Baudžiamoji byla Nr. 2K–332/2006 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.6.2.
2.1.6.3.
2.2.5.5.
3.1.5.2.
3.1.5.13.
3.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Albino Sirvydžio, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant
L. Baužienei,
teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G.
D. gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. D.
nuteista pagal BK 307 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu
keturiems mėnesiams, pagal BK 22 ir 147 straipsnius – laisvės atėmimu dvejiems
metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos
iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų dviejų
mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Taip
pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis,
kuria nuteistosios G. D. ir jos gynėjo apeliaciniai skundai atmesti,
patikslinant, kad G. D. veika dėl pasikėsinimo parduoti kitą asmenį
kvalifikuotina pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 147 straipsnį.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
gynėjo ir nuteistosios, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro,
prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
G. D. Kauno apygardos
teismo 2005 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu nuteista už tai, kad 2004 m.
kovo 12 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kauno klube (duomenys neskelbtini)
sąvadavo prostitucijai E. K. ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens
už tai gavo 40 Lt dydžio piniginį atlygį, t. y. padarė nusikalstamą veiką,
numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje.
G. D. nuteista ir už
tai, kad 2004 m. kovo 18 d., apie 18 val., Alytuje, Naujojoje g. esančioje
automobilių stovėjimo aikštelėje, turėdama tikslą gauti turtinės naudos,
pasikėsino parduoti liudytojui Nr. 5, kuriam taikomas anonimiškumas, ir V. J.,
veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelį Nr. 2S–105,
nukentėjusiąją E. K., tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios,
nusikaltimo nebaigė, nes ši veika buvo kontroliuojama ir nutraukta teisėsaugos
institucijų pareigūnų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 ir 147
straipsniuose.
Apeliacinės instancijos
teismo nutartimi G. D. ir jos gynėjo apeliaciniai skundai atmesti; įvertinus
pirmosios instancijos teismo atliktą G. D. veikos kvalifikaciją tik pagal
BK 22 straipsnį, nenurodant jo dalies, ir BK 147 straipsnį kaip nuosprendžio
trūkumą, ištaisomą, nekeičiant nuosprendžio, vadovaujantis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo
Nr. 53 12 punktu, nuteistosios veika kvalifikuota pagal
BK 22 straipsnio 1 dalį ir 147 straipsnį.
Kasaciniu skundu
nuteistosios gynėjas prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 26 d.
nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartį
pakeisti: perkvalifikuoti G. D. veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir
147 straipsnio į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 1 ar 2
dalį bei skirti už šią veiką bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; taip pat
skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu už veikos, numatytos BK 307
straipsnio 1 dalyje, padarymą. Jei nebūtų rasta pagrindo skirti bausmes,
nesusijusias su laisvės atėmimu dėl vienos ar visų nusikalstamų veikų padarymo,
tuomet laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti (BK 75 straipsnis).
Taip pat jei nebūtų rasta pagrindo perkvalifikuoti G. D. veiksmus iš
BK 22 straipsnio 1 dalies ir 147 straipsnio į BK 22 straipsnio 1 dalį
ir 307 straipsnio 1 dalį, pritaikyti dėl šios G. D. nusikalstamos veikos BK 22
straipsnio 3 dalies ir BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas bei
paskirti jai švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 147 straipsnio
sankcijoje (BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktas), taip pat paskirti nuteistajai
galutinę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasaciniame skunde
nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo kolegija, spręsdama G. D.
nusikalstamos veikos pagal BK 147 straipsnį kvalifikavimo klausimą, nurodė, kad
byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji E. K. būtų kokiu nors būdu priklausoma
nuo G. D., ir padarė prieštaringą išvadą, kad E. K. pardavimo sandoriui
sėkmingai įvykus, atitinkami pirkėjai, jei jie nebūtų nusikalstamos veikos
imitacijos modelio dalyviai, galėtų visiškai kontroliuoti nukentėjusiąją.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad E. K.
buvo užverbuota dirbti prostitute Anglijoje, turėjo G. D. inkriminuoti ne
sunkų, o apysunkį nusikaltimą – ne pasikėsinimą parduoti E. K., o pasikėsinimą
pasipelnyti iš pastarosios prostitucijos arba pasikėsinimą sąvadauti jos
prostitucijai (BK 22 straipsnio 1 dalis, 307 straipsnio 1 dalis) ar
kvalifikuotą pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos (BK 22 straipsnio 1 dalis,
307 straipsnio 2 dalis). Taigi dėl teisėjų kolegijos konstatuotų
aplinkybių – nepriklausomos nuo G. D. E. K. užverbavimo dirbti prostitute
Anglijoje, jos pristatymo tariamiems suteneriams ir gavimo už tai atlygio, G.
D. veika galėtų būti griežčiausiai kvalifikuojama pagal BK 307 straipsnio 2
dalį. Pabrėžtina, kad už apysunkio nusikaltimo padarymą paskirta bausmė,
vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, gali būti atidėta,
konstatavus minėtame straipsnyje nurodytus bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus.
Tokie pagrindai, anot kasatoriaus, egzistuoja. Teismai netinkamai kvalifikavo
nuteistosios veiką – įstatymo leidėjas, prekybą žmonėmis įvardijęs kaip sunkų
nusikaltimą ir numatęs už jo padarymą griežtą laisvės atėmimo bausmę, turėjo
galvoje ne asmens verbavimą už atlygį prostitucijai kitoje valstybėje,
tarpininkavimą tarp prostitutės ir sutenerių ar net gabenimą prostitucijai
(asmens sutikimu, kaip yra konstatuota teismų šioje byloje) iš Lietuvos
Respublikos.
Kasatorius nurodo, kad,
analizuojant pokalbių tarp G. D. ir nusikalstamos veikos imitacijos modelio
vykdytojų išklotines bei kitus įrodymus, stebimas akivaizdus modelio vykdytojų
provokavimas ir išprovokavimas nuteistąją atlikti nusikalstamus veiksmus.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje sutinkama, kad visų pokalbių su G. D.
iniciatoriai buvo modelio vykdytojai, nukentėjusiosios „pirkimas“ truko ilgą
laiką, kiti gynybos argumentai dėl nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnyje,
padarymo provokacijos apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat
nepaneigti.
Kasatorius pažymi, kad
teismas, skirdamas G. D. bausmę, netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas,
būtent: BK 22 straipsnio 3 dalį, 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą,
54 straipsnio 2 dalies 4, 5, 6, 7 punktus, 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą,
3 dalies 3 punktą, 75 straipsnio 1 dalį. G. D. gynėjas pastebi, kad
nuteistajai turėjo būti pritaikytos BK 62 straipsnio 2 dalies 4
punkto nuostatos, nes byloje yra kitos tam būtinos BK 62 straipsnyje numatytos
sąlygos; pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nuteistosios veika
nutrūko pasikėsinimo stadijos metu, visiškai nesvarstė minėtų nuostatų taikymo
klausimo. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir
147 straipsnį, nurodytinos mažiausiai dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės
– G. D. visiškai prisipažino dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir
dėl jos gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ji nusikalto dėl
labai sunkios savo turtinės padėties: veikos padarymo metu buvo bedarbė, viena
augino ir išlaikė savo nepilnametę moksleivę dukterį, tiek tuomet, tiek šiuo
metu G. D. neturėjo jokios savarankiškos teisės į kokį nors gyvenamąjį būstą
(kurį jai tenka nuomotis), neturėjo ir neturi savo nuosavybe nekilnojamojo
turto ar pajamų (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės
instancijos teismo nutartyje teigiama, kad nėra nė vienos G. D. nusikalstamą
veiką lengvinančios aplinkybės, o BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta
atsakomybę lengvinanti aplinkybė teismo kolegijos nebuvo tinkamai nustatyta – privaloma
aiškiai konstatuoti, ar iš tiesų kaltininko turtinė padėtis nusikalstamos
veikos padarymo metu buvo labai sunki, ar tas asmuo nusikalto būtent dėl tos
labai sunkios turtinės padėties. Byloje nustatyta, kad G. D. inkriminuota
savanaudiško pobūdžio nusikalstama veika, taip pat tai, kad piniginės lėšos
buvo būtinos jai ir jos nepilnametei dukrai pragyventi; apeliacinės instancijos
teismo argumentas, kad G. D. išlaikydama dukrą vykdė įstatyminę pareigą,
anksčiau nurodytų aplinkybių nepaneigia, o jas tik patvirtina. Pabrėžtina, kad
tada, kai nustatomos akivaizdžios sąlygos, sudarančios pagrindą taikyti BK 62
straipsnio nuostatas, nedera kalbėti apie teismo diskreciją dėl jų taikymo.
Dėl pagal BK 307
straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės G. D. pažymima, kad ji yra akivaizdžiai per
griežta: straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios laisvės atėmimui
bausmės; nuteistosios veika pasireiškė vienu nedideliu epizodu, yra atsakomybę
lengvinanti aplinkybė – veika padaryta dėl labai sunkios nuteistosios turtinės padėties,
gautos pajamos nedidelės; be to, yra pagrindas taikyti BK 55 straipsnio
nuostatas.
Anot kasatoriaus, šiuo
konkrečiu atveju galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas
prieštarauja ir teisingumo principui, nes G. D. jai inkriminuotų veikų padarymo
metu nebuvo teista, turėjo ir turi gyvenamąją vietą, dirba ir būdama vieniša
motina išlaiko savo nepilnametę dukterį, kurios, be nuteistosios, nėra kam
išlaikyti, sunkinančių jos baudžiamąją atsakomybę aplinkybių nenustatyta, viena
iš G. D. inkriminuotų veikų nutrūko pasikėsinimo stadijos metu, nuo nusikaltimų
padarymo praėjo pakankamai daug laiko, per kurį nuteistoji nepadarė jokių
nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, susirado legalų darbą, toliau
išlaiko ir auklėja savo nepilnametę dukterį, kuri mokyklos gerai
charakterizuojama, tad nuteistajai turėtų būti skiriama su laisvės atėmimu
nesusijusi galutinė bausmė.
Kasacinis skundas
tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos
teismas netinkamai vadovavosi BPK 320 straipsniu ir apeliacinio skundo
argumentus dėl veikos kvalifikavimo teisingumo bei provokavimo padaryti
nusikalstamą veiką išnagrinėjo neišsamiai.
Dėl veikos
kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnį
Prekyba žmonėmis yra
vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama kaip BK
147 straipsnyje numatytas nusikaltimas tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo
pažeista. Nagrinėjamoje byloje nuteistosios veiką kvalifikuojant pagal BK 147
straipsnį privaloma konstatuoti, kad nukentėjusiosios E. K. asmens laisvė buvo
suvaržyta, palenkiant jos valią bent vienu iš BK 147 straipsnio (2005 m.
birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Nors
nagrinėjama veika buvo padaryta galiojant 2000 m. rugsėjo 26 d.
BK 147 straipsnio redakcijai, tačiau byloje būtina vadovautis šiuo
metu galiojančia BK 147 straipsnio redakcija, nes 2005 m. birželio 23
d. padarytais BK pakeitimais ir papildymais į nusikaltimo sudėtį įvedus
papildomus objektyviuosius požymius, veikų kvalifikavimo galimybės pagal BK 147
straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu naują BK 147 straipsnio redakciją yra
pagrindas laikyti atsakomybę švelninančiu įstatymu.
Nenustačius, kad laisvė
buvo suvaržyta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Tokiu
atveju gali būti tik sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos
iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą. Apeliacinės instancijos teismas
išvadą, kad sandoriui pavykus pirkėjai galėtų visiškai kontroliuoti E. K.,
grindė „analogiškų bylų praktika“. Toks įrodinėjimo būdas baudžiamojoje
teisenoje neleistinas. Nusikalstamos veikos požymiai kiekvienoje byloje turi
būti įrodomi toje byloje surinktais duomenimis. Informacija apie tai, kas tam
tikrais atvejais atsitinka prostitucija užsienio valstybėse užsiimančioms moterims,
nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad E. K. valia nagrinėjamu atveju
buvo palenkta.
Dėl provokavimo
padaryti nusikalstamą veiką
Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad nuteistoji buvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką. Šis apeliacinio skundo argumentas nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau tinkamai nebuvo paneigtas. Nustatyti, ar traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką yra itin svarbu tiek materialinės, tiek proceso teisės požiūriais. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Be to, bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu.
Nagrinėjamoje byloje galimos provokacijos problema kyla dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo. Nusikalstamos veikos imitacijos modelis yra BPK ir Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas veiksmas. Taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Tam būtina sąlyga yra tikslus įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų ir tvarkos laikymasis. Atliekant šį veiksmą negali būti provokuojama daryti nusikalstamą veiką. 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra išaiškinta, kad „...modeliu gali būti tik „prisijungiama" prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė.“ Konstitucinio Teismo nutarime analizuotos Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK nuostatos šiuo metu yra pasikeitusios, tačiau dėl to Konstitucinio Teismo išaiškinimai nėra mažiau svarbūs nagrinėjamai bylai. Nusikalstamos veikos imitacijos modelio ir provokacijos santykio problema išlieka aktuali ir galiojant naujai priimtiems norminiams teisės aktams. Jei taikant modelį provokuojama padaryti nusikalstamą veiką, žmogaus teisės yra pažeidžiamos nepriklausomai nuo to, kokios teisės normos tuo metu numato galimybę taikyti modelį. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas modelio taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime yra nurodyta, kam tenka pareiga tikrinti, ar atliekant modelį nebuvo provokuojama: „Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtu. Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas – teisminio nagrinėjimo dalykas.<...> Ar nebuvo daroma spaudimo asmeniui, kuriam taikomas modelis, ar nebuvo toks asmuo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą, – baudžiamojoje byloje sprendžia šią bylą nagrinėjantis teismas.“
Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas suponuoja teismų pareigą atliekant įrodymų tyrimą pirmosios ar (ir) apeliacinės instancijos teisme ex officio tikrinti, kad taikant modelį nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką. Tikrinimas turi būti atliekamas laikantis proceso teisingumo (sąžiningumo), rungimosi, šalių lygybės principų, tinkamai užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Būtinybė laikytis šių principų kyla iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Tai akivaizdžiai išreikšta 2003 m. liepos 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę (sprendimo santrauka lietuvių kalba skelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“, Nr. 20). Šis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas priimtas nagrinėjant skundus, kuriuose buvo nurodoma, jog pareiškėjai buvo išprovokuoti daryti nusikalstamas veikas, o nacionaliniai teismai paneigdami išprovokavimo versiją rėmėsi kaltinimo pateikiamais įrodymais, su kuriais negalėjo susipažinti gynyba. Taigi pagal spręstus klausimus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę yra itin glaudžiai susijęs su nagrinėjama baudžiamąja byla. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimas šiame Europos žmogaus teisių teismo sprendime konstatuotas, nes gynybai nebuvo leidžiama susipažinti su įrodymais apie svarbius faktus, kuriais kaltinimas neigė išprovokavimo versiją. Tokiu atveju, gynyba neturėjo galimybės pateikti visų argumentų dėl provokacijos versijos. Šiame sprendime taip pat nurodyta, jog tam, kad galėtų būti daroma išvada, ar iš tiesų buvo išprovokuota padaryti nusikaltimą, turi būti apsvarstoma daug faktorių, įskaitant policijos operacijos pagrindą, jos dalyvavimo darant nusikaltimą laipsnį ir pobūdį bei bet kokio policijos taikyto skatinimo ar spaudimo pobūdį.
Iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančio apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo galima spręsti, kad dalį duomenų teismas taip pat tyrė nuteistosios ir jos gynėjo neinformuodamas apie tiriamos informacijos turinį – medžiagos, kuria remiantis buvo sankcionuotas modelio taikymas, turinys nebuvo atskleistas bylos nagrinėjimo teisme dalyviams. Toks apeliacinio skundo argumentų dėl provokacijos paneigimo būdas pažeidžia anksčiau minėtus proceso principus, todėl nėra tinkamas. Vadinamoji ex parte (arba in camera) procedūra, t. y. duomenų tyrimas nedalyvaujant proceso dalyviams, jiems neleidžiant susipažinti su teismui pateikta informacija, yra sunkiai suderinama su teisinės demokratinės valstybės baudžiamajam procesui būdingais principais, todėl paprastai negali būti taikoma. Duomenys, kuriuos žino teismas, byloje dalyvaujantiems asmenims gali būti neatskleidžiami tik esant ypatingiems atvejams. Bylos Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas, remdamasis anksčiau priimtu sprendimu byloje Jasper prieš Jungtinę Karalystę, nurodė, kad tokia situacija galima, kai yra svarbių su kaltinamojo teisėmis konkuruojančių interesų (pvz., nacionalinis saugumas arba poreikis apsaugoti liudytojus nuo persekiojimo, arba siekis išsaugoti paslaptyje policijos tyrimo metodus).
Duomenys, kuriais remiantis nagrinėjamoje byloje daroma išvada, kad provokacijos nebuvo, o modeliu buvo prisijungta prie G. D. rengiamos ar daromos nusikalstamos veikos, ir kad G. D. veiką, dėl kurios ji yra kaltinama, būtų dariusi ir be modelio dalyvių įsikišimo, turi būti tiriami vadovaujantis nustatytomis įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje taisyklėmis, nes BPK 301 straipsnio 1 dalis draudžia nuosprendžius grįsti duomenimis, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pripažinęs šiuos duomenis įrodymais, teismas juos turi nurodyti priimame sprendime. Vienintelė išimtis, kai tam tikra informacija gali būti žinoma teismui, tačiau jos negali žinoti proceso dalyviai, yra numatyta BPK 202 straipsnyje, draudžiančiame atskleisti nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę nurodančius duomenis. Tai reiškia, kad, išskyrus BPK 202 straipsnyje numatytą išimtį, jokiais kitais atvejais bylą nagrinėjantis teismas negali turėti daugiau informacijos, nei jos turi proceso šalys. Nuosprendžio priėmimo negali lemti argumentai, kuriuos ginčyti proceso šalims nėra sudaromos galimybės. Antra vertus, įrodymų tyrimo teisme metu negalima ir nėra būtina atskleisti duomenų, kurie yra valstybės paslaptis ir negali būti išslaptinami. Jeigu tam tikrus duomenis, kuriuos tirti prašo proceso dalyvis ar nusprendžia išreikalauti teismas, yra atsisakoma pateikti nagrinėti teisme, turi būti aiškiai nurodamas įstatyme numatytas pagrindas, kuriuo remiantis informacija negali būti viešinama įrodymų tyrimo etapo metu.
Paneigdamas provokacijos
versiją apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo
1998 m. birželio 9 sprendimu byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją,
tačiau kasacine tvarka apskųstoje nutartyje nėra analizuojami visi šiame
Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime nurodyti kriterijai, pagal kuriuos
turėtų būti sprendžiama, ar policijos pareigūnų elgesys nebuvo provokuojantis.
Teisės į teisingą (sąžiningą) procesą pažeidimas buvo konstatuotas nustačius,
kad policijos pareigūnai neapsiribojo pasyviu tyrimu, bet paskatino pareiškėją
padaryti nusikalstamą veiką. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad:
policijos pareigūnų veiksmai nebuvo sankcionuoti teismo ir jo kontroliuojami;
policijos pareigūnai veikė nepradėję ikiteisminio tyrimo; pareiškėjas darė tik
tai, ko pageidavo pareigūnai, nebuvo jokių duomenų, iš kurių būtų galima
spręsti, kad pareiškėjas būtų linkęs daryti nusikalstamą veiką; pareigūnų
parodymai buvo svarbus kaltinamojo kaltės įrodymas; teisėsaugos įstaigos
neturėjo pakankamo pagrindo manyti, kad pareiškėjas daro nusikalstamas veikas;
pareiškėjas nebuvo teistas, nebuvo pareigūnams žinomas ir buvo nustatytas tik
per tarpininkus. Aptariamame Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime nėra
nurodyta, kiek nustatytų aplinkybių pakaktų konstatuoti Konvencijos pažeidimą.
Pažeidimas konstatuotas įvertinus nustatytų aplinkybių visumą. Akivaizdu, kad
kai kurie požymiai, lėmę Konvencijos pažeidimo konstatavimą Teixeira de
Castro prieš Portugaliją byloje, yra ir nagrinėjamoje byloje: nusikalstamos
veikos imitavimo modelis atliktas be teismo sankcijos; nevykstant ikiteisminiam
tyrimui; G. D. nebuvo teista; pareigūnų surinkti duomenys buvo svarbūs
kaltinantys įrodymai. Norint patvirtinti ar paneigti provokavimo versiją pagal
nustatytas įrodymų tyrimo teisme taisykles, turi būti ištirta reikšmingų
aplinkybių visuma. Ypač svarbu nustatyti, dėl kokių priežasčių ir esant kokioms
aplinkybėms buvo nuspręsta G. D. atžvilgiu taikyti modelį. Svarbus informacijos
šaltinis, nustatant šias aplinkybes, yra liudytojo, kuriam taikomas
anonimiškumas, parodymai.
Dėl anonimiškumo
taikymo
Nukentėjusiajam
ar liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas tik esant svarbioms priežastims,
dėl kurių turi būti užtikrinamas parodymus duodančio asmens duomenų slaptumas.
Daugelyje Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų yra nurodyta, jog tam, kad būtų
taikomas anonimiškumas, turi būti reikšmingas ir pakankamas pagrindas.
Anonimiškumo taikymo pagrindai ir tvarka nustatyta BPK 199 ir 200
straipsniuose. Būtina ir pirma anonimiškumo taikymo sąlyga (conditio sine
qua non) yra realaus pavojaus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų šeimos narių
arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui grėsmė.
Anonimiškumo taikymo pagrįstumas turi būti tikrinamas kiekvienoje baudžiamojoje
byloje. Nepatikrinęs, ar egzistuoja būtini anonimiškumo taikymo pagrindai ir
sąlygos, teismas negali liudytojo ar nukentėjusiojo, kuriam taikomas
anonimiškumas, parodymų laikyti pakankamai patikimais ir jais remtis priimdamas
apkaltinamąjį nuosprendį. Tokią išvadą pagrindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo
praktika. 2002 m. vasario 14 d. sprendime, priimtame byloje Visser prieš
Nyderlandus, Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas konstatuotas nustačius,
kad nagrinėjant bylą nebuvo išnagrinėtas anonimiškumo taikymo pagrįstumas.
Bylos Mechelen prieš Nyderlandus 1997 m. balandžio 23 d. sprendime
Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad išimtiniais atvejais anonimiškumas
gali būti suteikiamas policijos pareigūnui, nes pareiga duoti parodymus viešai
yra susijusi su policijos uždaviniais. Tai reiškia, kad tokiu atveju, kai
anonimiškumas gali būti suteikiamas įprastiniam liudytojui, gali nebūti
pakankamo pagrindo jį taikyti policijos pareigūnui.
Iš byloje
esančių teismo posėdžių protokolų ir teismų priimtų sprendimų nagrinėjamoje
byloje negali būti daroma išvada, kad teismai būtų kruopščiai patikrinę
anonimiškumo suteikimo liudytojui Nr. 5 pagrįstumą. Abejonių dėl būtinybės
taikyti šiam liudytojui anonimiškumą kyla ir dėl tos priežasties, kad
operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose yra nurodyti asmens, su kuriuo
telefonu bendravo G. D., vardas ir pavardė. Byloje su šiais protokolais kartu
pateiktose stenogramose nurodoma, kad jose užfiksuoti G. D. pokalbiai su
liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas ir kuris pokalbių metu prisistato kaip
„Vidas“. Proceso metu liudytojas Nr. 5 duoda parodymus apie bendravimo su G. D.
aplinkybes. Iš šių parodymų gali būti daroma tik viena išvada, kad operatyvinių
veiksmų atlikimo protokoluose nurodytas asmuo ir yra liudytojas Nr. 5. Jeigu
tokia išvada yra teisinga, tai yra nesuprantama, dėl kokių priežasčių šis
liudytojas negali būti apklaustas viešai, nes dokumente, kurį gali skaityti
visi bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, nurodžius asmens vardą ir pavardę,
anonimiškumo taikymas tokiam asmeniui tampa beprasmis.
Atkreiptinas dėmesys ir
į tai, kad nustačius, jog anonimiškumas taikytas pagrįstai, anonimiškai gautų
parodymų patikimumas turi būti tikrinamas labai atidžiai. Remdamasis ankstesne
praktika, byloje Visser prieš Nyderlandus Europos Žmogaus Teisių Teismas
pakartojo nuostatą, kad liudytojų parodymai, gauti anonimiškumo taikymo
sąlygomis, dėl kurių gynybos teisės negalėjo būti garantuojamos tokia apimtimi
kaip paprastai reikalaujama pagal Konvenciją, turi būti tikrinami ypač
atidžiai.
Dėl įrodymų
patikimumo
BPK 4 straipsnyje
nustatyta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Tai reiškia, kad
reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka. Tik atskirais
atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų įstatymų
numatyta tvarka. Tokių duomenų pripažinimo įrodymais galimybę numato BPK 20
straipsnio 1 dalis. Bet kuriuo atveju, kai baudžiamojoje byloje remiamasi
informacija, gauta ne pagal BPK, tokios informacijos įrodomoji vertė kelia daugiau
abejonių. Taip yra todėl, kad informaciją pagal kitus įstatymus surenka
asmenys, kurie iš viso arba bent tos informacijos rinkimo metu neveikia kaip
baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) subjektai, informacija renkama
neveikiant BPK numatytoms proceso dalyvių garantijoms, baudžiamojo proceso
principams. Jeigu vis dėlto baudžiamojoje byloje būtina remtis informacija,
surinkta ne pagal BPK, tos informacijos patikimumas turi būti tikrinamas,
išsiaiškinant, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos
informacija buvo gauta. 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarime yra
akcentuota teismų pareiga „...tikrinti ir vertinti visų jiems pateiktų įrodymų,
taip pat surinktų taikant modelį, teisėtumą, patikimumą, tikrumą, leistinumą“.
Visų duomenų, kuriais remiantis baudžiamojoje byloje gali būti daromos išvados,
patikimumas turi būti patvirtintas BPK nustatyta tvarka gautais duomenimis.
Toks įpareigojimas kyla iš BPK 20 straipsnio 4 dalies, nustatančios,
kad „įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima
patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais“. Ši BPK nuostata užkerta
galimybę apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik ar daugiausia duomenimis,
surinktais ne pagal BPK.
Nagrinėjamoje byloje
priimti sprendimai pagrįsti tiek duomenimis, gautais vykdant operatyvinę
veiklą, tiek ir atlikus BPK numatytus veiksmus surinkta informacija. Ypač
didelė reikšmė teikta ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems nukentėjusiosios
parodymams. BPK 307 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymas
bei aplinkybė, kad nukentėjusiąją buvo ketinama parduoti ir kitiems asmenims,
pirmiausia grindžiama šiais parodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į
tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausa atlikta ne visai laikantis BPK nustatytų
taisyklių. BPK 184, 185 straipsniai įpareigoja sudaryti galimybę nukentėjusiojo
apklausoje, kurią atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas, dalyvauti įtariamajam
ir jo gynėjui. Nagrinėjamoje byloje tai nebuvo padaryta ir taip nuteistajai
nebuvo užtikrinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6
straipsnio 3 dalies d punkte, BPK 44 straipsnio 7 dalyje numatyta teisė užduoti
klausimus kaltinimo liudytojams. Ši aplinkybė turi reikšmės vertinant
nukentėjusiosios parodymus.
Svarbiu G. D. kaltės
įrodymu byloje laikyti tarp G. D. ir modelio dalyvio „Vido“ vykusių pokalbių
įrašai, užfiksuoti vykdant operatyvinę veiklą. Apeliacinės instancijos teismas,
neigdamas provokavimo versiją, padarė išvadą, kad iš telefoninių pokalbių
stenogramų akivaizdžiai matyti, kad nuteistoji nebuvo skatinama, o pati siūlė
pirkti ne tik nukentėjusiąją, bet ir kitas merginas. Tačiau šių įrašų
patikimumas baudžiamajame procese nėra tinkamai patikrintas. Norint nuspręsti,
ar šių pokalbių turinys gali būti vertinamas kaip įrodymas, būtina
išsiaiškinti, ar pokalbiai užfiksuoti įstatymų nustatyta tvarka. Pokalbių
stenogramos byloje pateiktos su operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais,
kuriuose nurodoma, kad jie surašyti remiantis Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio
1 dalimi. Tai reiškia, kad į baudžiamąją bylą yra perduota išslaptinta
operatyvinė informacija. Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies
3 punkte numatyta, kad tokiame protokole turi būti nurodyti naudojamų
operatyvinių veiksmų pavadinimai. Baigtinis operatyvinių veiksmų sąrašas yra
pateiktas Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnyje: 5 dalyje nurodoma,
kad „Operatyviniai
veiksmai – operatyvinės veiklos priemonių, metodų, nusikalstamos veikos
imitacijos modelio ar kontroliuojamojo gabenimo naudojimas“; 6 dalyje yra
nurodytos operatyvinės veiklos priemonės – operatyvinėje veikloje
naudojamos
techninės priemonės ir operatyvinė įskaita; 7 dalyje paaiškinta,
kad techninės
priemonės gali būti naudojamos bendra ir specialia tvarka; 12 dalyje paaiškinta,
kokie yra operatyviniai metodai – tai operatyvinė apklausa, operatyvinė
apžiūra, operatyvinis patikrinimas, operatyvinis sekimas, agentūrinis metodas,
elektroninė žvalgyba. Tai reiškia, kad baigtinis operatyvinių
veiksmų sąrašas yra toks: techninių
priemonių naudojimas, operatyvinė įskaita, nusikalstamos
veikos imitacijos modelis, kontroliuojamas gabenimas operatyvinė apklausa,
operatyvinė apžiūra, operatyvinis patikrinimas, operatyvinis sekimas,
agentūrinis metodas, elektroninė žvalgyba. Būtent vienas ar keli iš šių
veiksmų turi būti nurodomi, surašant protokolą pagal Operatyvinės
veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje esančių
protokolų grafoje, skirtoje nurodyti operatyvinius veiksmus, yra įrašyta, kad
buvo daromas „slaptas garso įrašymas“. Tokio operatyvinio veiksmo Operatyvinės
veiklos įstatymas nenumato, todėl neaišku, kokiomis Operatyvinės veiklos
įstatymo normomis vadovaujantis buvo daromi telefoninių pokalbių tarp G. D. ir
„Vido“ įrašai bei pokalbio, įvykusio tarp šių asmenų, nukentėjusiosios ir
liudytojo V. J. prieš pat G. D. sulaikymą, įrašas. Nežinant, kokios normos
buvo taikytos, neįmanoma patikrinti, ar šie įrašai yra teisėti. Šią aplinkybę
būtina nustatyti bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina,
kad 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarime yra atkreiptas dėmesys į
tai, kad modelis neapima kitų operatyvinių veiksmų, kuriems numatyta atskira
sankcionavimo tvarka. Kaip minėta anksčiau, Konstitucinio Teismo nutarime yra
analizuojamos ankstesnės redakcijos Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos,
tačiau šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamų klausimų požiūriu galiojanti šio
įstatymo redakcija tik nežymiai skiriasi nuo redakcijos, kurios normų
konstitucingumas buvo tikrinamas, todėl Konstitucinio Teismo išaiškinimai
neabejotinai yra reikšmingi šiai bylai.
Dėl nenagrinėtinų
kasacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegija
nenagrinėja kasacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su nuteistajai
paskirtomis bausmėmis. Byla dėl neišsamiai išnagrinėto apeliacinio skundo
grąžinama apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas iš
naujo privalo tikrinti veikų kvalifikavimo teisingumą bei, vadovaudamasis
anksčiau nurodytais kriterijais, išnagrinėti modelio taikymo teisėtumo klausimą.
Dėl BK normų, reglamentuojančių bausmių skyrimo taisykles, taikymo gali būti
pasisakoma prieš tai nustačius, kad veikos yra kvalifikuotos teisingai ir kad
patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumas konstatuotas nepažeidžiant
BPK numatytų įrodinėjimo taisyklių.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Lietuvos
apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Albinas
Sirvydis
Benediktas
Stakauskas
Gintaras
Goda