Administracinė byla Nr. A-1172-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03624-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. G. įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. G. įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas B. G. įmonė (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1) prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-327-4650 (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti VMI išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pagal jo prašymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad VMI skundžiamu sprendimu nusprendė neišdėstyti jo 147 514,08 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Jis yra parengęs verslo planą, pagal kurį mokestinė nepriemoka į biudžetą dalimis turėjo būti sumokėta iki 2016 m. gruodžio mėn. Sumokant visą mokestinę nepriemoką iš karto, Įmonės padėtis taptų kritiška, ji negalėtų išmokėti darbuotojams atlyginimų, sustotų veikla, Įmonė būtų priversta bankrutuoti. VMI pateikto verslo plano neginčijo, nepagrįstai priėmė sprendimą neišdėstyti mokestinės nepriemokos.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21-24).

VMI nurodė, kad vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Sprendimas neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad Įmonė nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, jog turi realių galimybių atsiskaityti su biudžetu, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas ar išdėstytas, Įmonės mokestinės nepriemokos turi tendenciją didėti, pati Įmonė geranoriškų įmokų į biudžetą nemoka, Įmonės ir jos savininkės turtas yra areštuotas, daliai nekilnojamojo turto yra įregistruota hipoteka, iš Įmonės ir jos savininkės turto išieškojimą vykdo antstolių kontoros. Pareiškėjo teiginys, kad Įmonė pateikė visus įrodymus, jog ji ateityje galės laiku sumokėti mokestinę nepriemoką, yra nepagrįstas. Vien tik pateiktas verslo planas neįrodo, kad pareiškėjas turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog byloje ginčas kilo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo. 

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas prie prašymo turi pridėti dokumentus (atsižvelgiant į konkretaus mokesčių mokėtojo veiklos apimtis ir pobūdį, prašomos atidėti mokestinės nepriemokos dydį – rašytinius laisvos formos paaiškinimus ar mokesčių mokėtojo įsipareigojimus sumokėti mokestinę nepriemoką ateityje, sutartis, ketinimo protokolus, verslo planą ir (arba) kita), kuriais įrodoma, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu jo mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo kreditorinis įsiskolinimas tiekėjams sudaro 47 814,15 Lt, Įmonės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondui – 58 224,62 Lt, Įmonei AB SEB bankas yra suteikęs 127 262,62 Lt kreditą 25 metų laikotarpiui, negrąžinto kredito likutis yra 122 838,20 Lt, asmeninių santaupų B. G. neturi, iš Įmonės turto vykdomas išieškojimas pagal 10 bylų, bendrai 298 639,42 Lt sumai, iš B. G. turto vykdomas išieškojimas pagal 3 bylas, bendrai 3 870 Lt sumai, Įmonės vardu įregistruotoms 4 transporto priemonėms įregistruotas turto areštas, B. G. vardu įregistruotai 1 transporto priemonei įregistruotas turto areštas (b. l. 27-30, 55-65). Šių duomenų pareiškėjas neginčijo. Įvertinęs pareiškėjo pateiktą verslo planą (b. l. 34-38), aukščiau nurodytas aplinkybes – Įmonės įsiskolinimus tiekėjams, bankui, turto areštus, antstolių vykdomus išieškojimus – teismas konstatavo, jog byloje esantys dokumentai pagrindžia, kad pareiškėjas neturi realių galimybių, jam išdėsčius mokestinės nepriemokos sumokėjimą, atsiskaityti su biudžetu. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, jog vien tik pateiktas verslo planas neįrodo, kad pareiškėjas turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą ir konstatavo, kad skundžiamas VMI 2014 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-327-4650 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, todėl taip pat atmestas.

III.

Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas), nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo minėtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl Įmonės finansinės būklės. Palygina Įmonės įsiskolinimus 2014 m. birželio 27 d. ir 2014 m. lapkričio 13 d. ir teigia, kad Įmonės įsiskolinimo sumažėjimas parodo realias galimybes, išdėsčius mokestinės nepriemokos mokėjimą, atsiskaityti su biudžetu.  Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo sukurta formaliai teisėta, bet akivaizdžiai neteisinga teisinė situacija, kelianti žalą ne tik pareiškėjui, bet ir valstybės biudžetui, kuris praranda pajamas, kurios galėtų būti gaunamos iš mokestinės paskolos palūkanų.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymi, kad apelianto teiginiai dėl skolos sumažėjimo yra nepagrįsti, nes tiek VMI, tiek teismas, priimdamas 2014 m. spalio 30 d. sprendimą, negalėjo vertinti, jog Įmonės įsiskolinimai 2014 m. lapkričio 13 d. galimai bus sumažėję. Nurodo, kad nei MAĮ, nei Taisyklių nuostatos nenumato draudimo pakartotinai kreiptis su prašymu atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, jeigu prašyme nurodytos naujos aplinkybės. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nei VMI, nei teismas negalėjo vertinti Įmonės skolos 2014 m. lapkričio 13 d. Pažymi, kad sprendimas neišdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo yra pagalba mokesčių mokėtojui, o ne valstybės biudžeto pajamų šaltinis. Šiuo atveju palūkanos yra nustatytos kaip kompensacija už vėliau nei nustatyta teisės aktuose sumokėtus mokesčius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, jog pareiškėjas B. G. įmonė pateikė VMI 2014 m. birželio 3 d. prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą (b. l. 31). VMI 2014 m. birželio 27 d. priėmė išvadą Nr. 923.31-08)-326-2593 „Dėl B. G. įmonės mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo“ (b. l. 27-30). VMI 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-327-4650 atsisakė išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą (b. l. 25-26). 

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti VMI 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-327-4650 ir įpareigoti VMI išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pagal jo prašymą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl Įmonės finansinės būklės. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas pateikia Įmonės įsiskolinimų 2014 m. birželio 27 d. ir 2014 m. lapkričio 13 d. palyginimus.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 str.). Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2014, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1207/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia Įmonės įsiskolinimų 2014 m. lapkričio 13 d. duomenis. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad byloje ginčijamas sprendimas, kuriuo atsisakyta išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pareiškėjui, priimtas 2014 m. birželio 27 d. Todėl priimdamas šį sprendimą viešojo administravimo subjektas minėtų duomenų, kurie atspindi vėlesnį laikotarpį, įvertinti negalėjo. Atsižvelgiant į tai, šie duomenys negali būti vertinami ir administracinio teismo, tikrinančio viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą. Faktinės padėties pasikeitimas galėtų būti pagrindu viešojo administravimo subjektui priimti naują sprendimą, tačiau nagrinėjamoje byloje nevertintinas. Todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Įmonės įsiskolinimo sumažėjimas parodo realias galimybes, išdėsčius mokestinės nepriemokos mokėjimą, atsiskaityti su biudžetu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog byloje susiklosčiusi situacija kelia žalą ne tik pareiškėjui, bet ir valstybės biudžetui, kuris praranda pajamas, kurios galėtų būti gaunamos iš mokestinės paskolos palūkanų. Teisėjų kolegija pažymi, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo sąlygos yra išdėstytos MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje. Taisyklių 14 punkte detalizuota, kokius dokumentus mokesčių mokėtojas turi pridėti prie prašymo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo. Taigi asmeniui mokestinė nepriemoka gali būti  atidėta arba išdėstyta, tik jei jis atitinka teisės aktuose apibrėžtas sąlygas. Vien tai, kad valstybė gali gauti pajamų vykdant mokestinės paskolos sutartį, negali būti pagrindu taikyti pareiškėjui mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą. Todėl aptarti apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju valstybė praranda pajamas, yra nepagrįsti ir atmestini.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą ir teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. G. įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan