(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008
m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Bakaveckas,
sekretoriaujant
Violetai Tamošiūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjai
D. Š.,
atsakovės
atstovui Ramūnui Valatkai,
viešame teismo posėdyje
išnagrinėjo pareiškėjos D. Š. skundą atsakovei Lietuvos
valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems
suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Širvintų
rajono apylinkės teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėja
D. Š. patikslintame skunde prašo priteisti iš Lietuvos
Respublikos, už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d.,
neišmokėtą darbo užmokestį – 93 785,56 Lt.
Patikslintame
skunde (b. l. 111–112) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m.
birželio 17 d. dekretu (duomenys
neskelbtini), 2001 m. birželio 25 d. dekretu (duomenys neskelbtini) ir 2007 m.
liepos 11 d. dekretu Nr. (duomenys
neskelbtini) buvo paskirta
Širvintų rajono apylinkės teismo pirmininke. 2006 birželio 22 d. Vilniaus
apygardos teismo pirmininko įsakymu Nr. P–226, nuo 2006 birželio 25 d. iki 2007
m. liepos 10 d., pareiškėjai buvo pavesta laikinai eiti Širvintų rajono
apylinkės teismo pirmininkės pareigas.
Iki
2000 m. sausio 1 d. pareiškėja gaudavo 1997 m. birželio 24 d. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų
teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo
departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „ Dėl
teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir
valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatyto dydžio atlyginimą, taikant koeficientą
2,5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494
šis koeficientas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo sumažintas iki 1,75. Pareiškėja
paaiškino, kad koeficiento mažinimas turėjo būti taikomas laikinai, nes pagal
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimus bet kokie mėginimai
mažinti teisėjų atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra vertinami kaip
kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.
Nuo
2003 m. birželio mėnesio, finansinei ir ekonominei padėčiai pagerėjus,
pareiškėjai atlyginimas buvo toliau mokamas pagal 1999 m. gruodžio 28 d.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1494. Pareiškėja remdamasi Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 liepos 12 d. nutarimu daro išvadą, kad atlyginimo
nepadidinimas, pagerėjus valstybės finansinei ir ekonominei padėčiai,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsakovės
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovė
su pareiškėjos patikslintu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 123–127) paaiškino, kad Lietuvos laisvosios rinkos
institutas atlikęs ekonominę ir finansinę ekspertizę išvadoje konstatavo, kad
1999 m. pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis:
„1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinant kitus ekonominius bei
finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui (angl. default)“.
Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 m., o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį
apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių.
Mano, kad tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti
teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000 m. sausio 1 d.
Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo V skirsnio 3
straipsnyje konstatuota, kad „esant tokiai faktinei situacijai, kai dėl 1999 m.
pabaigoje Lietuvoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties
valstybės biudžete nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek jų reikėjo
piniginėms kompensacijoms už išlikusį nekilnojamąjį turtą mokėti, ir kai 1999
m. pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties
neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui dar kurį laiką
atsiliepė, Seimas galėjo priimti sprendimą pailginti terminus, iki kurių
valstybė turi įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus sumokėti pinigines
kompensacijas už išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Konstitucinio Teismo 2007 m.
lapkričio 13 d. sprendimo III skirsnio 4 straipsnyje konstatuota: „Visuotinai
žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki
ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi
ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę
įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter
alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų
suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms
visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms
vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų
pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas
poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui,
vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo
nepaisyti. Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999
metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000-2001 metams; minėtos
ekonominės-finansinės krizės neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir
vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas
gana ilgai. Taigi tokiomis aplinkybėmis valstybės biudžetas (ir savivaldybių
biudžetai) galėjo būti peržiūrimas, išlaidos (asignavimai) galėjo būti
mažinamos“. Todėl dėl itin sunkios valstybės ekonominės-finansinės būklės
buvimo 1999 metais ginčo šiuo atveju neturėtų kilti, o itin sunkios valstybės
ekonominės-finansinės padėties trukmės padarytos išvados ekspertizės akte.
1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių
įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama 1999–2000 metų veiklos programą,
atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau
naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę nutarimų,
reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą
Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas
padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų
finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų
atlyginimus, valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialines garantijas:
panaikinti 2,5 karto atlyginimo didinimo koeficientai Mokestinių ginčų
komisijai, Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos,
Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei Specialiųjų tyrimo
tarnybos pareigūnams, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nariams,
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir teritorinių
valstybinių mokesčių inspekcijų pareigūnams (nutarimo 8, 10.1, 11, 12.1
punktai), sumažinti nuo 4 iki 2 atlyginimo padidinimo koeficientai
specialistams-ekspertams (nutarimo 5 punktas), panaikinti iki 2 kartų atlyginimo
koeficiento padidinimas Policijos departamento Organizuoto nusikalstamumo tyrimo
tarnybos ir jos padalinių pareigūnams (nutarimo 8 punktas), perpus sumažintas
maksimalus priedas už ištarnautus vidaus reikalų ir valstybės saugumo sistemose
metus (nutarimo 4 punktas). Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu,
siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti
neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus:
teisėjams, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui, valstybės saugumo
departamento generaliniam direktoriui, vidaus reikalų ministerijos vidaus
tarnybos dalinių vyriausiajam vadui, Policijos departamento generaliniam
komisarui, generalinio prokuroro pavaduotojams, generalinės prokuratūros
departamentų, valdybų ir skyrių vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams
bei Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiajam
prokurorui ir jo pavaduotojams; apygardų prokuratūrų vyriausiesiems prokurorams
ir jų pavaduotojams; miestų ir rajonų apylinkių prokuratūrų vyriausiesiems
prokurorams ir jų pavaduotojams; Lietuvos Respublikos valstybės saugumo
departamento generalinio direktoriaus pavaduotojams, specialios paskirties
įstaigų vadovams ir jų pavaduotojams, valdybų ir skyrių viršininkams bei jų
pavaduotojams, Vidaus reikalų ministerijos centrinio aparato departamentų
direktoriams ir jų pavaduotojams, Policijos departamento generalinio komisaro
pavaduotojams, vyriausiesiems komisarams ir vyresniesiems komisarams -
struktūrinių padalinių vadovams ir pavaduotojams, Tardymo departamento
direktoriui ir jo pavaduotojams, miestų ir rajonų policijos komisariatų
vadovams: vyriausiesiems komisarams, vyresniesiems komisarams, komisarams ir jų
pavaduotojams, kriminalinės policijos (tarnybos) vadovams; Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkui, jo pavaduotojams, skyrių
(vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų
pavaduotojams, grupių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas)
vadovams, teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų viršininkams, jų
pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas)
viršininkams, jų pavaduotojams; Muitinės departamento prie Finansų ministerijos
direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla
susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų
pavaduotojams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų
pamainų viršininkams; Revizijų departamento prie Finansų ministerijos
direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias
funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė
minėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei
daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso
nebetaikė. Kai kurie jų kreipėsi į teismus dėl nepagrįstai sumažintų
atlyginimų; šiose bylose Konstitucinis Teismas sprendė, ar toks sumažinimas
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48, 94, 131 straipsniui
(Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems
pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu
būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš
nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). 2000 m. kovo 31 d.
nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir Valstybės saugumo
departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su
kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas
mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 proc.
priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas.
Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas
diskriminacinio pobūdžio.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžio 1999 m. gruodžio 1
d. protokole Nr. 52 nurodyta, kad lėšų taupymo srityje Lietuvos Respublikos
Vyriausybė nusprendė sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų
grupių. Valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo
apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti
skirtingus darbo atlyginimo dydžius (Lietuvos
Konstitucinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas), todėl vertinant, ar
teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo
užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas)
mastus, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė siekė mažinti
disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis
mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,9 Lt, vidutinis
teisėjo atlyginimas – 7784,2 Lt. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų
atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo.
Tretysis
suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime (b.
l. 118–119) nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerija, šioje
administracinėje byloje yra įtraukta netinkama proceso šalimi. Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos kompetenciją nustato nuostatai, kurie
patvirtinti 1998 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.
1088. Pagal teisės aktus Lietuvos Respublikos finansų ministerijai nėra
suteikta teisė spręsti klausimų dėl teisėjų atlyginimų, jų mažinimo ar
didinimo. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 126 straipsnyje nustatyta, kad
teismai finansuojami iš valstybės biudžeto. Lietuvos Respublikos biudžeto
sandaros įstatymo 27 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos valstybės
biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, o valstybės biudžeto kasos operacijų
vykdymą organizuoja Lietuvos Respublikos finansų ministerija per Lietuvos
Respublikos kredito įstaigą.
Teisminio
bylos nagrinėjimo metu pareiškėja D. Š. palaikė patikslintą
skundą.
Atsakovės
atstovas su pareiškėjos patikslintu skundu nesutiko.
Skundas
tenkintinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1
dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės
pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šio svarbiausio teisės akto 109
straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje
vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra
nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3
dalis). Vadinasi, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas
įpareigoja įstatymų leidėją
nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas,
kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į
teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų
nustatytą darbo užmokestį yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą
pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam
būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės
aktus priklausantis darbo užmokestis. Ši asmens teisė yra ginama kaip
nuosavybės teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.; Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2004–12–13 nutarimas).
Pagal
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnį,
administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo
srityje. Teismas nevertina ginčijamo
administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio
tikslingumo požiūriu, o tik nustato,
ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos,
taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo
įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šio įstatymo 4 str. 1 d.
numato, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai,
šio straipsnio 4 d. nustato, kad administracinių bylų procesas vyksta pagal
administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų
procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu. Minimo įstatymo
5 str. numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų
nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo
teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Šis
administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjai sumažinto atlyginimo. Ginčo
teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos
Respublikos teismų įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas,
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997–06–24 nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos
teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo
departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997–06–30
nutarimas Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų
vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1999–12–28 nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1997–06–30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės
institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio
pakeitimo“, ir suformuota teismų praktika analogiškose bylose.
Lietuvos Respublikos Prezidentas,
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 11 punktu, 112 str.
ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro teikimą bei
Teisėjų tarybos patarimą iki 65 metų 1997–06–17 dekretu (duomenys neskelbtini) „Dėl
apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ D. Š. paskyrė Širvintų
rajono apylinkės teismo teisėja ir šio teismo pirmininke (b. l. 6–7). Lietuvos
Respublikos Prezidento 2001–06–25 dekretu (duomenys neskelbtini) „Dėl apylinkių teismų pirmininkų ir jų
pavaduotojų skyrimo“ pareiškėja paskirta Širvintų rajono apylinkės teismo
pirmininke naujai penkerių metų kadencijai (b. l. 8). Vilniaus apygardos teismo
pirmininko 2006–06–22 įsakymu Nr. P–226 „Dėl apylinkės teismo pirmininkės D. Š. “ jai pavesta laikinai eiti Širvintų rajono apylinkės
teismo pirmininko pareigas, kol įstatymų nustatyta tvarka bus paskirtas šio
rajono apylinkės teismo pirmininkas (b. l. 9). Lietuvos Respublikos Prezidentas
2007–07–11 dekretu (duomenys neskelbtini)
„Dėl apylinkių teismų pirmininkų skyrimo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 84 str. 11 punktu, 112 str. 4 ir 5 dalimis bei atsižvelgdamas į
Teisėjų tarybos pritarimą, Širvintų rajono apylinkės teismo teisėją D. Š. paskyrė Širvintų rajono apylinkės teismo pirmininke ( b
.l. 10).
Remiantis
bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai atlyginimas iki 1999–12–31 buvo
mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–24 nutarimą Nr. 666 „Dėl
Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos
Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo
apmokėjimo“ ir 1997–06–30 nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir
kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo
apmokėjimo“, o nuo 2000–01–01 D. Š. atlyginimas buvo
sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–12–28
nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–30 nutarimo Nr.
689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų
pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“.
Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-08 sprendime pabrėžė, kad kol
įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų
atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės
ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo
įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra
pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės
pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami
teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Lietuvos
Respublikos Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės
šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti
pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus,
taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Lietuvos
Respublikos Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio
reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams
nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl
savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti
atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų
leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių
įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Lietuvos Respublikos
Konstituciją.
Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluotoje oficialioje konstitucinėje
doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai
suponuoja, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Minėtas
Teismas 2006–03–28 nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines
ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą
galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės
ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi
būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams
pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro
itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų
atlyginimai negali būti mažinami taip, kad teismai negalėtų atlikti savo
konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė
tai atlikti būtų suvaržyta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K–P–187/2007, spręsdama
analogišką ginčą, 2007–02–21 nutartyje nurodė, kad Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo,
kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą
įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties,
rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar
pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109
straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjas ir
teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas,
klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų
trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines
(materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo
socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų
socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų
nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek
nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų
valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių
ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybės valdžios
institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius
reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių
elementų – teisinio saugumo principas – inter
alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto
nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos principų
ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių,
teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę
padėtį.
Pagal Lietuvos
Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo
ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Lietuvos
Respublikos Konstitucijos; Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų galiojimas
ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus
pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka
„teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės
biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip
ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti
tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų
atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti
diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante
žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas
(pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi
priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos
Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines
garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines
garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į
teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas
tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis;
tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir
finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik
laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas
pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso
pažeidimas.
Atsižvelgdama
į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo
dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995–12–06, 1999–12–21,
2001–07–12, 2006–03–28 nutarimuose ir 2000–01–12, 2006–08–08 sprendimuose
suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės
valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos
principais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė
sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997–06–24 nutarimu Nr. 666 ir 1997–06–30 nutarimu Nr. 689
nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Lietuvos Respublikos
Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų.
Minėtoje
nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, kad atlyginimas ieškovėms
(civilinė byla Nr. 3K–P–187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas
joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin
sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad
atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio
pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu
nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje
buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis
(atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad
sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo
atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra
pažeista, ir ją ginti.
Taigi iš
minėtos nutarties turinio matyti, kad sprendžiant šį ginčą yra svarbu
nustatyti, ištirti ir įvertinti: 1) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1999–12–28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo
susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis; 2) ar teisėjų
atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų
tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir
dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš
valstybės biudžeto; 3) ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų
atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Taip pat
pabrėžta, jog tik šių juridinių faktų visetas leistų konstatuoti pareiškėjo
atlyginimo sumažinimo teisėtumą.
Anksčiau
minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pažymima, kad proporcingumo
principas reikalauja, kad teisės aktais nustatytos teisinės priemonės turi būti
būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems ir
visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra),
jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, turėtų būti
mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš
biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas,
taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju
mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems
atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės
interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei
padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas
negalėtų būti didinamas.
Pagal Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1–2, 6 dalis,
įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą
nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka
konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei
atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai
išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis
priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais,
specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais,
dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Jokie įrodymai
teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal
vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos
aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo
ir protingumo kriterijais.
Teismas,
išanalizavęs Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1997 m. gruodžio 2 d.
įstatymo Nr. VIII–547 redakcija), Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1998 m. gruodžio
3 d. įstatymo Nr. VIII–949 redakcija), Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės
ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1999 m.
gruodžio 23 d. įstatymo Nr. VIII–1503 redakcija), Lietuvos Respublikos 2001
metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo
įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. IX–89 redakcija) nuostatas ir
paminėtų įstatymų turinio kontekste vertindamas atsakovo atsiliepime išdėstytus
motyvus mano, kad atsakovo argumentai turėtų būti vertinami sistemiškai su
visais šios bylos rašytiniais įrodymais, kas leistų teismui padaryti išsamias
išvadas dėl byloje reikšmingų
aplinkybių.
Analogiškoje
byloje Nr. 2A–3/2008 Lietuvos apeliacinis teismas 2007–11–22 nutartimi paskyrė
Lietuvos laisvosios rinkos institutui atlikti ekonomikos ir finansų ekspertizę.
Atsakovės atstovė, teikdama atsiliepimą, kartu teismui pateikė ir šį
ekspertizės aktą (b. l. 27–98). Šiame akte aptartos sąvokos, kurios reikšmingos
sprendžiant šį ginčą, t. y. ekonominė padėtis valstybėje, pasak ekspertų,
suprantama kaip rinkos dalyvių padėtis, o finansinė padėtis – kaip valstybės
finansų padėtis. Galimos įvairios finansinės ir ekonominės padėties variacijos
bei santykis – net esant gerai ekonominei padėčiai finansinė padėtis gali būti
bloga arba gera ir, atvirkščiai, bloga finansinė padėtis pati savaime
nesuponuoja ekonominės padėties buvimo bloga, be to, abi jos gali būti tiek
bloga, tiek gera.
Iš ekspertizės
akto matyti, kad BVP yra bendriausias šalies ekonomikos būklės atspindys –
augant ekonomikai, kai sukuriama daugiau pridėtinės vertės, kyla ir BVP, ir
atvirkščiai. BVP gali būti vertinamas buvusiomis to meto kainomis arba
palyginamosiomis tam tikro bazinio laikotarpio kainomis. Nuo 1995 m. iki 1998
m. realus BVP kilo vidutiniškai po 7 procentus kasmet, tuo tarpu 1999 buvo
užfiksuotas 1,5 procento BVP sumažėjimas. Nuo 2000 m. iki 2006 m. realus BVP
vėl tolygiai augo, vidutiniškai po 7,2 procento kasmet. Taip pat šis rodiklis
parodo, kad 1999 m. buvo sukurta daugiau gėrybių, tad padėtis buvo geresnė nei
1997 m. 1999 m. buvo net du neigiamo BVP augimo ketvirčiai, nors jie ir nesekė
vienas paskui kitą, bet parodo, kad 1999 m. Lietuvoje buvo trumpalaikės
recesijos požymių ir padėtis 1999 metais buvo blogesnė už 1997 m., kuriais BVP
augimas buvo stabilesnis. Listinguojamų akcijų indeksas nurodo, kad ekonominė
padėtis pablogėjo 1997 m. antroje pusėje, 1999 m. buvo blogesnė nei 1997 m., ir
pagerėjo 2003 m. pabaigoje. Pridėtinės vertės rodiklis rodo pridėtinės vertės
nežymų sumažėjimą 1999 m. ir kartu su kitų rodiklių pablogėjimu rodo ekonominės
padėties pablogėjimą 1999 m. 2002 metais pridėtinės vertės apimtys pasiekė
prieškrizinį lygį. 1999 m. buvo sukurta daugiau nominalios pridėtinės vertės,
nei 1997 m., tačiau, įvertinus tuo metu buvusią infliaciją padėtis abejais
laikotarpiais iš esmės laikytina tokia pačia. 1998 m. apyvarta augo 13 proc.,
tuo tarpu 1999 metais apyvarta smuko 5 proc. 2000–2005 m. apyvarta augo kasmet
vidutiniškai po 12,8 proc., ekonominė padėtis 1999 m. buvo geresnė nei 1997 m.
remiantis šiuo rodikliu, padėtis pablogėjo 1999 m., pagerėjo 2000 m. 1996–1998
m. bendrasis pelnas augo vidutiniškai po 37,6 proc., 1999 m. smuko beveik 3
proc., o 2000–2005 m. augo vidutiniškai po 17,4 proc. rodiklis pablogėjo 1999
m., pagerėjo 2000 m., o padėtis 1999 m. buvo geresnė nei 1997 m. Iki 1999 m.
kilusi, eksportuojamų prekių ir paslaugų vertės suma nukrito net 15 proc.,
vėliau eksportas kasmet kilo vidutiniškai po 19,9 proc. iki 2006 m., eksporto
augimas sulėtėjo dar 1998 m., kai eksportas išaugo vos 1,1 proc., pagal
eksporto apimtis, padėtis 1999 m. buvo blogesnė nei 1997 m.. 1998 m. buvo
vienaženklis importo augimas (6,8 proc.), o 1999 m. jis nukrito net 13,7 proc.
Nuo 2000 m. importas tolygiai augo vidutiniškai po 16,5 proc. per metus iki
2006 m. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis absoliučia suma sumažėjo
2000 m., ir atsistatė 2002 m. Pablogėjus ekonominei būklei, darbo užmokestis
krenta ne iš karto, todėl vertinant laiko tarpą, padėtis pablogėjo 1999 m.,
pagerėjo 2001 m., 1999 m. padėtis buvo geresnė nei 1997 m. Minimalaus gyvenimo
lygio dydis indikuoja, kad padėtis pablogėjo 1999 m. ir neatsirado poreikio
arba galimybių keisti šį administraciškai nustatomą dydį bei kad padėtis 1999
m. buvo blogesnė nei 1997 m., kadangi 1999 m. MGL nebuvo pakeltas. Įregistruotų
ir išregistruotų įmonių rodikliai byloja, kad nagrinėjamu laikotarpiu buvo
abiejų rodiklių mažėjimo tendencija, kuri tęsiasi iki šiol. Blogos ekonominės
padėties šie rodikliai tiesiogiai nerodo, o 1999 m. buvo įregistruota mažiau
įmonių nei 1997 m. Vidutinis metinis bedarbių skaičius rodo, kad padėtis
pablogėjo 1999 m., o ikikrizinį dydį pasiekė 2004 m. Kreditorinių įsiskolinimų
rodiklis rodo, kad padėtis pablogėjo 1999 m. ir stabilizavosi ties 40 procentų
lygiu, todėl neįmanoma nurodyti padėties pagerėjimo. Debitorinių įsiskolinimų
ir apyvartos santykis pablogėjo 1997 m. ir stabilizavosi ties 15-17 procentų
lygiu, rodiklio pagerėjimo nebuvo. Pagal mokestinės nepriemokos rodiklį,
padėtis žymiai pablogėjo 1999 m., ir pasiekė prieškrizinę būklę 2003 m.
Mokestinių nepriemokų ir apyvartos bei bendrojo vidaus produkto santykiai rodo,
kad ekonominė padėtis pablogėjo 1999 m., pagerėjo 2002 m. Vartotojų kainų
indeksas nagrinėjamu laikotarpiu išliko stabilus, tad neindikuoja ekonominės
finansinės padėties pokyčių. Indėlių suma krizės pradžios nerodo, bet šios
sumos padidėjimas po 2001 m. nurodo ekonominės padėties pagerėjimą. Šis
rodiklis rodo, kad padėtis 1999 m. ir 1997 m. buvo tokia pati. Tiesioginių
užsienio investicijų rodiklis neindikuoja krizinės būklės valstybėje. Biudžeto
pajamų padėtis pablogėjo 1999 m., pagerėjo 2002 m., o 1999 m. buvo blogesnė nei
1997 m. Biudžeto pajamų padėtis pablogėjo 1998 m., nors po 1999 m. pajamų
vykdymas pagerėjo, tačiau iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos nepasiektas
tikslus biudžeto pajamų vykdymas. Biudžeto deficitas niekada nebuvo
panaikintas, padėtis 1999 m. buvo geresnė nei 1997 m. Skolos augimas reiškia,
kad valdžia nesugebėjo vykdyti visų savo įsipareigojimų asignavimų gavėjams iš mokestinių
įplaukų, todėl skolinosi, 1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinus kitus
ekonominius bei finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui,
bloga padėtis tęsiasi iki šiol. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto
pajamos nustojo augti 1999 m., tik 2004 m. pasiekė buvusius augimo tempus.
Valstybinio socialinio draudimo pajamos 1999 m. buvo didesnės nei 1997 m.
Ekspertai išvadose nurodo, kad apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei
ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais
buvo blogesnė nei 1997 metais.
Teismas,
išsamiai ir nuosekliai išanalizavęs finansinės ir ekonominės ekspertizės akte
pateiktus rodiklius, jų įtaką analizuojamo laikotarpio ekonominei ir finansinei
valstybės būklei, vertina, kad tvirtinti, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1999–12–28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje buvo
susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, nėra pagrindo, nes,
kaip matyti iš anksčiau pateiktų ekspertizės akte išdėstytų duomenų, lyginant
atskirus rodiklius ar atskirus rodiklius vertinant atskirai, netgi galima būtų
teigti, kad 1999 metais ekonominė ir finansinė padėtis buvo geresnė nei 1997
m., arba 1997 m. ir 1999 m. ekonominė ir finansinė padėtis buvo tolygi, be to,
vertinant ir lyginant atskirus tiek ekonominius, tiek finansinius rodiklius
matyti ir tam tikri prieštaravimai (pvz., vertinant BVP rodiklį teigiama, kad
1999 m. buvo sukurta daug daugiau gėrybių nei 1997 m., tačiau ekonominė padėtis
blogesnė nei 1997 m.; vertinant „Sodros“ biudžetą taip pat nurodoma, kad 1999
m. valstybinio socialinio draudimo pajamos buvo didesnės nei 1997 m., tačiau
padėtis blogesnė).
Pagal Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str., teismas turi
išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl
procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo ir padėti šiems asmenims
įgyvendinti jų procesines teises. To paties įstatymo 13 str. 1 d.
reglamentuoja, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant
įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 str.
nurodo, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai
dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir
visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Atsižvelgiant į paminėto įstatymo
nuostatas, teismas, spręsdamas šį administracinį ginčą, taip pat vadovausis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškoje byloje suformuota
praktika bei, siekdamas padėti pareiškėjai įgyvendinti jos procesines teises ir
nustatyti tiesą šioje byloje, savo iniciatyva vadovausis ne tik šioje byloje
šalių pateiktais rašytiniais įrodymais, bet ir tokiais duomenimis kaip
oficialios statistinės ataskaitos, Vyriausybės ataskaitos, ataskaitos,
pateikiamos Europos Sąjungos institucijoms, šių institucijų atliktų Lietuvos
ekonomikos vertinimų išvadomis.
Analogišką
ginčą su tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl neišmokėtos atlyginimų dalies
nagrinėję teismai savo procesiniuose dokumentuose jau yra aktualius duomenis
įvardiję ir juos analizavę (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007–03–13
nutartis civilinėje byloje Nr. 2A–3/2008;
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2007–01–18 nutartis administracinėje byloje Nr.
A10–01/2007). Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
interneto tinklapio skiltyje ,,Pagrindiniai ekonominės ir socialinės raidos
rodikliai 1996–2006 m.“ viešai skelbiami tokie duomenys: 1999 m. gruodžio
mėnesį, palyginti su praėjusių metų gruodžio mėnesiu, infliacija sudarė 0,3
proc.; bendrojo vidaus produkto pokyčiai procentais 1996 m. sudarė 5,1 proc.,
1997 m. – 8,5 proc.; 1998 m. – 7,5 proc., 1999 m. sudarė –1,5 proc., 2000 m. –
4,1 proc., 2001 m. – 6,6 proc., 2002 m. – 6,9 proc., 2003 m. – 10,3 proc., 2004
m. – 7,3 proc., 2005 m. – 7,6 proc., 2006 m. – 7,5 proc.; bendrasis vidaus
produktas, tenkantis vienam gyventojui, veikusiomis kainomis 1996 m. buvo 9 090
Lt, 1997 m. – 11 188 Lt, 1998 m. – 12 594 Lt, 1999 m. – 12 391 Lt, 2000 m. – 13
052 Lt, 2001 m. – 13 956 Lt, 2002 m. – 14 981 Lt, 2003 m. – 16 445 Lt, 2004 m.
– 18 217 Lt, 2005 m. – 20 854 Lt, 2006 m. – 24 145 Lt; tiesioginės užsienio
investicijos 1996 m. sudarė 1 406,4 mln. Lt, 1997 m. – 2 801,2 mln. Lt, 1998 m.
– 4 162,5 mln. Lt, 1999 m. – 6 501,2
mln. Lt, 2000 m. – 8 252,1 mln. Lt, 2001 m. – 9 337,3 mln. Lt, 2002 m. –
10 661,9 mln. Lt, 2003 m. – 13 183,8 mln. Lt, 2004 m. – 13 699,4 mln. Lt, 2005
m. – 16 192,6 mln. Lt, 2006 m. – 23 895,8 mln. Lt; eksportas 1996 m. sudarė
10,6 mlrd. Lt, 1997 m. – 12,8 mlrd. Lt, 1998 m. – 12,9 mlrd. Lt, 1999 m. – 11
mlrd. Lt, 2000 m. – 14,2 mln. Lt, 2001 m. – 17,1 mlrd. Lt, 2002 m. – 19,1 mlrd.
Lt, 2003 m. – 21,3 mlrd. Lt, 2004 m. – 25,8 mlrd. Lt, 2005 m. – 32,8 mlrd. Lt,
2006 m. – 38,8 mlrd. Lt; importas 1996 m. sudarė 15,5 mlrd. Lt, 1998 m. – 21,4
mlrd. Lt, 1999 m. – 18,5 mlrd. Lt, 2000 m. – 20,9 mln. Lt, 2001 m. – 24,2 mlrd.
Lt, 2002 m. – 27,5 mlrd. Lt, 2003 m. – 29,4 mlrd. Lt, 2004 m. – 34,4 mlrd. Lt,
2005 m. – 43,2 mlrd. Lt, 2006 m. – 53,1 mlrd. Lt.
Europos
komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998–08–31 metiniame Lietuvos
pažangos pranešime ,,Lietuvos pažanga
rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 1997 m. liepos mėn. iki 1998 m. liepos
mėn. apžvelgdamas ekonominę padėtį nurodė, kad šiuo laikotarpiu ,,tęsėsi
spartus BVP augimas: 1997 m.
augimo tempai buvo 5,7 proc., 1998 m. I ketvirtyje BVP išaugo dar 6,9 proc. ir
buvo 9,213 mlrd. Lt. (veikusiomis kainomis). Infliacijos tempai sulėtėjo nuo 13,1 proc. 1996 m. iki 8,4 proc.
1997 m. jie ir toliau lėtėja (1998 m. liepos mėn. infliacija, palyginus su 1997
m. liepos mėn. buvo 5,1 proc.); Vyriausybinės Europos integracijos komisijos
1999–07–01 metiniame pažangos pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 1998 m. liepos
mėn. iki 1999 m. birželio mėn.“ pabrėžiama, kad ,,nepaisant Rusijos
finansų ir ekonominės krizės sukelto neigiamo išorinio poveikio, Lietuva
išlaikė ekonominį stabilumą, ir gerus makroekonominius rodiklius“, ,,1998 m. II
p-1999 m. pradžios laikotarpiu Lietuvos ūkiui buvo būdinga žema infliacija,
sulėtėjęs BVP augimas, padidėjęs nedarbas, spartus užsienio prekybos
perorientavimas, einamosios sąskaitos deficitas bei žymus tiesioginių užsienio
investicijų srauto išaugimas; 2000 m. rugpjūčio mėnesio metiniame Lietuvos
pažangos pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo
1999 m. liepos mėn. iki 2000 m. birželio mėn.“ Vyriausybinė Europos
integracijos komisija nurodė, jog ,,2000 m.
I ketv. Lietuvos ekonomikoje išryškėjo augimo tendencijos. Preliminariais
duomenimis, 2000 m. sausio-kovo mėnesiais, lyginant su atitinkamu 1999 m.
laikotarpiu, BVP išaugo 4,2 proc. ir sudarė 10,4 mlrd. Lt.“; Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2001–07–01 pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis
narystei Europos Sąjungoje nuo 2000 m. liepos mėn. iki 2001 m. birželio mėn.“
nurodoma, kad ,,2000 m. pirmoje pusėje Lietuvos ekonomika augo 2,0 proc., o
bendras metinis BVP augimas praėjusiais metais siekė 3,3 proc.“, ,,BVP 2000 m.
išaugo 3,3 proc. BVP augimas vyko kiekvieną ketvirtį – antrąjį 2000 m. ketvirtį
buvo užfiksuotas 0,5 proc., trečiąjį – 5 proc., o paskutinį 2000 m. ketvirtį
BVP išaugo 3,6 proc. (lyginant su tais pačiais 1999 m. laikotarpiais)“;
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio mėn. pranešime ,,Lietuvos
pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 2001 m. liepos mėn. iki 2002
m. birželio mėn.” pažymima, jog ,,per apžvelgiamą 2001 liepos mėn.-2002
birželio mėn. laikotarpį Lietuvos ekonomika toliau augo, pagerėjo jos išorės ir
vidaus pusiausvyra bei padidėjo jos konkurencingumas”, ,,2001 m. Lietuvoje buvo
stebimas tolesnis BVP augimas (kuris tęsėsi ir 2002 m.)”.
Kaip jau ir
auksčiau minėta, išanalizavus 1999, 2000 ir 2001 metų valstybės biudžeto ir
savivaldybės biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymus matyti, kad
Lietuvos Respublikos Seimui 1999 metais ateinantiems 2000 metams patvirtintos
didesnės nei praėjusiems 1999 metams darbo užmokesčio, nepaprastosios išlaidos,
darbo užmokesčio išlaidos taip pat padidėjo, pavyzdžiui, Vyriausiajai
tarnybinės etikos komisijai, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus
tarnybai, ministerijoms (Krašto apsaugos ministerijai, Kultūros ministerijai,
Švietimo ir mokslo ministerijai). Panaši situacija buvo ir lyginant 2000 bei
2001 metams skirtus asignavimus darbo užmokesčiui (padidėjo Lietuvos valstybės
kontrolei, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai prie Lietuvos Respublikos
Seimo, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, Vaiko teisių pasaugos
kontrolieriaus įstaigai, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai,
Finansų, Krašto, apsaugos, Kultūros, Susisiekimo, Švietimo ir mokslo,
Teisingumo ministerijoms), taip pat iš biudžeto skirta 1 000 000 Lt asignavimų
Valdovų rūmams statyti.
Remdamasis
anksčiau išdėstytų rašytinių įrodymų turinio sistemine analize teismas
konstatuoja, kad valstybės ekonominės
bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvęs toks didelis, kad jį
galima būtų apibrėžti sąvoka “itin sunki ekonominė, finansinė padėtis“, bei,
kaip jau minėta, nepaisant susiklosčiusios padėties, kurią atsakovas laiko itin
sunkia, ginčo teisės aktų priėmimo metu kai kurių kategorijų darbuotojams,
finansuojamiems iš valstybės biudžeto, buvo padidintas darbo užmokestis.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyje yra konstatuota, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei,
finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią
įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės
biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto
apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti
išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir
teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Be to, esant itin
sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto
apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Kaip jau
minėta, nė viena sąlyga (mažinimas visiems, nedidinimas niekam) nebuvo įvykusi.
Atsižvelgiant
į byloje nustatytus ir anksčiau išanalizuotus faktus, pripažintina, kad
pareiškėjos atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo
principą.
Pareiškėja patikslintu skundu
prašo priteisti jai neišmokėtą atlyginimą už laikotarpį nuo 2005–03–01 iki 2008–02–29. Bylos medžiaga
rodo, jog D. Š. skundą išsiuntė teismui 2008–03–28. Pagal
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str., darbuotojui priklausančios
darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne
daugiau kaip už trejus metus. Be to, šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai,
kad pareiškėja prašo priteisti jai neišmokėtą atlyginimą nuo 2005–03–01. Ekspertizės
akte konstatuota, jog <... itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo
1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė
nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo
toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 m. >. Taigi finansinė ir
ekonominė būklė 2005 m. ir vėliau gerėjo, todėl nebuvo jokio pagrindo
apskaičiuojant darbo užmokestį taikyti koeficiento mažinimą. Teismas daro
išvadą, kad pareiškėjos skundas tenkintinas pilnai, priteisiant iš Lietuvos
Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, D.
Š. 93 785,56 Lt neišmokėto atlyginimo.
Teisėjas,
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
85–87 str., 88 str., 127 str. 1 d.,
n u s p r e n d ė:
pareiškėjos D. Š. skundas tenkintinas.
Priteisti pareiškėjai D. Š. iš Lietuvos Respublikos
93 785,56 Lt (devyniasdešimt tris tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt penkis
litus ir penkiasdešimt šešis centus) neišmokėto atlyginimo.
Teisėjas Audrius
Bakaveckas