Civilinė byla Nr. 2-92/2011

                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija 110.1(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-6314-431/2010 pagal ieškovo S. Ž. ieškinį atsakovams G. Š., akcinei bendrovei ,,Swedbank“, V. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Trečiasis asmuo byloje uždaroji akcinė bendrovė ,,Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“.

 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ginčas byloje kilo dėl atsakovui G. Š. priklausančio žemės sklypo, esančio M. K. Čiurlionio g. 3, Vilniuje, įkeitimo atsakovui ,,Swedbank“, AB siekiant užtikrinti trečiojo asmens UAB ,,Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ prievoles šiam bankui. Ieškovas S. Ž. ir atsakovas G. Š. 2005-01-18 sudarė sutartį dėl 947 323,43 Lt paskolos, kurioje atsakovas, paskolos gavėjas, be kita ko įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu be ieškovo sutikimo nelaiduoti už trečiuosius asmenis ir nesudaryti kitų asmenų prievolių užtikrinimo sandorių. Ieškovas teigė, kad ginčijamas sandoris, įformintas 2006-11-23 hipotekos lakštu, pažeidžia jo, kaip atsakovo G. Š. kreditoriaus, teises, todėl remiantis actio Pauliana yra pripažintinas negaliojančiu.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovams G. Š., V. K. ir Swedbank, AB atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų įgyvendinamos teisės ir pareigos, kylančios iš minėto hipotekos sandorio. Nurodė, kad nepritaikius šių priemonių, atsakovas gali patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto, o ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi neinformavęs šalių minėtą ieškovo prašymą patenkino ir uždraudė atsakovams atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su minėto turo įkeitimu. Teismas nurodė, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos šioms priemonėms taikyti.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Atsakovas Swedbank, AB atskiruoju skundu prašo šią teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą atmesti. Skunde pateikiami tokie argumentai:

1. Teismas nepagrįstai šį klausimą išnagrinėjo nepranešęs atsakovams, nenurodė tokio sprendimo motyvų ir nesuteikė atsakovui galimybės pasinaudoti savo proceso teisėmis, tai yra pateikti prieštaravimus.

2. Teismas be pagrindo taikė minėtas priemones, nes nėra grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, nenurodė motyvų, kurie leistų abejoti banko sąžiningumu, todėl net ir patenkinus ieškovo reikalavimus, ginčo turto atžvilgiu negalėtų būti taikoma restitucija natūra, nes bankas buvo sąžiningas įgijėjas.

3. Teismas pažeidė tokių priemonių skyrimo ekonomiškumo principą. Ant įkeisto žemės sklypo yra pastatytas trečiajam asmeniui UAB ,,Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ priklausantis gyvenamasis namas, kuris taip pat įkeistas apeliantui. Šiai bendrovei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla. Pagal CK 6.394-6.395 straipsnius įkeistas turtas, tai yra žemės sklypas ir pastatas, turėtų būti pardavinėjami kartu, siekiant šį turtą parduoti kuo didesne kaina. Pritaikius minėtas priemones, kyla grėsmė, kad bankroto procesas bus nepagrįstai vilkinamas, o kreditorius negalės patenkinti savo reikalavimų iš bankrutuojančios įmonės turto.

4. Teismas nepagrįstai apribojo apelianto interesus, todėl turėjo savo iniciatyva taikyti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą.

 

Ieškovas S. Ž. atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti. Teigia, jog teismas pagrįstai taikė minėtas priemones nepranešęs atsakovui, nes šis jau yra kreipęsis dėl priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Be to, toks pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį. Apelianto argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumu ir restitucijos taikymu, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes jie nagrinėjami sprendžiant ginčą iš esmės. Teismas, taikydamas tokias priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad tokia grėsmė yra galima. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas pažeidė ekonomiškumo principą. Pritaikytų priemonių mastas visiškai atitinka pareikštus reikalavimus, o tai neatsiejama nuo tam tikrų atsakovo teisių suvaržymo. Apeliantas be pagrindo nurodo, kad įkeistas turtas turi būti parduodamas kartu, nes žemės sklypas nepriklauso bankrutuojančiai įmonei. Be to, bankrutuojančios įmonės turtas bus realizuojamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Teismas neturėjo pagrindo taikyti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nes nėra duomenų apie jų dydį, o be to, atsakovas tokio prašymo nepateikė.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Kaip žinoma, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Tokių priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su iš bylos išskirta atskirojo skundo medžiaga bei su atsakovo „Swedbank“, AB atskiruoju skundu, sprendžia, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro objektyvaus teisinio pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą nutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su ieškovo pareikštais reikalavimais bei pagrįstai užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o teigti, kad pritaikytais ribojimais buvo pažeistas ekonomiškumo principas, nėra pagrindo.   

Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė minėtas priemones, nes esą nėra grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas. Byloje sprendžiamas tik procesinio teisinio pobūdžio klausimas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, todėl skundo motyvai, kurie sietini su restitucijos taikymu natūra, banku kaip sąžiningu įgijėju, šioje proceso stadijoje nepaneigia pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo atveju CPK numatytų priemonių pritaikymas neįtakoja apelianto minimo bankroto proceso, todėl teigti, kad jis gali būti nepagrįstai vilkinamas, o kreditorius negalės patenkinti savo reikalavimų iš bankrutuojančios įmonės turto, nėra pagrindo. Tokie skundo teiginiai tėra tam tikrų aplinkybių subjektyvus aiškinimas bei grindžiami tik prielaidomis.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą ir neteisėtumą apeliantas ginčija dar ir tuo, kad jam nebuvo pranešta apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą. Tokia nuostata yra teisės būti išklausytam principo tam tikra išimtis. Kartais būtent dėl pranešimo apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui gali iškilti grėsmė. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos operatyviai, netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo (atsakovų) veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad apskritai buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vien tik nepranešimas atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą šiuo atveju neturėjo esminės įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 148 str. 1 d., 329 str. 1 d.).

Pagal faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje pritaikant laikinąsias apsaugos priemones, nebuvo pagrindo pačiam teismui savo iniciatyva taikyti ir atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Šiuo atveju atsakovas motyvuotą prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo gali ir turi reikšti pirmosios instancijos teismui (CPK 147, 301 str.).

Išdėstytų argumentų pagrindu atsakovo Swedbank, AB atskirasis skundas atmestinas.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Virginija Čekanauskaitė       

 

                                                                                                                        Nijolė Piškinaitė

 

                                                                                                                        Vigintas Višinskis