Civilinė byla Nr. 3K-3-324/2008
Procesinio sprendimo
kategorija 30.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Sigitos
Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės
teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. pareiškimą
dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymų nustatyto
termino atnaujinimo; suinteresuoti asmenys: Vilniaus apskrities viršininko
administracija, H. G. (H. G.), S. G. (S. G.).
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas
pateikė pareiškimą ir patikslintą pareiškimą, prašydamas nustatyti juridinę
reikšmę turintį faktą, kad jo senelė M.
G. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise, be 2,6 ha
žemės, valdė ir 2,3162 ha žemės (duomenys neskelbtini), teritorijoje,
priskirtoje Vilniaus miestui Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir
Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m.
balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304. Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises į
2,3162 ha žemės patvirtinantiems dokumentams Vilniaus apskrities viršininko
administracijai pateikti. Pareiškėjo tėvas S. G. mirė 1999
m. spalio 20 d. prieš tai jis pateikė 1991 m. rugsėjo 7 d. prašymą atkurti
nuosavybės teisę į savo motinos M. G. valdytą žemę (duomenys
neskelbtini), dabar priskirtam Vilniaus miestui. Vilniaus apskrities viršininko
2001 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 01-1592 ir 2004 m. spalio 13 d. sprendimu
Nr. 2.4-01-2723 pareiškėjo tėvo vardu iš dalies atkurtos nuosavybės teisės į iš
viso į 2,6 ha žemės, suteikiant neatlygintinai namų valdos žemės sklypą ir žemės
ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Lietuvos valstybės archyvo
1998 m. liepos 30 d. pažymėjime Nr. T-6894-G nustatyta, kad Vilniaus apskrities
Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše įrašyta
M. G. (duomenys neskelbtini)turėjo 4,5 dešimtines
žemės, taip pat kad Riešės valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše
įrašyta G. M. valdė 2,6 ha naudojamos
žemės. Pareiškėjo nuomone, šie duomenys buvo dėl ne visos valdytos žemės. Nėra duomenų,
kad po 1924 m. iki nacionalizacijos pareiškėjo senelė įgijo ar perleido dalį 1924
metais valdytos 4,5 dešimtinės (apie 4,9 ha) žemės.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškimą
atmetė. Teismas sprendime padarė išvadą, kad 1983 m. rugsėjo 19 d. mirusi M. G. 1940 m. (nacionalizacijos metu) turėjo ne 4,9
dešimtines, bet 2,6 ha žemės, į kurią jau atkurtos nuosavybės teisės. Teismas
pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vilniaus–Trakų apskrityje iki 1940 m.
galiojusį Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalį paveldėjimo
teisės santykiai neatsirado, nes M. G. tuo metu buvo gyva,
nacionalizacijos metu pati nuosavybės teise valdė 2,6 ha žemės. Teismo nuomone,
pareiškėjo tėvas S. G. motinos žemę paveldėjo po jos
mirties, todėl byloje neturi reikšmės tai, kokio dydžio žemės plotu jis
naudojosi 1948 metais. Teismas nurodė, kad liudytojų įrodymai nepatvirtina
pareiškėjo nurodomų faktų, nes jie 1940 metais buvo jauno amžiaus (vienuolikos ir
keturių metų). Be to, jie nenurodė, kad žemės savininkė iki nacionalizacijos
buvo M. G.. Teismais taip pat atkreipė dėmesį tai, kad iki
mirties apklaustas pareiškėjo tėvas S. G. nepatvirtino, jog
M. G. nuosavybės teise valdė 4,5 dešimtinės žemės Smalinės
kaime. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad netenkinamas pareiškėjo pagrindinis
reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo, netenkino pareiškėjo papildomo reikalavimo
dėl praleisto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo
(CPK 178 straipsnis, 444 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 13
d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės
teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje
nurodė, kad apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktas rašytinis įrodymas
– Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. rugsėjo 26 d. pažyma Nr. R4-4187
apie nekilnojamąjį turtą – analogiškas Lietuvos centrinio valstybės archyvo
1998 m. liepos 30 d. pažymėjime Nr. T-6894-G esantiems duomenims, kad Riešės
valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše įrašyta G. M. valdė 2,6 ha naudojamos žemės. Teismo manymu, tai, kad naujai
pateiktame dokumente yra pastaba, jog daugiau žinių apie M. G.
turėtą žemę nerasta, nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjo senelė nuo
1924 metų niekam neperleido dalies nuosavybės teise valdytos žemės ir ją
nuosavybės teise valdė iki nacionalizacijos. Apeliacinės instancijos teismas
padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės
1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 1.1.2 punktą. Teismas atkreipė dėmesį į
tai, kad tik ta aplinkybė, kad 2,6 ha naudojamos žemės įvardyta pieno gamintojų
1941 m. spalio 20 d. sąraše, nereiškia, kad 2,6 ha buvo pieno gamybai skirta
žemė – ganyklos – ir dar buvo kitokios paskirties žemė. Apeliacinės
instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai
įvertino visus byloje surinktus įrodymus, taip pat rašytinius įrodymus bei
liudytojų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad M. G.
iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise ne tik 2,6 ha, bet ir 2,3162 ha
žemės.
III. Kasacinio skundo
kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus
miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį
ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės
1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 1.1.2 punkto nuostatas, todėl padarė
nepagrįstą išvadą, kad M. G. iki nacionalizacijos
nuosavybės teise priklausė tik 2,6 ha žemės. Kasatorius pabrėžė, kad nurodytas
žemės plotas buvo naudojamas ganykloms, t. y. pienui gauti, tačiau M. G. nuosavybės teise dar turėjo ir ariamos 2,31 ha žemės ir
namų valdą. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai nuosavybės teise valdytą žemę sutapatino su pieno gamybai, t. y.
ganykloms, naudota žeme.
2.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino Lietuvos centrinio valstybės
archyvo 2007 m. rugsėjo 26 d. pažymos apie nekilnojamąjį turtą, kurioje
nurodyta, kad M. G. turėjo 4,5 dešimtinės žemės,
paveldėtos po vyro mirties, taip pat kad nerasta daugiau žinių apie M. G. turėtą, įsigytą ar perleistą žemę. Kasatoriaus manymu,
šis įrodymas patvirtina tai, kad M. G. iki
nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,9162 ha (2,6 ha – pieno gamybai, 2,31
ha – kitai paskirčiai).
3.
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog tik 1983 m.
rugsėjo 19 d. mirus M. G., jos sūnus ir kasatoriaus tėvas S. G. paveldėjo motinos žemę, o tai, kad kasatoriaus tėvas
1948 metais naudojosi 7,09 ha žemės neturi reikšmės, yra nepagrįsta. Kasatorius
mano, kad ši aplinkybė yra svarbi, o jos neįvertinę teismai pažeidė pareigą
įvertinti įrodymų visetą.
4.
Bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino liudytojo R.
G. parodymus, todėl pažeidė CPK 185 straipsnį. Atsižvelgdamas į tai, kad
4,5 dešimtinės sklypas buvo rėžiniame kaime, kasatorius mano, kad liudytojo
parodymai patvirtina faktą, jog M. G. iki nacionalizacijos
valdė 4,5 dešimtinės žemės.
5.
Kasatorius taip pat teigia, kad teismai liudytojų parodymus ir
rašytinius įrodymus vertino atskirai, bet ne kompleksiškai, todėl nukrypo nuo
kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-244/2005).
Atsiliepimų į
kasacinį skundą nepateikta.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
CPK 353
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo
aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios
ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės
aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos
nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas
peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir
aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio
skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2
dalis). Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su įrodymų
pakankamumo problema.
Pagal CPK 176
straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų
pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto
buvimu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese
įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros
principu (tikimybių balansu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto
nustatymo, byla Nr. 3K-3-147/2005). Tai reiškia, kad nereikalaujama visiško
teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu
byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo
nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų
pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją,
jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis
civilinėje byloje A. B., R. Ž. v.
AB „Panevėžio duona“, Nr. 3K-3-513/2004).
Kasacinis
teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų
nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami
netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti
juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į
teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta
netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo
klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų
darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs,
kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta
byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą
dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-147/2005).
Nagrinėjamoje
byloje iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių matyti, kad teismai
pripažino labiau tikėtina buvus aplinkybę, jog kasatoriaus senelė iki
nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2,6 ha, bet ne 4,9162 ha žemės.
Vertindami Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. pažymėjime Nr. T-6894-G
esančius duomenis iš Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio
mokėtojų 1924 m. sąrašo, kuriame įrašyta, kad M. G. turėjo
4,5 dešimtinės (4,9162 ha) žemės, ir iš Riešės valsčiaus pieno gamintojų 1941
m. spalio 20 d. sąrašo, kuriame įrašyta kad, ši moteris valdė 2,6 ha naudojamos
žemės, teismai atsižvelgė į tai, kad nevisiškai išlikusiuose Lietuvos centrinio
valstybės archyvo saugomų dokumentų fonduose nėra daugiau duomenų apie M. G. turtą, jo įsigijimą ir perleidimą. Apeliacinės
instancijos nuomone, ši aplinkybė nepatvirtina to, kad pareiškėjo senelė nuo
1924 m. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos neperleido dalies nuosavybės
teise valdytos žemės. Tačiau atskirai nuo kitų bylos aplinkybių ir byloje
surinktų įrodymų viseto paimta ši aplinkybė taip pat nepatvirtina to, kad M. G. iki nacionalizacijos perleido dalį žemės. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl
žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.2
punkte nustatyta, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančiais
dokumentais gali būti įvairūs Lenkijos (1920–1939 metais), Lietuvos TSR
(1940–1941 metais, 1945–1948 metais), Vokietijos (1941–1945 metais) įstaigų,
veikusių Lietuvoje (Klaipėdos krašte – 1939–1945 metais), parengti sąrašai,
kuriuose nurodytas ūkininkų turėtas nuosavybės teise žemės plotas. Nei Vilniaus
apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše, nei Riešės
valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše neįrašyta, kad M. G. juose nurodyto dydžio žemės turėjo nuosavybės teise ar
ją tokiu pagrindu valdė ir naudojo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad byloje
esančius įrodymus būtina vertinti kompleksiškai, bet ne atskirai vieną nuo kito
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų K.
S. ir kt. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, byla Nr.
3K-3-244/2005). Bylą nagrinėję teismai liudytojų R. G. ir
V. G. parodymų tikimybių pusiausvyros principo aspektu nesiaiškino,
ar Riešės valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše nurodytas visos
kasatoriaus senelei priklausiusios žemės plotas, jei ne, tai kokios tokio
nenurodymo priežastys, kiek žemės ir kokiu pagrindu ją naudojo M.
G. sūnus ir kasatoriaus tėvas S. G., ar galėjo jis
dirbti motinos žemę. Neišsiaiškinę ir neįvertinę nurodytų aplinkybių bei
įrodymų bylą nagrinėję teismai padarė nepakankamai motyvuotą prielaidą, kad
kasatoriaus senelė iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė tik 2,6 ha
žemės, kartu nepagrindė, kad prielaidos apie 4,9162 ha turėtą žemę tikimybė yra
mažesnė.
Esant tokioms
aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą
(CPK 176, 185 straipsniai), nepakankamai motyvavo savo nutartis (CPK 270
straipsnis), todėl Vilniaus apygardos teismo nutartis ir Vilniaus miesto 2–ojo
apylinkės teismo sprendimas naikintini. Kadangi teismo procesiniam sprendimui
priimti nepakanka byloje esančių aplinkybių ir būtina nustatyti naujų
aplinkybių, o kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio
1 dalis), tai byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359
straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atmetę pareiškėjo pagrindinį reikalavimas dėl
juridinio fakto nustatymo, teismai nesvarstė ir netenkino pareiškėjo papildomo
reikalavimo dėl praleisto termino nuosavybės teises patvirtinantiems
dokumentams pateikti atnaujinimo (CPK 178 straipsnis, 444 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog naujai
pateikto rašytinio įrodymo – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m.
rugsėjo 26 d. pažymos apie nekilnojamąjį turtą – ir 1998 m. liepos 30 d.
pažymėjimo duomenys iš esmės yra vienodi, taip pat į tai, kad pirmutinėje
Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos ir nuosavybės
teisės į žemę Vilniaus mieste atstatymo klausimams nagrinėti ekspertų komisijos
1996 m. gegužės 2 d. pasiūlyme–išvadoje siūlyta S. G. atkurti
nuosavybės teise į 4,914 ha žemės, o po to komisijos 2001 m. rugpjūčio 10 d.
pasiūlymu žemės plotas pakeistas, iš naujo nagrinėjant bylą turi būti
sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimo atnaujinti praleistą terminą nuosavybės
teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Panaikinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio
13 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 12 d.
sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui apeliacine
tvarka.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Zigmas Levickis
|
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Sigita Rudėnaitė
|