Administracinė byla Nr. I-1821-643/2017
Proceso Nr. 3-61-3-04842-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija: 12.5.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo ir
n u s t a t ė :
pareiškėjas J. S. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3) prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016-11-10 turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-2284 (toliau – Arešto aktas).
Pareiškėjas nurodo, kad Arešto aktu mokesčių administratorius areštavo jam nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nurodydamas areštuojamo turto vertę – 24000 Eur. Arešto akte nurodyta, kad mokestinė nepriemoka nustatyta Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-10-28 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)FR0682-629, o turtas areštuojamas, nes yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu netekti.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Arešto aktu, nurodo, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-10-28 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)FR0682-629 jam apskaičiuota 14292 Eur PVM, 4300,71 Eur PVM delspinigių ir 1419 Eur PVM bauda. Viso mokestinė nepriemoka sudaro 19910,71 Eur. VMI, taikydama turto areštą, nepagrįstai konstatavo, kad yra pavojus, jog pareiškėjui priklausantis turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu prarastas. Nėra jokių pagrįstų ir objektyvumo kriterijus atitinkančių įrodymų, kad tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek vykstant mokestiniam ginčui pareiškėjas galėtų paslėpti turtą. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas su mokesčių administratoriumi bendradarbiavo, teikė prašomus duomenis. Nėra jokios pagrįstos ir tikėtinos rizikos, kuri būtų pagrįsta konkrečia faktine medžiaga, kad gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Pareiškėjas, be to, nurodo, kad yra pateikęs skundą dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-10-28 sprendimo Nr. (04.7.2)FR0682-629, todėl nėra atsiradusi mokestinė nepriemoka, taip pat nėra jokio pagrindo vykdyti priverstinį išieškojimą.
VMI atsiliepimu (b. l. 17-19) prašo skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-10-28 sprendimu Nr. (04.7.2)FR0682-629 pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 19910,71 Eur sumą. Būtent šios sumos sumokėjimo užtikrinimui ir buvo surašytas Arešto aktas. Pareiškėjas pasinaudojo Mokesčių administravimo įstatyme (MAĮ) numatyta teise apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir pradėti mokestinį ginčą, tačiau tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę – turto areštą, todėl naikinti Arešto aktą nėra pagrindo.
Arešto akte yra aiškiai nurodyta, kuo pasireiškia rizika, kad pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti – patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies, 71 straipsnio, 92 straipsnio nuostatas ir jam papildomai apskaičiuota 19910,74 Eur suma, kuri nėra mažareikšmė. VMI konstatavus tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą šios sąlygos taikymui, mokesčių administratorius pagrįstai areštavo pareiškėjo turimą turtą.
Skundas atmestinas
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl VMI 2016-11-10 turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-2284 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš į bylą pateikto Arešto akto (b.l. 9) matyti, kad remiantis Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-10-28 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)FR0682-629 ir vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi (mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti) bei Civilinio proceso kodeksu VMI areštavo J. S. P. priklausantį, 24000 Eur vertės 2 kambarių butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant pareiškėjui šiuo turtu disponuoti. Arešto akte nurodytas arešto mastas – 19910,71 Eur.
Ginčo tarp proceso šalių dėl fakto, jog Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-10-28 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)FR0682-629 pareiškėjui apskaičiuota 19910,71 Eur mokestinė prievolė, nėra. Šalys neginčija ir fakto, jog šiuo metu tebevyksta mokestinis ginčas.
Pareiškėjo vertinimu, vykstant mokestiniam ginčui nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja mokestinė nepriemoka ir nėra pagrindo vykdyti priverstinį jos išieškojimą. Be to, pareiškėjas, nesutikdamas su Arešto aktu, nurodo, jog mokesčių administratorius jokiais objektyviais duomenimis neįrodė, jog jis ketina turtą paslėpti.
MAĮ 33 straipsnio, apibrėžiančio mokesčių administratoriaus teises, 15 punkte įtvirtinta, jog VMI, atlikdama jai pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai yra nustatyti MAĮ 95 straipsnyje, kurio 1 dalies 2 punkte kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas numatytas turto areštas.
MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (pvz.: LVAT 2014-03-13 nutartis Nr. A-442-711/2014). Šios sąlygos yra alternatyvios, t.y. jos neturi egzistuoti abi. Turto arešto taikymui pakanka nustatyti, jog yra pagrįsta rizika, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta, nes turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galima jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Antrajai sąlygai konstatuoti pakanka nustatyti tik tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios sudarytų prielaidas išvadai dėl galimo pavojaus, kad „gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.“ Taigi ši sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pagal LVAT praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (pvz.: LVAT 2011-06-09 nutartis Nr. A-442-1497/2011).
Nagrinėjamu atveju vertintina, jog galimai 19910,71 Eur dydžio mokestinės nepriemokos suma pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniui, laikytina pakankamai didele, o mokestinės prievolės išieškojimo atsiradimą galimai iššaukė neteisėti paties pareiškėjo veiksmai. Šios aplinkybės yra pakankamos manyti, kad egzistuoja pagrįsta rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjų veiksmų ar kitų veiksnių gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui gali būti priskaičiuota pakankamai didelė mokestinės prievolės suma ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, kad bus pakankamai turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti nukreiptas ieškojimas, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros.
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas į bylą nepateikė jokių faktinių, konkrečiais dokumentais pagrįstų, duomenų ir nenurodė jokių argumentų, kad pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, bus užtikrinta galimybė padengti skolą ir/ar tokia jo galimybė nesumažės. Į bylą pareiškėjas taip pat nepateikė ir duomenų, jog VMI būtų teikęs įrodymus apie realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką, o teismas vertina ginčijamo akto teisėtumą ir pagrįstumą atsižvelgdamas į jo priėmimo metu buvusią situaciją. Šis teismo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui, pasikeitus situacijai, kreiptis į VMI dėl turto arešto panaikinimo, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo pakeitimo (MAĮ 95 str., 101 str.).
Dėl pareiškėjo argumento, jog Arešto akto neteisėtumą patvirtina aplinkybė, kad dėl jam apskaičiuotos mokestinės nepriemokos tebevyksta mokestinis ginčas, pažymėtina, kad pirmoji MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje numatyta sąlyga gali būti tenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (pvz.: LVAT byloje Nr. A63-850/2008). Įstatymų leidėjas suteikė mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (pvz.: LVAT 2012-01-23 nutartis Nr. A575-424/2012). Taigi, pareiškėjo nurodyta aplinkybė apie vykstantį mokestinį ginčą nepaneigia Arešto akto teisėtumo.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis MAĮ 101straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo J. S. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Margarita Stambrauskaitė