Civilinė byla Nr. e3K-3-192-969/2020

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01711-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.5.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolės atlyginti bankroto administravimo išlaidas pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį paveldėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 1520 Eur žalos atlyginimo už suteiktas bankroto administravimo paslaugas ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Teisminio proceso metu ieškovė sumažino prašomą priteisti 1520 Eur sumą iki 1234,04 Eur.

3.       Ieškovė, grįsdama pateiktą reikalavimą, nurodė, jog, 2011 m. liepos 10 d. mirus individualios įmonės savininkui V. K., jo įmonę ir turtą paveldėjo valstybė. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 31 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą V. K. individualiai įmonei ir paskyrė ieškovę šios įmonės bankroto administratore. Teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi taikė įmonei supaprastintą bankroto procesą, o 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pripažino įmonės veiklą pasibaigusia bei patvirtino administravimo išlaidų sąmatą. Valstybei paveldėjus V. K. įmonę ir turtą, jai taikoma pareiga ieškovei atlyginti įmonės administravimo išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu priėmė ieškovės ieškinio dalies atsisakymą dėl 285,96 Eur žalos atlyginimo ir nutraukė šią civilinės bylos dalį. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovei 1187,68 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė.

5.       Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškove, kad Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai nepasiūlė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pateikusiai teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatyto dydžio sumą teismo ir administravimo išlaidoms padengti ir dėl to ieškovė patyrė žalą. Šiuo atveju pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo teismui pateikė Valstybinė mokesčių inspekcija – valstybės institucija, todėl teismas pagrįstai jos neįpareigojo į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti teismo nustatyto dydžio sumos administravimo išlaidoms apmokėti. Teismas, remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalimi, sprendė, jog ieškovė, kreipdamasi į teismą, tinkamai įgyvendino savo teisę dėl administravimo išlaidų atlyginimo.

6.       Teismas, vertindamas ieškovės argumentus, jog V. K. individualios įmonės savininkas yra atsakingas, kad laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tai lėmė administravimo išlaidų atsiradimą, pažymėjo, jog Panevėžio apygardos teismas, 2016 m. kovo 31 d. nutartimi iškėlęs bankroto bylą V. K. individualiai įmonei, konstatavo, kad įmonė yra nemoki. Atitinkamai teismas sprendė, jog V. K. įmonei esant nemokiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tai lėmė žalos kreditoriams atsiradimą.

7.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog V. K. palikimą priėmė valstybė, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.52 straipsniu, 5.62 straipsnio 4 dalimi, sprendė, jog jai perėjo ir visos palikėjo finansinės prievolės, kiek jos neviršija paveldėto turto vertės. Valstybės paveldėtas turtas buvo parduotas už 1448,53 Eur, priimant palikimą buvo patirtos 214,49 Eur išlaidos, taigi patikslinto ieškovės reikalavimo suma neviršijo valstybei perėjusio paveldėto turto vertės (CK 5.62 straipsnio 3 dalis). Teismas sprendė, jog, V. K. individualiai įmonei neturint lėšų ir turto atsiskaityti už bankroto administravimo paslaugas, jos savininkui (paveldėtojai, turto perėmėjai) subsidiariai kilo prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).

8.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankroto bylos iškėlimą V. K. individualiai įmonei inicijavo valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, kuri dalyvavo bankroto byloje, CK 5.63 straipsnio 1 dalies tikslas išviešinti kreditorių reikalavimus, sprendė, jog, Panevėžio apygardos teismui priėmus 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, kuriuo, be kita ko, buvo patvirtinta įmonės administravimo išlaidų sąmata, valstybei tapo žinoma apie ieškovės kaip kreditorės reikalavimus. Esant išviešintam teismo sprendimui buvo pasiekti įstatymų leidėjo tikslai, sudarytos prielaidos informuoti įpėdinę apie palikėjo skolas ir taip garantuoti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Šiam sprendimui įsiteisėjus ieškovė įgijo teisę reikalauti žalos už neapmokėtas administravimo išlaidas atlyginimo.

9.       Teismas sprendė, jog ieškovė pagrįstai reikalauja trijų minimaliosios mėnesinės algos dydžio atlyginimo už įmonės administravimą bankroto proceso metu. Ieškovė tik iš dalies įrodymais pagrindė kitą administravimo išlaidų dalį, kartu su patikslintu ieškiniu pateikdama teismui 26,54  Eur sumos 2016 m. balandžio 15 d. apmokėtą VĮ Registrų cento sąskaitą už V. K. įmonės teisinio statuso registravimą ir įmonės duomenų keitimą bei 21,14 Eur sumos 2017 m. sausio 17 d. apmokėtą sąskaitą už įmonės teisinio statuso registravimą. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad neturi kitų buhalteriniais dokumentais pagrįstų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų turėtas kitas išlaidas administruojant V. K. įmonę. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašomos priteisti 380 Eur išlaidos buvo sumažintos iki 47,68 Eur.

10.       Šiaulių apygardos teismas 2019 m. spalio 22 d. nutartimi, išnagrinėjęs ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11.       Apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalis ieškovės pareikštam reikalavimui. CK 5.63 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys yra siejamos su kreditoriaus reikalavimo teisine prigimtimi – kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad įstatymų nustatytais atvejais bankroto bylos inicijavimas ir kartu jos administravimo išlaidų apmokėjimas yra neatsiejamai susijęs su individualios įmonės veikla, todėl dėl netinkamų šios rūšies įsipareigojimų vykdymo kilę reikalavimai CK 5.63 straipsnio 3 dalies prasme kvalifikuotini kaip reikalavimai, susiję su paveldimos individualios įmonės veikla, o jų pareiškimui CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta kreditorių reikalavimo pareiškimo tvarka netaikoma. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ginčui netaikytinos CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalys, nebuvo pasisakyta dėl atsakovės argumentų, susijusių su CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyto trejų metų naikinamojo termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti taikymo.

12.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog 2015 m. rugsėjo 30 d. valstybė paveldėjo V. K. individualią įmonę kaip turtinį kompleksą, 2016 m. kovo 8 d. Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priimdama V. K. individualią įmonę atsakovė kartu priėmė ir pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes paveldint įvyksta universalus teisių ir pareigų perėmimas. Įpėdiniams, priėmusiems palikimą, tarp jų ir valstybei, pereina pareiga atsakyti ir už palikėjo prievoles, neatsižvelgiant į tai, ar įpėdiniai apie jas žinojo.

13.       Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog atsakovei pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo po to, kai 2015 m. rugsėjo 30 d. buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas, todėl atsakovės atsakomybė siejama su jos pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne su įmonės tapimo nemokios momentu. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį, vertino, jog ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą dėl administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartį, Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.       Įmonių bankroto įstatymo nuostatos neįtvirtina garantijų, kad bankroto administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė ar kreditoriai kompensuos visas jo patirtas administravimo išlaidas. Administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose, nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, t. y. šios išlaidos atsiranda ne kaip Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant to, kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto. Tai lemia, jog, nagrinėjant bankroto administratoriaus reikalavimą dėl administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo, kaip ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

14.2.       Teismai netinkamai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 ir 4 dalių normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, reglamentuojančios žalos, padarytos įmonės vadovo neteisėtais veiksmais, atlyginimą. Teismai nenustatė vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento, įmonės vadovo ar jo teisių perėmėjos valstybės neteisėtų veiksmų, padarytos žalos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017; 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2019). Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, nuo kada V. K. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, V. K. neteisėti veiksmai byloje nebuvo įrodyti, nebuvo nustatyta, kokia žala susidarė dėl to, kad V. K. nesikreipė teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys.

14.3.       Dėl bankroto bylos V. K. įmonei iškėlimo kreipėsi ne kreditoriai, o V. K. teisių perėmėja valstybė. Valstybė pagal įstatymus negali būti individualios įmonės savininkė (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), todėl ji privalėjo įmonę likviduoti. Atsižvelgdama į tai, kad paveldėta V. K. įmonė turėjo kreditorių, valstybė privalėjo inicijuoti paveldėtos individualios įmonės bankroto procedūrą. Teismai šioje byloje nenustatė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Valstybė priėmė V. K. palikimą, kurį sudarė nekilnojamasis turtas ir V.  K. įmonė kaip turtinis kompleksas. Valstybė paveldėjo įmonę, kuri nuo 1999 m. lapkričio 22 d. turėjo likviduojamos statusą, įmonės vardu nebuvo registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, įmonėje nebuvo darbuotojų. Palikimo perėjimo valstybei liudijimai išduoti 2013 m. rugpjūčio 20 d. ir 2015 m. rugsėjo 30 d. Bankroto byla V. K. įmonei iškelta 2016 m. kovo 31 d. Valstybės paveldėta V. K. įmonė veiklos nebevykdė, jos skolos buvo atsiradusios iki palikimo perėjimo valstybei. Nuo V. K. palikimo perėjimo valstybei įmonė turto neturėjo ir bankroto bylos neinicijavimas nelėmė žalos atsiradimo ar padidėjimo. Valstybė neatliko neteisėtų veiksmų, kurie lemtų pareigą atlyginti ieškovei administravimo išlaidas.

14.4.       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.1 straipsnį, nepagrįstai nurodydamas, kad asmens, kaip įmonės vadovo, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra paveldima. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad, priimdama V. K. įmonę, valstybė priėmė ir pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga inicijuoti bankroto bylą įmonės vadovui ir (ar) savininkui, ir šios pareigos jie negali perduoti kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Be palikėjo teisių (reikalavimų), taip pat yra paveldimos ir palikėjo prievolės (pareigos), tačiau ne visos, o tik tos, kurios nėra neatsiejamai susijusios su palikėjo asmeniu. Asmens, kaip įmonės vadovo, teisės ir pareigos yra neatsiejamai susijusios su palikėjo asmeniu, todėl negali būti paveldimos.

14.5.       Paveldėjimo santykių teisinis reglamentavimas nustato specialią tvarką kreditorių reikalavimams pareikšti, kuri įtvirtinta CK 5.63 straipsnyje. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.63 straipsnio 3 dalies normas, nepagrįstai po palikėjo mirties iškeltos bankroto bylos administravimo išlaidas priskirdamas įmonės veiklai. Individuali įmonė paveldima kaip turtinis kompleksas, kaip objektas. Bankroto administravimo išlaidos nėra susijusios su paveldimos individualios įmonės veikla, išskyrus tuos atvejus, kai bankrutuojanti įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas). Šiuo atveju valstybės paveldėta įmonė nuo 1999 m. lapkričio 22 d. turėjo likviduojamos statusą, įmonės vardu nebuvo registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, įmonėje nebuvo darbuotojų, įmonė veiklos nevykdė, todėl nėra pagrindo teigti, kad bankroto administravimo išlaidos yra susijusios su įmonės veikla. Bankroto byla iškelta ir bankroto administravimo išlaidos susidarė jau po palikėjo mirties. 

15.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Ginčo teisiniams santykiams CK 5.63 straipsnio 1 dalis netaikoma (CK 5.63 straipsnio 3 dalis). Manytina, jog minima nuostata taikoma bendrai įmonės veiklai, o ne tik ūkinės komercinės veiklos vykdymo atveju. Kol įmonei nėra iškelta bankroto byla, pagrindinis įmonės tikslas yra pelno siekimas, savininkų turto didinimas, tuo atveju, kai įmonei yra iškeliama bankroto byla, pagrindinis tikslas – patenkinti kreditorių interesus. Šį tikslą įgyvendina bankroto administratorius ir jo veikla bei susidariusios administravimo išlaidos yra susijusios su paveldėtos individualios įmonės veikla.

15.2.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, be palikėjo teisių (reikalavimų), taip pat yra paveldimos ir palikėjo prievolės (pareigos), tačiau ne visos, o tik tos, kurios nėra neatsiejamai susijusios su palikėjo asmeniu. Bankroto administratoriaus veikla ir administravimo išlaidos yra susijusios su paveldėtos individualios įmonės veikla (Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalis, CK 2.50 straipsnio 4 dalis).

15.3.                      Administratorius yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Atlyginimo administratoriui mokėjimas yra civilinių teisinių santykių pagrindu mokamas atlygis už teikiamas paslaugas. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius yra kreditorius, kuris patyrė žalą ir ji turi būti jam atlyginta. Žala yra patirti nuostoliai ir negautos pajamos už pavedimo sutarties vykdymą.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje nustatytos pareigos atlyginti bankroto administravimo išlaidas prigimties bei taikymo ypatumų

16.       Įmonių bankroto įstatymo (2016 m. kovo 1 d. redakcija) 10 straipsnio 11 dalyje yra nustatyta, jog kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas nurodytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai.

17.       Vertinant Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje nustatytos pareigos atlyginti bankroto administravimo išlaidas prigimtį, t. y. sprendžiant, ar ši nuostata atspindi civilinės atsakomybės taikymą įmonės vadovui ar kitiems asmenims pagal kompetenciją už jiems tenkančios pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nesilaikymą, ar, priešingai, šią nuostatą reikėtų vertinti kaip įtvirtinančią specialios rūšies sankcijos (administravimo išlaidų dydžio baudos) taikymą, atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus išaiškinimus.

18.       Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovo pareigą sumokėti bankroto administravimo išlaidų atlyginimą, yra nurodęs, jog pareigos kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi pagal įmonės faktinę turtinę padėtį egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, kurio sukeltą žalą privalo atlyginti neteisėtą veiksmą atlikęs asmuo, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Tokiu atveju pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidę asmenys privalo atlyginti ne tik kreditoriams padarytą žalą (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis), bet ir administravimo išlaidas, kurios yra įmonės skola administratoriui ir kurių nėra galimybių padengti iš nemokios įmonės turto. Iš įmonės vadovo gali būti išieškomos (priteisiamos) bankrutavusios įmonės administravimo išlaidos, tačiau bankroto administratorius, siekdamas pagrįsti pareikštą ieškinį, privalo įrodyti įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2019 34 punktą).

19.       Taigi, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl bankroto administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje nustatytu pagrindu būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Dėl to darytina išvada, kad aptariamojoje normoje yra įtvirtintas ne specialios rūšies sankcijos (administravimo išlaidų dydžio baudos), bet civilinės atsakomybės taikymo atvejis dėl pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimo.

20.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Taigi žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Toks žalos apibrėžimas lemia tai, jog vertinant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

21.       Pažymėtina, kad administravimo išlaidos bankroto byloje yra patiriamos visada, nepaisant to, ar atsakingi asmenys dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi laiku, ar pavėluotai. Pagal bendrą taisyklę administravimo išlaidos atlyginamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, kaip nurodyta Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte, arba iš administratoriaus lėšų, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte. Kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, administratoriaus patirtos administravimo išlaidos taip pat apmokamos iš įmonės savininko (savininkų) parduoto turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, į kurį šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, kai šis turtas yra parduotas įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai (Įmonių bankroto įstatymo 7 straipsnio 2 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu minėta Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalis nustato specifinę taisyklę, pagal kurią pareiga atlyginti bankroto administravimo išlaidas tenka įmonės vadovui, kitam asmeniui, kuriuos įstatymas įpareigoja kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo būtent už pareigos įmonei tapus nemokiai pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą.

22.       Atsižvelgdama į tai ir remdamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį gali būti atlyginamos tik tos administravimo išlaidos (tik tokia jų dalis), kurios kilo būtent dėl įmonės vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo. Iš Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies išplaukia įmonės vadovo ir (ar) kito asmens pagal kompetenciją pareiga atlyginti pavėluoto kreipimosi į teismą nulemtą administravimo išlaidų padidėjimą, t. y. skirtumą tarp bankroto byloje patirtų administravimo išlaidų ir administravimo išlaidų, kurios būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

23.       Nors toks aiškinimas apsunkina priteistinų administravimo išlaidų įrodinėjimą (administravimo išlaidų, kurios būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją, kuriuos įstatymas įpareigoja kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įrodinėjimo apimtimi), jis atspindi Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies, kaip civilinę atsakomybę nustatančios teisės normos, esmę. Priešingas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies aiškinimas, ją vertinant kaip nustatančią įmonės vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją, kuriuos įstatymas įpareigoja kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, pareigą atlyginti visas administravimo išlaidas, iš esmės reikštų baudos tokiam asmeniui taikymą, t. y. sankciją, kuri būtų nebūdinga civilinei teisei ir dažnu atveju nebūtinai proporcinga padaryto pažeidimo mastui (pavyzdžiui, net ir nedidelis termino kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo praleidimas, nenulėmęs bendro įmonės skolos dydžio ir (ar) administravimo išlaidų išaugimo, nulemtų pareigą atlyginti visas administravimo išlaidas).

Dėl prievolės atlyginti bankroto administravimo išlaidas pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį paveldėjimo (ne)galimumo

24.       Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų, kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos (palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-686/2017, 14 punktas).

25.       Paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). CK 5.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų nustatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Taigi, kaip matyti, be palikėjo teisių (reikalavimų), taip pat yra paveldimos ir palikėjo prievolės (pareigos), tačiau ne visos, o tik tos, kurios nėra neatsiejamai susijusios su palikėjo asmeniu.

26.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje yra įtvirtintas specifinis civilinės atsakomybės atvejis, į tai, kad prievolė atlyginti žalą nėra neatsiejamai susijusi su asmeniu, sprendžia, jog prievolė atlyginti bankroto administravimo išlaidas pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį pagal savo pobūdį ir prigimtį yra paveldima.

Dėl CK 5.63 straipsnio aiškinimo ir taikymo prievolės atlyginti bankroto administravimo išlaidas pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį atveju

27.       Paveldėjimo teisinių santykių materialusis teisinis reguliavimas nustato specialią tvarką kreditoriaus reikalavimui pareikšti, kad palikėjo įsipareigojimas (skola) pereitų įpėdiniams.

28.       CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į tai, ar jau suėjo jų patenkinimo terminai. Teismas gali atnaujinti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Atvejai, kuriems esant pirmiau nurodyta tvarka netaikoma, nustatyti CK 5.63 straipsnio 3 dalyje – kai reikalavimai pagrįsti hipoteka ir įkeitimu, susiję su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla.

29.       Nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, ar, valstybei paveldėjus nemokią individualią įmonę ir iškėlus jai bankroto bylą, bankroto administratoriaus reikalavimui dėl administravimo išlaidų, grindžiamam Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalimi, taikomos CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalys.

30.       Pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovės, kaip kreditorės, pareikštam reikalavimui taikytinos CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalys. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankroto bylos iškėlimą V. K. individualiai įmonei inicijavo valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, kuri dalyvavo bankroto byloje, CK 5.63 straipsnio 1 dalies tikslas išviešinti kreditorių reikalavimus, sprendė, jog, Panevėžio apygardos teismui priėmus 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, kuriuo, be kita ko, buvo patvirtinta įmonės administravimo išlaidų sąmata, valstybei tapo žinoma apie ieškovės kaip kreditorės reikalavimus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas vertino, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė nurodytas CK nuostatas, nes, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, taikytina CK 5.63 straipsnio 3 dalis.

31.       Kasaciniame skunde nesutinkama su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija, nurodant, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.63 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai po palikėjo mirties iškeltos bankroto bylos administravimo išlaidas priskirdamas įmonės veiklai.

32.       Vertindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis, inter alia (be kita ko), nustatytas įpėdinių interesams apsaugoti, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016 17 punktą).

33.       Kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šį terminą, praranda galimybę įgyvendinti savo reikalavimo teises palikimą priėmusiems įpėdiniams, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016 18 punktą).

34.       Kasacinis teismas, spręsdamas valstybės, kaip paveldėtojos, atžvilgiu CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimų pareiškimo termino laikymosi klausimą, yra nurodęs, kad CK 5.63 straipsnyje nenustatyta kreditorių reikalavimų pareiškimo termino išimčių atsižvelgiant į subjektą, kuris paveldi ar kuriam pereina paveldimas turtas. CK 5.63 straipsnio 3 dalyje nustatytų išimčių taikymas sietinas su kreditoriaus reikalavimo teisine prigimtimi – kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

35.       Teisėjų kolegija, vertindama, ar šiuo atveju egzistuoja sąlygos taikyti CK 5.63 straipsnio 3 dalį, pažymi, jog, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, paprastai įmonės ūkinės komercinės veiklos nevykdo. Įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą, tik jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalis 5 punktas). Bet kuriuo atveju bankroto administratoriaus darbas administruojant bankrutuojančią individualią įmonę yra neatsiejamai susijęs su šios įmonės veikla. Atsižvelgiant į bankroto proceso metu individualios įmonės veiklos ypatumus spręstina, jog prašomos priteisti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidos, patirtos bankroto proceso metu dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo, pagal savo pobūdį yra susijusios su paveldimos individualios įmonės veikla. Dėl šių priežasčių bankroto administratoriui reiškiant reikalavimą dėl administravimo išlaidų atlyginimo, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalimi, taikytina CK 5.63 straipsnio 3 dalis.

36.       Nagrinėjamoje byloje ginčą nagrinėję teismai nustatė, kad V. K. individualios įmonės savininkas V. K. įmonei esant nemokiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, V. K. individuali įmonė buvo likviduojama ne teismo tvarka nuo 1999 m. 2011 m. liepos 10 d. mirus V. K., jo palikimą priėmė valstybė, paveldėtas turtas parduotas už 1448,53 Eur, priimant palikimą buvo patirtos 214,49 Eur išlaidos. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 31 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą V. K. individualiai įmonei, konstatavęs, kad įmonė yra nemoki ir yra skolinga VSDFV biudžetui 436,24 Eur.

37.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prievolė atlyginti bankroto administravimo išlaidas pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį gali būti paveldima ir kad valstybei paveldėjus nemokią individualią įmonę ir iškėlus jai bankroto bylą bankroto administratoriaus reikalavimui dėl administravimo išlaidų, grindžiamam Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalimi, netaikomos CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalys, nustatančios kreditorių reikalavimų pareiškimo terminus po palikėjo mirties.

38.       Ieškovės prašoma priteisti bankroto administravimo paslaugų suma siekia trijų minimaliųjų mėnesinių algų dydį (1140 Eur), ūkio išlaidų suma – vieną minimaliosios mėnesinės algos dydį (380 Eur), tačiau byloje nenustatyta, kiek dėl neteisėtų V. K. veiksmų, t. y. nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, išaugo jos administravimo išlaidų dydis, lyginant su administravimo išlaidomis, kurios būtų buvusios patirtos, jei bankroto byla įmonei būtų buvusi iškelta laiku. Tuo tarpu ši aplinkybė lemia ir valstybės prievolės atlyginti administravimo išlaidas apimtį, kaip yra nurodyta šios nutarties 22 punkte.

39.       Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl valstybės pareigos atlyginti aptariamo pobūdžio išlaidas, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, jog visais atvejais valstybė atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio turto tikrosios vertės (CK 5.62 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

40.       Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad ginčą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį, nenustatė konkrečios valstybės prievolės atlyginti bankroto administravimo išlaidas apimties (žr. šios nutarties 22 punktą). Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo ir pirmosios instancijos teismo priimti procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

41.       Atsižvelgiant šios nutarties 22 punkte pateiktą išaiškinimą spręstina, jog ginčo šalims turi būti sudarytos procesinės galimybės pagrįsti ir teismui, atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, nustatyti, kokia apimtimi administravimo išlaidos padidėjo būtent dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo, taip sudarant prielaidas ir tinkamam teisės į teisminę gynybą įgyvendinimui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42.       Perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos (CPK 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1  dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                             Virgilijus Grabinskas

                  Gediminas Sagatys