Baudžiamoji byla Nr. 2K-317/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4.1;
2.4.7;
3.1.5.13 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,
gynėjai advokatei Renatai Narbutienei,
išteisintajam A. G.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės S. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies, 2, 5, 6 punktus, 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo šių nusikaltimų padaryme; A. A. ir I. V. civiliniai ieškiniai atmesti.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutartis, kuria pakeistas Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendis: A. G. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus, 227 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių; A. A. ir I. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti; kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. G. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies, 2, 5, 6 punktus buvo kaltinamas tuo, kad 1994 m. balandžio 19 d., apie 23 val., miške, esančiame prie Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero, Kalvarijos savivaldybės teritorijoje, D. T. žemės sklype, viršydamas iš anksto aptartas smurto naudojimo ribas, išėjo už susitarimo kartu su G. S., G. J. ir G. M. daryti savavaldžiavimą bei neteisėto laisvės atėmimo veiksmus ribų, tyčia, kankindamas itin žiauriai nužudė negalinčius pasipriešinti ir esančius bejėgiškos būklės du žmones. Jis, būdamas įsitikinęs, kad R. A. ir Z. V. 1993 m. gruodžio 13-16 d. iš jo motinai A. A. G. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno pats A. G., tariamai pagrobė broliui A. G. priklausančius pinigus – apie 14–16 tūkstančius litų įvairia valiuta, ir siekdamas šią pinigų sumą atgauti bei už jų vagystę ir brolio A. G. ligą atkeršyti, sukeliant fizines kančias bei psichinį diskomfortą R. A. ir Z. V., veikdamas bendrininkų grupe kartu su G. S., G. M. ir G. J., panaudodamas psichinį bei fizinį smurtą, taip sukeldamas pavojų nukentėjusiųjų sveikatai ir gyvybei, neteisėtai prievarta atėmė Z. V. ir R. A. laisvę ir, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos bei panaudodamas prieš nukentėjusiuosius Z. V. ir R. A. fizinę ir psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens – brolio A. G. teisę – į nuosavybės teise priklausančius apie 14–16 tūkstančius litų įvairia valiuta, tačiau, nepasiekęs norimo rezultato, Z. V. ir R. A. nužudė. Nusikalstama veika buvo padaryta esant šioms aplinkybėms:
A. G., vykdydamas kruopščiai parengtą nusikalstamos veikos planą, 1994 m. balandžio 19 d., apie 11 val., Kauno kūno kultūros instituto bendrabučio patalpose, esančiose Kaune, Perkūno alėjoje, G. S., G. J. ir G. M. paprašė, kad šie jam iš tariamų broliui A. G. priklausančių pinigų pagrobėjų, panaudojant fizinį bei psichinį smurtą, padėtų atgauti pavogtus pinigus. G. S., G. J. ir G. M. suprasdami, kad jie A. G. nurodytiems R. A. ir Z. V. darys poveikį savo buvimu, saugos juos, o esant tam tikroms aplinkybėms panaudos ir fizinę jėgą, prašymą priėmė. 1994 m. balandžio 19 d., apie 20 val., G. M., G. J., G. S. ir A. G., kuriam įgaliojimo pagrindu vairuojant automobilį VAZ 21063 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį N. R., Kalvarijos m., Vytauto g., šalia namo Nr. 101, panaudojo fizinę jėgą prieš Z. V. ir R. A. – sugriebę už drabužių įstūmė juos į automobilį VAZ 21063 ir susodino ant galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo G. M. su G. J. Ant automobilio priekinių sėdynių atsisėdo A. G. su G. S. A. G. kartu su G. S., G. J. ir G. M. automobiliu VAZ 21063, kurį vairavo A. G., Z. V. ir R. A. atvežė į mišką, esantį šalia Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero Kalvarijos savivaldybės teritorijoje, D. T. žemės sklype, kur A. G. vienam iš nukentėjusiųjų surišo rankas virve, kitam – surakino antrankiais ir pririšo juos prie medžių bei suguldė ant žemės. G. S., G. J. ir G. M. aukas saugant, kad nepabėgtų, A. G., suvokdamas, kad suduotų smūgių skaičius sukelia kančias nukentėjusiesiems, maždaug nuo 20 iki 23 val. R. A. ir Z. V. rankomis mušė į įvairias kūno vietas, grasino susidoroti tyrimo nenustatytu ginklu atimant jiems gyvybes ir reikalavo prisipažinti pagrobus pinigus bei juos grąžinti, tačiau šie kaltę neigė. A. G., tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas Z. V. ir R. A. dar labiau įbauginti ir taip psichiškai juos paveikti, kad šie prisipažintų pagrobę pinigus ir juos grąžintų, pats bei jo nurodymu G. S., G. J. ir G. M. pasikeisdami A. G. atsivežtu kastuvu šalia Z. V. ir R. A. iškasė duobę, atrišo nukentėjusiuosius nuo medžių. A. G. įsakius, Z. V. su R. A. sulipo į duobę. A. G. prieš Z. V. ir R. A. toliau tęsė psichinį smurtą, grasindamas jiems atsivežtu ir tyrimo metu nenustatytu ginklu atimti gyvybes, t. y. jei šie neprisipažins pagrobę pinigus ir jų negrąžins, tai juos nušaus, tačiau R. A. bei Z. V. ir toliau neigė savo kaltę. Tuo metu vienas iš nukentėjusiųjų iš virvių išsilaisvino rankas, iššoko iš duobės ir į A. G., G. M., G. S. bei G. J. šaudydamas iš revolverio bėgo nuo šių. A. G., G. M., G. S. ir G. J. nukentėjusįjį pagavo, G. M. sudavus kelis smūgius į nugarą, vėl surišo virve rankas ir įstūmė atgal į duobę. A. G., toliau tęsdamas prieš aukas psichinį ir fizinį smurtą, išėjo už susitarimo tarp G. M., G. S. ir G. J. ribų ir viršijęs iš anksto aptartas fizinio bei psichinio smurto naudojimo ribas tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į vieną iš nukentėjusiųjų. Kitam nukentėjusiajam pradėjus A. G. prašyti, kad šis jo pasigailėtų, už tai žadėjo atiduoti tariamai pagrobtus pinigus, tačiau A. G., ištaręs, kad „nėr išeities, reikia dėt ir kitą“, tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į antrą nukentėjusįjį. A. G., būdamas įsitikinęs, kad Z. V. ir R. A. negyvi, pats bei jo nurodymu G. S., G. J. ir G. M. A. G. atsivežtu kastuvu bei rankomis pradėjo aukas užkasinėti. Užkasinėjant vienas iš nukentėjusiųjų pradėjo keltis. A. G. galvodamas, kad Z. V. ir R. A. dar gyvi, ir suvokdamas, kad gyvybė nukentėjusiesiems bus neišvengiamai atimta itin žiauriai ir kankinančiai, besikeliantį bei kitą nukentėjusįjį subadė atsivežtu ir tyrimo metu nenustatytu peiliu, padarydamas tyrimo metu nenustatytą skaičių dūrių bei pjautinių žaizdų, t. y. sąmoningai pasirinko tokį itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą.
A. G. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas ir tuo, kad tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą teisėtą neveikimą, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus:
2006 m. kovo 22 d., nuo 16 iki 19 val., Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato areštinės patalpose, esančiose Vilniuje, T. Kosciuškos g., norėdamas, kad jam būtų pakeista kardomoji priemonė–suėmimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo, ir siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, valstybės tarnautojui – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos vyriausiajam tyrėjui E. G. už pageidaujamą teisėtą neveikimą, t. y. už tai, kad šis nevykdytų aktyvių bylos tyrimo veiksmų ir taip A. G. padėtų pakeisti kardomąją priemonę –suėmimą švelnesne, tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti 20 000 Lt kyšį.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. G., neteisingai ir prieštaringai įvertino faktines bylos aplinkybes bei teisme išnagrinėtus įrodymus, kaltinančius įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, o kai kurių iš viso nevertino arba iškraipė jų prasmę, taip pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenustatęs bylos aplinkybių, nenurodęs įrodymų įvertinimo motyvų, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje suformulavęs netinkamą išteisinimo pagrindą, iš esmės pažeidė ir BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų, 307 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimus.
Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus, tačiau pats iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas ir BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas.
Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų. Šis teismas, pripažindamas liudytojų G. S. ir G. M. parodymus prieštaringais ir nepatikimais, rėmėsi pernelyg akcentuota kritine nuostata bei iškėlė labai aukštus reikalavimus jų tikslumui. Liudytojo G. M. parodymų analizė iš esmės buvo paremta detaliu aplinkybių gretinimu tik su G. S. parodymais, bet ne su kitų įrodymų duomenimis apie bylos aplinkybes. Šis teismas G. S. ir G. M. parodymus vertino atskirai, nelygindamas jų su kitais byloje esančiais įrodymais.
Kasaciniame skunde pažymima, kad A. G. pareikštame kaltinime nurodyta, jog R. A. ir Z. V. buvo nužudyti iš A. G. atvežto ir tyrimo metu nenustatyto ginklo. Įtariamasis G. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „vyriškis, kuris buvo surištas virvėmis, dar begulėdamas ant žemės vienu momentu iš virvių išsilaisvino ir bėgdamas pradėjo šaudyti į juos iš savadarbio metalo spalvos ginklo, tačiau realiai šūvių nepasigirdo“. Po nurodytų asmenų nužudymo A. G. nurodymu jis, G. M., iš vieno nužudytojo atimtą ginklą įmetė į ežerą. Įtariamasis G. M. 2005 m. liepos 1 d. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą, iš kurios ginklą įmetė į ežerą. 2005 m. liepos 13 d. įvykio vietos apžiūros metu Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero šiaurinės pakrantės dugne buvo surastas ir paimtas ginklas, kurį parodymų atpažinti metu atpažino G. M., G. S. ir liudytoja E. B. (G.). Ši parodė, kad „ginklas yra panašus į tą, kurį namuose laikė Z. V.“. Įtariamasis G. S. parodė, kad „vienu momentu vienas iš tų vyrukų, kaip jis suprato, išsilaisvinęs rankas iš virvės, iššoko iš duobės ir į jį, A. G. ir G. M. pradėjo šaudyti iš ginklo, tačiau šūvių nepasigirdo, nes, matyt, ginklas užsikirto“. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2005 m. liepos 26 d. specialisto išvadoje Nr. 6167 nurodoma, kad tyrimui pateikto revolverio ruda spalva nėra pirminė, ji yra ginklo paviršių smarkiai pažeidusios korozijos (rūdžių) padarinys; metalinio blizgesio sidabro spalva yra pirminė šio revolverio spalva. Iš 2005 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvados Nr, 6166 matyti, kad rastame revolverio būgnelyje yra penki šoviniai.
Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad rastas revolveris „Iver Johnson“ ar 7,62 mm kalibro šovinių tūtelės negali būti susiję su A. G. inkriminuojama nusikalstama veika, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, apsiribojo dokumentų bei parodymų turinio išdėstymu, tačiau nepagrindęs išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepasisakė dėl G. M. ir G. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu juos apklausiant kaip įtariamuosius ir kaip liudytojus.
Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje neteisingai nurodyti specialisto parodymai, kuris teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad tirti pateiktos tūtelės yra 7,62 mm kalibro tarpinių šovinių, skirtų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatams AK-47, AKS-47, AKM-47, AKMS-47, rankiniams kulkosvaidžiams RPK-47 ir Simonovo konstrukcijos karabinams (SKS). Iš specialisto išvadoje nurodytų Kalašnikovo konstrukcijos automatų atlenkiamą buožę turi Kalašnikovo konstrukcijos automatas AKM-47, kurio visas ilgis sudaro iki 65 cm. Apeliacinis teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atliekant kratą A. G. priklausančiame name (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno A. G., be kitų daiktų, rastas ir automato „Kalašnikov“ vamzdžio antgalis.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas G. M. parodymus konstatavo, jog „tiek G. S., tiek ir G. M. turėjo matyti badymo peiliu epizodą <...> Tačiau G. M. viso bylos tyrimo – tiek ikiteisminio, tiek teisminio – metu neigė tokį epizodą. Jeigu praėjusiu ilgu laiko tarpu nuo inkriminuojamo įvykio iki parodymų davimo galima paaiškinti netikslumus ir prieštaravimus dėl įvykio laiko, trukmės, nusikaltimo įrankių ir kt, tai normalios psichikos žmogus, net ir praėjus daugiau kaip dešimčiai metų, negalėtų pamiršti tokio epizodo <...> Seka išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus arba G. S., arba G. M., arba jie abu melavo“. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nurodė tik teismo iškeltas, jokiais bylos duomenimis nepatvirtintas abejones dėl G. M. psichinės bei psichologinės būsenos, ir ji su šiais vertinimo motyvais nesutinka.
Prokurorė pažymi, kad Apeliacinis teismas, nepateikdamas jokių motyvų, nurodė, kad apklausiant įtariamąjį BPK 189 straipsnyje nenustatyta, jog apklausoje turi teisę dalyvauti kiti įtariamieji. Tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką tais atvejais, kai vienas įtariamasis duoda parodymus apie savo bendrininkų veiką, kitiems įtariamiesiems turi būti suteikta teisė užduoti klausimus. Pagal bendrą taisyklę Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies d punktas reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta adekvati ir reali galimybė ginčyti ir apklausti kaltinimo liudytoją arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje. Prokurorės manymu, padarydamas tokias išvadas Apeliacinis teismas neatsižvelgė į tai, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte nurodytos garantijos turi būti vertinamos kaip įeinančios į bendrąją teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kurią užtikrina Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, sąvoką. Todėl klausimas, ar procesas atitinka Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimus, turi būti sprendžiamas išnagrinėjus proceso visumą, o ne atskirą jo aspektą ar atskirą stadiją (EŽTT 1999 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje Krempovskij prieš Lietuvą). Visi įrodymai paprastai turi būti pateikti viešame teismo posėdyje, dalyvaujant kaltinamiesiems, siekiant užtikrinti proceso rungtyniškumą. Šis principas turi išimčių, bet jos negali pažeisti gynybos teisių; pagal bendrą taisyklę Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies d puntas reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta adekvati ir reali galimybė ginčyti ir apklausti kaltinimo liudytoją arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (EŽTT 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą). Prokurorės manymu, Apeliacinio teismo išvada, jog vien tai, kad išteisintasis A. G. bei jo gynėjai nedalyvavo ikiteisminio tyrimo metu atliktoje įtariamųjų G. S. ir G. M. apklausoje ir neturėjo galimybės užduoti jiems klausimų nepriklausomai nuo to, kad tokia teisė jam buvo suteikta baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų metu ir sudaro prielaidą konstatuoti Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą, vertintina kaip teisiškai nepagrįsta.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog ,,baudžiamojoje byloje iš esmės neginčijamai nėra įrodytas ir pats R. A. ir Z. V. mirties faktas. Jau anksčiau minėta, kad nėra tikrų įrodymų, jog po 1994 m. balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. būtų kur nors užfiksuoti gyvi, tačiau taip pat nėra ir neginčijamų įrodymų, kad R. A. ir Z. V. yra mirę“. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė dvi viena kitai prieštaringas išvadas: kad įrodyta, jog R. A. ir Z. V. po 1994 m. balandžio 19 d. niekas nematė, ir kad nėra neginčijamų įrodymų, jog šie yra mirę, todėl neaišku, dėl kokių motyvų teismas, padarydamas galutinę išvadą, remiasi tik viena iš jų. Be to, šis teismas neįvertino šių aplinkybių: nukentėjusioji V. Č., kiti R. A. ir Z. V. artimieji bei draugai teigė, kad nuo 1994 m. balandžio 19 d. jų nematė, apie jų buvimo vietą nežino; R. A. ir Z. V. asmens dokumentai buvo paimti iš jų artimųjų; R. A. Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimas pasibaigė 1994 m. gegužės 27 d., o Z. V. – 1999 m. liepos 7 d.; dėl naujų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų šie asmenys nesikreipė ir jų pasai 2005 m. lapkričio 28 d. automatiniu būdu sistemoje buvo paskelbti negaliojančiais. Teismas, remdamasis prielaidomis, padarė nemotyvuotą išvadą, kad R. A. ir Z. V. galėjo pasislėpti tiek nuo A. G., šiam kaltinant juos dėl pinigų vagystės, tiek nuo kitų asmenų, su kuriais jie turėjo konfliktų, tiek nuo teisėsaugos institucijų.
Kasaciniame skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog G. M. ir G. S. nuoseklius parodymus davė tik tada, kai procesiniuose veiksmuose nedalyvavo nei A. G., nei jo gynėjas. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad ir teisminio nagrinėjimo metu, kolegijos nariams užduodant klausimus, G. M. ir G. S. taip pat painiojosi savo parodymuose, o A. G. elgėsi egocentriškai, kaip ir akistatų su jais metu, norėdamas nukreipti dėmesį nuo atliekamo proceso veiksmo ir išvesti iš pusiausvyros akistatose dalyvavusius dalyvius (tai akivaizdu peržiūrėjus akistatų vaizdo įrašus).
Be to, apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas policijos pareigūnų naudojamą smurtą, padarė bylos duomenimis nepagrįstą prielaidą, kad G. M. ir G. S. galėjo A. G. apkalbėti siekdami ištrūkti iš suėmimo ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokurorė pažymi, kad BPK 139 straipsnis suteikia prokurorui teisę paskirtą kardomąją priemonę panaikinti, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeisti griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu išnyksta suėmimo, namų arešto ar įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo pagrindai ar šioms kardomosioms priemonėms taikyti reikalingos sąlygos, prokuroras privalo nedelsdamas priimti nutarimą paleisti į laisvę suimtą įtariamąjį arba panaikinti jam taikomą kardomąją priemonę – namų areštą ar įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, arba sušvelninti šių kardomųjų priemonių taikymo sąlygas. Prokurorės manymu, skundžiamą nutarties išvadą apeliacinės instancijos teismas galėjo padaryti tik apklausęs ikiteisminį tyrimą organizavusį ir jam vadovavusį prokurorą, ikiteisminio tyrimo pareigūnus, konstatavęs, kad G. M. ir G. S. nebuvo pagrindo švelninti paskirtos kardomosios priemonės (suėmimo), o prokuroras pažeidė BPK 139 straipsnio reikalavimus.
Be to, suabejojęs liudytojų G. M. ir G. S. parodymų patikimumu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo iškviesti ir apklausti prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tačiau tokių veiksmų neatliko ir padarė išvadą, nepagrįstą įrodymų tyrimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl G. M. ir G. S. parodymų, kuriuos šie davė apklausti kaip liudytojai, kurių metu taip pat tvirtino, kad būtent A. G. nužudė R. A. ir Z. V. Apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, kad byloje nėra nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai G. S. ir G. M. būtų darę kokį nors fizinį ar neteisėtą psichologinį spaudimą, dėl to jie būtų priversti apkalbėti A. G., nesiaiškino parodymų pakeitimo priežasčių, neįvertimo jų veiksmų teisėtumo ir šiuo klausimu nepriėmė jokio procesinio sprendimo.
Kasatorė nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nutaręs atlikti įrodymų tyrimą, jo metu apklausęs liudytoją G. J., nutartyje apie šį proceso dalyvį beveik neužsiminė, neįvertino prokurorės apeliaciniame skunde nurodytų 2006 m. vasario 6 d. vasario 13 d. ir kovo 6 d. slapto sekimo protokolų bei jų priedų, todėl neaišku, kaip pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl jų yra įvertintos apeliacinės instancijos teisme. Šis teismas, neįvertinęs liudytojo G. J. parodymų, bei jo parodymų, duotų išklausius pokalbių įrašus, praktiškai nenagrinėjęs ir neįvertinęs slapto sekimo metu gautų duomenų, bylos nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, skundžiamojoje nutartyje nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaltinimas A. G. dėl valstybės tarnautojo papirkimo neįrodytas, todėl šis pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šį nusikaltimą. Kauno apygardos teismas išteisinamąjį nuosprendį dėl šios dalies pagrindė neišsamiai ir šališkai ištirtais bei įvertintais kaltinamojo A. G., liudytojo E. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais bei duomenimis, esančiais 2006 m. kovo 24 d. slapto sekimo protokole ir jo priede. Apeliacinis teismas konstatavo, kad nenustatyta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, ir A. G. išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Prokurorė teigia, kad Apeliacinis teismas, padarydamas tokią išvadą ir ją iš ėmės pagrįsdamas tik išteisintojo A. G. parodymais, o ne nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų tyrimo vertinimo taisykles. Teismas, neįvertinęs A. G. parodymų kartu su kitais byloje surinktais įrodymais – E. G. parodymais, slapto sekimo protokolu bei jo priedais, padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad „ne bet koks A. G. samprotavimas, kalbėjimas apie pinigus gali būti traktuojamas kaip pareigūno papirkimas, būtina įrodyti, kad A. G. siekė E. G. perduoti pinigus už tai, kad šis, kaip valstybės tarnautojas, atliktų A. G. naudai tam tikrus veiksmus“. Prokurorės manymu, parodymai (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami ar priimami remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens polinkius, asmenybės bruožus ir pan. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas slapto sekimo protokolą ir jo priedą, pasisakė tik dėl jo dalies ir nepateikė argumentų, kodėl nevertina viso jo turinio ir nenurodo tokio vertinimo motyvų. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. G. atliko bei dalyvavo visuose dėl A. G. inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų atliktuose tyrimo procesiniuose veiksmuose, todėl ta aplinkybė, kad A. G. būtent E. G. laikė tuo asmeniu, nuo kurio priklauso tolesnė bylos eiga ir kad jam, t. y. „operui, kuris tiria bylą“ siūlė kyšį, nelaikytina subjektyviu paties E. G. manymu. Prokurorės nuomone, Apeliacinis teismas neatliko išsamios įrodymų analizės, nepasisakė dėl konkrečių įrodymų, jų tarpusavyje nesusiejo, iškraipė A. G. pokalbio, užfiksuoto priede prie slapto sekimo protokolo, prasmę, nemotyvuotai atmetė E. G. parodymus, taip sumenkindamas jų įrodomąją vertę ir pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė A. G. parodymams, kurie nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminių nagrinėjimų metu nebuvo patvirtinti jokiais kitais duomenimis.
Kasaciniame skunde dar nurodoma, kad Apeliacinis teismas, keisdamas išteisinimo pagrindus (tai yra esminis nuosprendžio pakeitimas), turėjo priimti naują nuosprendį, nors išteisinamojo nuosprendžio rūšis nesikeičia. Be to, neaišku, kurias prokurorės ir nukentėjusiosios skundų dalis Apeliacinis teismas iš dalies tenkino, nes keisti išteisinamojo nuosprendžio pagrindus nebuvo prašoma nė viename skunde, o kitų pakeitimų teismas nepadarė.
Prokurorė apibendrindama nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas bylos nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių jo argumentų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų taikymo
1. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo; pagal šio straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Reikalavimas išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo suponuoja teismo pareigą ne tik atsakyti į skunde išdėstytus argumentus, bet ir įvertinti reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų visumą. Tikrindamas apskųsto nuosprendžio pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas ištyrė ir atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar pakanka įrodymų išvadoms padaryti, ar įrodymai teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-7-629/2006). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.
Apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą ir tikrindamas išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, šių įstatymo reikalavimų nesilaikė. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino prieštaringai, atskirai vienus nuo kitų bei nuo jų visumos, kai kurių įrodymų iš viso nevertino arba vertino iškraipydamas jų prasmę, taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, tačiau pats iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes vertino įrodymus atskirai vienus nuo kitų, dalies įrodymų iš viso nevertino, kilus abejonių dėl jų leistinumo, patikimumo, neišnaudojo visų procesinių galimybių prieštaravimams ir abejonėms pašalinti. Pažymėtina, kad sprendimas atmesti apeliacinį skundą gali būti priimtas tik įsitikinus, jog apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu bei teisėtumu ir jie paneigiami byloje surinktais įrodymais, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų nuosprendžiui panaikinti ar pakeisti.
2. Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs situacijos, kuri buvo iki 1994 m. balandžio 19 d. įvykių ir po jų, neanalizavęs liudytojų A. Š., V. J., R. K., A. D., G. S. parodymų atsiradimo aplinkybių ir priežasčių, neištyręs liudytojo Nr. 2–05, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų, nuosprendyje nemotyvuotai konstatavo, jog byloje yra ir kitų asmenų parodymų, kurie nepaneigti bylos nagrinėjimo metu, kad R. A. ir Z. V. matė po 1994 m. balandžio 19 d.
Apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl šio apeliacinio skundo argumento, išdėstęs liudytojų R. K. ir V. J. parodymus, duotus 1994 m. spalio 27 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui, R. K. – ir bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, liudytojų A. Š., D. M. A. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, liudytojos E. Š. parodymus, perskaitytus teisme BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, pagal kuriuos R. K. ir V. J. 1994 m. vasarą R. A. ir Z. V. matė Klaipėdoje, Kalvarijoje sklido kalbos, kad kažkas juos matė ir Kaliningrade, valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Operatyvinės veiklos valdybos duomenis, pagal kuriuos R. A. 2000 m. gegužės 28 d. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, konstatavo, kad „nurodyti faktiniai duomenys nėra patikimi, jie yra prieštaringi, kai kurie visiškai paneigiami kitais byloje surinktais įrodymais“.
Apeliacinis teismas, nurodęs, kad liudytojas R. K., 2005 m. liepos 18 d. apklaustas tyrėjo, o B. J., apklaustas pirmosios instancijos teisme, paneigė savo 1994 m. duotus parodymus, jog jie matė R. A. ir Z. V. Klaipėdoje 1994 m. vasarą, kaip melagingus, nes šie duoti prašant A. G. brolio T. G., po kurių davimo A. G. buvo paleistas iš suėmimo, remdamasis VĮ Palangos oro uosto raštais, pagal kuriuos R. A. 2000 m. gegužės 28 d. iš Palangos oro uosto neišskrido, kitais rašytiniais įrodymais, liudytojų G. S., A. D. parodymais, esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatlikęs išsamesnės ir konkretesnės minėtų įrodymų analizės, kitų byloje esančių įrodymų ir duomenų tyrimo bei vertinimo atskirai ir jų visumos, padarė abejotiną, dviprasmišką išvadą, būtent, kad „aptartų faktinių duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad byloje nėra neginčytinai nustatyta, jog po 1994 m. balandžio 19 d. kas nors būtų matęs Z. V. ir R. A., ar kitaip užfiksavęs juos“.
Apeliacinis teismas, neatlikęs visų reikšmingų įrodymų tyrimo ir vertinimo, nurodė ir tai, kad byloje „nėra tikrų įrodymų, jog po 1994 m. balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. būtų kur nors užfiksuoti gyvi, tačiau taip pat nėra ir neginčijamų įrodymų, kad R. A. ir Z. V. yra mirę“. Taip apeliacinės instancijos teismas, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, savo sprendime padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas.
Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog nukentėjusioji V. Č., kiti R. A. ir Z. V. artimieji bei pažįstami, apklausti kaip liudytojai (I. V., V. V., E. B., V. Č., V. Č., A. T., P. A. R., R. V., K. M. ir kt.), patvirtino, jog nuo 1994 m. balandžio 19 d. jų nematė; R. A. ir Z. V. asmens dokumentai buvo paimti iš jų artimųjų; R. A. Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimas pasibaigė 1994 m. gegužės 27 d., o Z. V. – 1999 m. liepos 7 d.; dėl naujų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų šie asmenys nesikreipė ir jų pasai 2005 m. lapkričio 28 d. automatiniu būdu duomenų bazėje buvo paskelbti negaliojančiais. Be to, byloje esančiais Marijampolės policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus duomenimis, R. A. ir Z. V. yra dingę be žinios 1994 m.; Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybos, policijos komisariatų ir prokuratūrų duomenimis, šios institucijos nuo 1994 m. pagal kompetenciją apie R. A. ir Z. V. informacijos neturi; pagal kitų Lietuvos Respublikos institucijų byloje esančius duomenis, jokios R. A. ir Z. V. veiklos po 1994 m. balandžio 19 d. nenustatyta. Apeliacinis teismas, nepaisydamas šių aplinkybių ir įrodymų, neįvertinęs jų visumos, remdamasis vien prielaidomis, o ne nustatytais faktais ir įrodymais, padarė jokiais duomenimis neparemtą išvadą, kad R. A. ir Z. V. „galėjo turėti motyvą pasislėpti“ tiek nuo A. G., šiam kaltinant juos pinigų vagyste, tiek nuo kitų asmenų, su kuriais jie turėjo konfliktų, tiek nuo teisėsaugos institucijų.
Be to, Apeliacinis teismas nustatė, kad liudytojai R. K. ir B. J. 1994 m. šios baudžiamosios bylos tyrimo metu 1994 m. spalio 27 d. davė melagingus parodymus, jog 1994 m. vasarą Klaipėdoje matė R. A. ir Z. V., prašomi išteisintojo A. G. brolio T. G. Po šių parodymų davimo A. G., kuriam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 1994 m. lapkričio 4 d. iš suėmimo paleistas. Apeliacinio teismo posėdyje apklaustas liudytojas Nr. 2–05, kuriam taikomas anonimiškumas, patvirtino, kad 1994 m. ,,G.“ labai išgyveno, jog kažkokie jo draugai, esantys laisvėje, ,,neskiltų“, t. y. kam nors neprasitartų apie dviejų žmonių nužudymą; liudytojas matė, kaip ,,G.“ parašė raštelį, kurį perdavė išeinančiam į laisvę V. Š., ir prašė, kad raštelį pastarasis perduotų ar tai draugams, esantiems laisvėje, ar tai broliui. 2006 m. kovo 28 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole ir suvestinėje užfiksuotas pokalbis tarp A. G. ir T. G. (A. G. brolių), kurie svarstė, kad galima surasti moterį, kuri paliudytų, jog Z. V. ir R. A. matė Kaliningrade, kad taip paliudijus „byla būtų baigta“ (T. 10, b. l. 89–92). Teismas šių duomenų nesvarstė ir nevertino, kaip ir duomenų apie R. A. ir Z. V. tariamą išvykimą į užsienį tuo aspektu, ar nebuvo tokiais veiksmais siekiama klaidinti ikiteisminį tyrimą ir teismą.
3. Apeliacinis teismas, remdamasis A. G. (šis neneigė, kad dėl jo turėtų pinigų vagystės 1993 m. gruodžio mėn. kaltu įtarė ir Z. V. bei R. A.), liudytojų E. B., O. O., A. T. parodymais, konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti, jog A. G. spaudė Z. V. ir R. A., reikalaudamas grąžinti pinigus (kurie buvo pagrobti iš A. G. gyvenamosios vietos 1993 m. gruodžio mėn.), santykiai tarp A. G. ir Z. V. bei R. A. buvo įtempti, padarė išvadą, kad prielaidos padaryti inkriminuojamą nusikalstamą veiką buvo (priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad neaišku, ar A. G. grasinimai R. A. ir Z. V. buvo realūs).
Kartu Apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl A. G., liudytojų G. S., G. J., G. M., R. L., K. M., M. M. duotų parodymų apie Z. V. ir R. A. įsėdimo 1994 m. balandžio 19 d. (po šios dienos Z. V. ir R. A. giminės ir pažįstami jų niekada nebematė ir iš jų jokių žinių nebegavo) į A. G. vairuojamą automobilį VAZ 21063 aplinkybes (pagal kurias jie į automobilį buvo įsodinti prievarta; apie tai davė parodymus ir liudytojas Nr. 1-05, kuriam taikomas anonimiškumas, tačiau jis teisme nebuvo apklaustas), daro išvadą, kad šios aplinkybės neturi labai svarbios reikšmės sprendžiant esminį bylos klausimą – kas įvyko 1994 m. balandžio 19 d., apie 23 val., inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo vietoje – miške, esančiame prie Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero, Kalvarijos savivaldybės teritorijoje (D. T. žemės sklype). Tokia išvada padaryta ignoruojant neabejotinai svarbią bylai teisingai išspręsti aplinkybę. Juo labiau kad nustatyta, jog nukentėjusių asmenų prievartinis įsodinimas į A. G. automobilį ir nuvykimas į inkriminuojamą nusikaltimo padarymo vietą prie Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero bei tolesni veiksmai yra jų seka. Taigi apeliacinės instancijos teismas, išdėstęs reikšmingas bylai aplinkybes (dėl A. G. grasinimų Z. V. ir R. A., kaltinant juos pinigų grobimu, nukentėjusiųjų įsodinimo į automobilį), vertino jas neatsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį bei sąsajas su tolesniais veiksmais, vykusiais tą pačią dieną prie Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero, neatsižvelgdamas į įrodymų visetą.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų G. M. ir G. S. parodymus, nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis prieštaringais jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių vėliau teisme jie atsisakė. Tačiau tokios išvados negalima laikyti pagrįsta, nes teismas įžvelgė prieštaringumus G. M., G. S. parodymuose, juos vertindamas atskirai nuo byloje esančių įrodymų visumos, kitų faktinių aplinkybių, neįvertinęs parodymų davimo aplinkybių. Teismas įžvelgęs tariamus G. M. ir G. S. apklausų metu padarytus procesinius pažeidimus nepagrįstai sumenkino jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat analogiškų parodymų, duotų tyrėjams, bei parodymų, duotų atliekant kitus procesinius veiksmus (akistatas, parodymų patikrinimus vietoje), įrodomąją reikšmę.
Aptariant Apeliacinio teismo nurodytus procesinio įstatymo pažeidimus, padarytus G. S. ir G. M. apklausų metu, pažymėtina, kad pagal BPK 189 straipsnį ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis gali būti apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, kai manoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu jis gali pakeisti duotus parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama įtariamojo apklausa svarbi tuo, kad toks įtariamojo parodymų procesinis įforminimas turi reikšmės tokių parodymų įrodomajai galiai ir iš esmės prilygsta parodymų, duotų teismo proceso metu, įrodomajai galiai (kasacinės nutartys Nr. 2K-412/2008, 2K-274/2008). Jeigu asmuo teismo posėdžio metu pakeičia parodymus ir jie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tuomet parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdyje tiriami ir vertinami byloje esančių įrodymų visete. Teismas gali grįsti savo išvadas ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ar prokurorui duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus (kasacinės nutartys Nr. 2K-615/2010, 2K-113/2011).
Apeliacinės instancijos teismo manymu, G. S. parodymai, duoti 2005 m. birželio 30 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui, negali būti laikomi įrodymais, nes apklausos protokolas neatitinkąs BPK 179 straipsnio 2 dalies, 188 straipsnio 4 dalies, 189 straipsnio 4 dalies reikalavimų, esą jis iš esmės visiškai identiškas prokuroro prašymo apklausti kaip įtariamąjį G. S. tekstui, o G. S. teisme paaiškinęs, kad realios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvę. Tačiau tokia teismo išvada kelia pagrįstų abejonių. Iš minimų procesinių dokumentų matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant kaip įtariamąjį G. S. dalyvavo gynėja, prokurorė, teismo posėdžių sekretorė fiksavo apklausą ir surašė apklausos protokolą, kurį visi dalyvavę asmenys pasirašė ir dėl protokolo turinio niekas, taip pat pats G. S. ir jo gynėjas, pastabų nepareiškė. Apklausa truko pusantros valandos, ir jau vien ši aplinkybė kelia rimtų abejonių G. S. aiškinimu, kad jis ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo realiai apklaustas. Tai, kad teismas minimus procesinius dokumentus laikė identiškais ir tai iš esmės nulėmė G. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, vertinimą, taip pat kelia pagrįstų abejonių. Iš šių procesinių dokumentų matyti, kad jų tekstus vargu ar galima laikyti identiškais, nes 2005 m. birželio 30 d. įtariamojo G. S. apklausos protokole yra detalių, kurių nėra kituose procesiniuose dokumentuose. Pagaliau, jeigu tokie procesiniai dokumentai savo turiniu ir būtų identiški, ši aplinkybė negali sumenkinti jų įrodomosios reikšmės, juo labiau jeigu juose nurodytos aplinkybės paremtos kitais byloje esančiais įrodymais. Kilus abejonių dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos, Apeliacinis teismas turėjo visas galimybes atlikti platesnį šių aplinkybių tyrimą, tačiau to nepadarė.
5. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad Apeliacinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tai, kad įtariamasis A. G. bei jo gynėjas nedalyvavo ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant įtariamuosius G. S. bei G. M. ir neturėjo galimybės užduoti šiems klausimų nepriklausomai nuo to, kad tokia teisė jam buvo suteikta baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų metu, sudaro prielaidą konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimai nėra savitiksliai, tačiau turi būti aiškinami atsižvelgiant į bendrąjį proceso teisingumo principą, įtvirtintą šio straipsnio 1 dalyje. Klausimas, ar procesas atitinka Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimus, turi būti sprendžiamas, išnagrinėjus proceso visumą, o ne atskirą jo aspektą ar atskirą stadiją (Krempovskij v. Lithuania, no. 37193/97, decision of 20 April 1999).
Paprastai visi įrodymai turi būti pateikti viešame teismo posėdyje, dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos nagrinėjimą. Tačiau tai nereiškia, jog tam, kad liudytojų parodymai galėtų būti laikomi įrodymais, jie visada turi būti duodami viešame teismo posėdyje. Liudytojų parodymų, gautų ikiteisminio tyrimo stadijoje, laikymas įrodymais ir panaudojimas pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies d punktu, jeigu buvo gerbiamos gynybos teisės. Paprastai šios teisės reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėliau procese (Balčiūnas v. Lithuania, no. 17095/02, judgement of 20 July 2010).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, taikomo kartu su 6 straipsnio 1 dalimi, pažeidimai dėl teisės apklausti kaltinimo liudytojus paprastai nustatomi tais atvejais, kai nuosprendis grindžiamas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais liudytojo, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas jokioje proceso stadijoje (Bonev v. Bulgaria, no. 60018/00, judgement of 8 June 2006; Krivoshapkin v. Russia, no. 42224/02, judgement of 27 January 2011). Kita vertus, tais atvejais, kai asmuo turėjo galimybę apklausti kaltinimo liudytoją nagrinėjant bylą teisme, apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas šio liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo stadijoje, savaime nesukelia nurodytų Konvencijos nuostatų pažeidimo. EŽTT yra nurodęs, kad jis negali abstrakčiai pripažinti, jog visais atvejais turėtų būti remiamasi parodymais, kuriuos liudytojas duoda viešame teismo posėdyje ir prisaikdintas, teikiant jiems prioritetą kitų to paties liudytojo parodymų, duotų baudžiamojo proceso metu, požiūriu; taip yra net ir tada, kai šie skirtingu metu duoti parodymai prieštarauja vieni kitiems (Doorson v. the Netherlands, no. 20524/92, judgement of 26 March 1996). Tik tai, kad liudytojai apklausiami teisme atsisakė savo pradinių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam nedalyvaujant, savaime negali pakeisti išvados, kad kaltinamasis turėjo tinkamą ir pakankamą galimybę juos apklausti nagrinėjant bylą teisme (Andrei Iulian Ro?ca c. Roumanie, no. 37433/03, arr?t du 3 mai 2011; Camilleri v. Malta, no. 51760/99, decision of 16 March 2000). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal EŽTT praktiką Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto garantijos gali būti didele dalimi įgyvendinamos suteikiant galimybę pateikti liudytojui klausimų akistatos metu (Kachan c. Pologne, no 11300/03, arr?t du 3 novembre 2009; Vozhigov v. Russia, no. 5953/02, judgement of 26 April 2007; a contrario Pacula c. Lettonie, no 65014/01, arr?t du 15 septembre 2009).
A. G. nedalyvavo ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant įtariamuosius G. M. ir G. S., davusius jį kaltinančius parodymus, nes tai nenumatyta BPK 189 straipsnyje, nustatančiame ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos įtariamojo apklausos tvarką. Tačiau jis ir jo gynėjai turėjo galimybę apklausti šiuos liudytojus nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ir šia galimybe pasinaudojo. Be to, A. G. dalyvavo akistatose su šiais įtariamaisiais, kurių metu jie patvirtino esmines 1994 m. balandžio 19 d. įvykusių įvykių aplinkybes, ir turėjo galimybę aiškintis ir ginčyti šiuos parodymus. Tai, kad įtariamasis G. S. akistatos metu atsisakė atsakinėti į kai kuriuos A. G. ar jo gynėjo užduotus klausimus taip pat negali būti pagrindas vertinti šį įrodymą kaip neatitinkantį leistinumo reikalavimų, nes įtariamasis turi teisę, bet ne pareigą duoti parodymus. Nėra pagrindo teigti, kad G. S. ir A. G. akistata atlikta esmingai pažeidžiant BPK 190 straipsnio 3 dalies nuostatas.
6. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nurodė, kad atliekant jo apklausą buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, pažymėjo, kad G. M. ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustas, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo. Tačiau pažymėtina, kad teismai G. S., G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš esmės ignoravo (kasacinė byla Nr. 2K-592/2010).
G. S. ir G. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, laikytini įrodymais, kurie vertintini visete su kitais byloje esančiais įrodymais. Šių apklausų metu G. S. ir G. M. tvirtino, kad 1994 m. balandžio 19 d. jie bei G. J., paprašyti A. G. padėti atgauti Z. V. ir R. A. pagrobtus pinigus, juos įsodino į A. G. vairuojamą automobilį VAZ 21063 ir nuvežė į mišką, esantį šalia Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero, kur A. G. vienam iš nukentėjusiųjų virve surišo rankas, kitam – surakino antrankiais, mušė į įvairias kūno vietas, grasino ginklu nužudyti, reikalavo prisipažinti pagrobus pinigus ir juos grąžinti. A. G. nurodymu ir jo atsivežtu kastuvu šalia Z. V. ir R. A. jie iškasė duobę, į kurią paliepus sulipo Z. V. ir R. A. Vienas iš nukentėjusiųjų, iš virvių išsilaisvinęs rankas, iššoko iš duobės ir bandė išsitrauktu ginklu šaudyti, tačiau šūvių nebuvo. Jie šį nukentėjusįjį pagavo ir įstūmė atgal į duobę. Po to A. G. turėtu ginklu abu nukentėjusiuosius nušovė, o pagal G. S. parodymus, dar subadė peiliu, ir juos užkasė. G. S. ir G. M. iš esmės tokius parodymus davė ir akistatų su A. G., parodymų patikrinimo vietoje metu, ir apklausiami kaip liudytojai.
Teisiamojo posėdžio metu G. S. ir G. M. pakeitė parodymus ir ėmė aiškinti įvykio aplinkybes vienodai kaip ir A. G. bei G. J.. Pažymėtina, kad A. G. parodymai, apklausiant jį 1994 m. ir atnaujinus ikiteisminį tyrimą 2005 m., buvo skirtingi ir nenuoseklūs (tai nurodė ir Apeliacinis teismas), o G. J. ikiteisminio tyrimo metu apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes parodymų nedavė. Šie asmenys teisiamajame posėdyje ėmė aiškinti, kad 1994 m. pavasarį jie visi važiavo pasikalbėti dėl pagrobtų pinigų su Z. V. ir R. A., kuriuos sutiko Kalvarijoje, ir važiuodami į Liubavos kaimą užsuko prie ežero. A. G. prašė G. S. pasikalbėti su Z. V. ir R. A. dėl pinigų. G. S., G. M. ir G. J. pasikalbėjus su Z. V. ir R. A., kažkuris iš jų prisipažino, kad pagrobtus iš A. G. pinigus jie „prasukę“, siūlė pasidalyti, prašė leisti pasitarti. Apie tai jie pasakė A. G. R. A. ir Z. V. paėjus į šoną, Z. V. išsitraukė ginklą, du kartus šovė į jų pusę ir kartu su R. A. nubėgo miško link, o jie, išsigandę šūvių, išvažiavo į Kauną.
Apeliacinis teismas, pažymėjęs, kad G. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodymų patikrinimo vietoje, akistatos su A. G., G. S. parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos su A. G. metu duoti parodymai visiškai ar iš dalies prieštarauja G. S. ir G. M. parodymams, duotiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, sprendė, kurie parodymai yra teisingi, tačiau tai atliko, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas svarbias bylos aplinkybes, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kruopščiai palyginant, vertinant jų visumą, iš esmės apsiribojęs procesinių dokumentų bei parodymų turinio išdėstymu.
Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, kai nacionaliniai teismai susiduria su keliomis priešingomis tiesos versijomis, kurias pateikia tas pats asmuo, tai, jog jos galiausiai teikia parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo institucijoms (pareigūnams), pirmenybę viešai nagrinėjant bylą teisme duotų parodymų atžvilgiu, savaime nesukelia problemos pagal Konvenciją, jeigu šis pasirinkimas yra pagrįstas (motyvuotas) ir parodymai duoti savanoriškai (Camilleri v. Malta (dec.), no. 51760/99, 16 March 2000; Lutsenko v. Ukraine, no. 30663/04, judgement of 18 December 2008).
Teismas G. M. ir G. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodymų patikrinimo vietoje metu nevertino su kitais įrodymais ir duomenimis, gautais šių asmenų parodymų dėka, bei su kitais įrodymais, būtent: revolverio „Iver Johnson“ suradimo Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežere aplinkybėmis (T. 7, b. l. 138–144), specialisto išvadų duomenimis (T. 7, b. l. 148, 149, 151, 155), šio revolverio atpažinimo duomenimis (T. 4, b. l. 167–169, T. 7, b. l. 168–169, T. 8, b. l. 63–64), įvykio vietoje rastų dviejų 7,62 mm kalibro šovinių tūtelių duomenimis (T. 6, b. l. 123–135, 144–147), specialisto išvada (T. 6, b. l. 139–143), taip pat su slapto sekimo protokoluose (T. 15, b. l. 39–54, 59–65), vaizdo kasetėje užfiksuotais duomenimis (T. 14, b. l. 1–15, 194–195), kratos protokole nurodytais duomenimis (T. 9, b. l. 150–151), įslaptinto liudytojo Nr. 2-05 parodymais bei byloje esančių įrodymų visuma.
Apeliacinis teismas padarė išvadą, kad revolveris, rastas Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežere, ir įvykio vietoje prie šio ežero rastos dvi šovinių tūtelės nėra susiję su A. G. inkriminuojama veika. Tačiau teismas ignoravo specialisto išvadoje nurodytus duomenis, būtent, kad revolverio „Iver Johnson“ būgnelyje buvo penki neiššauti šoviniai, t. y. tiek šovinių, kiek jame yra kamerų. Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad: G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad vienas iš nukentėjusiųjų, iššokęs iš duobės, bandė šaudyti, tačiau šūvių nepasigirdo, iš jo buvo atimtas ginklas ir įmestas į ežerą; įvykio vietoje rastos dvi tūtelės yra fabrikinės 1992 m. Rusijos gamybos 1943 m. pavyzdžio 7,62 mm kalibro tarpinių šovinių, skirtų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatams; G. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusieji buvo nušauti dviem šūviais iš ginklo, panašaus į Kalašnikovo automatą, kurį atsivežė A. G.; kratos metu A. G. namuose, kuriuose gyveno ir A. G., buvo rastas Kalašnikovo automato vamzdžio antgalis.
Apeliacinis teismas be pagrindo akcentavo tą aplinkybę, kad G. S. ir G. M. nurodė, jog iš nukentėjusiojo atimtas ginklas buvo savadarbis, o G. M. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytoje vietoje Asijavičiaus ežero šiaurinės pakrantės dugne surastas ir paimtas revolveris „Iver Johnson“ buvo pramoninės gamybos. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad pagal specialisto išvadą tai seno modelio revolveris. Pažymėtina, kad Apeliacinis teismas nepasisakė ir dėl to, kad: daiktų parodymo atpažinti metu G. M. nurodė šį ginklą kaip vieną iš dviejų, kurie buvo panašiausi į ginklą, kurį jis matė pas Z. V. ar R. A., nes jis senovinio modelio (T. 7, b. l. 168–169); G. S. atpažino šį revolverį nurodydamas, kad jis panašus į savos gamybos ginklą ir kad tuo metu ginklas buvęs baltos spalvos (T. 8, b. l. 63–64); liudytoja E. B. (G.) taip pat atpažino revolverį „Iver Johnson“, nes „ginklas panašus į tą, kurį namuose laikė Z. V.“, šis ginklas buvo baltos–sidabrinės spalvos (T. 4, b. l. 167–169); Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2005 m. liepos 26 d. specialisto išvadoje Nr. 6167 nurodyta, kad minimo revolverio pirminė spalva buvo metalinio blizgesio sidabro spalva (T. 7, b. l. 148–149).
Apeliacinės instancijos teismas motyvuodamas tuo, kad G. M., priešingai nei G. S., niekada netvirtino, jog matė, kaip A. G. po nukentėjusiųjų sušaudymo badė juos peiliu, o tai, teismo manymu, net ir praėjus daugiau kaip dešimčiai metų, normalios psichikos žmogus negalėtų tokio epizodo pamiršti, ir padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus arba G. S., arba G. M., arba jie abu melavo. Tačiau tai teismas vertino taip pat atskirai nuo kitų įrodymų, įvykio aplinkybių.
Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog byloje nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai G. S. ir G. M. būtų darę kokį nors fizinį ar neteisėtą psichologinį spaudimą, dėl to jie būtų priversti apkalbėti A. G., nenustatęs, kad buvo pažeisti BPK 139 straipsnio reikalavimai dėl pagrindų įtariamiesiems paskirti švelnesnę kardomąją priemonę buvimo, padarė bylos duomenimis nepagrįstą prielaidą, jog G. M. ir G. S. ikiteisminio tyrimo metu galėjo A. G. apkalbėti siekdami ištrūkti iš suėmimo ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo buvo išnagrinėta neišsamiai, neįvertinus to, kad G. M. ir G. S., apklausti kaip įtariamieji pakeitus jiems kardomąją priemonę – suėmimą į švelnesnę, o vėliau ikiteisminio tyrimo metu – ir kaip liudytojai, patvirtino savo anksčiau ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus A. G. kaltinančius parodymus.
7. Apeliacinis teismas, konstatavęs, kad byla yra pakankamai sudėtinga, inkriminuojami labai sunkūs nusikaltimai, padaryti prieš daug metų, o apeliacinių skundų teiginiai ir argumentai kelia abejonių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu, atliko įrodymų tyrimą.
Nors Apeliacinis teismas atliko įrodymų tyrimą, pakartotinai ištirdamas tiek pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus (apklausė liudytojus G. S., G. M., G. J., R. K., liudytoją Nr. 2-05, kuriam taikomas anonimiškumas, perskaitė iš R. K. paimtus laiškus ir kt.), tiek ir naujus, (pvz., apklausdamas kaip liudytojus M. M., G. V., S. B., V. P. ir kt., dalyvavusius surandant ežere ginklą), tačiau savo sprendime dalies ištirtų įrodymų (pvz., liudytojų G. V., S. B., V. P. parodymų, iš R. K. paimtų laiškų, garso kasetėje užfiksuoto A. G. ir R. A. pokalbio) nenurodė ir dėl jų nepasisakė; liudytojo Nr. 1-05, kuriam taikomas anonimiškumas, iš viso neapklausė, nors buvo nusprendęs tai padaryti. Dėl kitų pakartotinai ištirtų įrodymų itin lakoniškai nurodė: kad „G. J., R. K. slapto sekimo metu surinkti duomenys taip pat nėra konkretūs, juose nėra esminių žinių apie tai, kad A. G. būtų nužudęs R. A. ir Z. V.“, „liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 2-05 parodė, kad 1994 m. areštinės kameroje sėdėjo su A. G. A. G. pergyveno, kad laisvėje esantys asmenys neprasitartų dėl žmogžudystės, stengėsi į laisvę perduoti raštelį, tačiau konkrečių faktų apie galimą žmogžudystę ir A. G. dalyvavimą joje liudytojas Nr. 2-05, kuriam taikomas anonimiškumas, nepaaiškino“.
Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, apklausęs liudytoją G. J., tačiau neįvertinęs jo parodymų bei 2006 m. vasario 6 d., vasario 13 d. ir kovo 6 d. slapto sekimo protokolų bei jų priedų, bylos nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, skundžiamojoje nutartyje nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių.
Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, tų įrodymų tyrimo rezultatų niekaip neaptaria priimtoje nutartyje ar nuosprendyje, o remiasi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtais įrodymais, yra pažeidžiamos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka padaroma išvada, kad apeliacinis skundas gali būti išnagrinėtas atliekant įrodymų tyrimą, tačiau priimant sprendimą į įrodymų tyrimo rezultatus niekaip nereaguojama, pažeidžiama ir iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylanti pareiga išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą (kasacinė nutartis Nr. 2K-655/2006) („Teismų praktika“ Nr. 26, p. 247).
8. Apeliacinio teismo nutarties turinys patvirtina, kad Apeliacinis teismas, padarydamas išvadą, jog A. G. nepadarė veikos, turinčios BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, ir ją iš esmės pagrįsdamas išteisintojo A. G. parodymais, o ne nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų tyrimo vertinimo taisykles, nes neįvertino A. G. parodymų (pažymėtina, kad A. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog E. G. skundėsi sunkia materialine padėtimi, todėl jis galvojo duoti pinigų tyrimui, parašyti žmonai laišką ir paremti, T. 19, b. l. 81) kartu su kitais byloje surinktais įrodymais – E. G. parodymais, 2006 m. kovo 24 d. slapto sekimo protokolu bei jo priedais, iškraipė A. G. pokalbio, užfiksuoto priede prie slapto sekimo protokolo, prasmę, nemotyvuotai atmetė E. G. parodymus.
Įrodymai gali būti atmetami ar priimami, remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, o ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens polinkius, asmenybės bruožus ir pan., kaip atliko apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinis teismas, vertindamas slapto sekimo protokolą ir jo priedą, pasisakė tik dėl jo dalies ir nepateikė motyvų, kodėl nevertina viso jo turinio. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad E. G. atliko bei dalyvavo visuose dėl A. G. inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų atliktuose tyrimo procesiniuose veiksmuose, todėl ta aplinkybė, kad A. G. būtent E. G. laikė tuo asmeniu, nuo kurio priklauso tolesnė bylos eiga ir kad jam, t. y. „operui, kuris tiria bylą“ siūlė kyšį, nelaikytina subjektyviu paties E. G. manymu.
9. Apeliacinis teismas nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, dalies įrodymų, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas, iš viso nevertino, kai kurias išvadas išdėstė prieštaringai, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Vytautas Masiokas
Vytautas Greičius