Administracinė byla Nr. A-353-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03493-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „KJ 220“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „KJ 220“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „KJ 220“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Energijos ministerija) 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1882 „Dėl informacijos pateikimo“; 2) panaikinti Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1883 „Dėl informacijos pateikimo“; 3) panaikinti Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1884 „Dėl informacijos pateikimo“; 4) panaikinti Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1885 „Dėl informacijos pateikimo“; 5) panaikinti Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1886 „Dėl informacijos pateikimo“.

2. Paaiškino, jog pareiškėjas yra atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra užsiimanti bendrovė. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas) 16 straipsnio 5 dalimi ir nurodė, jog 2013 metų vasarą jis pateikė Energetikos ministerijai prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos (įrengiant 0,35 MW penkias instaliuotosios galios vėjo jėgaines) pajėgumus. Energetikos ministerija 2014 m. birželio 13 d. sprendimais Nr. (8.6-10)3-1882, Nr. (8.6-10)3-1883, (8.6-10)3-1885, Nr. (8.6-10)3-1886, Nr. (8.6-10)3-1884 atsisakė išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant 0,35 MW vėjo elektrines Rūkštėnų k., Beržinių k., Skroblų k., Vidgirių k. ir Grajauskų k. Vilkaviškio rajone, motyvuodama tuo, kad UAB „KJ 220“ nepateikė visų dokumentų, numatytų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) 21 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalies 5 punkte, nepateikė dokumentų, įrodančių, kad asmens planuojama vykdyti veikla neturės neigiamo poveikio žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai, ar nesudarys prielaidų tokiam neigiamam poveikiui atsirasti, t. y. sprendimų dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių.

3. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus. Pagrindinis šio įstatymo uždavinys – užtikrinti, kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, 2020 metais sudarytų ne mažiau kaip 23 proc. ir ši dalis toliau būtų didinama, tam panaudojant naujausias ir veiksmingiausias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijas ir skatinant energijos vartojimo efektyvumą. Pareiškėjas atsakovui pateikė informaciją, kad ketina pasinaudoti valstybės teikiama parama – fiksuotu tarifu – ir tokiu būdu, viena vertus, toliau vystyti įgyvendinamus projektus, kita vertus, prisidėti prie bendro Lietuvos valstybės tikslo – atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros. Atsakovo ginčijami sprendimai pažeidžia ne tik Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatytus tikslus, tačiau ir privataus ūkio subjekto interesus. Atsakovas daugiau nei metus vykusio susirašinėjimo su pareiškėju metu patvirtino galimybę de facto vykdyti veiklą be poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo, kadangi keletą kartų atidėjo terminą, nustatytą dokumentams pateikti. Tokie atsakovo veiksmai patvirtina, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas nėra ta esminė dalis, dėl kurios leidimai negalėtų būti išduoti. Galiausiai ir pats pareiškėjas, siekdamas kuo operatyvesnio leidimo išdavimo, informavo atsakovą apie tai, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas turėtų būti netrukus pateiktas (2014 metų III ketvirtį), o tai patvirtina pareiškėjo siekį tinkamai įgyvendinti vystomus vėjo jėgainių projektus.

4. Pareiškėjo nuomone, ginčijami sprendimai pažeidžia ir viešojo administravimo subjektams Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytus imperatyvus. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje nurodoma, kad viešojo administravimo subjektų veiksmai, be kita ko, turi būti grindžiami objektyvumo, efektyvumo, proporcingumo bei naujovių ir atvirumo permainoms principais. VAĮ normos įpareigoja viešojo administravimo subjektus savo veikloje laikytis principų, leidžiančių ūkine veikla užsiimantiems subjektams tikėtis maksimaliai jų interesus atitinkančio rezultato, kuris būtų proporcingas ir objektyvus viešojo bei privataus intereso kontekste. Atsakovas dėl vienintelio dokumento nepateikimo pareiškėjui neišduodamas leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, ne tik neatsižvelgė į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nurodytus tikslus, tačiau pažeidė minėtus viešojo administravimo principus.

5. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas tik formaliai vadovavosi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi ir visiškai nenurodė ginčijamų sprendimų priėmimą pagrindžiančių argumentų ir motyvų, t. y. kaip konkrečiai sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nepateikimas lemia būtinybę pareiškėjui neišduoti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus.

6. Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 85-87) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintose Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Pareiškėjas, norėdamas gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, nepateikė visų teisės aktuose reikalaujamų dokumentų, t. y. poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo, todėl leidimas jam nebuvo išduotas. Vykusio susirašinėjimo tarp Energetikos ministerijos ir pareiškėjo metu, Energetikos ministerija savo raštuose nustatė pareiškėjui galutinius terminus, iki kada turi būti pateikti reikalaujami dokumentai, tačiau pareiškėjas reikiamų dokumentų per nustatytus terminus nepateikė ir nėra pateikęs iki šios dienos. Energetikos ministerija, įgyvendindama vieną iš valstybės energetikos politikos prioritetų – atsinaujinančių išteklių plėtrą, visada siekia sudaryti visas įmanomas galimybes pareiškėjams pateikti, pataisyti ar papildyti dokumentus.

7. Pareiškėjas netinkamai aiškina, kad Energetikos ministerija savo veiksmais patvirtino pareiškėjo galimybę de facto vykdyti veiklą be poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo. Priešingai, tarp pareiškėjo ir atsakovo vykdytas susirašinėjimas bei pareiškėjo skundas tik patvirtina, kad Energetikos ministerija niekada nedavė pagrindo pareiškėjui tikėtis, kad nepateikus poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo Energetikos ministerija galėtų išduoti leidimą. Pareiškėjo argumentai dėl Energetikos ministerijos per didelio formalumo, kuris prieštarauja viešojo administravimo principams ir gero valdymo imperatyvui, yra nepagrįsti. Energetikos ministerija vadovaujasi teisės aktų reikalavimais ir užtikrina jų privalomumą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu (II t., b. l. 144-150) pareiškėjo UAB „KJ 220“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pareiškėjas pateikė 2013 m. birželio 26 d. raštais Nr. 1, 2, 3, 4, 5, patikslintus prašymus Energetikos ministerijai pateikė 2013 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 2 „Dėl dokumentų pateikimo“. Energetikos ministerija 2013 m. rugsėjo 12 d. raštais Nr. (8.6-10)3-3399, (8.6-10)3-3400, (8.6-10)3-3401, (8.6-10)3-3402, (8.6-10)3-3403 informavo pareiškėją, kad kartu su 2013 m. birželio 26 d. prašymais išduoti leidimus vykdyti veiklą energetikos sektoriuje, pateikti ne visi dokumentai, nurodyti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje, Elektros energetikos įstatymo 16 ir 21 straipsniuose, Taisyklėse, ir įpareigojo pareiškėją pateikti, be kita ko, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimus. Pareiškėjas 2013 m. spalio 10 d. raštuose Nr. 1, 2, 3, 4, 5 nurodė, kad šiuo metu bendrovės užsakymu yra atliekamos planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros, o poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą UAB „KJ 220“ pateiks iš karto, kai tik teisės aktų nustatyta tvarka bus pateiktas atitinkamas kompetentingos valstybės institucijos sprendimas. Energetikos ministerija 2013 m. gruodžio 18 d. raštais Nr. (8.6-10)3-4625, (8.6-10)3-4626, (8.6-10)3-4628, (8.6-10)3-4629, (8.6-10)3-4630 pakartotinai įpareigojo pareiškėją iki 2014 m. sausio 17 d. pateikti, be kita ko, sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, inter alia, dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo. Pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. raštais Nr. 14/001, 14/002, 14/003, 14/004, 14/005 Energetikos ministerijai, be kita ko, pateikė Poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugų sutartį (atlikimo terminas 2014 metų I-II ketvirtis). Energetikos ministerija 2014 m. gegužės 27 d. raštais Nr. (8.6-10)3-1688, (8.6-10)3-1689, (8.6-10)3-1690, (8.6-10)3-1691, (8.6-10)3-1692 UAB „KJ 220“ nurodė, kad tarp privalomų dokumentų leidimui gauti trūksta sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių (inter alia, planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo) ir informavo, kad nepateikus minėto sprendimo iki 2014 m. birželio 10 d. pareiškėjo prašymai išduoti leidimus vykdyti veiklą energetikos sektoriuje bus atmesti. Pareiškėjas 2014 m. birželio 9 d. raštais Nr. 14/001-2, 14/002-2, 14/003-2, 14/004-2, 14/005-2 Energetikos ministerijai pateikė inter alia raštus dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitos priėmimo tikrinti, Marijampolės visuomenės sveikatos centro raštus dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo. Energetikos ministerija, atsižvelgdama į tai, kad UAB „KJ 220“ nepateikė sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, nusprendė neišduoti UAB „KJ 220“ leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant 0,35 MW vėjo elektrines Rūkštėnų k., Beržinių k., Skroblų k. 6, Vidgirių k., Grajauskų k. Vilkaviškio rajono savivaldybėje, 2014 m. birželio 13 d. priėmė ginčijamus sprendimus Nr. (8.6-10)3-1882, (8.6-10)3-1883, (8.6-10)3-1884, (8.6-10)3-1885, (8.6-10)3-1886.

9. Teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje ginčas kilo dėl Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimų Nr. (8.6-10)3-1882, (8.6-10)3-1883, (8.6-10)3-1884, (8.6-10)3-1885, (8.6-10)3-1886, kuriais UAB „KJ 220“ buvo neišduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant 0,35 MW vėjo elektrines Rūkštėnų k., Beržinių k., Skroblų k. 6, Vidgirių k., Grajauskų k. Vilkaviškio rajono savivaldybėje, teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, siekdamas vykdyti veiklą, privalo gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, taip pat dėl to, kad prašydamas išduoti tokius leidimus Energetikos ministerijai nepateikė sprendimų dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių.

10. Vertindamas pareiškėjo inicijuotą ginčą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje organizavimo teisiniai pagrindai yra nustatyti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme. Rėmėsi šio įstatymo 6 straipsniu, 13 straipsnio 2, 5, 6, 7 dalimis ir nurodė, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, kuris yra lex specialis Energetikos įstatymo atžvilgiu, įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimu, turi būti aiškinamas neatsiejamai nuo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Energetikos įstatyme, inter alia šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose įtvirtinto imperatyvo, kad tokie leidimai neišduodami nustačius, kad planuojama vykdyti veikla turės neigiamą poveikį žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai ar sudarys prielaidas tokiam neigiamam poveikiui atsirasti, neatitinka aplinkos apsaugos reikalavimų, taip pat 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad atsisakymai išduoti leidimus negali būti grindžiami kitaip negu neatitikimu šio įstatymo reikalavimams.

11. Sistemiškai aiškindamas nurodytą reguliavimą teismas sprendė, jog, be kita ko, siekiant išvengti prielaidų neigiamam poveikiui žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai atsirasti, Energetikos ministerija leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių (inter alia vėjo) pajėgumus gamintojams išduoda tik pateikus visus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant ir šio straipsnio dalies 5 punkte nurodytą poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą (išskyrus atvejus, kai vėjo elektrinės pajėgumai neviršija 30 kW). Tokį sprendimą elektros iš atsinaujinančių energijos išteklių (inter alia vėjo) gamintojas privalo pateikti kartu su prašymu leidimui plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių (inter alia vėjo) pajėgumus gauti arba iš karto, kai to pareikalauja Energetikos ministerija. Tokio sprendimo gamintojui nepateikus kartu su prašymu, arba per Energetikos ministerijos nurodytą protingą terminą, Energetikos ministerija per 30 kalendorinių dienų privalo atsisakyti išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių (inter alia vėjo) pajėgumus.

12. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjo prašymai išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Rūkštėnų k., Beržinių k., Skroblų k. 6, Vidgirių k., Grajauskų k. Vilkaviškio rajono savivaldybėje, ir su jais susiję dokumentai Energetikos ministerijoje gauti 2013 m. birželio 17 d., tokių elektrinių nominali generuojamoji galia – 350 kW. Taigi, kartu su prašymais pareiškėjas privalėjo pateikti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 str. 5 d. 5 p.). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad tokių sprendimų pareiškėjas kartu su 2013 m. birželio 27 d. prašymais nepateikė, tokie sprendimai nepateikti ir kartu su pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. raštu, 2013 m. spalio 10 d. raštais, 2014 m. sausio 17 d. raštais, 2014 m. birželio 9 d. raštais.

13. Vertindamas ginčijamų 2014 m. birželio 13 d. sprendimų Nr. (8.6-10)3-1882, (8.6-10)3-1883, (8.6-10)3-1884, (8.6-10)3-1885, (8.6-10)3-1886 teisėtumą ir pagrįstumą teismas pabrėžė, kad, kaip nustatyta iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, apie tai, jog būtina pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimus Energetikos ministerija pareiškėją informavo net keletą kartų, t. y. 2013 m. rugsėjo 12 d. raštais, 2013 m. gruodžio 18 d. raštais, kuriuose įpareigojo pareiškėją iki 2014 m. sausio 17 d. pateikti sprendimus dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, inter alia dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo, 2014 m. gegužės 27 d. raštais, kuriuose nurodė, kad tarp privalomų dokumentų leidimams gauti trūksta sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių (inter alia planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo) ir informavo, kad nepateikus minėto sprendimo iki 2014 m. birželio 10 d. pareiškėjo prašymas išduoti leidimą vykdyti veiklą energetikos sektoriuje bus atmestas.

14. Teismas nurodė, jog Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. PVS-3, kuriame inter alia įvertinti visuomenės sveikatai darantys įtaką veiksniai, pareiškėjas pateikė 2015 m. vasario 11 d. įvykusio teismo posėdžio metu, t. y. praėjus daugiau nei 1 metams ir 7 mėnesiams nuo prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pateikimo, daugiau nei 7 mėnesiams nuo ginčijamo sprendimo priėmimo dienos ir pasibaigus net kelis kartus Energetikos ministerijos pratęstam terminui iki kurio toks sprendimas turėjo būti pateiktas.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jo elgesį ilgą laiką nevykdant teisės aktuose nustatytų reikalavimų pateikti tinkamus dokumentus galima pateisinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslais ir uždaviniais, nurodė, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatytų tikslų ir uždavinių negalima aiškinti atsietai nuo kitų, imperatyviai formuluojamų teisės normų, inter alia, įtvirtintų šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 5 punkte, 6, 7 dalyse, kuriomis, kaip nustatyta šioje byloje, vadovavosi Energetikos ministerija priimdama ginčijamus sprendimus. Kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis byloje esantiems rašytiniams įrodymams, inter alia Energetikos ministerijos 2013 m. rugsėjo 12 d. raštų, 2013 m. gruodžio 18 d. raštų, 2014 m. gegužės 27 d. raštų turiniui, ir teisiniam reguliavimui, įtvirtintam Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei Energetikos įstatyme, vertintinas ir pareiškėjo teiginys, kad Energetikos ministerija daugiau nei metus vykusio susirašinėjimo su pareiškėju metu patvirtino galimybę de facto vykdyti veiklą be poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo, o poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas nėra ta esminė dalis, dėl kurios leidimas negalėtų būti išduotas.

16. Pirmosios instancijos teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad jo veiksmai patvirtina, jog jis siekė tinkamai įgyvendinti vystomus vėjo jėgainių projektus, nes siekiu tinkamai įgyvendinti vystomus vėjo jėgainių projektus negali būti pateisinamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme expressis verbis įtvirtintų konkrečių reikalavimų kartu su prašymu išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pateikti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 5 punktas) nevykdymas.

17. Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, byloje nustatytas faktines aplinkybes (inter alia tai, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės laiku ir tinkamai įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 5 punkte įtvirtintą pareigą pateikti dokumentus), byloje kilusio ginčo pobūdį, vadovaudamasis protingumo principu, sprendė, kad Energetikos ministerija, priimdama ginčijamus sprendimus, nepadarė tokių VAĮ pažeidimų, kuriuos nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste būtų galima laikyti esminiais, jais nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir saugomi interesai.

18. Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Energetikos ministerija, priimdama ginčijamus sprendimus, tinkamai taikė galiojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

19. Pareiškėjas UAB „KJ 220“ apeliaciniame skunde (II t., b. l. 153-158) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo reikalavimus tenkinti, panaikinant atsakovo – Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimus, nurodytus raštuose Nr. (8.6-10)3-1882, (8.6-10)3-1883, (8.6-10)3-1884, (8.6-10)3-1885, (8.6-10)3-1886. Pareiškėjas taip pat prašo jam priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

20. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, pateiktos pareiškėjo skunde. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nurodytą reglamentavimą, neįvertindamas to, jog leidimo išdavimas pareiškėjui prisidėtų prie Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nurodytų tikslų įgyvendinimo. Pareiškėjas de facto (nors ir vėliau pateikdamas atitinkamus dokumentus) atitiko Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo, Energetikos ministerijos nustatytus reikalavimus ir pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti šią aplinkybę. Palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, pareiškėjas prarastų teisę į fiksuotą tarifą, t. y. patirtų reikšmingus nuostolius. Be to, Europos Komisija taip pat pabrėžia, kad netgi atsinaujinančių išteklių energetikos rėmimo pradžioje vykęs intensyvus progresas nepadėtų įgyvendinti minėtų tikslų, todėl yra būtina, kad visos Lietuvos Respublikos institucijos užtikrintų tolesnį atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros procesą. įskaitant ir pareiškėjo vykdomo projekto – vėjo jėgainės statybos – įgyvendinimą. Atitinkamai, teisės aktų aiškinimas, numatant papildomus ribojimus atsinaujinančius energetikos išteklius naudojantiems energijos gamybos objektams, prieštarauja šiems numatytiems tikslams.

21. Pareiškėjas nurodo, jog pats atsakovas keletą kartų atidėjo terminą, nustatytą dokumentams pateikti, nors Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atsakovas per 30 kalendorinių dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo dienos privalo išduoti gamintojui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus arba pateikti motyvuotą rašytinį atsisakymą išduoti leidimą. Tokie veiksmai aiškiai patvirtina atsakovo poziciją, jog poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas nėra ta esminė dalis, dėl kurios leidimas negalėtų būti išduotas. Priešingu atveju atsakovas per nurodytą 30 dienų terminą būtų aiškiai informavęs pareiškėją, kad jo prašymas dėl leidimo išdavimo netenkinamas. Tačiau atsakovas daugiau nei vienerius metus sudarė prielaidas gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas iš tiesų nėra tas dokumentas, dėl kurio nepateikimo per nurodytą 30 dienų terminą turėtų būti atsisakoma išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Pareiškėjas, pats siekdamas kuo operatyvesnio leidimo išdavimo, informavo atsakovą apie tai, jog poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas turėtų būti netrukus pateiktas (2014 m. III ketvirtį), o tai tik patvirtina pareiškėjo siekį tinkamai įgyvendinti vystomus vėjo jėgainių projektus.

22. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas, formaliai vadovaudamasis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, nenurodė atsakovo sprendimų priėmimą pagrindžiančių argumentų bei motyvų, t. y. kaip konkrečiai sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nepateikimas lemia būtinybę pareiškėjui neišduoti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Atsakovas, įvertindamas ilgą laiką trunkantį susirašinėjimą su pareiškėjui, atsižvelgdamas į jo atliktus veiksmus (dalyvavimą ir laimėjimą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) organizuotame skatinimo kvotų paskirstymo aukcione, sudarytą ketinimų protokolus, atliktas investicijas ir kitus veiksmus), taip pat tai, kad pareiškėjas patikino atsakovą, jog artimiausiu metu bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai, turėjo priimti kitokį sprendimą.

23. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog veiksmai (kai tam tikriems ūkio subjektams netaikomi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nustatyti reikalavimai, o kitiems subjektams (kaip pareiškėjas) tokie reikalavimai taikomi ir leidimą atsisakoma išduoti, nors poveikio sveikatai vertinimas yra atliktas) pažeidžia VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą, taip pat ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio nuostatas, įpareigojančias viešojo administravimo subjektus neprivilegijuoti atskirų ūkio subjektų ar jų grupių. Tokie dvigubi atsakovo taikomi standartai pažeidžia minėtas VAĮ 3 straipsnio, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio normas.

24. Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 164-168) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymima, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė visų reikiamų ir tinkamai įformintų dokumentų – sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, todėl leidimas jam nebuvo išduotas. Be to, pareiškėjas pats pripažįsta, kad iki šiol taip ir nepateikė Energetikos ministerijos kelis kartus reikalaujamo dokumento, t. y. sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Tokį sprendimą pareiškėjas pateikė tik 2015 m. vasario 11 d. įvykusio teismo posėdžio metu.

25. Pažymi, jog Energetikos ministerija, įgyvendindama vieną iš valstybės energetikos politikos prioritetų – atsinaujinančių išteklių plėtros – visada siekia sudaryti visas įmanomas galimybes pareiškėjams pateikti, pataisyti ar papildyti dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas netinkamai aiškina, kad Energetikos ministerija savo veiksmais patvirtino pareiškėjo galimybę de facto vykdyti veiklą be sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Vykusio susirašinėjimo metu Energetikos ministerija prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, siekiant įvertinti galimybę pareiškėjui išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Energetikos ministerija savo raštuose pareiškėjui nustatė galutinius terminus iki kada turi būti pateikti reikalaujami dokumentai, tačiau pareiškėjas reikiamų dokumentų nustatytais terminais nepateikė. Pareiškėjas, įgyvendindamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nurodytus tikslus, privalo laikytis visiems subjektams nustatytų taisyklių ir jų nepažeisti.

26. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai nesiremia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktu, kai šis uždavinys, perkeltas iš 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL L 2009140, p. 16), yra beveik pasiektas. Atitinkamai, pareiškėjas neteisus tvirtindamas, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslai yra pažeisti.

27. Atsakovas nurodo, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo, kuris yra lex specialis Elektros energetikos įstatymo atžvilgiu, 16 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatyta, kad asmuo, siekiantis gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, be kitų dokumentų, privalo pateikti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, patvirtinantį, kad nebus neigiamo poveikio žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai ar nebus sudarytos prielaidos tokiam neigiamam poveikiui atsirasti ir tokiu būdu užtikrinama pusiausvyra tarp ūkio subjektų ir visuomenės interesų.

28. Pažymi, jog pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją) turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir galimybes laiku gauti visus leidimui plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus reikalingus dokumentus bei juos pateikti Energetikos ministerijai.

29. Atsakovas nepagrįstais laiko pareiškėjo argumentus, kad kitiems subjektams išduodant leidimus gaminti elektros energiją ar leidimą didinti pajėgumus buvo taikomi kitokie standartai ir priimami kitokie sprendimai. Energetikos ministerija, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais ir laikydamasi lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principų, kiekvieną prašymą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus nagrinėja atskirai: vertinamas prašymas ir kartu su juo pateiktų dokumentų visuma, dėl kiekvieno prašymo priimamas atskiras sprendimas. Pareiškėjo minimu atveju kitas ūkio subjektas buvo pateikęs visus dokumentus, pagrindžiančius teisės aktų reikalavimus, siekiant gauti leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus. Kita vertus, administracinio sprendimo, priimto dėl kito ūkio subjekto, nagrinėjimas nėra šios bylos dalykas. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių apie UAB „Area energy” ir UAB „Alimera” nepasisako, nes tai nesusiję su šia byla subjektai.

30. Pabrėžia, jog Energetikos ministerija yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų darbą. Administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo (valstybės valdymo) subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas, yra neteisėtas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

31. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimų Nr. (8.6-10)3-1882, Nr. (8.6-10)3-1883, Nr. (8.6-10)3-1884, Nr. (8.6-10)3-1885, Nr. (8.6-10)3-1886, kuriais pareiškėjui UAB „KJ 220“ buvo neišduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant 0,35 MW vėjo elektrines Rūkštėnų k., Beržinių k., Skroblų k. 6, Vidgirių k., Grajauskų k. Vilkaviškio rajono savivaldybėje, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs teisinio pagrindo naikinti skundžiamus aktus.

33. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, inter alia teigdamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus. Šiuo atveju tarp šalių nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjas kreipėsi į Energetikos ministeriją siekdamas gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, dėl to, kad Energetikos ministerija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikė visų teisės aktuose numatytų dokumentų, ginčijamais sprendimais nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant 0,35 MW vėjo elektrines Rūkštėnų k., Beržinių k., Skroblų k. 6, Vidgirių k., Grajauskų k. Vilkaviškio rajono savivaldybėje, kurie yra privalomi pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalies 5 punktą, bei nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas prašydamas išduoti tokius leidimus Energetikos ministerijai iki ginčijamų sprendimų dienos nepateikė poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo. Ginčas tarp proceso šalių iš esmės kyla dėl to, ar atsakovas privalėjo pareiškėjui nustatyti ilgesnį arba pratęsti nustatytąjį terminą pateikti dokumentus, reikalingus leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimui. Pareiškėjas savo reikalavimus iš esmės grindžia teisėtų lūkesčių principu. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde suformuluotame prašyme pareiškėjas nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą, tačiau iš kitos apeliacinio skundo dalies turinio galima matyti, kad yra skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimas, todėl išplėstinė teisėjų kolegija šį netikslumą laiko rašymo apsirikimu.

34. Vertindama byloje susiklosčiusius santykius išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir LRKT) yra išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., LRKT 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimus). Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1660/2014, 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje A143-1660/2014, 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015).

35. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant dėl to, ar byloje vertinamu atveju galėjo susiformuoti pareiškėjo nurodytas teisėtas lūkestis, kurį teismas turi ginti, būtina įvertinti tris pagrindinius aspektus, galinčius nulemti tokių lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą – tai teisės nuostatos, kurių pagrindu susiformuoja teisėti lūkesčiai, subjektų elgesys, kuris patvirtina siekius įgyti tam tikras materialiąsias teises, bei atitinkami kompetentingų subjektų sprendimai ir/ar veiksmai (administraciniai aktai) (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje A492-1711/2014, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-723-858/2016).

36. Pirmoji teisėtų lūkesčių atsiradimo sąlyga yra pozityviosios teisės nuostatų egzistavimas, kurių pagrindu asmuo gali įgyti konkrečias materialiąsias teises. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalį (redakcija nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. liepos 1 d.), Energetikos ministerija per 30 kalendorinių dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo dienos privalo išduoti gamintojui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus arba pateikti motyvuotą rašytinį atsisakymą išduoti leidimą. Jeigu pateikti ne visi duomenys ar dokumentai, terminas skaičiuojamas nuo visų duomenų ar dokumentų pateikimo dienos.

37. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad galimybė leisti papildyti reikalavimų neatitinkantį prašymą numatyta šią procedūrą detalizuojančiose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintose Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse (redakcija nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d.), pagal kurias Energetikos ministerija, gavusi šiame skyriuje nurodytus dokumentus, patikrina, ar šie dokumentai bei juose esanti informacija atitinka leidimų išdavimo sąlygas, nurodytas 32 punkte, ir ne vėliau kaip per 34 punkte nustatytą laiką priima sprendimą išduoti leidimą arba atsisakyti išduoti leidimą (29 p.). Jeigu yra pagrindo įtarti, kad pateikti duomenys klaidingi, taip pat jeigu jų nepakanka nustatyti, ar dokumentai atitinka leidimų išdavimo sąlygas, Energetikos ministerija turi teisę per 15 dienų nuo dokumentų pateikimo dienos paprašyti papildomų duomenų ar dokumentų. Šiuo atveju sprendimo dėl leidimo išdavimo priėmimo terminas nustatomas iš naujo – nuo papildomos informacijos ar dokumentų pateikimo datos (30 p.). Jeigu gauti leidimą siekianti įmonė Energetikos ministerijai papildomai pateikia duomenis ar dokumentus arba juos pakeičia, taip pašalindama aplinkybes, trukdančias išduoti leidimą, ministerija priima sprendimą išduoti leidimą ar atsisakyti išduoti leidimą, 34 punkte nustatytą terminą pradėdama skaičiuoti iš naujo nuo papildomo duomenų ar dokumentų pateikimo ar jų pakeitimo dienos (31 p.). Energetikos ministerija per 30 dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo privalo išduoti įmonei pareiškėjai leidimą arba pateikti motyvuotą raštišką atsisakymą tai daryti. Jeigu pateikti ne visi duomenys ar dokumentai, terminas skaičiuojamas nuo visų duomenų ar dokumentų pateikimo dienos (34 p.).

38. Pažymėtina, jog šis reguliavimas imperatyviai nenurodo, ar byloje vertinamu atveju Energetikos ministerija turėjo besąlyginę pareigą pratęsti terminą pateikti reikalingus dokumentus, ar galėjo priimti skundžiamus sprendimus atsisakant tenkinti pareiškėjo prašymus – aptartos teisės normos palieka tam tikrą diskreciją viešo administravimo subjektui sprendžiant, ar terminas pateikti papildomus dokumentus gali būti pratęsiamas pakartotinai. Tai reiškia, kad taikydama Taisyklių 30, 34 punktus, Energetikos ministerija turėjo vadovautis bendraisiais teisės principais, be kita ko – gero viešojo administravimo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas reiškia, kad valdžios institucijos privalo užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, turi bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013, 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014).

39. Antroji sąlyga sprendžiant dėl teisėtų lūkesčių apsaugos yra paties pareiškėjo veiksmai, kuriais jis patvirtina siekį įgyti materialiąsias teises įstatyme numatytu būdu. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje vertinamu atveju pareiškėjas, siekdamas gauti leidimus, veikė pakankamai aktyviai, nuosekliai ir sąžiningai. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 23 d. pasirašė su UAB „Lesto“ ketinimų protokolus, kuriais, be kita ko, įsipareigojo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo skatinimo aukciono laimėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus gavimo bei įsipareigojo per 24 mėnesius baigti savo tinklų dalyje susijusius darbus ir pateikti reikalingus dokumentus Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos elektros įrenginių techninės būklės patikrinimo aktui-pažymai gauti (II t., b. l. 84-88; 96-100; 108-112; 120-124;132-136). VKEKK 2013 m. kovo 28 d. pripažino pareiškėją aukciono dėl skatinimo kvotų laimėtoju (II t., b. l. 102-103) ir pareiškėjas 2013 m. birželio 26 d. pateikė Energetikos ministerijai prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Pareiškėjas 2013 m. liepos 22 d. sudarė sutartį su UAB „Infraplanas“ dėl poveikio vertinimo ataskaitos parengimo, šioje sutartyje nurodytas darbų atlikimo terminas – 2014 m. I-II ketvirtis (I t., b. l. 153-155). Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, kuriuo buvo įvertintas pareiškėjo ketinamos vykdyti veiklos poveikis visuomenės sveikatai – poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą (I t., b. l. 95-97).

40. Pažymėtina ir tai, kad apie poveikio visuomenės sveikatai ataskaitos rengimo eigą pareiškėjas sistemingai informuodavo Energetikos ministeriją: pareiškėjas 2013 m. spalio 10 d. nurodė Energetikos ministerijai, kad yra atliekamos planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros (I t., b. l. 20-29); 2014 m. sausio 17 d., be kita ko, pateikė poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugų sutartį, kurioje nurodytas darbų atlikimo terminas – 2014 metų I-II ketvirtis (I t., b. l. 40-44). Pareiškėjas 2014 m. birželio 9 d. pateikė Energetikos ministerijai Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 13 d. raštus, kuriuose nurodyti UAB „Infraplanas“ parengtos poveikio vertinimo ataskaitos trūkumai bei pateikė UAB „Infraplanas“ 2014 m. birželio 9 d. raštus Marijampolės visuomenės sveikatos centrui, kuriuose informuojama apie teikiamą ištaisytą poveikio vertinimo ataskaitą (I t., b. l. 134-138).

41. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas byloje vertinamu atveju turėjo pareigą operatyviai kreiptis dėl leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo, kadangi 2012 m. lapkričio 23 d. ketinimų protokolų 2.16.7. punktuose nustatyta, jog elektros tinklų galios ir pralaidumų rezervavimas netenka galios, jei, be kita ko, gamintojas (UAB „KJ 220“) per 3 mėnesius nuo skatinimo kvotų aukciono laimėjimo nesikreipia dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo. Ši sąlyga yra numatyta VKEKK 2012 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. O3-203 įgyvendinant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 14 straipsnio 12 dalyje nustatytus įgaliojimus patvirtintame Elektros gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolo pavyzdinės formos 2.15 punkte. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo priėmimas yra pakankamai ilgas ir sudėtingas, laikui ir žmogiškiesiems ištekliams imlus procesas. Šios procedūros metu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-491 patvirtintuose Planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo metodiniuose nurodymuose (redakcija nuo 2004 m. liepos 9 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.) numatytų duomenų surinkimas ir pateikimas visuomenės sveikatos centrui gali užtrukti ilgiau negu 3 mėnesius, net ir jei ūkio subjektas veikia apdairiai bei rūpestingai. Atsižvelgiant į poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo gavimo procedūros sudėtingumą, toks VKEKK 2012 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. O3-203 įgyvendinant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 14 straipsnio 12 dalyje nustatytus įgaliojimus patvirtintame Elektros gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolo pavyzdinės formos 2.15 punkte nustatytas terminas yra santykinai trumpas.

42. Trečiuoju aspektu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prieš priimdama skundžiamus sprendimus Energetikos ministerija ne kartą pratęsė pareiškėjui terminą pateikti leidimams gauti reikalingus dokumentus, galėdama numatyti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo proceso trukmę. Energetikos ministerija pasiūlė pareiškėjui pateikti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnyje nurodytus dokumentus 2013 m. rugsėjo 12 d. (I t., b. l. 15-19); 2013 m. gruodžio 18 d. raštais nurodė pateikti trūkstamus dokumentus (tarp jų ir trūkstamą poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą) iki 2014 m. sausio 17 d. (I t., b. l. 30-39); 2014 m. gegužės 27 d. raštais nustatė dokumentų pateikimo terminą iki 2014 m. birželio 10 d. (I t., b. l. 45-49).

43. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. gegužės 27 d. Energetikos ministerija pratęsė terminą pareiškėjui jau po to, kai pareiškėjas jai pateikė su UAB „Infraplanas“ sudarytą sutartį dėl poveikio vertinimo ataskaitos parengimo, kurioje nurodytas darbų atlikimo terminas – 2014 m. I-II ketvirtis. Be to, ginčijamų sprendimų priėmimo metu iš pareiškėjo 2014 m. birželio 9 d. pateiktų duomenų buvo galima spręsti, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centrui jau buvo pateikta poveikio vertinimo ataskaita ir pagal šio Centro pastabas pateikta pataisyta poveikio vertinimo ataskaita, todėl priimant skundžiamus sprendimus Energetikos ministerija galėjo tikėtis, kad netrukus Marijampolės visuomenės sveikatos centras priims trūkstamą poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą.

44. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. V-474 patvirtinto Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nenumatytų poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atlikimo atvejų tvarkos aprašo 34 ir 43 punktus, Marijampolės visuomenės sveikatos centras privalėjo priimti sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių arba informuoti apie ataskaitos trūkumus pareiškėją per 20 darbo dienų, skaičiuojant šį terminą nuo 2014 m. birželio 9 d., kada UAB „Infraplanas“ pateikė pataisytą poveikio vertinimo ataskaitą.

45. Įvertinus šias faktines aplinkybes darytina išvada, kad iš pradžių nustačiusi 2014 m. sausio 17 dieną kaip dokumentų pateikimo terminą ir pareiškėjui pateikus sutartį su UAB „Infraplanas“ dėl poveikio vertinimo ataskaitos parengimo, kurioje nurodytas darbų atlikimo terminas – 2014 m. I-II ketvirtis, toliau savo veiksmais pratęsusi būtinų dokumentų pateikimo terminą, Energetikos ministerija de facto pripažino pareiškėjo galimybę pateikti trūkstamus dokumentus per šį laikotarpį.

46. Atsižvelgus į šios bylos faktines aplinkybes darytina išvada, kad ginčijamų atsakovo sprendimų priėmimas negali būti laikomas suderinamas su teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Energetikos ministerijos veiksmai, kuriais ji keletą kartų pratęsė dokumentų pateikimo terminą, susiklostęs faktinis ir teisinis kontekstas sudarė prielaidas pareiškėjui pagrįstai tikėtis, kad jis galės pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą iki 2014 m. II ketvirčio pabaigos. Energetikos ministerija tokį lūkestį sukūrė keletą kartų pratęsusi terminą pateikti papildomus dokumentus ir turėdama duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą galės pateikti 2014 m. II ketvirtį arba III ketvirčio pradžioje (atsižvelgiant į sutartyje numatytą poveikio vertinimo ataskaitos parengimo terminą ir Marijampolės visuomenės sveikatos centrui galiojantį 20 darbo dienų terminą). Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad faktiškai Marijampolės visuomenės sveikatos centras atitinkamą sprendimą priėmė 2014 m. birželio 25 d. – t. y. iki 2014 m. II ketvirčio pabaigos. Be to, nors atsakovas nurodo, kad pareiškėjas šį dokumentą pateikė tik pirmosios instancijos teismui, ši faktinė aplinkybė nelaikytina esmine, nes atsakovui priėmus ginčijamus sprendimus pareiškėjas negalėjo pagrįstai tikėtis, jog jis šiuos aktus panaikins pats.

47. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimdama skundžiamus sprendimus Energetikos ministerija nepagrįstai nepaisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taip pat gero viešojo administravimo principo. Šis pažeidimas turėjo esminę reikšmę pareiškėjo prašymų nagrinėjimo baigčiai, todėl skundžiami sprendimai yra neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.). Priimdama tokį sprendimą išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, jog juo nebus pažeistas viešasis interesas – priešingai, jis bus užtikrintas prisidedant prie Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 1 straipsnyje išdėstytų tikslų įgyvendinimo. Pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 25 d. sprendimas patvirtina, kad planuojamos ūkinės veiklos sąlygos atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus ir jomis nebus keliamas neigiamas poveikis gyventojų sveikatai.

48. Remdamasi tuo, kas nurodyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinėje byloje ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, byloje pateiktus įrodymus ir nepagrįstai netenkino pareiškėjo pateikto skundo reikalavimų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, naikinant Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1882, 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1883, 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1884, 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1885 ir 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1886 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 2 p.).

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti patirtas teismo išlaidas. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, jis turi teisę gauti iš kitos šalies patirtų išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas teismui pateikė 11 Eur žyminio mokesčio kvitą (II t., b. l. 159), likusių apeliaciniame bylos nagrinėjime patirtų išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo nepateikė. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnį, su prašymu priteisti teismo išlaidas turi būti pateikiamas šių išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas, todėl pareiškėjo prašymas tenkinamas priteisiant iš Energetikos ministerijos pareiškėjui patirtas 11 Eur išlaidas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą apmokėjimui, dėl kitų galimai patirtų išlaidų priteisimo pareiškėjas turi teisę teismui paduoti įstatymų reikalavimus atitinkantį prašymą ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo UAB „KJ 220“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1882, 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1883, 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1884, 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1885 ir 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1886.

Priteisti pareiškėjui UAB „KJ 220“ iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 11 Eur (vienuolika eurų) patirtų teismo išlaidų atlyginimą.             

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Anatolijus Baranovas

                                                                      Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Veslava Ruskan