Baudžiamoji byla Nr. 1A-235-398/2017

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00604-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1.; 1.1.12.1.; 1.2.14.5.2.1.; 1.2.14.7.2.1.;

(S)

1.2.17.11.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Aloyzo Kruopio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

asmeniui, kurio atžvilgiu nutraukta baudžiamoji byla, G. D.,

išteisintajam A. J.,

gynėjams advokatams Edmundui Kisieliui, Jolantai Teresei Litvinskienei, Anatolijui Svilai,

civilinio ieškovo AB „A“ (duomenys pakeisti) atstovei advokatei Gintarei Vitkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla G. D. ir G. B., jų nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikavus į BK 207 straipsnio 1 dalį, nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

A. J. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

AB „A“ (duomenys pakeisti) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

G. D. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. siekdamas turtinės naudos, apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. balandžio 28 d. (2008 m. vasario 27 d. ir veikdamas bendrai kartu su G. B.), įkalbėjęs žemiau nurodytus asmenis sudaryti vartojimo kredito sutartis, įtikinęs juos, kad nereikės vykdyti jokių įsipareigojimų bankui (veikdamas bendrai kartu su G. B., kuris įkalbėjo ir įtikino S. B.), ir pateikdamas žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie žemiau nurodytų asmenų gaunamas pajamas, iš anksto susitaręs su A. J., kuris dirbdamas AB „A“ (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininku, turėdamas AB „A“ (duomenys pakeisti) įgaliojimus, sudarys su G. D. nurodytais asmenimis kredito sutartis, AB „A“ (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), žemiau nurodyti asmenys pasirašė vartojimo kredito sutartis su AB „A“ (duomenys pakeisti), kurį atstovavo (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas A. J.:

ir žinodamas, kad lentelėje nurodytiems asmenims kreditas negali būti suteiktas, šių sutarčių pagrindu, sutarties pasirašymo dieną, AB „A“ (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriuje apgaule G. D. pasiėmė nurodytas pinigų sumas, kurias pagal sutartis lentelėje išvardinti asmenys gavo iš kasos grynaisiais, taip  savo naudai apgaule įgijo didelės vertės 1 592 000 litų, kas atitinka 461 075,07 eurus, svetimą AB „A“ (duomenys pakeisti) priklausantį turtą, nurodytą šių asmenų sudarytose vartojimo kredito sutartyse, ir negrąžinus dalies kredito, AB „A“ (duomenys pakeisti) padarė 993 338,32 litų, kas atitinka 287 690,66 eurus, turtinę žalą.

G. B. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. veikdamas bendrai su G. D., siekdamas turtinės naudos, apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2008 m. vasario 27 d., įkalbėjęs S. B. sudaryti vartojimo kredito sutartį, įtikindamas jį, kad nereikės vykdyti jokių įsipareigojimų bankui, ir pateikdamas žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo gaunamas pajamas, G. D. iš anksto susitarus su A. J., kuris dirbdamas AB „A“ (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininku, turėdamas AB „A“ (duomenys pakeisti) įgaliojimus, sudarys su G. B. ir G. D. nurodytu S. B. kredito sutartį, AB „A“ (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), S. B. pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2008-10458-18, 40 000 litų, kas atitinka 11 584,80 eurus, sumai su AB „A“ (duomenys pakeisti), kurį atstovavo (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas A. J., ir žinodamas, kad jam kreditas negali būti suteiktas, šios sutarties pagrindu, sutarties pasirašymo dieną, AB „A“ (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriuje apgaule G. B. pasiėmė nurodytą pinigų sumą, kurią pagal sutartį S. B. gavo iš kasos grynaisiais, taip savo naudai apgaule įgijo didelės vertės 40 000 litų, kas atitinka 11 584,80 eurus, svetimą AB „A“ (duomenys pakeisti) priklausantį turtą, nurodytą sudarytoje vartojimo kredito sutartyje, ir negrąžinus dalies kredito AB „A“ (duomenys pakeisti) padarė 28 660,78 litų, kas atitinka 8300,74 eurus, turtinę žalą.

A. J. buvo kaltinimas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl to, kad tyčia iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. balandžio 28 d., AB „A“ (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), eidamas AB „A“ (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininko pareigas ir turėdamas AB „A“ (duomenys pakeisti) įgaliojimus, paprašytas G. D., kuris (2008 m. vasario 27 d. ir veikdamas bendrai kartu su G. B.), įkalbėjęs žemiau nurodytus asmenis sudaryti vartojimo kredito sutartis ir įtikinęs juos, kad nereikės vykdyti jokių įsipareigojimų bankui (G. B. įkalbėjus ir įtikinus S. B.), pateikė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie žemiau nurodytų asmenų gaunamas pajamas, remdamasis šiais duomenimis, pažeisdamas atitinkamai (pagal galiojimo laikotarpius) 2004 m. gruodžio 31 d. AB „A“ (duomenys pakeisti) valdybos posėdžio protokolu Nr. 28 patvirtintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 14, 15, 23, 24, 30 ir 31 punktų reikalavimus ir 2007 m. gegužės 9 d. AB „A“ (duomenys pakeisti) valdybos posėdžio protokolu Nr. 13 patvirtintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 14, 15, 23, 24, 30 ir 31 punktų reikalavimus,  pasirašė vartojimo kredito sutartis su šiais asmenimis:

žinodamas, kad jiems kreditas negali būti suteiktas, kurių pagrindu, sutarties pasirašymo dieną, AB „A“ (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriuje G. D. pasiėmė nurodytas pinigų sumas, kurias pagal sutartis lentelėje išvardinti asmenys gavo iš kasos grynaisiais. Tokiu būdu A. J. išvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės 1 592 000 litų, kas atitinka 461 075,07 eurus, svetimą AB „A“ (duomenys pakeisti) priklausantį turtą, nurodytą šių asmenų sudarytose vartojimo kredito sutartyse, ir negrąžinus dalies kredito AB „A“ (duomenys pakeisti) padarė 993 338,32 litų, kas atitinka 287 690,66 eurus, turtinę žalą.

Apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, konstatavo, kad A. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, požymių ir jį dėl šio kaltinimo išteisino. Taip pat teismas padarė išvadą, kad byloje surinktais įrodymais nepasitvirtino esminiai G. D. ir G. B. inkriminuoto sukčiavimo nusikaltimo požymiai – neatlygintinas svetimo didelės vertės turto įgijimas savo naudai apgaule bei tiesioginė tyčia negrąžinti vartojimo paskolų, šių kaltinamųjų išankstinis susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Teismas konstatavo, kad byloje įrodytos vartojamųjų kreditų gavimo apgaule aplinkybės, todėl G. D. ir G. B. nusikalstamus veiksmus iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 207 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą šiems kaltinamiesiems nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendį pakeisti:

G. D. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir bausmę, paskirtą Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d., subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti devynerius metus laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir laiką, išbūtą suėmime nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. balandžio 3 d.

G. B. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. BK 66 straipsnio pagrindu įskaičiuoti atliktą bausmės dalį.

A. J. pripažinti kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. BK 66 straipsnio pagrindu įskaičiuoti atliktą bausmės dalį.

Priteisti AB “A” (duomenys pakeisti) naudai nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti: solidariai iš G. D. ir A. J. 303 588,64 eurus; solidariai iš G. D., G. B. ir A. J. 8 690,90 eurų.

Prokurorė nurodo, kad apygardos teismas, perkvalifikuodamas G. D. ir G. B. veikas iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 207 straipsnio 1 dalį ir bylą dėl šių veikų nutraukdamas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teigia, kad teismas nepagrįstai patikėjo G. D. paaiškinimais, jog paskolos jam buvo reikalingos verslui bei žemės sklypų pirkimui, paskolas grąžindavo, kol nenusišovė verslo partneris, pats nesusirgo insultu ir nepablogėjo ekonominė padėtis, taip pat G. B. parodymais, kad paskolą ėmė verslui plėtoti, ją mokėjo ir jei ne finansinė krizė būtų sugrąžinęs. Pasak apeliantės, byloje nenustatyta jokių G. D. ir A. T. verslo sąsajų. Vien tai, jog A. T. vertėsi žemės sklypų pirkimu ir mirė 2008 metais, nepatvirtina, kad G. D. ir A. T. buvo verslo partneriai. G. D. nupirkti du žemės sklypai ir darbo įrankiai bei automobilis, vertinant paimtų paskolų mastą, yra labai menka dalis, investuota į verslą. Todėl teismo padarytos išvados, jog pinigai buvo panaudoti verslui, niekuo nepagrįstos. Vertinant G. B. parodymų nenuoseklumą bei identišką nusikalstamos veikos modelį, liudytojo M. V. parodymus, akivaizdu, jog G. B. savo parodymais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantė teigia, kad G. D. ir G. B. veiksmai, priešingai nei konstatavo teismas, turi visus esminius kvalifikuoto sukčiavimo požymius. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad asmens savo ketinimų nutylėjimas ir sutarties sąlygų vykdymą imituojantys veiksmai yra kitos sutarties šalies apgaulė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462/2013). Šiuo atveju iš byloje surinktų duomenų matyti, kad G. D. tyčia buvo nukreipta apgauti AB „A“ (duomenys pakeisti). Jis savo veiksmais suklaidino banką tam panaudodamas ir būdamas susitaręs su šio banko įgaliojimus turinčiu darbuotoju. G. D., nutylėdamas savo tikruosius ketinimus, žadėjo grąžinti pinigus, niekam apie savo finansinę būklę nesakė, sudarė patikimo ir finansiškai pasiturinčio asmens įvaizdį (tai patvirtino byloje apklausti liudytojai, kurių vardu buvo paimtos paskolos bei kurie tuo metu dirbo banke). Tas pats pasakytina ir apie G. B., nes jis elgėsi taip pat, sudarydamas įvaizdį, nutylėdamas ketinimus, imituodamas sutarties vykdymą. Nors dalį kreditų G. D. apmokėjo, imituodamas sutarties sąlygų vykdymą, tačiau taip tik užmaskuodavo tikruosius ketinimus, nes tai jam leisdavo imti vis naujas paskolas, sudaryti laidavimo sutartis. Didelis paskolų kiekis daugiau nei pusantro milijono litų sumai, iš kurių grąžinta tik trečdalis, rodo G. D. tyčią įvykdyti apgaulę.

Vertinant kvalifikuoto sukčiavimo sudėties požymį – tyčią, svarbu ir tai, kad pagal vartojimo sutartis įgytų pinigų panaudojimas niekur neatsispindėjo – nei asmeniniuose, nei G. D. vadovaujamų įmonių dokumentuose. Šio kaltinamojo versija apie pinigų panaudojimą nekilnojamojo turto pirkime su kitu asmeniu yra tik siekimas pateisinti savo nusikalstamus veiksmus ir taip išvengti atsakomybės. G. D. pasinaudojo asmenų naivumu, pasitikėjimu jo sukurtu įvaizdžiu ir panaudojo šiuos asmenis kaip įrankius nusikaltimui daryti. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad G. D. vadovaujamos bendrovės UAB „D“ (duomenys pakeisti) ir UAB „I“ (duomenys pakeisti) bei jis pats asmeniškai byloje nagrinėjamu laikotarpiu neturėjo resursų tokio dydžio kreditams padengti. Tai rodo bendrovių darbo išmokėjimo žiniaraščiai, turto arešto aktai, vykdomieji raštai, antstolių patvarkymai, išrašai apie nekilnojamąjį turtą ir kt. (t. 12, b. l. 37-41, 44-54, 57- 152, 157-221, 217; t. 14, b. l. 102, 105-110; t. 22, b. 1.78-88). G. D. pasirašė laidavimo sutartis prie kiekvienos vartojimo kredito sutarties, t. y. bendroje sumoje laidavo už daugiau nei pusantro milijono litų (beveik pusę milijono eurų) dydžio kreditą savo asmeniniu turtu, kurio vertė visiškai neprilygo tai sumai. Pastarasis ir pats patvirtino, kad jo bendrovės negalėjo gauti paskolų, jos gaudavo tik minimalų pelną. Apie tokią bendrovių prastą finansinę padėtį turėjo žinoti bankas, nes bendrovės vardu buvo imtos paskolos, jos turto neturėjo. Esant tokioms aplinkybėms, G. D. nepagrįstai tapo sutarčių laiduotoju, bankui žinant šias visiškai nepalankias ir nenaudingas finansines galimybes. Be to, ir kaltinamasis A. J. pripažino, kad kai kurios iš 40 laidavimo sutarčių, „kaip papildomas saugiklis“ netgi buvo sudarytos atgaline data, net ir bankui žinant, kad visiškai jokio turto ir finansinių galimybių G. D. atsakyti pagal paimtų kreditų prievoles neturi. Šių parodymų apygardos teismas nuosprendyje nevertino, nors sprendžiant BK 182 straipsnio ar BK 207 straipsnio taikymo klausimą aplinkybės, apibūdinančios finansinio mokumo galimybę, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, yra reikšmingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66/2014).

Prokurorė nurodo, kad teismas nuosprendžiu pripažino, jog vartojimo kreditai buvo gauti apgaule, t. y. pateikiant AB „A“ (duomenys pakeisti) neteisingus duomenis apie asmenų gaunamas pajamas, tačiau tai vertino tik BK 207 straipsnio kontekste ir nepasisakė bei nevertino, kokių tikslų buvo siekiama, pasinaudojus šiais neteisingais duomenimis. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-329/2011, 2K-535/2011, 2K-545/2012) pasisakyta, kad visų apgaulės, kaip sukčiavimo nusikaltimo, būdų esmė yra apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis. Asmuo, darantis sukčiavimą, suvokia, kad įgyja turtą neketindamas atsiskaityti, išsako melagingus ketinimus, nuslėpdamas tikrus savo ketinimus, daro apgaulės veiksmus ar nutyli esmines sandoriui sudaryti reikšmingas aplinkybes, numato, kad tuo padarys turtinę žalą kitai sutarties šaliai, kurią bus problemiška atlyginti, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-545/2012, 2K- 161/2013). Pasak apeliantės, šiuo atveju G. D. numatė, kad dėl jo veikos bankas patirs turtinę žalą, ir to norėjo bei siekė. Įgytus apgaule pinigus panaudojo savo reikmėms, neketindamas jų grąžinti bei nutylėdamas esmines sandoriui sudaryti reikšmingas aplinkybes – savo finansinį nemokumą. Be to, jis savo veiksmais tyčia sudarė tokias sąlygas, kad pažeistų teisių atkūrimas be teisėsaugos įsikišimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis būtų apsunkintas. Byloje ištirtais duomenimis nustatyta, kad asmenys, kurių vardu buvo sudarytos vartojimo sutartys, neturėjo finansinių galimybių padengti kreditą, o ir pats, tapdamas laiduotoju, G. D. buvo nemokus. G. B. epizode vartojimo sutartyje buvo pateikti neteisingi duomenys ne tik apie S. B. gaunamas pajamas bet ir neteisingi jo anketiniai duomenys.

Apeliantė taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2009, 2K-231/2011, 2K-246/2011, 2K-66/2014), kad „paskolos gavėjo veiksmai pateikiant bankui tikrovės neatitinkančius faktus kvalifikuojami kaip sukčiavimas ar kreditinis sukčiavimas (paskolos gavimas apgaule) priklausomai nuo to, ar kaltininkas imdamas paskolą jau turėjo tikslą jos negrąžinti, ar turėjo tikslą ją panaudoti apibrėžtam konkrečiam verslui ar kitam panašiam konkrečiam tikslui. Sukčiavimo dalykas atliekant bankų įstaigų operacijas yra banko paskolų piniginės lėšos, jas siekiama įgyti savo ar kitų naudai. Tuo tarpu kreditinio sukčiavimo atveju nusikalstamos veikos dalykas yra paskolų suteikimo tvarka ir sąlygos. Šiuo atveju apgaulė naudojama siekiant gauti paskolą, bet pačios piniginės lėšos turi sutartyje nenumatytą paskirtį.“. Prokurorė nurodo, kad visais atvejais piniginės lėšos buvo imamos ne pagal sutartyje numatytą paskirtį, ne kreditą imančio asmens naudai, bet siekiant jas įgyti savo naudai. Be to, jokių prievolių G. D. ir G. B. pagal kreditines sutartis neįgijo. Asmenys, paėmę kreditus, gavo iš pastarųjų atlygį už tai, kad leido pasinaudoti savo asmens duomenimis, suprasdami įgyjamas prievoles pagal sutartį, tačiau pasitikėjo G. D. bei G. B. ir žodiniu susitarimu perdavė pinigus. Dauguma jų suprato, kad negali gauti paskolos, bet pasitikėjo, kad G. D., susitaręs su banko darbuotojais, gali sudaryti sąlygas, kad paskola būtų suteikta. Tuo labiau, kad šiems asmenims buvo deklaruojama, jog G. D. tampa jų laiduotoju. Taigi, galima vertinti, kad minėti asmenys pasitikėjo G. D., kaip didelės, pelningos ir turtingos bendrovės vadovu, kuris visus dokumentus sutvarkys teisingai. G. B. epizode S. B. taip pat pasitikėjo savo darbdaviu ir jo galimybėmis. Pasak apeliantės, sprendžiant G. D. ir G. B. veikos kvalifikavimo klausimą reikšmingos aplinkybės yra tai, kad vartojimo sutartys iš esmės buvo reikalingos ne tam, kad sukurtų juose numatytas abipuses teises ir pareigas, o kad šių sandorių dėka, t. y. esant formaliam pagrindui, būtų įgyvendintas tikslas neteisėtai įgyti svetimą turtą ir jo negrąžinti, o tai atitinka kvalifikuoto sukčiavimo požymius.

Prokurorė teigia, kad apygardos teismas neteisingai įvertino G. B. tikruosius ketinimus apgaule įgyjant banko pinigus. Pastarasis pateikė bankui melagingus duomenis apie S. B. pajamas ir pačiam S. B. žadėjo, kad grąžins pinigus bankui. G. B. veikė pagal G. D. jau sumodeliuotą veikos schemą. G. B. kaip ir G. D., pasinaudojo S. B., kaip įrankiu nusikaltimui daryti, apgavo banką, teikdamas melagingus duomenis, nutylėdamas tikruosius ketinimus, taip suklaidindamas, imitavo sutarties vykdymą. G. B. veikė tiesiogine tyčia, tai patvirtina veikos objektyviosios aplinkybės.

Apeliantė taip pat teigia, kad apygardos teismo išvados, jog byloje nenustatyta, kad G. D. veikė bendrai su A. J. bei su G. B., prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams. Nurodo, kad G. D., duodamas parodymus Marijampolės rajono apylinkės teisme, Kauno apygardos teisme, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, patvirtino, kad dėl paskolų suteikimo pagalbos visuomet kreipdavosi į A. J. ir už tai šiam atsilygindavo (t. 15, b. 1. 54-61; t. 23, b. l. 56-57). Tai, kad G. D. buvo sudarytos išskirtinės sąlygos banke patvirtino liudytojai, banko darbuotojai R. K., R. B., A. N., V. Š.. Liudytoja I. K. parodė, kad A. J. nurodymu ji padėjo pildyti darbo užmokesčio pažymas G. D. bei paskaičiuoti, kokio dydžio užmokestis reikalingas, kad gauti paskolą. A. J. taip pat neneigė aplinkybių, jog G. D. dažnai paskambindavo ir paprašydavo, kad jo bendrovės darbuotojas nori gauti paskolą, būdavo atveju, kai siekiant kuo greičiau ir kokybiškiau aptarnauti klientą, pažymas apie gaunamas pajamas surašydavo kredito vadybininkas banke, tik pasirašydavo pats darbdavys, dažniausia G. D., savo įmonių vardu.

Pasak prokurorės, teismas padarė klaidingas išvadas dėl bendrininkavimo nebuvimo, nes rėmėsi tik subjektyviais kaltinamųjų paaiškinimais, nevertino jų kitų teismo ištirtų įrodymų visumoje. Vidiniai AB “A” (duomenys pakeisti) teisės aktai, reglamentuojantys kreditų suteikimo tvarką bei A. J., kaip vadovo, funkcijas, akivaizdžiai parodo, kad teisės aktai buvo ignoruojami, jų buvo nesilaikoma, siekiant turtinės naudos sau bei G. D. ir G. B.. Paties G. D. parodymai, nelegalus kreditavimo mastas, akivaizdus banko teisinių aktų reikalavimų ignoravimas, kredituotų asmenų parodymai, taip pat banko darbuotojų parodymai, kad kreditus pagal sąrašą dengdavo G. D. pagal jam banko pateiktą asmenų ir jų mokėtinų sumų sąrašą, taip pat A. J. parodymai, kad papildomai sudarė laidavimo sutartis, kaip papildomą garantą, nors žinojo, kad G. D. jokio turto ir finansinių galimybių atsakyti pagal paimtų kreditų prievoles neturi, įrodo, kad A. J. ir G. D. veiksmai buvo sąmoningi, kryptingi ir suderinti. Kaltinamasis G. B. taip pat patvirtino, kad jam buvo reikalingi pinigai, žinojo, kad kredito gauti negali, todėl pasinaudojo  G. D. ryšiais su A. J. bei jų veikimo modeliu, parinko žmogų pagal būtinus kriterijus kreditui gauti ir taip apgaule įgijo bankui priklausančius 40 000 Lt.

Apeliantė teigia, kad apygardos teismo išvada, jog susitarimo su A. J. nebuvimą patvirtina tai, kad vartojamųjų kreditų suteikimui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, nes priešingu atveju nebūtų reikėję klastoti dokumentų ir pateikti tikrovės neatitinkančių duomenų, yra prielaidos pobūdžio, todėl prieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms. Tuo tarpu teismo išvados, kad nebuvo susitarimo tarp G. D. ir A. J. daryti nusikalstamą veiką, nes jie abu kaltinami skirtingų nusikalstamų veikų padarymu, kiekvienas iš jų veikė atskirai ir tik savo interesais bei nėra duomenų, kad jie žinojo apie vienas kito daromas nusikalstamas veikas, prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams, objektyvioms nusikalstamo veikos padarymo aplinkybėms. Kaltinamiesiems veikiant bendrai, buvo sukurta ir realizuota schema, kurios dėka buvo neteisėtai apgaule įgytas AB “A” (duomenys pakeisti) priklausantis turtas – piniginės lėšos. Banko turtas buvo įgytas apgaulės būdu per surastus asmenis gaunant vartojamuosius kreditus, pastariesiems atsiėmus kreditus, pinigus perduodant 39 atvejais G. D. ir vienu atveju G. B.. Parinkti asmenys vartojamiesiems kreditams gauti neatitiko elementarių tokiems asmenims keliamų reikalavimų, turtą įgyjant apgaule minėtų asmenų naudai dalyvavo banko (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas A. J., kuris, pažeisdamas banko kreditų išdavimo norminius aktus, tyčia jo žinioje esantį turtą iššvaistė. Objektyviosios nusikalstamos veikos aplinkybės, pasak prokurorės, neabejotinai patvirtina, kad G. D. ir A. J. suprato apie vienas kito daromą nusikalstamą veiką, tam pritarė ir ją tęsė, nes kiekvienu atveju veiksmai buvo derinami, už juos buvo atlyginama. Jų neteisėtumą suvokė abu. G. D. buvo nemokus, pateikė tikrovės neatitinančius duomenis, žinojo apie A. J. pergyvenimą dėl neteisėtų veiksmų bei už tai atsilygino pinigais ir dovanomis. A. J., žinodamas G. D. finansinę padėtį, suprato, kad banko įgaliojimus panaudoja G. D. įgyjant banko pinigus, pažeidžia banko vidaus norminius aktus ir leidžia G. D. neteisėtai įgyti banko turtą. Nors G. D. ir A. J. kaltinami skirtingų nusikalstamų veikų padarymu, tai apsprendė jų padėties statusas ir bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinio nekeitė. G. B., bendrininkaudamas su G. D., suvokė savo ir G. D. veiksmų neteisėtumą, nes pasinaudojo G. D. sukurtu nusikalstamos veikos modeliu.

Prokurorė taip pat nurodo, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą ir nepagrįstai A. J. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teismas vadovavosi bylą nagrinėjant Kauno apygardos teisme duotais A. J. parodymais, nors jie prieštarauja ankstesniems jo parodymams, taip pat kitų kaltinamųjų bei liudytojų parodymams ir rašytiniams įrodymams. Teismas neanalizavo G. D. parodymų, kurie, vertinant su kitais byloje ištirtais įrodymais, atskleidžia A. J. nusikalstamos veikos turinį, be to, netinkamai įvertino liudytojais apklaustų banko darbuotojų I. K., J. G., V. Š., R. K., R. B., A. N. parodymus. Teismas rėmėsi A. J. parodymais, kad medžiagą kreditų suteikimui paruošdavo kreditų vadybininkai, jie tikrindavo duomenų teisingumą, jis pasitikėjo vadybininkais ir pasirašydavo sutartis. G. D. su juo dėl kiekvieno žmogaus nesitardavo, jo neperspėdavo, kad žmogui reikia suteikti paskolą. Išskirtinio dėmesio G. D. neteikė, kredito vadybininkams nedavė nurodymų, kad G. D. pateiktiems asmenims būtų suteiktos paskolos. Apie tai, kad žmonės buvo trumpai įdarbinami pas G. D. tuo metu nežinojo. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad tiek A. J., tiek liudytojų I. K., J. G. parodymais nustatyta, jog G. D. buvo eilinis klientas, pastarajam ar jo žmonėms nebuvo jokio išskirtinio dėmesio ar išskirtinių kredito suteikimo sąlygų, A. J. nedavė jokių nurodymų dėl sutarčių sudarymo G. D. žmonėms. Tačiau aptarti A. J. parodymai ir teismo teiginiai prieštarauja teismo ištirtiems duomenims. G. D. nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios parodė, kad tokį paskolų suteikimo modelį pasiūlė būtent A. J. (žinodamas G. D. finansines galimybes), visuomet su A. J. derino paskolų suteikimą jo atsivestiems asmenims (tai patvirtino ir liudytoja I. K.), A. J. patariamas įdarbindavo savo įmonėse žmones, kuriems bus suteiktos paskolos, A. J. patarimu I. K. padėdavo jam surašyti darbo užmokesčio pažymas (tai patvirtino ir liudytoja I. K.), jis dalyvaudavo kartu su savo atsivestais asmenimis pasirašant sutartis (tai patvirtino dauguma liudytojais apklaustų asmenų, pasirašiusių vartojimo sutartis, įskaitant S. B., taip pat liudytoja I. K.), banko darbuotojos jam pateikdavo sąrašus, pagal kuriuos dengdavo paskolas (tai patvirtino liudytojos R. K., R. B., A. N., I. K.), kai nebeapmokėdavo paskolų, A. J. skambino būtent jam, laidavimo sutartys prie kiekvienos vartojimo sutarties taip pat buvo sudarytos A. J. iniciatyva, už suteiktas paskolas jis sumokėdavo A. J. (tai pripažino ir A. J.). Be to, liudytoja I. K. parodė, kad laikydamasi banko nustatytos tvarkos, paruošusi medžiagą paskolai gauti, visuomet pateikdavo ją suderinti viršininkui A. J. ir tik jam pritarus ruošdavo paskolos sutartį. A. J. taip pat pripažino visada pats asmeniškai analizuodavęs duomenis dėl paskolos asmeniui suteikimo.

Apeliantė nesutinka ir su teismo išvadomis, kad A. J. ir kredito vadybininkai nežinojo, kad asmenys, kuriems suteikiami kreditai, neatitinka mokumui keliamų reikalavimų, todėl šiuo atveju A. J. nerūpestingai atliko pareigas, pasitikėdamas kreditų vadybininkų darbu, o pastarieji dėl nerūpestingumo ar aplaidumo neteisingai įvertino klientų mokumą. Nurodo, kad pats A. J. pripažino prieš priimant sprendimą dėl vartojamojo kredito suteikimo atidžiai tikrinęs pateiktus asmenų duomenis ir ne kiekvienam pareiškėjui buvo suteikiamas kreditas. Tai patvirtino ir liudytojais apklausti kredito vadybininkai I. K., J. G., V. Š.. G. D. taip pat parodė, kad ne visiems jo atvestiems asmenims buvo suteikti kreditai. Be to, A. J., išduodamas kreditus, privalėjo vadovautis teisės aktais, reglamentuojančiai jo darbines funkcijas: 2004 m. gruodžio 31 d. AB “A” (duomenys pakeisti) valdybos posėdžio protokolu Nr. 28 ir 2007 m. gegužės 9 d. AB “A” (duomenys pakeisti) valdybos posėdžio protokolu Nr. 13 patvirtinta Vartojimo kreditų teikimo tvarka. Tai pastarąjį įpareigojo AB “A” (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininko pareiginiai nuostatai (t. 2, b. l. 23-25) ir Tipiniai klientų aptarnavimo skyriaus viršininko pareiginiai nuostatai (t. 2, b. l. 26-28), kurių pagrindu tik jis buvo banko įgaliotas asmuo, turintis teisę priimti spendimą dėl kredito išdavimo. Prie 2007 m. sausio 5 d. vartojimo kredito sutarties Nr. VART-2007-6417-18 dėl 40 000 Lt kredito L. Ž. suteikimo esantys dokumentai (vartojimo kredito paraiška, kurioje nurodyta, kad L. Ž., dirbančiam UAB „I“ ir vidutiniškai per mėnesį uždirbančiam 2250 Lt, automobilio įsigijimui reikalingas 40 000 Lt kreditas, UAB „I“ pažyma, kad L. Ž. įdarbintas įmonėje nuo 2007 m. sausio 4 d. ir minėtam darbuotojui bus mokamas 3091 Lt mėnesinis darbo užmokestis, pažyma, patvirtinanti, kad L. Ž. tikrintas banko 2007 m. sausio 4 d. ir sutarties pasirašymo metu niekur nedirbo, pažyma apie L. Ž. valstybinį socialinį draudimą, patvirtinanti, kad per 2006 m. rugsėjo-gruodžio mėn. laikotarpį apie jį duomenų nėra) rodo, kad kreditas buvo išduotas L. Ž., kuris pagal dokumentus niekur nedirba ir pajamų neturi, bet bus įdarbintas į UAB „I“. Byloje surinkti duomenys ir apie kitus niekur nedirbančius asmenis, kuriems buvo išduotos paskolos (tai V. M., M. P., A. S., S. A., R. A., N. K., E. V., V. J. ir kt.), akivaizdžiai rodantys, kad pastarieji taip pat neatitiko Vartojimo kreditų teikimo tvarkos reikalavimų, todėl teismas, neįvertinęs jų kitų įrodymų visumoje, padarė klaidingas išvadas.

Prokurorė teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. J. savo veiksmais sąmoningai sumenkino ar siekė sumažinti kreditoriaus AB “A” (duomenys pakeisti) galimybes atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis arba užkirto tam kelią, nes paskolas paėmę asmenys yra žinomi. Pasak apeliantės, asmenys, kuriems suteikti kreditai, praktiškai neturi finansinių galimybių apmokėti kreditą. Be to, vartojimo kredito sutartys nebuvo užtikrintos realiu laidavimu, nes G. D., kaip laiduotojas, nebuvo mokus. Tokiu būdu A. J. savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus (banko) galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Kadangi kreditoriaus teisės atkūrimas tapo neperspektyvus dėl sąmoningų A. J. veiksmų, sąmoningai nevertinant skolininkų finansinių galimybių grąžinti paskolas ir neužtikrinant jų grąžinimo, laikytina, kad kaltinamojo veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir civilinio ieškovo AB “A” (duomenys pakeisti) atstovė advokatė Gintarė Vitkevičienė prašė prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, asmuo, kurio atžvilgiu nutraukta baudžiamoji byla, G. D., išteisintasis A. J., gynėjai advokatai Edmundas Kisielius, Jolanta Teresė Litvinskienė, Anatolijus Svila prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendį palikti nepakeistą. 

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl G. D. ir G. B. veikų kvalifikavimo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai G. D. bei G. B. nusikalstamas veikas iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 207 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą šiems asmenims nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad G. D. suklaidino banką ir apgaule savo naudai iš AB ,,A“ (duomenys pakeisti) gavo 449 490,27 Eur (1 552 000 Lt) dydžio kreditą, taip pat, kad G. B. suklaidino banką ir apgaule savo naudai iš AB ,,A“ (duomenys pakeisti) gavo 11 584,80 Eur (40 000 Lt) dydžio kreditą. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir G. D. bei G. B. pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Prokurorė nurodo, kad apygardos teismas, perkvalifikuodamas G. D. bei G. B. veikas iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 207 straipsnio 1 dalį ir bylą dėl šių veikų nutraukdamas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. BK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus. Pagal BK 182 ir 207 straipsniuose nurodytas dispozicijas abi veikos – sukčiavimas ir kreditinis sukčiavimas – padaromos panaudojant apgaulę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei kaltininkas, sudarydamas kreditinio pobūdžio sandorius (tokie buvo nagrinėjamu atveju), turi tikslą neteisėtai įgyti savo ar kitų naudai svetimą turtą ir, panaudodamas apgaulę, šį tikslą įgyvendina – neatlygintinai įgyja svetimą turtą, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2009, 2K-600/2012, 2K-339/2013, 2K-66/2014). BK 207 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra ekonomika ir verslo tvarka. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas apgaule gauna kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, o gaunamas, pvz., pinigines lėšas siekia panaudoti ūkinėje, komercinėje ar kitoje (priklausomai nuo sandorio turinio) veikloje. Sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama siekiant pasisavinti turtą, t. y. negrįžtamai paversti jį savo nuosavybe, tuo tarpu kreditiniame sukčiavime apgaulė panaudojama nesiekiant pasisavinti turto, o siekiant užvaldyti jį tam, kad būtų panaudotas vystant ūkinę, komercinę ar finansinę veiklą, t. y. investuoti į ekonominę veiklą iš to gaunant pelną ir vėliau atsiskaitant su kreditoriumi. Be to, BK 207 straipsnio sudėtis yra formali – baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats neteisėtas paskolos gavimo faktas nepriklausomai nuo jos panaudojimo, bet jei ji panaudojama ekonominei veiklai ir negrąžinama kreditoriui padarant žalos, veika taip pat kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį. Tokiu atveju kredito negrąžinimo priežastys neturi įtakos veikos kvalifikavimui, išskyrus jei kredito negrąžinimas yra susijęs su gautos paskolos pasisavinimu. Nustačius apgaule gautos paskolos pasisavinimo faktą, veika kvalifikuotina jau pagal BK 182 straipsnį. Taigi, BK 182 straipsnio sudėtis yra materiali – atsakomybė atsiranda tik pasisavinus apgaule gautus pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2013, 2K-66/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nenustatyti požymiai, būtini nusikalstamų veikų kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti neginčijamą išvadą, kad G. D. ir G. B. apgaule savo naudai neatlygintinai įgijo didelės vertės svetimą turtą bei veikdami tiesiogine tyčia negrąžino vartojimo paskolų.

G. D. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dirbo UAB „I“ ir „D“ direktoriumi. Jis turėjo draugą A. T., su kuriuo vystė verslą: G. D. ieškodavo pinigų, A. T. pirkdavo žemės ūkio paskirties žemę, keisdavo žemės paskirtį į namų valdą ir parduodavo sklypus, kuriuose galima statyti namus. Vėliau jie pelną pasidalindavo. Verslą vystė 2-3 metus. G. D. savo vardu pradėjo imti paskolas. Kai išsiplėtė verslas, jis pradėjo ieškoti asmenų, kurie galėtų paimti paskolas, buvo tikras, kad nepaves žmonių. G. D. pasiūlydavo paimti paskolą savo vardu, sakydamas, kad ją pats mokės, bei žadėdamas atsilyginti. Jei asmuo sutikdavo, jam po paskolos paėmimo sumokėdavo 700-1200 Lt. Didžiajai daliai asmenų pažymą iš darbovietės apie atlyginimą surašydavo pats arba buhalterė, šioje pažymoje nurodydamas didesnį, nei asmuo gaudavo darbo užmokestį, dalį nedirbančių žmonių paskolos paėmimo laikotarpiui įdarbindavo. Pateikdavo bankui dokumentus, bankas tikrindavo ir po 1-2 dienų pasakydavo, ar gali suteikti kreditą. Buvo asmenų, dėl kurių bankas nurodė, kad kreditas negali būti suteiktas. G. D. laiduotoju buvo visose sutartyse, laidavimo sutartį pas vadybininką pasirašydavo savo noru, jausdavo atsakomybę. Imant kreditus nebuvo minties jų neatiduoti, su palūkanomis atiduodavo, du su puse metų mokėjo bankui pinigus. Žemės sklypų verslu G. D. užsiėmė nuo 2006 m. pradžios iki kol A. T. atsitiko nelaimė, jo verslo partneris nusišovė 2008 m. rugpjūčio mėn. Po to įvykio, G. D. kiek išgalėjo, dar mokėjo bankui įmokas, kol pačiam 2009 m. pradžioje neįvyko du insultai ir nepablogėjo ekonominė padėtis (t. 24, b. l. 37-42).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad G. D. viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu, taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 14, b. l. 160-161, 185-186, 188; t. 15, b. l. 54-61, 62-65, 81, 157; t. 23, b. l. 56-57), tiek ir pirmosios instancijos teisme (t. 18, b. l. 169-174; t. 19, b. l. 67-81, 125-126) nuosekliai nurodė, kad paskolos kitų asmenų vardu iš banko buvo imamos verslo plėtojimui. Priešingai nei nurodoma prokurorės apeliaciniame skunde, šioje dalyje teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti šių parodymų nepatikimais ir juos atmesti, nes parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, vartojimo kreditus ėmę asmenys patvirtino, kad G. D. pasiūlydavo paimti vartojimo kreditą savo vardu, sakydamas, jog bus paskolų laiduotoju ir paskolą grąžins pats. Dalis šių asmenų: Sa. B. (t. 25, b. l. 85-86), Al. S. (t. 25, b. l. 87-88), A. K. (t. 17, b. l. 68), E. P. (t. 17, b. l. 69), Ai. V. (t. 17, b. l. 72), M. J. (t. 17, b. l. 115), S. A. (t. 18, b. l. 35), D. P. (t. 4, b. l. 79-80), patvirtino, kad G. D. prašydavo savo vardu paimti paskolą verslui plėsti ar pirkti žemės sklypams. Liudytojas Sa. B. paaiškino, kad dirbo G. D. vadovaujamoje įmonėje. Po paskolų paėmimo pagerėjo jų darbo sąlygos, buvo nupirkti nauji įrankiai, automobilis, juos vežiojo automobiliu į darbą ir atgal, pakėlė atlyginimą.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad A. T. nuo 1998 m. pirkdavo ir perleisdavo žemės sklypus bei kitą nekilnojamąjį turtą (t. 26, b. l. 140-202; t. 27, b. l. 1-25). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu nustatyta, kad 2007 m. sausio 12 d. G. D. ir A. D. pirko žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini) (t. 22, b. l. 78-82). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu nustatyta, kad G. D. ir A. D. 2007 m. rugpjūčio 10 d. pirko butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 22, b. l. 83-85). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu nustatyta, kad G. D. 2007 m. rugsėjo 21 d. pirko žemės sklypą (daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos) su statiniais (duomenys neskelbtini) (t. 22, b. l. 86-88). Įvertinęs šiuos aptartus duomenis pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog G. D. pateikti paaiškinimai, kad paskolos buvo reikalingos verslui bei žemės sklypų pirkimui, bylos duomenimis nėra paneigti, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

Byloje esantys pinigų įmokėjimo kvitai bei asmenų, paėmusių paskolas, sąskaitų išrašai patvirtina, kad vartojimo paskolų sutarčių sąlygos buvo vykdomos ir iki tam tikro laiko bankui buvo mokamos įmokos. G. D. paaiškino, kad įmokų mokėjimas sutriko, kai nusižudė jo verslo partneris A. T. ir dingo visi jam perduoti pinigai. Po to įvykio, G. D. kiek išgalėjo, dar mokėjo bankui įmokas, kol pačiam 2009 m. pradžioje neįvyko du insultai ir nepablogėjo ekonominė padėtis. Šias G. D. nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai. Asmens duomenimis nustatyta, kad A. T. mirė (duomenys neskelbtini) (t. 26, b. l. 137-139). Epikrizėmis nustatyta, kad G. D. 2009 m. sausio 6 d. buvo diagnozuotas išeminis galvos smegenų insultas, iš gydymo įstaigos G. D. buvo išrašytas 2009 m. sausio 20 d., vėliau hospitalizuotas nuo 2009 m. kovo 20 d. iki 2009 m. kovo 31 d. dėl praeinančio galvos smegenų kraujotakos sutrikimo, būklės po išeminio galvos smegenų insulto (t. 26, b. l. 106-107). Iš asmenų, paėmusių vartojamąsias paskolas, sąskaitų išrašų matyti, kad vartojimo kredito paskolų įmokų mokėjimas sutriko 2008 metų pabaigoje, buvo grąžinama tik dalis paskolos, tačiau daugumos asmenų paskolų ir palūkanų mokėjimas nutrūko 2009 m. pirmajame ketvirtyje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors G. D. kitų asmenų vardu vartojimo kreditus gavo apgaule, t. y. pateikdamas AB ,,A“ (duomenys pakeisti) neteisingus duomenis apie asmenų darbą, pajamas, susijusias su gaunamu darbo užmokesčiu, ar individualios veiklos pajamas, taip pat asmenų turimą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, tačiau aptarti įrodymai patvirtina, kad minėtos paskolos buvo imamos verslo plėtojimui ir kad G. D. neturėjo tyčios šių kreditų negrąžinti. Kol turėjo finansinių galimybių, G. D. vykdė kredito sutarčių sąlygas – mokėjo paskolas ir palūkanas už visus asmenis. Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. D. veiksmus įvertino kaip kreditinį sukčiavimą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 207  straipsnio 1 dalį, todėl jo veikos perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo G. D. prasideda 2010 m. spalio 24 d. ir baigiasi 2015 m. spalio 24 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. D. baudžiamąją bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

G. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad turėjo įmonę UAB „Gb“ (duomenys pakeisti). Kai pradėjo bendrauti su G. D., šis pradėjo skolintis iš jo pinigų, paskolintus pinigus G. D. grąžindavo su procentais. Pats buvo paėmęs paskolą iš „H“ (duomenys pakeisti). Jam prireikė pinigų verslui, įmonei reikėjo pinigų pirkti transporto priemonei, dėl to buvo reikalinga paskola. Išsikalbėjo su G. D., kad pastarasis gali jam padėti, nes turi banke pažįstamą. Nuvažiavo į banką pas A. J., pateikė dokumentus, kurie priklauso, jis pažiūrėjo ir pasakė, kad paskolos neduos, nes vieną jis jau yra paėmęs. G. D. ir A. J. jam nepatarė imti paskolos kito žmogaus vardu. G. B. kalbėjo su S. B., kad jis gali padėti. S. B. pas jį dirbo vadybininku. S. B. buvo skolingas antstoliui 200 Lt, jis S. B. davė pinigų, kad susimokėtų skolą. Jo sekretorė suruošė įmonės duomenis. S. B. pateiktus dokumentus pasirašė. Suruoštus dokumentus padavė G. D., kad šis perduotų bankui. Kad dokumentai tinka, pranešė irgi G. D.. Tada jie nuvažiavo į banką, sutartis jau buvo pasirašyta, pas banko skyriaus viršininką užėję nebuvo, A. J. nematė. Suma kreditui buvo nurodyta 40 000 Lt, nes daugiau nedavė. M. V. buvo laiduotojas, jis tuo metu buvo banke. S. B. paėmė 40 000 Lt, ir, įsėdus į mašiną, atidavė juos jam, pinigai buvo skirti jam. S. B. sutartį taip pat atidavė jam. S. B. jokio atlygio nedavė. Už 40 000 Lt įmonės vardu buvo nupirkta mašina ,,Stark“. G. B. paskolą iš pradžių mokėjo pats, pinigus paduodavo G. D.. Vėliau G. D. prašė paskolinti pinigų, G. B. paskolino G. D. 60 000 Lt, sutarė, kad G. D. už skolą mokės S. B. paskolą. G. D. mokėjo, po to prasidėjo krizės ir G. D. dingo. Imant 40 000 Lt paskolą, tikslo ją negrąžinti nebuvo. Jei ne paskola G. D., ji būtų grąžinta bankui (t. 24, b. l. 60-63).

Išteisintasis A. J. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad G. B. buvo atvykęs į banką, prašė paskolos, bet jam suteikti paskolos negalėjo, nes jis tuo metu jau turėjo kreditą, gaunamos pajamos neatitiko paskolos suteikimo kriterijų. Po kurio laiko G. B. ar kas, jau nepamena, paskambino ir paklausė, ar kitas žmogus gali paimti paskolą. Jis atsakė, kad reikia pateikti reikiamus dokumentus, jei jie atitiks reikalavimus, paskolą visada suteiks. Tuo momentu S. B. pateikė dokumentus, sąlygas atitiko ir bankas suteikė paskolą (t. 24, b. l. 53-60). Taigi, A. J. patvirtino G. B. nurodytas aplinkybes, kad bankas atsisakė išduoti pastarajam paskolą, nes jis tuo metu jau turėjo paėmęs kreditą. 

G. D. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad G. B. turėjo statybinę organizaciją ir klausė, kaip gauti pinigų. Jam sakė, kad reikia žmogaus, kuris gali paimti paskolą, rado žmogų, atvažiavo į (duomenys neskelbtini), gavo 40 000 Lt paskolą. Kadangi G. D. pats buvo nemažai skolingas G. B., apie 100 000 - 200 000 Lt, už G. B. kurį laiko tarpą mokėjo minėtą paskolą. S. B. atveju nebuvo minčių negrąžinti kredito. 8 300 Eur negrąžinta, dėl šios paskolos jis skolingas. G. B. paskolą atidavė jam, o jis negrąžino (t. 24, b. l. 37-42). Taigi, G. D. patvirtino G. B. nurodytas aplinkybes, kad paskolinus pinigų G. D., pastarasis įsipareigojo mokėti S. B. vardu paimto kredito įmokas už G. B..

BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu pirmosios instancijos teisme perskaitytais liudytojo M. V. parodymais  nustatyta, kad jis per G. D. susipažino su G. B.. G. B. paprašė laiduoti už jo paskolą, M. V. sutiko, nuvyko į banką ir ten pasirašė kaip laiduotojas. Liudytojas nežinojo, kad paskolą ima S. B. (t. 17, b. l. 39).

Liudytojas S. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad G. B. įmonėje dirbo darbų vykdytoju. 2008 m. paskolos paėmimo aplinkybių neprisimena. G. B. sakė, kad paskolą bankui grąžins jis. S. B. bankui už paskolą įmokų nemokėjo, su G. B. buvo susitarimas, kad paskolą mokės jis (t. 27, b. l. 119-120). S. B. apklaustas bylą nagrinėjant Marijampolės rajono apylinkės teisme parodė, kad dirbo UAB „Gb“, kurios direktoriumi buvo G. B.. Su juo buvo kalba apie paskolą. S. B. žinojo, kad įmonei reikia pirkti mašiną. Jie su G. B. nuvažiavo į banką (duomenys neskelbtini), kur dokumentai jau buvo suruošti. Banke davė sutartį, ją perskaitė ir pasirašė kaip paskolos gavėjas. Laiduotojo neprisimena. Po paskolos gavimo pinigus iš kasos pasiėmė G. B.. G. B. taip pat pasiėmė paskolos dokumentus, sakė jam vis tiek reikės mokėti (t. 17, b. l. 116-117). Taigi, liudytojas patvirtino G. B. nurodytas aplinkybes, kad jis prašė S. B. savo vardu paimti paskolą verslui plėsti.

Įvertinus šiuos aptartus duomenis teisėjų kolegija daro išvadą, jog G. B. pateikti paaiškinimai, kad paskola buvo reikalinga verslui, bylos duomenimis nėra paneigti, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

S. B. sąskaitos išrašu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 5 d. iki 2009 m. vasario 13 d. vartojimo kredito paskola buvo grąžinama ir mokamos palūkanos (t. 10, b. l. 155-161). Pareiškimais gryniesiems pinigams įmokėti nustatyta, kad į S. B. sąskaitą per 11 kartų įnešta 14 475 Lt (t. 12, b. l. 17-20). Šie duomenys patvirtina, kad vartojimo paskolos sutarties sąlygos buvo vykdomos ir iki 2009 m. vasario 13 d. bankui buvo mokamos įmokos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal G. B. ir G. D. susitarimą paskolos įmokas turėjo mokėti G. D., paskolų įmokų mokėjimas sutriko dėl anksčiau jau aptartų priežasčių, t. y. dėl G. D. verslo partnerio mirties, G. D. sveikatos problemų ir sunkios ekonominės padėties.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors G. B. kito asmens vardu vartojimą kreditą gavo apgaule, t. y. pateikdamas AB ,,A“ (duomenys pakeisti) tikrovės neatitinkančius duomenis apie S. B. gaunamas pajamas, tačiau aptarti įrodymai patvirtina, kad minėta paskola buvo imama verslo plėtojimui ir kad G. B. neturėjo tyčios šio kredito negrąžinti. Kol turėjo finansinių galimybių, G. B., o vėliau ir G. D. vykdė kredito sutarties sąlygas – mokėjo paskolą ir palūkanas. Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. B. veiksmus įvertino kaip kreditinį sukčiavimą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, todėl jo veikos perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo G. B. prasideda 2011 m. vasario 19 d. ir baigiasi 2016 m. vasario 19 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. B. baudžiamąją bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismo išvados, jog byloje nenustatyta, kad G. D. veikė bendrai su G. B., paimant kreditą S. B. vardu, prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų požymių, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus bendruosius ir (ar) specialiuosius požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

Bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos būtinas požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas turi konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.)), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių duomenų apie G. D. ir G. B. susitarimą bei veikimą bendrai, paimant kreditą S. B. vardu. Tiek G. D., tiek G. B. tokį susitarimą neigia. G. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad išsikalbėjo su G. D., kad pastarasis gali jam padėti gauti paskolą, nes turi banke pažįstamą. Nuvažiavo į banką pas A. J., pateikė dokumentus, kurie priklauso, jis pažiūrėjo ir pasakė, kad paskolos neduos, nes vieną jis jau yra paėmęs. G. D. ir A. J. jam nepatarė imti paskolos kito žmogaus vardu. G. B. pats įkalbėjo savo įmonės darbuotoją S. B. savo vardu paimti paskolą ir perduoti ją jam. Tik vėliau, G. D. paprašius paskolos, ją suteikė, sutardami, kad už paskolą G. D. grąžins S. B. paimtą kreditą. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, bylos duomenimis nustatyta, kad G. D. dėl paskolos S. B. suteikimo į banką nesikreipė, nebuvo jos laiduotojas. Šiuo atveju laiduotoju buvo M. V., kuris paaiškino, kad būtent G. B. paprašė laiduoti už jo paskolą. Taigi, šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta, kad G. D. ir G. B. darydami nusikalstamas veikas veikė atskirai ir tik savo interesais. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog duomenų, kad G. D. ir G. B. žinojo apie vienas kito daromas nusikalstamas veikas, byloje nėra.

Dėl A. J. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Prokurorė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendį, A. J. pripažinti kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu ketveriems metams, paskirtos bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą ir nepagrįstai A. J. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-433-507/2016). Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-455/2014, 2K-440-976/2015).

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas šioje dalyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl A. J. buvo pagrįstai išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismo išvados yra paremtos išsamiu įrodymų vertinimu, skundžiamas nuosprendis iš esmės atitinka baudžiamojo proceso įstatymo jam keliamus reikalavimus, taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas ne tik išsamiai aprašė bylos įrodymus, bet ir visapusiškai juos įvertino bei išvadas padarė remdamasis ištirtų įrodymų visuma.

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį A. J. buvo kaltinamas tuo, kad eidamas AB „A“ (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininko pareigas ir turėdamas AB „A“ (duomenys pakeisti) įgaliojimus išvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės 1 592 000 litų, kas atitinka 461 075,07 eurus, svetimą AB „A“ (duomenys pakeisti) priklausantį turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad A. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą arba turtinę teisę arba didelės mokslinės vertės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybes. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, jog kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, Nr. 2K-373/2013). BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. J. nuo 2003 m. liepos 8 d. iki 2009 m. rugpjūčio 14 d. buvo AB „A“ (duomenys pakeisti) (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininku (t. 2, b. l. 13-18), 2003 m. liepos 8 d. su juo sudaryta pilnutinės materialinės atsakomybės sutartis (t. 2, b. l. 22). (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininko pareiginių nuostatų 7 punkte A. J. buvo numatyta pareiga banko nustatyta tvarka, laikantis nustatytų ekonominių normatyvų ir limitų, banko vardu sudaryti sutartis ir prisiimti įsipareigojimus (t. 2, b. l. 23-25). Tipinių klientų aptarnavimo skyriaus viršininko pareiginių nuostatų 17 punkte A. J. buvo numatyta pareiga organizuoti kreditavimo ir kitų finansinių produktų bei paslaugų pardavimą (t. 2, b. l. 26-28). Baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad A. J. nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. balandžio 28 d. AB „A“ (duomenys pakeisti) vardu sudarė 39 vartojimo kredito sutartis su kaltinime nurodytais asmenimis. AB „A“ (duomenys pakeisti) vardu 2007 m. rugpjūčio 28 d. vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-8803-18 su S. A. sudarė bankui atstovavęs (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus kreditų vadybininkas V. Š., laikinai ėjęs (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininko pareigas (t. 7, b. l. 111-114), todėl pirmosios instancijos teismas šios sutarties sudarymą pašalino iš A. J. pateikto kaltinimo.

Kaip jau nurodyta anksčiau, kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Šiuo atveju A. J. buvo pateiktas kaltinimas, kad jis pažeisdamas atitinkamai (pagal galiojimo laikotarpius) 2004 m. gruodžio 31 d. AB “A” (duomenys pakeisti) valdybos posėdžio protokolu Nr. 28 patvirtintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 14, 15, 23, 24, 30 ir 31 punktų reikalavimus ir 2007 m. gegužės 9 d. AB “A” (duomenys pakeisti) valdybos posėdžio protokolu Nr. 13 patvirtintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 14, 15, 23, 24, 30 ir 31 punktų reikalavimus, pasirašė vartojimo kredito sutartis su kaltinime nurodytais asmenimis, žinodamas, kad jiems kreditas negali būti suteiktas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai išanalizavo nurodytų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos (t. 2, b. l. 123-137, 139-150) turinį.

Tvarkų 13, 14 ir 15 punktuose išaiškintos šiose tvarkose vartojamos sąvokos, t. y. šiuose punktuose banko darbuotojams nėra nustatytos privalomo elgesio taisyklės. 23 punkte nustatyta, kad kliento pastovios pajamos turi būti pakankamos Vartojimo kredito mėnesio įmokoms mokėti, t. y. Vartojimo kredito dydis negali būti didesnis už maksimalų kredito dydį, o Vartojimo kredito terminas – už maksimalų kredito terminą. 24 punkte nustatyta, kad iš kliento pateiktų dokumentų (pastovias pajamas patvirtinančių dokumentų, periodinio mokėjimo sutarties, kliento darbdavio – rašto sutikimo dėl atlyginimo pervedimo į banko sąskaitą ar pan.) galima užtikrinti, kad sutartyje nustatytais terminais banko sąskaitoje bus pakankamai lėšų vartojimo kredito mėnesio įmokai mokėti. 30 punkte nustatyta, kad jeigu tipinės vartojimo kredito suteikimo sąlygos, nurodytos 23-29 punktuose netenkinamos, įgaliotas asmuo (Banko darbuotojas, turintis banko valdybos pirmininko išduotą įgaliojimą dėl kreditų suteikimo ir veikiantis vadovaudamasis banko valdybos priimtais nutarimais) savo sprendimo įgyvendinimui privalo gauti reikiamą pritarimą, vadovaudamasis Sprendimų dėl paskolų suteikimo priėmimo tvarka (2007 m. gegužės 9 d. sprendimu patvirtinta Tvarka), arba įgaliotas asmuo savo sprendimo įgyvendinimui privalo gauti banko paskolų komiteto pritarimą (2004 m. gruodžio 31 d. sprendimu patvirtinta Tvarka). 31 punkte nustatyta, kad prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui turi būti kliento pastovios pajamos, pervedamos į banko sąskaitą. 35 punkte nustatyta, kad kredito darbuotojas (Banko padalinio darbuotojas, vykdantis klientų kreditavimo funkcijas) visų dokumentų, nurodytų šios tvarkos 34 punkte, gavimo dieną užregistruoja paraišką bei atlieka reikiamas užklausas. Jei paaiškėja, kad bankui pateikti klaidingi duomenys, kredito darbuotojas turi teisę nutraukti paraiškos nagrinėjimą, apie tai nedelsiant pranešdamas įgaliotam asmeniui ir klientui. 36 punkte nustatyta, kad jei kliento pateikti visi dokumentai ir patikrinta informacija yra teisinga, kredito darbuotojas tą pačią dieną pagal kliento mokumo ir kliento patikimumo įvertinimo skaičiuoklę įvertina kliento mokumą, t. y. nustato klientui maksimalų kredito dydį bei maksimalų kredito terminą ir savo išvadas bei pasiūlymus „Ataskaitos sprendimui priimti“ formoje pateikia įgaliotam asmeniui. 37 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl vartojimo kredito suteikimo priima banko padalinio įgaliotas asmuo, vadovaudamasis Sprendimų dėl paskolų suteikimo priėmimo tvarka.

Iš 35-37 punktuose nustatytos tvarkos matyti, kad kliento pastovių pajamų ir jas patvirtinančių dokumentų, taip pat finansinių įsipareigojimų fiziniams ar juridiniams asmenims vertinimas yra kredito darbuotojo – kredito vadybininko pareiga, kuris užregistruoja paraišką kreditui gauti, atlieka reikiamas užklausas, pagal kliento (šeimos) mokumo įvertinimo skaičiuoklę įvertina kliento mokumą, nustato klientui maksimalų kredito dydį ir maksimalų kredito terminą bei savo išvadas pateikia įgaliotam asmeniui – šiuo atveju (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininkui A. J., kuris priima sprendimą dėl vartojimo kredito suteikimo.

Nurodytą vartojimo kredito suteikimo tvarką patvirtino išteisintasis A. J., kuris apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jo pareiga buvo priimti įmonių vadovus, papasakoti apie banko teikiamas paslaugas, kokie įkainiai, paskolos ir kita. Įprastinė paskolos suteikimo tvarka buvo, kad visi reikalingi dokumentai paskolai suteikti: asmens tapatybės dokumentas, Sodros dokumentas, pažymos iš įmonių apie gaunamas pajamas, turto nuomos dokumentai ir kt. buvo pateikiami kredito vadybininkui. Jei klientas atitikdavo reikalavimus, kredito vadybininkai surašydavo sutartis, kurias jis patikrindavo ir pasirašydavo. A. J. tikrindavo rezultatą, ar asmuo atitinka sąlygas, o ne techninį turinį. Visus pateiktus dokumentus, skaičiuoklę jam pateikdavo kredito vadybininkai kartu su jau surašyta sutartimi. Duomenų teisingumą tikrindavo kredito vadybininkas. A. J. pasitikėjo vadybininkais, kad duomenys teisingi, kredito gavėjas patvirtindavo duomenų teisingumą paraiškoje. Kažkokio išskirtinio dėmesio G. D. ar kitiems klientams jie neteikė, sąlygos buvo visiems vienodos. G. D. dėl kiekvieno žmogaus nesitardavo, jo neperspėdavo, kad žmogui reiktų suteikti paskolą. Jokio išankstinio susitarimo su G. D., kad suteiks jo nurodytiems asmenims paskolas, nebuvo. G. D. kelis kartus tik paklausė, ar žmonės gali paimti paskolą, jis, kaip visada, pasakydavo, kad tegu pateikia visus reikiamus dokumentus, jei atitiks sąlygas, tai paskola bus suteikta. Kredito vadybininkams nedavė nurodymų, kad G. D. pateiktiems asmenims būtų suteiktos paskolos. Apie tai, jog G. D. pateikiami duomenys yra neteisingi, jis nežinojo, juolab, kad juos parašu patvirtindavo ir paskolų gavėjas. Pasirašydamas sutartis jis nežinojo, kad kreditai tiems asmenims negali būti suteikti. Laidavimo sutartys su G. D. buvo sudarytos kaip papildoma priemonė, laidavimo galėjo ir nebūti, paskolos vis tiek būtų suteiktos. Vėliau paaiškėjo, kad nėra ko iš G. D. išieškoti, o jiems laidavimas buvo kaip papildomas apsidraudimas. Su kaltinime nurodytais asmenimis, kurie nustojo mokėti kreditą 2009 m., jie atliko atitinkamą procedūrą, t. y. siuntė raginimus, priminimus, kai kurie žmonės atvyko į banką, su šiais žmonėmis kalbėjosi. Žmonės sakė, kad pinigus gavo G. D.. A. J. tik tada sužinojo, kad pinigai buvo paimti ne tų asmenų naudai (t. 24, b. l. 53-60).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. J. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nekito viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 15, b. l. 39-40, 43, 108, 146; t. 23, b. l. 36-37), tiek ir pirmosios instancijos teisme (t. 18, b. l. 185-189; t. 19, b. l. 67-81, 125-126) išteisintasis nuosekliai nurodė, kad jokio išankstinio susitarimo su G. D., jog suteiks jo nurodytiems asmenims paskolas, nebuvo ir kad pasirašydamas sutartis jis nežinojo, jog kreditai kaltinime nurodytiems asmenims negali būti suteikti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti šių parodymų nepatikimais ir juos atmesti, nes parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Anksčiau nurodytą vartojimo kredito suteikimo tvarką patvirtino ir liudytojai I. K., J. G., V. Š.. Liudytoja I. K. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji dirbo kreditų vadybininke banke, be jos buvo dar du kreditų vadybininkai: J. G. ir V. Š.. Jei klientas kreipdavosi dėl vartojimo paskolos išdavimo ir pateikdavo savo asmens duomenis, jie juos tikrindavo duomenų bazėse, Sodros bazėje, kreipdavosi į „A“ (duomenys pakeisti) centrą, prevencijos skyrių, kuris tikrindavo klientą ir jiems atsiųsdavo duomenis. Nebūdavo atvejų, kad jie nekreiptų dėmesio į prevencijos departamento pateiktus duomenis. Sodros duomenų bazėje matydavo kliento pajamas, susijusias su darbo užmokesčiu, tačiau nematydavo dienpinigių, individualios veiklos, išmokėtų avansų. Be atlyginimo, kad matytų kitas pajamas, klientas iš darbovietės pateikdavo pažymą, kuria, pagal taisykles, jie turėjo vadovautis. Toje pažymoje būdavo kliento pajamos, kurių Sodros duomenų bazėje niekas nematydavo. Jei žmogus dirba porą dienų ar mėnesį, tokiu atveju Sodros duomenų bazėje jo pajamos dar neatsispindi, vertindavo pagal pažymą iš darbovietės, kad asmeniui tikrai bus mokamas toks atlyginimas, skaičiuodavo tai kaip būsimas pajamas. Išduodant vartojimo kreditą, privalėjo vertinti ir individualios veiklos pajamas, jeigu žmogus vykdo individualią veiklą. Sprendimą dėl kredito priimdavo viršininkas, kuriam ji pateikdavo visus dokumentus, visus atsakymus iš duomenų bazių, visus pirminius dokumentus, visą paketą: pasų kopijas, Sodros kopijas, pažymas iš Sodros, iš darbovietės, kredito skaičiuoklę. Kai viršininkas priimdavo sprendimą, būdavo ruošiama vartojimo kredito sutartis. Klientą G. D. prisimena, jai jis buvo patikimas, dviejų statybinių įmonių vadovas. Jokių prašymų iš G. D., kurie būtų neteisėti, nėra gavusi. G. D. ateidavo į banką kaip įmonės vadovas ir pateikdavo pažymą, kad tai yra jo darbuotojas ir kad jis pas jį dirbs, ir kad jam bus mokamas toks atlyginimas. Vėliau G. D. būdavo tų asmenų laiduotojas. Kartais jis prašydavo, jog tą pažymą ji parašytų banke, kad tiesiog viskas vyktų greičiau. G. D. atsivestiems asmenims jokios išskirtinės sąlygos taikomos nebuvo. A. J. jai niekada neminėjo, kad G. D. atvestiems klientams sudarytų išskirtines sąlygas. Jeigu dokumentai neatitikdavo reikalavimų, dėl kreditų suteikimo spręsdavo viršininkas. Kai tie 40 asmenų negrąžino paskolų, informavo klientus, rašė jiems laiškus, jie buvo kviečiami į banką, buvo koreguojamos vartojimo kredito sąlygos. Vėliau paaiškėjo, kad tuos pinigus žmonės panaudojo ne sau. Jie sakė, kad pinigus atidavė G. D.. Iš G. D. dovanų nėra gavusi, tik moters dienos proga gavo gėlių, kaip ir visos kolegės. Dovanų čekių iš G. D. nėra gavusi (t. 24, b. l. 194-196).

Liudytojas J. G. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis dirbo banke kreditų vadybininku, turėjo administruoti paskolų išdavimą, įvertinti klientų mokumą, paruošti ataskaitas sprendimui dėl kredito išdavimo priimti. Spręsdamas, ar asmeniui galima suteikti vartojimo kreditą, liudytojas atsižvelgdavo į pajamas, turimus finansinius įsipareigojimus, kredito istoriją, ar klientas anksčiau neturėjo problemų su paskolom, ar nevėluodavo su mokėjimais. Pajamas jis vertindavo iš „Sodros“ duomenų bazės, pagal „Sodros“ sistemos duomenis. Jei iš „Sodros“ duomenų matyti, kad asmuo neturi pajamų tokio dydžio paskolai gauti, kartais jie priima sprendimą suteikti kreditą, spręsdami pagal pajamas iš kitų dokumentų: dokumentų iš darbdavio, kad asmuo gauna priedus prie algos arba dienpinigius, dokumentų, kuriuose registruotos visos pajamos iš individualios veiklos. Spręsdami dėl kredito išdavimo, jie vadovaujasi visa bylos medžiaga, nors „Sodros“ duomenys ir darbdavio pažymos duomenys nesutampa. Prieš rašydamas ataskaitą dėl kredito suteikimo, jis kreipdavo dėmesį ir į neigiamą informaciją. Kiek žino, jų bankas lojalesnis G. D. vadovaujamoms įmonėms nebuvo. Jam G. D. nebuvo atvedęs asmenų kredito gavimui. Niekada nebuvo banko valdytojo nurodymų, kad tam tikriems asmenims bet kuriuo atveju suteikti kreditą. A. J. niekada jo neprašė ir neliepė jam tvarkyti paskolinių dokumentų, neatsižvelgiant į pajamas, pažymas, kitus surinktus dokumentus (t. 27, b. l. 33-34).

Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti liudytojo V. Š. parodymai, kad jis nuo 2006 metų iki 2011 m. sausio 20 d. dirbo banke kreditų vadybininku. Jis turėjo išduoti paraiškas, suformuoti sandorį ir išduoti paskolą. Bankas turėjo prieigą prie „Sodros“ duomenų bazės. Minimalus reikalavimas potencialiam paskolos gavėjui buvo būti išdirbus ne mažiau 3 mėnesius. Jei nėra išdirbta 3 mėnesių, tikrinama „Sodroje“, ieškomos kitos pajamos. Jei nėra kitų pajamų, žmogus neturi teisės gauti kreditą. Jei asmuo norėdavo gauti kreditą, kredito vadybininkas išsiaiškindavo poreikį ir galimybes, gaunamas pajamas, šeimos sudėtį ir duomenis suvesdavo į kompiuterinę mokumo lentelę. Įvedus šiuos duomenis ir klientui nurodžius jo pageidaujamą gauti sumą, iškart gaunamas rezultatas ir klientui pasakoma, ar jis gali pretenduoti į paskolą. Jei viskas tinka, klientui pasakomos sąlygos, pasiūloma pildyti paraišką. Tada jis pasirašo, atšviečiamas asmens dokumentas, socialinio draudimo pažymėjimas. Po to pasakoma, kad klientui bus paskambinta, o per tą laiką atliekamas kliento tikrinimas. Kreditų vadybininkas turėjo sudaryti kompiuterinį sandorį. Po to viršininkas pasirašydavo ant sprendimo ir sandorį galima būdavo sudaryti jau su klientu. Po to klientas banke pasirašo sutartį, vadybininkas paleidžia kompiuterinę sistemą ir klientas gali eiti prie kasos pasiimti pinigus. Kuomet ruošiami dokumentai kreditui ir paaiškėja, kad jie neatitinka kriterijų, tai tų dokumentų viršininkui vadybininkai net neneša. 2006-2007 metais banko klientas buvo G. D. įmonė ir jis kaip fizinis asmuo, tačiau liudytojas išskirtinio dėmesio jam nematė (t. 18, b. l. 38-39).

Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad visais 39 kaltinime nurodytais atvejais kredito vadybininkų išvados būdavo suteikti asmenims vartojimo kreditą. Išteisintasis A. J., liudytojai I. K., J. G., V. Š. parodė, kad išskirtinio dėmesio G. D. nebuvo teikiama, G. D. atsivestiems asmenims buvo taikomos įprastinės vartojimo kredito suteikimo sąlygos, A. J. kaip klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas ir asmuo, kuris priima sprendimą dėl vartojimo kredito suteikimo, kreditų vadybininkams nedavė jokių neteisėtų nurodymų dėl sutarčių sudarymo G. D. atvestiems klientams. Nors I. K. pripažino, jog tam tikrais atvejais G. D. prašymu parašydavo pažymą apie G. D. valdomoje įmonėje dirbančio asmens gaunamą atlyginimą, tačiau tai buvo daroma tik dėl to, kad viskas vyktų greičiau ir nereiktų papildomai trukdyti kliento. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks kredito vadybininkės elgesys negali būti laikomas išskirtinių sąlygų sudarymu tam tikriems klientams. Be to, G. D. paaiškino, kad buvo asmenų, dėl kurių banko atstovai nurodė, jog vartojimo kreditas negali būti suteiktas, o G. B. nurodė, kad pats negavo kredito, nes neatitiko vartojimo kredito suteikimo sąlygų. Šie duomenys rodo, kad vartojimo kreditai būdavo išduodami ne visais atvejais. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodoma, jog kredito vadybininkai, tikrindami pateiktus dokumentus kredito suteikimui, t. y. UAB ,,I“ ir UAB ,,D“ darbo užmokesčio pažymas, tinkamai neatsižvelgė į Vartojimo kreditų teikimo tvarkų 15 punkte nurodytą šių pažymų turinį, todėl dėl nerūpestingumo ar aplaidumo neteisingai įvertino klientų mokumą, tačiau byloje nėra duomenų, kad kredito vadybininkai I. K., J. G., V. Š. ar klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas A. J. vartojimo kreditų suteikimo metu būtų žinoję, jog dokumentuose, pateiktuose dėl kredito suteikimo, nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, todėl tie 39 kaltinime nurodyti asmenys neatitinka Vartojimo kreditų teikimo tvarkų 23-29 punktų reikalavimų. Šios aplinkybės paaiškėjo tik atliekant ikiteisminį tyrimą.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad A. J., siekdamas turtinės naudos sau bei G. D. ir G. B., nesilaikė vidinių AB “A” (duomenys pakeisti) teisės aktų, reglamentuojančių kreditų suteikimo tvarką bei A. J., kaip vadovo, funkcijas, taip pat, kad A. J. ir G. D. veiksmai buvo sąmoningi, kryptingi ir suderinti, tačiau byloje nėra šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių duomenų. Nei G. D., nei A. J. nepatvirtino tarp jų buvus susitarimų išduoti tam tikriems asmenims vartojimo kreditus. Kreditų vadybininkai I. K., J. G. parodė, kad jokių susitarimų su G. D. dėl kreditų suteikimo nebuvo, A. J. niekada nebuvo nurodęs sudaryti su G. D. nurodytais asmenimis vartojimo kredito sutarčių ar pažeisti kredito suteikimo tvarką. Nors G. D. apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu (t. 14, b. l. 160-161, 185-186, 188; t. 15, b. l. 54-61, 62-65, 81, 157; t. 23, b. l. 56-57) ir nagrinėjant bylą Marijampolės rajono apylinkės teisme (t. 18, b. l. 169-174; t. 19, b. l. 67-81, 125-126) buvo nurodęs, kad prašydavo A. J. jo nurodytiems asmenims suteikti paskolas, A. J. jam padėdavo, už suteiktas paskolas A. J. ir I. K. atsilygindavo, tačiau apklaustas pirmosios instancijos teisme G. D. šių parodymų nepatvirtino. G. D. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad nė vienam banko darbuotojui, taip pat ir A. J. kaip klientų aptarnavimo skyriaus viršininkui už vartojimo kreditų išdavimą kaltinime nurodytiems asmenims nieko neatsilygino, tik Kalėdų proga padovanojo A. J. 3000 Lt vertės dovanų čekį, vadybininkams po 1000 Lt vertės dovanų čekius (t. 24, b. l. 37-42). A. J. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, jog jokių atsidėkojimų už tai, kad atitinkamiems asmenims suteikė vartojimo kreditus, iš G. D. nėra gavęs, tik vienintelį kartą Kalėdų proga yra iš pastarojo gavęs „Elektromarkt“ 3000 Lt vertės dovanų čekius. Tai buvo Kalėdų dovana daugiau ne jam, o bankui, A. J. čekius išdalino žmonėms. Jie, kaip bankas, taip pat dovanojo kitiems dideles dovanas, tai buvo Kalėdos, todėl A. J. to nesureikšmino (t. 24, b. l. 53-60). Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje,  G. D., pateikdamas asmenų, kurių vardu jis norėjo gauti kreditus, tikrovės neatitinkančius duomenis bankui, siekė apgauti banką ir jo darbuotojus, kad jo nurodytiems asmenims būtų suteiktas kreditas. Priešingu atveju, jei būtų buvęs susitarimas su A. J., kad jis suteiks kreditus G. D. nustatytiems asmenims, nebūtų reikėję pateikti tikrovės neatitinkančių duomenų. Be to, pats G. D. pripažino, kad ne visiems asmenims kreditai buvo suteikti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuosekliais A. J. parodymais, kad jokio susitarimo su G. D. nebuvo ir kad jis, kaip klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas, G. D. tik išaiškino vartojimo kreditų suteikimo sąlygas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad sudarant vartojimo kredito sutartis su Ž. A., R. V., M. J., Ju. T., Sa. B., L. Ž., G. S., V. M., M. P., J. T., N. B., A. S., M. N., A. Ž., R. A., N. K., E. V., A. U., K. K., Al. Ž., P. M., E. Š., E. P., V. J., D. P., M. U., Al. S., S. L., A. V., E. M., M. A., D. K., A. K., S. B., Va. M., Ai. V. (teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais kaip neteisėtai sudarytų nevertino vartojimo kredito sutarčių, sudarytų su P. R. ir V. P., kadangi jų pajamos buvo pakankamos vartojimo kreditui gauti) buvo padaryta klaidų, vertinant šių asmenų mokumą, tačiau šias klaidas padarė tiesiogiai savo darbą vykdę kreditų vadybininkai I. K., V. Š. ir J. G., kurie pateikė A. J. ataskaitas sprendimo priėmimui, siūlydami suteikti šiems asmenims vartojimo kreditus. Šią išvadą teismas padarė ir remdamasis AB “A” (duomenys pakeisti) pozicija, išdėstyta 2010 m. spalio 21 rašte, kuriame nurodoma, kad atlikus banko vidinį patikrinimą, nustatyta, jog suteikiant paskolas šioje byloje kaltinime nurodytiems asmenims, nebuvo tiksliai laikomasi banko valdybos patvirtintos Vartojimo kreditų teikimo tvarkos bei banko valdybos patvirtinto Sprendimų dėl paskolų suteikimo priėmimo tvarkos reikalavimų, nurodytų tvarkų nesilaikymas pasireiškė tuo, kad suteikiant kreditą buvo netinkamai įvertintos kredito gavėjo gaunamos pastovios pajamos (į kredito gavėjo mokumo skaičiuoklę įtrauktas jų dydis nepagrįstas bankui priimtinais dokumentais), bet bankas neturi pagrindo teigti, kad baudžiamojoje byloje tiriamų vartojimo paskolų išdavimo atveju atsakingi Banko darbuotojai apskritai nesilaikė banko nustatytos vartojimo paskolų išdavimo tvarkos, tačiau besikreipiančių dėl paskolos asmenų pajamos buvo tikrinamos neatidžiai ir nenuosekliai (t. 2, b. l. 172-173).

Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad A. J., kaip klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas ir asmuo, kuris priima sprendimą dėl vartojimo kredito suteikimo, pasirašydamas jam kredito vadybininkų pateiktas vartojimo kredito sutartis, nerūpestingai atliko savo pareigas, pasitikėdamas kreditų vadybininkais nepatikrino, ar jų pateikti dokumentai atitinka Vartojimo kreditų teikimo tvarkos reikalavimus. Tačiau tokie A. J. veiksmai pagrįstai nevertinti kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, vertinant baudžiamosios atsakomybės taikymo įmonės vadovui pagrįstumą, yra pabrėžta, kad teisinė sistema turi užtikrinti tai, kad asmenys nebijotų eiti vadovo pareigų dėl pernelyg griežtų atsakomybės standartų, taikomų galimų klaidų atžvilgiu; bendrovės vadovams turi būti užtikrinta teisė priimti rizikingus verslo sprendimus, nes tai viena esminių įmonės ekonominio efektyvumo didinimo priemonių; teisėsaugos institucijos neturėtų nepagrįstai kištis į vadovų veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-518/2014). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/2013, 2K-7-251/2013, 2K-518/2014). Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, jog A. J. AB ,,A“ (duomenys pakeisti) vardu sudarydamas vartojimo kredito sutartis, kurios, jų vykdymo atveju, būtų buvusios bankui pelningos, tai darė turėdamas tikslą padaryti bendrovei žalą, iššvaistyti bendrovės lėšas. Sutarčių sudarymo metu A. J. nebuvo žinoma, kad šios sutartys nebus įvykdytos. Be to, šioje byloje nėra nustatyta, kad banko turtas buvo perleistas neatlygintinai, kadangi daugiau nei du metus buvo mokamos paskolos ir palūkanos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymas įmonės vadovui už netinkamą disponavimą patikėtu ar jo žinioje esančiu turtu turi būti pagrįstas išvada, kad tokie vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas ir kad buvo esmingai pasunkintos galimybės ginti pažeistas teises civilinėmis arba administracinėmis teisinėmis priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-297-222/2016, 2K-458-942/2016 ir kt.). Šiuo atveju tiek kaltinamajame akte, tiek prokurorės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepagrindžia šių sąlygų baudžiamajai atsakomybei taikyti. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra duomenų, kad A. J. savo veiksmais sąmoningai sumenkino ar siekė sumažinti kreditoriaus AB ,,A“ (duomenys pakeisti) galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis arba užkirto tam kelią, nes paskolas paėmę asmenys yra žinomi, A. J. niekur nesislapstė, jokių duomenų, sudarydamas sutartis neklastojo ir neteisėtų nurodymų banko darbuotojams nedavė, pats civilinis ieškovas pripažįsta, kad paskolos buvo galiojančios, tačiau iki šiol nepasinaudojo savo teise prisiteisti ir išieškoti negrąžintas paskolų dalis, palūkanas bei delspinigius iš vartojimo paskolų gavėjų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. J. aukščiau aptarti veiksmai negali būti pripažinti turinčiais BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių, todėl A. J. buvo pagrįstai išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai, kad šioje veikoje nėra nusikaltimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai, todėl toks išteisintojo veikos juridinis įvertinimas neužkerta kelio žalą patyrusiam asmeniui – AB ,,A“ (duomenys pakeisti) reikalauti jos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

Dėl civilinio ieškinio.

Prokurorė apeliaciniame skunde prašo priteisti AB “A” (duomenys pakeisti) naudai nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti: solidariai iš G. D. ir A. J. 303 588,64 eurus; solidariai iš G. D., G. B. ir A. J. 8 690,90 eurų. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi atmetus prokurorės apeliacinį skundą dėl G. D. ir G. B. veikų perkvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei A. J. pripažinimo kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti ir pastarojo prokurorės apeliacinės skundo prašymo.

AB ,,A“ (duomenys pakeisti) byloje buvo pateikęs civilinį ieškinį su priedais 1 035 222,38 Lt (299 821,12 Eur) sumai (t. 3, b. l. 147-193), patikslintą ieškinį 1 048 720, 93 Lt (303 730,58 Eur) sumai (t. 3, b. l. 197-207), patikslintą civilinį ieškinį 303 588,64 Eur sumai, kurį sudaro 288 069,72 Eur negrąžinti kreditai, 12 592,54 Eur nesumokėtos palūkanos, 2 926,37 Eur nesumokėti delspinigiai (t. 25, b. l. 80-81), kuriuos buvo prašoma priteisti: 303 588, 64 Eur žalos atlyginimo solidariai iš A. J. ir G. D., o dalyje dėl 8 690,90 Eur žalos (8 300,74 Eur S. B. negrąžintas kreditas, 355,86 Eur nesumokėtos palūkanos, 34,30 Eur nesumokėti delspinigiai) atlyginimo solidariai iš A. J., G. D. ir G. B..

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi civilinis ieškinys visiškai ar iš dalies patenkinamas tik priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip matyti, BPK tiesiogiai nėra nustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties. Priėmus teismo sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta kaltininko pareiga atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Vadinasi, tokiam asmeniui negali būti įgyvendinama baudžiamoji atsakomybė, t. y. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2006, 2K-216/2010, 2K-285-222/2015, 2K-375-693/2016). Tad nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikoma, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėtu paliko civilinio ieškovo AB ,,A“ (duomenys pakeisti) pareikštą civilinį ieškinį. Toks sprendimas yra pagrįstas ir atitinka teismų praktiką dėl civilinio ieškinio išsprendimo, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Be to, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu A. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, buvo išteisintas, nepadarius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, AB ,,A“ (duomenys pakeisti) civilinis ieškinys A. J. taip pat pagrįstai paliktas nenagrinėtu. Nurodytas teismo sprendimas neužkerta kelio civiliniam ieškovui atitinkamą ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r ė :

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                    Svajūnas Knizleris

                                                                                    Aloyzas Kruopys

                                                                      Daiva Pranytė-Zalieckienė