|
Civilinė byla Nr. 2-1146/2009
Procesinio sprendimo kategorija 110.1
|

Lietuvos apeliacinis teismas
Nutartis
Lietuvos respublikos vardu
2009 m. rugsėjo 10 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto
Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios bendrovės „Piciai“
atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutarties, kuria patenkintas prašymas dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-2240-264/2009 pagal pagal
ieškovo UAB „Statranga“ ieškinį atsakovui UAB “Piciai“ dėl skolos ir palūkanų
priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį
skundą,
n u s t a t ė:
Ieškovas prašė
priteisti iš atsakovo 100 741 Lt skolos, 22 776 Lt delspinigių, 12, 70 procentų
dydžio metines palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos
iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 3 470 Lt sumokėtą žyminį
mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje prašė taikyti laikinąsias
apsaugos priemones – areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei
turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba
trečiuosius asmenis, o jo nesant, ar nepakankant, atsakovo lėšas, esančias pas
atsakovą ar trečiuosius asmenis, kurių bendra vertė 123 517 Lt.
Kauno
apygardos teismas 2009 m. liepos 8 d. nutartimi prašymą tenkino, ieškinio
reikalavimams užtikrinti nutarė areštuoti 123
517 Lt vertės atsakovui priklausančio ir esančio pas atsakovą ar
trečiuosius asmenis kilnojamojo ir nekilnojamojo turto dalį, leidžiant
atsakovui areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei
uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti. Nustačius, kad atsakovas neturi
pakankamai kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, neviršijant ieškinio reikalavimo
sumos, areštuoti ir atitinkamą lėšų, esančių atsakovui priklausančiose
sąskaitose Lietuvos Respublikos bankuose, dalį. Areštavus atsakovo lėšas, nutarė
leisti atsakovui iš jų atsiskaityti su ieškovu, mokėti darbo užmokestį,
mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas. Areštuotą turtą paliko
saugoti atsakovui. Nurodė, kad ieškinys yra turtinio pobūdžio, pareikšto
reikalavimo suma yra didelė, todėl yra pagrindas manyti, kad, nesiėmus
laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti neįmanomas.
Atskiruoju
skundu atsakovas UAB „Piciai“ prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d.
nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas
123 517 Lt vertės turtas ir lėšos, panaikinti. Atsakovo pateiktus
atskirojo skundo priedus – sutartis su tiekėjais – pripažinti konfidencialia
informacija. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pagal šalių
sudarytą statybos rangos sutartį ieškovas turėjo iki 2008 m. gruodžio 31 d.
baigti statybos darbus, tačiau atsakovas net 79 dienas vėlavo priduoti atliktus
darbus, susidarė 410 800 Lt delspinigių suma, todėl 2009 m. balandžio 23 d.
ir 2009 m. birželio 15 d. jam buvo išsiųsti pranešimai apie įskaitymus.
Atsakovas įskaitė 101 509,37 Lt, o 309 290,63 Lt ieškovas jam liko
skolingas. Atsakovo atliktas įskaitymas atitinka teisės aktų reikalavimus,
todėl ieškovas be pagrindo reikalauja priteisti jo nurodomas sumas. Be to,
atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, be
prašymo priteisti jo nurodomas sumas, taip pat prašo pripažinti negaliojančiais
atliktus įskaitymus. Kadangi šis reikalavimas yra turtinis, ieškovas už jį
turėjo sumokėti 3 030 Lt žyminį mokestį. Kadangi pareikštas ieškinys yra
su trūkumais, teismas negalėjo jo priimti bei spręsti laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo klausimą.
2. Pagrindas
taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo
įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK nėra įtvirtinta
realios grėsmės prezumpcija, o ieškovas, teikdamas prašymą dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, turi pagrįsti šios grėsmės buvimo faktą. Ieškovas
nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovas gali imtis, ar jau ėmėsi
atitinkamų veiksmų, kurie gali pasunkinti priimto teismo sprendimo
įgyvendinimą. Atsakovas yra įvykdęs savo pareigas, kylančias iš rangos
sutarties, neketina kokiomis nors priemonėmis apsukinti būsimo teismo sprendimo
įvykdymą. Teismo priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
nepagrįstai ir neproporcingai varžo atsakovo teises. Apeliantas taip pat
atkreipė dėmesį, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, nes tai, ar ši suma yra didelė, sprendžiama
atsižvelgiant į atsakovo turimo turto vertę, gaunamas pajamas. Atsakovui
ieškovo prašoma priteisti suma nėra didelė, nes vien jo įstatinis kapitalas
sudaro 100 000 Lt.
3. Atsakovas
yra privatus juridinis asmuo, užsiimantis restoranų veikla, kuri iš esmės yra
susijusi su maisto tiekimu. Kadangi ieškovas keturis mėnesius vėlavo užbaigti
darbus, atsakovas negalėjo pradėti savo planuojamos veiklos, negavo planuojamų
pajamų, negalėjo vykdyti iš anksto sudarytų sutarčių su tiekėjais, todėl
atsirado skolos tiekėjams, buvo pradėti skaičiuoti delspinigiai. Kadangi
teismas areštavo atsakovo banko sąskaitoje esančias lėšas, net ir pradėjęs
veiklą, atsakovas negali atsiskaityti su tiekėjais, įsipareigojimų vykdymas
atidėtas neapibrėžtam laikui, tiekėjai skaičiuoja delspinigius ir taip dar
labiau didėja skolos. Be to, atsakovui neatsiskaičius už prekes ir paslaugas,
tiekėjai nesutinka toliau tiekti. Atsakovas taip pat neturi galimybės sudaryti
naujų sutarčių su tiekėjais, nes neturi galimybių sumokėti už ateityje
suteiktas prekes ir paslaugas. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pritaikytos
laikinosios apsaugos priemonės stabdo atsakovo veiklą, atsakovas iš savo
vykdomos veiklos negauna pajamų, negali padengti skolų, todėl tampa nemokus ir
gali net bankrutuoti. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ne
užtikrina teismo sprendimo įvykdymą, o priešingai, padidina grėsmę, kad
atsakovas taps nemokus ir negalės atsiskaityti ne tik su ieškovu, bet ir su kitais
tiekėjais.
Atsiliepimu į
atskirąjį skundą ieškovas UAB „Statranga“ prašo atsakovo atskirojo skundo
netenkinti ir Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartį dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas atskirajame
skunde nepagrįstai analizuoja ieškinio pagrindą ir dalyką, bando įrodyti
teismui, kad ieškinys nepagrįstas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo klausimą, teismas neturi vertinti materialinio reikalavimo pagrįstumo
bei kitų su ieškiniu susijusių reikalavimų. Visos šios aplinkybės bus
įvertintos bylą nagrinėjant iš esmės. Atsakovas atskirajame skunde taip pat
nepagrįstai analizuoja pareikšto ieškinio atitikimą įstatymo reikalavimams, tai
yra jo apmokėjimą žyminiu mokesčiu. Ieškiniu pareikštas reikalavimas dėl
123 517 Lt skolos priteisimo ir šis reikalavimas yra apmokėtas žyminiu
mokesčiu. Reikalavimas pripažinti nepagrįstais atsakovo atliktus įskaitymus
yra tiesiogiai susijęs su pagrindiniu reikalavimu dėl skolos priteisimo. Be to,
CPK nustato galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio
pareiškimo, tad ieškinio padavimas nėra būtina sąlyga taikyti laikinąsias
apsaugos priemones. Kadangi ieškinys yra priimtas, teismas turėjo spręsti ir
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Be to, didelė ieškinio suma yra
pagrindas preziumuoti CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes ir
taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinio reikalavimo 123 517 Lt
suma yra labai didelė ir, atsižvelgiant į sunkią ekonominę padėtį, objektyviai
padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nors atsakovas nurodo, kad
nėra grėsmės, kad būsimas teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, jis
nepateikė turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, todėl galima daryti išvadą,
kad jis nepaneigė objektyvios grėsmės dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo.
Nors ieškovas prie atskirojo skundo pridėjo sutartis su tiekėjais, skunde nėra
nurodyta, kokias aplinkybes jos pagrindžia. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad net
ir tuo atveju, jeigu šiuo metu atsakovo turtinė padėtis yra gera, tai
nereiškia, kad padėtis negali pablogėti. Teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę
patvirtina ir atsakovo nurodomos aplinkybės, kad jis negali atsiskaityti su
tiekėjais, jo paties Kauno apygardos teismui pateiktame ieškinyje pripažintos
aplinkybės. Be to, teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržo
atsakovo veiklos, kadangi teismas pirmiausia nurodė areštuoti nekilnojamuosius
ir kilnojamuosius daiktus, o tik jų nesant – lėšas.
Atskirasis
skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų
faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas
(CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties
negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329
straipsnis, 338
straipsnis).
Pažeista ar
ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas
teismo sprendimas, kuriuo patenkintas
ieškinys. Teismo sprendimas, kuriuo būtų
tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos
pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Tikimybė, jog
sprendimą ateityje įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti
tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių, kurias teismui būtina
įvertinti taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas,
remdamasis CPK
144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu
gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo
įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos
priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma
greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti
nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias
apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių,
teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti
arba pasidaryti neįmanomas (CPK144
str.). Grėsmę būsimo teismo sprendimo
įvykdymui gali lemti įvairios aplinkybės, tarp kurių paminėtina ir didelė
ieškinio suma. Ieškinio sumos (reikalavimo) dydis objektyviai gali padidinti
būsimo teismo sprendimo neįvykdymo
riziką. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti
arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai vyksta didelės sumos
turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo
teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos
apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.). Vien tik didelė pareikšto ieškinio suma pati
savaime nėra vienintelis ir neginčytinas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos
priemones, todėl teismas turi įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurios
patvirtina arba paneigia grėsmę, kad teismo sprendimas, kuris ieškovui gali
būti palankus, gali būti neįvykdytas arba jo vykdymas gali pasunkėti.
Teisėjų
kolegija, spręsdama dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrįstumo
nagrinėjamoje byloje, pastebi, kad ginčas tarp ieškovo ir atsakovo kilo iš
rangos teisinių santykių, ieškinys pareikštas dėl 123 517 Lt priteisimo, todėl
teismas, įvertinęs šią aplinkybę, pagrįstai reikalavimo sumą laikė didele ir
sprendė, kad dėl to gali padidėti teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
Skundžiamą
nutartį apeliantas ginčija ir tuo pagrindu, kad teismas, pritaikydamas laikinąsias
apsaugos priemones, pažeidė atsakovo teises ir šios teismo pritaikytos
laikinosios apsaugos priemonės gali tapti jo nemokumo priežastimi. Kolegija su
šiais atsakovo argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos
priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų proceso šaliai, tačiau
svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo
teisių daugiau nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra
nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis
ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek
laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimam teismo sprendimo
įvykdymui užtikrinti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo
taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuomet pirmiausia areštuojamas
nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o tik jo nesant lėšos, yra proporcingos
siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės,
teisėtų interesų pusiausvyrą.
Kolegija taip
pat pastebi, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
klausimą, nevertina ieškinio pagrįstumo, todėl atsakovo argumentai, susiję su
pareikšto ieškinio turiniu bei forma, nepaneigia būtinybės taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, nes šių priemonių taikymo metu teismas įvertina, ar šių
priemonių netaikymas apsunkins teismo sprendimo, kuris ieškovui gali būti
palankus, įvykdymą.
Atsižvelgdama
į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos teismo
2009 m. liepos 8 d. nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos
priemonės, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.
Apeliantas
atskirajame skunde prašo kartu su ieškiniu pateiktas sutartis su tiekėjais pripažinti
konfidencialia informacija. Teismui pateiktose sutartyse yra nurodyta, kad
sutartys yra konfidencialios.
Civilinio
proceso kodekso 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priimdamas viešame teismo
posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo
iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra
nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir
nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip
pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos,
profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma
paslaptis. Kadangi atsakovo ir prekių tiekėjų sudarytose sutartyse yra
numatyta, kad jos yra konfidencialios, kolegijos nuomone, yra pagrindas manyti,
jog gali būti atskleista komercinė paslaptis, todėl kartu su atskiruoju skundu
pateiktos sutartys su tiekėjais pripažintinos nevieša bylos medžiagos dalimi.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos
teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovo UAB
„Piciai“ pateiktus atskirojo skundo priedus – sutartis su tiekėjais –
pripažinti nevieša bylos medžiagos dalimi.
Teisėjai Alė
Bukavinienė
Danutė
Gasiūnienė
Vigintas Višinskis