Baudžiamoji byla Nr. 2K–138/2011

(Proceso Nr. 1-13-1-02023-2009-4)

                                                                                               Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                               1.1.8.2.

1.1.8.6.2.

1.1.10.1. (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 29 d.

Vilnius

 

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant V. K. per atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms. Priteista iš V. K. nukentėjusiajam R. M. 2000 Lt neturtinės žalos. Taip pat priteista iš V. K. Valstybinei ligonių kasai 313, 37 Lt už R. M. gydymą.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

V. K. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ir nesunkiai sutrikdė sveikatą, o būtent: 2009 m. birželio 13 d., apie 19.05 val., Vilniuje, Salininkų g. 131, prie autobusų žiedo, automobilių stovėjimo aikštelėje, nenorėdamas vykdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyresniojo patrulio R. M. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulio F. F. teisėtų reikalavimų, pasipriešino, t. y. užpuolė R. M. ir spardė jį kojomis, taip pat sudavė vieną smūgį koja R. M. į ranką ir taip padarė jam poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje su V piršto 1-o pirštikaulio lūžiu; dėl to R. M. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Po to siekdamas išvengti sulaikymo V. K. pradėjo bėgti, tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašo teismą pakeisti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį.

Kasatoriai teigia, kad teismai nepagrįstai nepripažino nuteistajam BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kasatoriai pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, sutiko atlyginti dėl jo neteisėtų veiksmų atsiradusią žalą (savo noru atlygino Valstybinei ligonių kasai išlaidas dėl R. M. gydymo ir nurodė, kad jeigu R. M. pareikšto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydis būtų mažesnis, jis atlygintų ir jį) ir nurodė, kad neigiamai vertina savo poelgį ir labai dėl to gailisi. Kasaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, prisipažino padaręs nusikalstamas veikas. Kartu nurodoma, kad nuteistasis tiesiog kitaip interpretavo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, teigdamas, jog nesuprato, kodėl policijos pareigūnai nori jį sulaikyti, nes jis jokių neteisėtų veiksmų atlikęs nebuvo, tik bandė išsiaiškinti, kodėl policijos pareigūnai sulaikė jo pažįstamą V. G. Pareigūnai liepė nuteistajam nesikišti, nes taip pat gali būti sulaikytas, ir papurškė jam į veidą ašarinių dujų. Nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad supratęs, jog prieš jį policijos pareigūnai neteisėtai naudoja privartos priemones, jis siekė pabėgti, todėl sudavė pareigūnui per ranką ir jį sužalojo. Kasatoriai pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamajame akte inkriminuotos kaltės formos nepripažinimas neturėtų būti kliūtis pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes asmuo gali klysti ir kitaip gali suvokti daromos veikos pavojingumą ir dėl to numatyti visai kitus padarinius negu jam inkriminuoti. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamajame įstatyme visiškas kaltės prisipažinimas nesiejamas ir su asmens sutikimu dėl padarytos veikos teisinio vertinimo (kvalifikavimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-632/2005).

Taigi teismai nenustatę BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pažeidė ir BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktą, įpareigojantį teismą skiriant bausmę, be kitų aplinkybių, atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, todėl paskyrė nuteistajam per griežtą bausmę. Kasaciniame skunde pažymima, kad, nustačius nuteistojo veikoje atsakomybę švelninančią aplinkybę, bausmė turi būti švelninama, parenkant švelnesnę bausmės rūšį arba trumpinant paskirtų laisvės atėmimo bausmių trukmę.

Taip pat kasatoriai teigia, kad teismai pažeidė BK 55 straipsnio nuostatas, nes nuteistajam, kuris buvo pirmą kartą teisiamas už dviejų idealią sutaptį sudarančių nesunkių nusikaltimų padarymą, paskyrė laisvės atėmimo bausmes. Tuo tarpu BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

          Kasatoriai pažymi, kad žodis „paprastai“ suteikia teismui teisę nukrypti nuo BK 55 straipsnyje įtvirtintos taisyklės ir skirti laisvės atėmimo bausmę, tačiau tam teismas turi turėti svarių motyvų, kuriuos privalo išdėstyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, skirtoje bausmės skyrimo klausimams.

          Kasatoriai teigia, kad įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką darytina išvada, kad nors BK nėra tiesiogiai numatyta, tačiau rekomenduotina apsvarstyti galimybę skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes ir tais atvejais, kai asmuo padaro kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus viena veika (ideali sutaptis) arba naujas nusikaltimas nėra susijęs su anksčiau padaryta veika ir kokybiškai yra kitokio pobūdžio – skiriasi kaltės forma, objektas ir pan. (2004 m. vasario 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacija Nr. B3-317 „Dėl BK 55 straipsnio taikymo“).

Tuo tarpu kasatoriai nurodo, kad teismas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių ir nemotyvavo, kodėl nuteistajam už BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 286 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą skiriamos laisvės atėmimo bausmės, nors jis yra pirmą kartą teisiamas (jo padarytos veikos sudaro idealią nusikaltimų sutaptį) už nesunkių nusikaltimų padarymą. Taigi, egzistuojant visoms BK 55 straipsnio taikymo sąlygoms, teismas pirmiausia privalėjo apsvarstyti galimybę nuteistajm paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o paskyręs laisvės atėmimo bausmę, privalėjo nuosprendyje aiškiai išdėstyti šios bausmės paskyrimo motyvus, bet to nepadarė.

          Be to, kasatoriai nurodo, kad teismas, be BK 55 straipsnio, pažeidė ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą, įpareigojantį teismą nurodyti bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus.

          Kasatoriai pažymi, kad nors teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, atidėjo nuteistajam paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau pirmiausia teismas privalėjo nurodyti tokios bausmės rūšies parinkimo motyvus ir tik tada įvardyti bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus ir motyvus. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimus, teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymą, jeigu, atsižvelgus į bylos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 25 „Dėl teismų praktikos atidedant paskirtos bausmės vykdymą“). Esant šioms aplinkybėms teismas privalėjo vadovautis BK 55 straipsniu ir paskirti nuteistajam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Atsiliepimu į kasacinį skundą prokuroras prašo nuteistojo V. K. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismai pagrįstai kasatoriui netaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailesčio bei pažymima, kad, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kasatorius dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kaltu neprisipažino. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kasatorius pareiškė, kad kuo kaltinamas supranta, savo kaltės nepripažįsta ir parodė, kad pareigūnams nesipriešino visiškai, smūgių nesudavė ir nebandė suduoti, o pareigūnas savo pirštą galėjo įkišti tarp antrankių, kai juos jam dėjo ir taip susižaloti. Taigi akivaizdu, kad kasatorius teisme, nors kasaciniame skunde ir teigia priešingai, nepripažino esminių baudžiamųjų veikų padarymo aplinkybių, todėl tokie jo parodymai negali būti vertinami kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Kas susiję su kita šios atsakomybę lengvinančios aplinkybes imperatyvia sąlyga, pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis negali būti nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, t. y. duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Todėl tai, kad kasatorius pirmosios instancijos teisme paskutinio žodžio metu pareiškė, jog labai gailisi dėl padarytos veikos ir tuo pačiu nurodė, kad pirštą pareigūnui galbūt sulaužė netyčia, nepatvirtina kasatoriaus nuoširdaus gailesčio.

Taip pat atsiliepime teigiama, kad kasatorius nepagrįstai prašo taikyti BK 55 straipsnio nuostatas ir skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pažymėtina, kad BK 55 straipsnis nedraudžia asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, skirti laisvės atėmimo bausmės, tačiau tokį sprendimą teismas privalo motyvuoti. Nors nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje tiesioginės nuorodos į BK 55 straipsnį nėra, tačiau tai negali būti traktuojama kaip minėtos įstatymo normos pažeidimas. Atsiliepime nurodoma, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas skirdamas bausmes atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du nesunkūs nusikaltimai), kaltės formą (nusikaltimai padaryti, esant tiesioginei tyčiai), kaltininko asmenybę (neteistas, turi šeimą, dirba) bei vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių veikų padarymui) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei motyvavo laisvės atėmimo bausmės už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų paskyrimą. Pirmosios instancijos teismo motyvams dėl paskirtos bausmės pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kasatoriui paskyrė BK 138 straipsnio 1 dalies ir BK 286 straipsnio sankcijose numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atsiliepime nurodoma, kad teismai skirdami bausmes vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir nepažeidė BK 55 straipsnio.

 

 

 

Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

 

Dėl BK 55 straipsnio taikymo

          Kasatoriai skunde teigia, kad teismas, paskirdamas V. K. laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo, pažeidė BK 55 straipsnį, nes pirmą kartą už nesunkių idealiąją sutaptį sudarančių nusikaltimų padarymą teisiamam asmeniui teismas turėjo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

BK 55 straipsnyje vartojamas žodis „paprastai“ rekomenduoja teismui asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik motyvuojant sprendimą (BK 55 straipsnis). Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 55 straipsnis gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje, pagal kurį asmuo teisiamas, alternatyviai su laisvės atėmimo bausmėmis yra numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Tuo tarpu jeigu straipsnio sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, galima tik nustačius švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygas (BK 62 straipsnis) arba kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Nors BK 55 straipsnyje žodis „nusikaltimas“ vartojamas vienaskaitos forma, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką BK 55 straipsnio nuostatomis vadovaujamasi ir tokiais atvejais, kai asmuo viena veika padaro kelis nusikaltimus (idealioji nusikaltimų sutaptis) arba kai naujas nusikaltimas būna kitokio pobūdžio – skiriasi kaltės forma, objektas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-88/2008). Tuo atveju, jeigu asmuo pirmą kartą teisiamas už kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus, teismas taip pat turėtų apsvarstyti galimybę skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę – nuosprendyje išdėstyti šios bausmės skyrimo motyvus.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. buvo nuteistas pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Kadangi V. K. padarytos nusikalstamos veikos sudarė idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes bendrino apėmimo būdu. Paskyręs V. K. galutinę subendrintą aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę teismas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams šešiems mėnesiams.

          Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo V. K. apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma sušvelninti jam paskirtą bausmę, atmetė, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus, o dėl teigiamos nuteistojo charakteristikos padarė išvadą, jog jis gali būti taisomas ne izoliuotai, o atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. yra teisiamas pirmą kartą (pirmą kartą stoja prieš teismą), o jo padarytos BK 286 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. BK 286 straipsnio sankcijoje nustatomos šios bausmių rūšys: viešieji darbais arba bauda, arba laisvės atėmimas iki trejų metų, o BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje – laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Taigi tiek BK 286 straipsnyje, tiek BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, nes sankcijoje numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo.

Kadangi V. K. yra teisiamas pirmą kartą, padarė du BK 286 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytus nesunkius idealią sutaptį sudarančius nusikalstimus, kurių sankcijose, be laisvės atėmimo bausmės, numatytos ir kitos alternatyvios švelnesnių bausmių rūšys, todėl egzistuoja visos BK 55 straipsnyje nustatytos sąlygos ir teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. K., visų pirma, turėjo apsvarstyti galimybę skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Tačiau teismas savo sprendimo nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas skirti laisvės atėmimo bausmes nemotyvavo ir taip pažeidė ne tik BK 55 straipsnį, įpareigojantį teismą motyvuoti laisvės atėmimo bausmės skyrimą pirmą kartą už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą teisiamam asmeniui, bet ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nustatantį, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat turi būti išdėstomi bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

Kartu kolegija pažymi, kad teismas padarė prieštaringą išvadą, nes, viena vertus, pirmą kartą teisiamam V. K. už kiekvieną padarytą nesunkų nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmes nenurodydamas tokio sprendimo motyvų, o kita vertus, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, nusprendė atidėti jos vykdymą, nes, pasak teismo, V. K. padarė du nesunkius idealią sutaptį sudarančius nusikaltimus, anksčiau neteistas, dirba ir turi šeimą.

Taigi teismas laikė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog V. K. už dviejų nesunkių nusikaltimų padarymą paskirtos subendrintos aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, tačiau nepasinaudojo galimybe V. K. skirti BK 286 straipsnio ir BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas su laisvės atėmimu nesusijusias alternatyvias bausmes.

Baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta draudimo skirti laisvės atėmimo bausmę ir atidėti jos vykdymą, jeigu galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę, bet visais atvejais, o ypač skiriant bausmę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes, teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymą. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimas nėra speciali bausmės rūšis. Bausmių rūšys padariusiam nusikaltimą pilnamečiui asmeniui pagal eiliškumą nuo švelniausios iki griežčiausios yra išdėstytos BK 42 straipsnio 1 dalyje. BK specialiosios dalies straipsnių sankcijose, numatančiose baudžiamąją atsakomybę už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, dažniausiai nustatomos kelios alternatyvios bausmės.

Bausmės vykdymo atidėjimo taikymo esmė yra ta, kad teismas, įvertinęs nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nusprendžia, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai jos neatliekant, tačiau BK specialiosios dalies straipsnio sankcija nenustato jokių alternatyvų laisvės atėmimo bausmei. Tuo tarpu jeigu teismas laiko, kad BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus galima įgyvendinti neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės ir BK specialiosios dalies straipsnio sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, nustato ir kitas alternatyvių bausmių rūšis, teismas turėtų skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Iš to seka, kad teismas BK 75 straipsnį turi taikyti tais atvejais, kada BK specialiosios dalies straipsnio sankcija jam nesuteikia pasirinkimo iš kitų alternatyvių bausmių rūšių, o bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė leidžia pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad teismas skirdamas bausmę V. K. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pirmą kartą teisiamam už idealią sutaptį sudarančių nesunkių nusikaltimų padarymą asmeniui nemotyvavo, kaip to reikalauja BK 55 straipsnis, kodėl skiria laisvės atėmimo bausmę. Be to, esant galimybei skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, taikė BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėjo. Todėl teismų sprendimai keistini pagal BK 286 straipsnį ir BK 138 straipsnio 1 dalį skiriant V. K. su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes bei panaikinant BK 75 straipsnio taikymą.

 

Dėl prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailesčio (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nepripažino nuteistajam V. K. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

          Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą  išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Kolegija pažymi, kad nuteistojo V. K. argumentas dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės atitinka jo apeliacinio skundo vieną iš argumentų, į kurį išsamias ir motyvuotas išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. K. nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu neprisipažino padaręs jam inkriminuotas BK 286 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, t. y. neigė, kad naudodamas smurtą priešinosi policijos pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis teigė, kad jam ir liudytojams V. G. bei M. P. viešoje vietoje vartojant alkoholinius gėrimus atvyko policijos pareigūnai ir liepė skirstytis, todėl jis atsikirto, tačiau smurto nenaudojo. Jam pradėjus bėgti, policijos pareigūnas papurškė dujų ir užlaužė rankas, todėl jis pradėjo muistysis ir galėjo sužaloti policijos pareigūną.

Tuo tarpu teisme nuteistasis jau teigė, kad jis prašė atvykusių policijos pareigūnų paleisti draugą, tačiau pareigūnai liepė nesikišti, papurškė jam dujų ir uždėjo antrankius, o pirštas nukentėjusiajam pareigūnui R. M. galėjo lūžti dedant antrankius ir įkišus pirštą tarp jų.

Taigi iš nuteistojo parodymų galima spręsti, kad jis nepripažino esminių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, t. y. kad priešindamasis policijos pareigūnams naudojo smurtą, todėl jo parodymų negalima laikyti prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką.

          Taip pat BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė reikalauja nustatyti ne tik prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdų gailestį. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad nuteistasis V. K. gailisi padaręs nusikalstamas veikas, nes jis kritiškai savo elgesio nevertino, viso proceso metu stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybės duodamas neteisingus parodymus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pagrįstai nepripažino nuteistajam BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

 

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartį. V. K. pagal BK 286 straipsnio 1 dalį paskirti baudą 50 MGL (6500 Lt), o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 20.00 iki 6.00 val.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimu būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 20.00 iki 6.00 val.

Kitą Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

 

Teisėjai                                                                                                                Rimantas Baumilas

 

                                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė

 

                                                                                                                            Albinas Sirvydis