Administracinė byla Nr. eAS-663-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02411-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kesko Senukai Lithuania“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1. panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2018 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. 1S-87(2018) (toliau – ir Nutarimas) ir pripažinti: a) pareigūnų veiksmus kopijuojant pareiškėjo darbuotojų darbo vietose rastą informaciją ir neatliekant sąsajumo vertinimo su tyrimo objektu neteisėtais, nes tokiu būdu pareigūnai pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktų nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnyje garantuojamą teisę į privatumą bei pripažinti šio tyrimo veiksmo metu surinktus įrodymus neteisėtai surinktais; b) pareigūnų veiksmus kopijuojant pareiškėjo darbuotojų elektroninio pašto dėžučių turinį visa apimtimi ir neatliekant sąsajumo vertinimo su tyrimo objektu neteisėtais, nes tokiu būdu pareigūnai pažeidė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktų nuostatas ir Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojamą teisę į privatumą, bei pripažinti šio tyrimo veiksmo metu surinktus įrodymus neteisėtai surinktais; c) pareigūnų veiksmus kopijuojant pareiškėjo darbuotojų kompiuteriuose rastus kitus nei (b) punkte nurodytus elektroninius duomenis ir neatliekant sąsajumo vertinimo su tyrimo objektu neteisėtais, nes tokiu būdu pareigūnai pažeidė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 d. 1, 3, 4 punktų nuostatas ir Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojamą teisę į privatumą, bei pripažinti šio tyrimo veiksmo metu surinktus įrodymus neteisėtai surinktais; 2. panaikinti Tarybos Nutarimą ir pripažinti šiuo pareigūnų veiksmus bei visą patikrinimą neteisėtai atliktus viršijant įgaliojimus: a) pareigūnų veiksmus vengiant informuoti ir klaidinant pareiškėją apie patikrinimo pobūdi ir tikslus, darant papildomą psichologinį spaudimą. Tokiu būdu pareigūnai pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 punktus, Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 4 dalį; b) pareigūnų veiksmus tinkamai nesupažindinant pareiškėjo su jo teisėmis ir pareigomis atliekant patikrinimą bei nesudarė galimybių pareiškėjui tinkamai pasinaudoti jam suteiktomis teisėmis. Tokiu būdu Tarybos pareigūnai viršijo Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 ir 4 dalyse suteiktus įgaliojimus bei pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą; c) pareigūnų veiksmus ribojant pareiškėjo darbuotojams galimybę skambinti ir konsultuotis su advokatais. Tokiu būdu pareigūnai pažeidė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, Konstitucijos 31 straipsnį ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktus; d) pareigūnų veiksmus ribojant pareiškėjo darbuotojams galimybę skambinti ir komunikuoti tarpusavyje bei su trečiaisiais asmenimis. Tokiu būdu pareigūnai pažeidė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalį ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktus; e) pareigūnų veiksmus ribojant pareiškėjo darbuotojams galimybę palikti darbo patalpas pasibaigus darbo valandoms. Tokiu būdu pareigūnai pažeidė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2018 m. liepos 30 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas akcentavo, kad, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimais, ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ir pareigas, sukelia teisines pasekmes, kai inicijuojamas procesas nėra beprasmis. Priimtas aktas turi būti vertinamas žvelgiant į jo priėmimo kontekstą, ar savarankiškas procesas dėl skundžiamo akto gali būti inicijuojamas, ar būtų apginti realiai pareiškėjo interesai. Atsakymas dėl tokio savarankiško proceso inicijavimo turi būti pateikiamas, viena vertus, atsižvelgus į konkrečių faktinių aplinkybių kontekstą, į tai, kaip pateiktas prašymas yra susijęs su tam tikromis teisės aktų numatytomis procedūromis, kita vertus, turi būti įvertinama ir tai, kad asmeniui tokiu priimtu sprendimu nebūtų visiškai apribojama teisė į teisminę gynybą skundžiant jo teisių, interesų pažeidimą (LVAT 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-884-858/2015, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Teismas nustatė, kad Taryba 2018 m. balandžio 17 d. nutarimu pradėjo tyrimą dėl ūkio subjektų, tame tarpe ir pareiškėjo, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams. Minėto nutarimo pagrindu Tarybos pareigūnai atliko patikrinimą pareiškėjo patalpose ir, kaip teigia pareiškėjas, paėmė visą medžiagą iš kompiuterių, mobiliųjų telefonų, nevertindami duomenų turinio. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo aiški patikrinimo apimtis, darbuotojai buvo suklaidinti policijos pareigūnų, buvo ribojama teisė kviesti advokatus ir kt. Pareiškėjas dėl pareigūnų veiksmų su 2018 m. birželio 18 d. skundu kreipėsi į Tarybą, kuri Nutarimu pareiškėjo skundo netenkino.

Iš Nutarimo turinio teismas nustatė, kad juo yra išspręstas pareiškėjo keliamas ginčas, susijęs su Tarybos pareigūnų atlikto patikrinimo eigos procedūromis, t. y. dėl Tarybos pareigūnų veiksmų (elgesio), atliekant patikrinimą pareiškėjo patalpose, teisėtumo, o tai reiškia, kad Nutarimas yra tarpinio pobūdžio procedūrinis dokumentas, kuris vertintinas kaip negalintis sukelti materialinio pobūdžio pasekmių, todėl negali būti skundžiamas KĮ 32 straipsnio 3 dalies tvarka. 

Teismas darė išvadą, kad teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl Tarybos Nutarimo, kaip individualaus akto panaikinimo, yra negalimas, nes toks skundas yra nenagrinėtinas teismų. Pareiškėjui teisines pasekmes sukels administracinis sprendimas, kuriuo bus užbaigtas Tarybos 2018 m. balandžio 17 d. nutarimu pradėtas tyrimas ir kurį pareiškėjas galės skųsti teismui. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju teismo atsisakymas priimti skundą nėra pareiškėjo teisės į teisminę gynybą visiškas apribojamas, nes skunde išdėstytus argumentus dėl Tarybos pareigūnų veiksmų atliekant patikrinimą 2018 m. balandžio 17 d. nutarimo pagrindu pareiškėjas galės ginčyti skųsdamas teismui galutinį Tarybos nutarimą. Pareiškėjo inicijuojamas ginčas yra susijęs su vientisos procedūros, kurios metu bus priimtas galutinis Tarybos nutarimas, teisėtumu ir pagrįstumu.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. nutartį ir išspręsti skundo priėmimo klausimą iš esmės.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į KĮ 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, t. y. į tiesiogiai šioje straipsnio dalyje įtvirtiną teisę apskųsti Tarybos Nutarimą, kuriuo yra išnagrinėjamas ūkio subjekto skundas dėl Tarybos įgaliotų pareigūnų veiksmų ir priimtų sprendimų, teismui ir pareiškėjo nurodytoje teisės normoje įtvirtintą teisę suvaržė. Skundo padavimo pagal nurodytą teisinį reglamentavimą sąlygos yra tik dvi, t. y. manymas, kad buvo pažeistos ūkio subjekto ar kito asmens teisės, ir skundo pateikimo teismui terminas, kuris dėl svarbių priežasčių gali būti atnaujinamas. Aplinkybė, kad patikrinimo metu pareigūnų atlikti neteisėti veiksmai yra susiję su Tarybos vykdomu tyrimu, nėra pagrindas nepriimti skundo. Tarybos pareigūnų veiksmai patikrinimo ūkio subjektų privačiose patalpose metu yra išimtinė procedūra, kuri neabejotinai riboja ūkio subjektų, kurių patalpose šie veiksmai atliekami, teises, todėl nurodytu reglamentavimu yra įtvirtinta speciali tokių veiksmų teisėtumo patikrinimo procedūra. Atsisakymas atlikti Tarybos pareigūnų veiksmų teisėtumo kontrolę, motyvuojant procedūros vientisumu, yra nepagrįstas, nes: skundo objektas yra Tarybos veiksmai, kuriuos, vadovaudamasis KĮ 25 straipsnio 2 dalimi, sankcionavo teismas, todėl ir jų atitiktį teismo nutarčiai ir kitiems teisės aktams taip pat turėtų atlikti teismas; patikrinimas yra savarankiška, konkreti ir apibrėžta procedūra, kurios pabaiga ir pradžia yra fiksuojama procedūriniais Tarybos pareigūnų įrašais; galutinis nutarimas pagal KĮ 33 straipsnio 1 dalį gali būti ir nepriimtas, todėl procedūriniai pareigūnų pažeidimai, kuriais buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės į gynybą, teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamumą liktų neapgintos. Teisę skųsti Nutarimą įrodo ir baudžiamajame procese taikytina praktika, pagal kurią neskundžiamų ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro veiksmų ir sprendimų nėra. Pareigūnų veiksmų teisėtumo kontrolės „perkėlimas“ į tyrimo pabaigą ne tik kad būtų nepateisinamas asmens teisių apsaugos požiūriu, bet ir sukeltų riziką pačiam tyrimui, kadangi sudarytų prielaidas galutines išvadas pagrįsti galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų pasėkoje surinktais įrodymais. Teisę apskųsti Nutarimą teismui patvirtina ir Nutarime nurodyta apskundimo teismui tvarka.

Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino Tarybos priimto Nutarimo esmę, neatsižvelgė į LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, rėmėsi netinkama nagrinėjamam atvejui praktika, todėl iš esmės klaidingai nusprendė, kad Nutarimas yra tarpinis sprendimas, kuris pareiškėjui nesukelia materialinio pobūdžio pasekmių ir tokiu būdu suvaržė pareiškėjo konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Tarybos pareigūnai viršijo jiems paskirtus įgaliojimus, t. y. didele apimti kopijavo su tyrimu nesusijusią informaciją, neatliko kopijuojamų duomenų sąsajumo su tyrimo objektu vertinimo, todėl pažeidė KĮ 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1, 3, 4 punktus bei pareiškėjo teisę į privatumą. Neatlikus šių veiksmų teisėtumo kontrolės, pareiškėjo identifikuoti pažeidimai yra tęsiami toliau ir neigiamai paveiks pareiškėjo interesus vėlesniuose Tarybos tyrimo etapuose. Atsižvelgiant į skundo dalyką bei pareigūnų atliktus veiksmus, Tarybai priėmus Nutarimą buvo neteisėtai patvirtintas pareigūnų patikrinimo metu atliktų veiksmų teisėtumas, todėl Nutarimas galutinai nulėmė akivaizdų tiesioginį poveikį pareiškėjo teisėms, įtvirtintoms Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau ­– ir Konvencija) 8 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnyje.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnų veiksmų apskundimas yra specialiai reglamentuota išankstinė neteisminė ginčų sprendimų tvarka, numatanti, jog šiuo klausimu priimti Tarybos sprendimai gali būti skundžiami teismui. Tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų atliekami veiksmai, kurie nėra tiesiogiai susiję su galutinio sprendimo šioje procedūroje priėmimu, sukelia savarankiškas materialines teisines pasekmes tikrinamam subjektui. Be to, teismas skundo priėmimo stadijoje neturi galimybės įvertinti, ar Tarybos Nutarimas sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamas klausimas –  Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti, teisėtumas.

Teisėjų kolegija, pareiškėjo atskirojo skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą, visų pirma, pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant ir taikant Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies („Teisę Konkurencijos tarybai apskųsti Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus turi ūkio subjektai ar kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų teisės. Skundas pateikiamas ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo sužinojimo apie skundžiamus veiksmus ar sprendimus dienos. Konkurencijos tarybos sprendimas dėl tokio skundo turi būti priimtas per dešimt dienų nuo skundo gavimo dienos“) ir 3 dalies („Jeigu skundą padavę ūkio subjektai ar kiti asmenys nesutinka su Konkurencijos tarybos sprendimu arba jeigu Konkurencijos taryba nepriėmė nutarimo per dešimt dienų, jie turi teisę paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo padavimas procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo nesustabdo.“), nėra pakitusi: kaip ir ankstesnėje, taip pat naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tik pabrėžta, kad minėtose normose eksplicitiškai įtvirtinta teisė apskųsti Konkurencijos tarybos darbuotojų veiksmus ir priimtus sprendimus bei tokios teisės realizavimo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1000/2014; 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-565-575/2018; 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-564-629/2018; 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-566-556/2018).

Tačiau tai savaime nereiškia, kad Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatos aiškintinos kaip įtvirtinančios teisę skųsti bet kokius, taip pat ir pasekmių nesukeliančius, tarpinius, Konkurencijos tarybos darbuotojų veiksmus ir priimtus sprendimus teismui: kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtos Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatos aiškintinos teisės aktų, reglamentuojančių asmens teisę keiptis į teismą, nuostatų kontekste.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011). Taigi ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ir pareigas, sukelia teisines pasekmes, kai inicijuojamas procesas nėra beprasmis. Nesant pirmiau nurodytų sąlygų skundą atsisakoma priimti nagrinėti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Be to, netgi nesant pagrindo teigti, kad aktas (veiksmas, sprendimas) nesukelia jokių teisinių pasekmių, sprendžiant, ar toks aktas patenka į Konkurencijos tarybos darbuotojų veiksmų ir priimtų sprendimų, kurie pagal Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas gali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, tarpą, turi būti vertinamas tokio akto priėmimo kontekstas, taip pat – ar realiai būtų apginti pareiškėjo interesai. Atsakymas dėl tokio savarankiško proceso inicijavimo turi būti pateikiamas, viena vertus, atsižvelgus į konkrečių faktinių aplinkybių kontekstą, į tai, kaip pateiktas prašymas yra susijęs su jau baigtomis procedūromis dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo (priimto Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo kvestionavimu kitame teisminiame procese); kita vertus, turi būti įvertinama ir tai, kad asmeniui tokiu priimtu sprendimu nebūtų visiškai apribojama teisė į teisminę gynybą skundžiant jo teisių, interesų pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-884-858/2015).

Ginčo atveju pakankamai akivaizdu, kad atskiro teisminio proceso dėl Konkurencijos tarybos darbuotojų aktų, kuriuos (veikimą / neveikimą) pareiškėjas prašo pripažinti neteisėtais, procedūros dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo metu pradėjimas, atsižvelgiant į pareiškėjo prašomą taikyti galimai pažeistų teisių gynybos būdą (iš esmės tik konstatuoti teisės aktų, reglamentuojančių atskirų tyrimo veiksmų atlikimą, pažeidimus ir kad pareiškėjo nurodyti įrodymai yra neteisėtai surinkti) nėra prasmingas, kadangi, netgi tenkinus tokį skundą, viena vertus, realiai pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o kita vertus – minėti Konkurencijos tarybos darbuotojų veiksmai pareiškėjo prašoma apimtimi gali būti įvertinti nagrinėjant galimą ginčą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo užbaigiama Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūra, arba, esant valstybės civilinės atsakomybės sąlygoms, ginčą dėl žalos atlyginimo, dėl ko pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti jo skundą, teisė į teisminę gynybą skundžiant jo teisių, interesų pažeidimą nėra ribojama ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentai šiuo aspektu (dėl, kaip teigiama, teisminės gynybos ribojimo) nėra pagrįsti.

Pažymėtina, kad iš esmės analogiško teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę skųsti pareigūnų aktus, aiškinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi vertinat ir kitose administracinėse procedūrose dėl pažeidimų tyrimo priimamus aktus.   

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai  aiškinęs ir taikęs procesinės teisės normas, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsniu, 151 straipsniu, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                        Laimutis Alechnavičius 

                        Arūnas Dirvonas 

                        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė