Civilinė byla Nr. e2-61-933/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01715-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.4.3.11

(S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. sausio 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Irmantas Šulcas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Švarus kiemas“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „OMEN FAUSTUM“, bei suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „ALUOTINFRA“ ir uždarosios akcinės bendrovės „ALGESA“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Švarus kiemas“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys – R. K., H. K., uždaroji akcinė bendrovė „Ekonovus“, uždaroji akcinė bendrovė „ALUOTINFRA“ ir uždaroji akcinė bendrovė „ALGESA“,

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Švarus kiemas“ (toliau – ir bendrovė) iškelta restruktūrizavimo byla, restruktūrizavimo administratore paskirta UAB „MaxContract“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 31 d. 

2.       Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2020 m. gegužės 28 d., 2020 m. gruodžio 7 d., 2021 m. balandžio 1 d. nutartimis.

3.       Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi buvo patvirtintas restruktūrizuojamos UAB (toliau – RUAB) „Švarus kiemas“ restruktūrizavimo planas, nustatant restruktūrizavimo proceso trukmę iki 2024 m. rugpjūčio 6 d.

4.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 18 d. nutartimi UAB „Švarus kiemas“ restruktūrizavimo byla nutraukta ir iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta UAB „OMEN FAUSTUM“ (toliau – nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2022 m. rugpjūčio 4 d.

5.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2022 m. gruodžio 12 d., 2023 m. vasario 17 d., 2023 m. kovo 23 d., 2023 m. gegužės 4 d., 2023 m. birželio 13 d., 2023 m. rugpjūčio 2 d., 2023 m. spalio 10 d. nutartimis.

6.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi nutarta likviduoti bendrovę dėl bankroto.

7.       Nemokumo administratorė 2023 m. rugsėjo 14 d. pateikė prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu; suinteresuotus asmenis R. K. ir H. K. pripažinti atsakingais asmenimis dėl bendrovės tyčinio bankroto sukėlimo, priteisti iš suinteresuotų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8.       Prašyme nurodyta, kad iš bendrovės restruktūrizavimo plano nustatyta, jog iki 2019 m. bendrovė veikė pelningai. 2019 m. ženkliai krito bendrovės pardavimo pajamos, o 2019 m. bendrovė baigė su 15 proc. nuostoliais. Restruktūrizavimo plane buvo tikimasi padengti kreditorių reikalavimus iš parduoto nekilnojamojo turto ir iš planuojamo gauti pelno, tačiau faktiškai 2020 m. bendrovė baigė su 41 579 Eur nuostoliais, 2021 m. patyrė 32 757 Eur nuostolius, o 2022 m. rugpjūčio 31 d. duomenimis patyrė 38 844 Eur nuostolius. Formaliai vertinant turto ir įsipareigojimų santykį pagal bendrovės balansus, neanalizuojant, ar į balansą įtrauktas turtas bei mokėtinos sumos iš tiesų yra tokios apimties, kokios yra nurodytos, bendrovė buvo moki iki 2022 m. Bendrovė parengė balansą 2022 m. kovo 31 d., iš kurio matyti, kad bendrovės turto vertė sudarė 149 136,96 Eur, o įsipareigojimai – 151 235,93 Eur. Taigi, nuo 2022 m. kovo 31 d. bendrovė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalimi, buvo nemoki.

9.       Prašyme pažymima, kad bendrovė dėl sąmoningo blogo bendrovės valdymo prie bankroto buvo privesta tyčia: sudarinėjant nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius; apgaulingai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą; apribojant arba panaikinant kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą, juridinio asmens atsiskaitymus iki bankroto bylos iškėlimo vykdant pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

10.       Prašyme teigiama, kad bendrovei priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotas G. M. Šis sandoris buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas bendrovei, nes nuomos mokestis nuo 2020 m. balandžio mėn. iki 2020 m. gruodžio mėn. buvo sumažintas nuo 750 Eur iki 300 Eur. Be to, nuomininkui nebuvo išrašomos sąskaitos už komunalines išlaidas bei buvo atidėtas atsiskaitymas už buto nuomą neribotam laikui. Iškėlus bendrovės bankroto bylą paaiškėjo, kad bendrovė 8 700 Eur iš G. M. negavo, nes tokia suma nebuvo apskaityta bendrovės kasos knygoje. Tai patvirtina, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai.

11.       Prašyme nurodyta, kad tarp bendrovės ir UAB „Avonersa“ 2021 m. lapkričio 9 d. buvo sudaryta automobilio MAN TGS 35.480 pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Avonersa“ įsipareigojo parduoti bendrovei minėtą transporto priemonę už 45 000 Eur. Šalys sutarė, kad automobilis bus perduotas bendrovei, kai bus sumokėta visa kaina. Penkiais pinigų priėmimo kvitais nuo 2021 m. lapkričio 21 d. iki gruodžio 29 d. buvo įnešti 22 500 Eur. Pagal bendrovės balansą, tokia transporto priemonė nebuvo įgyta, taip pat nėra duomenų, kad visa pirkimo kaina buvo apmokėta. Taigi, minėtas sandoris buvo nuostolingas ir nenaudingas bendrovei. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu bendrovei buvo vykdomos restruktūrizavimo procedūros, toks sandoris turėjo būti suderintas su bendrovės kreditoriais, tačiau duomenų, jog taip buvo, nenustatyta.

12.       Prašyme atkreiptas dėmesys, kad bendrovės darbuotojas H. K. grynaisiais pinigais atliko mokėjimus UAB „Avonersa“ 22 500 Eur, taip pat kitus einamuosius mokėjimus, o 2022 m. rugpjūčio 16 d. (patikslinta data – 2022 m. liepos 4 d.) Kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) H. K. buvo išmokėta 34 378,32 Eur iš bendrovės kasos. Kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

13.       Prašyme teigiama, kad 2022 m. rugpjūčio 16 d. Kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) jau esant įsiteisėjusiai nutarčiai dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, buvusiai bendrovės direktorei buvo išmokėta 615,45 Eur, nurodant „grąžinimas atskaitingam asmeniui“. Vadovaujantis JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama vykdyti juridinio asmens finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant mokesčių, palūkanų ir netesybų mokėjimą; išieškoti skolas iš juridinio asmens. Sandoriai, sudaryti pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, yra niekiniai ir negalioja.

14.       Prašyme nurodyta, kad po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė disponuoti bendrovės turtu suteikiama tik nemokumo administratorei. Draudžiama vykdyti prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, šias nuostatas pažeidžiantys sandoriai yra niekiniai ir negalioja nuo sudarymo momento. Bendrovės direktorė nurodė, kad tiek baldų komplektas, tiek televizorius buvo parduoti kartu su butu, o piniginės lėšos buvo panaudotos sandėlio valymui. Transporto priemonė MAN 18.285, VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir priekaba HUEFFERMANN HAR 1870, VIN kodas (duomenys neskelbtini), neatsispindi nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis sudarytame balanse. Nemokumo administratorei buvo perduota atliekų išvežimo (tvarkymo) Pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad priekaba HUEFFERMANN HAR 1870, VIN kodas (duomenys neskelbtini), buvo priduota ir sutvarkyta kaip atlieka. Vilkikas MAN 18.285, VIN kodas (duomenys neskelbtini), už skolas perduotas kreditorei UAB „Ekonovus“. Viso turto neperdavimas yra sąmoningai blogo bendrovės valdymo pavyzdys, nes turtas galimai galėjo būti pasisavintas ar iššvaistytas, taip apribojant galimybes kreditoriams patenkinti savo reikalavimus. Balanse pateikiama apgaulinga informacija, dirbtinai padidinant bendrovės turtą ir klaidinant bendrovės kreditorius apie realias galimybes atgauti lėšas.

15.       Prašyme pažymima, kad nebuvo pateikta visa informacija apie bendrovės turimus įsipareigojimus. Nemokumo administratorei pradėjus vykdyti bankroto procedūras buvo nustatyta, kad bendrovė turi itin didelį kiekį atliekų (4 594 m3), kurias bendrovė laiko UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ priklausančiose patalpose bei aikštelėje. Minėtos kreditorės neturi galimybės iki šiol naudotis joms priklausančiomis patalpomis bei teritorija. Dalį atliekų UAB „ALGESA“ sutvarkė savo lėšomis, nors tokią prievolę turėjo bendrovė tuo metu, kai tik atliekas priėmė (apie 2019 m.). UAB „ALGESA“ išvežė atliekų už 44 880,11 Eur, tačiau tai yra tik 2 558 m  atliekų. Apie 2 000 m3 atliekų dar yra kreditorių teritorijoje.

16.       Prašyme teigiama, kad bendrovės direktore buvo R. K., todėl ji yra atsakinga už bendrovės privedimą prie bankroto tyčia. Be to, iš bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų matyti, kad H. K. iki bankroto bylos iškėlimo ėjęs bendrovės komercijos direktoriaus pareigas, taip pat prisidėjo prie bendrovės privedimo prie bankroto.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

17.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 27 d. nutartimi netenkino nemokumo administratorės prašymo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

18.       Teismas nepritarė UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ argumentams, kad bendrovė nemoki tapo dar 2019 m. vasario 7 d., o vėliausiai 2020 m. sausio 1 d. Teismo vertinimu, nors nuo 2019 m. bendrovės finansinė padėtis nuosekliai blogėjo, tačiau tai nepatvirtina, kad bendrovė nuo 2019 m. tapo nemokia. Teismas nustatė, kad iki 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovė patenkino finansinius reikalavimus, kurių bendra suma 126 749,57 Eur. Taigi spręsti, kad bendrovės vadovė anksčiau turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nėra pagrindo. Bendrovės turimi įsipareigojimai pradėjo viršyti turto vertę tik 2022 m. kovo 31 d., todėl teismas sutiko su nemokumo administratorės vertinimu, kad ši data laikytina bendrovės nemokumo momentu.

19.       Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad yra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, nes buvo sudarytas bendrovei nenaudingas sandoris – nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2021 m. spalio 1 d. 2019 m. spalio 1 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu G. M. išnuomotas bendrovei priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, tai, kad bendrovė atlygintinai išnuomojo jai priklausantį turtą, nepagrindžia, jog toks sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas bei pažeidžia kreditorių interesus. Bendrovė iš šio sandorio gavo pajamų, be to, jai nereikėjo skirti papildomų išlaidų buto išlaikymui. Teismas nusprendė, kad nuomos mokesčio sumažinimas, esant epideminei situacijai dėl Covid-19, nepagrindžia sandorio nenaudingumo, bendrovės vadovės siekio tyčia sukelti bendrovei bankrotą ar dar labiau pabloginti finansinių sunkumų turinčios bendrovės padėtį. Net sumažinus nuomos kainą, bendrovė gavo pajamas bei neskyrė finansinių išteklių buto išlaikymui. Minėtas sandoris buvo sudarytas bendrovei esant mokiai ir neturėjo įtakos jos finansiniams sunkumams.

20.       Teismas nesutiko su pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis, kad buto nuomininkui G. M. nebuvo išrašomos sąskaitos už komunalines išlaidas ir jis liko skolingas bendrovei 8 700 Eur. Teismas nurodė, kad vien pareiškime nurodyti deklaratyvūs argumentai be juos  pagrindžiančių įrodymų, nepatvirtinta, jog kasos pajamų orderiai buvo surašyti jau po bankroto bylos iškėlimo ir yra fiktyvūs, to nepatvirtinta ir aplinkybė, jog jie nebuvo įtraukti į bendrovės apskaitą. Toks buhalterinės apskaitos trūkumas nereiškia, kad nėra galimybių nustatyti bendrovės veiklos ir jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio. Nepateikta duomenų, kad bendrovė turėjo išrašyti sąskaitas už komunalinius mokesčius ir už butui teikiamus mokesčius, o ne nuomininkas, jog tuo laikotarpiu būtų susidaręs įsiskolinimas už komunalinius mokesčius.

21.       Teismas nurodė, kad bendrovei su UAB „Avonersa“ 2021 m. lapkričio 9 d. sudarant automobilio MAN TGS 35.480 (2016 m. gamybos metai) pirkimo–pardavimo sandorį nebuvo akivaizdžių požymių dėl sandorio nenaudingumo. Sandorio sudarymo metu UAB „Avonersa“ buvo reali ir veikianti įmonė, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad ji avanso negrąžins, jei sandoris neįvyks. Nurodytas sandoris buvo sudarytas, kai bendrovė dar buvo gyvybinga ir moki, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog sandoris buvo nuostolingas ir pažeidė kreditorių teises. Teismo vertinimu, pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, tačiau neįrodė, kad sandorio sudarymo metu buvo akivaizdu, jog bendrovė neturi (neturės) finansinių galimybių įvykdyti iš sutarties kilusias pingines prievoles ir tokios aplinkybės lems bendrovės bankrotą.

22.       Teismas nustatė, kad 2022 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) H. K. buvo išmokėta 34 378,32 Eur. Teismas sutiko, kad 2022 m. liepos 5 d. bendrovė turėjo įsipareigojimų kreditoriams, o 2022 m. liepos 18 d. nutartimi buvo nutraukta jos restruktūrizavimo byla ir iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2022 m. rugpjūčio 4 d., tačiau teismas nenustatė duomenų, jog tuo metu bendrovė nebūtų turėjusi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Teismas nurodė, kad siekiant nustatyti, ar atliktas mokėjimas H. K. pažeidė nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, turėjo būti nurodytas konkrečių kreditorių reikalavimų eiliškumas 2022 m. liepos 5 d. duomenimis, tačiau byloje nepateikta įrodymų, kokių kreditorių eilę minėtas mokėjimas pažeidė. Be to, nemokumo administratorė pripažįsta, kad H. K. vykdė atsiskaitymus už bendrovę savo lėšomis, todėl šios sumos susigrąžinimas nėra laikomas bendrovės piniginių lėšų pasisavinimu. Teismas nusprendė, kad net ir pripažinus, jog buvo pažeista įstatyme įtvirtinta atsiskaitymų eilė, H. K. siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą, o atgauti savo investuotas lėšas. Be to, tuo metu dar nebuvo įsiteisėjęs procesinis sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei.

23.       Teismas kritiškai įvertino UAB „Ekonovus“ abejones dėl 89 583,86 Eur panaudojimo. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog nurodyta lėšų suma galėjo būti panaudota netinkamai. Vien aplinkybė, kad kreditorei nėra žinomas minėtos sumos panaudojimas, nepatvirtina, jog buvo padaryti atsiskaitymų pažeidimai.

24.       Teismas nusprendė, kad UAB „Ekonovus“ neįrodė, kad bendrovės direktorė ir akcininkė R. K. pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo etapus ir taip padarė žalą kreditoriams. Teismas nurodė, kad nors dėl bendrovės vadovės veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas 2023 m. birželio 19 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 1 dalį, tačiau vien ikiteisminio tyrimo pradėjimas nepatvirtina pareiškėjos nurodomų aplinkybių, kadangi asmuo laikomas kaltu tik įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui.

25.       Teismas atmetė argumentus, kad 2022 m. rugpjūčio 16 d. kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini), jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, buvusiai bendrovės direktorei buvo išmokėti 615,45 Eur. Teismas nustatė, kad R. K. nėra pasirašiusi ant orderio, jog pinigus gavo, todėl vertino, kad argumentai, jog minėta suma buvo išmokėta suinteresuotam asmeniui, atmestini kaip nepagrįsti. Tokios aplinkybės patvirtina suinteresuotų asmenų poziciją, kad orderis išrašytas per klaidą. Teismo manymu, tokios, palyginus nedidelės sumos, išmokėjimas, tuo labiau po bankroto bylos iškėlimo, neturi sąsajumo su bendrovės nemokumo sukėlimu.

26.       Teismas nusprendė, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad bendrovei iškėlus bankroto bylą, nemokumo administratorei nebuvo perduotas visas bendrovės turtas, buvęs bendrovės vadovės žinioje. Teismas nustatė, kad bendrovė turėjo ilgalaikį (8 010 Eur vertės) ir trumpalaikį (115 244 Eur vertės) turtą. Ilgalaikį turtą sudarė: materialusis turtas (1 380 Eur) (balansinės vertės): baldų komplektai – 793,05 Eur; baldai (bravo sofa) – 462,64 Eur; televizorius Samsung LED – 0 Eur; konteineris – 124,85 Eur; finansinis turtas (6 630 Eur). Trumpalaikį turtą sudarė: per vienerius metus gautinos sumos (99 233 Eur); pinigai ir pinigų ekvivalentai (16 011 Eur). 2020 m. liepos 1 d. buto ir negyvenamosios patalpos dalies pirkimo–pardavimo sutarties 3.10 punktas patvirtina, kad ilgalaikis materialusis turtas (nurodyti daiktai) buvo perduoti su butu pirkėjui. Teismas nurodė, kad signalizacija SHERLOG OPTIMUM COMFORT buvo įdėta į transporto priemonę BMW X5, kuri buvo perduota SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui ir yra neatskiriama jos dalis. Teismas nesutiko su nemokumo administratorės argumentais, kad transporto priemonės MAN 18.285, VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir HUEFFERMANN HAR 1870, VIN kodas (duomenys neskelbtini), neatsispindi nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis sudarytame balanse. Teismas nurodė, kad nemokumo administratorei buvo perduota atliekų išvežimo (tvarkymo) pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog metalo laužas (priekaba HUEFFERMANN HAR 1870, VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2020 m. birželio mėn. buvo perimta iš UAB „Švarus kiemas“ ir sutvarkyta. Taigi, minėta priekaba buvo sutvarkyta kaip atlieka dar iki bankroto bylos iškėlimo.  Transporto priemonė MAN 18.285, VIN kodas (duomenys neskelbtini), buvo perduota UAB „Ekonovus“ kaip dalinis skolos mokėjimas.

27.       Teismo įsitikinimu, byloje nėra pateikta duomenų, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Nustačius, kad turtas yra nuvertėjęs ir neatitinka ilgalaikio turto požymių, jis turėjo būti nurašytas ar kitaip realizuotas, tačiau tokių veiksmų neatlikimas nesudaro pagrindo spręsti dėl tyčinių suinteresuotų asmenų veiksmų, siekiant priversti bendrovę prie bankroto. Nors pareiškime nurodoma, kad gautinos sumos yra nuo 2015 m., nemaža dalis skolininkų yra išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, byloje nepateikta nei gautinų sumų išklotinė, nei duomenys, patvirtinantys padarytas buhalterines operacijas, ar duomenys apie skolininkus, kurie išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, todėl teismas laikė, jog pareiškėja neįrodė, kad buvo vedama apgaulinga apskaita, siekiant nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę būklę. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad byloje nebuvo pateikta visa informacija apie bendrovės turimus įsipareigojimus. Teismas pažymėjo, kad UAB „ALGESA“ ir UAB „ALUOTINFRA“ finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti.

28.       Teismas pažymėjo, kad pareiškime nurodomos aplinkybės, jog finansiniuose dokumentuose yra netikslumų, neįrodo suinteresuotų asmenų kaltės dėl tyčinio bendrovės bankroto. Teisės aktai nedraudžia koreguoti, taisyti finansinės atskaitomybės dokumentų, todėl, teismo vertinimu, aplinkybė, kad perduotuose nemokumo administratorei finansinės atskaitomybės dokumentuose galimai buvo netikslumų ar, kad kai kurie duomenys neįtraukti į apskaitą, savaime nepagrindžia ir neįrodo, jog buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai ir aplaidžiai, o tai būtų pagrindas BUAB „Švarus kiemas“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

 

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

 

29.       Pareiškėja UAB „Švarus kiemas“, atstovaujama nemokumo administratorės, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; teismui nusprendus, kad nėra pagrindo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – UAB „Švarus kiemas“ bankrotą pripažinti tyčiniu, o suinteresuotus asmenis R. K. ir H. K. pripažinti atsakingais asmenimis dėl UAB „Švarus kiemas“ tyčinio bankroto sukėlimo; priteisti iš suinteresuotų asmenų H. K. ir R. K. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

29.1.       Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis ir klaidingai nustatė nemokumo momentą. Suinteresuoti asmenys R. K. ir H. K. atsiliepime patys pripažino, kad balanso duomenys, kurie susiję su gautinomis sumomis, yra netikslūs. Kaip matyti iš restruktūrizavimo plano, realiai iš nurodomų 104 957,66 Eur gautinų sumų patys suinteresuoti asmenys nurodo, jog maksimali tikimybė atgauti yra tik 31 579,37 Eur. Taigi, balanse turto eilutė turėtų būti mažinama 73 378,29 Eur. Pagal 2020 m. bendrovės balansą, jos turtas sudarė 286 229,39 Eur, įsipareigojimai – 246 380,70 Eur. Iš turto eilutės išbraukus 73 378,29 Eur, bendrovės turtas sudaro 212 851,10 Eur ir jau nuo 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovė laikytina nemokia.

29.2.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus bei netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Nėra aišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad bendrovė iš jai priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos gavo naudą. Nors G. M. pateikė 2021 m. sausio 7 d. kasos pajamų orderį serija SKM Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2021 m. birželio 2 d. kasos pajamų orderį serija SKM Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau bendrovė šių lėšų negavo, nes bendrovės kasos knygoje tokia operacija neatsispindi, be to, jų numeracija akivaizdžiai klaidinga. Kadangi bendrovė jau 2020 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, todėl toks sandoris dar labiau pablogino nemokios bendrovės būklę. Bendrovė patyrė išlaidas buto išlaikymui, nes teko dengti buto komunalines išlaidas. Ši aplinkybė įrodyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) Operatyvaus patikrinimo pažymoje.

29.3.       Teismo išvados, susijusios su transporto priemonės MAN TGS 35.480 pirkimu iš UAB „Avonersa“, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir faktinėms aplinkybėms. Visų pirma, minėtas sandoris buvo sudarytas bendrovei esant nemokiai. Antra, byloje nebuvo įrodymų, kad tokios transporto priemonės įsigijimas buvo reikalingas bendrovės veiklos vykdymui. Trečia, priimant sprendimą įsigyti tokios didelės vertės transporto priemonę iš esmės keičiasi bendrovės gebėjimas vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, todėl turėjo būti šaukiamas kreditorių susirinkimas dėl restruktūrizavimo plano keitimo. Ketvirta, tokios didelės vertės sandoris buvo sudarytas su bendrove, kuri veikia tik mėnesį. Penkta, sutartyje su UAB „Avonersa“ nebuvo transporto priemonę identifikuojančių požymių (nenurodytas nei VIN kodas, nei valstybiniai numeriai). Šis sandoris akivaizdžiai pažeidžia teisės aktų reikalavimus, nes nebuvo laikomasi nei restruktūrizavimo plano, nebuvo gautas kreditorių pritarimas, todėl įrodyta, jog šio sandorio sudarymas buvo sąmoningas blogas bendrovės valdymas, peržengiantis normalią verslo riziką.

29.4.       Nors teismas, vadovaudamasis vien H. K. paaiškinimais, konstatavo, kad kasos išlaidų orderis (duomenys neskelbtini) iš tiesų turėjo būti išrašytas 2022 m. liepos 4 d., o ne 2022 m. rugpjūčio 16 d., tačiau nenustatyta aplinkybių, jog realiai buvo suklysta dėl datos. Be to, bendrovės turtui buvo taikomi areštai, kurie galiojo nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2023 m. vasario 15 d. Juose nurodoma, jog areštuojamos ne tik bendrovei priklausančios transporto priemonės, tačiau ir bendrovei mokėtinos piniginės lėšos. Kadangi bylos įrodymai patvirtina, kad buvo ir kitų kreditorių, todėl piniginių lėšų perdavimas H. K., suteikiant jam pirmenybės teisę, pažeidė kitų kreditorių teises. Teismo išvada, kad H. K. siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą, o atgauti savo investuotas lėšas, neturi teisinės reikšmės. CK 6.9301 straipsnio norma yra imperatyvi.

29.5.       Teismas atmetė UAB „Ekonovus“ argumentus net netyręs byloje esančių rašytinių įrodymų. Per restruktūrizavimo plano įgyvendinimo laikotarpį UAB „Švarus kiemas“ pirmosios eilės kreditoriams atlygino vos 3 000 Eur. UAB „Švarus kiemas“ direktorė, turėdama pareigą vykdyti restruktūrizavimo planą bei dengti turimus įsiskolinimus, mokėjo skolas bendrovėms, kurios į restruktūrizavimo planą ir kreditorių sąrašą nebuvo įtrauktos. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina UAB „Ekonovus“ argumentus.

29.6.       Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija, susijusi su R. K. išmokėtais 615,45 Eur, tai yra, kad kasos išlaidų orderis 615,45 Eur buvo išrašytas per klaidą.

 Nors R. K. nepasirašė ant 2022 m. rugpjūčio 16 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tokia operacija užfiksuota bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir tokiu būdu buvo sumažintas bendrovės kasos likutis, kuris turėtų būti perduotas nemokumo administratorei. Teismo išvada, kad palyginti mažos sumos neturi sąsajos su nemokumo sukėlimu, neatitinka teisės aktų reikalavimų bei pažeidžia teismų praktikoje suformuotas taisykles.

29.7.       Nors teismas nurodė, kad suinteresuoti asmenys neatliko pažeidimų, perleisdami bendrovės turtą tretiesiems asmenims, jo neperduodami nemokumo administratorei, tačiau bendrovės turtui buvo taikytas areštas, todėl tokio turto perleidimas vertintinas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Pirma, teismas nurodė, kad baldai parduoti kartu su butu, tačiau neanalizavo UAB „Ekonovus“ argumentų, jog restruktūrizavimo plane nebuvo numatyta parduoti kitą bendrovės turtą (įskaitant kilnojamąjį) ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su disponavimu šiuo turtu. Antra, signalizacija SHERLOG OPTIMUM COMFORT, kuri buvo įmontuota į transporto priemonę BMW X5 ir kuri buvo perduota SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukta kaip atskiras ilgalaikio turto vienetas, o ne sudėtinė BMW X5 dalis, todėl turėjo būti papildomai įkainota ir turėjo būti pasiūloma turto perėmėjui įsigyti minėtą įrangą, o jam nesutikus, šią įrangą išmontuoti. Trečia, nors priekaba HUEFFERMANN HAR 1870, VIN kodas (duomenys neskelbtini), buvo priduota ir sutvarkyta kaip atlieka, tačiau jos atžvilgiu buvo taikytas turto areštas ir ją buvo draudžiama perleisti kitiems asmenims. Pridavus tokį turtą kaip atlieką yra gaunamos lėšos, kurios bendrovės apskaitoje nebuvo apskaitytos ir bendrovei nebuvo perduotos. Ketvirta, teismas netyrė ir nevertino UAB „Ekonovus“ argumentų, susijusių su transporto priemonės MAN 18.285, VIN kodas (duomenys neskelbtini), perdavimu, paneigiančių teismo padarytas išvadas. Penkta, teismas nepasisakė dėl R. K. neperduotų piniginių lėšų (16 011 Eur). Teismas tik palaikė el. laiško informaciją, kad tokios lėšos panaudotos sandėlio valymui. Šešta, nepagrįsti teismo argumentai, kad už neperduotą nemokumo administratorei turtą yra atsakingi ne suinteresuoti asmenys, o nemokumo administratorė. 

29.8.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad bendrovės buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma apgaulingai. Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose užfiksuota informacija neatitinka tikrovės.

 Dėl šių duomenų netikslumo buvo klaidingai nustatytas bendrovės nemokumo momentas. Be to, VMI Operatyvaus patikrinimo pažyma patvirtina aplinkybę, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nors teismas teigė, kad areštuotas bendrovės turtas perleistas teisėtai, tačiau tokie juridiniai faktai neužregistruoti ir neapskaityti bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Teismas pripažįsta, kad G. M. apmokėjo skolą, tačiau šios lėšos neįtrauktos į bendrovės buhalterinę apskaitą. Teismas konstatuoja, jog bendrovės ilgalaikis turtas nemokumo administratorei neperduotas teisėtai, tačiau buhalterinėje apskaitoje šis turtas egzistuoja, o analizuojant bendrovės finansinius dokumentus ir suinteresuotų asmenų paaiškinimus finansinis rezultatas nesutampa. Taigi bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, siekiant nuslėpti tikruosius bendrovės finansinius rodiklius.

29.9.       Teismas nepagrįstai pirmenybę ir didesnę įrodomąją galią skyrė suinteresuotų asmenų paaiškinimams, o ne byloje surinktiems rašytiniems įrodymams, didžiosios dalies rašytinių įrodymų iš viso netyrė. Iš pateiktų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad tyčiniais veiksmais jau nemokios bendrovės būklė buvo dar labiau esmingai bloginama. Bendrovės veikla buvo vykdoma taip, kad kreditoriams neliko galimybės faktiškai patenkinti savo reikalavimus.

30.       Suinteresuoti asmenys (kreditorės) UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą dėl UAB „Švarus kiemas“ bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės – bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratorės, pareiškimą suinteresuotiems asmenims R. K. ir H. K. dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

30.1.       Teismas netinkamai nustatė bendrovės tapimo nemokia momentą. Pirma, teismas, nustatinėdamas bendrovės nemokumo momentą, neatsižvelgė, neįvertino ir nepasisakė dėl to, kad 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ, kuriuo nemokumo samprata buvo iš esmės išplėsta ir pagal kurią bendrovė pripažintina nemokia vėliausiai nuo 2020 m. sausio 1 d. Bendrovė JANĮ 2 straipsnio 7 dalies įsigaliojimo metu atitiko vieną iš šiame straipsnyje numatytų pagrindų – laiku negalėjo vykdyti turtinių prievolių, nes dar nuo 2019 m. vasario 7 d. pradėjo pakartotinai ir pastoviai nebeatsiskaitinėti su kreditorėmis. Antra, teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose (balanse) nebuvo įtraukti visi bendrovės įsiskolinimai kreditorėms, taip pat šie dokumentai turėjo ir kitų trūkumų. Trečia, teismas nepagrįstai laikė, kad aplinkybė, jog bendrovė iki 2021 m. gruodžio 31 d. patenkino 126 749,57 Eur finansinius reikalavimus, neva pagrindžia, kad nebuvo pagrindo bendrovę pripažinti nemokia anksčiau nei 2022 m. kovo 31 d.

30.2.       Teismas nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas ir rėmėsi tik pareiškime nurodytais pagrindais, kuriais prašoma bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, neįvertino bei neatsižvelgė į kitus galimus pagrindus, kurie pagrindžia, kad bendrovė prie bankroto privesta tyčiniais veiksmais. Kreditorės įrodinėjo, kad bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir tuo pagrindu, jog bendrovės vadovai R. K. ir H. K. tyčia laiku neinicijavo bendrovės bankroto bylos iškėlimo, dėl ko bendrovė patyrė žalą. Teismas turėjo pareigą būti aktyvus ir įvertinti visas reikšmingas aplinkybes visų byloje galimų teisinių pagrindų, kuriais bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu, kontekste. Taigi turėjo vertinti ir kreditorių atsiliepime nurodomas aplinkybes dėl pavėluoto bankroto proceso inicijavimo bendrovei, kurios taip pat pagrindžia bendrovės vadovų neteisėtus veiksmus, dėl kurių bendrovė patyrė žalą ir kuriais bendrovę prie bankroto privedė tyčia.

30.3.       Teismas nepagrįstai remiasi įrodymų nepakankamumu, kai pats užkirto kelią kreditorėms rinkti įrodymus byloje. Kreditorės be jau atsiliepime nurodytų tyčinį bankrotą pagrindžiančių aplinkybių, nors ir bandė pasinaudoti JANĮ suteikiamomis teisėmis rinkti įrodymus, tačiau teismas užkirto kelią rinkti įrodymus. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė nemokumo administratorei ir bendrovės kreditoriams, kai tokia pareiga kilo suinteresuotiems asmenims R. K. ir H. K.. 

30.4.       Teismas padarė klaidingą išvadą, kad kreditorės neįrodė, jog suinteresuoti asmenys nuslėpė finansinius įsipareigojimus kreditorėms ir šie neatsispindėjo bendrovės finansiniuose dokumentuose. Nemokumo administratorė nustatė, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose nebuvo įtrauktos bendrovės prievolės, susijusios su atliekų tvarkymu kreditorių turte, bei turto nuomos mokesčiu, taip pat šios prievolės neatsispindėjo ir plane. Dėl to bendrovės restruktūrizavimo byloje buvo patvirtinta tik nedidelė dalis kreditorių reikalavimų. Antra, teismas neįvertino ir neatsižvelgė, kad kreditorės kaip vieną iš tyčinio bankroto pagrindų nurodė sąmoningą R. K. ir H. K. neveikimą neinicijuojant bendrovei bankroto bylos, kai bendrovė buvo akivaizdžiai nemoki. Trečia, teismas neįvertino UAB „Ekonovus“ nurodomų aplinkybių, kad bendrovė, nors ir turėjo pareigą tenkinti bendrovės kreditorių reikalavimus įtrauktus į planą, tačiau tenkino kitų, į planą neįtrauktų bendrovių reikalavimus. Kreditorės pateikė bendrovės banko sąskaitos išrašą, iš kurio galima matyti, kam, kada ir kokie mokėjimai buvo atlikti, tarp jų ir mokėjimus, kurie buvo atlikti bendrovėms, kurios nebuvo įtrauktos į planą. Teismas nepagrįstai teigė, kad nėra įrodyta, jog bendrovė neperdavė nemokumo administratorei viso bendrovės turto, kiek tai susiję su transporto priemone MAN 18.285, VIN kodas (duomenys neskelbtini). Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl UAB „Ekonovus“ 2023 m. lapkričio 27 d. pateiktų paaiškinimų, kuriuose nurodyta, jog automobiliui buvo taikomas areštas ir jo R. K. negalėjo perleisti kreditoriui, kadangi disponavimas šiuo juo buvo apribotas. Automobilio perleidimas privalėjo atsispindėti bendrovės buhalterinėje apskaitoje, o tai šiuo atveju padaryta nebuvo.

31.       Suinteresuotas asmuo (kreditorė) UAB „Ekonovus“ atsiliepime tiek į UAB „Švarus kiemas“, atstovaujamos nemokumo administratorės, tiek į kreditorių UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskiruosius skundus prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; teismui nusprendus, kad nėra pagrindo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – UAB „Švarus kiemas“ bankrotą pripažinti tyčiniu, o suinteresuotus asmenis R. K. ir H. K. pripažinti atsakingais asmenimis dėl UAB „Švarus kiemas“ tyčinio bankroto sukėlimo. Nurodo tokius atsikirtimus į apeliančių skundų argumentus:

31.1.       Nemokumo administratorė pagrįstai teigia, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiusio bendrovei, nuomos sandoris vertintinas kaip nenaudingas bendrovei. Be to, nors G. M. pateikė 2021 m. sausio 7 d. kasos pajamų orderį ir 2021 m. birželio 2 d. kasos pajamų orderį, tačiau bendrovė šių lėšų negavo, nes bendrovės kasos knygoje tokia operacija neatsispindi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už minėto buto nuomą buvo sutartas nuomos mokestis 750 Eur plius PVM, tai yra iš viso 907,50 Eur, tačiau nevertino, kad po nuomos kainos sumažinimo, išrašant PVM sąskaitą faktūrą nebuvo apskaičiuotas PVM dydis, tai yra, nors buvo nurodyta, kad G. M. moka 300 Eur nuomos mokestį, tačiau tik 237 Eur laikytini pajamomis. Įvertinus nekilnojamojo turto vietą, rinkos kainą ir pan. toks sandoris buvo nenaudingas bendrovei.

31.2.       Bendrovei nenaudingu sandoriu laikytinas ir transporto priemonės MAN TGS 35.480 pirkimas iš UAB „Avonersa“. Transporto priemonės įsigijimas nebuvo numatytas restruktūrizavimo plane. Be to, nors bendrovė vykdė veiklą, tačiau finansiniai bendrovės duomenys nuolat blogėjo, gautos pajamos buvo labai mažos, tad transporto priemonės įsigijimas tik dar labiau pablogino bendrovės finansinę būklę.

31.3.       Teismas nebuvo aktyvus, negynė viešojo intereso, argumentus grindė prielaidomis ir išvedžiojimais, palankiais tik suinteresuotiems asmenims. Nutraukus restruktūrizavimo bylą ir iškėlus bankroto bylą, UAB „Švarus kiemas“ ilgalaikiam turtui, prie trumpalaikio turto priskiriamam nekilnojamajam turtui ar turtinėms teisėms buvo taikytas areštas. H. K. iš bendrovės kasos buvo išmokėta 34 378,32 Eur, pažeidžianti kreditorių atsiskaitymo eilę pagal CK 6.9301 straipsnį. H. K. nebuvo įtrauktas kaip kreditorius, atskirų reikalavimų į bendrovę nereiškė, todėl tokio dydžio pinigų sumos iš kasos išėmimas nebuvo galimas. Nei teismo patvirtintame bendrovės restruktūrizavimo plane nurodytame kreditorių sąraše, nei vėliau patikslintame sąraše kreditoriais nebuvo įtraukti UAB „Bobcatus“ su 6 000 Eur reikalavimu ir UAB „Hermingas“ su 1 920 Eur reikalavimu, tačiau bendrovė vis dėl to 2021 m. liepos 8 d. padengė įsiskolinimą UAB „Bobcatus“, o 2021 m. liepos 9 d. – UAB „Hermingas“.

31.4.       Teismas nevertino UAB „Ekonovus“ argumentų dėl buto ir jame esančių baldų pardavimo. Nei viename iš buto pirkimo–pardavimo sutarties punktų nėra nurodyta su kokiais kilnojamaisiais daiktais nekilnojamasis turtas yra parduodamas, kokia tų kilnojamųjų daiktų kaina, juolab kad, šių daiktų pardavimas nebuvo apskaitytas buhalterinėje apskaitoje. Tokios aplinkybės konstatuotinos ir dėl bendrovei priklausančių transporto priemonių, kurios buvo areštuotos dar 2019 m., kuomet dėl pradelstų skolų bendrovės kreditoriai kreipėsi į antstolius dėl priverstinio išieškojimo. Areštas buvo taikomas ir neva UAB „Ekonovus“ perleistai transporto priemonei MAN 18.285, nors bendrovės vadovė negalėjo nurodomos transporto priemonės perleisti, kadangi disponavimas šia priemone buvo apribotas. Be to, perleidus transporto priemonę, VĮ „Regitra“ turėjo būti pateikti duomenys dėl nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui, tačiau tai padaryta nebuvo. Kritiškai vertintini UAB „Ekonovus“ buvusio darbuotojo J. Ž. paaiškinimai dėl minėtos transporto priemonės perleidimo UAB „Ekonovus“. J. Ž., būdamas UAB „Ekonovus“ padalinio vadovu, privalėjo žinoti ir kontroliuoti ilgalaikį ir (ar) trumpalaikį turtą, transporto priemonės įsigijimas ar jos perėmimas jam turėjo būti žinomas. Duomenys apie tokio turto įsigijimą perduoti nebuvo ir tokia transporto priemonė apskaityta nebuvo.

31.5.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Bendrovės vadovė neapskaitė buhalterinių duomenų, tinkamai neapskaitė perleidžiamo turto ir už jį gautų pajamų. Bendrovės vadovė, apgaulingai vesdama buhalterinę apskaitą, siekė nuslėpti tikruosius bendrovės finansinius rodiklius. Nemokumo administratorės atskirajame skunde nurodyti argumentai patvirtina, kad bendrovės vadovė tyčiniais ir sąmoningais veiksmais nuolat blogino bendrovės finansinę padėtį, nesiekė įgyvendinti restruktūrizavimo plano, o restruktūrizavimo byla galimai buvo iškelta tik tam, kad būtų galima realizuoti areštuotą turtą ir pasisavinti iš to gautas pajamas.

32.       Suinteresuoti asmenys R. K. ir H. K. atsiliepime tiek į UAB „Švarus kiemas“, atstovaujamos nemokumo administratorės, tiek į kreditorių UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskiruosius skundus prašo atmesti bendrovės nemokumo administratorės ir kreditorių atskiruosius skundus, o Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš bendrovės suinteresuotų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas, nukreipiant bylinėjimosi išlaidų išieškojimą į bendrovės administravimo išlaidas. Nurodo tokius atsikirtimus į atskirųjų skundų argumentus:

32.1.       Nemokumo administratorė atskiruoju skundu nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą. Pirma, nemokumo administratorė atskirąjį skundą grindžia naujais argumentais ir aplinkybėmis, keisdama savo poziciją dėl bendrovės nemokumo momento. Pareiškime dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nemokumo administratorė nurodė, kad bendrovė nemokia tapo 2022 m. kovo 31 d. Atskirajame skunde deklaruoja, kad bendrovė tapo nemoki pagal 2020 m. gruodžio 31 d. balansą. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Antra, bendrovė nebuvo nemoki ir buvo realiai gyvybinga iki skundžiamoje nutartyje nustatyto nemokumo momento, t. y. 2022 m. kovo 31 d. Trečia, vien nemokumo administratorės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad bendrovė buvo nemoki 2020 m. gruodžio 31 d. Nemokumo administratorė bendrovės nemokumo momentą 2020 m. gruodžio 31 d. įrodinėja tik vertindama bendrovės debitorinius reikalavimus. Nemokumo administratorė klaidina teismą, teigdama, kad suinteresuoti asmenys pripažino, jog 73 378,29 Eur turi būti atimami iš kiekvienų metų bendrovės balansuose nurodytos turto sumos. Ketvirta, pirmosios instancijos teismas nemokumo momentą nustatė vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais.

32.2.       Nemokumo administratorė atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko nepagrįstai nepripažino nuostolingu ir ekonomiškai nenaudingu bendrovės sandorį, sudarytą su G. M.. Pirma, pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovė iš šio sandorio gavo pajamų, yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais – kasos pajamų orderiais, kurie yra pirminiai apskaitos dokumentai. Nors nemokumo administratorė teigia, kad nuomos mokestis nebuvo sumokėtas, nes kasos pajamų orderiai nėra įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą ir tokia operacija neapskaityta kasos knygoje, tačiau tokie nemokumo administratorės samprotavimai laikytini nepagrįstais ir prieštarauja teismų praktikai, nes būtent pirminiai apskaitos buhalteriniai dokumentai patvirtina ar paneigia tam tikrą teisinę reikšmę turintį faktą, o apskaitos registrai yra tik netiesioginiai įrodymai, kurie gali tik pagrįsti pirminiuose dokumentuose užfiksuotus faktus, bet ne juos paneigti. Antra, nuomos mokestis buvo sumažintas bendrovei esant mokiai, nuomos mokesčio sumažinimas nebuvo nuostolingas ir nepažeidė kreditorių interesų, nes nuomos mokesčio nesumažinus, bendrovei priklausantis turtas būtų ilgą laiką stovėjęs neišnuomotas. Trečia, byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovė dengė komunalinius mokesčius už nuomotą butą, o G. M. turėjo juos kompensuoti bendrovei pagal sutartį, tačiau jų nekompensavo.

32.3.       Teismas pagrįstai sandorio su UAB „Avonersa“ nelaikė nuostolingu ir ekonomiškai nenaudingu. Pirma, nemokumo administratorė nepagrįstai nurodo, kad sandoris buvo sudarytas bendrovei jau esanti nemokiai. Antra, nemokumo administratorė nepagrįstai nurodo, kad neva nebuvo įrodymų, jog transporto priemonės įgijimas buvo reikalingas bendrovės veiklos vykdymui. Bendrovė tebevykdė veiklą, sprendimas, kuriam neturėjo būti gautas bendrovės kreditorių pritarimas įsigyti transporto priemonę, buvo priimtas įvertinus šios transporto priemonės poreikį bendrovės veikloje. Trečia, nemokumo administratorė nepagrįstai nurodė, kad dėl transporto priemonės įgijimo turėjo būti šaukiamas kreditorių susirinkimas ir turėjo būti gautas kreditorių pritarimas transporto priemonei įsigyti. JANĮ nuostatose, reglamentuojančiose kreditorių susirinkimo teises, nenumatyta kreditorių susirinkimo teisė spręsti dėl restruktūrizuojamos bendrovės turto įsigijimo. Ketvirta, UAB „Avonersa“ įsisteigimo data (2021 m. spalio 4 d.) nepaneigia, kad sandorio sudarymo metu ji buvo reali ir veikianti įmonė, todėl, sudarant sandorį, nebuvo pagrindo spręsti, kad avanso negrąžins tuo atveju, jei sandoris neįvyks. Penkta, nemokumo administratorė klaidina teismą, teigdama, kad sutartyje su UAB „Avonersa“ nebuvo transporto priemonę identifikuojančių požymių. Komerciniame pasiūlyme buvo nurodyta pagrindinė informacija apie transporto priemonę (transporto priemonės markė, tipas, pagaminimo metai, kuro tipas, ratų formulė, masė, euro standartas, rida), kuri buvo svarbi apsispręsti dėl kainos. Šešta, nebuvo akivaizdžių požymių dėl sandorio nenaudingumo – transporto priemonė, kurią buvo siekiama įsigyti bendrovės veiklos vykdymui, atitiko rinkos vertę, o ją įsigijus bendrovės turėtą trumpalaikį turtą (pinigus) būtų pakeitęs tokio paties dydžio ilgalaikis turtas. Be kita ko, H. K. iš savo asmeninių lėšų finansavo transporto priemonės įsigijimą, o tai rodo, kad buvo tikėtasi realaus šio sandorio įvykdymo ir naudos iš jo.

32.4.       Teismas pagrįstai vertino, kad lėšų išmokėjimas H. K. nesudaro pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Visų pirma, nemokumo administratorė atskirąjį skundą grindžia nauja aplinkybe – lėšų išsimokėjimu galiojant areštams. Bet kuriuo atveju, tai nekeistų teismo vertinimo, kadangi iškėlus restruktūrizavimo bylą bendrovei vykdomosios bylos nebebuvo vykdomos, o areštai panaikinti grąžinus vykdomuosius dokumentus teismui. Antra, teismas pagrįstai nurodė, kad nemokumo administratorė pareiškime turėjo nurodyti konkrečių kreditorių reikalavimų eiliškumą kasos išlaidų orderio išrašymo data, kadangi to reikalauja CK 6.9301 straipsnio taikymo esmė. Nėra pagrindo laikyti, kad asmuo pažeidė CK 6.9301 straipsnį, jei mokėjimas buvo atliktas tam kreditoriui, kuriam pagal eiliškumo tvarką ir turėjo būti atliktas mokėjimas. H. K. 34 378,32 Eur buvo išmokėti iš bendrovės kasos dėl to, kad jis mokėjo einamuosius mokėjimus už bendrovę, o taip pat sumokėjo UAB „Avonersa“ 22 500 Eur avansą. Trečia, nemokumo administratorė atskirajame skundė nepagrįstai kelia klausimą dėl 2022 m. liepos 4 d. orderio patikimumo.

32.5.       Teismas pagrįstai įvertino, kad mokėjimai kitiems kreditoriams nesudaro pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. JANĮ nedraudžia einamųjų mokėjimų kreditoriams restruktūrizavimo metu. Kreditoriai, kuriems atliekami einamieji mokėjimai, neįtraukiami į kreditorių sąrašą ir restruktūrizavimo planą.

32.6.       Nemokumo administratorė atskirajame skunde nepagrįstai kvestionuoja teismo išvadas dėl to, kad 2022 m. rugpjūčio 16 d. Kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 615,45 Eur R. K. buvo išrašytas per klaidą ir kad jis neturi sąsajumo su bendrovės nemokumo sukėlimu. Nemokumo administratorė nepateikė įrodymų apie tokios sumos išmokėjimo fiksavimą buhalterinėje apskaitoje ir kasos likučio sumažėjimą. Net jei nurodytos piniginės lėšos ir būtų buvusios išmokėtos, tai negalėtų lemti bankroto pripažinimo tyčiniu, kadangi mokėjimas buvo atliktas po bankroto bylos iškėlimo, o JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis gali sudaryti pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu tik jei mokėjimai pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą buvo atliekami iki bankroto bylos iškėlimo.

32.7.       Nemokumo administratorė atskirajame skunde nepagrįstai ginčija tai, kad teismas nerado pažeidimų, susijusių su bendrovės turto perleidimu ar perdavimu nemokumo administratorei. Pirma, teismas pagrįstai vertino, kad nemokumo administratorei buvo perduotas bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovės turėtas turtas. Nors nemokumo administratorė teigia, kad vadovaujantis buhalterinėmis operacijomis nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. bei ilgalaikio turto apyvarta nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovė nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną turėjo ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, kuris ne visas buvo perduotas nemokumo administratorei, tačiau nei vienas iš nurodytų dokumentų nepatvirtino, jog visas ilgalaikio turto apyvartoje nurodytas turtas egzistavo 2022 m. rugpjūčio 4 d. bankroto bylos bendrovei iškėlimo įsiteisėjimo dieną ir turėjo būti perduotas nemokumo administratorei. Antra, nemokumo administratorė nepagrįstai teigia esą nebuvo galima parduoti baldų kartu su butu, esančiu (duomenys neskelbtini), nes tai nebuvo numatyta restruktūrizavimo plane, o patys baldai buvo areštuoti. Nors pirkimo–pardavimo sutartyje neįvardinti konkretūs baldai, tačiau nurodoma, kad butas perleidžiamas su baldais ir to nemokumo administratorė nepaneigė. Trečia, teismas pagrįstai įvertino, kad signalizacija SHERLOG OPTIMUM COMFORT buvo įdėta į transporto priemonę BMW X5, kuri buvo perduota SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui dėl bendrovės įsiskolinimo, todėl signalizacija negalėjo būti perduota nemokumo administratorei, nes išimta būtų praradusi savo vertę, o transporto priemonė būtų praradusi savo vientisumą. Ketvirta, nemokumo administratorės teiginiai apie draudimą perleisti priekabą HUEFFERMANN HAR 1870 dėl taikomų areštų yra nepagrįsti, nes priekaba sutvarkyta kaip atlieka, jos nebebuvo galima naudoti veikloje, ji buvo visiškai bevertis turtas. Tai buvo padaryta 2020 m. birželio mėn., kai bendrovė buvo moki. Penkta, teismas pagrįstai įvertino UAB „Ekonovus“ darbuotojo J. Ž. paaiškinimą dėl transporto priemonės MAN 18.285. Transporto priemonė kaip prievolės vykdymo užtikrinimas buvo perduota kreditorei UAB „Ekonovus“, o nemokumo administratorei apie tai yra žinoma, tačiau priemonių susigrąžinti nurodytą transporto priemonę iš nurodytos kreditorės nemokumo administratorė nesiima, be to, galimai teismui pateikė tvirtinti UAB „Ekonovus“ finansinį reikalavimą, kuris nebuvo sumažintas perduotos transporto priemonės verte. Kadangi transporto priemonės nuosavybė nebuvo perleista, nebuvo pažeisti turto areštai, o nuosavybės perleidimas buhalterinėje apskaitoje neturėjo atsispindėti nei bendrovėje, nei UAB „Ekonovus“. Šešta, nemokumo administratorė nepagrįstai kaltina teismą nepasisakius dėl tariamai neperduotų piniginių lėšų – pareiškime nemokumo administratorė nenurodė, kad lėšos jai nebuvo perduotos.

32.8.       Teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškime nurodomos aplinkybės, jog finansiniuose dokumentuose yra netikslumų, neįrodo, kad bendrovės bankrotas buvo tyčinis. Pirma, nemokumo administratorė nepagrįstai nurodo, kad dėl nurodomų gautinų sumų netikslumo buvo klaidingai nustatytas nemokumo momentas. Antra, nemokumo administratorės nurodoma VMI pažyma nepatvirtina, kad bendrovės apskaita buvo vedama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Trečia, nemokumo administratorė nepagrįstai vadovaudamasi tik suvestinėmis (ilgalaikio turto apyvartomis), kuriose užfiksuotas visas turtas, kuris tam tikru laikotarpiu buvo įtrauktas į apskaitą, klaidina teismą esą bendrovės apskaitoje apskaitytas turtas, kurio jau nėra. Ketvirta, nors į bendrovės buhalterinę apskaitą galimai nebuvo įtraukti kasos pajamų orderiai, patvirtinantys, kad G. M. yra sumokėjęs nuomos mokestį, vien ši aplinkybė negali reikšti apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo siekiant privesti bendrovę prie bankroto ar neatsiskaityti su kreditoriais.

32.9.       Kreditorės UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirajame skunde nepagrįstai kvestionuoja teismo nustatytą bendrovės nemokumo momentą. Bendrovė negalėjo būti nemoki 2020 m. sausio 1 d., kadangi nurodytą datą bendrovei tik buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 31 d., tai yra likus vienai dienai iki kreditorių nurodomos tariamos bendrovės nemokumo datos 2020 m. sausio 1 d. Įsiteisėjusia nutartimi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismas pripažino, kad bendrovė turi finansinių sunkumų, bet nėra nemoki. Tokios išvados negali pakeisti ir atskirajame skunde dėstomos aplinkybės apie neatsiskaitymą su kreditorėmis UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ nuo 2019 m. Atsiskaitymo su kreditorėmis sutrikimus įvertino teismas, iškėlęs bendrovei restruktūrizavimo bylą, todėl vien ta aplinkybė, kad nebuvo laiku atsiskaityta su kreditorėmis, nesudaro pagrindo nustatyti, jog bendrovė buvo nemoki 2020 m. sausio 1 d. Antra, kreditorių atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su jų reikalavimais, kurie buvo ginčijami, nėra vertintini ir negali būti vertinami nustatinėjant bendrovės nemokumo momentą. Trečia, bendrovės atsiskaitymas su kreditoriais yra reikšminga aplinkybė, patvirtinanti bendrovės gyvybingumą, o tuo pačiu ir mokumą. Ketvirta, bendrovės finansinėje atskaitomybėje nebuvo pateikta apgaulinga informacija – buhalterinėje apskaitoje informacija buvo nurodyta pagal buhalterinės apskaitos standartus ir reikalavimus bei atspindėjo realią bendrovės būklę. Penkta, teismas įvertino aplinkybes, susijusias su jų reikalavimais, ir jas įvertinęs nusprendė, kad šios aplinkybės nekeičia nei bendrovės nemokumo momento, nei sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

32.10.       Kreditorės UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas susiaurino bylos nagrinėjimo ribas, nes nevertino kreditorių nurodomų aplinkybių dėl tyčia laiku neinicijuoto bendrovės bankroto proceso. Teismas įvertino kreditorių nurodomas aplinkybes dėl nemokumo momento, o įvertinęs visas aplinkybes konstatavo, kad bendrovė nemoki tapo tik 2022 m. kovo 31 d. Kreditorės nepagrįstai vadovaujasi JANĮ 71 straipsnio 1 dalimi, kadangi šioje teisės normoje nurodyta iniciatyvos teise teismas gali pasinaudoti tik jei, teismo vertinimu, tai yra akivaizdu ir būtina ir joks kitas subjektas, turintis iniciatyvos teisę, šia teise nesinaudoja. Nors bankroto bylose ir vyrauja viešasis interesas, viešojo intereso buvimas negali būti suabsoliutinamas – bankroto bylą nagrinėjančio teismo vaidmens aktyvumas nereiškia, kad su bankroto byla susijusiose bylose (įskaitant tyčinio bankroto bylas) įrodymų rinkimo ir įrodinėjimo našta tenka išimtinai teismui.

32.11.       Kreditorių UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirajame skunde nurodyti teiginiai apie netinkamai įvertintus įrodymus yra deklaratyvūs. Argumentai dėl užkirsto kelio rinkti įrodymus, tėra nepagrįstas bandymas permesti pačių kreditorių neveikimą teismo atsakomybei. Kreditorės UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, kad įrodinėjimo našta nepagrįstai buvo perkelta nemokumo administratorei ir kreditorėms. Pagal teismų praktiką civiliniame procese galiojantis rungimosi lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims.

32.12.       Nepagrįsti UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ argumentai, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kai kurių išvis nevertino ar dėl jų nepasisakė. Teismas detaliai ir tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, o tai padaręs, nusprendė, kad nėra pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

33.       Pareiškėja UAB „Švarus kiemas“, atstovaujama nemokumo administratorės, sutiko su kreditorių UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskiruoju skundu ir prašo jį patenkinti. Nurodo tokius argumentus:

33.1.       Teismas, vertindamas bendrovės nemokumo momentą, netyrė nei byloje esančių rašytinių įrodymų, nei bylos dalyvių pateiktų paaiškinimų, susijusių su bendrovės nemokumo momento nustatymu, o tik formaliai įvertino bendrovės balansų duomenis. Iš bylos rašytinių įrodymų akivaizdu, kad bendrovė buvo nemoki jau nuo 2020 m. gruodžio 31 d. Be to, juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi ir toks požymis – juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams. 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovės turtą sudarė 143 445,43 Eur, įsipareigojimai 256 548,35 Eur. Prie įsipareigojimų nepriskirti įsipareigojimai kreditoriams UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ už patalpų naudojimą bei atliekų sutvarkymą. Bendrovės turimo turto neužteko kreditorių reikalavimams patenkinti.

33.2.       Teismas, gavęs kelis prašymus dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, turėjo pareigą išnagrinėti juos visus ir išanalizuoti visus pagrindus, kuriais grindžiami reikalavimai, tačiau skundžiamoje nutartyje kreditorių UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ teikti pagrindai nagrinėjami nebuvo, taip pažeidžiant tiek teisės aktų reikalavimus, tiek nukrypstant nuo susiformavusios teismų praktikos.

33.3.       Nors teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nemokumo administratorė, kreditoriai UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ bei kiti bylos dalyviai neįrodė, jog bendrovės bankrotas buvo tyčinis, nes byloje nebuvo pateikti tam reikalingi įrodymai, tačiau teismas neištyrė visų byloje buvusių įrodymų. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą, prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva. Teismas ne tik nepareikalavo naujų įrodymų tiek iš nemokumo administratorės, tiek kitų kreditorių, tačiau atsisakė prijungti kai kuriuos pateiktus įrodymus. Tokiu būdu buvo pažeistos kreditorių UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ procesinės teisės teikti įrodymus byloje.

33.4.       Kreditoriai UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirajame skunde pagrįstai teigia, kad įrodinėjimo našta tarp šalių buvo paskirstyta neproporcingai ir nebuvo išlaikytas šalių lygiateisiškumo principas. Pareiškėjos bei kreditorių argumentai buvo atmesti, kaip neįrodyti, nurodant, kad į bylą nėra pateikti teiginius pagrindžiantys įrodymai, o suinteresuotiems asmenims pakako pateikti paaiškinimus, nepagrįstus įrodymais. Teismas nepagrįstai pirmenybę ir didesnę įrodomąją galią skyrė suinteresuotų asmenų paaiškinimams, o ne byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Be to, didžiosios dalies rašytinių įrodymų teismas apskritai netyrė.

34.       Suinteresuoti asmenys (kreditorės) UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjos UAB „Švarus kiemas“, atstovaujamos nemokumo administratorės, atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės – bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratorės, pareiškimą suinteresuotiems asmenims R. K. ir H. K. dėl UAB „Švarus kiemas“ bankroto pripažinimo tyčiniu – patenkinti. Nurodo tokius argumentus:

34.1.       Nors kreditorės UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ sutinka, kad teismas nutartyje klaidingai nustatė bendrovės tapimo nemokia momentą, tačiau laiko, kad bendrovės nemokumas pasireiškė kur kas anksčiau, nei nurodė nemokumo administratorė. Pirma, bendrovė nemokia vėliausiai tapo 2020 m. sausio 1 d., kai bendrovė nebevykdė įsipareigojimų kreditorėms UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ ir pagal įsigaliojusią JANĮ 2 straipsnio 7 dalies redakciją nemokumui konstatuoti pakako vien to, kad juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių. Bendrovė dar nuo 2019 m. vasario 7 d. pradėjo pastoviai neatsiskaitinėti su kreditorėmis UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“. Antra, jeigu teismas laikytų, kad nėra galima nustatyti bendrovės nemokumo nuo 2020 m. sausio 1 d., tai kreditorės pritaria nemokumo administratorės argumentams apie 2020 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų ydingumą. Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai (balansas) neatspindėjo realios bendrovės finansinės padėties. Be šių bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso) trūkumų, nemokumo administratorė taip pat pareiškime nurodė, kad, inicijuojant restruktūrizavimo bylą, bendrovei nebuvo inventorizuotas bendrovės turtas, balanse buvo pateikta apgaulinga informacija, dirbtinai padidinant bendrovės turtą. Į bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus (balansą) taip pat nebuvo įtraukti ir bendrovės įsipareigojimai (prievolės), susiję su atliekų tvarkymu kreditorių UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ turte bei nuomos mokesčiu už naudojimąsi turtu, kaip nuostolių atlyginimu, kreditorėms UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“.

34.2.       Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl R. K. nemokumo administratorei neperduotų 16 011 Eur piniginių lėšų, kurias R. K. neva panaudojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), tvarkymui, netyrė byloje esančių įrodymų bei kreditorių UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ nurodytų aplinkybių, kurios susiję su turte, esančiame (duomenys neskelbtini), esančių atliekų tvarkymu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad minėtas atliekas sutvarkė kreditorės UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“, dėl ko R. K. negalėjo patirti 16 011 Eur išlaidų turto sutvarkymui.

34.3.       Kreditorės sutinka su UAB „Švarus kiemas“ atskirojo skundo argumentais, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Papildomai pažymi, kad aplinkybę, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, patvirtina ir tai, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose (balanse) nebuvo įtraukti įsipareigojimai kreditorėms, susiję su atliekų tvarkymu bei nuomos mokėjimu už naudojimąsi turtu, esančiu (duomenys neskelbtini). Atsiliepimo pateikimo dieną kreditorių reikalavimas, susijęs su atliekų sutvarkymo išlaidų kompensavimu, sudaro 56 939,51 Eur, o su nuomos mokesčiu už turto naudojimąsi nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki naudojimosi turtu pabaigos padidėjo – bendrovė papildomai įsiskolino UAB „ALUOTINFRA“ 23 670 Eur (526 Eur × 45 mėn.), o UAB „ALGESA“ 54 429,30 Eur (1 209,54 Eur × 45 mėn.). Tokio dydžio įsiskolinimas kreditorėms susidarė išimtinai dėl suinteresuotų asmenų neveikimo – iš pradžių bendrovės prievolių kreditorėms ignoravimu, vėliau sąmoningai neįtraukiant į bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, neatskleidžiant restruktūrizavimo plane ir neinicijuojant bendrovės nemokumo proceso, kai bendrovė buvo faktiškai nemoki. Bendrovės apskaita buvo vedama apgaulingai ir aplaidžiai, o tai yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

34.4.       Kreditorės sutinka su nemokumo administratorės pozicija, kad teismas nepagrįstai laikė, jog byloje nėra pakankamai įrodymų bendrovės tyčinio bankroto konstatavimui, kad teismas didžiosios dalies byloje esančių įrodymų tyrimo neatliko ir dėl jų nepasisakė. Tai, kad teismas nepagrįstai užkirto kelią rinkti įrodymus byloje, patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1151-934/2023, kuria buvo leista kreditorėms atlikti bendrovės dokumentų patikrinimą.

 

Teismas

 

konstatuoja:

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

35.       Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

36.       Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais.

37.       Atskirieji skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas nemokumo administratorės prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, taip pat nustatyti, kad suinteresuoti asmenys R. K. ir H. K. yra asmenys, kurių veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą.

Dėl bendrovės nemokumo momento

38.       Pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018 ir kt.).

39.       Spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės turimi įsipareigojimai 151 235,93 Eur pradėjo viršyti jos turto vertę 149 136,96 Eur tik 2022 m. kovo 31 d., todėl sutiko su nemokumo administratorės pareiškime dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu išdėstytais argumentais, kad būtent ši data laikytina bendrovės nemokumo momentu. 

40.       Nemokumo administratorė atskirajame skunde teigia, kad teismas nevertino į bylą pateiktų įrodymų ir fakto, jog patys suinteresuoti asmenys pripažįsta, kad turto apimtis neteisinga – realiai iš nurodomų 104 957,66 Eur gautinų sumų patys suinteresuoti asmenys nurodo, jog maksimali tikimybė atgauti yra tik 31 579,37 Eur. Vadinasi, balanse turto eilutė turėtų būti mažinama 73 378,29 Eur. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, turėjo būti naujai vertinamas bendrovės nemokumo momentas. 2020 m. bendrovės turtas sudarė 286 229,39 Eur, o įsipareigojimai – 246 380,70 Eur. Iš turto eilutės išbraukus 73 378,29 Eur, bendrovės turtas sudaro 212 851,10 Eur ir nuo šio momento (2020 m. gruodžio 31 d.) bendrovė turi būti laikoma nemokia.

41.       Kreditorės UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirajame skunde teigia, kad teismas, nustatinėdamas bendrovės nemokumo momentą, neatsižvelgė, neįvertino ir nepasisakė dėl to, jog 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ, kuriuo nemokumo samprata buvo iš esmės išplėsta ir pagal kurią bendrovė pripažintina nemokia vėliausiai nuo 2020 m. sausio 1 d. Teismas negalėjo vadovautis vien bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais (balansu) tam, kad nustatytų nemokumo momentą, o turėjo vadovautis ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis, atskleidžiančiomis bendrovės tapimo nemokia momentą – aplinkybėmis, patvirtinančiomis bendrovės įsipareigojimų kreditorėms nevykdymą. Teismas neįvertino, kad bendrovė dar nuo 2019 m. vasario 7 d. pradėjo pastoviai nebeatsiskaitinėti su kreditorėmis, ši situacija nėra pasikeitusi, todėl bendrovė dar nuo 2020 m. sausio 1 d. pripažintina nemokia.

42.       Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus tam tikras išimtis (CPK 338 straipsnis). CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad apeliacinis (atskirasis) skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio (atskirojo) skundo pagrindas gali būti tik tos faktinės aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo (nutarties) pagrįstumo apeliacinės instancijos teismo gali būti sprendžiama tik vertinant tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui.

43.       Nors pati nemokumo administratorė pareiškime dėl tyčinio bankroto įrodinėjo, kad bendrovė tapo nemoki nuo 2022 m. kovo 31 d., tačiau atskirajame skunde nurodo jau naują bendrovės nemokumo momentą bei įrodinėja jį naujomis aplinkybėmis, kurios jai buvo žinomos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu – bendrovės debitorinių įsiskolinimų realumas buvo apibrėžtas restruktūrizavimo plane. Tačiau atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo netenkintas nemokumo administratorės pareiškimas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, pateikė ir kreditorės UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“, kurios, be kita ko, ginčija ir pirmosios instancijos teismo nustatytą bendrovės nemokumo momentą, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertina aplinkybes dėl bendrovės nemokumo momento.

44.       Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Įmonės nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nustatytų sąlygų: 1) negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-302/2022). Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis.

45.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pateikdamas tokius nemokumo požymius, kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). 

46.       Ištyrus bylos medžiagą, atmestini kaip nepagrįsti kreditorių atskirojo skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė, ir nepasisakė dėl to, jog 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ, kuriuo nemokumo samprata buvo iš esmės išplėsta ir pagal kurią bendrovė pripažintina nemokia vėliausiai nuo 2020 m. sausio 1 d. Pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartimi bendrovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kuria, be kita ko, teismas pripažino, jog bendrovė turi finansinių sunkumų, bet nėra nemoki. Minėta nutartis įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 31 d. Taigi, apeliančių argumentai, kad bendrovė tapo nemoki praėjus dienai, kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą, vertinami kritiškai. Antra, nuo 2020 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui, nemokumo momentas nustatomas ne tik formaliai įvertinant JANĮ 2 straipsnio 7 punkte nurodytas sąlygas (negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių; situaciją, kai juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę), tačiau kartu atsižvelgiant į kitus aspektus: bendrovės gyvybingumą, vykdomą veiklą ir pan. (žr. šios nutarties 44–45 punktus). Bendrovės restruktūrizavimo byloje pateikti duomenys patvirtina, kad bendrovė restruktūrizavimo metu dengė tam tikrus finansinius reikalavimus, vykdė veiklą, generavo pajamas. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą negali būti keliama bankroto byla bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Trečia, pirmiau paminėtų aplinkybių kontekste, tai, kad bendrovė neatsiskaitė su kreditorėmis nuo 2019 m., negali lemti konstatavimo, kad būtent 2020 m. sausio 1 d. bendrovė buvo nemoki. Kaip buvo minėta, bendrovei 2019 m. gruodžio 23 d. buvo iškelta restruktūrizavimo byla, tikintis, kad bendrovė reabilituosis ir jos finansiniai rodikliai pagerės. Ketvirta, iš Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-238-779/2022, kuria nutarta nutraukti RUAB „Švarus kiemas“ restruktūrizavimo bylą bei iškelti UAB „Švarus kiemas“ bankroto bylą, matyti, kad <...> 2022 m. kovo 15 d. teisme gautas restruktūrizavimo administratoriaus UAB „MaxContract“ prašymas, kuriuo prašoma nutraukti RUAB „Švarus kiemas“ restruktūrizavimo procesą. Prašyme nurodoma, kad RUAB „Švarus kiemas“ netinkamai vykdo restruktūrizavimo planą – daugiau nei 3 mėnesius vėluoja apmokėti restruktūrizavimo plane nurodytus kreditorių reikalavimus (36 670,69 Eur). RUAB „Švarus kiemas“ nėra pašalinęs plano vykdymo pažeidimų (nutarties nutraukti restruktūrizavimą 4 punktas). Teismas konstatavo, kad <...> įvertinus išdėstytas aplinkybes apie restruktūrizavimo plano netinkamą vykdymą, nustačius, kad plano vykdymo pažeidimai tęsiasi daugiau nei 4 mėnesius ir nėra pašalinti, pripažintina, jog egzistuoja JANĮ 114 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas pagrindas restruktūrizavimo bylai nutraukti. Nurodytų motyvų pagrindu, administratoriaus prašymas tenkinamas, o RUAB „Švarus kiemas“ restruktūrizavimo byla nutrauktina (nutarties nutraukti restruktūrizavimą 10 punktas). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, įvertinus administratoriaus argumentus ir įrodymus, iš viešųjų registrų gautus duomenis, teismas sprendžia, jog atsakovas atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodytą nemokumo apibrėžimą, t. y. yra nemokus, kadangi laiku negali vykdyti turtinių prievolių. Duomenų, kad atsakovas vykdytų ūkinę-komercinę veiklą ir būtų gyvybingas, byloje nėra. Nurodytų motyvų pagrindu teismas konstatavo, kad byloje surinkti duomenys pagrindžia, jog yra įstatyminis pagrindas atsakovui iškelti bankroto bylą (JANĮ 21 straipsnio 2 dalis) (nutarties nutraukti restruktūrizavimą 19 punktas). Penkta, nors apeliantės teigia, kad teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, neįvertino ir neatsižvelgė į tai, jog bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose (balanse) nebuvo įtraukti visi bendrovės įsiskolinimai kreditorėms, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kita dalis kreditorių (apeliančių) reikalavimų buvo ginčijami ir galutiniai procesiniai sprendimai priimti tik 2022 m. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2307-863/2022 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2325-1044/2022). Tai, kad ginčijami reikalavimai nėra įskaitomi į kreditorinių ar debitorinių įsipareigojimų bendrą sumą yra pasisakęs ir Lietuvos apeliacinis teismas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1146-381/2016). Šešta, nors teismas klausimą dėl bendrovės nemokumo iš esmės vertino tik pagal bendrovės balanso duomenimis (2020 m. bendrovės turtas sudarė 286 229 Eur, o įsipareigojimai – 246 381 Eur; 2021 m. bendrovės turtas sudarė 154 801,28 Eur, o įsipareigojimai – 147 709,33 Eur; pagal 2022 m. kovo 31 d. duomenimis parengtą balansą turto vertė sudarė 149 136,96 Eur, o įsipareigojimai – 151 235,93 Eur), tačiau kartu neatsižvelgė į aplinkybes, nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-238-779/2022, kuria nutarta nutraukti RUAB „Švarus kiemas“ restruktūrizavimo bylą bei iškelti UAB „Švarus kiemas“ bankroto bylą, kad plano vykdymo pažeidimai tęsiasi daugiau nei 4 mėnesius ir nėra pašalinti. 

47.       Šiuo atveju nėra galimybės nustatyti aiškiai apibrėžtos datos, kada bendrovė tapo nemoki, bet pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ji tapo nemoki anksčiau nei 2022 m. kovo 31 d. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos nutarties turinį, įvertinęs kreditorių atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad bendrovė tapo nemoki 2021 m. gruodžio 31 d.

Dėl tyčinio bankroto požymių

48.       Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1333-881/2021 išaiškinta, kad tai, jog pagal ĮRĮ nuostatas vadovo veiklą, susijusią su restruktūrizavimo plano vykdymu, turėjo prižiūrėti restruktūrizavimo administratorius, savaime nepaneigia bendrovės vadovo atsakomybės ir neužkerta kelio bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nustačius tyčinio bankroto požymius (38 punktas); <...> vien įmonės restruktūrizavimo procesas ir jo metu priimti atitinkami sprendimai neturėtų būti vertinami kaip savaime paneigiantys galimybę įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (39 punktas).

49.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius.

50.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023 26 punktas).

51.       Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išlieka aktuali. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

52.       Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.). Tyčinis bankrotas siejamas tik su sąmoningu blogu įmonės valdymu, kuris nulėmė įmonės bankrotą. Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1517-407/2020).

53.       Nemokumo administratorė, įrodinėdama JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, iš esmės rėmėsi šiomis aplinkybių grupėmis: 1) buvo sudarinėjami nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai – bendrovei priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, ir transporto priemonės MAN TGS 35.480 2021 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis; 2) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301  straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą – bendrovė, pažeisdama nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, išmokėjo H. K. 34 378,32 Eur iš bendrovės kasos, o buvusiai bendrovės direktorei 615,45 Eur; 3) nemokumo administratorei nebuvo perduotas visas bendrovės turtas; 4) bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Taigi, nemokumo administratorė prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu grindė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktuose numatytais požymiais.

Dėl Bendrovei priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos

54.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

55.       Kaip jau minėta pirmiau, nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais juridiniam asmeniui sprendimais gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei ar atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę. Todėl siekiant nustatyti, ar bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, būtina nustatyti ryšį tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki.

56.       Nemokumo administratorė teigia, kad bendrovei priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, sudaryta su G. M., buvo ekonomiškai nenaudinga. Be to, bendrovės apskaitoje pajamos iš minėto sandorio nebuvo gautos.

57.       Iš byloje pateiktos VMI Operatyvaus patikrinimo pažymos matyti, kad bendrovė pagal 2019 m. spalio 1 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2021 m. spalio 1 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), išnuomojo G. M.. Sutartyje nurodyta, kad nuomos mokestis per mėnesį be komunalinių mokesčių sudaro 750 Eur plius 175,50 Eur PVM, iš viso 907,50 Eur, papildomai prie nuomos mokesčio mokami komunaliniai mokesčiai (karštas ir šaltas vanduo, elektros energija ir kitos ūkinės išlaidos). VMI pažymoje nurodyta, kad atsiskaitymai už nuomą atliekami grynaisiais pinigais. Bendrovė 2020 m. kovo 31 d. raštu „Dėl gyvenamųjų patalpų nuomos kainos“ patvirtino, kad, atsižvelgiant į susiklosčiusią nepalankią epideminę COVID-19 (koronaviruso infekcijos) situaciją (duomenys neskelbtini) ir nuomininkui prašant, karantino laikotarpiu (nuo 2020 m. iki karantino galiojimo pabaigos) nuomos kainą sumažina iki 300 Eur plius PVM, iš viso 363 Eur ir atideda atsiskaitymą už nuomą iki nuomininkui bus palankios finansinės galimybės.

58.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad sandoris su G. M. buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas. Byloje nėra duomenų, kad nuomos mokestis neatitiko rinkos nuomos kainos. Pagal sandorio turinį už turto nuomą turėjo būti gaunamos pajamos. Byloje esantys duomenys (2021 m. sausio 7 d. kasos pajamų orderis ir 2021 m. birželio 2 d. kasos pajamų orderis) leidžia teigti, kad G. M. mokėjo už buto nuomą.

59.       Nors nemokumo administratorė teigia, kad nuomos mokestis nebuvo sumokėtas, o kasos pajamų orderiai buvo surašyti po bankroto bylos iškėlimo, nebuvo įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą ir apskaityti kasos knygoje, tačiau, vertinant tokius argumentus, pažymėtina, jog kasos pajamų orderiai yra pirminiai buhalteriniai dokumentai, patvirtinantys įvykusias ūkines operacijas. Apskaitos registrai laikytini netiesioginiais įrodymais, galinčiais tik papildomai pagrįsti pirminiuose dokumentuose užfiksuotus faktus.

60.       Be to, nors nemokumo administratorė teigia, kad G. M. turėjo mokėti komunalinius mokesčius už butą, o šie nebuvo mokami, tokios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti bankroto tyčiniu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad jeigu nemokumo administratorė vertina, jog nuomos mokestis už buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą ir (ar) komunaliniai mokesčiai nebuvo sumokėti, ji turėti inicijuoti procesus dėl tam tikrų sumų priteisimo, tačiau tokios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti bankroto tyčiniu.

61.       Aptariamu atveju reikia skirti pačio sandorio sudarymą, kuris paties sandorio esme gali būti nuostolingas, ir tai gali lemti atitinkamai tyčinio bankroto konstatavimą (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis), bei tik tam tikros prievolės nevykdymą pagal sandorį (pvz.,  neatsiskaitymą), kurios nustatymas sudaro pagrindą inicijuoti ir reikšti atitinkamus reikalavimus dėl tam tikrų sumų priteisimo bankrutuojančiai bendrovei. Pats sandoris pagal bylos duomenis buvo atlygintinis, o bendrovė turimą turtą siekė panaudoti, kad gautų pajamas. Vien teiginiai, kad galbūt nėra atsiskaityta pagal sudarytą sandorį, kurio nėra pagrindo pripažinti nuostolingu, pažeidžiančiu kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, nesudaro pagrindo vertinti kaip tyčinį bankrotą.

62.       Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, taip pat nėra pagrindo nuomos mokesčio sumažinimą ar jo atidėjimą laikyti nuostolingu sandoriu, pažeidžiančiu kreditorių teises ir (ar) interesus ar juo labiau sukėlusiu bendrovės nemokumą. Be to, bendrovės nemokumo momentas nustatytas 2021 m. gruodžio 31 d., o buto nuomos sutartis sudaryta, nuomos mokestis sumažintas ir atidėtas dar iki nemokumo momento. Dėl nustatytų aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties sudarymas įtakojo bendrovės nemokumą.

Dėl transporto priemonės MAN TGS 35.480 pirkimo iš UAB „Avonersa“

63.       Nemokumo administratorė atskirajame skunde teigia, kad transporto priemonės MAN TGS 35.480 pirkimo–pardavimo sandoris buvo akivaizdžiai pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus, nes nebuvo laikomasi nei restruktūrizavimo plano, nei buvo gautas kreditorių pritarimas, todėl šio sandorio sudarymas buvo sąmoningas blogas bendrovės valdymas, peržengiantis normalią verslo riziką.

64.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 9 d. tarp bendrovės ir UAB „Avonersa“ buvo sudaryta transporto priemonės MAN TGS 35.480, pagaminimo metai 2016 m., pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu bendrovė pirko minėtą transporto priemonę už 45 000 Eur. Sutarties 2.2 papunktyje nurodyta, kad pirkėjas sumoka avansą pagal pateiktą sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini). Sutarties 3.1 papunkčiu šalys susitarė, kad UAB „Avonersa“ perduos prekę bendrovei tą pačią dieną, kai bendrovė sumokės visą prekės kainą. Už transporto priemonę MAN TGS 35.480 bendrovė sumokėjo: 2021 m. gruodžio 29 d. pinigų paėmimo kvitu 4 500 Eur; 2021 m. gruodžio 28 d. – 4 500 Eur; 2021 m. gruodžio 15 d. – 4 500 Eur; 2021 m. lapkričio 23 d. – 4 500 Eur, 2021 m. lapkričio 9 d. – 4500 Eur, iš viso – 22 500 Eur.

65.       Transporto priemonę buvo siekiama įsigyti tuo metu, kai bendrovė buvo restruktūrizuojama, t. y. buvo gyvybinga. Kaip matyti iš bendrovės restruktūrizavimo plano, bendrovė numatė veiklos perspektyvas, siekė ir toliau tęsti ūkinę komercinę veiklą, įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Vien aplinkybė, kad UAB „Avonersa“ neperdavė bendrovei perkamos transporto priemonės ir (ar) negrąžino bendrovei avanso, savaime nesudaro pagrindo aptariamo sandorio vertinti, kaip turinčio įtakos bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu. Nemokumo administratorė, nustačiusi, kad UAB „Avonersa“ nėra grąžinusi avanso, turi imtis atitinkamų veiksmų dėl tokios sumos išieškojimo. Tačiau, aplinkybės, kuriomis dėl šio sandorio siekiama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, nesudaro pagrindo daryti tokių išvadų. 

66.       Nemokumo administratorė taip pat nepagrįstai teigia, kad, prieš pirkdama minėtą transporto priemonę, bendrovė turėjo gauti kreditorių pritarimą. JANĮ 102 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens veiklai restruktūrizavimo proceso metu vadovauja, jo turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja juridinio asmens vadovas. JANĮ neriboja teisės įsigyti turto ar vykdyti veiklos bendrovės restruktūrizavimo metu.

67.       Nors nemokumo administratorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog tokios didelės vertės sandoris buvo sudarytas su bendrove, kuri veikė tik mėnesį, tačiau aptariamo sandorio sudarymo metu UAB „Avonersa“ buvo veikianti įmonė, todėl, sudarant sandorį, nebuvo objektyvaus pagrindo abejoti, kad UAB „Avonersa“ nevykdys savo prievolių. Be to, byloje neįrodyta, kad sudarytas sandoris būtų buvęs akivaizdžiai nenaudingas, jog siekiamos įsigyti transporto priemonės kaina neatitiko rinkos vertės.

68.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad aptariamas sandoris,  kuris buvo sudarytas su UAB „Avonersa“, sąlygojo bendrovės nemokumą.

Dėl lėšų išmokėjimo H. K.

69.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

70.       Aiškindamas CK 6.9301 straipsnio tikslus, kasacinis teismas yra pripažinęs, kad CK 6.9301 straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

71.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017 yra išaiškinta, kad, sprendžiant dėl reikalavimų tenkinimo eiliškumo pažeidimo, turi būti nustatyta CK 6.9301 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Vertinant, ar mokėjimai buvo atlikti nepažeidžiant įstatymo nustatyto mokėjimų eiliškumo, neturi reikšmės aplinkybė, kokia buvo kiekvieno iš kreditorių reikalavimų dalies tenkinimo proporcija pagal jų turimus reikalavimus per tam tikrą laikotarpį ir jos palyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-1075/2018 42 punktas).

72.       Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Taigi, ši norma turi tam tikras sąlygas – turi būti ne tik pažeistas atsiskaitymo eiliškumas, bet ir apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, išieškojimo pirmenybė sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams ir taip padaryta žinant, kad kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti išieškojimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-853-553/2021 59 punktas).

73.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 16 d. Kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) H. K. buvo išmokėti 34 378,32 Eur iš bendrovės kasos. 2022 m. gegužės 18 d. elektroniniu laišku nemokumo administratorei H. K. nurodė, kad kasos išlaidų orderis (duomenys neskelbtini), išrašytas 2022 m. rugpjūčio 16 d., 34 378,32 Eur, yra anuliuojamas, kadangi buvo padaryta klaida, išrašant išlaidų orderio datą. Galiojančiu prašo laikyti išrašytą 2022 m. liepos 5 d. 34 378,32 Eur. Byloje pateiktas 2022 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo H. K. buvo išmokėta 34 378,32 Eur.

74.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl lėšų išmokėjimo H. K., nurodė, kad byloje nėra duomenų, kokių kreditorių eilę lėšų išmokėjimas H. K. pažeidė. Įvertinus, kad pati nemokumo administratorė pripažįsta, jog H. K. už bendrovę savo lėšomis vykdė atsiskaitymus, šios sumos susigrąžinimą nelaikė bendrovės piniginių lėšų pasisavinimu. Teismas nusprendė, kad, net ir pripažinus, jog buvo pažeista įstatyme įtvirtinta atsiskaitymų eilė, suinteresuotas asmuo H. K. tokiais veiksmais siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, o atgauti savo investuotas lėšas.

75.       Nemokumo administratorė atskirajame skunde teigia, kad bendrovės turtui buvo taikyti areštai, kurie galiojo nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2023 m. vasario 15 d., kurių pagrindu areštuotos ne tik bendrovei priklausančios transporto priemonės, tačiau ir bendrovei mokėtinos piniginės lėšos. Galiojant įregistruotiems turto areštams bet koks turto arešto akte nurodyto apribojimo pažeidimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Nepriklausomai nuo to, pripažįstamas suklydimas orderio datoje ar ne, toks veiksmas pažeidė draudimus, nustatytus turto arešto aktuose, o teismas legitimizavo H. K. neteisėtus, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius veiksmus, taip nukrypdamas nuo teismų praktikoje nustatytų teisės normų taikymo taisyklių.

76.       Kaip jau buvo minėta, atskirojo skundo pagrindas gali būti tik tos faktinės aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis), todėl vertinant lėšų išmokėjimo H. K. klausimą, nepasisakoma dėl atskirajame skunde nurodomų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (susijusios su turto areštu ir pan.). Vis dėl to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad iš bendrovės kasos sumokėjus 34 378,32 Eur H. K. nebuvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje numatytas atsiskaitymo eiliškumas. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad 34 378,32 Eur H. K. buvo išmokėti 2022 m. liepos 4 d., tai yra jau tuomet, kai bendrovė buvo nemoki (nustatytas nemokumo momentas – 2021 m. gruodžio 31 d.). Antra, H. K. pinigų išmokėjimo metu nebuvo įtrauktas į bendrovės kreditorių sąrašą. Trečia, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 18 d. nutartimi, kuria buvo nutraukta bendrovės restruktūrizavimo byla ir iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2022 m. rugpjūčio 4 d.), buvo konstatuota, kad nors pagal restruktūrizavimo planą per 2020 m. turėjo būti patenkinti visi pirmosios eilės kreditorių reikalavimai, tačiau iki šiol nėra patenkinti pirmosios eilės kreditorių reikalavimai 11 003,82 Eur; per 2021 m. turėjo būti patenkinti 36 000 Eur antrosios eilės kreditorių reikalavimai, tačiau iki šiol nėra patenkinti antrosios eilės kreditorių reikalavimai 25 041,32 Eur (žr. minėtos nutarties 8 punktą). Taigi, 2022 m. liepos mėn. nebuvo patenkinti bendrovės tiek pirmosios eilės kreditorių reikalavimai, tiek dalis ir antrosios eilės kreditorių reikalavimų, o tai reiškia, kad 34 378,32 Eur H. K. mokėjimo metu (2022 m. liepos 4 d.) egzistavo pirmesnės eilės kreditoriai, kuriems bendrovė įsiskolinimų nepadengė. Ketvirta, kaip matyti iš bendrovės balanso nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. bendrovė periodo pradžioje (2022 m. balandžio 1 d.) turėjo 53 858,67 Eur pinigų ir jų ekvivalentų, iš kurių kasoje – 53 792,49 Eur, banke – 104,21 Eur. Minėto periodo metu iš kasos buvo išimta 37 847,52 Eur, o tai reiškia, kad periodo pabaigoje (2022 m. rugpjūčio 31 d.) pinigų ir pinigų ekvivalentų buvo likę 16 011,15 Eur. Mokėtinos sumos laikotarpio pradžioje siekė 151 235,93 Eur, o laikotarpio pabaigoje – 155 006,98 Eur. Taigi, minėtų duomenų visuma suteikia pagrindą spręsti, kad bendrovė neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, o bendrovės vadovė, neabejotinai žinodama apie sudėtingą bendrovės finansinę padėtį (bendrovė nemokia pripažinta 2021 m. gruodžio 31 d.), siekė sąmoningai išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių. Bendrovė užuot 2022 m. liepos 4 d. atsiskaičiusi su kreditoriais, nepagrįstai sumokėjo H. K. 34 378,32 Eur, nepaisydama kreditorių atsiskaitymo eilės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo mastas laikytinas pakankamai dideliu, nes 34 378,32 Eur galėjo turėti realios įtakos kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo apimčiai. Nustatytos aplinkybės patvirtina bendrovės vadovės veiksmuose esant JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkte numatytus tyčinio bankroto požymius.

77.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, sutiktina su nemokumo administratorės atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė jos prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, esant JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkte numatytiems pagrindams. Dėl to aptariama skundžiamos nutarties dalis panaikinama ir klausimas išspręstinas iš esmės, pripažįstant bendrovės bankrotą tyčiniu.

Dėl JANĮ 94 straipsnio nuostatų

78.       Pirmosios instancijos teismas atmetė kreditorės UAB „Ekonovus“ argumentus, susijusius su JANĮ 94 straipsnio nuostatų pažeidimu. Teismo vertinimu, kreditorė UAB „Ekonovus“ nepateikė į bylą įrodymų, kad R. K., turėdama pareigą vykdyti restruktūrizavimo planą bei dengti turimus įsiskolinimus, mokėjo skolas bendrovėms, kurios į restruktūrizavimo planą ir kreditorių sąrašą nebuvo įtrauktos.

79.       Nemokumo administratorė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde nurodo, kad per visą restruktūrizavimo plano įgyvendinimo laikotarpį bendrovė pirmosios eilės kreditoriams atlygino vos 3 000 Eur. Bendrovės direktorė, turėdama pareigą vykdyti restruktūrizavimo planą bei dengti turimus įsiskolinimus, mokėjo skolas bendrovėms, kurios į restruktūrizavimo planą ir kreditorių sąrašą nebuvo įtrauktos. Nors teismas konstatavo, kad šiuos kreditorės argumentus patvirtinančių duomenų į bylą nėra pateikta, tačiau byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys kreditorės UAB „Ekonovus“ argumentus.

80.       JANĮ 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad iškėlus nemokumo bylą juridinis asmuo moka visus einamuosius mokėjimus. Einamieji mokėjimai gali būti išieškomi CPK, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka (JANĮ 28 straipsnio 4 dalis). Tinkamas tokių einamųjų mokėjimų vykdymas yra viena iš sėkmingo restruktūrizavimo sąlygų, nes kreditoriai, kuriems tinkamai ir laiku mokamos eilinės įmokos, turi didesnį pasitikėjimą juridiniu asmeniu, siekiančiu restruktūrizuotis, o tai yra svarbi aplinkybė kreditoriams balsuojant dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo. Einamųjų įmokų mokėjimas, kai bendra einamųjų įmokų suma patvirtinama teismo nutartimi, yra aktualus tik iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo, nes vėliau mokėjimai vykdomi restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka. Einamieji mokėjimai yra juridinio asmens išlaidos, kurios yra būtinos užtikrinant juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos tęstinumą (JANĮ 2 straipsnio 2 dalis) ir siekiant vykdyti juridinio asmens restruktūrizavimo procesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1101-553/2021 26 punktas).

81.       Teisės doktrinoje nurodyta, kad einamieji mokėjai turi būti atskiriami nuo „senųjų“ įmonės prievolių (skolų), atsiradusių iki nemokumo bylos iškėlimo. Juridinis asmuo nemokumo proceso metu privalo mokėti visus einamuosius mokėjimus, todėl galima situacija, kad jų nesumokėjus kita šalis inicijuoja ginčo nagrinėjimą ir pradeda vykdymo procesą. Nemokumo procesas nedaro įtakos išieškojimui iš juridinio asmens turto pagal skolas, susidariusias nesumokant einamųjų įmokų. Todėl po įmonės nemokumo bylos iškėlimo atsiradusi skola turi būti išieškoma bendra įstatymų nustatyta tvarka, nelaukiant, kol bus baigtas restruktūrizavimo procesas (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 113).

82.       Aptartas teisinis reglamentavimas, teismų formuojama praktika bei teisės doktrina suponuoja išvadą, kad JANĮ nedraudžia restruktūrizavimo metu vykdyti einamuosius mokėjimus kreditoriams. 2021 m. bendrovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad restruktūrizavimo metu bendrovė atliko mokėjimus ne tik restruktūrizavimo plane nurodytiems kreditoriams, bet ir einamuosius mokėjimus, o tokie mokėjimai negali būti vertinami kaip atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimas.

83.       Apibendrinant, nemokumo administratorės atskirajame skunde išdėstyti argumentai, kad, tenkindama kitus finansinius reikalavimus, bendrovės direktorė ir akcininkė R. K. pažeidė JANĮ 94 straipsnio nuostatas ir taip padarė žalą kreditoriams, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl lėšų išmokėjimo R. K.

84.       Nemokumo administratorė atskirajame skunde kvestionuoja ir pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias su R. K. išmokėtais 615,45 Eur. Nemokumo administratorės vertinimu, nors R. K. nepasirašė ant 2022 m. rugpjūčio 16 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tokia operacija užfiksuota bendrovės buhalterinėje apskaitoje, o tokiu būdu buvo sumažintas bendrovės kasos likutis, kuris turėtų būti perduotas nemokumo administratorei. Teismo padaryta išvada, kad palyginti mažos sumos neturi sąsajos su nemokumo sukėlimu, neatitinka teisės aktų reikalavimų bei pažeidžia teismų praktikoje suformuotas taisykles.

85.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 16 d. R. K. išrašytas kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 615,45 Eur, nurodant „grąžinimas atskaitingam asmeniui“. Suinteresuoti asmenys R. K. ir H. K. atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad minėtas kasos išlaidų orderis 615,45 Eur R. K. po bankroto bylos iškėlimo buvo išrašytas per klaidą – jame nėra pinigų gavėjo parašo.

86.       Nemokumo administratorė, teigdama, kad R. K. pagal 2022 m. rugpjūčio 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) 645,45 Eur gavo, nurodo, kad tokia operacija užfiksuota bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose bankroto bylos iškėlimo dieną.

87.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirminis finansinės apskaitos dokumentas nepatvirtina pinigų išmokėjimo fakto. Be to, nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo priimta 2022 m. liepos 18 d., o įsiteisėjo 2022 m. rugpjūčio 4 d., taigi apskritai įrodinėjama aplinkybė dėl pinigų išmokėjimo 2022 m. rugpjūčio 16 d. siejama su laikotarpiu, kai jau buvo priimta ir buvo įsiteisėjusi nutartis iškelti bendrovei nemokumo bylą. Tokia aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti tyčinio bendrovės bankroto.

Dėl (ne)tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo

88.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

89.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 28 punktas).

90.       Tuo pačiu kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 29 punktas).

91.       Nemokumo administratorė atskiruoju skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo ir teigia, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai.

92.       Pasisakant dėl šių argumentų, pirma, byloje pateikta VMI Operatyvaus patikrinimo pažyma nepatvirtina, kad bendrovės apskaita buvo vedama apgaulingai. VMI atliko mokestinį patikrinimą už 2018–2020 m., o bendrovė tapo nemokia 2021 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad minėtu laikotarpiu egzistavę bendrovės finansinių dokumentų trūkumai negalėjo turėti esminės reikšmės sprendžiant bendrovės nemokumo klausimą. Be to, nors VMI minėtoje pažymoje išskyrė bendrovės apskaitos trūkumus, šiai neapskaitant sąskaitos, skirtos G. M. už buto nuomą, buhalterinėje apskaitoje, neįtraukiant jos į registrą, nedeklaruojant deklaracijoje ir pan., tačiau šie pažeidimai nesusiję su tuo, kad negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Juolab kad G. M. pateikė nemokumo administratorei kasos pajamų orderius apie mokėjimus už buto nuomą. Kadangi šiuo atveju bendrovės veiklą galima buvo įvertinti remiantis pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais), nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

93.       Antra, nors nemokumo administratorė teigia, kad bendrovės apskaitoje yra užfiksuotas turtas, kurio nėra, tačiau nemokumo administratorė vadovaujasi ilgalaikio turto apyvartose esančia informacija, tačiau nevertino kitų duomenų apie turto perleidimą tretiesiems asmenims ar nurašymą.

94.       Trečia, nesutiktina su nemokumo administratorės argumentais, kad dėl nurodomų gautinų sumų netikslumo buvo klaidingai nustatytas nemokumo momentas. Tai, kad bendrovė turėjo išregistruotų debitorių, buvo atskleista restruktūrizavimo plane (lentelėje „RUAB „Švarus kiemas“ skolininkai (gautinos sumos)). Taigi, nemokumo administratorė galėjo suprasti bendrovės debitorinių įsiskolinimų realumą. Aplinkybės dėl nurodomų gautinų sumų neturėjo įtakos nemokumo momento nustatymui.

95.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškime nurodomos aplinkybės, jog bendrovės finansiniuose dokumentuose yra netikslumų, neįrodo, kad bendrovės bankrotas buvo tyčinis. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad dėl tokių trūkumų būtų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, struktūros. Tai nemokumo administratorė galėjo nustatyti remdamasi įvairiais finansiniais duomenimis, viešais duomenimis iš registrų ir pan. Vien tai, kad kai kuriuose buhalteriniuose dokumentuose egzistuoja netikslumai, savaime nepagrindžia ir neįrodo, jog buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai ir aplaidžiai, kad būtų pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu šiuo pagrindu.

 

Dėl turto neperdavimo nemokumo administratorei

96.       JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad iškėlus bankroto bylą, įgaliojimų netekę juridinio asmens valdymo organai, o kai bankroto byla iškelta ūkinei bendrijai, – jos tikrieji nariai, kurie vykdo CK 2.67 straipsnyje ir 2.82 straipsnio 3 dalyje nustatytas valdymo organų pareigas, per teismo nustatytą terminą privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui, be kita ko, ir juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis.

97.       Nemokumo administratorė nurodė, kad nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, bendrovė turėjo: ilgalaikį turtą (8 010 Eur), kurį sudaro: materialusis turtas (1 380 Eur) – baldų komplektai, baldai (bravo sofa), televizorius Samsung LED, konteineris ir finansinis turtas (6 630 Eur); trumpalaikį turtą (115 244 Eur), kurį sudaro per vienerius metus gautinos sumos (99 233 Eur) ir pinigai ir pinigų ekvivalentai (16 011 Eur). Bendrovė turėjo registruotiną turtą – transporto priemones: MERCEDES BENZ 1828, VIN kodas (duomenys neskelbtini), MAN 18.285, VIN kodas (duomenys neskelbtini), MAN TGA 26.430 6X4 BL, VIN kodas (duomenys neskelbtini), HUEFFERMANN HAR 1870, VIN kodas (duomenys neskelbtini).

98.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nemokumo administratorė nepateikė duomenų, koks konkretus turtas jai nebuvo perduotas, koks realus turtas egzistavo 2022 m. rugpjūčio 4 d. (bankroto bylos bendrovei iškėlimo įsiteisėjimo dieną) ir koks jai turėjo būti perduotas.

99.       Nemokumo administratorė atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad suinteresuoti asmenys neatliko pažeidimų, perleisdami bendrovės turtą (baldus, signalizaciją SHERLOG OPTIMUM COMFORT, priekabą HUEFFERMANN HAR 1870, VIN kodas (duomenys neskelbtini), MAN 18.285, VIN kodas (duomenys neskelbtini)) tretiesiems asmenims ir jų neperduodami nemokumo administratorei. Nemokumo administratorės nuomone, bendrovės turtui buvo taikytas areštas, todėl tokio turto perleidimas vertintinas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja.

100.       JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

101.       Jau minėta, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisines priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 31 punktas). Taigi, tyčinio bankroto nekonstatavimas savaime nelemia išvados, kad bankrutuojančiai įmonei jos valdymo organų veiksmais nebuvo padaryta žala, ir neatima iš bankrutuojančios įmonės galimybės šią žalą įrodinėti įstatymų nustatyta tvarka.

102.       Įmonės dokumentų ir turto neperdavimas jau iškėlus įmonei bankroto bylą savaime nepagrindžia tyčinio bankroto požymio egzistavimo. Tuo atveju, jei nėra įrodymų, kad turto įmonėje apskritai buvo arba įrodoma, kad dokumentai bei turtas nemokumo administratorei yra neperduoti dėl objektyvių, ne nuo vadovo valios priklausančių priežasčių arba turtas tebėra, nors dokumentai ir prarasti, arba turto nebėra dėl objektyvių priežasčių, bankrotas šiuo pagrindu negali būti pripažintas tyčiniu, nes nemokumą sukėlė ne turto ir dokumentų neperdavimas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-79-1120/2022 35 punktą). Teismų praktikoje išaiškinta, kad turto neperdavimas nemokumo administratoriui niekaip nėra susijęs su kilusia atsakovės nemokumo būkle ar esminiu nemokios įmonės padėties pabloginimu, todėl negali būti vertinamas kaip pagrindžiantis suinteresuoto asmens sąmoningą siekį privesti atsakovę prie bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-773-1120/2021 39 punktas).

103.       Tiek teisinis reguliavimas, tiek teismų praktika sudaro pagrindą daryti išvadą, kad vien tik tam tikro turto neperdavimas nemokumo administratorei savaime nesudaro pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu, tačiau esant tam tikriems duomenims, kurie buvo atlikti su tokiu turtu iki nemokumo bylos iškėlimo, jau esant įmonei nemokiai, gali būti atliekamas tokių sandorių įvertinimas pagal JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, be to, atitinkami veiksmai gali būti įvertinti naudojant kitas teisines priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.). Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu:

103.1.       Ištyrus bylos medžiagą pažymėtina, kad 2021 m. liepos 1 d. buto ir negyvenamosios patalpos dalies pirkimo–pardavimo sutarties 3.10 punkte nurodyta, jog pardavėjas (bendrovė) įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2021 m. liepos 15 d. atlaisvinti butą nuo daiktų, išskyrus tuos daiktus, kurie yra perkami kartu su butu. Nors minėtoje sutartyje nebuvo konkrečiai išskirta, kokie daiktai bus parduodami kartu su butu, tačiau R. K. 2023 m. gegužės 12 d. el. laiške pažymėjo, kad baldų komplektas ir televizorius buvo parduoti kartu su butu. Nemokumo administratorė teigia, kad minėti baldai kartu su butu negalėjo būti parduoti, nes jie buvo areštuoti, tačiau viena vertus, tokiomis aplinkybėms nemokumo administratorė nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis), kita vertus, byloje nėra pateikta duomenų, kad būtent šiems baldams ir televizoriui buvo taikytas areštas (kad toks konkretus turtas buvo aprašytas realizuojant taikytą areštą). Be to, tiek baldai, tiek televizorius kartu su parduodamu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), buvo perleisti 2021 m. liepos mėn., o nemokumo momentas šioje byloje nustatytas 2021 m. gruodžio 31 d.

103.2.       Nemokumo administratorė teigia, kad signalizacija SHERLOG OPTIMUM COMFORT, kuri buvo įdėta į transporto priemonę BMW X5, nepagrįstai kartu su minėta transporto priemone buvo perleista SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui dėl bendrovės įsiskolinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad signalizacija su transporto priemone buvo perleista 2020 m. vasario mėn., o nemokumo momentas šioje byloje nustatytas 2021 m. gruodžio 31 d. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nemokumo administratorė kreipėsi į SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą dėl turto (įskaitant transporto priemonę BMW X5) pardavimo kainos ir bendrovės skolos skirtumo grąžinimo. SIA Citadele Leasing Lietuvos filialas, perėmęs ir pardavęs transporto priemones, liko skolingas bendrovei 5 367,47 Eur, kuriuos pervedė į bendrovės kreditorių banko sąskaitą.

103.3.       Nemokumo administratorės teigimu, priekaba HUEFFERMANN HAR 1870, VIN kodas (duomenys neskelbtini), negalėjo būti priduota ir sutvarkyta kaip atlieka, nes šiam turtui buvo taikomas areštas. Be to, pridavus tokį turtą kaip atlieką, gaunamos lėšos, tačiau jos bendrovės apskaitoje nebuvo apskaitytos. Byloje pateikta 2022 m. lapkričio 11 d. pažyma, kurioje nurodoma, jog metalo laužas (priekaba HUEFFERMANN HAR 1870, VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2020 m. birželio mėn. buvo perimta iš UAB „Švarus kiemas“ ir sutvarkyta. Taigi, priekaba buvo sutvarkyta kaip atlieka dar iki nemokumo momento nustatymo 2021 m. gruodžio 31 d Be to, nors deklaratyviai teigiama, kad toks turtas turėjo tam tikrą vertę, tačiau nesant įrodymų apie jo vertę, beverčio turto neperdavimas nemokumo administratorei negali sukelti esminės žalos bendrovės kreditoriams.

103.4.       Išrašas iš Kelių transporto priemonių registro patvirtina, kad transporto priemonė MAN 18.285, VIN kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso bendrovei. Apie minėtos transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimą į bylą nėra pateikta įrodymų.

103.5.       Nemokumo administratorė teigia, kad teismas nepasisakė dėl R. K. neperduotų piniginių lėšų (16 011 Eur). Sutiktina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog piniginės lėšos panaudotos sandėlio valymui (žr. skundžiamos nutarties 78 punktą), tačiau plačiau ši aplinkybė neaptarta.

104.       Įvertinant tai, kad šios bylos dalykas – klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atsižvelgiant tiek į pirmiau nurodytą teismų praktiką, tiek į teisinį reguliavimą, pažymėtina, jog šioje dalyje aptarti veiksmai (sandoriai) nesudaro pagrindo juos pripažinti, kaip lėmusius tyčinį bankrotą, tačiau jie gali būti įvertinti naudojant kitas teisines priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę, turto išreikalavimą ir pan.).  

Dėl bylos nagrinėjimo ribų susiaurinimo

105.       Kreditorės UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas ir neįvertino bei neatsižvelgė į kreditorių nurodytus kitus galimus pagrindus, kurie pagrindžia, jog bendrovė prie bankroto privesta tyčiniais veiksmais – pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad bendrovės vadovai R. K. ir H. K. tyčia laiku neinicijavo bendrovės bankroto bylos iškėlimo, dėl ko bendrovė patyrė žalą. Kreditorių įsitikinimu, teismas turėjo pareigą būti aktyvus ir įvertinti visas reikšmingas aplinkybes visų byloje galimų teisinių pagrindų, kuriais bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu, kontekste.

106.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes ir pateiktas išvadas, neturi pagrindo sutikti su minėtais kreditorių argumentais dėl bylos nagrinėjimo ribų susiaurinimo. Pirma, teismas įvertino kreditorių nurodytas aplinkybes dėl kito nemokumo momento negu nurodė nemokumo administratorė pareiškime, tačiau ištirtos aplinkybės nesudaro pagrindo nemokumo momentu laikyti kreditorių nurodytas alternatyvias datas. Šioje byloje yra nustatyta bendrovė nemokia tapo 2021 m. gruodžio 31 d. Antra, nors kreditorės teigia, kad teismas turėjo pareigą būti aktyvus ir įvertinti visas reikšmingas aplinkybes visų byloje galimų teisinių pagrindų, kuriais bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu, kontekste, tačiau kreditorės netinkamai interpretuoja JANĮ nuostatas dėl teismo teisės inicijuoti tyčinio bankroto procedūras. JANĮ 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė inicijuoti tyčinio bankroto procedūras reiškia, kad tik teismas gali nuspręsti naudotis šia teise ar ne, įvertindamas konkrečią situaciją ir aplinkybes.

107.       Aktyvus teismo vaidmuo yra teisiškai ir ekonomiškai pagrįstas, siejamas pirmiausia su proceso operatyvumu, kreditorių ir kitų nemokumo proceso dalyvių interesų apsauga. Įprastai tokio teismo aktyvumo ribos siejamos su nemokumo proceso dalyvių (nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo) veiksmų kontrole, jų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimu. Įstatymų leidėjas, pripažindamas aktyvų teismų vaidmenį JANĮ, šiame procese nenustatė aktyvumo ribų, jo suderinamumo su proceso rungtyniškumo, šalių lygiateisiškumo principais. Tai reiškia, kad teismas kiekvienu atveju turi vertinti savo aktyvumo nemokumo procese ribas ir jo suderinamumą su minėtais principais (Remigijus Jokubauskas ir kt., „Teismo vaidmuo juridinių asmenų nemokumo procese“, Jurisprudencija 26, 2 (2019): p. 442–456). Šiuo atveju pareiškimą dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu pareiškė nemokumo administratorė, kuriame išdėstė savo argumentus, kodėl bendrovės bankrotas turi būti pripažintas tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, vertino net tik nemokumo administratorės pareiškime išdėstytus motyvus, tačiau atsižvelgė ir į kreditorių atsiliepime į pareiškimą išdėstytus argumentus.

108.       Trečia, teismų praktikoje išaiškinta, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 27 punktą). Šiuo aspektu dar kartą primintina, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartimi bendrovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kuria, be kita ko, teismas pripažino, jog bendrovė turi finansinių sunkumų, bet yra gyvybinga. Minėta nutartis įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 31 d. Nutartis, kuria restruktūrizavimo byla nutraukta, o bendrovei iškelta bankroto (nemokumo) byla, priimta 2022 m. liepos 18 d. (nutartis įsiteisėjo 2022 m. rugpjūčio 4 d.). Tiek restruktūrizavimas, tiek bankrotas yra įmonės mokumo problemų sprendimo priemonės, tačiau kiekvienas iš šių institutų taikomas nustačius ir įvertinus kiekvieno jų taikymui būtinas sąlygas, gi siekiui įmonei toliau tęsti veikla bei ją restruktūrizuoti teiktinas prioritetas.  

109.       Ištirtos aplinkybės nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas susiaurino bylos nagrinėjimo ribas ir neįvertino bei neatsižvelgė į kreditorių nurodytus argumentus.

Dėl kreditorių UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirojo skundo kitų argumentų

110.       Kreditorės UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi įrodymų nepakankamumu, tačiau pats užkirto kelią rinkti įrodymus byloje. Pasisakant dėl tokių argumentų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrovei bankroto byla iškelta 2022 m. liepos 18 d., o pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pareikštas 2023 m. rugsėjo 13 d. Prašymas leisti atlikti bendrovės dokumentų patikrinimą pateiktas jau po nemokumo administratorės prašymo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Antra, nors Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gruodžio 8 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1151-934/2023, kuria panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir leido kreditorėms atlikti bendrovės dokumentų tikrinimą, tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad JANĮ 65 straipsnio 1 dalyje numatyta bendrovės patikros galimybė neturėtų būti taikoma vien įrodymų, būtinų atsiliepimui pateikti, surinkimui, kadangi tokių duomenų gavimui taikomi kiti CPK numatyti institutai, numatys galimybę gauti reikiamus duomenis (pavyzdžiui, atsakovas CPK nustatyta tvarka gali prašyti teismo išreikalauti iš nemokumo administratoriaus jo turimus duomenis (sutartį, perdavimo–priėmimo aktą ir pan.), kurie pagrįstų atsikirtimo pagrindą (CPK 160 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 199 straipsnis) (žr. minėtos nutarties 20 p.). Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pritarti atskirojo skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas užkirto kelią kreditorėms rinkti įrodymus byloje.

111.       Teisėjų kolegijos įsitikimui, nepagrįstais laikytini kreditorių UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirojo skundo teiginiai, kad teismas perkėlė įrodinėjimo naštą nemokumo administratorei ir kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Ši įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė taikoma ir bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Teisės doktrinoje nurodyta, kad asmuo, teikiantis prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, turi įrodyti tyčinio bankroto pagrindą (pagrindus) ir asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Prašymą pateikęs asmuo įrodinėjimo naštos negali perkelti teismui, nes tokiu atveju būtų paneigiamas rungimosi principas (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 221). Taigi, aplinkybes, kuriomis rėmėsi tiek nemokumo administratorė, tiek kreditorės, turėjo įrodyti būtent jos.

112.       Kreditorės UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirajame skunde teigia, kad teismas, nukrypdamas nuo CPK bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dalies byloje esančių įrodymų išvis nevertino ar dėl jų nepasisakė ir dėl to, klaidingai nusprendė, kad nėra pagrindo bendrovės bankroto pripažinti tyčiniu.

113.       Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su minėtais kreditorių argumentais. Kaip jau buvo minėta šios nutarties 77 punkte, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, esant JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkte numatytiems tyčinio bankroto požymiams. Vis dėl to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti kreditorių argumentams, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl kreditorių nurodytų aplinkybių. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė: dėl bendrovės nemokumo momento ir kreditorių nurodomų aplinkybių, susijusių su jų finansiniais reikalavimais (žr. skundžiamos nutarties 56 punktą), dėl UAB „Ekonovus“ nurodomų aplinkybių – neteisėto bendrovės reikalavimų patenkinimo (žr. skundžiamos nutarties 71–75 punktus), dėl transporto priemonės MAN 18.285 perdavimo aplinkybių (žr. skundžiamos nutarties 82 punktą) ir kt. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas iš ištyrė byloje esančių rodymų visetą ir dėl jų pasisakė, tačiau išvadas dėl bendrovės bankroto nepripažinimo tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkte numatytais pagrindais padarė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus.

Dėl asmens(-ų), atsakingo(-ų) už tyčinį bankrotą nustatymo

114.       JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

115.       Sprendžiant dėl įmonės vadovo, kaip valdymo organo, veiksmų tinkamumo, reikšminga kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide (geru pasitikėjimu) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

116.       Nemokumo administratorė pareiškime dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu prašė suinteresuotus asmenis R. K. ir H. K. pripažinti atsakingais dėl bendrovės tyčinio bankroto sukėlimo. Toks prašymas buvo grindžiamas tuo, kad bendrovės direktore buvo R. K., todėl ji yra vienas iš asmenų, atsakingų už bendrovės privedimą prie bankroto tyčia. Be to, bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina, kad H. K. iki bankroto bylos iškėlimo, ėjęs bendrovės komercijos direktoriaus pareigas, taip pat prisidėjo prie bendrovės privedimo prie bankroto, todėl ir jis turi būti atsakingas už bendrovės privedimą prie bankroto.

117.       Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2023 m. spalio 30 d. išplėstinio išrašo matyti, kad bendrovės vadove (nuo 2007 m. gegužės 23 d. iki 2022 m. rugpjūčio 9 d.) ir akcininke buvo R. K.. Iš į bylą pateikto bendrovės restruktūrizavimo plano matyti, kad suinteresuotas asmuo H. K. dirbo bendrovėje komercijos direktoriumi, o kai kuriuose dokumentuose yra jo, kaip laikinai einančio direktoriaus pareigas parašas.  

118.       Teisės doktrinoje nurodyta, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui. Taigi, de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos atlieka užduotis ir priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent esminių (strateginių) verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų. Atsižvelgiant į įmonės de facto vadovo atliekamus veiksmus (faktinį įmonės valdymą) bei tyčinio bankroto pagrindus (įmonės valdymo vertinimas), manytina, kad įmonės de facto vadovas taip pat galėtų būti laikomas atsakingu už tyčinį bankrotą (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 234).

119.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad suinteresuotas asmuo H. K. buvo paskirtas bendrovės komercijos direktoriumi, o kai kuriuose dokumentuose pasirašė kaip laikinai einantis direktoriaus pareigas, jo veiksmai rodo, jog jis atliko ir funkcijas, kurias paprastai atlieka bendrovės vadovas – dalyvavo bendrovės veikloje, finansavo bendrovę, atliko mokėjimus bendrovės vardu ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šiuo atveju H. K. būtų galima pripažinti kaip kartu su R. K. veikusį de fakto bendrovės vadovą, kuriam taip pat kaip ir R. K. kyla atsakomybė už tai, kad bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia. Be kita ko, būtent pats H. K. išrašė 2022 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) 34 378,32 Eur, taip pat pats jį ir pasirašė, kaip gaunantis asmuo.

120.       Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas, atsiskaitant su H. K., o ne su pirmesnės eilės kreditoriais, daroma išvada, jog tiek R. K., būdama bendrovės vadovė, tiek H. K., negalėjo nežinoti apie bendrovės nemokumą, tačiau užuot siekę atkurti bendrovės mokumą, ėmėsi priešingų veiksmų – pažeidė atsikaitymų eiliškumą ir reikšmingą pinigų sumą pervedė būtent H. K., taip pažeisdami bendrovės kreditorių interesus. Minėti veiksmai buvo atlikti sąmoningai ir dėl to bendrovės turimos lėšos ženkliai sumažėjo, o tai reiškia, kad bendrovė neteko reikšmingo turto, kurio pakaktų patenkinti bent dalies kreditorių reikalavimus.

121.       Aptartos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad bendrovės bankrotas buvo tyčinis tiek dėl bendrovės vadovės R. K., tiek ir dėl H. K. veiksmų.

Dėl bylos procesinės baigties

122.       Kiti atskirųjų skundų argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

123.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybes bei netinkamai taikė ginčui aktualias JANĮ nuostatas, reglamentuojančias tyčinio bankroto institutą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – bendrovės bankrotas pripažįstamas tyčiniu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

124.       Atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslą, galima teigti, kad šis bankroto teisės institutas yra skirtas įmonės valdymo organų veiksmų teisėtumo patikrai pagal įstatyme nustatytus pagrindus (ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalys), o, nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno ĮBĮ nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui tyčiniu pripažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021). Tokia pati praktika taikytina ir galiojant JANĮ.  

125.       Pripažintina, kad tiek R. K., tiek ir H. K. veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

126.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

127.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

128.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020 198 punktas). Be to, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017).

129.       Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas suinteresuotam asmeniui H. K. priteisė iš LUAB „Švarus kiemas“ 3 388 Eur bylinėjimosi išlaidas, atlyginant jas iš bankroto administravimo išlaidų.

130.       Aptariamu atveju vertinant bylos procesinį rezultatą yra priimtas procesinis sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti LUAB „Švarus kiemas“ bankrotą tyčiniu, pripažinti, kad tiek R. K., tiek ir H. K. veikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

131.       Nemokumo administratorė (apeliantė) pateikė teismui prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 1) susipažinimas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, su pirmosios instancijos teisme iškeltos civilinės bylos medžiaga, atskirojo skundo parengimas (2 300 Eur); 2) atsiliepimo į kreditorių atskirąjį skundą parengimas (700 Eur). Pagal bylos procesinį rezultatą nemokumo administratorė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

132.       Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, susitikimus su klientais ir pan. pagal Rekomendacijoje nustatytas taisykles atskirai neatlyginamos, jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies atitinkamas sumas už procesinių dokumentų rengimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2012; 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-480-157/2015; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-397-450/2022). Atsižvelgus į nurodytą teismų praktiką, laikytina, kad nemokumo administratorės prašomos priteisti 2 300 Eur teisinės pagalbos išlaidos už atskirąjį skundą apima ir susipažinimą su skundžiamos nutarties turiniu bei bylos medžiaga.

133.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nemokumo administratorės patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atskirojo skundo parengimu (2 300 Eur), daro išvadą, kad jos viršija Rekomendacijų 8.15 papunktyje nustatytą rekomenduojamą dydį (2 000,10 Eur × 0,4 = 800,04  Eur) už atskirąjį skundą, bylinėjimosi išlaidos, susijusios su atsiliepimo į kreditorių atskirąjį skundą parengimu (700 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatyto rekomenduojamo dydžio (2 018,20 Eur × 0,4 = 807,28 Eur) už atskirąjį skundą.

134.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nemokumo administratorės patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, viena vertus, atsižvelgia į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, kita vertus, įvertina ir kilusio ginčo pobūdį, sudėtingumą, bylos apimtį (elektroninės bylos medžiagą sudaro 10 tomų), esančių rašytinių dokumentų kiekį, procesinių dokumentų apimtis, o tai neabejotinai lėmė nemokumo administratorės atstovo darbo laiko sąnaudas, atitinkamai ir išlaidų dydį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus kriterijus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad yra pagrindas nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių ir priteisti iš suinteresuotų asmenų nemokumo administratorei 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidas, tai yra iš kiekvieno suinteresuoto asmens H. K. ir R. K. po 900 Eur.

135.       Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį, vertinant klausimą dėl žyminio mokesčio grąžinimo, laikytina, kad apeliančių kreditorių UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ atskirasis skundas yra patenkintas, todėl grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju žyminį mokestį apeliantės UAB „ALUOTINFRA“ ir UAB „ALGESA“ sumokėjo lygiomis dalimis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

 

nutaria:

 

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Švarus kiemas“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Nustatyti, kad tiek R. K., tiek ir H. K. veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą. 

Priteisti iš suinteresuotų asmenų H. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pareiškėjai likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Švarus kiemas“, juridinio asmens kodas 300104703, atstovaujamai nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „OMEN FAUSTUM“, 1 800 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tai yra iš kiekvieno suinteresuoto asmens po 900 Eur (devynis šimtus eurų).

Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „ALGESA“, juridinio asmens kodas 186109471, 27,50 Eur (dvidešimt septynis eurus 50 ct) žyminį mokestį (2023 m. gruodžio 5 d. lėšų pervedimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini); mokėjimo užduoties kodas (duomenys neskelbtini)) ir uždarajai akcinei bendrovei „ALUOTINFRA“, juridinio asmens kodas 273105940, 27,50 Eur (dvidešimt septynis eurus 50 ct) žyminį mokestį (2023 m. gruodžio 5 d. lėšų pervedimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini); mokėjimo užduoties kodas (duomenys neskelbtini)).

Nutarties kopiją išsiųsti proceso dalyviams (atstovams), Vilniaus apygardos prokuratūrai ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

 

 

Teisėjas                                                                               Irmantas Šulcas