Civilinė byla Nr. e3K-3-231-611/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21108-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.9.2;2.9.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. T. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. T. ieškinį atsakovei D. S. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimui keliamus reikalavimus, vekseliams taikomos notarinės formos reikalavimus ir šios formos nesilaikymo teisines pasekmes, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė E. T. kreipėsi į teismą, prašydama:
2.1. pripažinti negaliojančiais:
2.1.1. 2019 m. kovo 27 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. balandžio 28 d. sumokėti D. S. 2900 Eur;
2.1.2. 2019 m. kovo 27 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. gegužės 28 d. sumokėti D. S. 2800 Eur;
2.1.3. 2019 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. balandžio 5 d. sumokėti D. S. 1620,78 Eur;
2.1.4. 2019 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. gegužės 28 d. sumokėti D. S. 2900 Eur;
2.1.5. 2019 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. birželio 28 d. sumokėti D. S. 500 Eur;
2.1.6. 2019 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. liepos 28 d. sumokėti D. S. 2900 Eur;
2.1.7. 2019 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. rugpjūčio 23 d. sumokėti D. S. 2302 Eur;
2.2. panaikinti:
2.2.1. Vilniaus m. 3-iojo notarų biuro notaro A. R. 2019 m. gegužės 6 d. vykdomąjį įrašą Nr. AR-1947;
2.2.2. Vilniaus m. 15-ojo notaro biuro notarės D. J. 2019 m. birželio 5 d. vykdomąjį įrašą Nr. DJ-3721;
2.2.3. Vilniaus m. 3-iojo notarų biuro notaro A. R. 2019 m. balandžio 19 d. vykdomąjį įrašą Nr. AR-1702;
2.2.4. Vilniaus m. 15-ojo notaro biuro notarės D. J. 2019 m. birželio 5 d. vykdomąjį įrašą Nr. DJ-3720;
2.2.5. Vilniaus m. 3-iojo notarų biuro notaro A. R. 2019 m. liepos 2 d. vykdomąjį įrašą Nr. AR-2947.
3. Ieškovė paaiškino, jog ji yra UAB „Nauja linija“ vienintelė akcininkė, nuo 2018 m. gruodžio 6 d. – jos direktorė. Nuo 2016 m. spalio 24 d. iki nurodyto laiko UAB „Nauja linija“ direktore buvo atsakovė, vėliau ji dirbo direktoriaus pavaduotoja, nuo 2019 m. balandžio 30 d. darbo sutartis buvo nutraukta atsakovės 2019 m. kovo 25 d. prašymu. Pareigų pakeitimas buvo susijęs su tuo, kad D. S. Klaipėdos apygardos teismo procesiniu sprendimu trejus metus yra uždrausta eiti vadovaujamas pareigas bet kurioje įmonėje.
4. UAB „Nauja linija“ ilgą laiką turėjo finansinių sunkumų, todėl D. S. savo pačios noru ir sutikimu laiku neišsimokėjo sau darbo užmokesčio. Ji teigė, kad tai padarys tada, kai jos vadovaujama įmonė ims dirbti pelningai. Atsakovės teigimu, pirmiausiai reikėjo sumokėti kitiems darbuotojams ir apmokėti įmonės sąnaudas. Atsakovės nurodymu buvo tik išskaičiuojamos ir sumokamos antstoliams sumos pagal jos vykdomuosius raštus, o išmokėtinas darbo užmokestis, kaip ji pati teigia, jai nebuvo mokamas. Aplinkybė, kad atsakovei nebus mokamas darbo užmokestis, ieškovei buvo žinoma, ieškovė tam pritarė, nes tokia buvo ir atsakovės valia. Atsakovė asmeniškai vykdė mokėjimus iš UAB „Nauja linija“ banko sąskaitos ne tik tuo metu, kai ji buvo įmonės vadovė, bet ir daug vėliau, ji taip pat buvo atsakinga už darbo užmokesčio išmokėjimą sau ir kitiems darbuotojams.
5. 2019 m. kovo 28 d. atsakovė pasakė ieškovei, kad įmonė yra skolinga jai 15 922,78 Eur darbo užmokesčio, įskaitant kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ši suma susidarė už neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2016 m. iki 2019 m. Darbo santykiai su atsakove turėjo greitai baigtis, todėl ji pareikalavo, kad ieškovė užtikrintų prievolės (darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimo) įvykdymą išduodama neva neišmokėtos jai sumos neprotestuotinus paprastuosius vekselius.
6. Ieškovė, būdama įsitikinusi, kad darbo užmokestis atsakovei nebuvo išmokėtas, pasirašė septynis ginčo vekselius, kuriuos atsakovė buvo parengusi ir atsinešusi į susitikimą. Pokalbis ir pasirašymas vyko 2019 m. kovo 28 d. įmonės biure Vilniuje, (duomenys neskelbtini), be ieškovės, jame dalyvavo įmonės darbuotojos V. G., T. S. bei O. T.. Šių septynių vekselių suma – 15 922,78 Eur. Nors vekseliuose yra nurodyta, kad ieškovė gavo pinigus, tačiau pinigai jai nebuvo perduoti, tai buvo atsakovės reikalavimas, nes, jos teigimu, be šio įrašo vekseliai bus laikomi negaliojančiais.
7. Pasibaigus darbo santykiams su atsakove ir atlikus įmonės vidinį auditą, ieškovė sužinojo, kad darbo užmokestis atsakovei yra išmokėtas. Darbo užmokestis buvo mokamas į atsakovės dukters S. S. ir motinos E. V. banko sąskaitas, tokį pageidavimą pareiškė pati atsakovė. Įmonė atsakovei liko skolinga tik 66,82 Eur, šią sumą sumokėjo vėliau.
8. Dėl neišmokėto darbo užmokesčio atsakovė kreipėsi į Vilniaus darbo ginčų komisiją ir 2019 m. birželio 12 d. buvo priimtas sprendimas, kuriuo buvo patvirtinta UAB „Nauja linija“ ir atsakovės pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią darbdavė įsipareigojo iki 2019 m. birželio 28 d. sumokėti atsakovei 1500 Eur su darbo santykiais susijusias išmokas. Jokių kitų pretenzijų, kylančių iš darbo santykių, atsakovė darbdavei neturėjo. Ši suma buvo sumokėta 2019 m. birželio 28 d. Atsakovė gavo visą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas iš įmonės, todėl neturi teisės reikalauti iš ieškovės papildomai sumokėti dar kartą pagal vekselius, kurie sudaryti iš esmės dėl ieškovės suklydimo, jos apgaulės. Be to, vekseliai sudaryti nesilaikant privalomos notarinės formos, juos parengusi atsakovė tyčia sumas išskaidė taip, kad šios nesiektų 3000 Eur. Ieškovės teigimu, ginčo aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti vekselius negaliojančiais, o jų pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus panaikinti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino:
9.1. teismas pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento:
9.1.1. 2019 m. kovo 27 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. balandžio 28 d. sumokėti D. S. 2900 Eur;
9.1.2. 2019 m. kovo 27 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. gegužės 28 d. sumokėti D. S. 2800 Eur;
9.1.3. 2019 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. balandžio 5 d. sumokėti D. S. 1620,78 Eur;
9.1.4. 2019 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. gegužės 28 d. sumokėti D. S. 2900 Eur;
9.1.5. 2019 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. birželio 28 d. sumokėti D. S. 500 Eur;
9.1.6. 2019 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. liepos 28 d. sumokėti D. S. 2900 Eur;
9.1.7. 2019 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį E. T. besąlygiškai įsipareigojo 2019 m. rugpjūčio 23 d. sumokėti D. S. 2302 Eur;
9.2. teismas panaikino:
9.2.1. Vilniaus m. 3-iojo notarų biuro notaro A. R. 2019 m. gegužės 6 d. vykdomąjį įrašą Nr. AR-1947;
9.2.2. Vilniaus m. 15-ojo notaro biuro notarės D. J. 2019 m. birželio 5 d. vykdomąjį įrašą Nr. DJ-3721;
9.2.3. Vilniaus m. 3-iojo notarų biuro notaro A. R. 2019 m. balandžio 19 d. vykdomąjį įrašą Nr. AR-1702;
9.2.4. Vilniaus m. 15-ojo notaro biuro notarės D. J. 2019 m. birželio 5 d. vykdomąjį įrašą Nr. DJ-3720;
9.2.5. Vilniaus m. 3-iojo notarų biuro notaro A. R. 2019 m. liepos 2 d. vykdomąjį įrašą Nr. AR-2947.
10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovė neginčijo aplinkybės, kad vekseliuose yra įrašas, jog ieškovė pinigus gavo. Byloje taip pat nekilo ginčas, kad Vilniaus darbo ginčų komisija 2019 m. birželio 12 d. sprendimu patvirtino taikos sutartį, pagal kurią UAB „Nauja linija“ įsipareigojo sumokėti D. S. 1500 Eur (suma su mokesčiais), o pastaroji neturėjo jokių pretenzijų ir reikalavimų, kylančių iš darbo santykių. Iš antstolių raginimų įvykdyti sprendimą teismas nustatė, jog vykdomi išieškojimai pagal Vilniaus m. 3-iojo notarų biuro notaro A. R. 2019 m. gegužės 6 d. vykdomąjį įrašą Nr. AR-1947, Vilniaus m. 15-ojo notaro biuro notarės D. J. 2019 m. birželio 5 d. vykdomąjį įrašą Nr. DJ-3721, Vilniaus m. 3-iojo notarų biuro notaro A. R. 2019 m. balandžio 19 d. vykdomąjį įrašą Nr. AR-1702, Vilniaus m. 15-ojo notaro biuro notarės D. J. 2019 m. birželio 5 d. vykdomąjį įrašą Nr. DJ-3720, Vilniaus m. 3-iojo notarų biuro notaro A. R. 2019 m. liepos 2 d. vykdomąjį įrašą Nr. AR-2947. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad šie vykdomieji įrašai išrašyti vekselių pagrindu.
11. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė 2018 metų pabaigoje perėmė įmonės dokumentaciją, 2019 m. kovo 25 d. atsakovė parašė prašymą atleisti ją iš darbo 2019 m. balandžio 30 d. Vekseliai sudaryti 2019 m. kovo pabaigoje, t. y. po atsakovės pareiškimo sudarymo. Šios aplinkybės leido teismui spręsti, jog yra labiau tikėtina, kad atleidžiant asmenį iš darbo buvo tartasi dėl darbo užmokesčio atsiskaitymo, o nesant įmonėje pakankamai lėšų, pagrindinė akcininkė vekseliais ketino užtikrinti atsiskaitymą. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės paaiškinimus, kad vekseliuose nurodoma suma susidarė dėl neišmokėtų priedų, kurie buvo sutarti su ieškove žodžiu, tačiau neįforminti siekiant išvengti mokesčių, vien iš šios aplinkybės nusprendė, jog susitarimas dėl neteisėtų priedų, jei toks ir egzistavo, nors ieškovė ir tokio susitarimo buvimą neigia, yra niekinis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalį. Todėl toks susitarimas negali sukelti teisinių pasekmių, taip pat ir tokį susitarimą užtikrinančioms priemonėms – vekseliams. Teismas pažymėjo, kad atsakovė objektyviais įrodymais nepagrindė, jog vekselių surašymo dieną ieškovė ar įmonė buvo įsiskolinusi jai pagal darbo teisinius santykius vekseliuose nurodytas sumas, nepateikė įrodymų, pagal kokias konkrečias prievoles ir dėl kokio dydžio sumų buvo sudaryti vekseliai.
12. Teismas konstatavo, jog ieškovė pripažino, kad įmonės finansinė padėtis buvo sunki, todėl ji išrašydavo vekselius kaip prievoles užtikrinančią priemonę. Šių aplinkybių neginčijo ir atsakovė. Teismas ieškovės nurodytas aplinkybes laikė pakankamai pagrįstomis. Teismas nusprendė, jog nėra objektyvių įrodymų, kad ieškovė vekselių sudarymo metu žinojo apie įmonės skolą atsakovei ir kad ji buvo tokio dydžio, kokį nurodė atsakovė; be to, atsakovė ir neginčijo, kad tuo metu jų santykiai dar buvo geri. Teisme atsakovė jau patvirtino (priešingai nei nurodė atsiliepime), kad vekselius parengė ji pati. Kartu ji kaip įmonės vadovė privalėjo žinoti apie konkrečias pinigines prievoles (sumas) savo vadovavimo laikotarpiu, todėl ieškovė turėjo pagrindą pasitikėti ir atsakovės apskaičiavimais. Be to, atsakovė neginčijo, kad darbo užmokestis buvo pervedamas ne į jos vardu atidarytą sąskaitą banke, nes buvo vykdomas išieškojimas jos kreditoriams. Bylos aplinkybių kontekste teismas vertino, jog yra labiau tikėtina, kad ieškovė buvo tiek suklaidinta, tiek apgauta atsakovės, suteikiant klaidinančią informaciją. Todėl ieškovė pagrįstai prašė pripažinti vekselius negaliojančiais CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindais, pripažįstant juos negaliojančiais nuo sudarymo momento.
13. Teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad vekseliai taip pat pripažintini negaliojančiais dėl formos nesilaikymo. Teisme šalys patvirtino, kad vekseliai buvo sudaromi dėl vienos piniginės prievolės įvykdymo, tačiau dviem datomis įforminti net septyni vekseliai siekiant išvengti notarinio patvirtinimo. Teismas nusprendė, jog šiuo atveju reikšminga tai, kad nėra vekselio davėjo ir vekselio gavėjo teisėto susitarimo patvirtinti vekselių galiojimą, jie nėra įvykdyti, todėl ir dėl formos nesilaikymo jie pripažintini negaliojančiais. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas ginčo vekselius pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, kartu naikindamas ir ginčo vekselių pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus.
14. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2020 m. spalio 21 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė.
15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju labiausia tikėtina, kad ieškovė ginčo vekselius išrašė ne apgauta ar suklaidinta atsakovės, kaip nepagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, o asmeniškai užtikrindama atsakovei „bonusų“ už jos darbo laiką bendrovėje išmokėjimą, t. y. nelegalaus darbo užmokesčio sumokėjimą vokelyje.
16. Ieškovė UAB „Nauja linija“ direktore tapo 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2018 m. gruodžio 14 d. bendrovei buhalterines paslaugas teikusi įmonė pasirašytinai perdavė ieškovei buhalterinius dokumentus, įskaitant ir darbo užmokesčio žiniaraščius, atlyginimų korteles. Įvertinusi faktinę aplinkybę, jog atsakovė prašymą atleisti ją iš direktoriaus pavaduotojo pareigų pateikė 2019 m. kovo 25 d., o nuo 2019 m. balandžio 30 d. ji buvo atleista, teisėjų kolegija nusprendė, kad ieškovė, kaip bendrovės direktorė, turėjo ne tik pakankamai laiko, bet dar ir privalėjo apskaičiuoti atsakovei išmokėtinas sumas, nes Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu Darbo kodekso ar kitais įstatymais, ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka.
17. Teisėjų kolegija nusprendė, jog yra labiau tikėtina, kad jei vekseliais būtų užtikrintas darbo užmokesčio skolos išmokėjimas atsakovei, atsakovė nebūtų kreipusis į Vilniaus darbo ginčų komisiją dėl jai neišmokėto darbo užmokesčio skolos, kuri, beje, palyginus su bendra vekseliuose nurodyta suma, yra maža. Be to, atsakovė ėjo UAB „Nauja linija“ direktoriaus pareigas, tačiau jos darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, darbo įmonėje metu siekė tik nuo 600 iki 1121,81 Eur ir toks užmokestis yra neadekvatus eitoms pareigoms. Nuo atsakovės darbo užmokesčio buvo atliekami atskaitymai antstoliui, todėl labiau tikėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo susitarta dėl papildomo neapskaitomo darbo užmokesčio.
18. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turtas yra atskirtas nuo jos akcininko turto, t. y. įmonė atsako tik savo turimu turtu, todėl, vertinant ir šiuo aspektu, labiau tikėtina, jog įmonės direktorė, kartu būdama ir jos akcininkė, vekselius išdavė ne dėl darbo užmokesčio, sulygto darbo sutartyje, skolos, o dėl darbo užmokesčio, kuris nebuvo nurodytas darbo sutartyje, t. y. dėl nelegalios darbo užmokesčio dalies, nuo kurios nebuvo mokami mokesčiai valstybei.
19. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti savo teise ir pasekmės tokio piktnaudžiavimo atveju – teismas gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog teisė negali ginti tokių teisių, kurios naudojamos priešingai jos tikslams ir paskirčiai. Tais atvejais, kai asmuo pažeidžia šį įstatymo nustatytą imperatyvą, laikoma, kad asmuo piktnaudžiauja teise. Tai konstatavęs, teismas gali atsisakyti ginti tokią subjektinę teisę (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai konstatavus, jog vekselius ieškovė išdavė ne apgauta ar suklaidinta atsakovės dėl darbo užmokesčio skolos, o dėl nelegalios darbo užmokesčio dalies, nuo kurios nebuvo mokami jokie mokesčiai valstybei, buvo nuspręsta, jog ieškovė yra nesąžininga. Todėl, kaip nesąžininga šalis, ieškovė negalėjo tikėtis tokio savo interesų gynimo kaip sąžininga šalis. Dėl pirmiau minėtų priežasčių ieškovės veiksmai buvo vertinti kaip piktnaudžiavimas teise, ir ją pagal CK 1.137 straipsnio 3 dalį teismas atsisakė ginti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
20. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimą arba perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti visų su bylos nagrinėjimu susijusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino vekselių abstraktumo savybę. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio l dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio l d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007 nurodė, jog įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio l dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio l dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas), reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją, kai viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tuo atveju, jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio gavėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013; 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014). Nagrinėjamu atveju ginčo vekseliais buvo įforminti ne paskolos santykiai, o užtikrintas tariamų UAB „Nauja linija“ prievolių atsakovei vykdymas. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė šioje byloje įrodinėjo pagrindinę prievolę, kurios vykdymui užtikrinti pasirašė ginčo vekselius, neegzistuojant, bylą nagrinėję teismai turėjo nustatyti, ar buvo bet koks kitas sandoris (prievolė), kurio vykdymui užtikrinti galimai išduoti ginčo vekseliai, ir aiškintis visas su jo sudarymu susijusias aplinkybes. Be to, net ir tuo atveju, jei šalys iš tiesų būtų sutarusios dėl darbo užmokesčio priedų atsakovei mokėjimo už darbą einant UAB „Nauja linija“ vadovo pareigas, vien abstraktaus tokio susitarimo fakto konstatavimo nepakaktų, norint pripažinti egzistuojant neįvykdytą pagrindinę prievolę atsakovei, kurios vykdymas galėjo būti užtikrinamas, išduodant ginčo vekselius. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokio susitarimo sąlygų (t. y. kokio dydžio priedai ir kokiu laikotarpiu tariamai turėjo būti mokami atsakovei) bei su jo vykdymu susijusių aplinkybių (t. y. kada tariamai susidarė darbo užmokesčio priedų mokėjimo įsiskolinimas). Taigi nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta jokia šio susitarimo pagrindu atsiradusi prievolė, kurios vykdymas tariamai užtikrintas ginčo vekseliais.
20.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą, įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančias teisės normas. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnyje, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020). Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog jokios lėšos pagal vekselius ieškovei perduotos nebuvo. Taigi ginčo vekseliai galėjo atlikti tik prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją. Esant tokioms aplinkybėms nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką sudarė pagrindinės prievolės, kurią užtikrinti siekė ieškovė, išduodama vekselius, nustatymas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad ginčo vekseliais buvo užtikrintas neteisėtų darbo užmokesčio priedų atsakovei mokėjimas, prieštarauja ne tik byloje esantiems įrodymams, bet ir pačios atsakovės paaiškinimams, kurie, be kita ko, nebuvo nuoseklūs. Tokia išvada darytina ir atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 pateiktus išaiškinimus.
20.3. Tiek ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio l dalis), tiek dėl jį sudariusio fizinio asmens būsenos, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (CK 1.89 straipsnis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Ieškovė įrodinėjo, kad ginčo vekselius pasirašė dėl to, kad atsakovė ją suklaidino ir apgavo, prieš darbo santykių pasibaigimą nurodydama neegzistuojantį UAB „Nauja linija“ įsiskolinimą. Atsakovė su tokiais ieškovės teiginiais nesutiko, tačiau būtent ji privalėjo įrodyti pagrindinės prievolės, kuriai vykdyti tariamai buvo išduoti ginčo vekseliai, egzistavimą. Kadangi ieškovė tvirtino, jog jokia prievolė neegzistuoja, akivaizdu, jog ji negalėjo pateikti įrodymų dėl neegzistuojančio pagrindo, kadangi tai objektyviai neįmanoma. Esant tokioms aplinkybėms, būtent atsakovė privalėjo pateikti įrodymus dėl konkrečios pagrindinės prievolės, kurios vykdymas tariamai buvo užtikrintas ginčo vekseliais, egzistavimo.
20.4. Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė sau priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai, pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir veikė prieš teisingą bylos išnagrinėjimą, nes nesiekė nustatyti objektyvių aplinkybių, susijusių ginčo vekselių sudarymu. Į šias aplinkybes nepagrįstai neatsižvelgė apeliacinės instancijos teismas ir civilinėje apyvartoje liko galioti iš esmės neteisėti dėl atsakovės apgaulės sudaryti sandoriai.
20.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.137 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias draudimą piktnaudžiauti teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo aplinkybę, jog tuo atveju, jei šalys iš tiesų būtų sudariusios susitarimą dėl papildomos darbo užmokesčio dalies atsakovei mokėjimo, toks susitarimas turėtų būti pripažįstamas niekiniu sandoriu, už kurio sudarymą atsakinga atsakovė, o ne ieškovė. Teismai nustatė, kad atsakovė buvo UAB „Nauja linija“ direktorė, todėl į jos darbo funkcijas įėjo ir UAB „Nauja linija“ veiklos organizavimas bei tinkamas UAB „Nauja linija“ vidaus dokumentų tvarkymas, įskaitant ir teisės aktų reikalavimus atitinkančių darbo sutarčių sudarymą, darbo užmokesčio mokėjimą. Taigi bet koks teisės aktų reikalavimų neatitinkantis susitarimas dėl priedų mokėjimo būtų netinkamo UAB „Nauja linija“ vadovo pareigų vykdymo pasekmė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonės administracijos vadovas privalo ex officio (pagal pareigas) veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009). Tuo atveju, jei atsakovė iš tiesų būtų sudariusi susitarimą dėl papildomos darbo užmokesčio dalies mokėjimo, ji būtų pažeidusi įtvirtintas pareigas veikti išimtinai bendrovės ir jos akcininkų naudai, todėl bet koks bandymas įgyvendinti tokį sandorį turėtų būti vertinamas kaip siekis piktnaudžiauti teise ir atitinkamai negalėtų būti ginamas (CK 1.137 straipsnis).
20.6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą dėl įstatymų reikalaujamos privalomos notarinės formos nesilaikymo. CK 1.105 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles (CK 1.74 straipsnis). ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtintas analogiškas reikalavimas paprastiesiems vekseliams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini neizoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). Šioje byloje ginčijami septyni tą pačią dieną ieškovės pasirašyti vekseliai, jų pagrindu atsakovė siekia vykdyti išieškojimą. Taigi, siekiant išsiaiškinti šių sandorių teisėtumą, turi būti tiriami ir vertinami tikrieji ieškovės ketinimai bei visos kitos vekselių sudarymo aplinkybės, įskaitant pagrindinės prievolės, kuriai vykdyti tariamai išduoti ginčo vekseliai, apimtį. Be to, turi būti nustatyta, kokios aplinkybės lėmė, kad ieškovė sudarė ne vieną, bet net septynis vekselius, kurių bendra suma viršija įstatymuose nustatytą maksimalią sumą, iki kurios vekseliai gali būti išduodami ne notarine forma. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog ginčo vekseliais siekta užtikrinti darbo užmokesčio priedų mokėjimą atsakovei. Taigi, tuo atveju, jei kasacinis teismas pripažintų, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus tokio pobūdžio susitarimą tarp šalių, kartu egzistuotų pagrindas pripažinti, kad ginčo vekseliai skirti vienai ir tai pačiai prievolei užtikrinti, tačiau buvo dirbtinai išskaidyti į atskiras dalis, siekiant išvengti jų tvirtinimo notarine tvarka. Šios nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pripažinti, jog ginčo vekseliai turėjo būti notarinės formos, o tokios nebuvimas yra savarankiškas teisinis pagrindas sandorį laikyti negaliojančiu remiantis CK 1.93 straipsnio nuostatomis.
20.7. Ieškovė įrodinėjo, kad ginčijami vekseliai buvo sudaryti pažeidžiant teisės aktuose nustatytą privalomą notarinę sandorių formą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu apskritai nepasisakė. Toks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas neatitinka CPK 270, 331 straipsnių reikalavimų. ĮPVĮ 78 straipsnio l dalyje įtvirtinta, jog dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš šio įstatymo 77 straipsnyje išvardytų rekvizitų, neturi paprastojo vekselio galios. Privaloma notarinė vekselio forma yra vienas iš 77 straipsnio 2 dalyje nustatytų vekselio rekvizitų, todėl nustačius, kad jie nėra patvirtinti notarine tvarka, darytina išvada, jog jie neturi vekselio galios. Taigi, jiems netaikytinos ĮPVĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos.
21. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 21 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino vekselių abstraktumą ir nenustatė vekselių atsiradimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju ieškovė 2019 m. kovo 27–28 d. pasirašytus vekselius pradėjo ginčyti tik po to, kai atsakovė pasinaudojo teise reikalauti vekselius apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka. Ieškovė ieškinį pareiškė 2019 m. liepos 14 d., t. y. po to, kai atsakovei 2019 m. balandžio 19 d. – 2019 m. liepos 2 d. buvo išduoti vykdomieji įrašai ir pagal juos buvo pradėtas skolos išieškojimas. Teismų praktika suponuoja išvadą, kad vekselis yra abstraktus vertybinis popierius ir tokį teisinį statusą išsaugo, jeigu vekselio turėtojas pasinaudoja teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-378/2019). Šiuo atveju atsakovė pasinaudojo teise reikalauti vekselius apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka, todėl ieškovės ginčijami vekseliai neprarado vertybinio popieriaus teisinio statuso ir išsaugojo šiam vertybiniam popieriui būdingas besąlygiškumo ir abstraktumo savybes. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovės išduoti vekseliai negali būti ginčijami, motyvuojant tuo, kad buvo išduoti neva nesant pirminių vekselyje įtvirtintų prievolių. Be to, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neakcentavo ginčijamų vekselių, kaip vertybinių popierių, teisinio statuso, tačiau vis tiek priėmė pagrįstą sprendimą, kuris atitinka kasacinio teismo išaiškinimus.
21.2. Apeliacinės instancijos teismas nustatė vekseliuose nurodytą prievolę, t. y. kad vekseliais ieškovė užtikrino darbo užmokesčio atsakovei sumokėjimą. Vekselis yra vienašalis sandoris, todėl dėl atsiskaitymo su atsakove formos pagal vekselius sprendė išimtinai ieškovė.
21.3. Ieškovė kasaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, tačiau kasaciniame skunde nėra nurodyta argumentų, pagrindžiančių skundo teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias taisykles. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, jog nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Taigi šiuo atveju aplinkybes, kad prievolės nebuvo, privalėjo įrodyti ieškovė.
21.4. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos sprendimas yra nemotyvuotas. Procesiniame skunde nurodytas išvadas teisėjų kolegija grindė byloje esančiais įrodymais. Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, kurie paneigtų apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas.
21.5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovės teisės neturi būti ginamos, nes visos teisinės pasekmės dėl nelegalaus darbo užmokesčio mokėjimo tenka darbdaviui, o ne darbuotojui. Ieškovės argumentai dėl kasacinio teismo praktikos dėl administracijos vadovo teisinės atsakomybės taikymo atsakovei, kaip administracijos vadovei, nėra reikšmingi kilusiam ginčui spręsti, nes šioje byloje ginčijami vekseliai buvo sudaryti tarp ieškovės ir atsakovės kaip fizinių asmenų. Be to, šiuo atveju atsakovė buvo priimta į darbą, t. y. į UAB „Nauja linija“ direktoriaus pareigas. Darbo sutartį pasirašė ieškovės sūnus įmonės akcininkas L. T.. Vėliau įmonės vienintele akcininke ir direktore tapo ieškovė. Sudarant ginčo vekselius, ieškovė jau buvo įmonės direktorė, o atsakovė buvo jos pavaduotoja. Taigi vekselių sudarymo metu administracijos vadove, direktore buvo ieškovė, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad sudarant vekselius atsakovė nesilaikė administracijos vadovui keliamų lojalumo ir kitų reikalavimų. Už darbo sutarties, įskaitant ir sutartą atlyginimą, įforminimą yra atsakingas darbdavys – ieškovė. Taigi visos aplinkybės patvirtina ieškovės kaip darbdavės neteisėtus veiksmus, jos nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą darbdavio teisėmis. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 1.137 straipsnio nuostatomis ir nusprendė, kad ieškovės teisės ir interesai nebuvo pažeisti.
21.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino vekselius dėl notarinės formos nesilaikymo. Ši teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota. Vekseliai buvo sudaryti nepažeidžiant CK 1.105 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vekselis yra vienašalis sandoris, sudaromas tik vekselio davėjo valia, todėl vekselius išdavusi ieškovė, o ne atsakovė sprendė dėl sudaromų vekselių skaičiaus ir kiekvieno vekselio sumos. Atsakovė negalėjo daryti įtakos ieškovės valiai. Todėl panaikinti vekselius dėl to, kad vekselius išdavusi ieškovė sudarė ne vieną notaro patvirtintą vekselį, o kelis, kuriems nereikia notarinės formos, būtų neteisinga vekselių turėtojos atžvilgiu.
21.7. Ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009. Šio procesinio teismo sprendimo ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Nurodytoje teismo nutartyje buvo nagrinėjamas dvišalis sandoris, o šioje byloje nagrinėjami klausimai susiję su vienašaliais sandoriais – vekseliais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo sprendimui keliamų reikalavimų
22. Teismo priimamam sprendimui yra keliami pagrįstumo bei teisėtumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis), šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas.
23. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimų bylose Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, serija A. Nr. 303-A ir 303-B, p. 12, par. 29, ir p. 29–30, par. 27; 1998 m. vasario 19 d. sprendimo byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją, sprendimų pranešimai 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, serija A. Nr. 288, p. 20, par. 61).
24. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis teisės normų pažeidimas, be to, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis trūkumas gali būti pripažintas esminiu pažeidimu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012).
25. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą.
26. Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste pažymėtina, jog ieškovė, ginčydama sudarytus vekselius, jų neteisėtumą siejo: pirma, su tuo, kad jie buvo sudaryti dėl ieškovės suklydimo, atsakovės apgaulės, antra, ieškovė teigė, jog vekseliai sudaryti nesilaikant privalomos notarinės formos, nes juos parengusi atsakovė tyčia sumas išskaidė taip, kad šios nesiektų 3000 Eur. Ieškovės teigimu, ginčo aplinkybės sudarė pagrindą pripažinti vekselius negaliojančiais, o jų pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus panaikinti. Minėtas ieškovės pateikto ieškinio pagrindas, dalykas ir apibrėžė nagrinėjamo ginčo ribas.
27. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog yra labiau tikėtina, kad ieškovė buvo tiek suklaidinta, tiek apgauta atsakovės, suteikiant klaidinančią informaciją, todėl ieškovė pagrįstai prašė pripažinti vekselius negaliojančiais CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindais, pripažįstant juos negaliojančiais nuo vekselių sudarymo momento. Teismas vertino visus ieškovės ginčijamus vekselius kaip vieną sandorį, sudarytą nesilaikant notarinės formos, bei konstatavo, jog vekseliai pripažintini negaliojančiais ir dėl formos nesilaikymo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė, nurodęs, jog vekselius ieškovė išdavė ne apgauta ar suklaidinta atsakovės dėl darbo užmokesčio skolos, o dėl nelegalios darbo užmokesčio dalies, nuo kurios nebuvo mokami mokesčiai valstybei. Teismas nusprendė, jog ieškovė, kaip nesąžininga šalis, negali tikėtis tokio savo interesų gynimo kaip sąžininga šalis, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
28. Ieškovė kasaciniame skunde pagrįstai pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas ginti ieškovės galimai pažeistas teises, nepasisakė dėl byloje jos pateiktų argumentų, kad vekseliai buvo sudaryti nesilaikius jiems keliamos notarinės formos, nors šie argumentai ir buvo teikiami apeliacinės instancijos teismui. Tokia teismo patikra yra susijusi ir su įvertinimu, ar civilinėje apyvartoje esantys vekseliai (ne)atitinka jiems teisės aktų keliamus reikalavimus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs ginti ieškovės galimai pažeistas teises, nepagrįstai visiškai nevertino ir nepasisakė dėl teikiamų argumentų, susijusių su galimu ginčo vekseliams taikytinos notarinės formos nesilaikymu. Nustatęs, kad vekseliai sudaryti nesilaikant įstatymų reikalaujamos notarinės formos, teismas privalo pasisakyti dėl tokių niekinių sandorių pasekmių.
29. Minėti teismo sprendimui keliami teisėtumo bei pagrįstumo imperatyvai lemia, jog šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti pirmosios instancijos teismo išvados dėl vekseliams taikytinos notarinės formos nesilaikymo pagrįstumą ir savo išvadas pagrįsti ištirtais bylos duomenimis, jų visuma.
30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtu aspektu apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka jai keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų (CPK 263 straipsnis). Vis dėlto teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti operatyvumo, ekonomiškumo principų įgyvendinimą, atsižvelgdama į byloje priimtus procesinius sprendimus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes, iš esmės pasisako dėl teisės, normų, nustatančių notarinę formą ginčo vekseliams (ne)taikymo, kadangi tai yra teisės klausimas.
Dėl vekseliams taikytinos notarinės formos reikalavimo ir šio reikalavimo nesilaikymo padarinių
31. Nagrinėjamu atveju, vertinant vekselių išdavimo aplinkybes, teismų buvo nustatyta, jog vekseliai buvo išduoti kaip galimos prievolės dėl darbo užmokesčio išmokėjimo užtikrinimo priemonė.
32. Pažymėtina, jog vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje; vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų teisės turi būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015). Visiems vekseliams, nepaisant jų pobūdžio, yra taikomi ĮPVĮ nustatyti reikalavimai, inter alia (be kita ko), nustatytas notarinės formos reikalavimas. Šis reikalavimas yra taikytinas ir vekseliams, kaip prievolės užtikrinimo priemonėms, todėl šiuo atveju turi būti įvertinta, ar vekseliai gali būti vertinami kaip visuma ir ar jiems (ne)taikytinas notarinės formos reikalavimas.
33. Sandorio forma – tai sandorį sudarančių šalių valios išraiška tam tikru būdu. Įstatymo nustatytus reikalavimus sandorio formai lemia sandorio sudėtingumas, reikšmė, sandorio dalyko pobūdis. Priklausomai nuo sudėtingumo ir kitų aptartų kriterijų, sandoriai sudaromi konkliudentiniais veiksmais, žodžiu ar paprasta rašytine forma (CK 1.71–1.73 straipsniai), o įstatymo nustatytais atvejais – notarine forma (CK 1.74 straipsnis). Sandorių, kuriems nenustatyta privalomo notarinio tvirtinimo, formos nesilaikymas nedaro jų negaliojančių, išskyrus atvejus, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis) bei sukuria tam tikrus šalių siekiamus teisinius padarinius ir tik kilus ginčui pasunkina tokio sandorio sudarymo ar jo vykdymo fakto įrodinėjimą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), o įstatymo nustatytos notarinės formos nesilaikymas visais atvejais daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).
34. ĮPVĮ 77 straipsnio 1 dalyje išvardyti privalomi vekselio rekvizitai, būtini sudarant vekselį, kad jis įgytų vekselio teisinę galią. Vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles (CK 1.105 straipsnio 5 dalis, ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalis).
35. Kasaciniame skunde nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė sandorių negaliojimą dėl įstatymų reikalaujamos privalomos notarinės formos nesilaikymo reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 1.105 straipsnio 5 dalis, ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde taip pat pažymima, jog sprendžiant dėl sandorio notarinės formos reikalavimo taikymo atsižvelgtina į kasacinio teismo išaiškinimus, jog, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini neizoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).
36. Vertindama nurodytus kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; kt.) nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014).
37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009 sprendė klausimą dėl apsimestinio sandorio, kuriuo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008). Minėtame kontekste kasacinis teismas nurodė, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu.
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytos nutarties turinį ir šios nagrinėjamos bylos aplinkybes bei keliamus teisės klausimus, konstatuoja, kad nagrinėjama ir kasaciniame skunde nurodyta byla Nr. 3K-7-288/2009 skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis. Nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiama dėl apsimestinio sandorio, kuris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai, apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris. Dėl to šioje byloje buvo vadovaujamasi pateiktu išaiškinimu dėl kelių sandorių aiškinimo ne izoliuotai, o kartu, siekiant atskleisti tikrąją šalių valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019). Nagrinėjamoje byloje ieškovė kasaciniame skunde remiasi pastaraisiais išaiškinimais, tačiau nagrinėjamos ir minėtos bylos faktinės aplinkybės ir teisės aiškinimo problematika skiriasi esmingai, nes minėtoje byloje buvo sprendžiama dėl kelių sandorių vertinimo visumoje CK 1.87 straipsnio taikymo prasme. Šiuo atveju yra vertinami keli sandoriai kartu sprendžiant dėl sandorio formos taikymo CK 1.93 straipsnio taikymo kontekste.
39. Šiuo atveju verta atsižvelgti į kitus kasacinio teismo pateiktus vertinimus. Vertindamas pinigų dovanojimo sutarčių teisėtumą kasacinis eismas yra pažymėjęs, kad sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Geros moralės neatitinka ir asmens veiksmai, kuriais yra sąmoningai išskaidoma dovanotina pinigų suma vien tam, kad būtų išvengta įstatymo reikalaujamos sutarties notarinės formos laikymosi. Šie veiksmai ne visada gali būti susiję su įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo pažeidimu (tada sandoris būtų negaliojantis pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį), bet jie gali būti teismo vertinami kaip neatitinkantys viešosios tvarkos ar geros moralės, o tai sudaro pagrindą taikyti CK 1.81 straipsnį. Pažymėtina, kad pareiga būti sąžiningam nustatyta tiek ikisutartiniuose, derybiniuose, santykiuose, tiek sudarant, vykdant ir nutraukiant sutartį, tai yra vienas fundamentalių sutarčių teisės principų (CK 6.158 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 50 punktas).
40. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018, 72 punktas; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 51 punktas).
41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog siekiant išsiaiškinti atitinkamų sandorių teisėtumą turi būti tiriami ir vertinami tikrieji šalių ketinimai bei sutarčių sudarymo aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 49 punktas). Šiuo atveju manytina, jog, vertinant atvejus dėl keliems vekseliams, kaip vienašaliam sandoriui, taikytinos notarinės formos reikalavimo, turi būti atsižvelgiama į jų sudarymo aplinkybes, vertinami šalių ketinimai ir siekiai. Jeigu sudaromi keli sandoriai dėl vieno dalyko labai trumpu laiko tarpu tarp jų, tarp tų pačių šalių (arba vienašalio sandorio atveju – tos pačios šalies), jie gali būti vertinami kaip vienas sandoris, jeigu nustatyta, kad valia buvo nukreipta iš esmės į vienos prievolės sukūrimą. Priešingas vertinimas ir formalus požiūris analizuojant atskirais vekseliais patvirtintus įsipareigojimus, vertinant juos izoliuotai nuo jų sudarymo aplinkybių, sudarytų prielaidas šalims piktnaudžiauti išvengiant minėtų teisės aktų vekseliams keliamų reikalavimų.
42. Pirmosios instancijos teisme atsakovė nurodė, kad vekseliuose nurodoma suma susidarė dėl neišmokėtų priedų, šie priedai buvo sutarti su ieškove žodžiu, tačiau neįforminti, siekiant išvengti mokesčių. Vien ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui leido teigti, jog toks susitarimas dėl neteisėtų priedų, jei toks ir egzistavo, nors ieškovė ir neigia tokio susitarimo buvimą, yra niekinis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), todėl negali sukelti teisinių pasekmių, taip pat ir tokį susitarimą užtikrinančioms priemonėms – vekseliams. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog ieškovė pripažino, kad įmonės finansinė padėtis buvo sunki, t. y. nebuvo galima atsiskaityti iš karto, todėl ji išrašydavo vekselius kaip prievoles užtikrinančią priemonę, šios aplinkybės neginčijo ir atsakovė. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad atsakovė teisme patvirtino, jog ji parengė vekselius, kuriuos pasirašė ieškovė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog šalys patvirtino, kad vekseliai buvo sudaromi dėl vienos piniginės prievolės įvykdymo, tačiau dviem datomis buvo įforminti net septyni vekseliai.
43. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisės taikymo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, jog vekseliai buvo sudaromi dėl vienos piniginės prievolės įvykdymo, tačiau dviem datomis įforminti net septyni vekseliai, siekiant išvengti notarinio patvirtinimo, ieškovės ir atsakovės pateiktus paaiškinimus dėl vekselių rengimo aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog vekseliai turėtų būti vertinami kartu kaip visuma, o ne izoliuotai. Šiuo atveju septynis vekselius sudarant poros dienų laikotarpiu bei išskaidant juose nurodytas sumas buvo siekiama išvengti teisės aktuose nustatytos vekseliams taikytinos notarinės formos reikalavimo (CK 1.81 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis).
44. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovės pasirašyti vekseliai nebuvo patvirtinti notaro, jie nėra įvykdyti, todėl pagrįstai dėl formos nesilaikymo juos pripažino negaliojančiais (CK 1.93 straipsnio 3 dalis) ir jiems netaikė ĮPVĮ bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020, 23, 24 punktai).
45. Šiuo atveju atsižvelgiant į teismų nustatytas aplinkybes spręstina, jog nagrinėjamoje byloje pateikti vekseliai neturi paprastojo vekselio galios. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis nuoseklia kasacinio teismo praktika, tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 32 punktas). Atsižvelgdamas į civilinėje byloje pateiktus reikalavimus, tai, kad vekseliai neatitiko jiems taikomo notarinės formos reikalavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino šiuos vekselius ir jų pagrindu padarytus vykdomuosius įrašus.
46. Nagrinėjamoje byloje taip pat buvo nustatyta, jog vekseliai buvo išduoti kaip prievolės užtikrinimo priemonė, jais remiantis nebuvo perduotas turtas, todėl šiuo atveju restitucijos klausimas nekyla.
47. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su notarinės formos, taikytinos ginčo vekseliams, nesilaikymu, kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
48. Apibendrindama išdėstytus argumentus pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino faktinių aplinkybių, susijusių su vekseliams taikytinu notarinės formos reikalavimu, ir nepasisakė dėl šių argumentų pagrįstumo. Atsižvelgiant į šiame procesiniame sprendime nurodytus argumentus spręstina, jog apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisėtą, nepagrįstą sprendimą, todėl jis yra panaikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
50. Tenkinus kasacinį skundą, laikytina, kad ieškovės ieškiniu pareikšti reikalavimai buvo tenkinti visiškai. Todėl ieškovei priteistinas turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurias ji patyrė nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimas.
51. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 50 Eur žyminį mokestį, atsižvelgus į priimtą sprendimą, šių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartimi atsakovė buvo atleista nuo likusios 308,26 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimo, o teismo sprendimu nebuvo tenkinti atsakovės interesai, todėl šių išlaidų atlyginimas iš ieškovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnis). Ieškovė nepateikė įrodymų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.
52. Kasaciniame teisme ieškovė sumokėjo 358 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą, šio atlyginimas jai yra priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė kitų dokumentų dėl kasaciniame teisme patirtų išlaidų atlyginimo, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.
53. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl dėl jų nesprendžiama.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimą.
Priteisti ieškovei E. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 358 (tris šimtus penkiasdešimt aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Egidija Tamošiūnienė
Dalia Vasarienė