Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-662-1028-11].doc
Bylos nr.: A-662-1028-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1028/2011

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00210-2010-1

                                           Procesinio sprendimo kategorija 24; 15.2.3.2

 (S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. ir atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo - Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius R. V.).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėja T. Ž. skundu (b. l. 4-7) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) priimti sprendimą suteikti jai 100 procentų apmokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, priteisti iš atsakovo 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Priteistos žalos atlyginimą prašė nukreipti į trečiuosius asmenis.

Nurodė, jog 2010 m. sausio 27 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu ir reikiamais dokumentais suteikti antrinę teisinę pagalbą keliant civilinę ir baudžiamąją bylą dėl policijos pareigūnų veiksmų. Paaiškino, kad 2009 metų Gyventojų pajamų metinę deklaraciją su vietos mokesčių administratoriaus žyma pateikė 2010 m. vasario 10 d. Teigė, jog Tarnyba iki šiol nėra išnagrinėjusi prašymo ir priėmusi sprendimo, nes yra šališka jos atžvilgiu ir siekia jai pakenkti. Pareiškėjos teigimu, tokiu neveikimu varžoma jos konstitucinė teisė į teisminę gynybą, pažeidžiamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų teisės aktų nuostatos. Nurodė, kad dėl to pablogėjo jos ir jos šeimos narių sveikata, ją kankina nuotaikų kaita, jaučiasi pažeminta ir prislėgta, patiria nuolatinį nerimą dėl skurdo ir neaiškios galimybės kreiptis į teismą, gauti kvalifikuotą advokatą, apginti savo ir šeimos narių pažeistas teises, patyrė įvairių baimių, kankina nemiga, širdies, galvos, skrandžio, plaučių ir kitų organų skausmai, depresija, atsirado naujų ligų, turi nuolat gydytis ir vartoti vaistus, prarado gyvenimo džiaugsmą, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 20-25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą

Nurodė, jog pareiškėja su 2010 m. sausio 27 d. prašymu nepateikė jos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančio dokumento, t. y. metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos už paskutiniuosius dvylika mėnesių. Apie tai pareiškėjai buvo pranešta 2010 m. vasario 1 d. raštu Nr. (1.7.)-SR-310. Teigė, jog pareiškėjos nurodytoje 2009 m. kovo 5 d. deklaracijoje už ataskaitinį laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. buvo pateikti duomenys už netinkamą laikotarpį. Nurodė, kad pareiškėja kartu su prašymu Tarnybai privalo pateikti ne tik jos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus, bet ir dokumentus, pagrindžiančius prašymo reikalavimą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 str. 1 d.). Teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad Tarnybos sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą ir yra jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas, bei į tai, kad pareiškėja savo prašyme nurodė, jog jai reikalinga antrinė teisinė pagalba dėl jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos, neteisėto jos turto nusavinimo (pagrobimo) civilinėje ir baudžiamojoje bylose, pareiškėjai nurodė, kad Tarnybos sprendimu antrinė teisinė pagalba yra suteikiama vienoje konkrečioje byloje ir jeigu antrinė teisinė pagalba jai yra reikalinga dviejose - civilinėje ir baudžiamojoje - bylose, į Tarnybą ji turi kreiptis su dviem atskirais prašymais, pateikdama reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Paaiškino, jog pareiškėja 2010 m. vasario 10 d. pateikė metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, tačiau kitų nurodytų duomenų nepateikė ir prašymo nepatikslino. Atsakovo teigimu, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas trijų darbo dienų terminas sprendimui priimti skaičiuojamas nuo dokumentų, nurodytų to paties straipsnio 1 dalyje, gavimo dienos. Teigė, jog pareiškėjai su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą nepateikus dokumentų, pagrindžiančių prašymo reikalavimą, nurodytas terminas nėra skaičiuojamas. Nurodė, jog pareiškėja, nepateikdama reikalingos išsamios ir teisingos informacijos, pati vilkina sprendimo priėmimą. Dėl pareiškėjos reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo pažymėjo, jog T. Ž. neįrodė, kad Tarnybos ar Tarnybos direktoriaus veiksmais (neveikimu) jai buvo padaryta žala. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos teiginiai apie dvasinius išgyvenimus tėra subjektyvi nuomonė, nepagrįsta įrodymais. Atsakovo teigimu, pareiškėjos kaltinimai šališkumu nepagrįsti, neatitinka tikrovės, jos įtarimai pagrįsti tik jos pačios subjektyvia nuomone ir aplinkybių vertinimu, o ne konkrečiais tikrovę atitinkančiais faktais.

 

II.

 

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies ir T. Ž. 2010 m. sausio 27 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo perdavė Tarnybai nagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą. Kitoje dalyje teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnio 1 dalį, Įstatymą ir pažymėjo, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti.

Nurodė Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punktą, 18 straipsnio 2 ir 4 dalis ir konstatavo, jog Tarnyba privalo priimti sprendimą. Pripažino pagrįstu atsakovo argumentą, jog tuo atveju, kai su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą nėra pateikti dokumentai, pagrindžiantys prašymo reikalavimą, 3 darbo dienų terminas nėra skaičiuojamas. Pabrėžė, kad Tarnyba, prieš priimdama sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, turi įvertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir atstovavimo byloje perspektyvumą (Įstatymo 11 str. 6 d. 1, 2 p.). Atsižvelgęs į tai, jog Tarnyba pati nustatė terminą (iki 2010 m. vasario 8 d.) pareiškėjai pateikti trūkstamus dokumentus, teismas darė išvadą, kad po šio termino Tarnyba turėjo išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir priimti atitinkamą sprendimą net jeigu pareiškėja ir nepašalino Tarnybos nurodytų trūkumų. Konstatavo, kad Tarnyba turėjo pabaigti prašymo nagrinėjimo procedūrą ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus individualaus administracinio akto reikalavimus.

Vertindamas skunde nurodytus argumentus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimų, teismas pažymėjo, kad pastarosios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Tuo tarpu pareiškėja nėra kaltinamoji, priešingai, pati siekia kelti baudžiamąją ir civilinę bylas. Priėjo išvadą, kad T. Ž. nepagrįstai motyvavo, jog atsakovas, nepriimdamas sprendimo, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas.

Pažymėjo, kad teismas nėra viešojo administravimo institucija ir šioje byloje nenagrinėja pareiškėjos 2010 m. sausio 27 d. prašymo dėl 100 procentų valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrįstumo. Kadangi Tarnyba tinkamai neišnagrinėjo T. Ž. 2010 m. sausio 27 d. prašymo, todėl teismas šioje dalyje pareiškėjos skundą tenkino ir įpareigojo Tarnybą išnagrinėti pareiškėjos 2010 m. sausio 27 d. prašymą bei priimti sprendimą.

Nurodė Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.245-6.250 straipsnius, 6.271 straipsnio 1, 4 dalis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1001/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir konstatavo, kad pareiškėja apsiribojo abstrakčiais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio įvertinimo, nepateikdama šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Darė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog patyrė dvasinį sukrėtimą, prarado gyvenimo džiaugsmą, susirgo naujomis ligomis ir panašiai dėl Tarnybos veiksmų. Taip pat pažymėjo, kad nėra teisinių prielaidų pripažinti, jog atsakovas vilkino išspręsti pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi ji su 2010 m. sausio 27 d. prašymu nepateikė pakankamai dokumentų, pagrindžiančių prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą išdėstytus reikalavimus.

Nurodė CK 1.1 straipsnio 1 dalį, 1.136, 6.37 straipsnius ir, atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta, jog dėl atsakovo veiksmų ar neveikimo būtų atsiradusi turtinė ar neturtinė žala, pareiškėjos reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, šį reikalavimą kildinant net ir iš žalos atlyginimo instituto, laikė nepagrįstu ir netenkino.

Nurodė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį, 45 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad pareiškėja teismui dokumentų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidas, nepateikė. Kadangi pareiškėja turi teisę paduoti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo teismas nesvarstė.

 

III.

 

Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 69-70) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas neatliko ABTĮ 81 straipsnyje nurodytų veiksmų, neteisėtai atmetė ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, CK 485 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 75-79) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl prašymo nagrinėjimo iš naujo ir sprendimo priėmimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodo Įstatymo 18 straipsnį ir pažymi, kad tarp pagrindų atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą nėra numatyta, jog toks atsisakymas gali būti grindžiamas būtinų dokumentų nepateikimu. Atkreipia dėmesį, kad Tarnyba 2010 m. sausio 27 d. gavusi pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, 2010 m. vasario 1 d. raštu Nr. (1.7.)-SR-310 informavo pareiškėją, jog negali išnagrinėti jos prašymo ir priimti sprendimo, nes pareiškėjos prašymas netinkamai užpildytas, su juo nepateikti pareiškėjos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantys ir prašymo reikalavimą pagrindžiantys dokumentai. Pažymi, kad 2010 m. vasario 10 d. pareiškėja pateikė Tarnybai tik metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, tačiau T. Ž. iki šiol nepatikslino savo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, nesukonkretino jo reikalavimų, nenurodė prašymo nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui būtinų aplinkybių, nepateikė prašymo reikalavimus pagrindžiančių dokumentų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį Nr. A17-714/2007 ir daro išvadą, kad Tarnybos prašymas pateikti pareiškėjos reikalavimą pagrindžiančius dokumentus yra pagrįstas ir teisingas. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį Nr. A20-104/2008 ir pažymi, kad vertinti, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 5, 6 dalyse nustatytų sąlygų yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga. Pabrėžia, kad Tarnyba, gavusi pareiškėjos prašymą, negalėjo priimti sprendimo dėl objektyvių priežasčių, kadangi pareiškėjos prašymas buvo netinkamai užpildytas, nekonkrečiai suformuluoti reikalavimai, nenurodytos aplinkybės, būtinos vertinant prašymo pagrįstumą, nepateikti pareiškėjos reikalavimus pagrindžiantys dokumentai. Teigia, kad pareiškėjos pateikta informacija ir dokumentai buvo nepakankami, jog Tarnyba galėtų nustatyti, kokiu pagrindu ir su kokiu reikalavimu pareiškėja nori kreiptis į teismą, bei įvertintų pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą bei atstovavimo byloje perspektyvumą. Pažymi, kad pareiškėja apie jos prašymo trūkumus ir rekomendacijas kaip juos ištaisyti, taip pat apie kilsiančias pasekmes, jei pateikto prašymo trūkumų nepašalins, buvo informuota raštu. Nurodo, kad Įstatymo 11 straipsnis nereglamentuoja antrinės teisinės pagalbos teikimo atsisakymo pagrindų dėl nepateiktų ar netinkamai pateiktų prašymo reikalavimą pagrindžiančių dokumentų. Atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 darbo dienų terminas prašymo nagrinėjimui siejamas su visų numatytų dokumentų gavimu, todėl, kol nėra gauti visi dokumentai, prašymas iš esmės nėra nagrinėjamas ir sprendimas negali būti priimamas. Pabrėžia, kad Tarnyba iki šiol negavo iš pareiškėjos prašytos informacijos bei dokumentų. Pažymi, kad Viešojo administravimo įstatyme yra nustatytos bendrosios teisės normos, kurios prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui turėtų būti taikomos tik tiek, kiek jų nereglamentuoja specialiosios teisės normos, nustatytos Įstatyme. Nurodo, kad vadovavosi Įstatymu, kadangi jame išsamiai reglamentuota prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą teikimo ir nagrinėjimo bei sprendimų priėmimo reikalavimai ir tvarka. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutartį Nr. A146-769/2008 ir pažymi, kad teisinė situacija, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, priėmusi asmens prašymą ir jo priedus motyvuotu ir įstatymo normomis pagrįstu raštu nurodo pareiškėjui pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį dokumentą, negali būti traktuojama kaip neužbaigta procedūra priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. nutartį Nr. A11-397/2007, kurioje konstatuota, kad Įstatyme nurodyto 3 dienų termino priimti sprendimą eigos pradžia yra siejama ne su paties prašymo padavimo data, o su atitinkamų dokumentų gavimo data.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85-87) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad Tarnyba pareiškėjos prašymo neišnagrinėjo dėl jos kaltės, kadangi pareiškėja nepateikė sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti reikalingų dokumentų. Nurodo, kad teismas byloje nenustatė Tarnybos neteisėto veikimo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikusi reikalavimo priteisti turtinę žalą. Be to, nepateikė jokių turtinę žalą patvirtinančių faktinių aplinkybių ar dokumentų. Pabrėžė, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, kadangi paremtas tik deklaratyviais pareiškimais, o ne faktais. Pažymi, kad teismas išsamiai pasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

 

Nagrinėjamoje byloje, be kita ko, kilo ginčas dėl atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, pareiškėjos manymu, neteisėto neveikimo, t. y. vilkinimo priimti sprendimą dėl T. Ž. 2010 m. sausio 27 d. pateikto prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Bylos medžiaga rodo, kad pareiškėja 2010 m. sausio 27 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje ir civilinėje bylose (b. l. 8-12). Tarnyba 2010 m. vasario 1 d. raštu Nr. (1.7)-SR-310 T. Ž. informavo, kad jos prašymo nagrinėjimas yra sustabdytas, kol ji patikslins savo prašymą ir pateiks Tarnybai tinkamą metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta. Taip pat šiame rašte nurodyta, kad Tarnyba, negavusi iki 2010 m. vasario 8 d. nurodytų dokumentų, T. Ž. prašymą paliks nenagrinėtu. Jokio kito sprendimo Tarnyba dėl T. Ž. 2010 m. sausio 27 d. prašymo nepriėmė.

Pareiškėjos nuomone, ji pateikė Tarnybai visus reikalingus dokumentus, tačiau Tarnyba jokio sprendimo nepriėmė (b. l. 60). 2010 m. vasario 10 d. Tarnyboje buvo gauta T. Ž. metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija (b. l. 39-42), tačiau kitų Tarnybos 2010 m. vasario 1 d. rašte Nr. (1.7)-SR-310 nurodytų duomenų nebuvo pateikta. Taigi pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad pareiškėja per Tarnybos nustatytą terminą nurodytų trūkumų tinkamai nepašalino.

Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka nustatyta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, t. y. priimti individualų administracinį aktą, numatytą šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Atvejis, kai asmuo po tarnybos nurodymo iki konkrečios datos pašalinti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą trūkumus, pateikti būtinus dokumentus ir pan., to tinkamai neatlieka, minėtame sąraše nėra nurodytas, todėl Tarnybos apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo priimti Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyto sprendimo per jame nurodytą 3 dienų terminą yra teisingas. Pažymėtina, kad tokią išvadą priėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Tačiau tai, kad Įstatyme nereglamentuota tarnybos pareiga priimti individualų administracinį aktą asmeniui iki nustatyto termino nepašalinus tarnybos nurodytus prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą trūkumus, nereiškia, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas - valstybės institucija (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 5 d., Įstatymo 9 str. 1 d.), neturi, be kita ko, vadovautis Viešojo administravimo įstatymu. Minėto įstatymo 1 straipsnis apibrėžia, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas yra atsakingas už įstatymų leidėjo jam pavestų uždavinių bei funkcijų įgyvendinimą. Spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius viešojo administravimo subjektas turi veikti taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku, laikantis įstatymų viršenybės, objektyvumo, „vieno langelio“ bei kitų viešojo administravimo principų, numatytų šio įstatymo 3 straipsnyje. Dėl asmens prašymo viešojo administravimo subjektas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais turi priimti atitinkamą sprendimą ir apie tai jam pranešti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis Nr. A146-83/2011).

Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai, tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktai, ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai. Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 30 punkte nustatyta, kad asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje. Jeigu prašymo nagrinėjimas susijęs su komisijos sudarymu, posėdžio sušaukimu ar kitomis organizacinėmis priemonėmis, dėl kurių atsakymo pateikimas asmeniui gali užsitęsti ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo institucijoje, institucijos vadovas per 15 darbo dienų nuo prašymo gavimo turi teisę pratęsti šį terminą dar iki 10 darbo dienų. Likus ne mažiau kaip 5 darbo dienoms iki šių Taisyklių 30 punkte nustatyto termino pabaigos, institucija išsiunčia asmeniui pranešimą raštu (arba elektroniniu paštu, jeigu prašymas pateiktas elektroniniu būdu), nurodydama prašymo nagrinėjimo pratęsimo priežastis (Taisyklių 31 p.). Pagal šių Taisyklių 41.3 punktą atsakymai į prašymą turi būti parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį: į prašymą priimti administracinį sprendimą - įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia, - atsakoma pateikiant atitinkamo dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Tarnybos neveikimas, t. y. jokio sprendimo dėl pareiškėjos 2010 m. sausio 27 d. prašymo nepriėmimas, laikytinas neteisėtu.

Pažymėtina, kad Tarnybos apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. A11-397/2007 yra priimta administracinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamam atvejui (nurodytoje byloje tarnybos rašte prašymo trūkumams pašalinti nebuvo skirtas konkretus terminas tokiems veiksmams atlikti), todėl teisėjų kolegija vadovautis šioje nutartyje pateiktu teisės aiškinimu neturi pagrindo.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl T. Ž. 2010 m. sausio 27 d. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo perdavimo Tarnybai nagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti Tarnybos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavęs Institucijos pareigą nagrinėjamu atveju priimti administracinį sprendimą dėl asmens prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą po nurodymo per nustatytą terminą pašalinti prašymo trūkumus asmeniui to nepadarius, nagrinėjamoje byloje nustatė vieną iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtą Tarnybos neveikimą. Pareiškėja dėl to galimai patyrė atitinkamus nepatogumus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad juos sukėlė būtent minėtas Tarnybos neveikimas, t. y. jokio administracinio sprendimo nepriėmimas pareiškėjai per Tarnybos 2010 m. vasario 1 d. rašte Nr. (1.7)-SR-310 nustatytą terminą neatlikus jame nurodytų 2010 m. sausio 27 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą trūkumų pašalinimo veiksmų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, jog tarp Tarnybos vilkinimo priimti sprendimą dėl pareiškėjos 2010 m. sausio 27 d. prašymo ir jos nurodomų pasekmių yra tiesioginis arba netiesioginis priežastinis ryšis, taigi – nenustatyta ir viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią pareiškėjos skundo dalį. Pažymėtina, kad nors T. Ž. apeliaciniame skunde akcentuoja teismo pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, tačiau nenurodo, kokius konkrečius dokumentus apygardos administracinis teismas turėjo išsireikalauti ir tirti, kokius asmenis apklausti ar atlikti kitus veiksmus tam, kad būtų patvirtintas pareiškėjos patirtos neturtinės žalos faktas ir priežastinis ryšys tarp šios žalos ir nustatyto Tarnybos neteisėto neveikimo.

ABTĮ 130 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nepateikė reikalavimo priteisti iš atsakovo turtinę žalą, padarytą jo neteisėta veika, todėl apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime ir neturėjo tirti šio reikalavimo teisėtumo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą perduoti bylos dalį dėl turtinės žalos atlyginimo teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą laikyti nepagrįstu ir atmesti pareiškėjos prašymą priteisti 5 procentų metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų neatmetė, bet, pareiškėjai teismui nepateikus jos bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų (ABTĮ 45 str. 1 d.), pagrįstai nesvarstė šio prašymo. Pažymėtina, kad, kaip teisingai atkreipė dėmesį apygardos administracinis teismas, pareiškėja turi teisę paduoti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.). Apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą (ABTĮ 96 str. 2 d.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą, teisingai interpretavo ginčo visuomeniniams santykiams taikytinas teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjos T. Ž. ir atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliaciniai skundai netenkinami.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. Ž. ir atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                                                  Audrius Bakaveckas

                           

 

                                                                                                                        Laimė Baltrūnaitė

 

 

                                                                                                                     Arūnas Sutkevičius