Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-10-544/2012
Teisėjas Vygintas Mažuika Proceso Nr. 2-08-3-03706-2010-2
Procesinio sprendimo kategorija: 25.1; 35.4; 44.5.1; 45.5; 114.4; 114.11; 121.18;
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 10 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Valiulienės, Zinos Mickevičūtės,
teismo posėdyje apeliacine raštinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Indovox“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-804-828/2011 pagal ieškovo UAB „Litesko“ ieškinį atsakovei UAB „Indovox“ tretiesiems asmenims Z. L., V. L., UAB „Vaglita“, E. R., L. Č., G. L., P. L., G. P., V. P., G. L., A. T.-S., Š. S., K. V., D. V., J. Ž., A. K., D. K., E. T., A. A., G. V., S. V., E. A. IĮ „Sandoros Balsas“, I. Š., G. M., A. R., G. S., D. V., UAB „Ertona“, J. S., S. S., R. R., R.-N. P., R. P., L. K., R. K., D. M., R. M., UAB „Šiaulių Tauro statyba“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
NUSTATĖ:
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo skolą už suvartotą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. – 11 010,73 Lt, 145,26 Lt palūkanas, 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas tiekia šilumos energiją ir prižiūri šildymo ir karšto vandens sistemas atsakovui 4590/10000 dalių nuosavybės teise priklausančiame pastate adresu S. Daukanto g. 10A, Palanga. Tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Tačiau remiantis LR Civiliniu kodeksu, LR Šilumos ūkio įstatymu bei poįstatyminiais teisės aktais: Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinėmis sąlygomis, sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Visas pastate suvartotas šilumos energijos kiekis apskaitomas įvadiniu (atsiskaitomuoju) šilumos prietaisu. Pastato šildymo sistema ir apskaitos prietaisai suprojektuoti ir įrengti pagal pastato techninį projektą. Pastato bendrasavininkiai nėra priėmę sprendimo pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų ar pasitvirtinti su Komisija naują šilumos paskirstymo metodą. 2009 metų spalio mėnesį buvo taikytas metodas Nr. 5 (6.1.2 punktas), o kai paaiškėjo, kad butuose yra skaitikliai, nuo 2009 metų lapkričio mėnesio ieškovas pradėjo taikyti metodą Nr. 5 (6.1.1 punktą). Kadangi pastato bendrasavininkiai, reguliuodami jiems priklausančių patalpų šildymą, nesilaikė tolygaus šildymo sąlygos, nuo 2010 metų sausio mėnesio buvo taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 3. 2010-07-05 susirinkime pastato bendrasavininkiai priėmė sprendimą perskaičiuoti už šilumą mokamas sumas, kadangi ne visuose butuose gyvenama nuolat, todėl nėra galimybių nuolat deklaruoti sunaudotą šilumos kiekį. Pastato šildymo sistema neatitinka nė vieno teisės aktuose nurodyto skaičiavimo metodo, todėl taikomas, tiekėjo vertinimu, labiausiai tinkantis metodas Nr. 3. Sąskaitos atsakovei pateikiamos kiekvieną mėnesį. Jokių pretenzijų nei iš atsakovės, nei iš kitų pastato bendrasavininkų dėl sąskaitų negavimo nėra gavusi. Sąskaitos forma atitinka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 6 priedo I dalyje nurodytą pavyzdinę mokėjimo už šilumą pranešimo formą. Pateikti naujų sąskaitų už skolos susidarymo laikotarpį neturi galimybių (1 t., b. l. 46-50, 120).
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas nustatė, kad ieškovas tiekia šilumos energiją ir prižiūri šildymo ir karšto vandens sistemas pastate, esančiame adresu S. Daukanto g. 10A, Palanga, kurioje atsakovui nuosavybės teise priklauso 4590/10000 dalis pastato. Atsakovo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. yra 11010,73 Lt. Teismas konstatavo, kad tarp šalių yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas patalpoms, kurios priklauso atsakovui nuosavybės teise tiekia šilumos energiją, o atsakovas ta šilumos energija naudojosi, todėl laikė, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Pagal techninį projektą pastate suprojektuota priklausoma dvivamzdė, apatinio paskirstymo, kolektorinė šildymo sistema. Projekte viso pastato komercinė apskaita numatyta šilumos punkte (šilumos įvade), tačiau išskyrus viešbučio patalpas, laiptinių ir bendro naudojimo patalpas, likusiose patalpose įrengti paskirstomieji (neatsiskaitomieji) šilumos apskaitos prietaisai. Atsižvelgiant į tai, kad pastato bendrasavininkai nėra pasirinkę iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų ar su ja suderinę kito metodo, ieškovas visą šilumos energiją išdalina pagal pastato šildymo sistemą bei pastate įrengtus apskaitos prietaisus labiausiai atitinkančius Komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus. 2009 metų spalio mėnesį ieškovas taikė Komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5 (pagal 6.1.2 punktą). Paaiškėjus, kad patalpose (butuose) yra skaitikliai, nuo 2009 metų lapkričio mėnesio pradėjo taikyti šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5 (pagal 6.1.1 punktą). Kadangi pastato bendrasavininkiai, reguliuodami jiems priklausančių patalpų šildymą, nesilaikė tolygaus šildymo sąlygos, nuo 2010 metų sausio mėnesio pradėjo taikyti Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 3, kuris labiausiai tinka pastato šildymo sistemai. Ieškovas pateikė detalų suvartotos šilumos energijos paskirstymą už 2009 m. spalio – gruodžio mėn. bei už 2010 m. sausio - kovo mėn. Atsakovo sunaudotas šilumos kiekis skaičiuojamas pagal metodą Nr. 3. Iš įvadinio skaitiklio rodmenų, kurie parodo bendrą pastato sunaudotą šilumos kiekį, atimama paskirstomųjų skaitiklių rodmenų suma ir šilumos, sunaudotos pašildyti karštą vandenį bei palaikyti karšto vandens cirkuliaciją, kiekis. Likęs gautas šilumos kiekis išdalinamas visiems savininkams pagal jų turimų patalpų plotą. Kadangi skolos susidarymo laikotarpiu atsakovas skaitiklio neturėjo, tai moka už jam priskirtą plotą, kuris susidaro, atėmus iš bendro šilumos kiekio kitų savininkų (trečiųjų asmenų) sunaudotą šilumos kiekį. Tokiu atveju lieka atsakovei priklausančios patalpos ir bendrojo naudojimo patalpos. Tretieji asmenys sumoka už bendrojo naudojimo patalpas ir už atsakovės patalpas, kurių plotas jiems paskirstomas kaip bendro naudojimo patalpos. Atsakovas už trečiųjų asmenų patalpas nemoka, nes moka tik už bendrojo naudojimo patalpas, į kurias įeina ir jo patalpos. Atsakovo nurodomo Komisijos 2005-12-30 nutarimu Nr. O3-86 patvirtinto Šilumos šildymui paskirstymo dalikliais metodo Nr. 6 ieškovas taikyti neturi techninės galimybės, nes pastate turi būti įrengti vieno tipo šilumos dalikliai. 2010-07-05 pastato savininkų susirinkime bendrasavininkiai priėmė sprendimą perskaičiuoti mokėtinas sumas už suvartotą šilumos energiją pagal patikslintus savininkų šilumos skaitiklių parodymus už 2009/2010 metų šildymo sezoną. Teismas nustatė, kad iš mokesčių už šilumos energiją paskaičiavimo pažymos matyti, kad atsakovė po perskaičiavimo už suvartotą šilumos energiją ieškovei yra skolingas 11 010,73 Lt sumą bei 145,26 Lt palūkanų. Iš ieškovo pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų (neperskaičiuotų sumų) ir jų detalių sąskaitų teismas nustatė, kad ieškovas pateikė atsakovui sąskaitas su tikslia, aiškia ir išsamia informacija apie suvartotą šilumos kiekį, mokesčio dydį. Teismas padarė išvadą, kad tarp šalių susidarė prievoliniai teisiniai santykiai, ieškovas tiekė atsakovui šilumos energiją, o atsakovas ta šilumos energija naudojosi, tačiau nesumokėjo, atsakovas pažeidė prievolę (CK 6.59 str., 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.205 str.), todėl iš atsakovo ieškovui 11 010,73 Lt skolos, 145,26 Lt palūkanų ir 5 % dydžio metines palūkanas (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.) bei bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.).
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-08-29 sprendimą. Nurodo, kad už 2009 m. šildymo sezoną gavo nepagrįstai dideles sąskaitas, todėl kreipėsi į ieškovą, jog šis pagrįstų savo paskaičiavimus. Ieškovas nurodė, kad šiluma tiekiama, skirstoma ir apskaitoma pagal metodiką, kurios paprašė dalis statinio bendrasavininkų. Tuomet raštu kreipėsi į ieškovą ir dėl sąskaitų už šildymą perskaičiavimo, tačiau ieškovas atsisakė tai padaryti. Apelianto nuomone, teismas neteisingai aiškina iš šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties kylančias šalių pareigas. Nurodo, kad neginčija aplinkybės, kad ieškovas tiekė jam šilumos energiją, tačiau tarp šalių yra kilęs ginčas dėl priskaitytos už šilumos energiją sumos pagrįstumo. Pagal LR CK 6.383 str. 3 d., energijos pirkimo - pardavimo sutartis priskiriama viešosioms sutartims ir jai taikomos LR CK 6.161 str. nuostatos. CK 6.161 str. 3 d. imperatyviai nurodo, kad sudarydamas viešąsias sutartis paslaugos tiekėjas neturi teisės kam nors suteikti privilegijų. Ieškovo taikyta šilumos paskirstymo ir apskaičiavimo metodika nepagristai blogino jo teisinę padėtį. Ieškovas pateikė apeliantui nepagrįstai didelį reikalavimą, kuris kilo iš to, kad atsakovo patalpose nebuvo įrengti atsiskaitomieji suvartotos šilumos energijos matavimo prietaisai, kurių parodymais remiantis būtų galima tiksliai nustatyti apelianto suvartotą faktinį energijos kiekį. Ieškovas neįvykdė savo pareigos, nustatytos Šilumos ūkio įstatymo 16 str. 1 d. įrengti atskirą atsiskaitomąjį šilumos apskaitos prietaisą atsakovui ir todėl netinkamai apskaičiavo jam priskirtą suvartotos šilumos kiekį. Ieškovas taikė netinkamą šilumos paskirstymo tarp bendraturčių metodą, be to, viename pastate esantiems bendraturčiams taiko skirtingą suvartotos šilumos energijos paskaičiavimo metodiką.
Nesant pastato bendraturčių sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo ir nesant rašytinės sutarties tarp šalių, ieškovas privalėjo vadovautis registruoto įvadinio skaitiklio parodymais bei paskirstyti išlaidas proporcingai ir teisingai visiems bendraturčiams. Skaitiklis, kaip ir visas šilumos punktas pastate, įrengtas ieškovo, jo kontroliuojamas bei prižiūrimas. Ieškovas vadovaujasi kitų bendraturčių patalpose įrengtais suvartotos šilumos energijos apskaitos dalikliais (ne skaitikliais), prie kurių nėra laisvo priėjimo, nes jie yra šių bendraturčių valdomų patalpų viduje, tad nei jų rodmenų, nei prietaisų atitikimo reikalavimams neįmanoma kontroliuoti. Vieni bendraturčiai moka pagal jų patalpose esančius daliklius, o visa kas lieka pagal įvadinį skaitiklį nurašoma mokėti apeliantui. Turinčiam daliklį bendraturčiui neteisingai deklaravus rodmenis arba išvis jų nedeklaravus, ieškovas automatiškai padidina atsakovui tenkančią šilumos energijos dalį, kas yra neteisinga ir neteisėta.
Kol pastato bendraturčiai nėra įgyvendinę savo teisės pasirinkti konkrečią šilumos paskirstymo tvarką ją parenka šilumos tiekėjas vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 punkto, 12 str. 2 d. reikalavimais bei bendrais protingumo, proporcingumo ir teisingumo kriterijais (LR CK 1.5 str.) ir tokiu būdu, kad tai labiausiai atitiktų šilumos vartotojo interesus ir kartu atitiktų pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus. Vartotojams nepasirinkus konkretaus šilumos paskirstymo apskaičiavimo metodo, šilumos tiekėjas turi galimybę pasirinkti vieną iš Komisijos pasirinktų metodų, tačiau tai darydamas jis yra saistomas Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 1 p. ir 3 p., 12 str. 2 d. nuostatų, įpareigojančių pasirinkti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį metodą, bei įstatymo taikymo tikslų. Ieškovas nuo 2010 m. vasario mėnesio savo iniciatyva ir nuožiūra pakeitė metodą, kuriuo remiantis pastato bendraturčiams paskirstomas pastate suvartotas šilumos kiekis. Nedetalizuodamas teisinio pagrindo ieškovas nurodo, kad patalpoms, prijungtoms prie centralizuotos šildymo sistemos, kai šilumos kiekis patalpų šildymui nematuojamas, šildytis suvartotas šilumos kiekis apskaičiuojamas pagal Metodo Nr. 5 punktą 6.1. Todėl apeliantas nurodo, kad yra neaišku, kokiu pagrindu pakeitus likusių pastato bendraturčių patalpoms šildyti suvartotos šilumos apskaičiavimo metodą, jo suvartotos šilumos kiekis yra skaičiuojamas pagal kitą esamomis aplinkybėmis netinkamą metodą. Ieškovas nurodė, jog šilumos vartotojai turi pareigą teisingai deklaruoti paskirstomųjų šilumos skaitiklių rodmenis, tačiau neaišku, ar ieškovas, kaip šilumos tiekėjas, tikrina šilumos vartotojų deklaruojamų rodmenų tikrumą. Taikant ieškovo parinktą apskaičiavimo metodą klaidingas individualių skaitiklių duomenų deklaravimas atsiliepia sumai, kuri yra priskaičiuojama individualių skaitiklių neturintiems šilumos vartotojams.
Kadangi atsakovas yra juridinis asmuo, ieškovas neturėjo teisės vietoje sąskaitos už šildymą jam išduoti mokesčio už šilumą pranešimo, kurie, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 3 d., gali būti išduoti tik savivaldybės institucijos nustatyta tvarka ir tik buitiniams vartotojams. Ieškovas neįrodė, kad iki bylos nagrinėjimo pateikė atsakovui PVM sąskaitas – faktūras už šildymą per 2009 - 2010 m. šildymo sezoną.
Prieš 2011 m. rugpjūčio 17 d. vykusį teismo posėdį pateikė teismui prašymą atidėti teismo posėdį, kadangi dėl ligos atsakovui negali atstovauti jo įstatyminis ir vienintelis atstovas J. K. bei pateikė rašytinius įrodymus dėl atsakovo atstovo ligos (CPK 246 str. 2 d.). Teismas atmetė tokį prašymą ir pažeidė atsakovo teisę į gynybą bei nesilaikė LR CPK 12 str. ir 17 str. reikalavimų. Prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo anksčiau pateiktas negalėjo būti, nes įrodymai dėl atstovo ligos (nedarbingumo pažymėjimas) buvo gauti tik 2011-08-16. Bylos nagrinėjimui iš esmės būtinos specialios žinios, tad negalint dalyvauti atsakovo atstovui (direktoriui), kartu turinčiam teisinį išsilavinimą, bylos nagrinėjimas 2011-08-17 teismo posėdyje buvo negalimas. Prašymu atidėti teismo posėdį nebuvo siekiama užvilkinti bylos nagrinėjimo, o tik užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą bei atsakovo teisę į tinkamą gynybą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo teismo sprendimą palikti nekeistą. Mano, jog teismas objektyviai įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, nustatė faktines aplinkybes ir pagrįstai pagal galiojančius teisės aktus nusprendė, jog atsakovas turi pareigą mokėti už pateiktą šilumos energiją ir kitas paslaugas. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsniu, šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal namo įvade įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduojamų taikyti metodų. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Pagal pastato techninio projekto dalį jame suprojektuota priklausoma dvivamzdė, apatinio paskirstymo, kolektorinė šildymo sistema. Projekte viso pastato komercinė apskaita numatyta šilumos punkte (įvade). Ginčo laikotarpiu, išskyrus viešbučio patalpas, laiptinių ir bendro naudojimo patalpas, likusiose patalpose buvo įrengti paskirstomieji (neatsiskaitomieji) šilumos apskaitos prietaisai. Taigi Pastato įvade yra įrengtas atsiskaitomasis apskaitos prietaisas, tuo tarpu kiti pastate esantys apskaitos prietaisai yra skirti šilumai paskirstyti. Tokią šildymo sistemą įrengė statytojas bei ji priklauso pastato savininkams bendrosios jungtinės nuosavybės tiese (išskyrus šilumos punktą, kuris yra šilumos tiekėjo nuosavybė).
Ieškovas ne kartą informavo pastato bendrasavininkus, įskaitant ir atsakovą, kad jie turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti kitą iš komisijos rekomenduojamų arba su šia institucija suderinti naują šilumos paskirstymo metodą, kuris atitiktų Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus. Tačiau bendrasavininkai iki šiol tokia savo teise nepasinaudojo. Atsižvelgiant į pastato šildymo sistemos specifiką, nei vienas iš komisijos patvirtintų metodų pilna apimtimi netinka, todėl yra taikomas labiausiai apskaitos prietaisus ir vartotojų interesus atitinkantis metodas. Ginčijamu laikotarpiu iki 2010 m. sausio mėn. šilumos paskirstymui buvo taikomas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5. Pastato bendrasavininkai, reguliuodami jiems priklausančių patalpų šildymą, nesilaikė tolygaus šildymo sąlygos, todėl nuo 2010 m. sausio mėnesio, siekiant kuo tiksliau išskirstyti suvartotą šilumą, pastate suvartotas šilumos kiekis vartotojams yra paskirstomas pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 3. Todėl apelianto teiginys, kad viename pastate esantiems šilumos vartotojams taikomas skirtingas metodas, yra nepagrįstas. Apeliantas nenurodo ir nepagrindžia dėl kokių priežasčių, kuris nors kitas Komisijos rekomenduojamų taikyti metodų yra labiau atitinkantis pastato apskaitos prietaisus nei šilumos tiekėjo taikomas metodas. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 str., sprendimų teisė dėl šilumos paskirstymo tvarkos yra suteikta pastato bendrasavininkams, o ne šilumos tiekėjui. Tuo atveju, kai pastato bendrasavininkų netenkina taikomas šilumos paskirstymo metodas, jie nustatyta tvarka turi priimti sprendimą dėl šilumos paskirstymo tvarkos, t. y. turi arba pasirinkti kitą iš Komisijos rekomenduojamų, arba suderinti su ja naują šilumos paskirstymo metodą.
Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų LR Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297, 51 p., neatsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus (šildymo prietaisus daliklius - indikatorius; buitinius šilumos skaitiklius) savo lėšomis įsigyja, įrengia ir prižiūri šilumos vartotojas, jeigu šalių sutarimu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje ar teisės aktais nenustatyta kitaip. Pagal Taisyklių 52 p., pastato visų buitinių šilumos vartotojų prašymu šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta tvarka neatsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus gali įsigyti, įrengti ir prižiūrėti šilumos tiekėjas, jeigu pagal šilumos vartotojų pasirinktą vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų metodų šiluma šilumos vartotojams paskirstoma pagal šių prietaisų rodmenų ataskaitų proporcijas. Šiuo atveju neatsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įsigijimo, įrengimo ir priežiūros sąnaudas apmoka šilumos vartotojas pagal atskirai pateikiamą sąskaitą.
2009-11-21 namo bendrasavininkių daugumos sprendimu buvo priimtas sprendimas įrengti papildomą paskirstomąjį šilumos apskaitos prietaisą, kuris padėtų tiksliau paskirstyti šilumos kiekį pastate. Tam buvo atlikti visi privalomi paruošiamieji darbai, tačiau apeliantas du kartus 2010 ir 2011 metais apskaitos prietaiso įrengimo darbus sutrukdė atlikti. Minėto apskaitos prietaiso įrengimas jau 2010/2011 m. šildymo sezono metu, dėl kurio šiuo metu taip pat vyksta teisminis nagrinėjimas, būtų leidęs tiksliau paskirstyti šilumą pastate. Ieškovas teisės aktuose nustatytas pareigas atlieka tinkamai, atsiskaitymai už pastate suvartotą šilumą vyksta pagal atsiskaitomąjį įvadinį šilumos apskaitos prietaisą. Pastebėjus, jog kai kurie šilumos vartotojai nesilaiko tolygaus šildymo sąlygos, šilumai pastate paskirstyti buvo pasirinktas Metodas Nr. 3 kaip labiausiai tinkantis metodas. Ieškovas, remdamasis Metodo Nr. 3 3.4.2. bei 10 punktais, vartotojams, nesilaikantiems visų patalpų tolygaus šildymo sąlygos (t. y. kai šilumos kiekis, pagal vartotojo pateiktus duomenis, tenkantis vartotojo buto vienam kvadratiniam metrui naudingojo ploto šildymui yra mažesnis už 0,7 (tolygaus šildymo koeficientą, nurodytą Metodo Nr. 3 9 p.), priskiria papildomą šilumos kiekį bendro naudojimo patalpoms šildyti. Pagal Metodo Nr. 3 4 punktą, šilumos vartotojui priskiriamas šilumos kiekis susideda iš šilumos kiekio patalpos naudingojo ploto šildymui (pagal vartotojų pateiktus jų patalpoms įrengtus šilumos skaitiklių rodmenis), šalto geriamojo vandens pašildymui ir cirkuliacijai bei bendrojo naudojimo patalpų šildymui. Todėl apelianto argumentai, jog jam priskiriama viskas, ko neužfiksuoja kitiems šilumos vartotojams priklausantys šilumos skaitikliai, yra nepagrįsti bei atmestini. Šilumos vartotojų pareiga laiku ir teisingai deklaruoti šilumos tiekėjui patalpų šilumos paskirstomųjų šilumos skaitiklių rodmenis yra įtvirtinta Taisyklių 133.4 punkte bei bendrasavininkų 2009-11-21 susirinkime. Pagal Taisyklių 133.8. p., juridinių ir fizinių asmenų patirtą žalą dėl vartotojų pateiktų klaidingų duomenų privalo atlyginti klaidingus duomenis pateikęs šilumos vartotojas. Todėl apelianto argumentai dėl kitų šilumos vartotojų netinkamo duomenų nustatymo yra nereikšmingi, kadangi 2010-07-05 pastato bendrasavininkiai susirinkime priėmė sprendimą užfiksuoti kiekvieno buto suvartotos šilumos energijos kiekius bei perskaičiuoti pastato bendrasavininkiams mokėtinas sumas pagal pastato bendrasavininkių šilumos skaitiklių parodymus už 2010 m. šildymo sezoną. Minėtą sprendimą ieškovas įgyvendino bei teismui pateikė patikslintą ieškinį sumažinta ieškinio suma, kas reiškia, kad mokėjimų perskaičiavimai už apeliantui suteiktas paslaugas buvo atlikti visiems šilumos vartotojams deklaravus neatsiskaitomųjų šilumos skaitiklių rodmenis. Nors apeliantas neginčija, kad šilumos energiją gauna, jis nėra sumokėjęs net dalies skolos, kas rodo nesąžiningumą ir nenorą vykdyti prievoles. Apeliantui sąskaitos faktūros buvo siunčiamos kiekvieną mėnesį paštu, nei vienas laiškas negrįžo, pretenzijų nei iš apelianto, nei iš kitų pastato šilumos vartotojų gauta nebuvo. Net ir gavus minėtus dokumentus iš teismo apeliantas nesumokėjo net dalies skolos.
Apeliantas galėjo ir privalėjo iš anksto įspėti teismą ir šalis apie nedalyvavimą byloje, tačiau iki 2011-08-17 teismo posėdžio pradžios jokių prašymų gauta nebuvo. Kadangi apeliantas buvo tinkamai informuotas apie posėdžio datą, pasirengimas nagrinėti bylą iš esmės jau buvo atliktas paruošiamųjų dokumentų būdu ir abiejų šalių pozicija teisme buvo aiškiai išdėstyta, nei vienas iš procese dalyvavusių asmenų neprieštaravo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo iš esmės ir CPK 246 str. 2 d. reikalavimų nepažeidė (2 t., b. l. 154-157).
Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str.).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį tenkinti visiškai, todėl visų jų nekartoja. Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad jie nesudaro faktinio bei teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas tiekia šilumos energiją ir prižiūri šildymo ir karšto vandens sistemas pastate, esančiame adresu S. Daukanto g. 10A, Palanga. Atsakovui nuosavybės teise priklauso 4590/10000 dalis minėto pastato (1 t., b. l. 7-17). Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 11 010,73 Lt skolą už suvartotą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. bei palūkanas. Byloje nustatyta, kad tarp ginčo šalių susiklostė šiluminės energijos tiekimo-vartojimo santykiai. Nors individuali rašytinė energijos tiekimo sutartis ir nebuvo sudaryta, bet sutartinių santykių buvimą patvirtina faktinė situacija, to neginčija ir atsakovas. Abiejų šalių valia tiekti ir gauti šiluminę energiją realizuota konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.
Apeliaciniame skunde keliami šilumos paskirstymo ir apmokėjimo tvarkos už tiekiamą šilumos energiją minėtame pastate, atskiro šilumos apskaitos prietaiso įrengimo reglamentavimo, teismo posėdžio neatidėjimo neatvykus atsakovo atstovui teisėtumo klausimai. Vadovaujantis CPK 12 str. įtvirtintu rungimosi principu ir CPK 178 str. apibrėžta įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp proceso dalyvių tvarka, teisme reikalavimą reiškiantis asmuo privalo įrodyti tokio reikalavimo pagrįstumą. Byloje neginčijama faktinė aplinkybė, jog atsakovas ieškinyje nurodytu laikotarpiu nemokėjo už į atsakovui priklausančią pastato dalį tiektą šilumos energiją. Iš pateiktų duomenų matyti, kad atsakovo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. yra 11 010,73 Lt (1 t., b. l. 127). Ginčas byloje kyla ne dėl atsakovų pareigos mokėti už teikiamą šilumos energiją, bet dėl paskirstymo ir apmokėjimo metodo parinkimo teisingumo. Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos (Šilumos ūkio įstatymas, LR ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės ir kt. poįstatyminiai teisės aktai). Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytomis teisės normomis vadovavosi, gynė teisėtus bei pagrįstus ieškovo interesus. Energijos pirkimo – pardavimo sutartis, kaip akivaizdu iš pačios sutarties pobūdžio ir paskirties, yra atlygintinė, tai reiškia, jog vartotojas turi sumokėti tiekėjui už gautą paslaugą (CK 6.160 str. 1 d., 6.383 str. 1 d.). CK 6.388 str. 1 d. sako, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jei sutartis nenumato ko kita. Apelianto pastato dalyje nebuvo įrengti individualūs suvartotos šilumos energijos apskaitos skaitikliai. CK 6.385 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad mokama yra už patiektą ir sunaudotą energiją pagal sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. LR Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrąją šilumos vartotojo pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už pateiktą šilumos energiją. Vadovaujantis to paties Įstatymo 12 str. 2 d., jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduojamų taikyti metodų. Byloje nėra duomenų, kad pastato bendrasavininkiai būtų priėmę sprendimą pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų ar pasitvirtinti minėtos Komisijos sprendimu naują šilumos paskirstymo metodą. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Byloje nustatyta ir apeliaciniame skunde neginčijama, kad pastate suprojektuota priklausoma dvivamzdė, apatinio paskirstymo, kolektorinė šildymo sistema. Minėtame projekte viso pastato komercinė apskaita numatyta šilumos punkte (šilumos įvade), išskyrus viešbučio patalpas, laiptinių ir bendro naudojimo patalpas, likusiose patalpose įrengti paskirstomieji (neatsiskaitomieji) šilumos apskaitos prietaisai. Pastato šildymo sistema ir apskaitos prietaisai (atsiskaitomieji ir neatsiskaitomieji) suprojektuoti ir statytojo įrengti pagal pastato techninį projektą (1 t., b. l. 34). Skola susidarė laikotarpyje nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. Byloje esančius įrodymus atitinka teismo išvada, kad 2009 metų spalio mėnesį buvo taikytas metodas Nr. 5 (6.1.2 punktas), o kai paaiškėjo, kad butuose yra skaitikliai, nuo 2009 metų lapkričio mėnesio ieškovas pradėjo taikyti metodą Nr. 5 (6.1.1 punktą). Kadangi pastato bendrasavininkiai, reguliuodami jiems priklausančių patalpų šildymą, nesilaikė tolygaus šildymo sąlygos, nuo 2010 metų sausio mėnesio buvo taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 3. Pagal Komisijos taikomus metodus įvadiniu apskaitos prietaisu išmatuotas bendras šilumos energijos kiekis visų pirma yra išskirstomas į šilumos kiekius: 1) šilumos kiekio geriamo vandens pašildymui; 2) šilumos kiekio cirkuliacijai; 3) šilumos kiekio patalpų šildymui ir 4) šilumos kiekio bendro naudojimo patalpų šildymui. Paskirstymo metodas Nr. 3 gali būti taikomas naujos statybos namuose, kai pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, o kiekviename bute įrengta kolektorinė šildymo sistema su buto įvade įrengtais šilumos apskaitos prietaisais šildymui bei kiekvieno buto įvade įrengtais karšto vandens kiekio apskaitos prietaisais. Šilumos kiekis vandens pašildymui nustatomas suvartotą vandens kiekį padauginus iš vandens pašildymo normos ir sumuojant šilumos kiekį karšto vandens cirkuliacijai palaikyti. Likęs šilumos kiekis padalinamas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti (2005 m. gegužės 5 d. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nutarimas Nr. O3-19). Paskirstymo metodas Nr. 5 gali būti taikomas, kai šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo-vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą tik šildymui viso pastato suvartotą šilumos kiekį arba šis kiekis nustatomas pagal Komisijos rekomenduotą arba buitinių šilumos vartotojų siūlomą ir su Komisija suderintą šilumos paskirstymo metodą, kai įvadinis šilumos apskaitos prietaisas matuoja šildymui, geriamam vandeniui pašildyti iki teisės aktuose higienos normomis nustatytos karšto vandens temperatūros bei karšto vandens temperatūrai palaikyti suvartotą šilumą, o visuose butuose pagal projektą įrengti vieno tipo šilumos dalikliai, vadovaujantis Lietuvos standartu, šilumos paskirstymui taikomas šilumos šildymui paskirstymo dalikliais metodas Nr. 6 (2005 m. liepos 22 d. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nutarimas Nr. O3-41). Metodas Nr. 5 gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastato šildymui, tarpe kitų ir tuo atveju, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.). Šilumos kiekis pastato šildymui skirstomas į pastato vartotojams priklausančių butų ar patalpų naudingojo ploto šildymui priskirtą šilumos kiekio dalį bei į pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui vartotojams priskirtą šilumos kiekio dalį. Šio metodo 3 punkte nustatyta, kad šilumos kiekio dalis vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui nustatoma tik pagal metodikos lentelėje pateiktas rekomendacijas priklausomai nuo laiptinių skaičiaus. Nors apeliantas nesutinka su ieškovo atsakovui taikytų metodų pagrįstumu ir teisėtumu, tačiau pagrįstų argumentų ir įrodymų savo nesutikimui pagrįsti nepateikia, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais.
Pagal bylos faktinius duomenis, nėra pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, kad nėra techninės galimybės atsakovui taikyti jo nurodomo Komisijos 2005-12-30 nutarimu Nr. O3-86 patvirtinto Šilumos šildymui paskirstymo dalikliais metodo Nr. 6, nes šis metodas gali būti taikomas, kai: parengtas šilumos daliklių įrengimo, rodmenų registravimo bei reguliuojamų šilumos sąnaudų dalies paskirstymo vartotojams projektas; šilumos kiekis pastato šildymui nustatomas pagal įvadinio atsiskaitomojo šilumos skaitiklio (tik pastato šildymui) rodmenų ataskaitas, kai įvadiniu šilumos skaitikliu matuojamas visas į pastatą patiekiamos šilumos kiekis – pagal Komisijos rekomenduotą ar vartotojų siūlomą ir su ja suderintą šilumos paskirstymo patalpų šildymui ir karšto vandens ruošimui metodą; įrengti vieno tipo šilumos dalikliai, vadovaujantis Europos standartu EN 834 arba kitais teisės aktais; pastate įrengta dvivamzdė arba kolektorinė šildymo sistema (2005 m. gruodžio 30 d. Nr. O3-86, 31, 3.2, 3.3, 3.4 punktai). Šių sąlygų, būtinų Metodo Nr. 6 taikymui, atsakovo ir kitų bendraturčių pastatų dalys neatitinka.
Byloje pateiktas detalus suvartotos šilumos energijos paskirstymas už 2009 m. spalio – gruodžio mėn. bei už 2010 m. sausio - kovo mėn. (1 t., b. l. 148-149). Atsakovo sunaudotas šilumos kiekis skaičiuojamas pagal minėtą metodą Nr. 3. Iš įvadinio skaitiklio rodmenų, kurie parodo bendrą pastato sunaudotą šilumos kiekį, atimama paskirstomųjų skaitiklių rodmenų suma ir šilumos, sunaudotos pašildyti karštą vandenį bei palaikyti karšto vandens cirkuliaciją, kiekis. Likęs gautas šilumos kiekis išdalinamas visiems savininkams pagal jų turimų patalpų plotą. Skolos susidarymo laikotarpiu atsakovas skaitiklio neturėjo, todėl moka už jam priskirtą plotą, kuris susidaro, atėmus iš bendro šilumos kiekio kitų savininkų sunaudotą šilumos kiekį, lieka atsakovei priklausančios patalpos ir bendrojo naudojimo patalpos. Tretieji asmenys sumoka už bendrojo naudojimo patalpas ir už atsakovės patalpas, kurių plotas jiems paskirstomas kaip bendro naudojimo patalpos, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad jis moka už į trečiųjų asmenų patalpas tiekiamą šilumos energiją.
Be to, iš 2010-07-05 susirinkimo protokolo turinio matyti, kad pastato bendrasavininkiai priėmė sprendimą pastate įrengti du atskirus šilumos punktus, t.y atskirti viešbučio ir likusių patalpų komercinę apskaitą, tačiau kaip nurodo ieškovas, atsakovas nesutiko su apskaitos išskyrimu, todėl apskaita neatskirta (1 t., b. l. 97-98). Pagal šalių paaiškinimus ir kitus bylos duomenis spręstina, jog pastato šildymo sistema neatitinka nė vieno teisės aktuose nurodyto skaičiavimo metodo, todėl taikomas, tiekėjo vertinimu, labiausiai tinkantis metodas Nr. 3. Teisėjų kolegijos nuomone, jeigu apeliantas nesutinka su ieškovo taikomu metodu, tai jam tenka pareiga imtis iniciatyvos ir virš nurodytų norminių aktų tvarka pasirinkti kitą metodą. Apeliantas nepagrindžia įrodymais, dėl kokių priežasčių kažkuris kitas metodas yra labiau atitinkantis pastato apskaitos prietaisus nei ieškovo taikomas metodas. Kaip minėta, teisė spręsti dėl šilumos paskirstymo tvarkos suteikta pastato bendrasavininkams. Tuo atveju, jei šilumos tiekėjo taikomas metodas jų netenkina, bendraturčiai, tame tarpe – ir atsakovas, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti kitą iš Komisijos siūlomų metodų. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas, nors neginčija, kad šiluma į jam priklausančią pastato dalį tiekiama ir jis ja naudojasi, tačiau jis už ją visai, net ir neginčijamos dalies, nemoka dėl, jo nuomone, netinkamo mokesčių apskaičiavimo, nors teisės aktų nustatyta tvarka, veikdamas racionaliai ir dalykiškai nekėlė klausimo dėl taikytos šilumos paskirstymo ir apskaičiavimo metodikos, neiniciavo klausimo dėl šių metodikų pateikimo, o argumentus dėl galimai netinkamo mokesčių apskaičiavimo pareiškė tik ieškovei kreipusis į teismą dėl įsiskolinimo priteisimo. Nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai duoda pagrindą daryti išvadą, jog ieškovas pagrįstai ir teisėtai pats parinko minėtus metodus mokėjimui už šilumos energiją apskaičiuoti.
LR Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgalioti atstovai turi teisę, ne vėliau kaip prieš 24 valandas pateikę raštišką prašymą buto ir (ar) kitų patalpų savininkui, patekti į savininkui priklausančias patalpas, kad galėtų apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, taip pat sustabdyti karšto vandens tiekimą įsiskolinusiam savininkui. Ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 114.1. punkte nurodyta, kad pateikus raštišką prašymą, netrukdomai apžiūrėti pastato savininkui – šilumos vartotojui ir pastato butų ir kitų patalpų savininkams – buitiniams šilumos vartotojams priklausančių šilumos įrenginių, turinčių tiesioginę įtaką šilumos tiekimo įrenginių darbui bei šilumos tiekimo kitiems vartotojams režimui, būklę. 2010-07-05 pastato bendrasavininkiai susirinkime priėmė sprendimą užfiksuoti kiekvieno buto suvartotos šilumos energijos kiekius bei perskaičiuoti pastato bendrasavininkiams mokėtinas sumas pagal pastato bendrasavininkių šilumos skaitiklių parodymus už 2010 m. šildymo sezoną. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad ieškovas netikrino trečiųjų asmenų skaitiklių parodymų. Todėl apelianto argumentai apie tai, kad ieškovas vadovaujasi šilumos energijos apskaitos daliklių parodymais, nors jų deklaravimo teisingumo ir atitikimo reikalavimams negali kontroliuoti, vertintini nepagrįstais.
Pagal Šilumos ūkio įstatyme pateiktą sąvokų aiškinimą, sąskaita už šilumą – Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriame nurodytas atsiskaitymo laikotarpiu vartotojui patiektos šilumos ar karšto vandens kiekis, jų kaina ir suma, kurią turi sumokėti vartotojas. Byloje pateiktos ieškovo išrašytos sąskaitos atsakovui, kurios atitinka PVM įstatymo reikalavimus bei išrašytos pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 6 priede pateiktą mokėjimo už šilumą pranešimo pavyzdį. Sąskaitose nurodyta kokios konkrečios paslaugos ir kokiu konkrečiu metu buvo suteiktos, koks yra šių paslaugų kiekis ir kaina (1 t., b. l. 19, 51-62). Apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas nevykdė savo pareigos pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkančias sąskaitas-faktūras, pagrįstas tik atsakovo prielaidomis, nes jo nepatvirtina jokie patikimi įrodymai. Pagal bylos duomenis, dokumentai tiekėjo buvo siųsti vartotojui viešai skelbiamu ir tiekėjui žinomu adresu, todėl pagal bendrą taisyklę laikomi įteiktais. Teisėjų kolegijos nuomone, kiekvienu atveju vartotojas, kuris yra ir verslininkas, gali kreiptis į šilumos tiekėją dėl informacijos ir konkrečių paaiškinimų pateikimo, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas tokių klausimų iki bylos iškėlimo nekėlė.
Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas privalo apmokėti visas jam priklausančių patalpų šildymo išlaidas ir atlyginti ieškovui įsiskolinimą už šilumos energiją, suteiktą jam nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, kurioms šildymo paslaugos buvo teikiamos remiantis ieškovo apskaičiavimu.
Atmestinas atsakovo argumentas, kad teismas pažeidė atsakovo teisę į gynybą, nes neatidėjo bylos nagrinėjimo atsakovo atstovui negalint dalyvauti teismo posėdyje. Vadovaujantis CPK 246 str. 2 d., atsakovui ar jo atstovui dėl objektyvių priežasčių negalint atvykti į teismo posėdį, kai apie jo laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą, esant dviems sąlygoms: 1) atsakovas ar jo atstovas prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir neatvykimą pateisinančius dokumentus pateikia iki teismo posėdžio, į kurį neturi galimybių atvykti, pradžios; 2) teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 str. 1 d.)). Atsakovas faksu prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir nedarbingumo pažymėjimą pateikė tą pačią dieną, kurią buvo paskirtas teismo posėdis, o teisėjui prašymas įteiktas po teismo posėdžio (2 t., b. l. 113-120). Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad 2011-08-17 posėdžio metu teismas svarstė atsakovo neatvykimo į posėdį klausimą ir nutarė bylą nagrinėti. Teisėjų kolegijos nuomone, CPK 246 str. 2 d. reikalavimai nebuvo pažeisti, nes atsakovas yra verslininkas, juridinis asmuo, todėl vieno asmens nedarbingumas negali būti vertinamas kaip juridinio asmens nedalyvavimo teismo posėdyje svarbi priežastis. Be to, byloje iki šiol nepateikti įrodymai, kad atstovo liga buvo tokio pobūdžio, kad atėmė objektyvią galimybę dalyvauti teismo posėdyje ar pasirūpinti kito asmens tinkamu atstovavimu. Pasiruošimas nagrinėti bylą iš esmės buvo atliktas paruošiamųjų dokumentų būdu, į posėdį atvyko UAB „Litesko“ atstovė, keturi tretieji asmenys. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad atsakovo atstovo neatvykimas dėl ligos negali būti laikoma svarbia priežastimi, pateisinančia neatvykimą į teismo posėdį, dėl kurios turėtų būti atidėtas bylos nagrinėjimas (CPK 246 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p.,
N U T A R I A:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjų kolegija: Ramunė Čeknienė
Zina Mickevičiūtė
Birutė Valiulienė