Civilinė byla Nr. e2A-1004-852/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12241-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17;
2.8.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo automobilių sporto klubo ,,ESmotorsport“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo automobilių sporto klubo ,,ESmotorsport“ patikslintą ieškinį atsakovui R. F. dėl žalos atlyginimo už nekonkuravimo pareigos pažeidimą.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas automobilių sporto klubas (toliau – ir ASK) ,,ESmotorsport“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo R. F. 10 000 Eur žalą (nuostolius) už? nekonkuravimo pareigos pažeidimą?, 5 procentų metines palūkanas uz? priteista? suma? nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. kovo 29 d. ASK „ESmotorsport“ ir R. F. sudarė įsipareigojimų sutartį Nr. 20170329/1 (toliau – Įsipareigojimų sutartis), kurios pagrindu atsakovas buvo paskirtas komandos vadovu. Įsipareigojimų sutartimi atsakovas įsipareigojo dalyvauti ieškovo vykdomoje veikloje bei vykdyti Įsipareigojimų sutartyje nurodytus darbus ir įsipareigojimus. Pagal Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 punktą atsakovas įsipareigojo 3 metus po Įsipareigojimų sutarties pasibaigimo ir pasitraukimo iš ieškovo sporto klubo nedirbti toje pačioje automobilių sporto sferoje. Už sutartyje numatytą 3 metų nekonkuravimo laikotarpį, ieškovas 2017 m. gegužės 10 d. sumokėjo atsakovui 10 000 Eur. Įsipareigojimų sutarties 5.2 punktu šalys susitarė, kad už Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 punkte nustatyto įsipareigojimo nevykdymą, atsakovas ieškovui sumoka baudą, kurios dydį nustato ieškovas, atsižvelgdamas į padarytos žalos / nuostolių dydį, bet ne mažesnį negu faktiškai patirtų nuostolių visuma. 2019 m. balandžio 25 d. atsakovas pranešimu dėl išstojimo iš klubo narių informavo ieškovą, kad savo noru išstoja iš ieškovo sporto klubo. Atsakovas, išstojęs iš ieškovo sporto klubo, perėjo į konkuruojančios Viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Kauno sporto klubo „R.“ gretas. Tai patvirtina viešajame socialiniame tinkle „Linkedin“ VšĮ Kauno sporto klubo „R.“ paskelbtas įrašas, kuriame atsakovas yra pristatomas kaip naujas lenktynininko / vairuotojo R. B. vadybininkas, ir atsakovo viešajame socialiniame tinkle „Instagram“ paskelbtos nuotraukos, kuriose atsakovas užfiksuotas kartu su VšĮ Kauno sporto klubo „R.“ lenktynininku R. B. Pažymėjo, kad VšĮ Kauno sporto klubo „R.“ viena iš vykdomų veiklų yra organizuoti įvairias automobilių sporto varžybas Lietuvoje ir užsienyje, bei dalyvauti tokiose varžybose. Savo ruoštu ieškovo viena iš vykdomų veiklų yra organizuoti varžybas ir kitus sportinius renginius bei populiarinti automobilių sportą. Taigi atsakovas pradėjo vykdyti pareigas bendrovėje, kuri vykdo veiklą toje pačioje automobilių sporto sferoje kaip ir ieškovas. Įvertinęs tai, kad ieškovas už nekonkuravimo laikotarpį atsakovui 2017 m. gegužės 10 d. pagal kasos pajamų orderį sumokėjo 10 000 Eur už būsimą sutartinės prievolės įvykdymą, o atsakovui šios prievolės neįvykdžius (ją šiurkščiai pažeidus), atsakovui sumokėta pinigų suma yra laikytina minimaliais tiesioginiais ieškovo patirtais nuostoliais. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad ieškovas ir VšĮ Kauno sporto klubas „R.“ tarėsi dėl specialiosios transporto priemonės nuomos 2019 m. Pasaulio ralio-kroso čempionatui sudarymo 10-yje ralio-kroso varžybų, tačiau, ieškovo manymu, susitarimas nebuvo pasiektas dėl to, kad atsakovas perdavė VšĮ Kauno sporto klubui „R.“ informaciją, galėjusią sukelti šio klubo abejones ieškovo pajėgumu prisiimti siekiamus įsipareigojimus. Ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovo nuostolius, nurodė, kad vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsniu ir 2.164 straipsniu.
2. Atsakovas R. F. atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė ieškovo patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas yra profesionalus automobilių lenktynių sporto žurnalistas, laidų vedėjas, nuolatinis įvairių lenktynių komentatorius, straipsnių ir komentarų, publikuojamų interneto portaluose, autorius. Atsakovas apie 15 metų dalyvavo lietuviško automobilių sporto plotmėje – dėl savo žurnalistinio darbo specifikos pažinojo didžiąją daugumą Lietuvos automobilių sporto sportininkų, organizatorių, turėjo žinių apie Lietuvos automobilių sporto federacijos veiklą. 2017 m. pradžioje ieškovo klubo savininkas E. S. pasakė, kad nori kurti Pasaulio ralio-kroso čempionatui dalyvauti komandą ir jam reikia asmens, kuris galėtų lengvai bendrauti angliškai ir turėtų patirties automobilių sporte. Atsakovas sutiko įgyvendinti ir prisidėti prie labai kilnios ir gražios lietuviško automobilių sporto idėjos įgyvendinimo. Ieškovo rėmėjos UAB „LitCon“ atstovas patikino, kad padės ir parems kuriamą lietuvišką komandą finansiškai visapusiškai, todėl atsakovas sutiko dirbti kuriamos lietuviškos komandos vadovu, o ieškovas pažadėjo aprūpinti visomis darbo priemonėmis ir mokėti atlygį. 2017 m. kovo 29 d. Įsipareigojimų sutartį Nr. 20170329/1 rengė ieškovas, atsakovas neturėjo jokių galimybių derėtis dėl jokių jos sąlygų. Atsakovas negali identifikuoti pasirašyto 2017 m. gegužės 10 d. kasos išlaidų orderio dėl 10 000 Eur sumos išmokėjimo, kadangi niekada tokių pinigų nei už nekonkuravimą, nei kaip darbą iš ieškovo nėra gavęs. Atsakovas neatmeta galimybės, kad išlaidų orderis buvo pateiktas kartu su kokiais nors kitais dokumentais ir taip pasirašytas, nesigilinant į dokumento turinį. Atsakovas negavo atlygio už komandos vadovo darbą, tačiau dirbo vedinas idėjos ir pažadų, kad bus atsiskaityta. Atsakovas pažinojo garsų lenktynininką K. A. (K. A.), pasiūlė jam tapti ES Motorsport komandos sportinio automobilio SKODA WRX pilotu-bandytoju. K. A. pasiūlė savo draugą S. L. (S. L.), kaip galimą techninį vadovą ir šis taip pat prisijungė prie komandos. Atsakovas ieškovui rekomendavo inžinierių, buvusį B. V. komandos inžinierių A. R., kuris taipogi sutiko tapti lietuviškos komandos dalimi. Kita atsakovo vykdoma funkcija buvo sportinio automobilio komponentų tiekėjų paieška – variklio, pavarų dėžės, amortizatorių, palapinių, įrangos, įrankių ir t. t., o taip pat ir anketų Tarptautinei automobilių federacijai pildymas. Atsakovas taip pat komunikavo su užsienio sportininkais, kurie galėtų tiek testuoti automobilį, tiek vairuoti komandos sportinį automobilį sportinėse varžybose, t. y. 2019 m. FIA WRX Tarptautinės automobilių federacijos Pasaulio ralio kroso čempionate. Pamažu atkrintant užsieniečių vairuotojams, atsakovas rekomendavo jauną ir perspektyvų lenktynininką R. B., sutikusį vairuoti komandos sportini automobilį 2019 Pasaulio čempionate, kuris turėjo prasidėti 2019 m. balandžio 4–6 d. Abu Dhabi, Jungtiniuose Arabų Emiratuose. Prieš pat Pasaulio čempionato sezoną ypač pradėjo strigti ieškovo atsiskaitymai su tiekėjais. Atsakovui pradėjo aiškėti, kad ieškovas nesilaiko susitarimų nei su atsakovu, nei su partneriais, nei su lenktynininkais. Pirmajame 2019 m. Pasaulio čempionato etape Abu Dhabi atsakovas visai komandai pranešė, kad po šio etapo iš komandos vadovo pareigų pasitraukia. Su lenktynininku R. B. atsakovo santykiai buvo labai dalykiški ir geri, todėl greičiausiai dėl šios priežasties atsakovui buvo pasiūlyta atlygintinai pagal darbo sutartį tapti šio jaunojo sportininko vadybininku. Su pasiūlymu atsakovas sutiko ir rūpinasi sportininko logistika, sportiniais planais, jo komunikacija su komanda ir panašiai. Lenktynininko vadybininko funkcijos yra visiškai netapačios komandos vadovo funkcijoms, kurias atsakovas atliko ieškovo automobilių sporto klube. Atsakovo vertinimu, ieškovas atliko nelegalaus įdarbinimo veiksmus. Kad Įsipareigojimų sutartis kvalifikuotina darbo sutartimi, parodo joje įtvirtintas pavaldumas, nurodytos darbo pareigos, darbovietė, aprūpinimas darbo priemonėmis, konkrečios darbo funkcijos, darbo laikas, darbo saugos užtikrinimas, komandiruočių išlaidų kompensavimas, darbo užmokestis paslėptas po formuluote – nekonkuravimo kompensacija, šiurkščių darbo drausmės (pareigų) pažeidimų identifikavimas, nekonkuravimo susitarimas. Įsipareigojimų sutartyje nurodytas dydis 10 000 Eur yra savo prasme (sąsajoje su kitomis šios sutarties nuostatomis) identifikuotinas, kaip darbo užmokestis per mėnesį, kurio ieškovas nesumokėjo, todėl nekonkuravimo kompensacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 38 straipsnio 4 dalimi, turėtų sudaryti ne mažiau, kaip po 4 000 Eur per mėnesį (ne mažiau kaip 40 procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio), skaičiuojant nuo 2019 m. balandžio mėnesio už 36 mėnesius nekonkuravimo. Atsakovo teigimu, šiuo atveju Įsipareigojimų sutartyje nurodytą 10 000 Eur kompensaciją padalijus į 36 mėnesius, ji nesudaro net minimalios mėnesinės algos, kadangi per mėnesį asmens pajamos siektų tik 277 Eur, todėl akivaizdu, kad 277 Eur suma mėnesiui yra nei protinga, nei sąžininga, nei teisinga, todėl tokios nekonkuravimo sąlygos absoliučiai neproporcingos, dėl ko yra negaliojančios. Be to, DK 38 straipsnio 1 dalis imperatyviai draudžia nekonkuravimo susitarimus ilgesniam nei 2 metų laikotarpiui po darbo teisinių santykių pasibaigimo. Ieškovo nurodytas nekonkuravimo susitarimas jokia forma nėra nei proporcingas, nei sąžiningas, nei teisingas – yra negaliojantis. Tokia kompensacija turi būti apmokestinama 15 procentų gyventojų pajamų mokesčiu. Ieškovas turėjo sumokėti gyventojų pajamų mokestį bei socialinio draudimo įmokas, tačiau to nepadarė. Ieškovas turėjo kreiptis į darbo ginčų komisiją dėl prašomos sumos priteisimo. 2017 m. gegužės 10 d. Kasos išlaidų orderis negali būti laikomas tikru ir pasekmes sukeliančiu dokumentu, kadangi jis yra nepasirašytas jokio ieškovo atsakingo asmens, o tai reiškia, kad pats ieškovas pripažįsta, jog pinigai nebuvo atsakovui išmokėti, nes dokumentas tinkamai neįformintas. Be to, nekonkuravimo kompensacija yra išmokėta praėjus tik keliems mėnesiams po Įsipareigojimų susitarimo sudarymo, bet ne po Įsipareigojimų sutarties pasibaigimo. Ieškovas ne tik, kad nepatyrė nuostolių, bet ir pasinaudojo atsakovo žiniomis, kontaktų ratu, praktika ir pačiu atliktu darbu neatlygintinai. Atsakovas taip pat nurodė, kad Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 (nekonkuravimo) punkto nuostata, kurioje nustatytas trijų metų nekonkuravimo terminas, prieštarauja ieškovo nurodytai CK 2.164 straipsnio nuostatai, kuriame numatytas dviejų metų nekonkuravimo terminas, todėl nekonkuravimo susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo pat pradžių). Ieškovas taip pat neįrodė atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės atsiradimo – nekonkuravimo susitarimas yra negaliojantis, todėl nėra pagrindo atsakovo veiksmus laikyti neteisėtais, atliekamos funkcijos naujame darbe yra visiškai skirtingos, atsakovas nėra gavęs 10 000 Eur sumos nei už nekonkuravimą, nei už darbą, todėl ieškovas nepatyrė jokių nuostolių.
3. Ieškovas dublike palaikė patikslintame ieškinyje nurodytus reikalavimus ir išdėstytas aplinkybes. Ieškovas nesutiko su atsakovo atsiliepime formuojama pozicija, kad Įsipareigojimų sutartis yra kvalifikuotina kaip darbo sutartis. Įsipareigojimų sutarties 2.1.4 nuostatoje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai susitarta, jog ieškovas už nekonkuravimo laikotarpį, nurodytą Įsipareigojimų sutarties 2.2.20. punkte įsipareigoja mokėti atsakovui 10 000 Eur kompensaciją. Tai nėra atlygis už darbą. Iš Įsipareigojimų sutarties 2.1.4 nuostatos turinio nėra įmanoma identifikuoti nei darbo užmokesčio apmokėjimo tvarkos, nei laikotarpio už kurį yra mokamas tokio dydžio darbo užmokestis. Be to, darbo teisiniuose santykiuose nėra galima susitarti dėl vienkartinės darbo užmokesčio sumos išmokėjimo, todėl 10 000 Eur suma negali būti laikoma darbo užmokesčiu. Kompensacija yra vienkartinio pobūdžio už būsimą suvaržymą, užtikrinantį nekonkuravimą. Įsipareigojimų sutartyje nėra užsimenama apie užmokestį atsakovui už komandos vadovo funkcijų atlikimą. Atsakovas nenutraukė darbo sutarties, o tiesiog pasitraukė iš ieškovo komandos. Atsakovas neturėjo ralio-kroso vadovo patirties, 10 000 Eur darbo užmokestis būtų akivaizdžiai per didelis žmogui, neturinčiam patirties tokioje veikloje. Nekonkuravimo kompensacija atsakovui buvo išmokėta po Įsipareigojimų susitarimo sudarymo, kadangi atsakovui buvo pasiūlyta dalyvauti ieškovo veikloje tik su sąlyga, jeigu jis įsipareigos 3 metus po Įsipareigojimų sutarties pasibaigimo ir pasitraukimo iš ieškovo sporto klubo nedirbti toje pačioje automobilių sporto sferoje. Įsipareigojimų sutartis sudaryta, kad atsakovas, disponuodamas komandai konkurenciškai jautria informacija, negalėtų jos atskleisti konkurentams minimalų sulygtą nekonkuravimo laikotarpį pasibaigus Įsipareigojimų sutarčiai. Jei ieškovas nebūtų sumokėjęs 360 000 Eur darbo užmokesčio, atsakovas būtų kreipęsis į darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio priteisimo. Vien tai, kad Kasos išlaidų orderis yra nepasirašytas ieškovo atsakingo asmens, nesudaro pagrindo abejoti, jog atsakovas negavo 10 000 Eur kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimą. Kasos išlaidų orderis yra pasirašytas atsakovo, o atsakovas neginčija Kasos išlaidų orderio tikrumo. Tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir ieškovas įrodė visas atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, todėl atsakovui turi būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė.
4. Atsakovas triplike prašė atmesti ieškovo reikalavimus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Įsipareigojimų sutartyje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad komandos vadovas įsipareigoja vykdyti darbus. Net 10 000 Eur sumą pripažįstant ne darbo užmokesčiu, nepaneigiamas faktas, kad tarp šalių susiklostė darbo teisiniai santykiai, nes turi būti vertinama aplinkybių visuma. Darbo užmokesčio dydis yra šalių susitarimo reikalas. Atsakovo nesikreipimas į darbo ginčų komisiją nelemia Įsipareigojimų sutarties kvalifikavimo darbo sutartimi. Nepasirašytas kasos išlaidų orderis nepagrindžia realiai patirtų ieškovo išlaidų. Ieškovo pateiktas Kasos išlaidų orderis yra nepasirašytas taip, kaip numato teisės aktai, todėl yra dar ir negaliojantis ir negali būti įrodinėjimo priemone byloje. Pinigai negalėjo būti išimti iš kasos be tinkamai įforminto kasos orderio. Net jei vadovautis ieškovo nurodytu CK 2.164 straipsniu, jo 8 dalyje nustatyta, kad susitarimai, kurie prieštarauja šio straipsnio nuostatoms ir pablogina prekybos agento padėtį, negalioja. Ieškovo 10 000 Eur mokestis už trejų metų nekonkuravimo susitarimą akivaizdžiai per mažas, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, viršija straipsnyje nurodytą dviejų metų terminą, todėl toks nekonkuravimo susitarimas visa apimtimi yra negaliojantis ir teismas ex officio (savo iniciatyva) privalo jį tokiu pripažinti. Sprendžiant, kad nekonkuravimo susitarimas negaliojantis per se (pats savaime), nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja civilinė atsakomybė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 14 d. sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo 3 388 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nurodė, kad 2017 m. kovo 29 d. Įsipareigojimų sutartyje Nr. 20170329/1 yra aiškiai nurodyti visi darbo teisinių santykių požymiai ir būtinosios bei papildomos darbo sutarties sąlygos, t. y. darbo pareigos – skiriant R. F. Komandos vadovo pareigoms užimti (Įsipareigojimų sutarties 1.1. punktas); darbovietė, aprūpinimas darbo priemonėmis – užtikrinti darbų atlikimo darbo vietą, t. y. UAB „LitCon“ Islandijos g. 4, 11-01401, Vilnius, darbo įrankius, aprangą (Įsipareigojimų sutarties 2.1. punktas); konkrečios darbo funkcijos – baigtinis sąrašas pagal ieškovo (darbdavio) reikalavimus detalizuotas Įsipareigojimų sutarties 1.2. punkte; Įsipareigojimų sutarties 1.2 punkte aiškiai nurodyta, jog atsakovo atliekamos funkcijos yra darbas; darbo laikas – neribojant laiko, jeigu to reikia (Įsipareigojimų sutarties 1.2. punktas); darbo saugos užtikrinimas – Sporto klubas įsipareigoja suteikti komandos vadovui informaciją apie atliekamo darbo pobūdį, saugą ir sveikatą (Įsipareigojimų sutarties 2.1.2. punktas); absoliuti darbdavio kontrolė, pavaldumas ir savarankiškumo nebuvimas – Komandos vadovas įsipareigoja kruopščiai ir laiku atlikti iš anksto suderintus ir pavestus darbus, be svarių priežasčių nepalikti darbo vietos (Įsipareigojimų sutarties 2.2.1 punktas, 2.2.9. punktas); komandiruočių išlaidų kompensavimas – Sporto klubas įsipareigoja kompensuoti šias Komandos vadovo veikloje patirtas išlaidas: (Kelionės, nakvynės, spec. drabužių ir kitas) pagal išlaidas patvirtinančius dokumentus ( Įsipareigojimų sutarties 3.1.1 punktas); Kuro sąnaudas (kurios buvo patirtos Komandos vadovo darbo reikalais bus kompensuojamos pagal sąskaitas faktūras (Įsipareigojimų sutarties 3.1.1. ir 3.1.2. punktai); šiurkščių darbo drausmės (pareigų) pažeidimų identifikavimas – Komandos vadovas, padaręs kiekvieno Sutarties 1.2. ir 2.2. punktuose nurodyto darbo / įsipareigojimo neatlikimą / neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą / atlikimą, neatsižvelgiant į kaltės formą, tai laikoma kaip šiurkštūs darbo/įsipareigojimo neatlikimu/neįvykdymu (Įsipareigojimų sutarties 5.2. punktas). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad Įsipareigojimų sutartis yra darbo sutartis ir tarp ginčo šalių susiklostė darbo teisiniai santykiai.
7. Teismas nurodė, kad Įsipareigojimų sutarties sudarymo metu galiojusio DK 95 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, jog kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų, tačiau darbo užmokestis pagal įstatymą (DK 95 straipsnio 1 dalis) nėra būtinoji darbo sutarties sąlyga, todėl darbo sutartis gali būti pripažinta sudaryta ir tais atvejais, kai šalys nesusitarė dėl mokėtino darbo užmokesčio. Darbo sutartis yra atlygintinė, todėl tokiu atveju šią darbo sutarties spragą turi užpildyti bylą nagrinėjantis teismas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas viso teisminio proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, jog šalių susitarimu atsakovas sutiko negauti atlyginimo, kol komanda nebus suformuota, tačiau po to, kai atsiras lenktynininkas ir komanda po pirmo etapo gaus pajamas, ieškovas mokės atsakovui atlyginimą. Nors atsakovas negavo atlygio už komandos vadovo darbą, jis dirbo vedinas idėjos ir pažadų, kad ateityje bus su juo atsiskaityta, ir bus mokamas atlyginimas. Šių atsakovo teiginių, jog šalys buvo susitariusios dėl darbo užmokesčio, ieškovas nenuginčijo ir nepaneigė, todėl teismas ieškovo teiginius, kad Įsipareigojimų sutartis negali būti pripažįstama darbo sutartimi, kadangi joje nebuvo susitarta dėl darbo užmokesčio, atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
8. Teismas pažymėjo, kad sutarties laisvės principas yra matomas tik atsakovo įsipareigojimų dalyje, o sutarties teisių dalyje, atsakovas jokios sutarties laisvės principo neturėjo, todėl labiau tikėtina, jog sutarties konstrukcija ir šalių elgesys, vykdant sutartį, atitiko darbuotojo ir darbdavio teisinius santykius.
9. Teismas nurodė, kad ieškovo nesikreipimas į ikiteisminę darbo ginčų nagrinėjimo instituciją, nelemia Įsipareigojimų sutarties nekvalifikavimo darbo sutartimi. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 13 straipsnyje yra įtvirtinta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis.
10. Teismas taip pat nurodė, kad šalims nepakeitus iki 2017 m. liepos 1 d. sudaryto nekonkuravimo susitarimo, nuo 2017 m. liepos 1 d. minėtas susitarimas ir toliau galioja, tačiau jo nuostatos, kurios prieštarauja imperatyvioms DK normoms arba kuriomis pažeidžiama bylos šalių pusiausvyra, negali būti taikomos.
11. Teismas nurodė, kad Įsipareigojimų sutartyje nurodytą 10 000 Eur kompensaciją padalijus į 36 dalis (mėnesius), per mėnesį asmens pajamos siektų 277 Eur (10 000 Eur / 36 mėnesiai = 277 Eur). Teismas vertino, kad tokia suma mėnesiui yra nei protinga, nei sąžininga, nei teisinga, todėl tokios nekonkuravimo sąlygos, vertinant jas iš atsakovo, kaip buvusio ieškovo darbuotojo, perspektyvos yra visiškai neproporcingos, ir darė išvadą, jog nekonkuravimo susitarime buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė.
12. Teismas nurodė, kad Įsipareigojimų sutartyje yra pažeistas imperatyvus įstatyme nustatytas 2 metų nekonkuravimo terminas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 38 straipsnio 1 dalis). Atkreipė dėmesį ir į tai, kad CK 2.164 straipsnio 1 dalis taip pat numato maksimalų dviejų metų nekonkuravimo terminą. Teismas nurodė, kad remiantis DK 38 straipsnio 2 dalimi, susitarimai dėl nekonkuravimo galimi tik su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos. Ieškovas nenuginčijo ir nepaneigė, kad priimdamas atsakovą dirbti komandos vadovu, pastarąjį priėmė ne dėl jo išskirtinių žinių, susijusių su kompetencijomis, reikalingomis komandos vadovo darbui, o dėl jo anglų kalbos žinių bei pažinčių, kuriuos ieškovas įgijo dirbdamas automobilių sporto žurnalistu, dar prieš pradėdamas dirbti su ieškovu. Teismas sprendė, kad 10 000 Eur kompensacijai už 3 metų nekonkuravimo susitarimą esant neproporcingai, neatitinkančiai nei teisingumo, nei protingumo, nei sąžiningumo reikalavimų ir pažeidžiančiai DK 38 straipsnio 1 dalyje numatytą 2 metų terminą, nekonkuravimo susitarimas atsakovui negali sukelti jokių materialiųjų teisinių padarinių.
13. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog egzistuoja pirmoji sąlyga civilinei atsakomybei taikyti, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai. Teismas nurodė, kad 10 000 Eur kompensacijai už 3 metų nekonkuravimo susitarimą esant neproporcingai, neatitinkančiai nei teisingumo, nei protingumo, nei sąžiningumo reikalavimų ir pažeidžiančiai DK 38 straipsnio 1 dalyje numatytą 2 metų terminą, nekonkuravimo susitarimas atsakovui negali sukelti jokių materialiųjų teisinių padarinių, todėl ir atsakovo veiksmų, pradedant vykdyti veiklą VšĮ Kauno sporto klube „R.“, nėra jokio pagrindo laikyti kaip neteisėtų, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo sutartinei civilinei atsakomybei kilti. Neįrodžius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, civilinė atsakomybė negalima.
14. Teismas vertino, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, yra pagrįstos, todėl sprendė, kad yra pagrindas priteisti atsakovui iš ieškovo prašomą 3 388 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
15. Ieškovas ASK ,,ESmotorsport“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. sprendimo, kuriame prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:
15.2. Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovo veikloje sutiko dalyvauti neatlygintinai, ateityje pakeisti sutartį į atlygintiną, numatant procentinį atsakovo honorarą nuo automobilių sporto klubo veiklos pelno. Procentinis būsimas atsakovo honoraras nuo klubo pelno, kuomet klubas pradės lenktyniauti – aiškiai paneigia šalių turėtas darbo santykių ambicijas. Tai yra aiškus civilinio sandorio objektas. Atsakovas paaiškino, kad nutarė pasitraukti iš ieškovo klubo veiklos, pasiliko prie išankstinio susitarimo automobilių klubo veikloje dalyvauti neatlygintinai ir nei iki pasitraukimo, nei po to nekėlė atlygintinumo klausimo. Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, kad buvo sutarta sukurti komandą. Kadangi tai yra didžiulės išlaidos ir nėra pajamų, tik kai komanda pradės dalyvauti čempionate, atsakovas gaus atlyginimą, taps komandos vadovu.
15.3. Tokia iniciatyva Lietuvoje buvo pirmą kartą. Atsakovas įgijo galimybę dalyvauti komandos kūrime be jokių finansinių investicijų ir rizikų, atsakomybės prieš investuotojus, todėl galimybė dalyvauti tokioje veikloje atsakovui negalėjo būti suteikta nenustatant atsakovo įsipareigojimų apimties. Ir atsakovo pasitraukimas parodo, kad šalys buvo sudariusios ne darbo sutartį. Darbo sutarties versiją atsakovas sugalvojo tik tada, kai gavo ieškovo pretenziją dėl pažeisto nekonkuravimo susitarimo.
15.4. Skundžiamas teismo sprendimas nustato, kad atsakovas gavo 10 000 Eur pagal susitarimą, tačiau neišsprendė atsakovo pareigos grąžinti 10 000 Eur sumą už negaliojantį nekonkuravimo susitarimą.
15.5. Nei teismo manymas, kad nekonkuravimo laikotarpis turėtų būti trumpesnis, nei teismo manymas, kad kompensacija turėtų būti didesnė, nekeičia fakto, kad nekonkuravimo susitarimas buvo pažeistas nepraėjus dviejų metų terminui, o kompensacijai esant didesnei, būtų buvęs pareikštas didesnis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo.
15.6. Atsakovas teismo posėdyje pripažino, kad ieškovo automobilių sporto klube buvo labai įdomu, daug visko išmoko. Todėl atsakovas turi ieškovo nekontroliuojamą galimybę ir vidinę paskatą atskleisti jautrią informaciją naujosios komandos naudai konkurenciniam pranašumui įgyti. Nekonkuravimo susitarimas apriboja atsakovo galimybę įsidarbinti šioje srityje ir daryti žalą atsakovui.
16. Atsakovas R. F. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius esminius argumentus:
16.2. Ieškovas ignoruoja tai, kad Įsipareigojimų sutartis atitinka visus kitus darbo sutarties požymius ir kalba tik apie neatlygintinumą. Civiliniuose santykiuose nėra pavaldumo, šalys pačios planuoja savo laiką, pasirenka darbo vietą, priemones, gali pasitelkti kitus asmenis. Pagrindinis aspektas atskiriant darbo sutartis nuo civilinių sutarčių yra pavaldumo aspektas. Teismas teisingai nurodė, kad Įsipareigojimų sutartyje yra nurodyti visi darbo teisinių santykių požymiai ir būtinosios papildomos darbo sutarties sąlygos.
16.3. Atsakovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad sutiko negauti atlyginimo, kol komanda nebus suformuota, tačiau po to, kai atsiras lenktynininkas ir komanda po pirmojo etapo gaus pajamas, ieškovas mokės atsakovui atlyginimą.
16.4. Ieškovo aiškinimas, kad atsakovas pažeidė susitarimą nepraėjus dviejų metų terminui, atskleidžia, jog atsakovas nesupranta teisės normų, kurios imperatyviai nustato reikalavimus, kuriems esant yra laikoma, kad nekonkuravimo susitarimas gali būti sudaromas, o sudarytas – gali būti vykdomas.
16.5. Pagal DK 38 straipsnio 2 dalį, Įsipareigojimų sutarties rengimo pradžioje ieškovas, įtraukdamas sąlygą dėl nekonkuravimo, pripažino, kad atsakovas turi specialių žinių ir gebėjimų, o ne įgijo jų išskirtinai iš ieškovo. Ieškovas nepaneigė, kad atsakovas turėjo daugybę pažinčių ir kontaktų, puikiai mokėjo anglų kalbą, puikiai vertėjavo, turėjo išvystytas organizacines savybes, komunikacijos įgūdžių ir kitų savybių. Ieškovas painioja nekonkuravimo įsipareigojimus su konfidencialios informacijos apsaugos įsipareigojimais.
16.6. Teismas teisingai sprendė, kad 10 000 Eur kompensacijai uz? 3 metu? nekonkuravimo susitarimą? esant neproporcingai, neatitinkančiai nei teisingumo, nei protingumo, nei sąžiningumo reikalavimu? ir paz?eidz?ianc?iai DK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta? 2 metu? terminą?, nekonkuravimo susitarimas atsakovui negali sukelti materialiųjų? teisiniu? padariniu?.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
17. Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
18. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo už nekonkuravimo susitarimo pažeidimą. Ieškovo teigimu, tarp šalių buvo sudaryta civilinė sutartis, kurioje buvo numatytas 3 metų atsakovo nekonkuravimo laikotarpis, už kurį ieškovas atsakovui sumokėjo 10 000 Eur kompensaciją. Tačiau atsakovas pažeidė minėtą nekonkuravimo susitarimą, t. y. 2019 m. balandžio 25 d. pasitraukęs iš ieškovo klubo vykdomos veiklos pradėjo dirbti VšĮ Kauno sporto klube „R.“, kuris taip pat užsiima panašia veikla kaip ir ieškovas, t. y. automobilių sporto varžybų organizavimu, dalyvavimu ir pan. Ieškovas reikalauja iš atsakovo 10 000 Eur žalos (nuotolių) atlyginimo už nekonkuravimo pareigos pažeidimą.
19. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, vertino, kad šalys sudarytą nekonkuravimo susitarimą įvardino civiline sutartimi, tačiau de facto šį susitarimą taikė darbo teisiniams santykiams. Be to, teismas vertino, kad šalių sudarytas susitarimas negali būti taikomas darbo teisiniams santykiams – susitarimas yra negaliojantis, nes juo yra pažeidžiama šalių pusiausvyra. Teismas pažymėjo, kad susitarime numatyta 10 000 Eur kompensacija už 3 metų nekonkuravimo laikotarpį yra neproporcinga ir neadekvati, o nustatytas 3 metų nekonkuravimo laikotarpis – prieštarauja DK imperatyvui, pagal kurį šis laikotarpis negali būti ilgesnis kaip 2 metai. Taip pat teismas konstatavo, kad apskritai su atsakovu nekonkuravimo susitarimas negalėjo būti sudarytas, nes pagal DK 38 straipsnio 2 dalies nuostatas susitarimai dėl nekonkuravimo galimi tik su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, o atsakovas tokių žinių ir gebėjimų (kompetencijų) neturėjo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas įsidarbindamas VšĮ Kauno sporto klube „R.“ neteisėtų veiksmų neatliko, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo jo sutartinei civilinei atsakomybei kilti.
20. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir kitaip vertina tiek tarp šalių susiklosčiusius santykius, sudarytų susitarimų galiojimą, tiek ir atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės taikymui reikšmingas aplinkybes.
Dėl nekonkuravimo susitarimui taikomo teisinio reguliavimo
21. Byloje yra kilęs klausimas dėl šalių sudaryto susitarimo dėl nekonkuravimo teisinio pobūdžio ir jo galiojimo ginčo teisiniams santykiams.
22. Nustatyta, kad šalys 2017 m. kovo 29 d. sudarė Įsipareigojimų sutartį Nr. 20170329/1. Sutarties 2.1.4 punktu šalys susitarė, kad sporto klubas už nekonkuravimo laikotarpį, nurodytą šios sutarties 2.2.20 punkte, įsipareigoja mokėti komandos vadovui (atsakovui) 10 000 Eur kompensaciją. Sutarties 2.2.20 punktu šalys susitarė, kad po sutarties pasibaigimo ir pasitraukimo iš „ESmotosport“ komandos vadovas 3 metus įsipareigoja nedirbti toje pačioje automobilių sporto sferoje (įskaitant, bet neapsiribojant, – būti automobilių sporto klubo nariu, dirbti ar dalyvauti automobilių sporto komandoje bet kokiomis pareigomis RX, Europos rali-kroso, kroso). Įsipareigojimų sutarties 5.2 punktu šalys susitarė, kad komandos vadovas, padaręs vieną šiurkštų darbo / įsipareigojimo neatlikimą / neįvykdymą, įsipareigoja sumokėti sporto klubui baudą, kurios dydį nustato sporto klubas, atsižvelgdamas į padarytos žalos / nuostolių dydį, bet ne mažesnę negu faktiškai patirtų nuostolių visuma.
23. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Įsipareigojimų sutartyje be nekonkuravimo susitarimui reikšmingų nuostatų, šalys taip pat susitarė dėl daug kitų atsakovui tenkančių įgaliojimų ir įsipareigojimų, kurių visuma bendrąja prasme galėtų būti vertinama kaip „darbo funkcija“, t. y. šalys susitarė, kad atsakovas prižiūrės klubo sukurtas socialines paskyras, platins informaciją apie sporto klubo komandą, dalyvaus varžybose, kurias organizuoja arba kuriose dalyvauja klubas, sporto klubo vardu bendraus su žiniasklaida, organizuos renginius partneriams (Įsipareigojimų sutarties 1.21 1.2.4 punktai). Tačiau Įsipareigojimų sutartyje šalys nesitarė dėl atlyginimo už šias „darbo funkcijas“, o tai yra esminis darbo sutarties požymis. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, vertina, kad šalių susitarimas dėl tokios neatlygintinės atsakovo veiklos pagal Įsipareigojimų sutartį yra tikras, t. y. atitinka šalių valią kaip aiškiai suprastas. Be to, tokį susitarimą patvirtina visuma susitarimo sudarymą pagrindžiančių priežasčių ir aplinkybių.
24. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovas automobilių sporto klubas ,,ESmotorsport“ yra juridinis asmuo, kurio teisinė veiklos forma – asociacija. Pagal Asociacijų įstatymą, asociacija – tai savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus (Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Asociacijos nariais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys (Asociacijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Pagal ESmotosport“ įstatus – klubo tikslai yra susiję su asociacijos narių veiklos koordinavimu, narių interesų atstovavimu, automobilių sporto populiarinimu, sporto varžybų ir kitų sportinių renginių organizavimu, sportininkų, kitų automobilių sporto ir technikos specialistų rengimu ir kt. (įstatai, Ieškinio priedas Nr. 8). Teismas vertina, kad šiuo atveju asociacija „ESmotosport“ sudarė sutartį su atsakovu ne kaip su darbo ieškančiu asmeniu, o su atsakovu, kaip asociacijos nariu, norinčiu ir siekiančiu prisidėti prie asociacijos tikslų įgyvendinimo, t. y. automobilių sporto populiarinimo. Atsakovas procesiniuose dokumentuose ir teisme pats patvirtino, kad jis neprisidėjo prie klubo veiklos piniginiu įnašu, bet savo darbą laikė reikšmingu indėliu į klubo veiklą. Kitaip tariant, ieškovo neatlygintinis dalyvavimas klubo veikloje šiuo atveju yra pateisinamas jo naryste asociacijoje. Iš visų aplinkybių taip pat matyti, kad pats atsakovas buvo suinteresuotas neatlygintinu dalyvavimu klubo veikloje – pats teigė, kad jis tuo metu dirbo sporto žurnalistu ir todėl veikla automobilių sporto klube jam suteikė naujų pažinčių ir galimybių, jis pats siekė prisidėti prie asociacijos tikslų įgyvendinimo.
25. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad Įsipareigojimų sutartis iš tikrųjų buvo vykdoma kitaip, nei šalys susitarė, t. y. kad atsakovui kokia nors forma realiai buvo mokamas darbo užmokestis, o susitarimas buvo fiktyvus, – tik dėl akių. Pats atsakovas nesirėmė faktais, jog jis kada nors būtų gavęs atlyginimą iš asociacijos. Atsakovas teigė, kad už savo veiklą klubo naudai ir interesams, jis gaudavo tik darbo sąnaudų kompensaciją, t. y. klubas apmokėdavo jo patirtas išlaidas ir kelionės sąnaudas. Byloje nustatyta, kad net ir nutraukiant Įsipareigojimų sutartį, atsakovas atlyginimo iš ieškovo nereikalavo ir nelaikė, kad klubas jam yra skolingas. Argumentus, kad Įsipareigojimų sutartyje numatytas 10 000 Eur atlyginimas už nekonkuravimą buvo jo darbo užmokestis, atsakovas iškėlė aiškiai pavėluotai, t. y. tik teisme pateikdamas atsiliepimą, o 2019 m. birželio 18 d. atsiliepime į ieškovo pretenziją (ieškinio priedas Nr. 12) apie tai neužsiminė. Be to, atsakovas tvirtina, kad tokios sumos jis iš viso nėra gavęs, nepaisant to, kad jos gavimą patvirtino savo parašu ant 2017 m. gegužės 10 d. kasos išlaidų orderio. Atsižvelgiant į tai, tokius atsakovo paaiškinimus apie atlygintinį jo darbą ir fiktyvų susitarimą dėl darbo užmokesčio teismas turėjo vertinti itin kritiškai ir tokiais paaiškinimais nesivadovauti.
26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Įsipareigojimų sutartyje numatyti susitarimai patvirtina „šalių pavaldumą ir subordinaciją“, būdingą darbo santykiams. Teisėjų kolegija vertina, kad susitarimai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ir drausmės laikymosi, šiuo atveju, protingai vertinant, neviršija asociacijos nario įsipareigojimų, prisiimamų narystės pagrindu. Įsipareigojimų sutartyje numatyti atsakovo įsipareigojimai laikytis klubo vidaus darbo tvarkos taisyklių, naudoti „ESmotosport“ logotipą ant kompiuterio ir striukės / marškinėlių, varžybose dėvėti tik klubo komandos aprangą, darbo metu (t. y. varžybose, testuose, vizitų pas klientus metu) būti absoliučiai blaiviu, ir kt. gali būti laikomi protingais reikalavimais, taikomais bet kuriam klubo nariui ir neparodo išskirtinai darbo santykiams būdingo pavaldumo ir subordinacijos. Teismas pažymi, kad nors klubas „ESmotosport“ nebuvo patvirtinęs konkrečių narystės taisyklių, tačiau tai nereiškia, kad asociacija negalėjo sudaryti atskirų susitarimų su atskirais nariais, ir kad šiuo atveju būtent atskiri ir individualūs narystės klausimai buvo apibrėžti sudarytoje Įsipareigojimų sutartyje. Sutarties pagrindu atsakovas įgijo daugiau teisių ir įgaliojimų spręsti klubo klausimus, priimti sprendimus finansiniais reikalais, suderinęs su klubo prezidentu, o tuo pačiu prisiėmė ir daugiau įsipareigojimų. Įsipareigojimų sutarties 5.3 punkte nustatyta, kad atsakovas, padaręs tris šiurkščius darbo / įsipareigojimo neatlikimus / neįvykdymus, turi atlyginti klubui padarytą žalą ir yra pašalinamas iš automobilių klubo narių sąrašo. Paminėta nuostata, taip pat rodo, kad tokio susitarimo sudarymas buvo skirtas narystės klausimų sureguliavimui, o ne darbuotojo drausminės atsakomybės įtvirtinimui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad sudaryta sutartis savaime pažeidžia šalių įsipareigojimų pusiausvyrą. Ieškovas, suteikdamas atsakovui įgaliojimus ir įsipareigojimus, susijusius su klubo veikla, turėjo pagrindą reikalauti, kad atsakovas laikytųsi konfidencialumo ir nenaudotų įgytų kompetencijų kitais tikslais, ne klubo veikloje.
27. Kasacinis teismas iki 2017 m. Darbo Kodekso įsigaliojimo su darbuotojais sudarytiems nekonkuravimo susitarimams pagal analogiją taikė CK 2.164 straipsnį, reglamentuojantį prekybos agento ir jo atstovaujamojo konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normas, CK 1.5 straipsnį bei šį susitarimą laikė civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad jis buvo sudarytas darbo sutarties šalių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-595-219/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 56 punktą). Atsižvelgiant į paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, yra suprantama, kad nekonkuravimo susitarimus teismas laikė įprastais civilinio pobūdžio susitarimais, o tai taip pat reiškia, – kad tokie susitarimai galėjo būti sudaromi ne tik tarp darbo sutarties šalių, bet ir tarp kitokių civilinių sutartinių santykių šalių. Todėl šiuo atveju ginčo šalių sudarytas susitarimas, kuris iš esmės taikytinas iš narystės asociacijoje kylantiems santykiams, nepažeidžia sutarčių laisvės principo, neprieštarauja įstatymo imperatyvams ir todėl yra galiojantis bei šalis įpareigoja.
28. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad naujai reglamentavus susitarimus dėl nekonkuravimo (DK 38 straipsnis), iki tol sudaryto susitarimo šalys galėjo inicijuoti susitarimo pakeitimą tokiu būdu, kad susitarimas atitiktų naująjį reglamentavimą arba bent jam neprieštarautų. Kasacinio teismo vertinimu, šalims nepakeitus susitarimo, susitarimas ir toliau galiojo, tačiau jo nuostatos, kurios prieštarauja imperatyvioms DK normoms arba kuriomis pažeidžiama bylos šalių pusiausvyra, negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020). Tačiau šiuo atveju, kaip minėta, šalių susitarimas nėra kildinamas iš darbo santykių, jam nėra taikomos Darbo kodekso nuostatos ir todėl kodekso pasikeitimas bei kai kurių nekonkuravimo susitarimų aspektų reglamentavimas šiame kodekse, tiesioginės įtakos šalių sudarytam susitarimui neturi. Kitaip tariant, tokiam nekonkuravimo susitarimui po DK įsigaliojimo, toliau pagal analogiją turi būti taikomos CK 2.164 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios prekybos agento ir jo atstovaujamojo konkurencijos draudimą, o taip pat kitos civiliniams sandoriams galiojančios taisyklės.
Dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu
29. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nekonkuravimo susitarimas negalėjo būti sudarytas su atsakovu, nes jis neturėjo specialių žinių ar gebėjimų, nors pagal DK 38 straipsnio 2 dalies nuostatas nekonkuravimo susitarimai gali būti sudaromi tik su tokiais darbuotojais. Šiuo atveju, kaip minėta, nekonkuravimo susitarimas yra taikomas ne darbo santykiams ir todėl nurodytas apribojimas sudaryti nekonkuravimo susitarimą su atsakovu netaikomas. Be to, byloje nustatytos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina, kad atsakovas klubo veikloje vykdė pareigas, susijusias su konfidencialia informacija, t. y. tokia informacija, kurios apsaugai ieškovas ėmėsi protingų priemonių – apibrėžė tą informaciją ir papildomai su atsakovu sudarė konfidencialios informacijos apsaugos sutartį. Teismas visiškai pritaria ieškovui, kad faktiškai atsakovo vykdyta veikla, buvo tiesiogiai susijusi su klubo komandos konkurencinio pranašumo formavimu, kuris yra esminis sporto varžybose. Atsakovas klube „ESmotosport“ buvo atsakingas už techninius sprendimus, susijusius su klubo komandos automobilio konstravimu, taip pat atsakovas rūpinosi komandos personalu – ieškojo komandos vairuotojo, kuris dalyvautų varžybose. Teismo įsitikinimu, ieškovo siekis ir interesas apsaugoti tokią informaciją, sudarant civilinio pobūdžio nekonkuravimo susitarimą su atsakovu, yra teisėtas ir pagrįstas.
30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nekonkuravimo susitarimas turi būti laikomas negaliojančiu, dėl to, jog šalys susitarė dėl 3 metų nekonkuravimo termino, o ne dėl 2 metų. Paminėtina, kad 2 metų nekonkuravimo laikotarpis yra numatytas ir CK 2.164 straipsnio 1 dalyje, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, dėl ilgesnio, nei numato įstatymas nekonkuravimo laikotarpio įtakos sandorio galiojimui šiuo atveju turi būti sprendžiama pagal CK 1.96 straipsnyje numatytas sandorio dalies negaliojimo pasekmes. CK 1.96 straipsnis nustato, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančiu kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos faktinės aplinkybės aiškiai įrodo, jog atsakovas nekonkuravimo įsipareigojimus pažeidė nepraėjus 2 metų laikotarpiui, todėl paminėta sutarties sąlyga dėl ilgesnio nei 2 metų nekonkuravimo termino neturi reikšmės susitarimo galiojimui ir vykdymui.
31. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nekonkuravimo susitarime numatyta 10 000 Eur kompensacija yra neproporcinga ir kad dėl to susitarimas yra negaliojantis. Šiuo atveju, kaip minėta, atsakovo veikla buvo neatlygintinė, t. y. ieškovas nebuvo įsipareigojęs mokėti darbo užmokesčio atsakovui jam einant pareigas klube, todėl ir atlyginimo ar atitinkamos jo dalies (ne mažiau 40 proc., kaip numatyta DK 38 straipsnio 3 dalyje) mokėjimas pasibaigus sutartiniams santykiams negali būti laikomas savaime suprantamu reikalavimu, vertinant ar šalių susitarimas atitinka šalių įsipareigojimų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats atsakovas teisme teigė, kad dalyvavimas klubo veikloje nėra jo pargyvenimo šaltinis, kad jis užsiima kita veikla (veda laidas radijuje ir televizijoje), iš kurios gauna pajamas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad numatyta 10 000 Eur kompensacija už nekonkuravimą nėra pakankama kompensuoti su tuo susijusius atsakovo patiriamus nepatogumus.
32. Teismas atmeta atsakovo argumentus, kad jis negavo sutartyje numatyto 10 000 Eur atlyginimo už nekonkuravimą. Pinigų gavimą patvirtina rašytiniai įrodymai, t. y. 2017 m. gegužės 10 d. kasos išlaidų orderis (ieškinio priedas Nr. 4), kuriame yra atsakovo parašas, pažymintis, kad jis pinigus gavo. Atsakovo paaiškinimai apie tai, kad jis pinigų negavo, kaip minėta, yra prieštaringi, todėl tokioje situacijoje teismas remiasi rašytiniais įrodymais, nes jie yra objektyvesni. Neturi reikšmės atsakovo keliamos abejonės dėl kasos išlaidų orderio kvito neatitikimo visiems rekvizitams. Paminėtas dokumentas yra svarbus kaip rašytinis įrodymas, kuriuo atsakovas patvirtino, kad gavo pinigus iš ieškovo, ir ši tokio įrodymo įrodomoji vertė galioja, nepaisant to, ar buvo pažeisti apskaitos taisyklių formalumai. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasos išlaidų orderyje yra nurodyta mokėjimo paskirtis, t. y. tai, kad pinigai yra mokami „pagal Įsipareigojimų sutartį Nr. 20170329/1“, o šioje sutartyje nėra numatyta kitų mokėjimų atsakovui, tik kompensacija už nekonkuravimo susitarimo vykdymą pasibaigus sutarčiai.
Dėl ieškovo reikalavimo priteisti 10 000 Eur skolą
33. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl nekonkuravimo susitarimo pažeidimui reikšmingų faktų, t. y. fakto, kad atsakovas, 2019 m. balandžio 25 d. pasitraukęs iš ieškovo klubo vykdomos veiklos, pradėjo dirbti VšĮ Kauno sporto klube „R.“, kuris taip pat užsiima panašia veikla kaip ir ieškovas, t. y. automobilių sporto varžybų organizavimu, dalyvavimu.
34. Atsakovas prašė atmesti ieškovo reikalavimą dėl 10 000 Eur baudos priteisimo už nekonkuravimo susitarimo pažeidimą, pritaikius ieškinio senatį. Pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas.
35. Ieškovas šiuos atsakovo atsikirtimus dėl ieškinio senaties iš esmės pripažino ir 2021 m. liepos 19 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad prašomą priteisti 10 000 Eur sumą vertina ne kaip baudą (numatytą Įsipareigojimų sutarties 5.2 punkte), o kaip žalą (nuostolius) dėl sutarties pažeidimo, t. y. kaip atsakovo pareigą grąžinti jam sumokėtą kompensaciją neįvykdžius savo įsipareigojimų, dėl kurių ši kompensacija buvo sumokėta (e. bylos t. 1, b. l. 40).
36. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantui, kad atsakovas, pažeidęs prisiimtą įsipareigojimą dėl nekonkuravimo privalo grąžinti ieškovui jo sumokėtą atlyginimą už šios pareigos tinkamą vykdymą. Atsakovas avansu gavo atlyginimą už įsipareigojimus, kurios turėjo vykdyti pasibaigus Įsipareigojimų sutarčiai, tačiau tokių įsipareigojimų neįvykdė ir todėl turi grąžinti gautą naudą. Apie tai, kad kompensacija mokama tik už nekonkuravimo draudimo laikymosi laikotarpį, yra numatyta CK 2.164 straipsnio 4 dalyje, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu sutartis buvo nutraukta dėl prekybos agento kaltės, prekybos agentas netenka teisės į numatytą kompensaciją. Teismas taip pat sutinka su ieškovu, kad šiuo atveju atsakovas, pradėdamas dirbti VšĮ Kauno sporto klube „R.“, tuo pačiu nutraukė ir savo įsipareigojimų vykdymą ir prarado teisę į avansu gautą kompensaciją. Pažymėtina, kad tokios taisyklės, numatančios pareigą ne tik atlyginti žalą, bet ir grąžinti sumokėtą kompensaciją už nekonkuravimo pažeidimą, yra tiesiogiai numatytos DK 38 straipsnio 4 dalyje. Nors šita taisyklė netaikytina ginčo santykiams, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks principas, numatantis pareigą grąžinti sumokėtą kompensaciją, yra sąžiningas ir teisingas.
Dėl bylos procesinės baigties
37. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas tenkina apeliacinį skundą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimą dėl 10 000 Eur skolos priteisimo tenkina visiškai. Taip pat tenkinamas ieškinio reikalavimas dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
38. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Todėl pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.
39. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
40. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, todėl atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
41. Ieškovas šioje byloje yra sumokėjęs 225 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, 225 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, taip pat 3 280,92 Eur už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme ir 1 688,26 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
42. Ieškovo išlaidos, susijusios su 450 Eur žyminio mokesčio sumokėjimu, yra pagrįstos, todėl prašymas priteisti šias išlaidas iš atsakovo tenkinamas.
43. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme už advokato teisinę pagalbą (4 969,18 Eur) atitinka bylos sudėtingumą, bylos trukmę, suteiktų teisinių paslaugų kiekį ir kokybę, o taip pat atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus, ir laikomos pagrįstomis, todėl jos ieškovui priteisiamos iš atsakovo (CPK 98 straipsnis).
44. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2020 n. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Ieškovo automobilių sporto klubo ,,ESmotorsport“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovo automobilių sporto klubo ,,ESmotorsport“ ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovui asociacijai automobilių sporto klubui ,,ESmotorsport“, juridinio asmens kodas 193315895, iš atsakovo R. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo visiško teismo įvykdymo, ir 5 419,18 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus devyniolika eurų, 18 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Giedrė Čėsnienė
Andrius Verikas
Renata Volodko