Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2-1146-2009].doc
Bylos nr.: 2-1146/2009
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2-1146/2009

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

Lietuvos apeliacinis teismas

 

Nutartis

Lietuvos respublikos vardu

 

2009 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios bendrovės „Piciai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutarties, kuria patenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-2240-264/2009 pagal pagal ieškovo UAB „Statranga“ ieškinį atsakovui UAB “Piciai“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

 

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

 

n u s t a t ė:

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 100 741 Lt skolos, 22 776 Lt delspinigių, 12, 70 procentų dydžio metines palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 3 470 Lt sumokėtą žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, o jo nesant, ar  nepakankant, atsakovo lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, kurių bendra vertė 123 517  Lt.

Kauno apygardos teismas 2009 m. liepos 8 d. nutartimi prašymą tenkino, ieškinio reikalavimams užtikrinti nutarė areštuoti 123 517 Lt vertės atsakovui priklausančio ir esančio pas atsakovą ar trečiuosius asmenis kilnojamojo ir nekilnojamojo turto dalį, leidžiant atsakovui areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti. Nustačius, kad atsakovas neturi pakankamai kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, neviršijant ieškinio reikalavimo sumos, areštuoti ir atitinkamą lėšų, esančių atsakovui  priklausančiose sąskaitose Lietuvos Respublikos bankuose, dalį. Areštavus atsakovo lėšas, nutarė leisti atsakovui iš jų atsiskaityti su ieškovu, mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas. Areštuotą turtą paliko saugoti atsakovui. Nurodė, kad ieškinys yra turtinio pobūdžio, pareikšto reikalavimo suma yra didelė, todėl yra pagrindas manyti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Piciai“ prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas 123 517 Lt vertės turtas ir lėšos, panaikinti. Atsakovo pateiktus atskirojo skundo priedus – sutartis su tiekėjais – pripažinti konfidencialia informacija. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pagal šalių sudarytą statybos rangos sutartį ieškovas turėjo iki 2008 m. gruodžio 31 d. baigti statybos darbus, tačiau atsakovas net 79 dienas vėlavo priduoti atliktus darbus, susidarė 410 800 Lt delspinigių suma, todėl 2009 m. balandžio 23 d. ir 2009 m. birželio 15 d. jam buvo išsiųsti pranešimai apie įskaitymus. Atsakovas įskaitė 101 509,37 Lt, o 309 290,63 Lt ieškovas jam liko skolingas. Atsakovo atliktas įskaitymas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl ieškovas be pagrindo reikalauja priteisti jo nurodomas sumas. Be to, atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, be prašymo priteisti jo nurodomas sumas, taip pat prašo pripažinti negaliojančiais atliktus įskaitymus. Kadangi šis reikalavimas yra turtinis, ieškovas už jį turėjo sumokėti 3 030 Lt žyminį mokestį. Kadangi pareikštas ieškinys yra su trūkumais, teismas negalėjo jo priimti bei spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

2. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK nėra įtvirtinta realios grėsmės prezumpcija, o ieškovas, teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pagrįsti šios grėsmės buvimo faktą. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovas gali imtis, ar jau ėmėsi atitinkamų veiksmų, kurie gali pasunkinti priimto teismo sprendimo įgyvendinimą. Atsakovas yra įvykdęs savo pareigas, kylančias iš rangos sutarties, neketina kokiomis nors priemonėmis apsukinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstai ir neproporcingai varžo atsakovo teises. Apeliantas taip pat atkreipė dėmesį, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai, ar ši suma yra didelė, sprendžiama atsižvelgiant į atsakovo turimo turto vertę, gaunamas pajamas. Atsakovui ieškovo prašoma priteisti suma nėra didelė, nes vien jo įstatinis kapitalas sudaro 100 000 Lt.

3. Atsakovas yra privatus juridinis asmuo, užsiimantis restoranų veikla, kuri iš esmės yra susijusi su maisto tiekimu. Kadangi ieškovas keturis mėnesius vėlavo užbaigti darbus, atsakovas negalėjo pradėti savo planuojamos veiklos, negavo planuojamų pajamų, negalėjo vykdyti iš anksto sudarytų sutarčių su tiekėjais, todėl atsirado skolos tiekėjams, buvo pradėti skaičiuoti delspinigiai. Kadangi teismas areštavo atsakovo banko sąskaitoje esančias lėšas, net ir pradėjęs veiklą, atsakovas negali atsiskaityti su tiekėjais, įsipareigojimų vykdymas atidėtas neapibrėžtam laikui, tiekėjai skaičiuoja delspinigius ir taip dar labiau didėja skolos. Be to, atsakovui neatsiskaičius už prekes ir paslaugas, tiekėjai nesutinka toliau tiekti. Atsakovas taip pat neturi galimybės sudaryti naujų sutarčių su tiekėjais, nes neturi galimybių sumokėti už ateityje suteiktas prekes ir paslaugas. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės stabdo atsakovo veiklą, atsakovas iš savo vykdomos veiklos negauna pajamų, negali padengti skolų, todėl tampa nemokus ir gali net bankrutuoti. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ne užtikrina teismo sprendimo įvykdymą, o priešingai, padidina grėsmę, kad atsakovas taps nemokus ir negalės atsiskaityti ne tik su ieškovu, bet ir su kitais tiekėjais.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Statranga“ prašo atsakovo atskirojo skundo netenkinti ir Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas atskirajame skunde nepagrįstai analizuoja ieškinio pagrindą ir dalyką, bando įrodyti teismui, kad ieškinys nepagrįstas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neturi vertinti materialinio reikalavimo pagrįstumo bei kitų su ieškiniu susijusių reikalavimų. Visos šios aplinkybės bus įvertintos bylą nagrinėjant iš esmės. Atsakovas atskirajame skunde taip pat nepagrįstai analizuoja pareikšto ieškinio atitikimą įstatymo reikalavimams, tai yra jo apmokėjimą žyminiu mokesčiu. Ieškiniu pareikštas reikalavimas dėl 123 517 Lt skolos priteisimo ir šis reikalavimas yra apmokėtas žyminiu mokesčiu. Reikalavimas pripažinti nepagrįstais atsakovo atliktus įskaitymus  yra tiesiogiai susijęs su pagrindiniu reikalavimu dėl skolos priteisimo. Be to, CPK nustato galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, tad ieškinio padavimas nėra būtina sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi ieškinys yra priimtas, teismas turėjo spręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Be to, didelė ieškinio suma yra pagrindas preziumuoti CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinio reikalavimo 123 517 Lt suma yra labai didelė ir, atsižvelgiant į sunkią ekonominę padėtį, objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nors atsakovas nurodo, kad nėra grėsmės, kad būsimas teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, jis nepateikė turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, todėl galima daryti išvadą, kad jis nepaneigė objektyvios grėsmės dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Nors ieškovas prie atskirojo skundo pridėjo sutartis su tiekėjais, skunde nėra nurodyta, kokias aplinkybes jos pagrindžia. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu šiuo metu atsakovo turtinė padėtis yra gera, tai nereiškia, kad padėtis negali pablogėti. Teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę patvirtina ir atsakovo nurodomos aplinkybės, kad jis negali atsiskaityti su tiekėjais, jo paties Kauno apygardos teismui pateiktame ieškinyje pripažintos aplinkybės. Be to, teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržo atsakovo veiklos, kadangi teismas pirmiausia nurodė areštuoti nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o tik jų nesant – lėšas.

 

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Tikimybė, jog sprendimą ateityje įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių, kurias teismui būtina įvertinti taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas, remdamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK144 str.). Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui gali lemti įvairios aplinkybės, tarp kurių paminėtina ir didelė ieškinio suma. Ieškinio sumos (reikalavimo) dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai vyksta didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.). Vien tik didelė pareikšto ieškinio suma pati savaime nėra vienintelis ir neginčytinas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl teismas turi įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurios patvirtina arba paneigia grėsmę, kad teismo sprendimas, kuris ieškovui gali būti palankus, gali būti neįvykdytas arba jo vykdymas gali pasunkėti.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrįstumo nagrinėjamoje byloje, pastebi, kad ginčas tarp ieškovo ir atsakovo kilo iš rangos teisinių santykių, ieškinys pareikštas dėl 123 517 Lt priteisimo, todėl teismas, įvertinęs šią aplinkybę, pagrįstai reikalavimo sumą laikė didele ir sprendė, kad dėl to gali padidėti teismo sprendimo neįvykdymo rizika.

Skundžiamą nutartį apeliantas ginčija ir tuo pagrindu, kad teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė atsakovo teises ir šios teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali tapti jo nemokumo priežastimi. Kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimam teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuomet pirmiausia areštuojamas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o tik jo nesant lėšos, yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.

 Kolegija taip pat pastebi, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina ieškinio pagrįstumo, todėl atsakovo argumentai, susiję su pareikšto ieškinio turiniu bei forma, nepaneigia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes šių priemonių taikymo metu teismas įvertina, ar šių priemonių netaikymas apsunkins teismo sprendimo, kuris ieškovui gali būti palankus, įvykdymą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.

Apeliantas atskirajame skunde prašo kartu su ieškiniu pateiktas sutartis su tiekėjais pripažinti konfidencialia informacija. Teismui pateiktose sutartyse yra nurodyta, kad sutartys yra konfidencialios.

Civilinio proceso kodekso 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Kadangi atsakovo ir prekių tiekėjų sudarytose sutartyse yra numatyta, kad jos yra konfidencialios, kolegijos nuomone, yra pagrindas manyti, jog gali būti atskleista komercinė paslaptis, todėl kartu su atskiruoju skundu pateiktos sutartys su tiekėjais pripažintinos nevieša bylos medžiagos dalimi.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo UAB „Piciai“ pateiktus atskirojo skundo priedus – sutartis su tiekėjais – pripažinti nevieša bylos medžiagos dalimi.

 

 

Teisėjai                                                                                                          Alė Bukavinienė

 

 

                                                                                                                     Danutė Gasiūnienė

 

 

                                                                                                                     Vigintas Višinskis