Civilinė byla Nr. 3K-3-24/2011 Procesinio
sprendimo kategorija 75.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano
Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. L. kasacinį
skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. birželio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. L.
ieškinį atsakovui A. L. bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos
nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių; tretieji asmenys – AB „Sampo bankas“,
UAB „Hansa lizingas“; išvadą teikiančios institucijos – Šilutės rajono
savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, Palangos miesto
savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl santuokos
nutraukimo teisinių padarinių. Šalys nesutaria dėl bendro turto padalijimo ir
jo vertės nustatymo.
Ieškovė prašė:
nutraukti santuoką, sudarytą 1986
m. spalio 4 d., kaltu dėl jos iširimo pripažįstant atsakovą;
nustatyti nepilnamečių vaikų
gyvenamąją vietą kartu su ja;
priteisti iš atsakovo
nepilnamečiams vaikams išlaikyti po 800 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų
iki vaikų pilnametystės;
priteisti iš atsakovo išlaikymą šiuo
metu pilnametei dukteriai I. L., gimusiai (duomenys neskelbtini),
375 Lt kas mėnesį nuo ieškinio padavimo teismui dienos (t. y. 2006 m.
birželio 4-osios) iki ji baigė mokytis mokykloje (t. y. 2007 m.
birželio 30 d.);
santuokoje įgytą turtą padalyti
taip: 1) gyvenamąjį namą su vaistine, esantį (duomenys neskelbtini),
priteisti atsakovui, o jai iš jo – 555 000 Lt kompensacijos; 2) priteisti
jai iš atsakovo pusę pajamų (6480 Lt), gautų 2006 m. birželio 1 d.–2008 m.
rugpjūčio 31 d. laikotarpiu už šalims bendrąja jungtine nuosavybe priklausančių
patalpų nuomą; 3) 0,66 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),
0,50 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,47 ha
ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisti atsakovui,
o jai iš jo – 90 000 Lt kompensacijos; 4) santuokoje įgytą automobilį
,,Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priteisti atsakovui, o
jai iš jo – 4000 Lt kompensacijos;
pripažinti L. L. (ieškovės)
individualią įmonę bei visą įmonės turtą jos asmenine nuosavybe, nustatyti, kad
paskolas kreditoriams AB „Sampo bankas“ ir UAB „Hansa lizingas“ pagal sudarytas
sutartis grąžins ji – ieškovė.
Ieškovė tvirtino, kad atsakovas,
neteikdamas šeimai jokios pagalbos, jos neišlaikydamas, neatlieka savo kaip
sutuoktinio pareigų. Be to, atsakovas nesiekia rasti bendrų sprendimų šeimos
buities, ūkio tvarkymo, laisvalaikio praleidimo bei vaikų auklėjimo klausimais,
yra abejingas ieškovei, nesistengia išsaugoti šeimos, nededa pastangų kurti ir
plėtoti šeimos santykius, todėl santuoka nutrauktina dėl atsakovo kaltės. Nurodydama,
kad nepilnamečiai vaikai D. ir E. gyvena kartu su ja, ieškovė prašė vaikų
gyvenamąją vietą nustatyti su ja, iš atsakovo priteisiant vaikams jų poreikius
atitinkantį periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės mokamą išlaikymą. Gyvenamajame
name, esančiame Kintų kaime, ieškovė negyvena, turi kitą gyvenamąjį būstą,
todėl prašė priteisti namą atsakovui, o jai – piniginę kompensaciją. Nurodyti
žemės sklypai yra arčiau atsakovo gyvenamosios vietos, ieškovei jie
nereikalingi, todėl ji prašė priteisti sklypus atsakovui, o jai – piniginę
kompensaciją. Tvirtindama, kad visas pajamas už žemės sklypų ir gyvenamojo namo
nuomą gavo atsakovas, ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovo pusę šių pajamų. Pažymėdama,
kad gavo iš AB „Sampo bankas“ paskolą gyvenamajam būstui Palangos mieste
įsigyti, o pagal sutartį, sudarytą su UAB „Hansa lizingas“, nusipirko
automobilį „Wolksvagen Sharan Trendline TDI“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)), ieškovė, teigdama, jog tiek butas, tiek automobilis
priklauso jai, nurodė, kad sutinka kreditoriams mokėti pagal sutartis
asmeniškai.
Atsakovas su ieškiniu sutiko iš
dalies, pateikė teismui priešieškinį, kuriame prašė:
nutraukti santuoką, kalta dėl jos
iširimo pripažįstant ieškovę;
priteisti jam iš ieškovės
50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo;
priteisti jam 59/100, o ieškovei
– 41/100 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir
nustatyti naudojimosi namu tvarką, paskiriant kiekvienai šaliai patalpas,
kuriomis jos naudosis;
priteisti ieškovei L. L.
individualią įmonę, o jam iš ieškovės – 31 937 Lt kompensacijos;
priteisti iš ieškovės 1500 Lt
draudimo įmokų, sumokėtų UAB „Sampo gyvybės draudimas“, ir 1/2 dalį draudimo
įmokų, sumokėtų UAB „Hansa gyvybės draudimas“;
priteisti iš ieškovės 6000 Lt
bendros paskolos, grąžintos Šilutės kredito unijai;
priteisti iš ieškovės 15 000
Lt išlaidų, turėtų iš bendrų sutuoktinių lėšų atlikus ieškovės stomatologijos
kabineto remontą;
priteisti iš ieškovės 2718,75 Lt
namo šildymo ir 480,93 Lt suvartotos elektros energijos išlaidų.
Atsakovas nurodė, kad santuoka
nutrūko dėl ieškovės kaltės, nes ji buvo jam neištikima. Tvirtindamas, kad
tokiu amoraliu savo elgesiu, žeminančiu visą šeimą, ieškovė sukėlė jam didelių
dvasinių išgyvenimų, emocinį skausmą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą,
atsakovas teigė, kad ji turi atlyginti jam neturtinę žalą, kurią įvertino
50 000 Lt. Atsakovas neprieštaravo, kad nepilnamečių vaikų D. ir E.
gyvenamoji vieta būtų nustatyta kartu su ieškove, taip pat sutiko mokėti nepilnamečiams
vaikams išlaikymą – po 250 Lt kiekvienam kas mėnesį iki jų pilnametystės,
pažymėdamas, jog ieškovės prašomos išlaikymo sumos mokėti negali, nes turi padėti
išsilaikyti ir jų pilnametei dukteriai I., nes ji mokosi aukštojoje mokykloje
ir jai reikalinga parama. Atsakovas prašė padalyti santuokoje įgytą gyvenamąjį
namą natūra, nes tai visiškai įmanoma, kartu tvirtindamas, kad namui įsigyti
jis panaudojo daugiau lėšų nei ieškovė, todėl jam turėtų tekti didesnė namo
dalis. Nurodydamas, kad L. L. individuali įmonė buvo įsteigta ir joje
esanti įranga ieškovės buvo įsigyta santuokos metu, atsakovas teigė, jog šis
turtas turėtų būti padalytas. Atsižvelgiant į tai, kad įmonėje dirba ieškovė,
jai paliktina įmonė su visa įranga, o jam priteistina piniginė kompensacija. Atsakovas
taip pat nurodė, kad 2004 m. birželio 28 d. ieškovė buvo sudariusi gyvybės
investicinio draudimo sutartį su UAB „Sampo gyvybės draudimas“, pagal kurią kas
mėnesį buvo mokėtos 300 Lt įmokos. Iki šalims sudarant 2005 m. gegužės 9 d. vedybų
sutartį, draudimo įmokos buvo mokėtos iš bendrų lėšų, iš viso sumokėta 3000 Lt.
Kadangi pagal gyvybės investicinio draudimo sutartį naudos gavėja yra ieškovė,
tai, atsakovo teigimu, jam turėtų būti priteista 1500 Lt kompensacija. Be to, ieškovė
buvo sudariusi dar vieną gyvybės investicinio draudimo sutartį su UAB „Hansa
gyvybės draudimas“, pagal kurią mėnesio įmoka buvo 700 Lt. Atsakovo skaičiavimu,
iki nurodytos vedybų sutarties sudarymo ieškovė iš bendrų šeimos lėšų sumokėjo
apie 7000 Lt draudimo įmokų, todėl pusė šios sumos – 3500 Lt – turėtų būti jam kompensuota.
Tvirtindamas, kad gyvenamajam būstui remontuoti buvo paėmęs paskolą Šilutės
kredito unijoje, grąžino ją iš savo asmeninių lėšų, atsakovas teigė, jog pusę
paskolos sumos – 6000 Lt – turėtų kompensuoti ieškovė. Be to, iš bendrų
sutuoktinių lėšų buvo daromos ieškovės individualiai įmonei priklausančių
patalpų, esančių Priekulės m., remontas, todėl, atsakovo manymu, ieškovė turėtų
kompensuoti jam pusę – 15 000 Lt – investuotų pinigų. Nurodydamas,
kad nors ieškovė ir negyveno jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise
priklausančiame gyvenamajame name, tačiau manydamas, jog ji vis tiek privalėjo
jį išlaikyti, atsakovas prašė priteisti iš ieškovės pusę jo turėtų namo išlaikymo
išlaidų: 2718,75 Lt už namo šildymą ir 480,93 Lt už suvartotą elektros energiją.
Neprieštaraudamas, kad automobilis ,,Audi 100“ atitektų jam, tačiau
pažymėdamas, kad ieškovės nurodyta automobilio vertė – 8000 Lt – yra
nereali, automobilis realiai vertas 6000 Lt, atsakovas sutiko kompensuoti
ieškovei pusę šios sumos, t. y. 3000 Lt.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šilutės rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio
12 d. sprendimu patenkino dalį ieškinio ir dalį priešieškinio:
nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių
kaltės, atsakovui paliko L., ieškovei – L. pavardes;
nustatė nepilnamečių vaikų D. L., gimusio
(duomenys neskelbtini), ir E. L., gimusios (duomenys
neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su ieškove;
priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų
išlaikymą po 400 Lt kiekvienam kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo
sprendimo priėmimo dienos (2008 m. lapkričio 12-osios) iki jų pilnametystės,
šias lėšas uzufrukto teise pavedė tvarkyti ieškovei;
padalijo santuokoje įgytą turtą:
1) priteisė atsakovui automobilį
,,Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini));
2) nustatė, kad ieškovė
asmeniškai, kaip jai atitenkančio juridinio asmens L. L. individualios
įmonės savininkė, atsakinga už kredito sutarčių, sudarytų 2005 m. liepos 1 d.
su AB „Sampo bankas“ ir 2004 m. balandžio 7 d. su UAB „Hansa lizingas“,
vykdymą;
3) priteisė ieškovei 41/100,
atsakovui – 59/100 dalis 1 110 000 Lt vertės gyvenamojo namo su
vaistine, esančio (duomenys neskelbtini), ir nustatė nurodytų namo dalių
naudojimosi tvarką pagal atsakovo pateiktą projektą;
4) priteisė ieškovei iš atsakovo
103 400 Lt (99 900 Lt + 3500 Lt) piniginės
kompensacijos už jai tenkančią mažesnę turto dalį;
kitas ieškinio ir priešieškinio
dalis atmetė;
paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad šalys
susituokė 1986 m. spalio 4 d., turi du nepilnamečius vaikus – D. L.,
gimusį (duomenys neskelbtini), ir E. L., gimusią (duomenys
neskelbtini). Ieškovė ir atsakovas kartu negyvena daugiau kaip trejus metus,
tarpusavyje nesutaria, per teismo nutartimi nustatytą šešių mėnesių terminą
nesusitaikė, todėl, teismo vertinimu, jiems toliau bendrai gyventi ir išsaugoti
šeimą neįmanoma. Šalių įvardytas priežastis dėl santuokos iširimo įvertinęs
kaip formalias, nesudarančias pagrindo nustatyti vienos ar kitos šalies
didesnės kaltės, teismas konstatavo, kad ieškovės ir atsakovo santuoka
nutrauktina dėl abiejų šalių kaltės (CK 3.61 straipsnis). Atsižvelgdamas į
tai, kartu pažymėdamas, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, išskyrus atsakovo
paaiškinimus, jo tvirtinimui dėl netinkamu ieškovės elgesiu jam padarytos
neturtinės žalos pagrįsti, teismas atmetė atsakovo reikalavimą dėl neturtinės
žalos atlyginimo.
Nustatęs, kad nėra šalių ginčo
dėl to, jog nepilnamečių vaikų D. ir E. gyvenamoji vieta būtų nustatyta kartu su
ieškove, teismas tenkino šį ieškovės reikalavimą. Ieškovės reikalaujamą sumą
nepilnamečiams vaikams išlaikyti pripažinęs nepagrįsta, o atsakovo siūlomą
mokėti išlaikymą įvertinęs kaip aiškiai per mažą, teismas, vadovaudamasis CK
3.192 straipsniu ir 6.461 straipsnio 2 dalimi bei remdamasis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, sprendė, kad šalių
nepilnamečių vaikų būtiniausių poreikius patenkinimą užtikrinančiu pripažintinas
minimalios mėnesinės algos dydžio (400 Lt) išlaikymas, kurį
atsakovas yra pajėgus teikti. Nustatęs, kad šalių šiuo metu pilnametė duktė I. L.
iki pilnametystės gyveno pas atsakovą ir buvo išlaikoma tiek jo, tiek ieškovės,
teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo išlaikymą pilnametei
dukteriai, kartu pažymėdamas, jog dėl išlaikymo, kol
mokosi mokymosi įstaigose, pilnametė I. L., būdama veiksni, gali kreiptis
į teismą pati su savarankišku reikalavimu.
Atsižvelgdamas
į tai, kad byloje nepateikta duomenų, jog 0,66 ha ploto žemės sklypą,
esantį (duomenys neskelbtini), 0,50 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini), ir 0,47 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini), šalys valdo nuosavybės teise, teismas netenkino ieškovės
reikalavimo priteisti šiuos žemės sklypus atsakovui, o jai iš jo – piniginę
kompensaciją.
Dėl santuokoje įgyto automobilio
,,Audi 100“ pažymėjęs, kad šalys susitarė, jog šis atitektų atsakovui, o ieškovei
sumokėta piniginė kompensacija, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys
ginčija automobilio vertę, tačiau nepateikė šio turto vertę įrodančių
dokumentų, konstatavo, jog reali nurodyto automobilio vertė yra 7000 Lt,
priteisė jį atsakovui, o ieškovei – 3500 Lt kompensacijos.
Teismas tenkino ieškovės
reikalavimą nustatyti, kad paskolas kreditoriams AB „Sampo bankas“ ir UAB
„Hansa lizingas“ pagal sudarytas sutartis grąžins ieškovė. Nustatęs, kad kredito
sutartis su AB „Sampo bankas“ sudaryta 2005 m. liepos 1 d., t. y. po šalių 2005
m. gegužės 9 d. vedybų sutarties pasirašymo, kurios 2.2 punkte šalys susitarė, jog
nuo povedybinės sutarties sudarymo dienos kiekvieno sutuoktinio santuokos metu
įgytas turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, teismas sprendė,
kad pareiga grąžinti kreditą ir už jį įgytas turtas pripažintini asmenine
ieškovės prievole bei nuosavybe. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad lizingo
sutartis su UAB „Hansa lizingas“ buvo sudaryta iki vedybų sutarties pasirašymo,
tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog lizingo sutartis buvo sudaryta ne su fiziniu
asmeniu – ieškove, o su juridiniu asmeniu – L. L. individualia įmone, sprendė,
kad pagal šią sutartį atsiradusi nuosavybė – automobilis „Wolksvagen Sharan
Trendline TDI“ – ir sutartinė prievolė trečiajam asmeniui UAB „Hansa lizingas“ paliktina
juridiniam asmeniui – L. L. individualiai įmonei.
Konstatavęs, kad L. L.
individualios įmonės veiklą vykdė tik ieškovė, teismas, remdamasis CK 3.89
straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, sprendė, jog įmonė su visu ten esančiu turtu
priteistina ieškovei, pripažįstant, kad tai yra asmeninė jos nuosavybė, o
atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl kompensacijos už įmonės ir jos turto priteisimą
ieškovei atmestinas.
Teismas netenkino atsakovo
reikalavimo priteisti jam iš ieškovės dalį Šilutės kredito unijai grąžintos
paskolos. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad 2004 m. balandžio 7 d. iš
Šilutės kredito unijos jo gauta ir 2005 m. rugsėjo 23 d. grąžinta
22 000 Lt paskola buvo naudojama būtent šeimos reikmėms ir kad
ieškovei buvo žinoma apie paskolos paėmimą.
Pažymėjęs, kad byloje nepateikta
duomenų apie tai, jog, mokant gyvybės draudimo įmokas, padaryta žalos šalių
šeimos interesams, taip pat nenustatyta, kad ieškovė galėjo gauti naudos,
sudarydama gyvybės draudimo sutartis su UAB „Sampo gyvybės draudimas“ ir UAB
„Hansa gyvybės draudimas“, teismas atmetė kaip neįrodytą atsakovo reikalavimą priteisti
jam iš ieškovės piniginę kompensaciją už iš bendrų šeimos lėšų sumokėtas
draudimo įmokas.
Netenkindamas atsakovo
reikalavimų priteisti jam iš ieškovės piniginę kompensaciją už bendromis
lėšomis padarytą remontą jos stomatologijos kabinete bei dalį išlaidų,
susijusių su ginčo gyvenamojo namo išlaikymu, teismas nurodė, kad pagal byloje
pateiktus duomenis nėra galimybės nustatyti, kokią dalį bendrų šeimos pajamų
viena ar kita šalis investavo į stomatologijos kabineto remontą ir kokia dalis
buvo investuojama iš šalių asmeninių lėšų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog
stomatologijos kabineto remontui buvo naudojamos tik bendros šeimos lėšos.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas pateikė dokumentus, jog jis mokėjo
už bendro šeimos turto – gyvenamojo namo – išlaikymą, tačiau nepripažino šios
prievolės abiejų sutuoktinių daline prievole, nes nenustatė, kiek ir kokių lėšų
šeimos reikmėms tuo metu, kai atsakovas apmokėjo namo išlaikymo išlaidas, teikė
ieškovė. Teismas taip pat netenkino ieškovės reikalavimo priteisti jai iš
atsakovo dalį pajamų, gautų už gyvenamojo namo nuomą, nes byloje nėra duomenų,
kad atsakovas gautas lėšas naudojo savo, o ne šeimos reikmėms.
Tenkindamas dalį atsakovo
reikalavimo padalyti gyvenamąjį namą ir dalį ieškovės reikalavimo priteisti jį
atsakovui, o jai iš jo – piniginę kompensaciją, teismas nurodė, kad atsakovo
prašomas gyvenamojo namo padalijimas pagal jo pateiktą projektą neprieštarautų
nė vienos iš šalių interesams, būtų teisingas ir vyktų natūra. Kartu teismas
atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas prašo priteisti jam didesnę namo dalį,
teigdamas, jog įnešė didesnę dalį lėšų namo statybai, ir šiam tvirtinimui
pagrįsti pateikdamas nuorašą testamento, pagal kurį, atsakovo teigimu, jam
asmeniškai atiteko 56 000 Lt ir jis šiuos pinigus investavo į namo
statybą. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad
būtent atsakovui teko jo nurodyta pinigų suma. Be to, byloje nėra jokių
duomenų, kiek ir kokių lėšų į namo statybą investavo ieškovė. Dėl to teismas
konstatavo, kad šalių į namo statybą investuotų lėšų dalys yra lygios. Tokiomis
aplinkybėmis teismas sprendė, kad ieškovės naudai priteistina iš atsakovo,
kuriam tenka didesnė gyvenamojo namo dalis, piniginė kompensacija. Spręsdamas
dėl šios dydžio, teismas nurodė, kad atsakovas, remdamasis 2004 m. birželio 7
d. sudarytu nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu,
gyvenamąjį namą vertina 205 000 Lt, o ieškovė, remdamasi UAB „Verslavita“
pateikta išvada, – 1 110 000 Lt. Pažymėdamas, kad neturi jokio
pagrindo netikėti specialistų pateiktomis išvadomis, teismas dalytino
gyvenamojo namo verte pripažino 1 110 000 Lt ir priteisė ieškovei
iš atsakovo 99 900 Lt už jai tenkančią mažesnę turto dalį.
Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo
apeliacinius skundus, 2010 m. birželio 22 d. nutartimi pakeitė Šilutės rajono apylinkės
teismo 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą:
ieškovei iš atsakovo priteistą
103 400 Lt kompensaciją už jai tenkančią mažesnę gyvenamojo namo dalį
sumažino iki 16 732 Lt;
bylos dalį dėl neįregistruoto
valstybinio žemės sklypo, esančio prie gyvenamojo namo (duomenys
neskelbtini), ir neįregistruoto ūkinio pastato šiame žemės sklype paliko
nenagrinėtą;
pakeitė teismo sprendimo dalį dėl
L. L. individualios įmonės pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe ir
priteisė atsakovui iš ieškovės 31 937 Lt už priteistą individualią
įmonę;
panaikino teismo sprendimo dalį,
kuria atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl draudimo įmokų
priteisimo, ir priteisė atsakovui iš ieškovės 5000 Lt sumokėtų draudimo
įmokų;
priteisė ieškovei iš atsakovo
40 Lt bendrų patalpų nuomos pajamų;
padalijo lygiomis dalimis šalių
santuokos metu įgytas turtines teises į 0,66 ha žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini), 0,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini), 0,47 ha žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini), pripažindama ieškovės nuosavybės teises į 1/2 dalį turtinių
teisių ir atsakovo nuosavybės teises į 1/2 dalį turtinių teisių į kiekvieną šių
žemės sklypų;
perskirstė bylinėjimosi pirmosios
instancijos teisme išlaidas;
kitas teismo sprendimo dalis
paliko nepakeistas;
paskirstė bylinėjimosi
apeliacinės instancijos teisme išlaidas.
Teisėjų kolegija pripažino
nepagrįstais ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl iš atsakovo priteisto išlaikymo
nepilnamečiams vaikams dydžio, pažymėdama, kad ieškovė, prašydama priteisti iš
atsakovo po 800 Lt kiekvienam vaikui išlaikyti, privalėjo įrodyti, jog
kiekvienam jų per mėnesį reikalinga po 1600 Lt, nes ir ji tokia pačia dalimi
privalo prisidėti prie jų išlaikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė
nepagrindė įrodymais jokių itin ypatingų ir didelių vaikų poreikių, todėl,
atsižvelgiant į jų amžių (16 m. ir 13 m.), darytina išvada, kad 1600 Lt per
mėnesį yra per didelė pinigų suma, kurios dalį kaip išlaikymą privalėtų ir
galėtų teikti atsakovas. Atsižvelgusi į šalių turtinę padėtį, vaikų poreikius,
įrodymus dėl jų išlaikymo, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos
teismą nustačiusiu pagrįstą ir teisingą išlaikymo vaikams dydį.
Spręsdama dėl gyvenamojo namo
padalijimo, teisėjų kolegija nustatė, kad šis yra dalus, jį sudaro dvi
skirtingos dalys – gyvenamoji ir vaistinės patalpos, kurios yra faktiškai
atidalytos, nes turi skirtingus įėjimus ir tik dvi mažo ploto (3,53 kv. m
bei 3,54 kv. m) bendrąsias patalpas. Dėl to teisėjų kolegija pripažino
nepagrįstu ieškovės apeliacinio skundo argumentą, kad gyvenamasis namas negali
būti dalijamas natūra dėl šalių konfliktinių santykių. Pagal byloje nustatytas
aplinkybes, kad šalių gyvenamosios vietos yra skirtinguose miestuose, atsakovei
priteista namo dalis, skirta komercinėms patalpoms, kurios yra nuomojamos, teisėjų
kolegija padarė išvadą, jog toks padalijimo būdas (natūra) nepažeidžia šalių
teisių ir atitinka CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatytus bei teismų
praktikoje suformuluotus santuokoje įgyto turto padalijimo principus, tačiau
sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl kompensacijos
ieškovei už jai tenkančią mažesnę turto dalį priteisimo keistina. Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad šalys sutinka, jog gyvenamojo namo vertė santuokos
nutraukimo momentu pagal atsakovo pateiktą patikslintą įvertinimą buvo 395 000
Lt (CK 3.119 straipsnis). Kadangi, padalijus namą natūra, ieškovei tenka
dalis, kurios vertė – 161 950 Lt, o atsakovui – dalis, kurios vertė –
233 050 Lt, tai ieškovei turi būti kompensuojama už jai tenkančią
mažesnę turto dalį, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos
teismas nepagrįstai neįskaitė į kompensacijos dydį atsakovo įrodytų (ir
ieškovės nenuginčytų) jo paveldėtų pagal testamentą bei investuotų į namą
54 368 Lt. Teisėjų kolegija, remdamasi CK 3.123 straipsnio
nuostatomis ir kasacinio teismo formuojama šių materialiosios teisės normų
aiškinimo bei taikymo praktika, kad svarbia aplinkybe, leidžiančia nukrypti nuo
lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstamas ir vieno iš sutuoktinių
giminaičių prisidėjimas įgyjant santuokinį turtą, sprendė, jog atsakovo
ieškovei mokėtinos kompensacijos dydis – 71 100 Lt – sumažintinas jo
paveldėta bei į namą investuota suma – 54 368 Lt – ir ieškovei
priteistina iš atsakovo 16 732 Lt.
Pripažinusi pirmosios instancijos
teismą nepagrįstai nepasisakiusiu dėl šalių nuomojamo valstybinio žemės sklypo,
kuriame santuokos metu pastatytas ginčo gyvenamasis namas, teisėjų kolegija
pažymėjo, kad bylos duomenys įrodo, jog yra pradėta nurodyto žemės sklypo
privatizavimo procedūra; padalijus šalims pagrindinį žemės sklype esantį statinį
idealiosiomis dalimis, šioms eksploatuoti reikalingo žemės sklypo
suformavimo ir išnuomojimo klausimai spręstini pagal Teritorijų planavimo
įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktą, Žemės įstatymo 9 straipsnį, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos
paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, o jeigu ateityje kils
šalių ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, šalys šį ginčą galės
spręsti kitoje byloje kaip namų valdos bendrosios dalinės nuosavybės
bendraturčiai. Pažymėjusi, kad šalys tik apeliacinės instancijos teisme pateikė
duomenis apie nurodytame žemės sklype esantį šalių santuokos metu pastatytą,
tačiau neįregistruotą ir neinventorizuotą ūkinį pastatą, teisėjų kolegija
konstatavo, kad ūkinis pastatas nedalytinas, nes šalys nepateikė nei jo
įregistravimo ar dalijimo, nei statybinių medžiagų vertės dokumentų. Įvertinusi
tai, kad šalys pripažįsta, jog ūkinis pastatas yra priklausinys, teisėjų
kolegija, remdamasi CK 4.14 straipsniu, nurodė, kad jo likimas, įteisinant statybą
ar šalims dalijantis statybines medžiagas, priklausys nuo šalių turimų
idealiųjų dalių pagrindiniame pastate. Atsižvelgdama į ieškinio nagrinėjamoje
byloje pateikimo datą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 7 straipsnyje
įtvirtintais civilinio proceso principais, sprendė, kad bylos perdavimas
nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui iš esmės pažeistų šalių teises
dėl jų pačių užvilkinto nurodytų objektų įteisinimo proceso, todėl yra
pagrindas šią bylos dalį palikti nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 12 punktas).
Dėl atsakovo argumentų, kad 2004
m. balandžio 7 d. jis sudarė paskolos sutartį su Šilutės kredito unija dėl 22 000
Lt paskolos namo remontui ir po šalių vedybų sutarties sudarymo vienas iš
asmeninių lėšų grąžino šią paskolą, teisėjų kolegija sprendė, jog atsakovo
asmeninių lėšų, panaudotų sutuoktinių solidariosioms prievolėms įvykdyti,
dalies kompensavimo klausimas nurodytos šalių vedybų sutarties pagrindu negali
būti tenkinamas. Remdamasi šalių vedybų sutarties 2.1 punkto nuostata, kad iki
povedybinės sutarties sudarymo visam šalių įgytam santuokos metu turtui
taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės turto teisinis režimas, teisėjų
kolegija nurodė, jog sutuoktinio asmeninių lėšų panaudojimas šeimos poreikiams
tenkinti gautam kreditui grąžinti nekeičia turto teisinio režimo, nes šis susiformuoja
turto įgijimo, o ne kredito, gauto turtui įsigyti, grąžinimo metu.
Spręsdama dėl 0,66 ha žemės
sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,50 ha žemės sklypo,
esančio (duomenys neskelbtini), ir 0,47 ha žemės sklypo,
esantį (duomenys neskelbtini), padalijimo, teisėjų kolegija nustatė, kad
šalys neįregistravo nuosavybės teisių į nurodytus žemės sklypus, tačiau
santuokos metu įgijo šias turtines teises. Remdamasi šalių vedybų sutarties,
įregistruotos 2005 m. birželio 8 d., 2.1 punktu, teisėjų kolegija sprendė,
kad turtinės teisės į nurodytus žemės sklypus įgytos šalių santuokos metu,
todėl dalytinos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai neįtraukė šių turtinių teisių į dalytino turto masę. Ieškovės ir
atsakovo pateiktų duomenų nepripažinusi leistinais įrodymais, pagrindžiančiais nurodytų
turtinių teisių rinkos vertę, buvusią bendrosios jungtinės sutuoktinių
nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis), teisėjų kolegija sprendė, kad turtinės
teisės į kiekvieną žemės sklypą dalytinos lygiomis dalimis, t. y. po 1/2
dalį, laikantis CK 3.116–3.119, 3.127 straipsniuose nustatytų taisyklių.
Spręsdama dėl ieškovės prašymo
priteisti jai iš atsakovo dalį pajamų (6480 Lt), gautų už ginčo gyvenamojo
namo komercinės dalies nuomą pagal atsakovo sudarytą nuomos sutartį, teisėjų
kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas priešieškinyje prašė priteisti iš
ieškovės 2718,75 Lt už bendro gyvenamojo namo šildymą ir 480,93 Lt už suvartotą
elektros energiją, iš viso – 3199,68 Lt išlaidų, turėtų šalių bendram turtui
išlaikyti. Pripažinusi pirmosios instancijos teismą pagrįstai nustačiusiu, kad
ieškovė neprisidėjo prie bendro gyvenamojo namo išlaikymo, o pajamos, atsakovo
gautos iš bendro turto nuomos, yra bendroji jungtinė nuosavybė, todėl jis
privalo dalį jų (3240 Lt) sumokėti ieškovei, teisėjų kolegija konstatavo,
kad teismas iš esmės teisingai išsprendė šią šalių ginčo dalį, tik neatliko
tikslaus šalių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Atsižvelgdama į
tai, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovei priteistina iš atsakovo 40 Lt
pajamų, gautų už bendro turto nuomą.
Dėl atsakovo reikalavimo priteisti jam iš ieškovės
kompensaciją už jai atitekusią L. L. individualią įmonę teisėjų kolegija
pažymėjo, kad ieškovė nenuginčijo teismų praktikoje suformuluotos prezumpcijos,
kad individuali įmonė, įsteigta santuokos metu, pripažįstama bendrąja jungtine
sutuoktinių nuosavybe. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas
padarė klaidingą išvadą, kad ieškovės atstovavimas įmonei sukūrė asmeninę
nuosavybę. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 1.110 straipsnį įmonė apibrėžiama
kaip turto, turtinių ir neturtinių teisių kompleksas. Jeigu šis buvo sukurtas
santuokoje, pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Dėl to,
pripažinusi pirmosios instancijos teismą pagrįstai priteisusiu individualią
įmonę ieškovei, teisėjų kolegija kartu sprendė, kad atsakovo apeliacinio skundo
argumentas dėl kompensacijos priteisimo yra pagrįstas ir atitinka CK
3.116–3.119, 3.127 straipsniuose įtvirtintas bendrosios jungtinės sutuoktinių
nuosavybės padalijimo taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo
apeliaciniame skunde pateiktas pagrįstas individualios įmonės vertės, buvusios
iki vedybų sutarties sudarymo, skaičiavimas, jis sutampa su ieškovės pateiktoje
įmonės ilgalaikio turto pažymoje nurodyta verte, išskyrus automobilį ,,Volkswagen
Sharan“, kurį ieškovė vertina 5288 Lt. Pripažinusi pagrįstu atsakovo argumentą,
kad lizingo įmokos už automobilį nuo 2004 m. balandžio 7 d. iki 2005 m.
gegužės 9 d. (t. y. iki vedybų sutarties sudarymo) buvo mokėtos iš šalių
bendrų santuokos metu įgytų lėšų, teisėjų kolegija sprendė, jog ši atsakovo
apeliacinio skundo dalis tenkintina, priteisiant jam iš ieškovės 17 855 Lt
kompensaciją už jai atitikusią individualią įmonę ir 14 082 Lt
lizingo įmokų, sumokėtų už ieškovės įmonės automobilį, iš viso – 31 937 Lt.
Spręsdama dėl atsakovo reikalavimo priteisti jam iš
ieškovės sumokėtas investicinio draudimo įmokas, teisėjų kolegija pripažino
bylos duomenis patvirtinančiais, kad šalių santuokos metu iki vedybų sutarties
sudarymo įmokos pagal ieškovės sudarytas gyvybės investicinio draudimo sutartis
(2004 m. birželio 28 d. sutartį, sudarytą su UAB ,,Sampo gyvybės draudimas“, ir
2004 m. rugsėjo 21 d. sutartį, sudarytą su UAB ,,Hansa gyvybės draudimas“) buvo
mokėtos iš bendrų santuokinių lėšų. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi CK 3.115
straipsnio 2 dalimi, konstatavo pagrindą priteisti atsakovui iš ieškovės pusę
(5000 Lt) pagal nurodytas sutartis sumokėtų draudimo įmokų.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti
bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Šis kasatorės prašymas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismo sprendimas palikti nenagrinėtą bylos dalį dėl šalių nuomos
teise valdomo valstybinio žemės sklypo ir jame esančio šalių santuokos metu
pastatyto, tačiau neinventorizuoto ir viešame registre neįregistruoto, ūkinio
pastato padalijimo (argumentuojant tuo, kad šie klausimai spręstini vėliau tarp
šalių kaip padalyto gyvenamojo namo bendraturčių, o joms nesusitarus – teisme)
prieštarauja teisės normoms (CPK 3.59 straipsniui, CPK 385 straipsnio
1 daliai) ir kasacinio teismo formuojamai praktikai, pagal kurią iš esmės
draudžiama teismui palikti neišspręstą klausimą dėl sutuoktinių bendro turto ar
jo dalies padalijimo nutraukiant santuoką. Kasatorės teigimu, nuomos teisė kaip
turtinė teisė (CK 6.477 straipsnis) yra civilinės teisės objektas ir gali būti
perleidžiama (CK 1.112 straipsnis). Taigi ji turi ekonominę vertę ir yra
sudėtinė sutuoktinių bendro turto dalis. Vadovaujantis CK 4.47 straipsnio 1
dalies 4 punktu, šalys, santuokos metu pasistačiusios ūkinį pastatą, įgijo
nuosavybės teises į jį, ir šis taip pat patenka į sutuoktinių bendrą turtą.
Kadangi tiek nuomos teisė, tiek ūkinis pastatas patenka į bendrąją jungtinę
sutuoktinių nuosavybę, tai apeliacinės instancijos teismas privalėjo juos
padalyti.
2. Apeliacinės
instancijos teismas, sudėdamas pusę individualios įmonės ilgalaikio turto
(stomatologinės įrangos), išskyrus automobilį „Volkswagen Sharan“, likutinės
vertės, su puse už šį automobilį iki vedybinės sutarties sudarymo mokėtų
lizingo įmokų, tada padaugindamas iš dviejų atsakovui tenkančią kompensaciją už
ieškovei priteistiną individualią įmonę ir taip gaudamas individualios įmonės
vertę, neteisingai išsprendė į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę
patenkančios šios įmonės vertės ir kartu atsakovui mokėtinos piniginės
kompensacijos dydžio nustatymo klausimus. Vadovaujantis kasacinio teismo
formuojama praktika, apeliacinės instancijos teismas visų pirma turėjo
nustatyti individualios įmonės, kaip sudėtinės sutuoktinių turto balanso (CK
3.118 straipsnis) dalies, vertę (pagal rinkos kainas, galiojusias bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, taip pat atsižvelgiant į bylos
nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto pokyčius) ir tik tada spręsti
klausimą dėl jos padalijimo. To nepadaręs, apeliacinės instancijos teismas
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės
sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime civilinėje byloje R. A. v.
A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, suformuluotų CK 3.118, 3.119, 3.127
straipsnių aiškinimo ir taikymo taisyklių. Be to, apeliacinės instancijos
teismas, nustatydamas ginčo individualios įmonės vertę tik pagal jos ilgalaikio
turto likutinę vertę ir už automobilį sumokėtas lizingo įmokas, nepagrįstai
susiaurino individualios įmonės vertę lemiančių veiksnių spektrą. Kasatorės
teigimu, teismas, spręsdamas dėl individualios įmonės vertės, privalo vertinti
visą įmonę, kaip turtinį kompleksą, sudarantį materialų ir nematerialų turtą bei
įsipareigojimus (CK 1.110, 6.402, 5.563 straipsniai). Apeliacinės instancijos
teismas, nustatydamas ginčo individualios įmonės vertę, taip pat nesivadovavo
nė vienu iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1, 4
dalyse, 7 straipsnio 3 punkte nurodytų metodų, nesprendė klausimo dėl
ekspertizės skyrimo, todėl pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą
pareigą priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
3. Apeliacinės
instancijos teismas, įskaičiuodamas į atsakovui priteistiną piniginę
kompensaciją už ieškovei tenkančią individualią įmonę individualios įmonės už
automobilį „Volkswagen Sharan“ mokėtas lizingo įmokas, netinkamai taikė
individualios įmonės ir jos savininko atskirumą nustatančias materialiosios
teisės normas (CK 2.33 straipsnio 1 dalį, 2.74 straipsnio 1 dalį,
Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį) bei
nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos. Visos
L. L. individualios įmonės ir UAB „Hansa lizingas“ sudarytos lizingo sutarties
pagrindu dėl automobilio „Volkswagen Sharan“ atsiradusios teisės ir pareigos teko
individualiai įmonei – ji įgijo teisę valdyti ir naudoti lizingo sutarties
dalyką, pareigą mokėti lizingo įmokas, kurią vykdė iš jai nuosavybės teise
priklausančio turto, taip pat teisę įgyti nuosavybėn automobilį „Volkswagen
Sharan“, kai bus sumokėtos visos lizingo įmokos. Atsižvelgiant į tai, individualios
įmonės sumokėtos lizingo įmokos nepripažintinos bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo jų
dalyti. Kita vertus, kadangi visos su nurodyta lizingo sutartimi susijusios
individualios įmonės teisės ir pareigos yra sudėtinė individualios įmonės, kaip
turtinio komplekso, dalis, tai į jas atsižvelgtina nustatant individualios
įmonės vertę.
4. Apeliacinės
instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimą tik iš
įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku byloje esančių
aplinkybių buvimą ar nebuvimą ir, be to, neatsižvelgdamas į draudimo sutarties,
kaip rizikos sutarties, esmę ir draudimo įmokų dydžio nustatymo specifiką (Draudimo
įstatymo 100 straipsnio 1 dalis), nepagrįstai sprendė, kad santuokos metu iki
šalių vedybų sutarties pasirašymo sudarytos investicinio gyvybės draudimo
sutartys su UAB „Hansa gyvybės draudimas“ ir UAB „Sampo gyvybės draudimas“ buvo
sudarytos išskirtinai ieškovės poreikiams tenkinti. Tai lėmė netinkamą CK 3.115 straipsnio
2 dalies taikymą. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad su
UAB „Sampo gyvybės draudimas“ sudaryta draudimo sutartimi, be kapitalo kaupimo,
buvo apdrausta ir ieškovės gyvenimo trukmės rizika, mirties atveju naudos
gavėjais nurodant šalių vaikus, o draudimo sutartimi su UAB „Hansa gyvybės
draudimas“, be pirmiau nurodytų, – ir ieškovės nelaimingų atsitikimų rizika,
ligos rizika, mirties atveju naudos gavėjais nurodant teisėtus įpėdinius. Taigi
tam tikra dalis draudimo įmokų mokėta ne dėl su kapitalo draudimu susijusių
rizikų, kurios vertintinos kaip skirtos šeimos poreikiams tenkinti. Be to,
pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas draudimo išmokos
priskirtinos prie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės.
5. Kasatorė taip pat
teigia, kad ji, sudarydama su kapitalo kaupimu susijusią draudimo sutartį, iš
esmės vykdė investicinę veiklą iš bendrą šalių turtą sudarančių lėšų. Už
kapitalo kaupimui skirtą draudimo įmokų dalį buvo įgyti tam tikri investiciniai
vienetai pagal pasirinktas investavimo kryptis, kurių vertė priklauso nuo
investavimo rezultatų. Kadangi investiciniai vienetai buvo įgyti santuokos metu
iš bendrąja jungtine šalių nuosavybe turėtų lėšų, tai, vadovaujantis CK
3.88 straipsnio 1 dalimi, visi įgyti investiciniai vienetai (sukauptas
kapitalas), įskaitant jų vertės padidėjimą (investicinę grąžą), yra bendroji
jungtinė ginčo šalių nuosavybė. Nurodyti investiciniai vienetai iš esmės yra
finansinės priemonės ir patenka į sutuoktinių bendro turto balansą (CK
3.118 straipsnis), taigi yra dalytini bendra tvarka su kitu bendru
sutuoktinių turtu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, neįtraukdamas
ieškovės sudarytų sutarčių pagrindu sukaupto kapitalo į bendro turto balansą,
netinkamai taikė CK 3.88 straipsnio 1 dalį. Kadangi sukauptas kapitalas yra
bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai nepagrįsta pripažintina
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudimo sutartys buvo sudarytos tik
ieškovės poreikiams tenkinti. Be to, pusės sumokėtų draudimo įmokų kaip
kompensacijos priteisimas atsakovui prieštarauja sutuoktinių bendro turto lygių
dalių prezumpcijai (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), taip pat sąžiningumo,
protingumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Į draudimo įmokas įėjo
atlygis už su kapitalo kaupimu nesusijusių rizikų draudimą, dalis įmokos
skiriama investicijų administravimo išlaidoms padengti. Taip pat pagal ieškovės
sudarytas draudimo sutartis investavimo rizika tenka draudėjui, todėl sukaupto
kapitalo dydis priklauso nuo investavimo rezultatų. Dėl to, priklausomai nuo
nurodytų aplinkybių, sukauptas kapitalas gali būti didesnis arba mažesnis už
sumokėtas draudimo įmokas ir neproporcingas joms. Taigi nurodytu būdu
apskaičiuota kompensacija gali neatitikti sutuoktinio dalies bendrojoje
jungtinėje nuosavybėje.
6. Apeliacinės
instancijos teismas, išvadą, kad atsakovas paveldėjo 54 368 Lt ir
investavo juos į šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise
priklausantį gyvenamąjį namą, grįsdamas tik atsakovo paaiškinimais, jo pateiktu
testamentu ir turto deklaracija, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikos, kad tik
įrodymų visumos pagrindu darytinos išvados apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku
byloje esančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Kasatorės teigimu, įvertinus
įrodymus, kuriais teismas grindė savo išvadą dėl atsakovo asmeninio turto
panaudojimo šalių bendram turtui įsigyti, išlieka pagrįstų abejonių dėl
atsakovo nurodomų faktų. Į bylą pateiktas testamentas įrodo tik testatorės
valią įtraukti atsakovą į testamentą įpėdiniu neišskiriant jo dalies. Dėl to
neaiškus palikimo dydis. Be to, iš bylos duomenų neaišku, ar testamentas
galioja, joje nėra duomenų, ar atsakovas priėmė palikimą. Vienintelis įrodymas
apie tariamą palikimo gavimą ir jo dydį yra atsakovo 1997 m. turto deklaracija,
tačiau ją parengė pats atsakovas ir ji nėra dokumentas, iš kurio kildinama
nuosavybės teisė į palikimą, taigi deklaracija vertintina kritiškai.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose
nurodė skirtingas tariamai paveldėtų pinigų sumas, kurios skiriasi nuo
deklaruojamos, t. y. jo pozicija prieštaringa. Atsakovas nepateikė
jokių duomenų dėl tariamai paveldėtų pinigų gavimo. Byloje nėra jokių įrodymų,
išskyrus atsakovo paaiškinimus (su kuriais ieškovė nesutiko), apie atsakovo
asmeninių lėšų panaudojimą gyvenamojo namo statybai. Kasatorės nuomone, byloje
nesant pakankamai patikimų duomenų, patvirtinančių atsakovo asmeninio turto
panaudojimą bendram gyvenamajam namui įsigyti, apeliacinės instancijos teismas
privalėjo vadovautis bendrosiomis prezumpcijomis, kad santuokos metu įgytas
turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis)
ir kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo
nutartį palikti nepakeistą, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu
argumentus:
1. Valstybinis žemės
sklypas ir jame esantis neįregistruotas ūkinis pastatas nepripažintini bendrąja
jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybė, todėl nėra pagrindo sutikti su kasacinio
skundo argumentais dėl CK 3.59 straipsnio, CPK 385 straipsnio 1 dalies
pažeidimo. Nuomos sutartis dėl žemės sklypo, priešingai nei teigia kasatorė,
nesudaryta, dėl to nebuvo jokio pagrindo spręsti dėl nuomos teisių padalijimo.
Vien statinio (šiuo atveju – ūkinio pastato) pastatymo fakto (CK
4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas) neužtenka nuosavybės teisei į jį
įgyti, naujas statinys turi būti įteisintas statybą reglamentuojančių teisės
aktų nustatyta tvarka. Kadangi byloje nebuvo pateikta jokių duomenų dėl ūkinio
pastato statybos teisėtumo ir šalių nuosavybės teisių į jį, tai teismas
neturėjo jokio pagrindo jo dalyti. Be to, byloje nebuvo pareikšta tokio
reikalavimo.
2. Sutuoktinių turto balanso
sudarymas visų pirma yra bendro sutuoktinių turto ir asmeninio jų turto
nustatymas. Šalys neginčijo L. L. individualios įmonės priklausomumo
bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei. Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai nustatė ginčo individualios įmonės vertę pagal šalių į bylą pateiktus
įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės
sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime civilinėje byloje R. A. v.
A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010) ir atsižvelgdamas į įmonės turto
likutinę vertę. Jokių duomenų apie kasaciniame skunde nurodomus kitus
individualios įmonės vertę lemiančius veiksnius byloje nebuvo pateikta.
3. Iš bendrąja
jungtine nuosavybe šalims priklausančios įmonės gaunamos pajamos yra bendroji
jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Pajamos, iš kurių kasatorė mokėjo už įmonės vardu įsigytą automobilį
„Volkswagen Sharan“, buvo panaudotos ne kitoms šeimos reikmėms, o būtent
automobiliui įsigyti. Kadangi po vedybų sutarties pasirašymo 2005 m. gegužės 9
d. šalys nustojo tvarkyti bendrą ūkį ir automobiliu naudojosi tik kasatorė, tai
bendrų lėšų panaudojimas tik vieno sutuoktinio interesams iki vedybų sutarties
sudarymo teismo pagrįstai, vadovaujantis CK 3.98 straipsnio 3 dalimi, buvo
atsakovui kompensuotas.
4. Atsakovo teigimu,
kasatorė sudarė investicinio draudimo sutartis be jo sutikimo ir jam nežinant.
Ji apdraudė savo gyvybę bei sveikatą, ir tai neginčytinai susiję tik su jos
asmeniu. Kasacinio skundo argumentas, kad draudžiamojo įvykio atveju pagal
draudimo sutartis gautos išmokos galėtų būti panaudotos šeimos reikmėms, yra
tik prielaida. Draudimo sutartims vykdyti buvo panaudotos šalims bendrąja
jungtine nuosavybe priklausančios lėšos. Padalyti teises pagal kasatorės
sudarytas draudimo sutartis ir dalį jų pripažinti atsakovui neįmanoma (CK 3.120 straipsnio
1 dalis). Akivaizdu, kad, nutraukus santuoką, draudimo išmoka ir kitomis
teisėmis pagal sutartis naudosis tik kasatorė. Dėl to apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai sprendė kompensavimo atsakovui klausimą, priteisdamas jam
pusę iki vedybų sutarties pasirašymo sumokėtos draudimo įmokų sumos.
5. Nepagrįsti
kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos
teismas, neįtraukdamas į bendro dalytino turto balansą draudimo sutarčių
pagrindu sukaupto kapitalo, netinkamai taikė CK 3.88 straipsnio 1 dalį, o
priteisdamas atsakovui pusę pagal draudimo sutartis sumokėtų draudimo įmokų
sumos, nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Atsakovo
teigimu, atitinkamas kapitalas (draudimo ar išperkamoji išmoka) būtų išmokamas
tik įvykus draudžiamajam įvykiui arba nutraukus draudimo sutartį. Kol draudimo
sutartis galioja, nėra ką dalyti. Nutraukiant santuoką, sukauptas kapitalas,
kurio negalima paimti galiojant sutarčiai, nedalytinas, o kompensuojamas
bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimas, lygus draudimo įmokų sumai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl bendrosios
jungtinės nuosavybės padalijimo nutraukiant santuoką
Bendro turto
padalijimo klausimą, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo
padarinių, teismas turi išspręsti, nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49
straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų nutraukiama santuoka (CK 3.53 straipsnio 3
dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Šis įstatymu nustatytas
reikalavimas netaikomas tik tuo atveju, jeigu turtas padalytas bendru
sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis, 3.62
straipsnio 3 dalis). Bendro turto padalijimas turi būti išspręstas teismo
priimtame procesiniame sprendime dėl santuokos nutraukimo (CPK 385 straipsnio 1
dalis). Dalinio teismo sprendimo (CPK 261 straipsnis) priėmimas ar reikalavimų
padalyti bendrą turtą išskyrimas į atskirą bylą (CPK 136 straipsnis) taikomas
tik išimtiniais atvejais, siekiant apsaugoti proceso šalių arba kitų asmenų
teises ar įstatymo saugomus interesus. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra pasisakęs, kad kai bankroto byla yra iškeliama įmonei, kurios turtas
neatskirtas nuo jos dalyvių turto, klausimas dėl sutuoktinių bendro turto
padalijimo (tiek tais atvejais, kai šis klausimas keliamas pagal vieno
sutuoktinio ieškinį, tiek tada, kai yra susitarimas dėl bendro turto padalijimo
ar kai turtą prašo padalyti kreditoriai) perduodamas nagrinėti bankroto bylą
nagrinėjančiam teismui (CK 3.51, 3.55 straipsniai, 3.116 straipsnio 1
dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje T. Ž.
v. A. Ž., bylos Nr. 3K-3-7-192/2007).
Bylose dėl santuokos
nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją
apie visą dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą
turi abu sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas).
Pažymėtina, kad privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes
santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės nuosavybės pabaiga (CK 3.100
straipsnio 4 punktas).
Bendro turto
padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją
jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo
motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas,
t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno
iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto
sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, pinigai,
reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą
(skoliniai įsipareigojimai kreditoriams).
Turtas padalijamas
lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių
dalių principo (CK 3.117, 3.123 straipsniai). Padalijamas turi būti tiek turto
aktyvas, tiek ir pasyvas. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas
padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto
dalis, jeigu galima tai padaryti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto
padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu
įpareigojant jį kompensuoti kitam sutuoktiniui jo dalį pinigais.
Nustatęs
sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir išskaičiavęs iš
jo asmenines skolas, teismas sudaro ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje
išdėsto kompensacijų balansą, nurodydamas, kiek vienas ar kitas sutuoktinis privalo
kompensuoti bendrą turtą bei kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti
kompensuota iš bendro turto (CK 3.118 straipsnio 3 dalis, 3.98
straipsnis).
Gyvenamasis namas su
vaistine, esantis (duomenys neskelbtini), šalims priklauso bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Šio namo statybai yra suteiktas žemės
sklypas, kuris nuosavybės teise priklauso valstybei. Valstybinės žemės sklypo
nuomos sutarties byloje nėra. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad valdo
žemės sklypą nuomos teise, o atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo,
jog nuomos sutartis dėl žemės sklypo nesudaryta. Padalijant gyvenamąjį namą
natūra, turi būti padalyta ir daiktinė teisė (nuomos ar panaudos) į žemės
sklypą. Ginčo žemės sklype yra pastatytas ūkinis pastatas, kuris neįteisintas
sutuoktinių vardu ir negali būti laikomas santuokoje įgytu turtu, tačiau
medžiagos, ieškovės ir atsakovo panaudotos nurodytam objektui statyti, yra
bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuri turi būti padalyta šalių
santuokos nutraukimo byloje (CK 3.127 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į CK
3.59 straipsnio ir CPK 385 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei kasacinio
teismo praktiką, suformuotą santuokos nutraukimo ir bendrosios jungtinės
sutuoktinių nuosavybės padalijimo bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas
civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010),
teismo procesiniame sprendime turi būti išsprendžiama dėl viso bendro turto
padalijimo.
Nagrinėjamoje byloje
nei ieškovė, nei atsakovas nepareiškė reikalavimo dėl turtinės teisės (nuomos
ar panaudos) į žemės sklypą ir statybinių medžiagų, panaudotų ūkiniam pastatui
statyti, padalijimo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškinį dėl
santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo, matydamas, kad nepareikštas
reikalavimas dėl žemės sklypo ar turtinių teisių į jį padalijimo, privalėjo
nustatyti pakankamą terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas ieškovę
nurodyti ieškinyje visą turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė, ir pareikšti reikalavimą dėl viso bendro turto padalijimo (CPK 115,
138 straipsniai, 382 straipsnio 4 punktas). Tačiau pirmosios instancijos
teismas ieškinio trūkumų šalinimo institutu nepasinaudojo.
Teismas, priėmęs
ieškinį, pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje turi
galutinai suformuluoti įrodinėjimo dalyką, išsiaiškinti šalių nuomonę dėl
įrodymų ir atlikti kitus veiksmus, kurie, teismo nuomone, reikalingi tinkamai
išnagrinėti bylą teismo posėdyje (CPK 225 straipsnis). Pasirengimo
nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui
visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat
nurodyti įrodymus, kurių negali pateikti teismui, bei galutinai suformuluoti
savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 226
straipsnis).
Šią bylą nagrinėjęs
pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir
bendro turto padalijimo, kuriame, be kitų reikalavimų, buvo pareikštas
reikalavimas dėl gyvenamojo namo su vaistine padalijimo, šioje stadijoje
nesiaiškino, kodėl šalys nepateikė reikalavimo dėl žemės sklypo, kuriame yra
dalytinas namas, ūkinio pastato ar jo statybai panaudotų medžiagų padalijimo,
kokiu pagrindu (nuomos ar panaudos) šalys valdo valstybei priklausantį žemės
sklypą, ar į bylos nagrinėjimą neįtrauktinas žemės sklypo nuomotojas (panaudos
davėjas). Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos
teismas nagrinėjamoje byloje pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme
stadijoje neišsiaiškino reikšmingų bylai aplinkybių, neįpareigojo šalių
ištaisyti pirmiau nurodytus trūkumus, todėl padalijo ne visą santuokoje įgytą
turtą (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Ieškovė apeliaciniame
skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, padalydamas natūra šalims
gyvenamąjį namą su vaistine, nesprendė dėl ūkinio pastato ir žemės sklypo
padalijimo. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje konstatavęs, kad šio
klausimo negali išspręsti, nes šalys tokio reikalavimo byloje nėra pareiškę,
turėjo svarstyti, ar pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės
pažeidimas nėra esminis (CPK 331 straipsnio 1 dalis) ir ar teismo priimtą
sprendimą galima laikyti teisėtu, ar jis naikintinas ir byla perduotina
nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne bylos dalį dėl žemės
sklypo ir ūkinio pastato palikti nenagrinėtą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
padaryti materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai, turintys esminės
reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, turėjo įtakos neteisėto
sprendimo ir nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl
ieškovės kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, o teismų priimti procesiniai
sprendimai naikintini. Atsižvelgiant į tai, kad esminių proceso teisės normų
pažeidimų apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti (į bylą įtrauktinas
naujas asmuo, šalys įpareigotinos pareikšti reikalavimą dėl likusio turto
padalijimo), byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui
nuo pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijos (CPK
359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22
d. nutartį bei Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 12 d.
sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė
Janavičiūtė
Antanas
Simniškis
Pranas
Žeimys