Civilinė byla Nr. e2A-1557-555/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20656-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.12.2; 2.4.2.13; 2.6.17; 3.1.7.6;

3.3.1.14; 3.3.1.18.3

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 11 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3053-1088/2021 pagal ieškovo R. R. patikslintą ieškinį atsakovui V. T. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

I.       Ieškovas R. R. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas:

1.       iškeldinti atsakovą V. T. su jam priklausančiu turtu iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)

2.       priteisti iš atsakovo ieškovo naudai už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 5 d. iki žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kitais inžineriniais statiniais-kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) perdavimo ieškovui dienos po 700,00 Eur kas mėnesį patiriamų nuostolių;

3.       priteisti iš atsakovo 398,87 Eur skolą;

4.       priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.       Byla dalyje dėl 398,87 Eur skolos priteisimo Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutraukta teismui priėmus ieškovo atsisakymą nuo šio reikalavimo.

III.       Ieškovas nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo žemės sklypą ir jame esančius gyvenamąjį namą, kitus inžinerinius statinius-kiemo statinį, esančius (duomenys neskelbtini) Sutartyje buvo nurodyta, jog gyvenamajame name negyvena asmenys, kurie pagal įstatymą ar sutartis išsaugo teisę naudotis gyvenamąja patalpa pasikeitus jos savininkui (sutarties 11.3 punktas), tačiau gyvenamajame name žodinės panaudos sutarties pagrindu gyveno atsakovas. 2020 m. rugpjūčio 19 d. ieškovas su antstolio S. U. pagalba bandė patekti į gyvenamąjį namą ir užfiksuoti jo būklę bei name esančių skaitiklių rodmenis, tačiau atsakovas neįsileido. 2020 m. rugpjūčio 31 d. išsiųstas atsakovui pranešimas dėl išsikėlimo per tris mėnesius nuo pretenzijos gavimo dienos. Pretenzija įteikta 2020 m. rugsėjo 4 d. Atsakovui iki 2020 m. gruodžio 4 d. neišsikėlus, ieškovas kreipėsi į teismą dėl atsakovo iškeldinimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnio pagrindu. Ieškovas nesutiko, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai panaudos teisiniai santykiai, kadangi terminuota panaudos sutartis, kuria remiantis atsakovas grindžia naudojimosi ieškovo turtu teisėtumą, viešajame registre nėra įregistruota, o apie šią sutartį ieškovui tapo žinoma tik atsakovui sutartį pateikus kartu su atsiliepimu į ieškinį. Ieškovui kilo įtarimas, kad panaudos sutartis surašyta jau kilus ginčui teisme. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad sutartį L. A. ir V. A. vardu pasirašiusi V. L. buvo šių asmenų įgaliota pasirašyti sutartį. Atsakovas iš ginčo turto neišsikėlė, toliau turtu naudojasi neteisėtai, nemoka už naudojimąsi turtu, t. y. neabejotinai gauna naudą, kuri pasireiškia tuo, jog sutaupė nemokėdamas ieškovui nei nuomos ar kitokio užmokesčio už naudojimąsi svetimu turtu. Atsakovas nuo 2020 m. gruodžio 5 d. naudojasi gyvenamuoju namu be teisinio pagrindo, todėl iš atsakovo priteistina po 700,00 Eur kas mėnesį patiriamų nuostolių už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 5 d. iki gyvenamojo namo su žemės sklypu ir priklausiniu perdavimo ieškovui dienos.

IV.       Atsakovas V. T. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad jis ginčo valdoje gyvena paskutinį dešimtmetį. Savo teisę gyventi ir atitinkamai pagerinti gyvenamąją valdą atsakovas yra įforminęs 2011 m. birželio 10 d. panaudos sutartimi, suteikiančia atsakovui teisę gyventi gyvenamojoje valdoje iki 2025 m. gruodžio 31 d. Atsakovas yra kapitališkai suremontavęs ginčo gyvenamąją valdą, pastatęs statinius (pirtį, baseiną), kurių kadastriniai matavimai neatlikti ir jie nėra įteisinti. Ginčo gyvenamoji valda, siekiant gauti paskolas, keliavo iš vienų asmenų kitiems, tačiau ja visą laiką nepertraukiamai naudojosi atsakovas. Galiausiai valda buvo perleista UAB „A.“, kuri valdą perleido ieškovui, kuriam atstovavo jo sugyventinė ir vaikų motina D. L.. Atsakovui su D. L., kuriai buvo žinoma, kad tiek prieš sutarties sudarymą tiek ir po jos sudarymo valdoje gyveno ir toliau gyvens atsakovas panaudos sutarties pagrindu, buvo sutarta, kad valda perleidžiama pusvelčiui tikslu pasiskolinti pinigus. Valda iki panaudos sutarties pabaigos turėjo būti atpirkta, o atsakovas ja ir toliau būtų naudojęsis, tačiau, D. L. susipyko su UAB „A.“ savininkais ir dėl to, praėjus beveik dviem metams nuo turto įsigijimo, ieškovas ėmėsi veiksmų iškraustyti atsakovą. Nors panaudos sutartis nebuvo registruota viešame registre, tačiau apie atitinkamą sutartį puikiausiai buvo žinoma ieškovui, todėl ji galioja ir ieškovui. Ieškovui negalėjo būti nežinoma apie atitinkamą sutartį, bet koks asmuo atvykęs į ginčo gyvenamąją valdą būtų įsitikinęs, jog joje gyvena atsakovas, o pasidomėjęs, kokiu pagrindu jis čia gyvena, būtų išsiaiškinęs apie atitinkamą sutartį. Atsakovas teigė, kad valdoje yra atsakovui priklausantys statiniai, kurių savininku yra atsakovas iki panaudos sutarties pabaigos. Šalis ilgą laiką siejo ne tik komerciniai santykiai, šalys bendravo šeimomis, todėl ieškovui atsakovo ginčo valdoje gyvenimo aplinkybės buvo žinomos, tačiau šalims susipykus, ieškovas kreipėsi į teismą dėl atsakovo iškeldinimo. Atmetus reikalavimą dėl tariamo neteisėto naudojimosi gyvenamąja valda, atitinkamai atmestinas ir reikalavimas dėl tariamai patirtų nuostolių.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

V.       Kauno apylinkės teismas 2021 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį tenkino: iškeldino atsakovą su jam priklausančiu turtu iš ginčo žemės sklypo, pastato-gyvenamojo namo su kitais inžineriniais statiniais-kiemo statiniais; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai po 700,00 Eur kas mėnesį patiriamų nuostolių už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 5 d. iki ginčo žemės sklypo, pastato-gyvenamojo namo su kitais inžineriniais statiniais-kiemo statiniais perdavimo ieškovui dienos ir 273,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

VI.       Dėl iškeldinimo. Teismas nurodė, kad faktą, jog ieškovas yra ginčo žemės sklypo ir jame esančių gyvenamojo namo su kiemo statiniais savininkas, patvirtina pirkimo–pardavimo sutartis, Nekilnojamojo turo registro išrašas. Ginčo, kad ieškovas yra nurodytų nekilnojamųjų daiktų savininkas, tarp šalių nėra. Viena iš būtinųjų CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų yra įrodyta.

VII.       Teismas nustatė, kad rašytinė panaudos sutartis dėl ginčo valdos tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta. Byloje duomenų, patvirtinančių, jog buvo sudaryta rašytinė panaudos sutartis tarp pardavėjo UAB ,,A.“ ir atsakovo, taip pat nėra. Byloje pateikta 2011 m. birželio 10 d. terminuota panaudos sutartis, pagal kurią panaudos davėjai – V. L., sutuoktiniai L. A. ir V. A., atstovaujami V. L., gavėjas – V. T. (atsakovas), sutartis pasirašyta V. L. ir atsakovo, sutarties galiojimo terminas – 2025 m. gruodžio 31  d. Sutartis viešame registre nėra registruota.

VIII.       Teismas pažymėjo, kad jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas anksčiau, nei gavęs sutartį kartu su atsiliepimu į ieškinį, su sutartimi ir jos turiniu buvo supažindintas, nėra. 2020 m. rugpjūčio 19 d. antstolio surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole taip pat nėra užfiksuota, jog atsisakymas įleisti ieškovą į gyvenamąjį namą buvo grindžiamas 2011 m. birželio 10 d. panaudos sutartimi ir / ar ji buvo pateikta. Atsakovo nurodomi argumentai, susiję su šalių bendravimu, ieškovo ryšiais su pardavėja UAB ,,A.“ ir jį atstovaujančiais asmenimis, kurių ieškovas iš esmės neginčijo, neteikia pagrindo pripažinti, kad ieškovui sutarties sudarymo metu buvo žinoma apie rašytinę terminuotą panaudos sutartį ir žinomos sutarties sąlygos.

IX.       Atsakovui nepagrindus aplinkybės, jog ieškovas – naujasis savininkas, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti apie 2011 m. birželio 10 d. panaudos sutartį, teismas byloje nustatytų aplinkybių, t. y. ieškovui įsigyjant ginčo valdą buvo žinoma apie tai, kad joje gyvena atsakovas, kad atsakovui ir po sutarties sudarymo valdoje buvo leista gyventi toliau (byloje nėra duomenų, patvirtinančių reikalavimų išsikelti atsakovui pateikimą iki 2020 m. rugpjūčio 19 d. rašytinės pretenzijos pateikimo), atsakovas nuomos mokesčio ieškovui nemokėjo ir nemoka, pagrindu konstatavo, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai neterminuotos panaudos teisiniai santykiai.

X.       Teismas nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 31 d. pretenzijoje nurodytas trijų mėnesių terminas suėjo 2020 m. gruodžio 4 d., kuri ir laikoma neterminuotos žodinės panaudos sutarties nutraukimo diena. Teismas nustatė, kad atsakovas ir pasibaigus prievoliniams šalių teisiniams panaudos santykiams toliau gyvena ginčo valdoje, todėl ieškovas, kaip patalpų savininkas, įgijo teisę reikalauti atsakovą, gyvenantį ginčo valdoje be teisinio pagrindo ir tuo pažeidžiant ieškovo nuosavybės teisės, iškeldinti. Teismas aukščiau nustatytų aplinkybių ir argumentų pagrindu laikė ieškovo įrodytomis CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygas. Teismas nurodė iškeldinti atsakovą iš žemės sklypo, pastato-gyvenamojo namo ir kiemo statinio, nurodydamas, kad tokio turinio ieškovo reikalavimo tenkinimas atitinka jo pažeistos materialinės teisės gynimo būdą ir negali būti traktuotinas kaip išėjimas už ieškinio reikalavimo ribų. Tai yra konkrečios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymo būdas, užtikrinantis ieškovo reikalavimo įgyvendinimo tvarką.

XI.       Dėl nuostolių. Teismas nurodė, kad atsakovas prašomų priteisti nuostolių dydžio neginčijo. Neatlygintinas naudojimasis svetimu daiktu yra atsakingo asmens iš savo neteisėtų veiksmų gaunama nauda. Kadangi atsakovas neišsikėlė iš ieškovui priklausančios valdos ir ja naudojasi, nuomos mokesčio nemoka, tokiu būdu atsakovas, sutaupydamas lėšas, gavo naudos ieškovo sąskaita ir tai laikytina ieškovo patirtais nuostoliais. Teismas laikė nereikšmingais atsakovo argumentus, jog ieškovas nuostolių iš viso nepatyrė, kadangi antstolio faktinių aplinkybių protokolas patvirtina, kad ieškovas ginčo valdą siekė perduoti neatlygintinai naudotis kitiems asmenims ir net neketino gauti pajamų. Teismas pažymėjo, kad daikto savininkas turi pasirinkimo laisvę, kokiu būdu disponuoti savo nuosavybės teise, o teismų praktikoje pripažįstama, kad dėl neteisėto naudojimosi patalpomis gali būti priteisiamas nuomos mokestis kaip nuostoliai, todėl laikė ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo pagrįstu ir jį tenkino.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

XII.       Apeliaciniu skundu atsakovas V. T. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino CK 6.643 straipsnio nuostatas, kuriose įtvirtina, kad naujajam daikto savininkui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį trimis atvejais, jei: 1) registruotina panaudos sutartis buvo įstatymu nustatyta tvarka įregistruota viešame registre; arba 2) apie ją naujasis savininkas sutarties sudarymo metu žinojo; arba 3) turėjo žinoti. Byloje nekyla ginčas, kad ginčo panaudos sutartis nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Tačiau net ir neįregistruota sutarties lieka galioti naujajam savininkui, jei jis apie jos sudarymą žinojo arba turėjo žinoti.

11.2.                      Atsakovas ginčo valdoje apsigyveno gerokai iki ieškovo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos, joje apsigyveno į bylą pateiktos panaudos sutarties pagrindu. Ieškovas, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, puikiausiai žinojo (to negalėjo nežinoti), kad ginčo valdoje gyvena atsakovas. O jei ir nežinotų, tuo būtų įsitikinęs apžiūrėjęs atitinkamą gyvenamąją valdą. Aplinkybę, kad ieškovui apie atitinkamą panaudos sutartį buvo žinoma, patvirtina ir tai, kad ieškovas daugiau kaip 1,5 metų nuo turto įsigijimo pats vykdė šią panaudos sutartį, t. y. nesikreipė nei į atsakovą dėl išsikraustymo iš ginčo valdos, nei dėl naujos sutarties sudarymo, taip pat, nesikreipė į energijos ir komunalinių paslaugų teikėjus dėl elektros, dujų ir kitų komunalinių paslaugų sutarčių persirašymo savo vardu.

11.3.                      Panaudos sutartis yra realinė sutartis. Ji įsigalioja nuo turto perdavimo momento. Pats ieškovas neperdavė turto atsakovui, taip pat su atsakovu nesitarė dėl naudojimosi atitinkamu turtu, todėl atsakovas naudojosi atitinkamu turtu sutarties, sudarytos su buvusiais savininkais, kurie pirkimo–pardavimo sutartimi perdavė ieškovui turtą, pagrindu. Sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, visos teisės ir pareigos, kylančios iš atitinkamos panaudos sutarties, perėjo ieškovui kaip naujajam turto savininkui. Tokiu būdu atsakovas 1,5 metų vykdydamas anksčiau sudarytą sutartį, patvirtino, jog jam buvo žinoma apie ją. Ieškovas paaiškinti, kodėl jis tariamai nežinodamas apie panaudos sutartį ją vykdė daugiau kaip 1,5 metų, negalėjo.

11.4.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog sudarant ginčo sutartį ieškovą atstovavo verslininkė (sugyventinė ir bendrų vaikų mama), užsiimanti nekilnojamojo turto verslu. Ieškovui puikiausiai turėjo būti žinomos ir suprantamos visos nekilnojamojo turto sutartys bei jų pasekmės. Ieškovas (jo atstovė), nors ir matė, kad ginčo valdoje gyvena kiti asmenys, tačiau nesiekė iš jų sužinoti, kokiu pagrindu jie joje gyvena, kada ketina išsikelti iš jo. Ieškovą atstovavo verslininkė, todėl, vertinant ieškovo sąžiningumą, įsigyjant didelės vertės turtą – ginčo gyvenamąją valdą, jam taikytini didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai. Be to, ieškovo atstovė, kuri sudarė sutartį ieškovo vardu, daug kartų lankėsi ginčo gyvenamajame name. Šalys draugavo šeimomis. Dublike ieškovas pripažino, jog jam buvo žinoma, kad name gyvena atsakovas. Ieškovo nurodomos aplinkybės, kad jis nesidomėjo, kokiu pagrindu ginčo name gyvena atsakovas, turėtų būti vertinamas kaip jo nerūpestingumas (nesąžiningumas).

11.5.                      Pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Nors ieškovas reiškė reikalavimą iškeldinti atsakovą tik iš gyvenamojo namo, tačiau teismas iškeldino atsakovą ir iš žemės sklypo, kuriame stovi gyvenamasis namas ir kiti atsakovui priklausantys statiniai, kurie neparduoti ieškovui. Taip pat teismas iškeldino atsakovą ir iš kitų žemės sklype esančių statinių, nors toks reikalavimas taip pat nebuvo pareikštas. Tuo būdu teismas išėjo ir už ieškinio ribų taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovui nereiškus reikalavimų dėl iškeldinimo iš žemės sklypo, atsakovas nekėlė ir argumentų, kaip turėtų būti iškeldinamas atsakovui priklausantis nekilnojamas turtas, esantis žemės sklype.

XIII.       Ieškovas R. R. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.6.                      Ginčas byloje dėl to, jog sutartis nebuvo registruota nekilnojamojo turto registre, nekilo, tačiau net ir neregistruota sutartis lieka galioti naujajam savininkui, jei apie ją naujasis savininkas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti. Pirmosios instancijos teismas analizavo ir teisingai įvertino atsakovo argumentus, susijusius su ieškovo (ne)žinojimu apie atsakovo įvardinamą panaudos sutartį. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas anksčiau, nei gavęs sutartį kartu su atsiliepimu į ieškinį, su sutartimi ir jos turiniu buvo supažindintas, nėra.

11.7.                      Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, jog ieškovas ginčo objektą įsigijo 2018 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, kurios 11.1. punktu pardavėjo atstovas pareiškė ir garantavo, kad parduodami daiktai niekam neperduoti, nepadovanoti, neįkeisti, neišnuomoti, nesudaryta panaudos sutartis, nėra trečiųjų asmenų kitų pretenzijų ir teisių, kurios apsunkintų arba padarytu neįmanomu pirkėjui įgyvendinti įstatymo suteikiamas savininko teises į daiktus. Sutarties 11.3. punktu pardavėjo atstovas pareiškė, kad parduodamame gyvenamajame name negyvena asmenys, kurie pagal įstatymą ar sutartis išsaugo teisę naudotis gyvenamąja patalpa pasikeitus jos savininkui. Taigi, tokiais pareiškimais pardavėjo atstovas patvirtino, kad ginčo turto atžvilgiu nėra sudaryta jokių rašytinių susitarimų, tame tarpe ir jokios rašytinės panaudos sutarties. 

11.8.                      Ieškovas pirko ne naujos statybos gyvenamąjį namą, todėl nenustebo, kad jame gyvena asmenys, juolab, kad gyvenamąjį namą pardavė juridinis asmuo, o jame gyveno faktinė minėto juridinio asmens vadovė V. L.. Ieškovas pagrįstai manė, kad atsakovas ginčo gyvenamajame name gyvena žodinės neterminuotos panaudos sutarties pagrindu, nes gyvenamojo namo pardavėjas (UAB „A.“) ir V. L. buvo susiję asmenys – ji šiuo metu yra bendrovės direktorė, iki tol bendrovės akcininke buvo V. L. dukra, o pati V. L. buvo sudariusi įspūdį, kad yra faktinė juridinio asmens vadovė ir savininkė. Akivaizdu, jog įprastai susiję asmenys tarpusavyje nesudarinėja sutarčių dėl naudojimosi daiktais – minėtais daiktais įprastai leidžiama naudotis žodinių susitarimų pagrindu. Be to, atsakovui kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikus ginčo panaudos sutartį, ieškovui iškart kilo pagrįstu abejonių dėl jos realumo, o taip pat, ar V. L., sudariusi ginčo panaudos sutartį V. A. bei L. A. vardu, buvo tinkamai įgaliota.

11.9.                      Priešingai, nei tvirtina atsakovas, žinodamas apie ginčo name gyvenančius asmenis, ieškovas nuo pat 2018 m. rugsėjo mėn. siekė taikiai išspręsti gyvenamojo namo atlaisvinimo klausimą, ne kartą vyko kalbėtis su atsakovu ir prašė per protingą terminą išsikelti iš ginčo objekto, kadangi ketino objektą nuomoti, taip gauti pinigines lėšas, kurių dalį ketino panaudoti kreditui atiduoti. Atsakovas nepaneigė fakto, kad ieškovas nebuvo informuotas, jog su atsakovu yra sudaryta būtent rašytinė, terminuota, netgi iki 2025 m. gruodžio 31 d. galiojanti panaudos sutartis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas buvo supažindintas su ginčo panaudos sutarties turiniu, nors į reikalavimą išsikelti civilinės bylos nagrinėjimo metu atsikirtinėjo būtent panaudos sutarties galiojimo termino sąlyga.

11.10.                      Ieškovas reiškė reikalavimą iškeldinti atsakovą iš ginčo gyvenamųjų patalpų, nes kiemo statiniuose (kanalizacijos šuliniuose ir arteziniame šulinyje) bei žemės sklype atsakovas negyveno ir jame nuosavybės teise priklausančių daiktų nelaikė. Teismas nusprendė nustatyti sprendimo vykdymo tvarką ir nurodyti visus namų valdos objektus, iš kurių atsakovas privalo susirinkti savo daiktus (nes išsikelti jis gali tik iš gyvenamųjų patalpų, kuriose gyvena). Jeigu atsakovas mano, kad žemės sklype yra tam tikri daiktai, kurių jis negali susirinkti ir išsikelti, tai yra absoliučiai kitos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, nesusijęs su ieškovo teisių gynyba CK 4.98 straipsnio pagrindu, o teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui inicijuoti naują teisminį procesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

3.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai iškeldinti atsakovą (apeliantą) V. T. iš ieškovui R. R. nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), UAB ,,A.“ pardavė, o R. R. (ieškovas) pirko žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kitais inžineriniais statiniais – kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) Sutartis yra kartu ir parduodamų daiktų perdavimo–priėmimo aktas. Ieškovas byloje įrodinėjo, kad jis negali naudotis įsigytu nekilnojamuoju daiktu, kadangi gyvenamajame name gyvena atsakovas (apeliantas) V. T..

4.       Kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, jog iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Jei ginčo šalis sieja prievoliniai santykiai, reikalavimas dėl iškeldinimo sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja naudojimosi pastatais pabaigą. Tik tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos. Šuo atveju nustačius, kad bylos šalių nesieja prievoliniai santykiai, pripažintina, kad ieškovas pareiškė ne vindikacinį, o negatorinį ieškinį dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo.

5.       Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2011 m. birželio 10 d. gyvenamosios valdos panaudos sutartimi panaudos davėjai – V. L., sutuoktiniai L. A. ir V. A., atstovaujami V. L., perdavė panaudos gavėjui V. T. (apeliantui) iki 2025 m. gruodžio 31 d. neatlyginai valdyti ir naudotis gyvenamąją valdą – žemės sklypą bei jame esančius gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Byloje konstatuota, kad panaudos sutartis nebuvo išviešinta įstatymų nustatyta tvarka, o taip pat ir nenustatyta, kad ieškovas apie šios sutarties turinį buvo tinkamai informuotas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas, kaip ginčo turto savininkas, įgijo teisę reikalauti ginti savo pažeistas teises, iškeldinant apeliantą, gyvenantį ginčo valdoje be teisinio pagrindo.  

6.       Apeliaciniu skundu keliamas klausimas, ar tinkamai neišviešinta panaudos sutartis ir jos turinys gali sukelti teisinius padarinius asmeniui, kuris nėra šios sutarties šalis. Apeliantas nurodo, kad nepaisant byloje nustatyto fakto, kad jo ir trečiųjų asmenų sudaryta gyvenamosios patalpos panaudos sutartis nebuvo įstatymų nustatyta tvarka išviešinta, tačiau ieškovui po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo suvokiant, kad ginčo patalpose gyvena apeliantas, visos teisės ir pareigos, kylančios iš atitinkamos panaudos sutarties, perėjo ieškovui kaip naujajam turto savininkui, todėl ieškovo teisė reikalauti atlaisvinti gyvenamąsias patalpas yra apribota.

7.       Byloje ginčo dėl to, kad apelianto ir trečiojo asmens sudaryta gyvenamosios patalpos sutartis nebuvo išviešinta įstatymo nustatyta tvarka, nėra. Apeliantas akcentuoja, kad ieškovui buvo žinomas panaudos sutarties sudarymo faktas, nes ieškovas daugiau kaip 1,5 metų nuo turto įsigijimo pats vykdė šią panaudos sutartį, t. y. nesikreipė nei į atsakovą dėl išsikraustymo iš ginčo valdos, nei dėl naujos sutarties sudarymo, taip pat nesikreipė į energijos ir komunalinių paslaugų teikėjus dėl elektros, dujų ir kitų komunalinių paslaugų sutarčių persirašymo savo vardu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

8.       CK 1.75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokios registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą tretiesiems asmenims. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos remdamosi kitais įrodymais (CK 1.75 straipsnio 2 dalis, pvz., liudytojų parodymais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2010; 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2013). 

9.       CK 6.629 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos šio kodekso, tarp jų CK 6.478 straipsnio, nuostatos. CK 6.478 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka yra įregistruota viešame registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta teisės norma siekiama apsaugoti teisėtus trečiųjų asmenų interesus, susijusius su nuomojamu (neatlygintinai naudojamu) nekilnojamuoju daiktu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Tai yra sutarties uždarumo principo esmė. Lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismų praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011). Pažymėtina, kad nuomos (panaudos) sutartis, laikantis sutarties uždarumo principo, visų pirma, yra skirta sutarties šalių tarpusavio teisiniams santykiams sureguliuoti, todėl pagal teisės aktų reikalavimus neišviešinta sutartis negali turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ar pareigoms – šiuo atveju ieškovo teisei reikalauti atlaisvinti įsigytą turtą.

10.       Iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad apie panaudos sutarties turinį, jos sąlygas, ieškovas buvo tinkamai informuotas, kad suprato ar turėjo suprasti, jog sutartimi, kurios šalimi jis nėra, yra sutarta dėl jo teisių ir pareigų. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto akcentuojama aplinkybė, jog ieškovas turto įsigijimo metu turėjo pasidomėti, kokiu pagrindu jis (apeliantas) ginčo name gyvena, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas žinojo, jog dėl apelianto ir trečiųjų asmenų sudarytos panaudos sutarties jam yra apribota naudotis nuosavybe. Pabrėžtina, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, kurios pagrindu ieškovas įsigijo nuosavybės teisę į ginčo namą, buvo nurodyta, jog gyvenamajame name negyvena asmenys, kurie pagal įstatymą ar sutartis išsaugo teisę naudotis gyvenamąja patalpa pasikeitus jos savininkui (sutarties 11.3 punktas). Taigi, ieškovui iki kreipimosi į teismą šioje byloje nebuvo išviešintos apelianto ir trečiųjų asmenų sudarytos panaudos sutarties turinys jos sąlygos.  Apeliantui neįvykdžius pareigos tinkamai išviešinti su trečiaisiais asmenimis sudarytos panaudos sutarties turinio, taip pat neinformavus apie tai ieškovo, t. y. asmens, kurio teisėms, o konkrečiai – teisei reikalauti naudotis įsigytu turtu, ši sutartis darė įtaką, nėra teisinio pagrindo spręsti, kad ieškovas neturėjo teisės iki panaudos sutartyje nustatyto termino keldinti apeliantą iš ginčo patalpų. 

11.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2 dalyje – kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas šias nuostatas Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis. Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, jog nuosavybės teises saugo įstatymai, lemia teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, reiškiantį nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių nustatymą, laikantis Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

12.       CK 4.98 straipsnyje, kuriame įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys, nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013, kt.).

13.       Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo ieškinį įrodytu. Nagrinėjamojoje byloje ginčas, jog ieškovas yra turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, nekyla. Iškeldinimas reiškia asmens iškeldinimą su visa jo manta, t. y. asmuo turi išsikelti iš jam nepriklausančių patalpų su visais savo daiktais. Ieškovas, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijęs nuosavybės teises į ginčo patalpas, iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. pretenzijos, toleravo atsakovo neterminuotą, neatlygintinį naudojimąsi turtu (CK 6.632 straipsnis). Pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį nustatyta, kad kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartyje nenustatyta kitokio termino (CK 6.642 straipsnio 1 dalis). Norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį, šalis privalo išreikšti savo valią apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2004 išaiškinta, kad neterminuotos panaudos sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą pagrindinė sąlyga yra panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimą; įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimą pakanka, kad panaudos sutartis būtų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį.

14.       Iš byloje esančių įrodymų teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad ieškovas, įsigijęs ginčo nekilnojamąjį turtą, reikalavimą atsakovui dėl išsikeldinimo pateikė 2020 m. rugpjūčio 31 d. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad šiuo laikotarpiu tarp šalių susikostė neterminuotos panaudos teisiniai santykiai, nes ieškovui tapus ginčo turto savininku, tapo žinoma, kad ginčo patalpose gyvena atsakovas ir atitinkamą laiko tarpą ieškovas toleravo kitų asmenų naudojimą jam priklausančia nuosavybe. 2020 m. rugpjūčio 31 d. įspėjimas atsakovui dėl turto atlaisvinimo įteiktas 2020 m. rugsėjo 4 d., taigi, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaudos sutartis baigėsi 2020 m. gruodžio 4 d. Spręstina, kad, suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui po įspėjimo panaudos gavėjui apie numatomą sutarties nutraukimą, panaudos sutartis pasibaigia. Taigi, nuo nurodytos datos šalys tapo nebesaistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, t. y. apeliantas neteko ginčo patalpų naudojimosi teisių, tuo tarpu byloje nėra nustatyta jokio kito teisinio pagrindo naudotis ginčo turto. Esant nurodytam teisėjų kolegija sprendžia, kad turto savininkas-ieškovas įgijo teisę reikalauti apelianto išsikeldinimo iš patalpų CK 4.98 straipsnio, pagal kurį turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, pagrindu.

15.       Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys gali disponuoti savo pareikštais materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimais ir procesinėmis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu šalys naudojasi plačia autonomija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016 15 punktą; 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-421/2019 43 punktą). Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo faktinį ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei faktinio ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais ir įrodymais, kurių šalys teismui nenurodė), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008).

16.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų (teisinio ieškinio pagrindo) nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-313/2006). Ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016 15 punktą; 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017 25 punktą).

17.       Nagrinėjamu atveju ieškovas R. R. pareikštu ieškiniu prašė iškeldinti apeliantą V. T. su jam priklausančiu turtu iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) bei priteisti iš apelianto ieškovo naudai už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 5 d. iki žemės sklypo, pastato-gyvenamojo namo su kitais inžineriniais statiniais-kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini) perdavimo ieškovui dienos po 700,00 Eur kas mėnesį patiriamų nuostolių. Ieškovo teigimu, įsigijus nekilnojamąjį turtą ir jam pareikalavus, apeliantas iš ginčo patalpų neišsikėlė, toliau turtu naudojasi neteisėtai, nemoka už naudojimąsi turtu, t. y. gauna naudą, kuri pasireiškia tuo, jog sutaupė nemokėdamas ieškovui nuomos ar kitokio užmokesčio už naudojimąsi svetimu turtu. Taigi, ieškovo teisių pažeidimas ir pasirinktas teisių gynimo būdas, apibrėžiantis faktinį ieškinio pagrindą, yra išimtinai susijęs ieškovo, kaip turto savininko teise naudotis gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini) Tačiau ieškiniu ieškovas nereiškė reikalavimo dėl apelianto iškeldinimo iš žemės sklypo ir šiame žemės sklype esančių kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių. Apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsikirtimų pagrindu neteikė jokių argumentų, pagrindžiančių jo teisę naudotis žemės sklypu ir jame esančiais kitais statiniais. Kadangi tiek namas, tiek žemės sklypas ir jame esantys kiti statiniai yra atskiri nuosavybės teisės objektai, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad, pirmosios instancijos teismas nusprendęs apeliantą iškeldinti iš žemės sklypo ir šiame žemės sklype esančių kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, peržengė ieškinio ribas. 

18.       Teisėjų kolegija, apibendrindama, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir peržengdamas ieškinio ribas, tinkamai atliko ginčo materialaus teisinio santykio kvalifikaciją, tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias savininko teisių gynimą, neišviešintos sutarties pasekmes trečiųjų asmenų teisėms ar pareigoms. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo reikalavimo iškeldinti apeliantą iš gyvenamosios patalpos padaryta tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus apie šalis siejusius teisinius santykius. Kadangi pirmosios instancijos teismas, nusprendęs apeliantą iškeldinti iš žemės sklypo ir šiame žemės sklype esančių kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, peržengė ieškinio ribas, todėl jo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. sprendimas keičiamas, pašalinant iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatas dėl apelianto iškeldinimo iš žemės sklypo ir kitų inžinierinių statinių-kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

19.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nors iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies yra pašalinamos nuostatos dėl apelianto iškeldinimo su jam priklausančiu turtu iš ginčo žemės sklypo, tačiau aptariamu atveju laikytina, kad ginčas iš esmės apeliacinės instancijos teisme yra išspręstas ieškovo naudai (lieka patenkinti visi jo pareikšti materialieji reikalavimai), todėl jo naudai iš apelianto turi būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme.

20.       Ieškovas apeliacinės instancijos teismui yra pateikęs įrodymus, kad jis turėjo 1 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apelianto apeliacinį skundą parengimas (reg. Nr. DOK-95228).

21.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos iš atsakovo (apelianto).

22.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :        

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Pašalinti iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatas dėl atsakovo V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iškeldinimo su jam priklausančiu turtu iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini)

Likusią Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš atsakovo V. T. (V. T.), a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 1 500,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                Diana Labokaitė

                                                Egidijus Tamašauskas

                                                Lina Žemaitienė