokami darbo užmokesčiai yra tik spėjimas. Nagrinėjamos bylos atveju duomenys apie tai, kad UAB „P“ lėšų užteko išmokėti darbo užmokestį ir nuteistajam K. P. iš viso nebuvo surinkti. Byloje nebuvo paneigtas ne tik nuteistojo K. P., bet ir UAB „P“ vyr. buhalterės R. K. nurodytos aplinkybės, jog iš K. P. darbo užmokesčio išskaičiuotos sumos nuo 2014 m. birželio 13 d. nebuvo pervedamos į išieškotojos atsiskaitomąją sąskaitą, kadangi laiku neatsiskaitant užsakovams Įmonė patyrė finansinių sunkumų.
4. Teismas net nevertino gynybos pateiktų akivaizdžių įrodymų apie tai, kad darbo užmokestis buvo neišmokamas ne vien nuteistajam K. P., bet ir kitiems darbuotojams, o taip pat eilei kitų kreditorių ir tai, kad UAB „P“ restruktūrizavimo byla buvo nutraukta dėl to, jog planas nebuvo objektyviai vykdomas dėl sunkios UAB „P“ finansinės padėties, dėl ko vėliau (nuo 2016 m. gruodžio mėn.) buvo pradėta bankroto procedūra. Taigi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ne tik nuteistasis K. P., bet ir pati UAB „P“ kaltinamuoju laikotarpiu turėjo lėšų ir jų pakako išmokėti darbo užmokestį kaltinamajam K. P., ar juridiniam asmeniui esant sunkioje finansinėje padėtyje bent išlaikymo vaikui dalį. Tokie duomenys ne tik kad nebuvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu, bet jie net nebuvo patikrinti BPK nustatyta tvarka.
5. Teismo atliktą kaltinimui palankių duomenų selekciją patvirtinta ir pirmosios instancijos teismo iš bendro konteksto ištrauktos vos kelios liudytojos T. J. parodymų citatos dėl darbo užmokesčio, tačiau liko nevertinta, kad liudytoja T. J. 2017 m. spalio 16 d. teismo posėdyje parodė, kad darbo užmokestis buvo neišmokėtas ne vien kaltinamajam K. P., bet ir kitiems darbuotojams, įmonė buvo įsiskolinusi tiek Sodrai, tiek VMI, tiek kitiems kreditoriams, buvo uždėti areštai įmonės sąskaitoms banke ir turtui. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai, kurie byloje nebuvo vertinti – apie UAB „P“ ekonominius sunkumus ir pakankamų lėšų neturėjimą. 2014 m. birželio 9 d. Vilniaus apygardos teismas iškėlė restruktūrizavimo bylą UAB „P“ ir nutartyje pažymėjo, kad įmonė turi finansinių sunkumų ir patvirtino restruktūrizavimo planą, kuriame be kitų finansinių reikalavimų buvo patvirtintas ir nuteistojo K. P. 56 311,90 eurų reikalavimai įmonei. 2014 m. spalio 2 d. raštu vyr. buhalterė R. K. informavo antstolį, kad priskaičiuotos sumos nėra pervedamos antstoliui į depozitinę sąskaitą, nes laiku neatsiskaitant užsakovams įmonė patiria finansinių sunkumų. Nurodytas aplinkybes taip pat patvirtino ir 2017 m. spalio 16 d. teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja I. B.. Duodamas parodymus antstolis taip pat nurodė, kad išieškojimas iš darbo užmokesčio buvo nukreiptas, tačiau į K. P. kreditorinį reikalavimą nenukreiptas. Tokiu būdu antstolio neveikimas, nesiėmimas civilinio proceso tvarka jokių priverstinio išieškojimo veiksmų į realiai gautinas sumas, negali būti pripažįstamas automatišku nuteistojo K. P. neveikimu ar tyčia. Antstolis nenukreipė išieškojimo ir į kitą K. P. kreditorinį reikalavimą, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo iškeltoje UAB „F“ bankroto byloje 533,47 eurų sumai.
6. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į civilinės teisės reglamentavimą, kad juridinio asmens, kurio statusas „uždaroji akcinė bendrovė“ turtas, teisės ir pareigos yra atskirtos nuo jo dalyvių. K. P. į juridinio asmens turtą turi tik tiek teisių, kiek jam buvo patvirtinti reikalavimai iš pradžių UAB „P“ iškėlus restruktūrizavimo bylą, vėliau ir bankroto bylą, įskaitant ir UAB „F“. Teismo motyvai, kad K. P. būdamas skolininku ir įmonės vadovu turi realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai, nevaržomai kontroliuoti ir valdyti įmonę, o taip pat prievolę atlikti išskaitymus yra nesuprantami ir akivaizdžiai neatitinka civilinio teisinio reglamentavimo įmonių restruktūrizavimo ir bankroto bylose specifikos. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ir neišskyrė fizinio asmens nuteistojo K. P. prievolės mokėti vaikui išlaikymą, nuo juridinių asmenų UAB „P“ ir UAB „F“ prievolės išskaičiuoti iš darbo užmokesčio sumas priklausančias pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 733-743 straipsnius ir jas pervesti antstoliui po to, kai antstolis vykdomąjį raštą pateikė darbdaviui vykdyti. Taigi K. P. iš esmės yra nuteistas dėl atliktų teisėtų veiksmų. Jis laikydamasis civilinės teisės aktų – restruktūrizavimo ir bankroto įstatymų nustatytos tvarkos, esant sunkiai įmonės situacijai, bendrovių restruktūrizavimo ir bankroto bylose teikė kreditorinius reikalavimus dėl jam neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų sumų, kurie tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, į kuriuos, kaip pripažino antstolis V. Č. išieškojimo civilinio proceso tvarka nenukreipė. Šias aplinkybes apylinkės teismas vertino kaip nuteistojo gynybinę poziciją.
7. Skunde akcentuojama ir tai, kad netinkamai nustatytas ir įvertintas subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – kaltė, o nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 164 straipsnį. Apylinkės teismas nenurodė, kaip pasireiškė nuteistojo K. P. kaltės forma ir apsiribojo tik įrodymų, kuriais neva pagrįsta K. P. kaltė, išvardijimu. Tačiau byloje surinkti duomenys neleidžia neginčijamai konstatuoti, kad K. P. inkriminuotą veiką padarė tiesiogine tyčia. Prokuroras turi įrodyti ne tik kas buvo padaryta, bet ir subjektyviąją nusikaltimo pusę, kuri šiuo atveju turi pasireikšti tik tiesioginės tyčios forma. K. P. gali būti pripažintas kaltu tik nustačius, kad jo tyčia buvo nukreipta nemokėti išlaikymo vaikui ir jis to siekė bei norėjo, kad atsirastų šiame straipsnyje numatyti padariniai. K. P. paaiškino, kad niekuomet nesiekė nemokėti vaiko išlaikymui sutartos pinigų sumos, sau atlyginimo neišsimokėjo, nes įmonėje nebuvo lėšų, be to reikėjo sumokėti darbuotojams, kad šie dirbtų, kad būtų baigiami statyti objektai, kitu gi atveju iš karto būtų reikėję įmonei skelbti bankrotą. Jis tikėjosi, kad įmonės finansinei padėčiai pagerėjus jis atgaus tiek darbo užmokestį, tiek perves vaiko išlaikymui pradelstas sumas. Šie duomenys byloje surinktais įrodymais nebuvo paneigti.
8. Antstolis V. Č., kai jam vykdymui buvo pateiktas vykdomasis raštas (2007 m.), patikrino kaltinamojo atsiskaitomąsias sąskaitas banke, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Turto, kurį būtų galėjęs paslėpti, kad iš jo nebūtų išieškota, nebuvo rasta. Turtinės padėties tikrinimus antstolis vykdė nuolatos. K. P. kaltinamąjį laikotarpį gavo tik darbo užmokestį. Tokia kaltinamojo K. P. turtinė padėtis nesikeitė visą kaltinamąjį laikotarpį, kuriuo nurodoma, kad tariamai kaltinamasis K. P. sąmoningai, turėdamas visas turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių tyčia piktavališkai vengė išlaikyti vaiką. Iš Valstybės įmonės Registrų centro juridinių asmenų registro išrašų matyti, kad K. P. UAB „F“ direktorius buvo nuo 2008 m. sausio 21 d. iki 2014 m. liepos 29 d. UAB „P“ direktorius jis buvo nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi UAB „P“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi patvirtintas restruktūrizuojamos UAB „P“ restruktūrizavimo planas. Nuo 2016 m. lapkričio 9 d. UAB „P“ bankrutuojanti. Vilniaus teritorinės darbo biržos duomenimis kaltinamasis K. P. darbo biržoje buvo registruotas nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki kaltinimo laikotarpio pabaigos – 2017 m. gegužės 31d. Registracijos laikotarpiu kaltinamajam buvo siūlytas darbas UAB „A“, UAB „L“, UAB „T“ įmonėse, tačiau neįsidarbino, nes darbdaviai pasirinko kitus kandidatus.
9. Nei prokuroras, nei nukentėjusioji viso proceso metu visiškai neįrodinėjo kaltinamajame akte teigiamų aplinkybių, jog K. P. suvokė pavojingos veikos pobūdį, ir ypač tų aplinkybių, kad K. P. siekė (norėjo) išvengti mokėti išlaikymą vaikui, kad norėjo, jog atsirastų šiame straipsnyje numatyti padariniai, o bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nuosprendyje nenustatė, išskyrus nurodytus bendro pobūdžio teiginius, kad K. P. veikė tyčia. Nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, jog nuteistasis sąmoningai bandė sukurti ar sukūrė situaciją, dėl kurios taptų neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo vaikui išieškojimas, taigi nėra ir būtinojo inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio – kaltės, kuri pagal inkriminuojamą BK straipsnį turi pasireikšti tiesioginės tyčios forma.
10. Be to, visiškai nepagrįsti teismo pasvarstymai, kad nuteistasis nedėjo realių pastangų prisidėti prie vaiko išlaikymo ieškant naujo darbo ar keičiant kvalifikaciją. Kaip minėta, K. P. vadovautos įmonės buvo restruktūrizuojamos arba bankrutuojančios, jis buvo registruotas biržoje, bet atsiradus pasiūlymui darbdaviai jo nepasirinko. Darbo neturėjimas, darbo netekimas ar darbo užmokesčio negavimas yra rimta priežastis, stabdanti pareigos išlaikyti vaikus vykdymą, nes nepriklauso nuo asmens valios, jeigu yra duomenų apie tai, kad asmuo aktyviai ieško darbo ar egzistuoja kitos objektyvios priežastys. Nėra duomenų, patvirtinančių, jog K. P. piktybiškai, tyčia vengė įsidarbinti, taip pat nėra duomenų, kad jis gavo ar gautų kokias nors neoficialias pajamas ir tokiomis neprisidėtų prie vaiko išlaikymo. K. P. veika neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 164 straipsnyje sudėties požymių, nes jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, sąmoningo vengimo teikti vaikui išlaikymo, piktybiškumo, todėl jis turi būti išteisintas.
11. Tarp nuteistojo K. P. ir nukentėjusiosios V. P. susiklostė išimtinai turtiniai civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka ir būdais. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai V. P. nebuvo ir nėra sumenkintos jokios galimybės atkurti jos manymu pažeistas teises. Nukentėjusioji neprarado galimybės įgyvendinti savo teises civiline tvarka, o tai reiškia, kad šiuo atveju civiliniai santykiai neperaugo į baudžiamuosius, nes civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms – kaltininko subjektyviųjų požymių, nusikalstamos veikos elementų visumai, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka arba tokia galimybė yra panaikinta dėl kaltininko nusikalstamų veiksmų panaudojimo. Byloje nebuvo surinkta jokių duomenų patvirtinančių, kad civilinio proceso tvarka buvo imtasi kokių nors veiksmų teismo sprendimo vykdymui užtikrinti. Antstolis V. Č. 2014 m. rugsėjo 25 d. aprašė kaltinamajam K. P. priklausančią transporto priemonę, tačiau duomenų, kad būtų bandoma ją surasti ir realizuoti byloje nėra. Į kaltinamojo K. P. kreditorinius reikalavimus, kurie buvo patvirtinti teismo nutartimis, išieškojimas visiškai nenukreiptas, nors jis yra realus ir įvykdomas, ir kurio visiškai užtenka tam, kad būtų padengtas net atgaline data priskaitytas įsiskolinimas. Nėra duomenų, kad nuteistasis K. P. būtų siekęs savo dalį darbo užmokesčio, kuris jam visais atvejais priklauso, perleisti tretiesiems asmenims, sudaryti tariamų sandorių, tuo siekdamas padaryti neįmanomą priverstinį išlaikymo išieškojimą. Ši turto dalis jam priklauso iki šiol ir bankroto procedūros metu bus išmokėta Tai, kad UAB „P“ ir UAB „F“ bankroto procedūros užsitęsė, jokiu būdu nereiškia ir negali būti prilyginta kaltinamojo K. P. sąmoningiems, tyčiniams, piktybiniams veiksmams siekiant neteikti išlaikymo vaikui ar tai vertinti per baudžiamosios atsakomybės taikymą.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė skundą atmesti.

3. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Nuteistojo K. P. ir jo gynėjo advokato R. Suslavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniame skunde ginčijant apylinkės teismo sprendimą keliami klausimai dėl teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, neteisėtų K. P. veiksmų pagrindimo bei subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, nebuvimo. Skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į In dubio pro reo principą, nepašalino visų prieštaravimų, priimdamas sprendimą vadovavosi prielaidomis. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kreipė dėmesį tik į kaltinančius įrodymus ir visiškai neatsižvelgė į nuteistąjį teisinančias aplinkybes, taip atliko kaltinimui palankių duomenų selekciją ir nutylėjo kaltinimui prieštaraujančius įrodymus, kurie nebuvo paneigti.
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnį, įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir logikos dėsniais, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, ko pasėkoje padaromos išvados.
7. Pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Iš bylos duomenų matyti, kad rungimosi principas nebuvo pažeistas. Skunde minima, kad teismas įrodymus vertino kryptingai ir ištyrė ne visus reikšmingus duomenis, t. y. neįvertino nuteistąjį teisinančių aplinkybių. Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo tenkinti gynybos prašymai dėl kreipimosi į darbo biržą duomenų patikslinimui, dėl dokumentų prijungimo (dokumentuose pateikiama informacija apie UAB „P“ finansinę būklę nagrinėjamu laikotarpiu, antstolio paskaičiavimai, vykstančių teisminių procesų sprendimai, duomenys apie K. P. finansinę situaciją bei galimybes įsidarbinti bei kita dokumentacija). Į papildomai gautus duomenis teismas atsižvelgė priimdamas sprendimą ir juos įvertino. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, proceso dalyviai jokių konkrečių prašymų kažką atlikti ar patikslinti nepareiškė. Nei nuteistasis nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Taigi teiginys, jog teismas vienpusiškai vertino duomenis yra deklaratyvus ir nepagrįstas.
8. Apylinkės teismas nagrinėdamas bylą įvertino ankstesnius teismų sprendimus civilinėse bylose, kuriais nuteistasis buvo įpareigotas sumokėti baudą ir teikti išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui. Įvertino sunkią įmonės, kurioje dirbo K. P., finansinę padėtį, atsižvelgė į aplinkybes, jog nagrinėjamu laikotarpiu, K. P. neišmokėdavo sau atlyginimo, tačiau kitiems įmonės darbuotojams atlyginimas buvo mokamas, taip pat atsižvelgė į tai, kad tam tikru laikotarpiu išlaikymą K. P. mokėjo nepilnai. Įvertino ir K. P. finansinę padėtį bei jo pastangas įsidarbinti, jo sveikatos būklę bei galimybę dirbti, vadovavosi liudytojų parodymais bei byloje surinktais dokumentais. Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių įvertino byloje esančius įrodymus, ko pasėkoje tinkamai kvalifikavo K. P. veiksmus pagal BK 164 straipsnį. Apeliaciniame skunde iš esmės nepateikiama naujų K. P. teisinančių duomenų ar motyvų, kurių skundžiamame sprendime nebūtų įvertinęs apylinkės teismas.
9. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014). Nagrinėjamu atveju galimybės civilinio proceso tvarka išieškoti skolas už išlaikymo pareigos nevykdymą yra panaudotos be rezultatų. Savo veiksmais nuteistasis esmingai apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Visą skolų išieškojimo procesą prižiūri antstoliai, 2014 m. buvo kreiptasi į teismą civiline tvarka dėl antstolio reikalavimų nepaisymo ir išlaikymo nemokėjimo. Teismų sprendimais K. P. buvo paskirta bauda už antstolio reikalavimų nevykdymą, tačiau tai jokios įtakos jo neteisėtiems veiksmams neturėjo. Šioje situacijoje akivaizdu, kad visos civilinio proceso priemonės buvo išnaudotos, todėl yra pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti ir civiliniai santykiai pagrįstai peraugo į baudžiamuosius.
10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. liepos 11 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu iš K. P. jo nepilnamečio vaiko – M. P., gim. 2006 m., išlaikymui priteista mokėti po 500 Lt (144,81 eurų) kas mėnesį. Pradžioje išlaikymą teikęs nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. K. P. vengė pareigos pagal apylinkės teismo sprendimą išlaikyti savo nepilnametį vaiką ir paskirtą išlaikymo sumą mokėjo nepilnai arba iš viso nemokėjo.
11. BK 164 straipsnis numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, 2K-9/2014, 2K-246/2016, 2K-164-699/2017). Šio nusikaltimo veikos požymiui nustatyti svarbu, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-139/2011, 2K-20/2014, 2K-246-648/2016). Nereti atvejai, kai yra pasunkintas arba visiškai neįmanomas vaikų išlaikymo išieškojimas. Tai lemia įvairios priežastys. Tokios priežastys gali būti objektyvios: sunki materialinė padėtis, nedarbingumas, sunki išlaikytojo sveikatos būklė ir pan. Tokiais atvejais asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo netraukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-246-648/2016).
12. Skunde keliamas klausimas, kokiais veiksmais K. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teigiama, kad teismas visiškai nepagrindė K. P. neteisėtų veiksmų – ką tokio nuteistasis K. P. neteisėto atliko, kad nebuvo teikiamas išlaikymas vaikui, kokiais konkrečiais veiksmais jis tai atliko, nenurodė, kokie byloje esantys konkretūs įrodymai šias aplinkybes patvirtina. Išlaikymo nuteistasis neteikė ne siekdamas išvengti pareigos, bet dėl sudėtingos finansinės padėties (tiek įmonės, tiek savo paties). Nors skunde teigiama, jog teismas rėmėsi tik argumentu dėl kaltinamuoju laikotarpiu kitiems darbuotojams mokėto atlyginimo ir tai yra nepakankami įrodymai inkriminuoti neteisėtiems veiksmams, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog vien šio požymio užtenka K. P. neteisėtiems veiksmams pagrįsti. Juk būtent jis turėdamas visas galimybes skirstyti įmonės lėšas ir žinodamas apie savo pareigą teikti sūnui išlaikymą, nemokėjo sau atlyginimo ir elgėsi taip, kad privalomos išskaičiuoti sumos būtų nukreiptos ir panaudojamos kitiems tikslams. Pagal aptartą teismų praktiką įmonės sunki finansinė padėtis nėra laikoma svarbia priežastimi, kuri pateisintų pareigos mokėti išlaikymą nevykdymą. K. P. turimas kreditorinis reikalavimas UAB „P“, į kurį neva gali būti nukreiptas išieškojimas, taip pat nepateisina nuteistojo nuolatinės pareigos nevykdymo, nes paramą savo sūnui jis turėjo teikti kiekvieną mėnesį, o ne sulaikyti įmokas dėl išlaikymo tikintis, kad kada nors iš jų bus galima padengti skolas. Vaiką reikia išlaikyti kiekvieną dieną, kiekvieną mėnesį, o iš kreditinio reikalavimo teisės to nepadarysi. Be to, akivaizdu, kad K. P. turima reikalavimo teisė nėra realizuota ir abejotina, kad gali būti realizuota, nes jau ilgą laiką pagal kreditinį reikalavimą jis pinigų negauna. Jeigu kreditinį reikalavimą galima realizuoti, kodėl pats K. P. negauna pinigų ir neskiria jų išlaikymo skolai padengti. Vaiko neišlaikysi iš kreditinio reikalavimo, vaikui išlaikyti reikia pinigų. Be to, byloje yra ir kitų aplinkybių, kurios rodo K. P. veiksmų neteisėtumą.
13. Skunde akcentuojama, kad nebuvo surinkta duomenų apie tai, kad bendrovė kaltinamuoju laikotarpiu turėjo lėšų ir jų pakako išmokėti darbo užmokestį kaltinamajam K. P., ar juridiniam asmeniui esant sunkioje finansinėje padėtyje bent išlaikymo vaikui dalį. 2014 m. gegužės 26 d. sprendime Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas K. P. atskirąjį skundą, nurodė, kad įmonės finansiniai sunkumai nėra pateisinama priežastis K. P. nevykdyti priteisto išlaikymo savo sūnui. K. P. būdamas įmonės vadovu ir būdamas atsakingas už įmonės finansus, turėjo realią galimybę valdyti įmonę ir pagal prievolę atlikti išskaitymus įstatymo numatyta tvarka. Atsižvelgus į pateiktus dokumentus apie įmonės lėšas ir sumokėtus darbo užmokesčius, matyti, kad įmonė disponavo lėšomis, kurios sėkmingai galėjo būti nukreiptos K. P. vaiko išlaikymui padengti. Situaciją apie įmonės būklę restruktūrizavimo laikotarpiu patvirtina ir liudytojų parodymai. Skunde teigiama, kad vienpusiškai ir selektyviai vertindamas įrodymus teismas liudytojos T. J. parodymais rėmėsi tik dalyje dėl darbo užmokesčio, bet nevertino paaiškinimų, kad darbo užmokestis buvo neišmokėtas ne vien kaltinamajam K. P., bet ir kitiems darbuotojams, įmonė buvo įsiskolinusi, buvo uždėti areštai įmonės sąskaitoms banke ir turtui. Patikrinus liudytojos parodymus, matyti, kad liudytoja situaciją dėstė kitaip. Liudytoja T. J. paaiškino, kad dirbo 2015 m. rugsėjo – gruodžio laikotarpiu. Direktorius (K. P.) negavo atlyginimo, nes nelabai buvo iš ko jį mokėti. Visus sprendimus, kam mokėti pinigus, priimdavo įmonės vadovas (K. P.), kuris buvo ir įmonės kasininkas, turėjo galimybę daryti pavedimus. Atlyginimų negaudavo daugiausiai statybininkai, bet restruktūrizavus įmonę dalis atlyginimų buvo grąžinta. Pinigų srautas buvo mažas, įmonėje nieko nevyko. Jei įmonė galėjo naudotis sąskaita, tai ji nebuvo areštuota. 2015 m. pabaigoje pinigų nebuvo, nes buvo atsiskaityta su dalimi darbuotojų, buvo restruktūrizuotos skolos. K. P. atlyginimas visai nebuvo mokamas, o darbuotojams buvo po truputį dengiama skola. Iš šių liudytojos parodymų matyti, kad įmonė disponavo nedidelėmis lėšomis, o pinigų srautus valdė pats K. P.. Tai patvirtino ir kitos liudytojos I. B. parodymai, kuriuose ji paaiškino, kad įmonė vėluodama mokėjo darbuotojams atlyginimus, ji pati gaudavo 2500 Lt atlyginimą, o K. P. atlyginimas buvo 1500 Lt. K. P. įmonė buvo skolinga, jis valdė visus procesus. Jis nemokėjo pinigų ne todėl, kad nenorėjo. Jei užsakovas įmokėdavo pinigų į sąskaitą, jie buvo skiriami mokesčiams. Kai likdavo maža dalelė, buvo mokami atlyginimai darbuotojams. K. P. galėjo visą sumą išsimokėti sau, nes prie banko sąskaitos galėjo jungtis jis ir buhalterė. Pavedimus atlikdavo K. P., juos ir pasirašydavo, priimdavo sprendimus kiek ir kokiomis dalimis mokėti. Nuo 2016 m. buvo atėjęs patvarkymas iš antstolio, restruktūrizavimo administratorius uždraudė K. P. sau daryti bet kokius mokėjimus. Šie liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, kad K. P. galėjo spręsti klausimą, kokiu būdų skirstyti įmonės lėšas ir nors pinigų kiekis nebuvo pakankamas, tačiau situacija nebuvo beviltiška, o 144 eurų išmoka K. P. sūnaus išlaikymui padengti negalėjo būti neįgyvendinama našta bendrovei.
14. Aptarti parodymai patvirtina ir kitą aplinkybę, kuri atskleidžia K. P. neteisėtus veiksmus – vengimą įsidarbinti. Liudytojos paaiškinimuose minėjo, jog realios veiklos UAB „P“ neatliko jau nuo 2015 m., tačiau K. P. ten tebedirbo, nors realiai jokio darbo nebuvo, taip pat sau nemokėjo algos. Iš direktoriaus pareigų išėjo tik 2016 m. lapkričio mėnesį, kai įmonei oficialiai buvo paskelbtas bankrotas. Darbo biržoje užsiregistravo 2016 m. gruodžio 8 d., o Vilniaus teritorinės darbo biržos pastangomis įdarbintas subsidijuojant tik nuo 2018 m. sausio 23 d. Tai reiškia, kad daugiau nei du metus K. P., žinodamas, kad turi įsipareigojimą mokėti savo nepilnamečiui sūnui išlaikymą, nedėjo pastangų susirasti apmokamą darbą ir išlaikyti vaiką. Tai, jog K. P. užsiregistravo teritorinėje darbo biržoje nereiškia jo maksimalių pastangų įsidarbinti įgyvendinimo. Suvokdamas, kad įmonė nevykdo realios veiklos ir siekdamas padengti turimus įsiskolinimus, K. P. dar prieš įmonei bankrutuojant turėjo imtis visų įmanomų priemonių pagerinti savo finansinę padėtį. Žinodamas, kad iš jo priteistos konkrečios periodinės išmokos vaiko išlaikymui, kurios reikalingos kaip nuolatinės, o ne atsitiktinės, turėjo imtis visų priemonių, kad jos būtų mokamos tiek ir susirandant tinkamą darbą (nebūtinai dirbti vadovaujantį darbą), tiek dirbant darbo biržoje pasiūlytą darbą, tiek surasdamas galimybes teikti lėšas vaikui pasiskolinant pinigus iš kitų asmenų ar jų gaunant bet kuriais kitais teisėtais būdais. Iš teritorinės darbo biržos pateiktų duomenų matyti, kad K. P. užsiregistravimo darbo biržoje laikotarpiu jam buvo pateikti keturi darbo pasiūlymai, tačiau darbo negavo, nes darbdavys pasirinko kitą kandidatą. Suvokdamas savo situaciją ir matydamas, kad įsidarbinti nepavyksta, K. P. galėjo pradėti ieškoti darbo ne pagal specialybę ar stengtis įgyti naują kvalifikaciją, vien tam, kad turėtų galimybę prisidėti prie savo vaiko išlaikymo. Nuteistasis tokių galimybių akivaizdžiai neieškojo ir vengė teikti teismo priteistas lėšas savo vaikui išlaikyti, naudojosi tuo, kad pats yra išlaikomas savo sugyventinės. Šioje vietoje teismas pateikia tik vieną galimą K. P. elgesio scenarijų ir tai nereiškia, kad jis turėjo elgtis būtent taip.
15. Apylinkės teismas pagrįstai kritiškai vertino kaltinamojo teiginius dėl pablogėjusios jo sveikatos. Nors kaltinamasis pateikė dokumentus, patvirtinančius jam nustatytus sveikatos sutrikimus, tačiau šie duomenys nepatvirtina egzistavus objektyvias visiško ar dalinio nedarbingumo aplinkybes ar kitas pateisinamas negalėjimo išlaikyti vaiką priežastis. K. P. nebuvo nustatytas darbingumo praradimas ar neįgalumas.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, K. P. elgesys, kuomet sveikas, darbingo amžiaus asmuo, pakankamai ilgą laikotarpį nemokėjo savo nepilnamečiam vaikui jokio išlaikymo, rodo nuteistojo sąmoningą vengimą vykdyti savo pareigą išlaikyti sūnų. Nors skunde ginčijama, kad nusikalstamą veiką K. P. padarė tyčia, tačiau aptarti jo neteisėti veiksmai atskleidžia, jog jis veikė būtent tiesiogine tyčia ir norėjo tokių padarinių. Bylos nagrinėjimo metu nuteistojo išdėstytos ir skunde nurodytos aplinkybės – sunki jo ir įmonės finansinė padėtis, kad jis neturi jokio turto, gaunamos pašalpos labai mažos, dėl sveikatos būklės negalėjo įsidarbinti, nauji darbdaviai jo nepasirinko, nes rado kitą kandidatą – nelaikytinos pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos ir atspindi, kad nuteistasis K. P., nemokėdamas teismo nustatytų periodinių išmokų, veikė tyčia. Be to, 2018 m. birželio 12 d. Vilniaus apygardos teisme vykusio posėdžio metu nukentėjusioji paaiškino, kad K. P. prieš du mėnesius darbo biržoje gavo išmokas, bet neatsiskaitė tol, kol antstolis sureagavo. Areštas turtinėms teisėms uždėtas, tačiau pats K. P. jokių veiksmų nedaro, nei bendrauja, jokio dalyvavimo vaiko gyvenime, nei morališkai, nei finansiškai. Iš šių nukentėjusiosios parodymų darosi aišku, kad K. P. ir toliau nevykdo savo pareigos išlaikyti nepilnametį sūnų. Byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad nuteistasis pradėjo mokėti išlaikymą. Nors buvo suteikta galimybė, gynyba jokių papildomų dokumentų, patvirtinančių įmokų sumokėjimą, nepateikė. Toks nuteistojo elgesys vertintinas itin neigiamai, nes nuo 2018 m. sausio mėnesio jis turi apmokamą darbą ir žino apie nagrinėjamą baudžiamąją bylą dėl vengimo išlaikyti savo vaiką, tačiau savo elgesio nekeičia.
17. Skundo argumentai, kad ne dėl K. P. veiksmų, o dėl antstolio neveikimo atsirado neigiami padariniai, nes antstolis tinkamai neatliko savo pareigos išieškoti įsiskolinimo, nepagrįsti. Tai, jog antstolis nenukreipė išieškojimo į K. P. kreditorinį reikalavimą neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės ir nepanaikina nuteistojo kaltės, nes šių sumų K. P. realiai neturi ir yra labai maža tikimybė, jog jas atgaus pasibaigus įmonės bankroto procedūroms. Išieškojimo nenukreipimas į realiai neturimas lėšas nėra laikytinas antstolio aplaidumu. Šiuos veiksmus antstolis gali atlikti bet kada, net ir po šių lėšų gavimo. Tai, jog antstolis nenukreipė išieškojimo į K. P. gaunamas nedarbo išmokas nelaikytina antstolio neveikimo padariniu ar K. P. atsakomybę šalinančia aplinkybe. Ne antstolis turi rūpintis K. P. pareigos įvykdymu, o pats nuteistasis turi rodyti iniciatyvą, mokėti išlaikymą savo sūnui, o antstolis yra pasitelkiamas tuomet, kai tas sumas reikia priverstinai išieškoti. Kaltinti antstolį dėl K. P. neteisėtų veiksmų yra nelogiška. Šioje byloje sprendžiamas nuteistojo K. P. pareigos mokėti lėšas vaikui išlaikyti pagal teismo sprendimą nevykdymo klausimas, kuris negali būti vertinamas atsižvelgiant į išieškojimą vykdančios institucijos darbo organizavimą.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

K. P. ir jo gynėjo advokato R. Suslavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija:                                                        Virginija Liudvinavičienė

                                                                      Alenas Piesliakas

                                                                      Ugnius Trumpulis