Civilinė byla Nr. e2S-1267-587/2020
Teisminio proceso Nr. 2-09-3-00009-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.8.1; 3.3.1.18.1; 3.3.4.6; 3.4.5.2
(S)
Kauno apygardos teismas
Nutartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Žemaitienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. P. ir T. E. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-1050-547/2020 pagal pareiškėjų I. P. ir T. E. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos ir I. S. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjos prašo: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. K. (K.) įpėdiniai – N. K. (po santuokos N.), a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėja T. K. (po santuokos E.), a. k. (duomenys neskelbtini) J. K., gimęs (duomenys neskelbtini) miręs (duomenys neskelbtini) A. K., miręs (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 135,30 ha žemės, patekusios į Uciekos dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, kurią įgijo paveldėjimo keliu iš O. K. (K.), mirusios (duomenys neskelbtini) šias žemes valdžiusios nuosavybės teise; 2) atnaujinti terminą pateikti dokumentus (teismo sprendimą dėl nuosavybės teisių fakto nustatymo), patvirtinantį pareiškėjų nuosavybės teisę į 135,30 ha ploto žemę, kadangi pareiškėjos praleido jį dėl svarbių priežasčių, ne dėl savo kaltės. Nurodė, kad juridinę reikšmę turintį faktą prašo nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo tikslu.
2. Pareiškime pareiškėjos nurodė, kad:
2.1. pareiškėjos I. P. motina N. K. (N.) (mirusi (duomenys neskelbtini) ir jos sesuo pareiškėja T. E. yra pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą į joms ir jų tėvams (p. I. P. seneliams) O. K. ir A. K. priklausiusį turtą.
2.2. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai: 1) Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutartis (toliau – ir 2005 m. nutartis) civilinėje byloje Nr. 2-312-200/2005 (toliau – ir byla I) ir 2) Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimas (toliau – ir 2006 m. sprendimas) civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006 (toliau – ir byla II).
2.3. Įsiteisėjusioje 2005 m. nutartyje nurodoma, kad N. K. (N.) tėvai O. ir A. K. buvo kilę iš bajorų ir Alytaus apskrityje, Merkinės valsčiuje, tuometinėje Trakų apskrityje turėjo Uciekos dvarą bei kaip dvaro savininkai valdė 534 dešimtinių arba 583,38 ha žemės ir miško plotų. Žemės valdymą nuosavybės teise patvirtina Kauno notarinio archyvo Alytaus apskrities 1921 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis įrašas (bylos Nr. 864-1921), bei kiti išlikę archyviniai dokumentai, sutartys, perleidimo aktai. <...>; tėvas A. K., įgaliotas O. K., 1921 m. atidalijo iš dvaro žemės ir miško plotų mažamečiams vaikams: J. K. (broliui), N. K. (pareiškėjai) ir T. K. (pareiškėjos seseriai) 80 dešimtinių (87,389 ja) padalindamas į tris sklypus. <...> Šis padalinimas užfiksuotas 1921 m. gegužės 17 d. Kauno notaro B. ir įrašytas aktų pripažinimo knygos skyriuje Alytaus apskrityje. Dalis jos šeimos valdytų Uciekos dvaro žemių dar iki nacionalizacijos buvo: 1) parduota kitiems asmenims apie 62,28 ha žemės ir miško plotų; 2) po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją (135,30 ha); 3) buvo Lietuvos valstybės nusavintos, parceliuojant dvarus (214,47 ha).
2.4. Atitinkamai yra nurodyta ir įsiteisėjusiame 2006 m. sprendime, taip pat kad yra patvirtintas faktinis žemės valdymas 247,71 ha (112,41 ha liko nuosavybėje Lietuvai priskiriamoje dalyje; 135,30 ha – okupuotoje Lietuvoje (Naujojoje Uciekoje) ir kad pradėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesą, paaiškėjo, kad atkuriant nuosavybės teises, turi ne visus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teise į valdytą žemę, nes ne dėl visų Uciekos dvaro sklypų yra išlikę nuosavybės teisę patvirtinantys duomenys. Nėra pilnai išlikę nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai apie vieno iš miško sklypų – 58,7 ha, esančio Uciekos kaime, Varėnos rajone valdymą nuosavybės teise, todėl Alytaus apskrities viršininko administracija 2006 m. kovo 8 d. raštu nurodė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – 58,7 ha žemės valdymo nuosavybės teise. Dalis Uciekos dvaro žemių buvo nusavintos Lietuvos valstybės, parceliuojant dvarus pagal tuo metu vykdytą žemės reformą. Iš archyve išlikusio 1925 m. plano Nr. V ištraukos matyti, kad Uciekos dvare nusavinto miško plotas buvo 298,2 ha.
2.5. NŽT Varėnos skyrius 2019 m. gruodžio 5 d. informavo pareiškėjas, kad nuosavybės teisės į 135,30 ha žemės negali būti atkurtos, nes pretendentų pateiktų ir Varėnos skyriaus turimų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, tačiau tais atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir pilietis neturi kitos galimybės juos gauti, taip pat kai nuosavybės teises atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl siekiant atkurti nuosavybės teise į 135,30 ha žemės, pretendentai turėtų kreiptis į teismą dėl 135,30 ha žemės valdymo fakto nustatymo ir įsigaliojusį teismo sprendimą pateikti Varėnos skyriui.
2.6. Pareiškėjos pareiškime tvirtina, jog jų tėvai O. ir A. K. kilę iš bajorų, tuometinėje Trakų apskrityje Uciekos kaime turėjo Uciekos dvarą ir kaip dvaro savininkai valdė 534 dešimtinių arba 583,38 ha žemės ir miško plotų (žemės valdymą nuosavybės teise patvirtina Kauno notarinio archyvo Alytaus apskrities 1921 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis įrašas (bylos Nr. 864-1921) bei kiti išlikę archyviniai dokumentai, sutartys, perleidimo aktai). Dalis jų šeimos valdytų Uciekos dvaro žemių dar iki nacionalizacijos po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją (135,30 ha) ir jokių duomenų apie tai, kad šios žemės būtų kam nors perleistos, nėra. Motina O. K. mirė (duomenys neskelbtini) tėvas A. K. žuvo trėmimo metu (duomenys neskelbtini) Prasidėjus žemių nacionalizavimui 1940 metais, žuvus tėvui, pretendentės liko gyventi Uciekoje, sesuo T. K. (po santuokos E.) (duomenys neskelbtini) emigravo į Kanadą; N. K. ( po santuokos 1938 m. N.) laikotarpiu nuo 1949 m. kovo 25 d. iki 1958 m. gegužės 28 d. buvo ištremta į Irkutsko sritį, Čeremchovo rajoną, gyveno tremtyje, tik 1961 m. vasario 13 d. sprendimu jai buvo leista grįžti į Lietuvą.
2.7. Įsiteisėjusiu 2006 m. sprendimu iš esmės jau yra nustatyta tai, kad pretendentės, kaip ir jų tėvas A. K., miręs (duomenys neskelbtini) bei brolis J. K., miręs (duomenys neskelbtini) dar iki nacionalizacijos yra priėmę savo motinos (sutuoktinės) O. K. (K.) palikimą, faktiškai pradėję jį valdyti.
2.8. Dar 2005 metais pretendentėms buvo pasiūlyta kreiptis į teismą tik dėl 58,70 ha žemės (miško) valdymo fakto nustatymo. Tačiau niekuomet, iki pat 2019 m. gruodžio 5 d. rašto gavimo, joms nebuvo nurodyta, kad, siekiant atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės, pareiškėjos turėtų kreiptis į teismą ir dėl 135,30 ha žemės valdymo fakto nustatymo.
2.9. Pareiškėjos visus turimus su nuosavybės teisių atkūrimu į 135,30 ha žemę susijusius dokumentus jau yra pateikusios Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriui. Jokie kiti dokumentai nėra išlikę, todėl pareiškėjos neturi jokios galimybės jų pateikti.
2.10. Nėra absoliučiai jokių duomenų apie tai, kad ši žemė būtų perleista ir / ar priklausiusi kitiems asmenims ir / ar kad būtų kitų pretendentų į ją ar pan. Aplinkybę, kad pretendenčių motina O. K. nuosavybės teise įgijo visą Uciekos dvarą, kurį sudarė 534 dešimtinių arba 583,38 ha žemės ir miško plotų, kurių dalį sudarė ir 135,30 ha žemės, neabejotinai patvirtina prie šio pareiškimo pridėti bei Byloje I ir Byloje II pateikti dokumentai. Kaip yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir patį valdymo nuosavybės teise faktą .
2.11. Be teismo sprendimo pretendentėms atkuri nuosavybės teises į 135,30 ha žemės nėra galimybių.
2.12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, prašo atnaujinti terminą pateikti suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriui dokumentą (teismo sprendimą dėl nuosavybės teisių fakto nustatymo), patvirtinantį pretendenčių nuosavybės teisę į 135,30 ha žemės, jį pareiškėjos praleido dėl svarbių priežasčių, ne dėl savo kaltės.
2.13. Pareiškėjai nurodo, kad 135,30 ha žemės, patekusios į Uciekos dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius demarkacinę liniją, nors ir pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, tačiau ji nebuvo nacionalizuota ir liko O. K. nuosavybėje ir jos šeimos valdyme, kiek tai buvo įmanoma pagal tuometę situaciją. Jokių duomenų, kad žemės nuosavybė būtų kam perleista tuo metu nėra.
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius pateikė į bylą patikslintą atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareiškėjų pareiškimu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi pareiškėjos neįrodė, kad jos su broliu ir tėvu iki nacionalizacijos valdė 135,30 ha ploto Uciekos dvaro žemių, kuri buvo patekusi į Lenkijos okupuotą Lietuvos dalį, 1922 m. nustačius administracinę demarkacijos liniją, jokių naujų archyvinių dokumentų, planų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti tikslų žemės kiekį ir buvimo vietą, patvirtinančių valdymo faktą nepateikia. Suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad:
3.1. pareiškėjų prašymas nepagrįstas, pretendentai nepateikė nuosavybės teises į 135,30 ha žemę patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjos pateikia tuos pačius archyvinius dokumentus kaip ir 2005, 2006 metais. Anksčiau priimtais teismo sprendimais nebuvo nustatytas faktas dėl 135,30 ha ploto žemės valdymo.
3.2. Pareiškėjos nėra pateikusios prašymo atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės, nors į kitą mažesnį plotą buvo pateikusios. Pareiškėjoms buvo žinoma tvarka, kaip ir kur reikia kreiptis siekiant susigrąžinti nuosavybę, tačiau nesuprantama, kodėl jos nesikreipė laiku ir dėl 135,30 ha žemės grąžinimo. Prašymo pateikimo terminas yra praleistas labai ženkliai ir nėra duomenų, kad jį pretendentės praleidimo dėl svarbių priežasčių,
3.3. Varėnos rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. K. (K.) įpėdiniai iki (duomenys neskelbtini) nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 58,7 ha miško, kuris buvo grąžintas Lietuvos valstybės iš nusavinto miško ploto.
3.4. Suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad gavus iš Druskininkų skyriaus pateiktą medžiagą, paaiškėjo, kad 1993 m. sausio 27 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-109/93 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo tėvas L. B. 1923 m. iš Uciekos dvaro savininkės O. K. Varėnos r., (duomenys neskelbtini) nusipirko apie 133 ha žemės tame tarpe 100 ha miško. Pagal šį sprendimą J. B. buvo atkurta nuosavybės teisė atkuriant natūra į 132 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) Druskininkų sav. teritorijoje. Šiame plote taip pat yra keli nedideli žemės sklypeliai nuosavybės teise priklausantys kitiems asmenims ir bendras jų plotas yra apie 3,2 ha. Iš pateiktų dokumentų darytina išvada, kad Uciekos dvaro teritorija dar iki nacionalizacijos 1923 metais buvo O. K. parduota L. B., todėl pareiškėjų prašymas negali būti tenkinamas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. 2020 m. birželio 8 d. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų nutartimi civilinę bylą nutraukė, kadangi prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių padarinių (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Teismas konstatavo:
4.1. pareiškėjos I. P. ir T. E. teigia, kad būtent O. K. (K.) vyras A. K., jų dukros: T. E. ir N. N. bei jų brolis J. K. buvo turto savininkai jo nacionalizavimo metu, t. y. būtent jie paveldėjo O. K. iki jos mirties 1928 metais, valdytą Uciekos dvaro žemę ir mišką – 135,30 ha. O. K. (K.) negalėjo būti šios žemės savininku nacionalizacijos metu (duomenys neskelbtini) liepos 22 d., todėl svarbu nustatyti kas tapo jos valdytos žemės savininku.
4.2. Šiuo atveju, Lenkijos teritorijoje, kuriai tuomet buvo priskiriamas ir Vilniaus kraštas, tarpukariu (įskaitant ir (duomenys neskelbtini) kuriais mirė žemės savininkė O. K.) galiojo Napoleono Kodeksas (Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1148-657/2019 ir kt.). Paveldėjimo teisinius santykius reglamentavo Napoleono kodekso Trečiosios knygos Pirmojo titulo Pirmojo skyriaus 718–814 straipsniai. Napoleono Kodekso 774–814 straipsniai numatė, kad palikimas yra priimamas tam tikrais aktyviais veiksmais, kurie byloja apie įpėdinio ketinimą palikimą priimti arba nebylūs palikimo priėmimo veiksmai, tai kaip paveldėtojas atlieka savo veiksmus, patvirtinančius jo ketinimą priimti palikimą ir jis tai atlieka tik būdamas įpėdiniu, t. y. faktiškai priimdamas palikimą asmuo turi ir toliau gyventi ūkyje, prižiūrėti ūkį, dirbti žemę, mokėti mokesčius; pagal Napoleono kodekso nustatytą įstatyminių įpėdinių eilę pirmosios eilės įpėdiniai buvo palikėjo teisėti vaikai, jų nesant – vaikai ne iš santuokos, po to – sutuoktinis; esant teisėtiems vaikams, sutuoktinis paveldi ne nuosavybėn, o tik iki gyvos galvos valdyti (minimo Napoleono kodekso 767–773 straipsniai (Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-393-259/2014 ir kt.).
4.3. Teismo vertinimu, pareiškėjų pozicija, kad O. K. įpėdiniai realiai faktiniais veiksmais valdė ir už demarkacinės linijos esančią Naujojo Uciekos palivarko žemę 135,30 ha yra neįrodyta jokiais objektyviais duomenimis – nei pateiktais archyviniais dokumentais nei kitais rašytiniais dokumentais. 1939 m. vasario 4 d. protokolas Nr. 21, surašytame Marijampolės apygardos žemės tvarkytojo padėjėjo Al. K., yra vienas iš paskutiniųjų dokumentų prieš turto nacionalizavimą. Jame yra nedviprasmiškai nurodyta, jog ir pats žemės tvarkytojo padėjėjas atvykęs į vietą nustatė, kad ,,O. K. įpėdinių nuosavybėje randasi 112,41 ha“, o kitas 135,30 ha plotas yra Naujam Uciekos palivarke, kuris šiuo metu yra okupuotoje Lietuvoje. Šias žemės tvarkytojo padėjėjo Al. Kudirkos išvadas patvirtino ir žinios buvusios Merkinės valsčiaus savivaldybėje, jog ,,K. šiuo metu valdo 113,30 ha“.
4.4. Teismas nesutiko, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimas patirtina žemės valdymą ir okupuotoje teritorijoje. Teismo sprendime buvo nurodyta, kad 1939 m. vasario 4 d. protokolu Nr. 21 patvirtintas faktinis žemės valdymas Uciekos dvare, iš viso rasta 247,71 ha žemės. Uciekos dvaras 1922 m. administracinės linijos padalintas į dvi dalis: senąją Ucieką, kur O. K. nuosavybėje liko 112,41 ha žemės, o likęs 135,30 ha yra okupuotoje Lietuvoje – Naujojoje Uciekoje. Šis protokolas atspindėjo esamą faktinę padėtį ir sudarė pagrindą grąžinti nepagrįstai nusavintą žemę. Toliau sprendime nurodoma, kad ,,Daugiau išlikusių archyvinių dokumentų apie šio miško sklypo visišką grąžinimą ir jo kiekį, nėra, šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas teismo keliu. Šiuo teismo sprendimu nustatyta, kad „O. K. (K.) įpėdiniai iki (duomenys neskelbtini) nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 58,7 ha miško, kuris buvo grąžintas Lietuvos valstybės iš nusavinto miško ploto“. Šiame teismo sprendime nėra pasisakyta dėl kitos 135,30 ha žemės (miško) valdymo.
4.5. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2001 m. sausio 16 d. pažymėjime Nr. T-4243-K nurodė, jog yra išlikę tokie duomenys: 1) Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Alytaus apskrities žemės paskirstymo žiniaraščių byloje, Merkinės valsčiaus ūkių, iš kurių žemė paimta valstybiniam žemės fondui, (duomenys neskelbtini) rugsėjo 10 d. sąraše įrašyti Uciekos kaimo gyventojai: eil. Nr. 185 – K. J.. Skiltyse ,,Ūkių plotas“, ,,Kiek paimta „ ir ,,Kiek palikta“ atitinkamai įrašyta: ,,33,85“, ,,3,85“ ir ,,30“ (matavimo vienetas nenurodytas; eil. Nr. 186 K. T. atitinkamai įrašyta: ,,32,30“, ,,2,30“ ir ,,30,00“. Alytaus apskrities viršininko archyviniame fonde, įvairių statistinių žinių byloje, Merkinės valsčiaus arklių savininkų 1942 m. sausio 27 d. sąraše įrašytas K. J., gyvenęs Uciekos kaime, turėjęs 32 ha žemės.
4.6. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), 12 punktu ir 13 punktu, teismas pareiškėjų pateiktais į bylą archyviniais dokumentais: Kauno notarinio archyvo Alytaus apskrities 1921 metams pripažinimo aktų knygos Pirmykštį išrašu, Žiniomis iš Vyresniojo Notaro archyvo apie Alytaus (buv. Trakų) apskr., Merkinės valsč., Uciekos km. Žemės perleidimus, įgijimus bei draudimus (1937 m. balandžio 21 d.), nesivadovavo, kadangi jie visi yra ankstesni, yra išlikę vėlesni dokumentai, kurie nepatvirtina pareiškėjų prašomo fakto.
4.7. Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, teismui buvo pateiktas Druskininkų miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio mėn. 27 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatytas faktas, jog pareiškėjo J. B. ,,tėvas B. L., J. miręs (duomenys neskelbtini), Varėnos raj., (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 132 ha žemės, tame tarpe 100 ha miško“. Sprendimo motyvuose nurodoma, kad B. L. Varėnos rajone, (duomenys neskelbtini)turėjo 132 ha žemės, tame tarpe 100 ha miško, kurią 1923 m. pirko iš dvaro savininkės O. K.. Nuosavybės dokumentai neišliko. Suinteresuoto asmens atstovas neprieštaravo tokio fakto nustatymui, prašydamas pareiškimą tenkinti ir nurodydamas, kad iš išlikusio Randamonių kaimo žemės sklypų plano seka, jog pareiškėjo tėvas turėjo 132 ha žemės, tame tarpe 100 ha miško. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai S. Ž. ir J. S., kurie nurodė, kad ,,pareiškėjo tėvas L. B. Randamonių kaime tikrai turėjo 132 ha žemės ir didesnę dalį tame tarpe miško apie 100 ha. Žemę ir mišką 1923 m. jis pirko iš dvaro savininkės O. K., kuri anksčiau vadinosi Naujosios Uciekos palivarko žemė“.
4.8. Šiuo metu yra galiojantis teismo sprendimas, kuriuo jau yra nustatytas žemės valdymo faktas. Galiojant vienam sprendimui, negali būti priimamas kitas sprendimas, patvirtinantis tos pačios žemės valdymą, tik jau kitų asmenų. Prie šio sprendimo teismui buvo pateiktas ribų nustatymo brėžinys, kuriame pažymėta, jog gretimų sklypų savininkai buvo J. V., A. Š. ir valstybinis miškas. Aplinkybę, kad tai yra ta pati žemė patvirtina, ne tik sklypo gretimybių sutapimas, tačiau ir nurodytas plotas: Druskininkų teismo sprendimu nustatyta 132 ha, dabar prašoma – 135,30 ha; taip pat vadinamas – Naujosios Uciekos palivarko žemė; faktiškai atitinka žemės sklypų planai. Nustačius aplinkybę, kad O. K. šią žemę pardavė, jos įpėdiniai nebegalėjo jos paveldėti ir tuo pačiu nebegalėjo jos valdyti žemės nacionalizavimo momentu. Tokią išvadą patvirtina ir jau aukščiau aptarti archyviniai dokumentai, t. y. 1939 m. vasario 4 d. protokolas Nr. 21, kuriame buvo nurodyta, kad be parduotos žemės ir nusavinto miško O. K. įpėdinių nuosavybėje randasi 112,41 ha.
4.9. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad N. N. buvo pateikusi du prašymus atkurti nuosavybės teises į 6,26 ha (2005 m. gegužės 15 d.) ir į 58,70 ha (2006 m. rugsėjo 6 d.) O. ir A. K. turėtos žemės (miško); T. E. pateikė tik vieną prašymą 2006 m. rugsėjo 6 d. dėl 58,70 ha miško; I. S. 1992 m. vasario 27 d. pateikė prašymą dėl 32,70 ha žemės grąžinimo ir 1999 m. gegužės 10 d. dėl 19,45 ha miško. Šie pareiškėjų prašymai buvo nustatyta tvarka išnagrinėti ir jau yra priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjos nepateikė teismui įrodymų, kad įstatymo nustatytais terminais būtų pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises ir į 135,30 ha miško. Iš paminėtų prašymų akivaizdu, kad pareiškėjos ir trečiasis asmuo, pateikdami prašymus nurodė konkretų žemės kiekį, įvardino į kokią žemę prašo atkurti nuosavybės teises. Nors pareiškėjoms visą laiką buvo žinoma apie jų tėvų (senelių) valdytą 135,30 ha žemę okupuotoje Lietuvos teritorijoje, tačiau konkrečiai tokio prašymo pretendentai institucijai, kuri buvo įpareigoti juos nagrinėti, nebuvo pateikę. Taip pat jie nebuvo įrašę šio ploto jau savo pateiktuose prašymuose. Visuose pareiškėjų prašymuose, skunduose iki 2018 metų pabaigos nebuvo minimas konkretus žemės kiekis 135,30 ha, tačiau abstrakčiai buvo nurodoma, jog turi teisę į didesnį plotą. Suinteresuotas asmuo nurodė, jog pareiškėjos ne tik, kad nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į šį plotą, bet ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šią žemę valdė nuosavybės teise nacionalizavimo momentu. Tad, įvertinus visas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai nebuvo pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės ir tai būtų atskiras pagrindas pareiškimo atmetimui. Konkrečiu atveju tai nėra esminė aplinkybė, nes nustatyta, jog į pareiškėjų prašomą sugrąžinti žemę jau yra atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims.
4.10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų prašymas negali sukelti teisinių padarinių, negalimas fakto nustatymas į tą pačią žemę, į kurią jau yra priimtas teismo sprendimas atkurti nuosavybės teises, todėl civilinę bylą nutraukė (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Pareiškėjos I. P. ir T. E. (toliau – ir apeliantės) atskiruoju skundu prašo: 1) panaikinti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. birželio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – apeliančių pareiškimą byloje tenkinti, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. K. (K.) įpėdiniai N. K. (po sant. N.), a. k. (duomenys neskelbtini) T. K. (po sant. E.), a. k. (duomenys neskelbtini) J. K., gim. (duomenys neskelbtini) mir. (duomenys neskelbtini) A. K., mir. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 135,30 ha žemės, patekusios į Uciekos dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, kurią įgijo paveldėjimo keliu iš O. K. (K.), mir. (duomenys neskelbtini), šias žemes valdžiusios nuosavybės teise, nuosavybės teisių atkūrimo tikslu; 2) atnaujinti terminą pateikti suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dokumentą (teismo sprendimą dėl nuosavybės teisių fakto nustatymo), patvirtinantį pretendenčių nuosavybės teisę į 135,30 ha žemės, kadangi jį pareiškėjos praleido dėl svarbių priežasčių, ne dėl savo kaltės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai: 1) Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-312-200/2005 ir 2) Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimas. Šiose bylose suinteresuotu asmeniu dalyvavo ir valdžios institucija, atsakinga už tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą, ji tuomet nepateikė jokių duomenų ir visiškai nenurodė nieko apie tai, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę jau būtų atkurtos kitiems asmenims, tai pat nieko nenurodė apie 1993 m. sausio 27 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimą Nr. 2-109/93, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad, kaip jame nurodoma, pareiškėjo tėvas L. B. 1923 m. iš Uciekos dvaro savininkės O. K. Varėnos r., (duomenys neskelbtini) nusipirko apie 133 ha žemės tame tarpe 100 ha miško.
5.2. Įsiteisėjusioje 2005 m. nutartyje nurodyta, kad pareiškėjų šeimos valdytų Uciekos dvaro žemių dar iki nacionalizacijos buvo: 1) parduota kitiems asmenims apie 62,28 ha žemės ir miško plotų; 2) po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją (135,30 ha); 3) buvo Lietuvos valstybės nusavintos, parceliuojant dvarus (214,47 ha).
5.3. Atitinkamai yra nurodyta ir įsiteisėjusiame 2006 m. sprendime, kuriame nurodyta, kad yra patvirtintas faktinis žemės valdymas 247,71 ha (112,41 ha liko nuosavybėje Lietuvai priskiriamoje dalyje; 135,30 ha – okupuotoje Lietuvoje (Naujojoje Uciekoje) ir kad „Pradėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesą, paaiškėjo, kad atkuriant nuosavybės teises, turi ne visus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises į valdytą žemę, nes ne dėl visų Uciekos dvaro sklypų yra išlikę nuosavybės teisę patvirtinantys duomenys.
5.4. Nuosavybės teisės iki šios dienos pretendentėms vis dar nėra tinkamai atkurtos. Dėl to Regionų apygardos administraciniame teisme yra pradėta administracinė byla Nr. eI3-106-422/2020 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00683-2019-3). Siekiant susidariusią situaciją išspręsti taikiai, apeliantės 2019 m. lapkričio 5 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyrių, prašydamos nurodyti, kokių konkrečiai dokumentų trūksta ir / ar kokius reikiamus veiksmus pareiškėjos turėtų atlikti, kad joms visgi būtų tinkamai atkurtos nuosavybės teisės į 135,30 ha Uciekos dvaro žemių, kurios po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją. Atsakydamas į tai, Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyrius 2019 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 3SD-8643-(14.3.137 E.) informavo pareiškėjas, kad nuosavybės teisės į 135,30 ha žemės negali būti atkurtos, nes pateiktų ir Varėnos skyriaus turimų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, tačiau tais atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir pilietis neturi kitos galimybės juos gauti, taip pat kai nuosavybės teises atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Todėl pareiškėjos pateikė prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
5.5. Pareiškėjų reikalavimą patvirtina 1939 m. vasario 4 d. protokolas Nr. 21, surašytas Marijampolės apygardos žemės tvarkytojo padėjėjo Al. K., 1937 m. balandžio 21 d. žinios iš Vyriausiojo notaro archyvo apie Alytaus (buv. Trakų) apskr., Merkinės valsč., Uciekos km. žemės perleidimus, įgijimus, bei draudimus. Iki pat 1993 m. teismo sprendimo pateikimo į bylą suinteresuotas asmuo prieš tai niekada net nenurodė ir nepateikė visiškai jokių duomenų apie tai, kad ginčo žemė būtų apskritai kam nors prieš tai perleista ir / ar priklausiusi kitiems asmenims ir / ar kad būtų kitų pretendentų į ją ar pan. Aplinkybę, kad pretendenčių motina O. K. nuosavybės teise įgijo visą Uciekos dvarą, kurį sudarė 534 dešimtinių arba 583,38 ha žemės ir miško plotų, kurių dalį sudarė ir 135,30 ha žemės, neabejotinai patvirtina prie pareiškimo pridėti bei Byloje I (2005 m.) ir Byloje II (2006 m.) pateikti, taip pat kiti pareiškėjų į bylą pateikti dokumentai. Apeliančių įsitikinimu, niekaip nepatvirtina, kad 1993 m. teismo sprendime yra nurodyta ta pati žemė, minėtame teismo sprendime nenurodomos nei gimimo datos, nei kiti duomenys, kurie sutaptų, išskyrus O. K. vardą ir pavardę, suinteresuoto asmens pateikti dokumentai yra akivaizdžiai prieštaraujantys vienas kitam bei iš esmės paneigiantys vienas kitą. Apeliančių manymu, 1993 m. sprendime nurodyta žemė apskritai net nesisieja su ginčo žeme, o šios žemės galimai vėliau buvo susietos dėl valdžios institucijų padarytų klaidų. Suinteresuoto asmens į bylą pateiktame plane apskritai nėra visiškai jokių archyvinių duomenų apie tai, kad p. J. B. tėvas būtų turėję ir / ar turėtų kokią nors nuosavybę, tuo labiau būtent į tą pačią žemę. Iš prie šio atskirojo skundo pridedamų archyvinių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad p. J. B. tėvas tuomet Lenkijos teritorijai priskiriamoje Lietuvos dalyje net neturėjo tiek žemės ir kt. 1991 m. spalio 9 d. to paties J. B. prašyme Varėnos rajono Ratnyčios apylinkės agrarinės reformos tarnybai, jo paties 3 p. pasirašytinai aiškiai nurodoma: ”Iš kurio savininko, kaip ir kada buvo įsigyta žemė ...iš brolio B. J., J., 1928 metais padovanota.“ Tai akivaizdžiai patvirtina, kad į bylą pateikti suinteresuoto asmens papildomi duomenys yra akivaizdžiai prieštaringi. 1938 m. gruodžio 7 d. Marijampolės apygardos žemės tvarkytojui duotas pavedimas išsiaiškinti dėl žemės skirtumo; atlikus faktinį patikrinimą vietoje 1939 m. nustatytas faktinis Uciekos dvaro valdymas nuosavybės teise ir kt.
5.6. Uciekos dvaro savininkės O. K. įpėdiniai, t. y. vyras A. K., žuvęs trėmimų metu (duomenys neskelbtini) ir vaikai N. K. (po sant. N.), gim. (duomenys neskelbtini), T. K. (po sant. E.), gim. (duomenys neskelbtini), J. K., gim. (duomenys neskelbtini) mir. (duomenys neskelbtini) po O. K. mirties, be kita ko, priėmė jos palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti bei iki pat (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė žemę toliau gyvendami Uciekoje ir su Uciekos dvaru susijusiose žemėse, kiek tai buvo įmanoma pagal tuometinę situaciją. Jie gyveno Uciekoje ir sudarė vieną šeimą. Ttol, kol tai buvo įmanoma, iš esmės visi jie kartu su tėvu A. K. po motinos O. K. mirties liko gyventi Uciekos dvare ir su juo susijusiose žemėse, jas prižiūrėjo, kaip ir visą ūkį, kiek tai buvo įmanoma pagal tuometinę situaciją, atsižvelgiant į tai, kad per pačią dvaro teritoriją ėjo administracinė demarkacijos linija, ties kuria vyko įvairūs neramumai, dirbo žemę, laikė gyvulius, rūpinosi ūkiu, mokėjo mokesčius, taip atliko veiksmus, kurie patvirtina visų jų siekį priimti O. K. palikimą po jos mirties faktiškai pradėjus jį valdyti, siekiant atgauti nusavintas dvaro žemes ir kt. Tokie jų veiksmai pilnai atitiko tuometinę faktinio palikimo priėmimo tvarką, nustatytą Napoleono kodekse, bei tokiu būdu jie priėmė savo vardu po O. K. mirties likusį turtą bei faktiškai valdė Žemę nuosavybės teise iki pat jos nacionalizavimo 1940 metais. Tai, kad visi jie priėmė O. K. palikimą patvirtina ir įsiteisėjęs Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006 bei tai, kad visiems trims vaikams daugmaž lygiomis dalimis abiejų jų tėvų valia buvo atidalinta dalis Uciekos dvaro žemių dar 1921 m., siekiant visus juos išlaikyti prie dvaro valdymo. Tai, jog O. ir A. K., kilę iš bajorų, tuometinėje Trakų apskrityje Uciekos kaime nuosavybės teise turėjo Uciekos dvarą ir kaip dvaro savininkai valdė 534 dešimtinių arba 583,38 ha žemės ir miško plotų patvirtina Kauno notarinio archyvo Alytaus apskrities 1921 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis įrašas, 1921 m. Kauno notarinio archyvo Alytaus apskrities 1921 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas.
5.7. 2001 m. sausio 18 d. raštu Nr. 45 Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius informavo pareiškėją T. E., kad „Visus reikalingus nuosavybės teisėms į žemę atkurti dokumentus iš Jūsų gavome.“ Tai akivaizdžiai paneigia pirmosios instancijos išvadą, jog pareiškėja T. E. neva tik 2006 m. kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Įsiteisėjusia 2005 m. nutartimi tik apelaintės I. P. motinai N. (K.) N. teismo buvo atnaujintas terminas dokumentams, susijusiems su Nuosavybės teisių atkūrimu, pateikti, t. y. pareiškėja T. E. dėl to į teismą net nesikreipė, nes ji savo prašymą dėl Nuosavybės teisių į jos ir jos tėvų turėtą turtą pateikė laiku, pagal visus teisės aktų reikalavimus, kartu su visais reikiamais dokumentais, ir tai patvirtina minėtas Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-01-18 raštas Nr. 45. Tai, kad abi pretendentės per savo atstovę pareiškėją I. P. jau prieš daugelį metų kreipėsi į už Nuosavybės teisių tinkamą atkūrimą atsakingą valdžios instituciją dėl Nuosavybės teisių joms atkūrimo, konkrečiai įvardinat ir 135,30 ha Žemės plotą, kt., patvirtina ir Byloje esantis jų 2006 m. prašymas.
6. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo apeliančių atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-1050-547/2020. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
6.1. nuosavybės teisės atkuriamos į tokį kiekį žemės, koks jis buvo valdomas iki nacionalizacijos. Marijampolės apygardos žemės tvarkytojo 1939 m. vasario 4 d. protokole Nr. 21 užfiksuota, kad „Merkinės valsčiaus savivaldybės žiniomis J., T. ir N. K. šiuo metu valdo viso 113,30 ha“. Jokių kitų archyvinių dokumentų, kuriuose būtų užfiksuotas kitoks valdomos žemės kiekis, nėra. Apie 135,50 ha žemės, patekusios į Uciekos dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, jokių valdymo dokumentų nėra išlikusių.
6.2. Apeliantės jokių naujų archyvinių dokumentų, patvirtinančių valdymo faktą, nepateikia. Pateikia tuos pačius archyvinius dokumentus kaip ir 2005 m. bei 2006 m. buvo pateikę teismui. Pareiškėjos nurodo, kad 135,30 ha žemė, patekusi į Uciekos dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius demarkacinę liniją, nors ir pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, tačiau nebuvo nacionalizuota ir liko O. K. nuosavybėje ir jos šeimos valdyme, kiek tai buvo įmanoma pagal tuometę situaciją. Tačiau tai patvirtinančių duomenų nėra. Pareiškėjų prašymas yra nepagrįstas, kadangi pretendentai nėra pateikę nuosavybės teises į 135,30 ha žemę patvirtinančių dokumentų, o 2005 m. gegužės 5 d. nutartimi nėra nustatytas valdymo faktas dėl 135, 30 ha ploto žemės.
6.3. Teismas bylos nagrinėjimo metu, remdamasis pateiktais įrodymais, tinkamai vertino ir nustatė, kad apeliantai (pareiškėjai) neįrodė, kaip, kokiu būdu jie valdė žemę 135,30 ha, kuri buvo Naujajame Uciekos palivarke, kuris buvo okupuotoje Lietuvoje. Pareiškėjos nurodė, kad po O. mirties jos vyras ir vaikai liko gyventi Uciekos dvare ir su juo susijusiose žemėse, jas prižiūrėjo, kaip ir visą ūkį, kiek tai buvo įmanoma pagal tuometinę situaciją, atsižvelgiant į tai, kad per pačią dvaro teritoriją ėjo administracinė demarkacijos linija, ties kuria vyko įvairūs neramumai, dirbo žemę, mokėjo mokesčius, laikė gyvulius ir pan. Tačiau apeliančių atstovas nieko nenurodė kaip jos klientai dirbo ir prižiūrėjo žemę (mišką) esančią okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Iš Merkinės valsčiaus savivaldybės pažymėjimo Nr. 901 matosi, kad ,.Uciekos dv. 1922 m. administracijos linijos liko padalintas į dvi dalis, būtent Senąją Ucieką, kur be parduotos žemės ir nusavinto miško O. K. įpėdinių nuosavybėje randasi 112,41 ha, o likusis plotas 247,71-112,41=135,30 ha randasi Naujam Uciekos paliv., kuris šiuo metu yra okupuotoje Lietuvoje ir sudaro Senosios Uciekos tąsą“. Protokolas Nr. 21 baigiamas duomenimis iš Merkinės valsčiaus savivaldybėje esančiomis žiniomis, jog, J., T. ir N. K. šiuo metu valdo viso 113,30 ha“. Iš šio protokolo nieko negalima spręsti apie žemę, esančią Naujosios Uciekos palivarke, nes ji yra okupuotoje Lietuvos dalyje, ten galioja Lenkijos įstatymai, valstybių institucijos tarpusavyje nebendradarbiavo, informacija nesikeitė ir apie tai, kad O. K. kam nors perleido 135,30 ha žemės, jokių duomenų Lietuvos institucijose galėjo ir nebūti.
6.4. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad šiuo metu yra galiojantis teismo sprendimas, kuriuo jau yra nustatytas žemės valdymo faktas. Galiojant vienam sprendimui, negali būti priimamas kitas sprendimas, patvirtinantis tos pačios žemės valdymą, tik jau kitų asmenų. Prie šio sprendimo teismui buvo pateiktas ribų nustatymo brėžinys, kuriame pažymėta, jog gretimų sklypų savininkai buvo J. V., A. Š. ir valstybinis miškas. Aplinkybę, kad tai yra ta pati žemė patvirtina, ne tik sklypo gretimybių sutapimas, tačiau ir nurodytas plotas: Druskininkų teismo sprendimu nustatyta 132 ha, dabar prašoma – 135,30 ha; taip pat vadinamas – Naujosios Uciekos palivarko žemė; faktiškai atitinka žemės sklypų planai.
6.5. Pareiškėjos nepateikė teismui įrodymų, kad įstatymo nustatytais terminais būtų pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises ir į 135,30 ha miško. Iš paminėtų prašymų akivaizdu, kad pareiškėjos ir trečiasis asmuo, pateikdami prašymus nurodė konkretų žemės kiekį, įvardino į kokią žemę prašo atkurti nuosavybės teises. Nors pareiškėjoms visą laiką buvo žinoma apie jų tėvų (senelių) valdytą 135,30 ha žemę okupuotoje Lietuvos teritorijoje, tačiau konkrečiai tokio prašymo pretendentai institucijai, kuri buvo įpareigota juos nagrinėti, nebuvo pateikę. Taip pat jie nebuvo įrašę šio ploto jau savo pateiktuose prašymuose. Anksčiau pateiktais prašymais pareiškėjos prašė atkurti nuosavybės teises į konkrečius plotus ir jais nebuvo prašoma atkurti į 135,30 ha. Visuose pareiškėjų prašymuose, skunduose iki 2018 metų pabaigos nebuvo minimas konkretus žemės kiekis 135,30 ha, tačiau abstrakčiai buvo nurodoma, jog turi teisę į didesnį plotą. Apeliantės (pareiškėjos) ne tik, kad nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į šį plotą, bet ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šią žemę valdė nuosavybės teise nacionalizavimo momentu.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
8. Apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 1957 m. gegužės 5 d. Lietuvos SSR MVD išvadą ir 1948 m. gegužės 5 d. Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos nutarimą. Teigia, jog šie dokumentai patvirtina aplinkybę, jog L. B. negalėjo iki nacionalizacijos valdyti 133 ha ploto žemės.
9. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliantės turėjo galimybę minėtus dokumentus pateikti pirmosios instancijos teisme, byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti. Konstatuotina, kad šių įrodymų pateikimo būtinybės byloje nėra, jie nepatvirtina ir nepaneigia jokių kitų bylai reikšmingų aplinkybių. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto teikiamus naujus rašytinius įrodymus.
Dėl atskirojo skundo argumentų
10. Apeliantės atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 8 d. nutartimi, kuria civilinė byla pagal apeliančių pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukta konstatavus, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels apeliantėms teisinių pasekmių.
11. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas apeliantėms sukels teisines pasekmes, teisiškai reikšminga yra aplinkybė, ar apeliantės teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą realizuoja įstatymo nustatyta tvarka. Suinteresuotas asmuo teigia ir pirmosios instancijos teismas skundžiama teismo nutartimi nustatė, kad apeliantės įstatymo nustatyta tvarka nėra pateikusios prašymo atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha ploto žemę.
12. Nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. reglamentavo Įstatymas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, nuo 1997 m. liepos 9 d. jį pakeitė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu teisės aktai (jų 10 straipsniai) nustatė, kad asmuo, siekiantis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, privalo pateikti prašymą ir dokumentus, patvirtinančius jo, kaip pretendento, tinkamumą bei nuosavybės teisę. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis šią teisę įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikęs pilietybę, giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kaip to reikalauja nurodyti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014).
13. Šių nuosavybės teisių atkūrimo prielaidų (prašymo ir dokumentų pateikimo) įgyvendinimo teisė apibrėžta atitinkamais terminais: prašymo atitinkamai institucijai padavimo terminas nustatytas iki 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalys). 2004 m. spalio 12 d. priimtame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatyme nustatyta galimybė teismine tvarka šiuos abu įstatymo nustatytus terminus atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014).
14. Nagrinėjamu atveju, byloje yra pateikta: 1) 2005 m. gegužės 15 d. N. N. prašymas grąžinti 6,26 ha ploto žemę, 2) 2005 m. liepos 12 d. N. N. vardu įgalioto asmens A. L. prašymas „įtraukti mane į pretendentus N. N. žemę (mišką) Uciekos kaime, Merkinės seniūnijoje, Varėnos rajone kuri valdė 25,5 ha“, 3) 2006 m. rugsėjo 6 d. N. N. ir T. E. prašymai grąžinti O. K. įpėdiniams savininkės turėtą 58,70 ha ploto žemę, 4) 1992 m. vasario 27 d. I. S. prašymas grąžinti J. K. vardu turėtą 32,7 ha ploto žemę.
15. Civilinėje byloje yra pateiktas N. N. įgaliotų asmenų A. L. ir I. P. prašymas (be datos) Alytaus apskrities admininistracijos viršininkui dėl buvusio Utiekos dvaro žemės ir miškų grąžinimo, kuriame nurodė, kad N. K. (N.) ir T. K. (E.) 2003 m. gruodžio 2 d. ir 2005 m. gegužės 31 d. kreipėsi su prašymais grąžinti jų tėvų dvaro žemių ir miškų plotus, tačiau paminėtų prašymų byloje nėra. Šiuo prašymu prašoma spręsti šiuos klausimus: 1) perduotus į valstybinį miškų fondą buvusius dvaro 273,17 kv. m. ha miškų plotus ir apie 200 ha žemės ir miškų valstybės išperkamų daliniam padengimui sugrąžinti anksčiau buvusius dvaro, miško plotus (135, 136, 142, 143 ir 155 kvartalus) ir valstybinio miškų fondo pervesti į privačius miškų plotus grąžinamus savininkams. Šiame prašyme yra minima aplinkybė apie buvusių savininkų iki nacionalizacijos valdytą 135,30 ha žemės ir miškų plotą.
16. Byloje pateiktas 2019 m. lapkričio 5 d. I. P. prašymas Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriui „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame pareiškėja I. P. nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje jau yra pateikti reikiami dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos I. P. motinos N. N. bei pareiškėjos T. E. ir jų tėvų O. K. bei A. K. turėtas nuosavybės teises į 135,30 ha Uciekos dvaro žemių, kurios po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją. Prašo išnagrinėti pateiktus dokumentus ir pasiūlyti institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažinti, kad pateiktų dokumentų nepakanka ir pasiūlyti pareiškėjoms kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo, nurodant, kokių dokumentų trūksta ir kokius veiksmus pareiškėjos turėtų atlikti. Pripažintina, kad atsakymu į šį prašymą buvo konstatuota, kad nuosavybės teisės į 135,30 ha negali būti atkurtos, nes pretendentų pateiktų ir Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus turimų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti ir pasiūlyta kreiptis į teismą dėl ginčo žemės valdymo fakto nustatymo. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia suinteresuoto asmens byloje nurodytų aplinkybių, jog apeliantės nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.
17. Aptarti nuosavybės atkūrimo byloje apeliančių pateikti dokumentai nepaneigia suinteresuoto asmens nurodytų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apie tai, kad apeliantės nepateikė teismui įrodymų, kad įstatymo nustatytais terminais buvo pateikusios prašymus atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės ir miško plotą. Apeliantės ir trečiasis asmuo, pateikdami prašymus atkurti nuosavybės teises įvardino, į kokią konkrečiai žemę prašo atkurti nuosavybės teises, tačiau šio 135,30 ha ploto nebuvo įrašę jau savo pateiktuose prašymuose. Visuose pareiškėjų prašymuose, skunduose iki 2018 metų pabaigos nebuvo minimas konkretus 135,30 ha žemės kiekis, tačiau abstrakčiai buvo nurodoma, jog turi teisę į didesnį plotą. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs visas aplinkybes, padarė išvadą, kad apeliantės nebuvo pateikusios prašymo atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės ir miško plotą. Aplinkybė, kad jau pradėtose nuosavybės teisių atkūrimo bylose apeliantės sprendimus priimančių institucijų prašo ištaisyti duomenis ar nurodo, jog turi teisę atkurti nuosavybės teise į didesnį plotą, nėra pakankamos daryti išvadą, kad apeliantės tinkamai išreiškė valią prašyti atkurti nuosavybės teise į ginčo turtą.
18. Konstatavus, jog nėra tinkamai pradėta nuosavybės teisių atkūrimo į 135,30 ha žemės ir miško plotą procedūra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas (šiuo metu) apeliantėms nesukels jokių teisinių pasekmių.
19. Apeliantės prašo atnaujinti terminą pateikti suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dokumentą (teismo sprendimą dėl nuosavybės teisių fakto nustatymo), patvirtinantį pretendenčių nuosavybės teisę į 135,30 ha žemės, kadangi jį pareiškėjos praleido dėl svarbių priežasčių, ne dėl savo kaltės. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantės įstatymo nustatyta tvarka nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės ir miško plotą, nėra pagrindo spręsti prašymo atnaujinti termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.
20. Specialioji teisėjų kolegija ne kartą yra nurodžiusi, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimas yra susijęs su tuo, ar asmuo apskritai turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Jeigu minėtas terminas neatnaujinamas, asmuo nėra pretendentu, t. y. kitų klausimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu (tarp jų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimas ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu) nėra galimas, nes nesukels teisinių pasekmių. Tik išsprendus klausimą (administracinės teisenos tvarka) dėl minėto termino atnaujinimo, ir atitinkamai viešojo administravimo institucijai nurodžius apie nuosavybės teises ir (arba) giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, asmuo gali kreiptis į teismą dėl 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo bei atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 14 d. nutartis, 2013 m. birželio 25 d. nutartis Nr. T-76-2013, 2015 balandžio 1 d. nutartis Nr. T-51/2015). Klausimas dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, su kitais reikalavimais (dėl 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo) negali būti sujungiamas, ir bendrosios kompetencijos teisme negali būti nagrinėjamas (Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 25 d. nutartis, byloje A. Č. v Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kiti; 2009 m. sausio 14 d. nutartis, priimta byloje G. D. v Kauno apskrities viršininko administracija, 2013 m. birželio 25 d. nutartis Nr. T-76-2013).
21. Nustačius, kad apeliantės Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo spręsti prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį fakto pagrįstumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų.
22. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a :
Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Lina Žemaitienė