Civilinė byla Nr. 2S-684-881/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44924-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija: 128.11.
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. birželio 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo antstolio R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5437-545/2015 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos skundą dėl antstolio R. V. veiksmų, suinteresuoti asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir UAB „Balsių valda“, kuria pareiškėjos skundas patenkintas.
Teisėja, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti antstolio R. V. 2014 m. lapkričio 14 d. patvarkymo „Sustabdyti vykdomąją bylą“ dalį, kuria buvo paliktas 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymais taikytas areštas piniginėms lėšoms Vyriausybės rezerve, ir nutraukti vykdomąją bylą, iškeltą Vyriausybei. Nurodė, kad antstolis R. V., priėmęs Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-110-260/2014 dėl 3 033 994 Lt skolos išieškojimo iš skolininkės valstybės išieškotojo UAB „Balsių valda“ naudai (toliau – vykdomasis raštas), nepagrįstai pradėjo išieškojimo iš Vyriausybės veiksmus ir nepagrįstai, be teisinio pagrindo skundžiamu patvarkymu paliko areštą Vyriausybės rezervo lėšoms. Teisės aktuose neįtvirtinta, kad Vyriausybė visose bylose atstovauja valstybei, priešingai, nustatyta, kad valstybei civiliniame procese atstovauja Vyriausybė, o įstatymų numatytais atvejais – kita institucija. Vadovaudamasi CPK 51 straipsnio 4 dalimi, Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 str. 4 d., Žemės įstatymo 32 str. 2 d. 5 p., iki 2014 m. spalio 7 d. galiojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo“ 5.2 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.14.1 ir 3.14.2 p., civilinėje byloje Nr. 2-110-260/2014 valstybei pagal nurodytus teisės aktus atstovavo kita institucija – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba). Be to, Kauno apygardos teismas vykdomajame rašte nenurodė, kad skolininkė yra Vyriausybė. CPK nesuteikia antstoliui teisės savo nuožiūra pasirinkti valstybės instituciją ar institucijas, iš kurių būtų atliekamas išieškojimas, todėl, remiantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, konstatuotina, kad antstolis nepagrįstai ir neteisėtai pradėjo vykdymo ir išieškojimo iš Vyriausybės veiksmus. Antstolio argumentas, kad tai, jog valstybės interesams atstovaujanti institucija (Tarnyba) šiuo metu reikalaujamos sumos neturi, sudaro pagrindą spręsti dėl valstybės skolos išieškojimo iš kitų institucijų žinioje esančių valstybės lėšų, yra neteisėtas (neturintis teisinio pagrindo). Tokio išieškojimo leistinumo (galimybės) nenumato joks teisės aktas, todėl šie antstolio veiksmai laikytini neteisėtais. Neteisėtas turto areštas daro žalą Vyriausybei, kuri dėl jo negali skirti lėšų Biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytoms reikmėms, tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų.
Antstolis R. V. 2014 m. gruodžio 18 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir persiuntė jį nagrinėti apylinkės teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartimi pareiškėjos skundą patenkino, panaikino antstolio R. V. 2014 m. lapkričio 14 d. patvarkymą Nr. 0179/14/01328 sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0179/14/01328.
Teismas nurodė, kad LR biudžeto sandaros įstatymo 14 str. 1 d. 3 p. nustato, kad valstybės biudžeto asignavimai yra naudojami valstybės įsipareigojimams vykdyti. Pagal valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 str. 1 d., valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau pagal Biudžeto sandaros įstatymo 4 str. valstybės biudžeto asignavimų valdytojais nėra Seimas ir Vyriausybė. Todėl Vyriausybei yra nepriskirtos valstybės biudžeto lėšos, skirtos teismų sprendimams vykdyti. Vyriausybė 2014-12-15 nutarimo Nr. 1439 „Dėl lėšų skyrimo iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo“ 7 p. skyrė Žemės ūkio ministerijai 836 500 Lt sumą vykdant Kauno apygardos teismo 2014-06-25 sprendimą priteistai sumai UAB „Balsių valdai“ iš dalies sumokėti. 2014-12-30 mokėjimo nurodymu nurodyta suma buvo pervesta į UAB „Balsių valda“ sąskaitą. Antstolio argumentas, kad sprendimas yra vykdomas iš Vyriausybės rezervo lėšų, ir todėl antstolis teisėtai areštavo būtent tas lėšas, iš kurių valstybė turėjo ir galėjo vykdyti teismo sprendimą, teismo vertinimu, yra klaidingas.
Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės 2014-06-04 nutarimu Nr. 497 „Dėl atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklių patvirtinimo“ taisyklių 29 p. numato, kad kai teismo sprendimas dėl išieškojimo iš valstybės perduodamas priverstiniam vykdymui, valstybei vykdymo procese atstovauja tas pats valstybės atstovas, kuris atstovavo valstybei nagrinėjant bylą teisme, jeigu teisės aktuose nenustatyta kitaip. Valstybei nagrinėjant bylą Nr. 2-110-260/2014 teisme atstovavo Nacionalinė žemės tarnyba. Kadangi ji buvo laikoma tinkamu valstybės atstovu bylos nagrinėjimo metu, vykdymo procese vykdant išieškojimą valstybei taip pat atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba ir šis atstovas, anot teismo, turi vykdyti teismo sprendimą dėl lėšų, priteistų iš valstybės, sumokėjimo. Be to, teismas pabrėžė, kad Valstybės iždo įstatymo 3 str. 4 d. numatyta, kad į valstybės iždo bendrąją sąskaitą negali būti nukreiptas bet koks išieškojimas, išskyrus atvejus, kai valstybė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neįvykdo arba netinkamai įvykdo savo įsipareigojimus pagal arbitražo ar teismo sprendimus, kuriais iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Antstolis, taikydamas areštą, pažeidė šią teisės normą ir taip nesilaikė įstatymų, todėl jo veiksmai laikytini neteisėtais.
Teismas nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba, teikdama atsiliepimą, pripažino įsipareigojimus ir neneigė, kad yra skolinga UAB „Balsių valda“. Todėl, teismo nuomone, antstolis pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – areštą Vyriausybės atžvilgiu, netikslingai ir neproporcingai.
Taigi teismas padarė išvadą, kad antstolis, vykdydamas išduotą vykdomąjį raštą, veikė nepasydamas teisės aktų nuostatų ir nesilaikydamas įstatymų, todėl nepagrįstai priėmė 2014-11-14 patvarkymą Nr. 0179/14/01328 sustabdyti vykdomąją bylą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Antstolis R. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų atmesti. Nurodo, kad teismas, nuspręsdamas panaikinti 2014 m. lapkričio 14 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo visa apimtimi, peržengė skundo ribas. Pareiškėja skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti tik dalį patvarkymo – patvarkymo antrą punktą, kuriame nurodyta, kad sustabdžius vykdomąją bylą, 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymais pritaikytas piniginių lėšų areštas lieka galioti – tuo tarpu teismas skundžiama nutartimi panaikino visą patvarkymą, nors ginčo dėl bylos sustabdymo nėra. Ginčijamu patvarkymu joks papildomas lėšų areštas nebuvo taikytas, taigi, patvarkymo punktas, kuriuo šalys informuotos, kad sustabdžius vykdomąją bylą areštas LR Vyriausybės rezervo lėšoms lieka galioti, neturi jokios įtakos skolininkei ar jo atstovei LR Vyriausybei taikomiems apribojimams. Patvarkymas sustabdyti bylą be šio punkto taip pat nesudarytų pagrindo laikyti, kad sustabdžius bylą, 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymu pritaikytas areštas nustoja galioti. Taigi ginčijamas antstolio procesinis veiksmas nepažeidžia jokių valstybės teisių, todėl nėra jokių pagrindų jį naikinti. Teismas neįsigilino į sprendžiamą situaciją iš esmės, neatsižvelgė į antstolio patvarkyme, kuriuo skundas išnagrinėtas, teisinius motyvus, dėl jų išsamiai nepasisakė. Teismas nurodė, kad Vyriausybei nepriskirtos teismų sprendimų vykdymui skirtos biudžeto lėšos, tačiau tuo pačiu akcentavo, kad Vyriausybės 2014 m. gruodžio 15 d. nutarimu valstybės skolai UAB „Balsių valda“ sumokėti buvo skirta 836 500 Lt suma. Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad lėšų iš Vyriausybės rezervo skyrimas ir išmokėjimas yra faktiškai įvykęs ir teisėtas veiksmas, taip pat tai, kad būtent Vyriausybė priima nutarimą dėl šių lėšų išmokėjimo, taigi šiam subjektui yra suteikta teisė disponuoti valstybės lėšomis, priskirtomis Vyriausybės rezervui. Taigi antstolis, gavęs informacijos, kad Nacionalinė žemės tarnyba neturi ir 2015 metais taip pat neturės pakankamai lėšų visai skolai sumokėti, nusprendė nukreipti skolos išieškojimą į valstybės lėšas, kontroliuojamas LR Vyriausybės, ir tuo tikslu 2014 m. lapkričio 7 d. priėmė patvarkymą dėl lėšų, esančių LR Vyriausybės rezerve, arešto. Vėliau, paaiškėjus, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi Nacionalinės žemės tarnybos prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, buvo priimtas ginčijamas 2014 m. lapkričio 14 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos sustabdymo. Sustabdžius bylą, areštas paliktas galioti teisėtai. Nors valstybės institucijos galimai ir nevengia vykdyti teismo sprendimo, tačiau nepagrįstai delsia imtis visų įmanomų veiksmų tam, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau įvykdytas. LR Vyriausybės 2014 m. gruodžio 15 d. nutarimu lėšos iš Vyriausybės rezervo skolai UAB „Balsių valda“ sumokėti buvo skirtos tik dėl to, kad buvo priimtas antstolio patvarkymas dėl lėšų arešto ir pateiktas atskiras išieškotojo prašymas, taigi piniginių lėšų areštas buvo tinkamai parinkta priverstinio vykdymo priemonė. Teismas, vertindamas areštą kaip neproporcingą priemonę, neatsižvelgė į tai, kad ginčijamu areštu valstybės interesai nėra pažeisti, taip pat apskritai neanalizavo dėl sprendimo nevykdymo ar delsimo jį įvykdyti galinčių kilti pasekmių išieškotojui. Remiantis Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 497 „Dėl atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklių patvirtinimo“ 15-16 punktais, atstovavimo valstybei pozicijos bylose, priskirtose specialiai bylų kategorijai (kokia buvo ir Kauno apygardos teismo išnagrinėta byla), derinamos su Vyriausybės kanceliarija. Taigi tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek LR Vyriausybė yra laikomi tinkamais valstybės atstovais vykdomojoje byloje. Kita vertus, CPK nedraudžia areštuoti skolininkui priklausančių lėšų, net jei jos yra disponuojamos trečiųjų asmenų (CPK 688 str.), todėl net LR Vyriausybei laikant save netinkama valstybės atstove vykdymo procese, išieškojimo nukreipimas į jos kontroliuojamas valstybės asignavimų lėšas, priskirtas Vyriausybės rezervui, yra leistina vykdymo priemonė. Tai, kad nėra pagrindo atsisakyti skirti areštuotas lėšas UAB „Balsių valda“ skolai sumokėti, patvirtino pati Vyriausybė priimdama 2014 m. gruodžio 15 d. nutarimą dėl Vyriausybės rezervo lėšų skyrimo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad areštuojant lėšas buvo pažeistas LR valstybės iždo įstatymo 3 straipsnis. Nei vienu iš antstolio patvarkymų nėra areštuota valstybės iždo sąskaita, tuo tarpu dėl antstolio teisės nukreipti išieškojimą į Vyriausybės rezervo lėšas yra pasisakę Lietuvos Respublikos teismai. Net jei lėšos patvarkymo priėmimo metu ir buvo saugomos valstybės iždo bendrojoje sąskaitoje, o ne asignavimų valdytojo sąskaitoje, tai nekeičia jų specialios paskirties ir panaudojimo galimybių. Be to, 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymu buvo taikytas tik draudimas disponuoti lėšomis ir prašymas jas išmokėti nustatyta tvarka, todėl jeigu LR Vyriausybės rezervo lėšos yra valstybės iždo sąskaitoje, valstybės atstovas turi visas teisines galimybes organizuoti jų pervedimą į asignavimų valdytojo sąskaitą ir iš šių lėšų padengti valstybės skolą. Aiškinimas, kad areštas negali būti nukreiptas į specialios paskirties asignavimo valstybės lėšas, kurios galimai dar nėra pervestos iš valstybės iždo sąskaitos į asignavimo valdytojo sąskaitą, suteiktų valstybei absoliutų pranašumą prieš kitus civilinių santykių dalyvius, nes išieškojimas iš valstybės taptų absoliučiai neįmanomas.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja LR Vyriausybės kanceliarija ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas neturi pareigos pasisakyti dėl kiekvieno proceso šalies argumento, todėl antstolio argumentas dėl teismo padarytų tariamų procesinių pažeidimų yra nepagrįstas. Antstolis taip pat nepagrįstai nurodo, kad Vyriausybė buvo įtraukta į procesą ir galėjo dalyvauti per „vykdymo koordinavimą“. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neprašė koordinuoti proceso – iš esmės visas bylos nagrinėjimas vyko iki Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 497 priėmimo, todėl Vyriausybė nekoordinavo ir nedalyvavo civilinės bylos nagrinėjime. Teisės aktai nenumato, kad Vyriausybė kaip papildomas valstybės atstovas privalomai turėtų įstoti į vykdymo procesą. Aiškinant antstolio teisę, kaip leidžiančią taikyti lėšų areštą bet kuriai valstybės institucijai, būtų nepagrįstai išplėstos antstolio funkcijos, toks platus antstolio įgaliojimų aiškinimas neatitiktų CPK nuostatų ir suteiktų antstoliui teisę nukreipti išieškojimą į bet kurią valstybės instituciją, kuri nedalyvavo nagrinėjant civilinę bylą ir valstybei neatstovavo. Taigi, antstolis neturėjo teisinio pagrindo areštuoti, o po to skundžiamu patvarkymu palikti galioti areštą Vyriausybės rezervo lėšoms, kadangi tinkamas valstybės atstovas tokio pobūdžio bylose yra Nacionalinė žemės tarnyba, kuriai ir tenka pareiga atsiskaityti su išieškotoju. Nacionalinei žemės tarnybai, kuri buvo atsakovas civilinėje byloje, nepriklauso Vyriausybės rezervo lėšos, todėl taikyti ir remtis CPK 688 straipsniu nebuvo teisinio pagrindo. CPK 668 straipsnio 2 dalis draudžia išieškoti iš bet kokių kitų lėšų, išskyrus institucijai priklausančius asignavimus. Kol Vyriausybė nėra priėmusi nutarimo dėl lėšų skyrimo iš Vyriausybės rezervo, šios lėšos nėra priskiriamos kokiai nors institucijai, o yra saugomos valstybės iždo bendrojoje sąskaitoje. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo remtis antstolio nurodoma teismų praktika, kadangi ji suformuota iki Valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo. Priimdamas skundžiamą patvarkymą antstolis veikė aplaidžiai, neatsižvelgė į teisės aktuose nustatytą tikslinių programų lėšų laikymo atitinkamose sąskaitose teisinį reguliavimą, todėl priėmė neteisėtą patvarkymą, kurį dabar bando pateisinti nurodydamas, kad areštavo ne valstybės iždo sąskaitą, bet Vyriausybės rezervo lėšas. Priešingai nei teigia antstolis, Valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti bet kokius išieškojimus iš valstybės iždo sąskaitos apima ir draudimą taikyti disponavimo lėšomis apribojimus. Šiuo atveju teismo sprendimas nebuvo iš karto įvykdytas ne tik dėl atsakovo turtinės padėties, bet ir specialaus valstybės biudžeto projekto rengimo teisinio reglamentavimo, todėl nepagrįstas antstolio teiginys, kad valstybės institucijos nepagrįstai delsia imtis veiksmų sprendimui įvykdyti. Vyriausybės rezervo lėšų skyrimas teismo sprendimams įvykdyti yra tik viena iš šių lėšų panaudojimo galimybių, paprastai teismų sprendimai yra įvykdomi iš institucijoms skirtų asignavimų, ir tik esant nenumatytoms aplinkybėms Vyriausybė gali, bet neprivalo, skirti lėšų iš Vyriausybės rezervo. Be to, pats antstolis 2015 m. sausio 23 d. patvarkymu panaikino ginčijamu patvarkymu Vyriausybės rezervo lėšoms pritaikytą areštą, motyvuodamas, kad 2015 metų valstybės biudžete Nacionalinei žemės tarnybai numatyta skirti pakankamai lėšų teismo sprendimui įvykdyti. Antstoliui ši informacija buvo žinoma seniai, kas patvirtina aplinkybę, kad valstybės institucijų delsimo nebuvo, o antstolio pritaikytu lėšų areštu buvo siekiama Vyriausybei daryti spaudimą, kad ji skirtų lėšų iš Vyriausybės rezervo būtent šiam teismo sprendimui. Taigi antstolis turto areštą Vyriausybės atžvilgiu pritaikė netikslingai, neproporcingai ir neteisėtai. Nepagrįsti antstolio argumentai, kad skundžiamas patvarkymas nepažeidžia jokių valstybės teisių, priešingai – juo buvo apribota Vyriausybės teisė skirstyti Vyriausybės rezervo lėšas, nurodant jai kokiomis sąlygomis ji tai gali daryti.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog antstolis atliko neteisėtus procesinius veiksmus Vyriausybės atžvilgiu. Tarnybos nuomone, antstolis nepagrįstai išplėtė savo veiklos ribas ir neturėjo teisės imtis vykdymo veiksmų prieš kitas valstybės institucijas, kurios neatstovavo valstybei civilinėje byloje. Atskirajame skunde antstolis taip pat nepagrįstai nurodo, kad nebuvo pažeistos LR valstybės iždo įstatymo nuostatos. LR Vyriausybės rezervo lėšos, kurias areštavo antstolis, taip pat laikomos bendrojoje valstybės iždo sąskaitoje ir tik tuo atveju, jeigu Vyriausybė nutarimu skiria lėšas iš Vyriausybės rezervo kuriai nors institucijai, šios lėšos perskirstomos ir atliekami pavedimai per valstybės biudžeto apskaitos ir mokėjimų sistemą iš valstybės iždo sąskaitos į atitinkamos institucijos sąskaitą. Taigi, kaip teisingai nurodė teismas, antstolis veikė nepaisydamas teisės aktų nuostatų, t. y. viršijo jam suteiktus įgaliojimus.
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Balsių valda“ nurodo prisidedantis prie atskirojo skundo, prašo atskirąjį skundą patenkinti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas pareiškėjos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos skundas dėl antstolio veiksmų ir panaikintas antstolio 2014 m. lapkričio 14 d. patvarkymas Nr. 0179/14/01328 dėl vykdomosios bylos sustabdymo.
Kaip matyti iš vykdomosios bylos medžiagos, 2014 m. lapkričio 14 d. patvarkymu antstolis sustabdė vykdomąją bylą Nr. 0179/14/01328 iki bus išnagrinėtas Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, ir įsiteisės sprendimas dėl jo arba bus panaikintos laikinosios apsaugos priemonės (1 patvarkymo punktas); ir nurodė, kad 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymais taikytas areštas piniginėms lėšoms paliekamas galioti, tačiau institucijoms, kurių žinioje yra areštuotos lėšos, leidžiama areštuotomis lėšomis atsiskaityti su išieškotoju (2 patvarkymo punktas).
Pareiškėja paduotu skundu dėl antstolio veiksmų neginčijo tos 2014 m. lapkričio 14 d. patvarkymo dalies, kuria vykdomoji byla buvo sustabdyta, ir prašė panaikinti tik tą patvarkymo dalį, kurioje buvo nuoroda apie paliekamą galioti piniginių lėšų areštą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto atskirojo skundo motyvais, kad panaikindamas visą 2014 m. lapkričio 14 d. patvarkymą pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas.
Antra, apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apelianto argumentais, kad priimtoje nutartyje pirmosios instancijos teismas faktiškai pasisakė ne dėl skundžiamos 2014 m. lapkričio 14 d. patvarkymo dalies, bet ankstesnio – 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymo, kuriuo buvo pritaikytas LR Vyriausybės rezervo lėšų areštas – teisėtumo.
Minėta, kad skundžiamoje 2014 m. lapkričio 14 d. patvarkymo dalyje antstolis nurodė, jog 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymu pritaikytas piniginių lėšų areštas paliekamas galioti. Sistemiškai aiškinant abu patvarkymo punktus, tampa akivaizdu, kad nurodyto punkto priėmimą sąlygojo CPK 628 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią sustabdžius vykdomąją bylą CPK 626 ir 627 straipsniuose numatytais pagrindais, antstolis gali imtis priemonių skolininko turtui surasti ir areštuoti, t. y. vykdomosios bylos sustabdymas nėra pagrindas panaikinti vykdomoje byloje pritaikytą turto areštą. Pareiškėja skunde dėl antstolio veiksmų neįrodinėjo, kad antstolis netinkamai taikė nurodytas teisės normas, tačiau pakartotinai (nes jau buvo apskundusi 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymą) kėlė 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymu pritaikyto piniginių lėšų arešto teisėtumo klausimą. Pirmosios instancijos teismas į pastarąją aplinkybę neatkreipė dėmesio ir todėl skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl tų antstolio veiksmų, kurių skundžiama 2014 m. lapkričio 14 d. patvarkymo dalimi antstolis neatliko, t. y. pastarąja (patvarkymo dalimi) antstolis netaikė Vyriausybės rezervo lėšų arešto, ir net jos nepriėmus, piniginių lėšų areštas, pritaikytas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi, vis tiek būtų likęs galioti.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų, netinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, ir tai nulėmė neteisėtos bei nepagrįstos nutarties priėmimą. Dėl šios priežasties skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjos LR Vyriausybės skundas dėl antstolio veiksmų atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Dėl apelianto ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų argumentų, susijusių su LR Vyriausybės rezervo lėšų arešto teisėtumu, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepasisako, nes tai yra kitos civilinės bylos, kurioje yra vertinamas antstolio 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymas, nagrinėjimo dalykas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos skundą dėl antstolio R. V. veiksmų atmesti.
Teisėja Vilija Mikuckienė