Administracinė byla Nr. A-3274-662/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04582-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 3.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. Z. (S. A. Z.) skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybės daugumo departamentui, Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijos Respublikoje dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas S. A. Z. (S. A. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 64.5.1.9.-64 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“ (toliau – ir sprendimas Nr. 64.5.1.9.-64) ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir atsakovas, Ministerija, URM) imtis priemonių, kad pareiškėjui nedelsiant ir be papildomo mokesčio būtų išduota viza atvykimui į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ambasados sprendimas Nr. 64.5.1.9.-64, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką, motyvuojant tuo, jog nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas, yra nepagrįstas, pareiškėjo teisė atvykti į Lietuvą apribojama neteisėtai, įstatymuose draudžiamais administraciniais metodais trukdomi jo reikalai Lietuvoje, taigi sprendimas Nr. 64.5.1.9.-64 turi būti panaikintas. Pareiškėjui nepateikta jokių papildomų paaiškinimų ar įrodymų dėl atsisakymo motyvų. Pareiškėjo nuomone, tokių įrodymų iš viso nėra, vizą atsisakyta išduoti tik dėl subjektyvios nagrinėjusių pareigūnų nuomonės. Ambasadoje taip pat nebuvo leista pačiam pareiškėjui teikti kokius nors paaiškinimus, kad būtų galima panaikinti nepagrįstus įtarimus dėl jo.
Pareiškėjas turi įregistravęs Lietuvoje įmonę UAB „Fatimos ir Noros kompanijos“ ir ketino vykdyti realų verslą Lietuvoje. Pareiškėjui Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) buvo išdavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo nuomone, jo prašymas dėl vizos buvo išnagrinėtas atsainiai, pernelyg piktnaudžiaujant užsienyje dirbantiems suteikta diskrecijos teise, ją laikant aukščiau už įstatymą. Pareiškėjo nesąžiningumas ar jo būsimi veiksmai ne įrodomi, o iš karto kaip neteisėti preziumuojami. Pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo nagrinėję pareigūnai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus: individualiame teisės akte remiamasi ne įstatyme reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, o tik savo pačių subjektyviu faktų ir turimų duomenų įvertinimu. Pareiškėjas, be to, turi teisę reikalauti, kad šalių lygybės ir pagarbos jo asmeniui principo būtų laikomasi. Pareiškėjui neturi būti sukeliamos abejonės dėl galimos diskriminacijos prieš jį, kaip ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės pilietį.
Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių ir Lietuvos Respublikos nacionalinių vizų išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos faktinių aplinkybių, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl faktinių aplinkybių atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 19 d. pateikė Ambasadai specialios formos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: prašymo pagrindas – įforminti leidimą gyventi Lietuvoje, prašoma buvimo trukmė – 17 dienų, kviečiantis asmuo – J. T., Migracijos departamento tarnautoja, kelionės ir gyvenimo lėšas padengs pareiškėjas. Pareiškėjas su prašymu pateikė, be kita ko, šiuos dokumentus, pagrindžiančius kelionės tikslą ir buvimo sąlygas: paso kopiją, kelionės sveikatos draudimo dokumentą, Migracijos departamento pranešimą dėl sprendimo leisti laikinai gyventi Lietuvoje, T. T. (T. T.) 2015 m. vasario 25 d. sutikimą leisti pareiškėjui gyventi bute. Prašymo pateikimo dieną, t. y. 2015 m. rugpjūčio 19 d., Ambasadoje su pareiškėju buvo atliktas pokalbis-interviu anglų kalba. Pareiškėjas nurodė, kad dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pateikė Migracijos departamentui per tarpininkaujantį advokatą S. R., su jo pagalba buvo įsteigta įmonė (restoranas), kuri teiktų maitinimo paslaugas. Paklaustas apie tai, kokiu adresu registruotas jo įmonės biuras, konkretaus adreso nurodyti negalėjo, neturėjo jokios informacijos apie patalpų dydį, įrangą, baldus, kas yra nuomotojas, kokio dydžio nuomos mokestis ir pan. Pareiškėjas nežinojo, kokie reikalavimai keliami tokiai maitinimo įstaigai, nieko nežinojo apie mokesčių sistemą; įmonė neveikianti, darbuotojų joje nėra: paaiškino, kad ketina pirkti halal mėsą ir kitus produktus Danijoje, kur gyvena jo dėdė ir pusbroliai (kiti jo pusbroliai gyvena Prancūzijoje ir Ispanijoje). Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kaip ketina konkuruoti su kitais panašaus pobūdžio restoranais, įsigydamas maisto produktus Danijoje, kur kainos yra didesnės. Pareiškėjas taip pat negalėjo nurodyti, kokiu adresu apsigyvens, teigė, jog apsistos advokato bute (nors jokių patvirtinančių dokumentų nepateikė).
Tikrindama pareiškėjo pateiktus dokumentus konsulė atkreipė dėmesį į tai, kad pateiktame T. T. pareiškime nurodyta, jog šis asmuo sutinka, kad pareiškėjas deklaruotų savo gyvenamąją vietą bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau pareiškėjas nepateikė jo apgyvendinimą (vietą, sąlygas) pagrindžiančių dokumentų: apie gyvenamojo ploto tinkamumą apgyvendinti pareiškėją, apie kviečiančiojo asmens pajamas, apie nurodytoje vietoje tinkamas pareiškėjui gyvenimo sąlygas kartu su kviečiančiuoju asmeniu (ir / ar jo šeima). Ambasados konsulė 2015 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi konsultacijos į Lietuvos specialiąsias tarnybas. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2015 m. rugsėjo 3 d. atsakyme nurodyta, kad rekomenduojama pareiškėjui vizos neišduoti, nes užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Ambasados konsulinis darbuotojas, įvertinęs visą turimą medžiagą dėl pareiškėjo prašymo išduoti vizą bei turimą informaciją, 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 64.5.1.9.-64 atsisakė išduoti pareiškėjui vizą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio pagrindu.
Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, konsulinis pareigūnas vadovavosi šiomis teisės normomis: Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodeksą (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnio 1 dalies c punktu; Vienos konvencija dėl konsulinių santykių (toliau – ir Vienos konvencija), jos 5 straipsnio d punktu, 38 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos konsulinio statuto (toliau – ir Konsulinis statutas) 10 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsniu, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintu Vizų kodeksu, be kita ko, jo preambulės 3 straipsniu, Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu patvirtinta Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka (toliau – ir Tvarka), be kita ko, jos 6.2.2, 7.5 punktais, Įstatymu, be kita ko, jo 2 straipsnio 10 ir 33 dalimis, 6 straipsniu, 11 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsniu. Nurodytas teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą, nustato URM konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą / atsisakyti išduoti vizą. ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę, įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų, nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Paminėti teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis, priimdamas dokumentus kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje, vertinant pareiškėjo skundo pagrįstumą, aktuali ši teismų praktika: Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) didžiosios kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-84/12 Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-73/2014, 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-184/2014, 2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-421/2014, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014.
Remiantis bylos medžiaga, darytina išvada, kad URM konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl URM konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pokalbio (interviu) metu gauta informacija bei pareiškėjo pateikti duomenys buvo nepakankami pagrįsti pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslą ir sąlygas. Pareiškėjas neteisus teigdamas, kad jis konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, o konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą. Pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimų, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, sąlygas, kad turi pakankamai vykimui ir gyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtą ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, iki pastarasis surinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą. Pareiškėjas, pateiktų dokumentų pagrindu negavęs prašomos vizos, turi teisę vėl kreiptis į Ambasadą dėl vizos gavimo, pateikdamas papildomus duomenis ir dokumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Ambasada skundžiamą sprendimą priėmė pagal kompetenciją, vadovaudamasi galiojančiais ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagristas. VSD pritarė Ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytai pozicijai, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nagrinėjamu atveju, įvertinęs visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, teikė tik konsultaciją (informaciją), kuri galėjo būti reikšminga priimant sprendimą Nr. 64.5.1.9.-64. VSD 2015 m. rugsėjo 3 d. konsultacija teikta atsižvelgiant į turimus duomenis, kurie yra įslaptinti slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą (Vizų kodekso 21 str. 1, 3, 7 d., 32 str. 1 d., Įstatymo 19 str. 1 d. 1 ir 2 p., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. balandžio 28 d.) 80 p., Vizų kodekso 32 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad priimant sprendimą neišduoti vizos yra naudojama standartinė forma, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, tačiau nėra pateikiama išsami informacija apie nustatytas aplinkybes (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2613-822/2015, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015).
Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo skundo teiginius, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o skundžiamas sprendimas, esą, neatitinka VAĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostatų (turėtų būti 8 straipsnio 1 dalies nuostatų). Pasak pareiškėjo, jis Ambasadai pateikė visus būtinus dokumentus ir todėl jo prašymas išduoti nacionalinę vizą turėjo būti tenkinamas. Teismas pabrėžė, kad vizą išduodantis subjektas vertina nustatytų aplinkybių visumą, įskaitant ir Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytame pokalbyje su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu pateiktą informaciją. Tik įvertinęs visumą faktinių aplinkybių kompetentingas subjektas priima atitinkamą sprendimą, o prašymą pateikusį asmenį informuoja naudodamas aptartą standartinę formą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju išvardintų nuostatų, Ambasadai priimant ginčo sprendimą, buvo laikytasi tinkamai.
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog ginčijamas Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. 64.5.1.9.-64 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“ priimtas motyvuojant tuo, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų: užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Ši aplinkybė atitinka Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje (taip pat Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 papunkčiuose) nustatytą atsisakymo išduoti vizą pagrindą. Su atsisakymu išduoti vizą pareiškėjas supažindintas 2015 m. rugsėjo 4 d., pateikiant jam 2015 m. rugsėjo 4 d. standartinės atsisakymo išduoti vizą formos dokumentą.
Nors nagrinėjamu atveju minėtoje standartinėje formoje nuoroda daroma tik į Vizų kodeksą (nenurodant konkrečios šiuo atveju taikytinos kodekso nuostatos) ir Įstatymo 19 straipsnį (nenurodant atitinkamos šio straipsnio dalies), šis trūkumas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes (jos toliau bus aptariamos šiame teismo procesiniame sprendime), konkrečiu atveju nelaikytinas esminiu. Tokia išvada neprieštarauja šios kategorijos bylose administracinių teismų formuojamai praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2613-822/2015, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015).
Iš Užsieniečių registro vizų modulio duomenų matyti, jog ginčijamas Ambasados sprendimas priimtas atsižvelgiant į šias prašymo tyrimo metu nustatytas aplinkybes: pareiškėjas kreipėsi dėl nacionalinės vizos išdavimo teigiamo Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu, teigė dėl sveikatos būklės negalėjęs kreiptis anksčiau, patvirtinančius dokumentus per advokatą persiuntė Migracijos departamentui; pasak pareiškėjo, jis ketina vykti su broliu, kuris taip pat yra įmonės akcininkas; pareiškėjas teigė ketinąs Lietuvoje atidaryti restoraną, gaminantį halal greitą maistą, halal mėsą ir kitus maisto produktus ketinąs importuoti iš Danijos, kurioje gyvena jo dėdė ir pusbroliai (kiti pusbroliai gyvena Prancūzijoje, Ispanijoje); pasak pareiškėjo, kurti verslą Lietuvoje jam pataręs dėdė, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje; pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kaip ketina konkuruoti su panašiais restoranais, įsigydamas maisto produktus Danijoje, kur maisto produktų kainos yra labai didelės; pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi Lietuvos Respublikos ambasadoje Kazachstane; pasak pareiškėjo, jo įmonės biuras yra (duomenys neskelbtini), tačiau konkretaus adreso negalėjo nurodyti, taip pat nežinojo apie patalpas, kuriose įkūrė įmonę: jų dydžio, kokia įranga ir baldai jose yra, iš ko išsinuomojo patalpas, kokį nuomos mokestį moka; pasak pareiškėjo, viskuo rūpinasi jo advokatas S. R.; pareiškėjas nurodė, kad restoraną ketina atidaryti Vilniuje, „Barking“ gatvėje; pareiškėjas nežino, kokie sertifikatai reikalingi ir kokie reikalavimai keliami viešojo maitinimo įstaigoms Lietuvoje, taip pat nežino mokesčių sistemos Lietuvoje; pasak pareiškėjo, šiuo metu įmonė neveikia, darbuotojų nėra; pareiškėjas negalėjo nurodyti, kokiu adresu ketina apsigyventi Lietuvoje, negalėjo nurodyti patalpų. Remiantis VSD 2015 m. rugsėjo 3 d. tarnybiniame pranešime Nr. (08)-164-1475RN „Dėl užsieniečių prašančių Lietuvos Respublikos vizų“, be kita ko, nurodyta (b. l. 42–51; papildoma medžiaga): pareiškėjas ir kitas Pakistano Islamo Respublikos pilietis S. Z. (S. Z.) kreipėsi į Ambasadą ir pateikė prašymus išduoti Lietuvos Respublikos vizas, t. y. D rūšies (nacionalines) vizas, šių užsieniečių kelionės tikslas – leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LLG) atsiėmimas. Pasak Ambasadoje dirbančio konsulo, vizų prašantys užsieniečiai yra giminaičiai, turintys Lietuvoje registruotą juridinį asmenį. Vizų prašantys pakistaniečiai (t. y. ir pareiškėjas) Lietuvoje ketina atidaryti restoraną „Barking“ gatvėje, Vilniuje, kuriame gamintų halal greitą maistą. Pasak užsieniečių, jų turimos įmonės buveinė yra (duomenys neskelbtini), bet konkretaus adreso, kur registruota įmonė, nežinojo, taip pat nežino, kokio dydžio patalpos, kokia įranga, baldai yra patalpose, kokia patalpų nuomos kaina. Pokalbių su vizų prašančiais užsieniečiais metu paaiškėjo, kad jie nežino reikalavimų, keliamų viešojo maitino įstaigoms Lietuvoje, nieko nežino apie mokesčių sistemą Lietuvoje. Konsulas atkreipė dėmesį, kad pakistaniečiai negalėjo nurodyti, kur gyvens (negalėjo pasakyti, kokios patalpos) Lietuvoje vizų ir LLG galiojimo laikotarpiu, nors pateikė Lietuvos Respublikos piliečio T. T. sutikimą dėl apgyvendinimo bute, kuris yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Būsimoji gyvenamoji vieta vizų galiojimo laikotarpiu – Butas – neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos įsakymo „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininkavimo akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo“ 11.1 punkte nurodyto reikalavimo „<...> atvykstantis užsienietis būtų tinkamai apgyvendintas tinkamoje gyvenamojoje patalpoje, kurioje kiekvienam pilnamečiui asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, įskaitant ir kviečiamą užsienietį tenka ne mažiau kaip 7 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto arba viešbutyje, motelyje ar kitoje apgyvendinimo paslaugų tiekėjo siūlomoje vietoje“. Kita užsieniečių gyvenamoji vieta vizų galiojimo laikotarpiu nežinoma. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsisakymo išduoti nacionalinę vizą aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos, nes jis negalėjo paaiškinti nei savo apsigyvenimo, nei verslo vietų. Todėl ir tariamas minėtų aplinkybių nežinojimas nesutrukdė pareiškėjui efektyviai realizuoti teisę į, jo manymu, pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
Šiuo konkrečiu atveju VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo teismas nenustatė. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme Ambasadai išduoti nacionalinę vizą kaip pagrindinį kelionės tikslą nurodė įforminti leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau, kaip minėta, jis negalėjo apibūdinti nei verslo, nei apsigyvenimo vietų, be to, nurodė, kad pragyvens iš grynųjų pinigų. Dar daugiau, minėta, jog VSD nustatė, kad būsimoji gyvenamoji vieta vizų galiojimo laikotarpiu – Butas – neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos įsakymo „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininkavimo akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo“ 11.1 punkte nurodyto reikalavimo. Teismas darė išvadą, kad Ambasada galėjo turėti pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo kelionės tikslo bei sąlygų. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad buvo konsultuotasi su VSD, kuris pateikė duomenis apie netinkamą gyvenamąją vietą. Padaryta išvada, jog skundžiamas sprendimas Nr. 64.5.1.9.-64 yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą imtis priemonių, kad pareiškėjui nedelsiant ir be papildomo mokesčio būtų išduota viza atvykimui į Lietuvos Respubliką, yra išvestinis, todėl, palikus nepakeistą sprendimą Nr. 64.5.1.9.-64, šis reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas S. A. Z. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, įpareigojant URM nurodyti Ambasadai arba bet kuriai kitai Rytų regione veikiančiai Lietuvos Respublikos ambasadai nedelsiant ir be papildomo mokesčio išduoti jam vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjas nurodo, kad Ambasados sprendimas neišduoti nacionalinės vizos atvykimui į Lietuvos Respubliką yra nepagrįstas. Konsulės diskrecijos teisė priimti sprendimą, netenkinant jo prašymo, nėra absoliuti ir darbuotoja turėjo remtis realiais faktais. Neįvertinta esminė aplinkybė, kad pareiškėjas, praeityje nebuvęs Lietuvoje, atsakinėdamas į Ambasadoje dirbančios konsulės klausimus, galėjo atsakyti netiksliai. Jo tikslas – atidaryti restoraną Vilniuje, parengti patalpas pastoviam gyvenimui Vilniuje, išsirinkti pusfabrikatinių ir žaliavinių maisto produktų įsigijimo šaltinius, o tikslią mokesčių sistemą galėtų išsinagrinėti tik būdamas Lietuvoje. Galimi kai kurių anksčiau pasirinktų sąlygų apsigyventi ir įsikurti pakeitimai. Mano, kad jis neturėtų būti įtariamas nedeklaruojamais tikslais, tai jį liestų tik gavus ilgalaikę vizą, o iš Lietuvos keliauti jis niekur nenumatęs ir tokio tikslo neturi. Jo atžvilgiu nepagrįstai taikytas Įstatymo 19 straipsnis. Mano, kad nesilaikyta VAĮ 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam teisės aktui, nes remtasi subjektyviu konsulės turimų duomenų ir faktų įvertinimu. Jo reikalavimų esmė šiuo požiūriu kyla iš šalių lygybės, pagarbos asmeniui principų, į nurodytas aplinkybes ir pažeidimus nebuvo atsižvelgta.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Mano, kad teismas byloje tinkamai įvertino surinktus duomenis, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pakartoja, jog VSD nagrinėjamu atveju, įvertinęs visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, teikė tik konsultaciją (informaciją), kuri galėjo būti reikšminga priimant sprendimą Nr. 64.5.1.9.-64.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 64.5.1.9.-64 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“ teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą tuo pagrindu, jog užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų. Taip pat pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, sprendė, jog skundžiamas Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. 64.5.1.9.-64 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“ yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas, kompleksiškai įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, jog Ambasada galėjo turėti pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomos kelionės tikslo bei sąlygų. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą imtis priemonių, kad pareiškėjui nedelsiant ir be papildomo mokesčio būtų išduota viza atvykimui į Lietuvos Respubliką, yra išvestinis, todėl, palikus nepakeistą sprendimą Nr. 64.5.1.9.-64, šis reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.
Kaip teisingai išdėstė pirmosios instancijos teismas, vizų (taip pat ir nacionalinių vizų) išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014, 2014 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1/2014 ir kt.).
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą (t. y. visoje valstybių narių teritorijoje galiojančią vizą), nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Atkreiptinas dėmesys, kad, be kita ko, vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. Minėto įstatymo 19 straipsnio (nagrinėjamam ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 p.), arba norėdamas gauti vizą, jis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (2 p.).
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. balandžio 28 d.) 80 punkte numatyta, kad nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (9 priedas); su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, yra pažymėjęs, jog minėta nuostata reiškia tai, kad priimant sprendimą neišduoti vizos yra naudojama standartinė forma, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, tačiau nėra pateikiama išsami informacija apie nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2613-822/2015).
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12) išaiškino, kad kompetentingos institucijos gali atsisakyti išduoti vizą tik tais atvejais, kai gali remtis vienu iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio 6 dalyje išvardytų atsisakymo pagrindų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Vizų kodekso nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad patį sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti, nes šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-35/2012 ir kt.).
Sprendžiant, ar priimtas sprendimas yra objektyviai pagrįstas, vertinamos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo padarytos atitinkamos išvados. Kompetentinga institucija sprendimus turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.
Ginčijamas Ambasados 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą Pakistano Islamo Respublikos piliečiui S. A. Z. priimtas motyvuojant tuo, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų: užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų (b. l. 22). Ši aplinkybė atitinka Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje (taip pat Įstatymo 19 str. 1 d. 1 ir 2 p.) nustatytą atsisakymo išduoti vizą pagrindą. Su atsisakymu išduoti vizą pareiškėjas supažindintas 2015 m. rugsėjo 4 d. (b. l. 23) pateikiant jam 2015 m. rugsėjo 4 d. standartinės atsisakymo išduoti vizą formos dokumentą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būtų pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014).
Iš Užsieniečių registro vizų modulio (b. l. 25–27) matyti, jog ginčijamas Ambasados sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas, teigdamas, kad ketina vykti su broliu, kuris taip pat yra įmonės akcininkas, ir Lietuvoje atidaryti restoraną, gaminantį halal greitą maistą, be kita ko, negalėjo paaiškinti, kaip ketina konkuruoti su panašiais restoranais, įsigydamas maisto produktus Danijoje, kur maisto produktų kainos yra labai didelės; pasak pareiškėjo, jo įmonės biuras yra (duomenys neskelbtini), tačiau konkretaus adreso jis negalėjo nurodyti, taip pat nežinojo apie patalpas, kuriose įkūrė įmonę: jų dydžio, kokia įranga ir baldai jose yra, iš ko išsinuomojo patalpas, kokį nuomos mokestį moka; pareiškėjas nurodė, kad restoraną ketina atidaryti Vilniuje, „Barking“ gatvėje; pareiškėjas nežino, kokie sertifikatai reikalingi ir kokie reikalavimai keliami viešojo maitinimo įstaigoms Lietuvoje, taip pat nežino mokesčių sistemos Lietuvoje; pasak pareiškėjo, šiuo metu įmonė neveikia, darbuotojų nėra; pareiškėjas negalėjo nurodyti, kokiu adresu ketina apsigyventi Lietuvoje, negalėjo nurodyti patalpų, nors buvo pateiktas Lietuvos Respublikos piliečio T. T. sutikimas dėl apgyvendinimo bute, kuris yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje. VSD 2015 m. rugsėjo 3 d. tarnybiniame pranešime Nr. (08)-164-1475RN „Dėl užsieniečių prašančių Lietuvos Respublikos vizų“ pažymėta, jog minėta būsimoji gyvenamoji vieta vizų galiojimo laikotarpiu neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos įsakymo „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininkavimo akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo“ 11.1 punkte nurodyto reikalavimo „<...> atvykstantis užsienietis būtų tinkamai apgyvendintas tinkamoje gyvenamojoje patalpoje, kurioje kiekvienam pilnamečiui asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, įskaitant ir kviečiamą užsienietį tenka ne mažiau kaip 7 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto arba viešbutyje, motelyje ar kitoje apgyvendinimo paslaugų tiekėjo siūlomoje vietoje“. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos priežastys sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų, kas lėmė vizos neišdavimą. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kompetentinga institucija, priimdama ginčijamą sprendimą, vertino ne tik pareiškėjo teisinį statusą, jo paties pateiktus dokumentus, taip pat buvo konsultuotasi ir su VSD. Taigi šiuo atveju buvo nustatytos objektyvios priežastys, dėl kurių egzistavimo pareiškėjui ginčijamu Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 64.5.1.9.-64 pagrįstai atsisakyta išduoti Šengeno vizą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjo teiginį, kad jis Ambasadai pateikė visus būtinus dokumentus ir todėl jo prašymas išduoti nacionalinę vizą turėjo būti tenkinamas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vizą išduodantis subjektas vertina nustatytų aplinkybių visumą, įskaitant ir Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytame pokalbyje su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu pateiktą informaciją. Tik įvertinęs visumą faktinių aplinkybių kompetentingas subjektas priima atitinkamą sprendimą, o prašymą pateikusi asmenį informuoja naudodamas aptartą standartinę formą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju išvardintų nuostatų, Ambasadai priimant ginčo sprendimą, buvo laikytasi tinkamai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 išaiškino, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija vertindama, ar ginčijamas sprendimas yra tinkamai pagrįstas teisės aktų normomis bei faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas su atsisakymu išduoti vizą supažindintas 2015 m. rugsėjo 4 d. pateikiant 2015 m. rugsėjo 4 d. standartinės atsisakymo išduoti vizą formos dokumentą, kuriame nurodyta atsisakymo išduoti vizą priežastis, atitinkanti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ir Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje nustatytą atsisakymo išduoti vizą pagrindą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo turinio matyti, jog ginčijamame 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendime nurodytos atsisakymo išduoti Šengeno vizą aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos, tariamas minėtų atsisakymo išduoti vizą aplinkybių ar teisinio pagrindo nežinojimas nesutrukdė įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjui efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
Nors nagrinėjamu atveju minėtoje standartinėje formoje nuoroda daroma tik į Šengeno sienų kodeksą (nenurodant konkrečios šiuo atveju taikytinos kodekso nuostatos) ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnį (nenurodant atitinkamos šio straipsnio dalies), šis trūkumas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konkrečiu atveju nelaikytinas esminiu. Tokia išvada neprieštarauja šios kategorijos bylose administracinių teismų formuojamai praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2613-822/2015). Be to, pažymėtina, jog ginčijamas atsakovo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į kompetentingą instituciją dėl Šengeno vizos išdavimo. Šiuo konkrečiu atveju VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo teisėjų kolegija nenustatė. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad byloje skundžiamas sprendimas nelaikytinas turinčiu esminių trūkumų, todėl gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, kaip numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir vertino nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. A. Z. (S. A. Z.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Veslava Ruskan