Administracinė byla Nr. A-229-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02527-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 2-5) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo skunde keliamas ginčas dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) neteisėtų veiksmų, susijusių su tuo, jog jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų, langas nėra plaunamas, visi kameroje rūkė ir per parą surūkydavo nuo 10 iki 15 cigarečių, vienos valandos pasivaikščiojimas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą, laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, kameroje tualetas nebuvo atskirtas nuo bendro ploto kameros erdvės nei siena, nei pertvara, unitazo nebuvo, buvo tik skylė grindyse, vanduo tualete paprastai nenusileidžia arba nusileidžia labai blogai, vienam mėnesiui suteikiamas vienas tualetinio popieriaus rulonas, dušu buvo galima naudotis vieną kartą per savaitę, dezinfekcijos niekas nedaro, 45 procentų sienų, 37 procentai lubų ir 52 procentai grindų paviršiaus gyvenamojoje patalpoje yra avarinės ir antisanitarinės būklės, langas yra vienintelis ventiliacijos šaltinis, vidutinis drėgnumas 80 procentų, dėl tokio drėgnumo išskalbus rūbus jie iš viso nedžiūsta, kameroje buvo tarakonų, patalynė, čiužinys, pagalvė buvo seni, nešvarūs, dėl to nebuvo galima normaliai pailsėti ir miegoti, draudžiama turėti šiltus pledus, maisto energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal.

Pareiškėjas nurodė, kad jis kasdien sportuoja, giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti jam maisto, draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjui atvažiavus į Šiaulių TI jo (duomenys neskelbtini) buvo geras, dėl blogo apšvietimo ir natūralios šviesos trūkumo pablogėjo sveikata, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis susirgo, nes buvo mažai šviesos, negali skaityti, rašyti be akinių, kai buvo laisvas, skaitė, rašė be akinių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 59-70) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 6 d. pažymos Nr. 69/06-5221 „Dėl A. J. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2010 m. birželio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. spalio 27 d.

Pažymėjo, jog Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, įtvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 6 d. pažymos Nr. 5/06-5221 „Dėl A. J. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2010 m. birželio 15 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. lapkričio 29 d. Nurodė, jog kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,28 kv. m. iki 9,24 kv. m. gyvenamojo ploto, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI per laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, iš viso buvo laikomas 743 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kameroje nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atitinkamai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atitinkamai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Nurodė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pažymėjo, jog visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.

Nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 258 punktu, Šiaulių TI laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 3 straipsnis nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos Nr. HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo. Nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą, nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. spalio mėnesį, be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai – dėl to, kad per parą visi kameroje surūkydavo nuo 10 iki 15 cigarečių. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvusios pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant pareiškėjo pretenzijų dėl minėtų nuostatų įgyvendinimo. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose.

Atsakovas nurodė, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punktas reglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atitinkamai, pareiškėjo pretenzijos dėl vienos valandos pasivaikščiojimo yra nepagrįstos. Atsakovas neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė nenumatytų apribojimų, o priešingai, iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus, todėl pretenzijos dėl per trumpos pasivaikščiojimo trukmės ar dėl to, kad pasivaikščioti būdavo vedami visi vienoje kameroje laikomi asmenys, neturi teisinio pagrindo.

Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis Šiaulių TI nebuvo visiškai aprūpintas tualetiniu popieriumi, pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas, 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – ir Normos). Normose numatytos asmens aprūpinimo tualetiniu popieriumi ir muilu normos. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui Šiaulių TI buvo išduodamas tualetinis popierius pagal nustatytas higienos normas. Šiaulių TI pareigūnai negali būti atsakingi už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis normomis, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo tualetinio popieriaus kiekio bei jo kokybės neturi pagrindo būti pripažintos pateisinamomis.

Pažymėjo, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Reikalavimai dušų įrengimui laisvės atėmimo vietose nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39 punkte. Pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja dušų išvalymo po kiekvienos kameros kalinamųjų prausimosi. Priešingai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39.4 punktas nustato, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų. Atitinkamai, Šiaulių TI pareigūnai, valydami dušus vieną kartą per dieną, veikė teisėtai ir nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Pažymėjo, jog gyvenamosiose kamerose klozetai yra įrengti, o pareiškėjo įvardijami jų tariami trūkumai nėra užfiksuoti. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas (pagal Tarptautinių žodžių žodyną – klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija), reikalavimai netaikomi, nes tokio pobūdžio įrengimo reikalavimai taip pat susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p., Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 p.). Pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtų klozetų gyvenamosiose kamerose nepagrįsti.

Nurodė, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Vadovaujantis Normomis, metalinės lovos naudojimo laikas yra 10 metų, tačiau Šiaulių TI administracija metalines lovas keičia pagal poreikį bei suimtųjų (nuteistųjų) prašymus. Pareiškėjas pateikia abstrakčius argumentus, jog lova buvo pirkta 2003 metais, nepagrindžiant įrodymais. Pabrėžė, jog pareiškėjas į Šiaulių TI nesikreipė dėl lovos netinkamos kokybės, nereiškė pretenzijų, o skundą dėl lovos netinkamumo pateikė tik teismui 2014 m. spalio mėn.

Atsakovas pabrėžė, jog, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56–60 punktais, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) iki 2012 metų Šiaulių TI buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis. Vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. patvirtintu grafiku Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012–2013 m.“, atliekama kamerų dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija.

Pabrėžė, jog pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad įstaigoje jam neleidžiama naudotis savo nuosava patalyne, t. y. šiltu pledu. Rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog suimtieji gali naudotis savo patalyne, jei jie to pageidauja. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4GB talpos informacijos ir duomenų laikmenoms ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių TI išduota patalyne pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė neteisėtai ar ne pagal teisės aktus.

Pažymėjo, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Atsakovas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, BVK 98 straipsnio 4 dalimi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punktu ir nurodė, jog ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas. Nurodė, jog pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų draudimo Šiaulių TI neturi teisinio pagrindo, nes Šiaulių TI ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos neteikiami.

Atsakovas rėmėsi BVK 173 straipsnio 4, 7 dalimis, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5, 6 dalimis ir nurodė, jog pagal Fiziologinės mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, maisto energetinės vertės norma asmeniui per parą yra 2298 kcal. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Visi Šiaulių TI laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šis maistas yra subalansuotas iš pagrindinių maisto medžiagų, kurių bendra energetinė vertė atitinka žmogaus fiziologines mitybos paros normas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atlikti cheminiai tyrimai dėl fiziologinės mitybos normų atitikimo nustatytiems reikalavimams. 2011 m. liepos 4 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centras rašte Nr. S-2598 nurodė, jog receptinis svoris atitiko reglamentuojamas nuostatas, laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims patiekiamas maistas atitinka fiziologines mitybos normas. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-70 nustatyta, kad maistas atitinka nustatytus reikalavimus, pažeidimų neužfiksuota. Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energinės vertės maitinimas, įstaiga neturi. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikia. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas samprotavimais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsniu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XV skyriumi, suimtieji turi galimybę maisto produktų ir būtiniausių jiems reikmenų įsigyti parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per 10 dienų, tačiau teisės aktuose nėra numatyta galimybė asmenims, esantiems tardymo izoliatoriuose, maisto produktų gauti iš laisvės. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas į įstaigos direktorių su skundais jo kalinimo laikotarpiu nesikreipė.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių jis patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Pažymėjo, jog CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsakovas taip pat prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 91-107) pareiškėjo A. J. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtais veiksmais. Pažymėjo, jog atsakovo atstovas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, turėtų būti taikoma ieškinio senatis. Pareiškėjas teismui nepateikė prašymo atnaujinti senaties terminą, neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių prašymas taikyti ieškinio senaties terminą turėtų būti netenkintinas. Šiuo atveju atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, todėl prašymas buvo tenkintas ir ieškinio senatis skaičiuotina nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. spalio 24 d. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2010 m. birželio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d., teismas sprendė, jog ginčui aktualus laikotarpis yra 2011 m. spalio 24 d. – 2012 m. lapkričio 29 d.

Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pirmosios instancijos teismas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų pažymėjo, kad Įsakymo galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš Šiaulių TI 2014 m. lapkričio 6 d. pažymos buvo matyti, kad pareiškėjui (vienam asmeniui) laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 24 d. iki 2012 m. kovo 22 d. kameroje Nr. 101 teko nuo 2,28 kv. m. iki 4,56 kv. m. ploto, nuo 2012 m. kovo 23 d. iki 2012 m. kovo 27 d. kameroje Nr. 59 teko nuo 2,47 kv. m. iki 4,96 kv. m. ploto, nuo 2012 m. kovo 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. kameroje Nr. 45 teko nuo 2,31 kv. m. iki 9,24 kv. m. ploto, nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2012 m. lapkričio 6 d. kameroje Nr. 45 teko nuo 2,64 kv. m. iki 4,62 kv. m. ploto, nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. kameroje Nr. 45 teko nuo 2,64 kv. m. iki 3,69 kv. m. ploto, nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d. kameroje Nr. 45 teko nuo 2,64 kv. m. iki 4,64 kv. m. ploto. Teismas kritiškai vertino pateiktą 2014 m. lapkričio 6 d. atsakovo atstovo Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pažymą Nr. 69/06-5221, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną ir jos turinį vertintino pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m. plotas, naudai. Atitinkamai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas 386 dienas.

Teismas dėl apšvietimo ir ventiliacijos nurodė, jog pareiškėjas nurodo, kad vienintelis ventiliacijos šaltinis yra langas. Pareiškėjo apskaičiavimu maksimaliai atvertas langas praleidžia 0,2 m3 oro per valandą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad jo skaičiavimais langas praleidžia geriausiu atveju 10 liuksų natūralios šviesos; kameroje veikė viena 10 voltų lemputė. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, tuo metu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Atsižvelgiant į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų dėl ventiliacijos ir apšvietos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikta, neturint šių duomenų negalima nustatyti, ar buvo pažeisti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24, 22, 23 punktai.

Teismas dėl pasivaikščiojimų trukmės nurodė, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pabrėžė, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002)1–Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Pirmosios instancijos teismas dėl sanitarinio mazgo įrengimo pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą. Atitinkamai, teismas sprendė, jog dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2011 m. spalio 24 d. – 2012 m. lapkričio 29 d., turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimais.

Teismas dėl rūkančių asmenų kamerose pabrėžė, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismui buvo pateiktas pareiškėjo 2010 m. birželio 15 d. prašymas, kuriame jis nurodo, kad yra rūkantis, todėl prašo jį paskirti į kamerą. Ginčui aktualiu laikotarpiu (2011 m. spalio 24 d. – 2012 m. lapkričio 29 d.) pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašydamas užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Atitinkamai, teismas sprendė, jog iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių TI veikimo ar neveikimo dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte numatytų reikalavimų.

Teismas dėl tualetinio popieriaus kiekio nurodė, jog Normose numatyta, kad vyrams išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus 1 mėnesiui. Pareiškėjas neneigia, kad šį reikalavimą Šiaulių TI vykdė, todėl pareiškėjo argumentai dėl didesnio kiekio tualetinio popieriaus išdavimo vienam mėnesiui atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl sąlygų džiovinti asmeninius drabužius teismas pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Šiaulių apygardos administraciniam teismui nebuvo pateikta duomenų (Šiaulių TI direktoriaus įsakymu patvirtintos tvarkos, grafikų, registracijos žurnalų kopijų ar kt. rašytinių įrodymų), patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius veikiančiose skalbyklose, todėl konstatuotina, jog Šiaulių TI pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktą neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas dėl draudimo turėti pledą nurodė, jog Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4GB talpos informacijos ir duomenų laikmenoms ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Nurodė, jog Lietuvių kalbos žodyne numatyta, jog patalynė yra visas lovos paklojimas (paklodė, antklodė, priegalvis, patalai); žodis pledas aiškinamas kaip didelė skara, vartojama kaip apdangalas. Vertinant sąvoką pledas lingvistiniu metodu darytina išvada, kad pledas nelaikytinas tokio pobūdžio patalynės vienetu, kurio naudojimą leistų aukščiau nurodytos normos; apskritai nėra priskirtinas leidžiamų naudoti daiktų kategorijai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka; Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39.4 punktas numato, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi Šiaulių TI buvo įpareigotas pateikti duomenis, susijusius su dezinsekcijos, dezinfekcijos (taip pat ir dušuose) atlikimu. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. pažymoje Nr. 62/08-371 nurodoma, kad kamerų dezinfekcija įstaigoje atliekama kasdien, apie tai pažymima Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale; tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama dezinfekcija („Microbac forte“). Šiaulių TI atsiliepime nurodoma, kad vadovaujantis direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. patvirtintu grafiku Nr. 20/012719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012–2013 m.“, atliekama kamerų dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija. Atitinkamai, teismui nebuvo pateikta rašytinių duomenų, patvirtinančių dezinsekcijos, dezinfekcijos (taip ir dušuose) atlikimą ginčui aktualiu laikotarpiu, ir buvo konstatuota, kad Šiaulių TI pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60, 39.4 punktus neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad patalynė, čiužinys, pagalvė buvo seni ir purvini, nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Įvertinus tai, kad teismui nebuvo pateikta pareiškėjo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninė sąskaita, kiti rašytiniai įrodymai, iš kurių būtų galima spręsti apie pareiškėjui suteiktą patalynę, lovos skalbinius, buvo daryta išvada, jog Šiaulių TI pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktą.

Pirmosios instancijos teismas dėl maisto energetinės vertės, maisto perdavimo pažymėjo, jog pareiškėjas savo skunde nurodo, kad maisto energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal., giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti maisto. Šiuo aspektu teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-70 nurodoma, kad pareiškėjo skunde Nr. 24, gautame 2012 m. kovo 6 d., minimi faktai, kad asmuo gauna maistą 3 kartus per dieną, kurio energetinė vertė neatitinka suaugusio žmogaus normos, nepasitvirtino; Šiaulių TI patiekiamas maistas atitinka fiziologines mitybos normas, rekomenduojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“ reikalavimų nuostatų; laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimų nuostatas. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė, mažesnė nei 2298 kcal per parą. Teismui nepateikus tokio pobūdžio įrodymų nebuvo galima konstatuoti, kad Šiaulių TI neužtikrino, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų. Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka. Kaip ir nurodyta Šiaulių TI atsiliepime, teisės aktuose galimybė gauti iš giminių ar draugų maisto produktų nenumatyta.

Pirmosios instancijos teismas dėl ilgalaikių pasimatymų nurodė, jog nors pareiškėjo skunde nurodoma, kad Šiaulių TI jam nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai, dėl to nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai, pareiškėjas teismui nepateikė rašytinių įrodymų, kad dėl ilgalaikių pasimatymų kreipėsi į Šiaulių TI administraciją. 2014 m. lapkričio 13 d. Šiaulių TI atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Šiuo atveju neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, susijusių su ilgalaikių pasimatymų suteikimu pareiškėjui, nebuvo nustatyta.

Teismas sprendė, jog iš pareiškėjo sveikatos istorijos nuorašų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu 2011 m. spalio 24 d. – 2012 m. lapkričio 29 d. kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini), buvo siunčiamas gydytojo konsultacijai. Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje pareiškėjui rekomenduojami akiniai artumui. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sieja su tuo, kad Šiaulių TI kamerose buvo per mažai šviesos. Nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta higienos normos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23 punktų pažeidimų, t. y. nenustatyti neteisėti veiksmai, todėl nespręstinas ir klausimas dėl priežastinio ryšio ir pareiškėjo nurodomos žalos (susilpnėjusio pareiškėjo (duomenys neskelbtini)). Nenustačius bent vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pateiktuose asmens sveikatos istorijos nuorašuose nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl depresijos, kad jam būtų buvusi diagnozuota depresija.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, jog byloje yra nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 39.4, 60, 63, 64 punktų pažeidimas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Be to, yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 39.4, 60, 63, 64 punktų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (386 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose bei neturtinei žalai, atsiradusiai dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 39.4, 60, 63, 64 punktų pažeidimų, pareiškėjui priteistina 2 400 Eur suma.

III.

Pareiškėjas A. J. apeliaciniu skundu (b. l. 111-115) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti ir priteisti jam 26 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad jis negalėjo ankščiau kreiptis į teismą, be to, šiuo atveju ieškinio senaties terminas nėra taikomas. Pareiškėjas nurodo iš esmės aplinkybes, pateiktas jo skunde pirmosios instancijos teismui, ir pažymi, jog teismas tinkamai į šiuos argumentus neatsižvelgė.

Pareiškėjas nurodo, jog jis buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Konvencijos 3 straipsnį, jo teisės yra pažeidžiamos tyčia. Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, be kita ko, kad jo teisės buvo pažeidžiamos tyčia, EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio mokėtinas sumas (1 d.–78 Lt), į bendrą šalies ekonominę padėtį, mano, kad jam turėtų būti priteisiama po 40 Eur už vieną dieną už kalinimą netinkamomis sąlygomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 120-123) prašo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus administracinės bylos aplinkybes. Pažymi, jog, nagrinėjant ginčus dėl žalos, padarytos viešojo administravimo veiksmais, taikytinos ir ieškinio senaties nuostatos. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo sužinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

Pabrėžia, jog šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas negalėjo su jais susipažinti, tačiau ši aplinkybė, dėl kurios jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintina kaip subjektyvi, neatitinkanti nurodytų kriterijų. Minėta aplinkybė nagrinėjamu atveju negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo. Be to, pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Atsakovas mano, jog, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų yra nesusieti su konkrečiai laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje kalintų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad pareiškėjo pretenzijos, kad jis neprašė taikyti Lietuvos teisės, neturi teisinio pagrindo. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad pareiškėjui būtų užtikrintos palankesnės kalinimo sąlygos, niekaip neišskyrė jo iš kitų kalinimų asmenų, aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. J. prašomos priteisti 200 000 Lt (57 924 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino jo nurodytus neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu dėl nurodytų neteisėtų veiksmų prašo jam priteisti mažesnę – 26 600 Eur – neturtinės žalos atlyginimo sumą (b. l. 111-115).

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiai pareiškėjo pozicijai pritaria iš dalies.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė  asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams, kitų teisės aktų, užtikrinančių kalinčių asmenų teises, nepaisymu ir pažeidimu (b. l. 2-5).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikė ieškinio senatį, vertindamas laikotarpį, kuriam ieškinio senatis nebuvo taikoma, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas tam tikrą laikotarpį pažeidžiant teisės aktuose numatytą vienam asmeniui skirtiną gyvenamąjį plotą, taip pat pripažino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21, 39.4, 60, 63, 64 punktų pažeidimus.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su taikyta ieškinio senatimi, su minimalaus kalinimo ploto pažeidimo nustatymu, kitų neteisėtų veiksmų neįvertinimu, su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Teisėjų kolegija, siekdama aiškumo dėl nurodytų aspektų, pasisako atskirai ir ji vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas (b. l. 111-115).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes toks terminas šiuo atveju nėra taikomas. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis buvo kalinamas esant netinkamoms sąlygoms, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), 21 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį (b. l. 111-115).

Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus, visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu (jo trukme), kaip pavyzdys gali būti pateikiamas atvejis, kai atlikus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad ligos, sukeltos asbesto, pasireiškia tik praėjus daug laiko ir asmuo negali įtarti ir sužinoti apie tai, kad dėl tam tikrų veiksmų jo teisės yra pažeidžiamos ir atitinkamai EŽTT vertino, ar tokiu reguliavimu buvo pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnis, nes pati išskirtinė situacija implikavo, kad asmuo objektyviai apie teisių pažeidimą galėjo sužinoti vėliau (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją). Taigi ieškinio senaties institutas yra pripažįstamas taip pat ir EŽTT ir sprendžiant dėl konkretaus ieškinio senaties termino, jo taikymo sąlygų gali ir turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčui aktualus Lietuvos nacionalinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę (CK 6.271 str.), bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). Šiame kontekste ieškinio senatis yra suvokiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai dera ir su EŽTT pateiktu vertinimu. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas pareiškėjo inicijuotam ginčui.

Pažymėtina, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad nurodytas ieškinio senaties pradžios momentas reiškia ir tai, jog tam tikrų neteisėtų veiksmų atžvilgiu, žvelgiant į pareiškėjui padarytą žalą, jis gali būti, be kita ko, skirtingas. Tai lemia, kad nėra pagrindo teigti, kad visais atvejais pareiškėjui kildinant žalą iš atskirų neteisėtų veiksmų, atskirai su tais veiksmais siejama kilusia žala, senaties pradžios momentas visais atvejais sutaps. Atitinkamai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinami pareiškėjo nurodyti argumentai, įvardinti neteisėti veiksmai ir su jais siejama žala ir sprendžiama dėl ieškinio senaties taikymo, inter alia ieškinio senaties pradžios momento nustatymo. Šis klausimas negali būti sprendžiamas vien formaliai žvelgiant į pareiškėjo nurodytą situaciją.

Toks požiūris į ieškinio senatį atsispindi ir EŽTT praktikoje. Šiuo aspektu akcentuotina, kad EŽTT, vertindamas situaciją dėl žalos atlyginimo dėl ligų sukeltų asbesto, kai Šveicarijos teisė numatė dešimt metų ieškinio senatį tokiam reikalavimui pareikšti, yra nurodęs, jog latencijos laikotarpis tam tikroms ligoms gali būti keli dešimtmečiai, taigi dešimties metų terminas, kuris prasideda, kai asmuo susiduria su asbesto dulkėmis, neišvengiamai būtų pasibaigęs. Dėl to bet kokie ieškiniai dėl žalos atlyginimo būtų atmesti, nes senaties terminas sueitų dar prieš aukoms galint objektyviai sužinoti apie savo teisių pažeidimą. EŽTT šioje situacijoje sutiko, kad teisės norma dėl senaties termino buvo siekiama teisėto tikslo, t. y. teisinio tikrumo, tačiau jis pripažino, kad sisteminis šios taisyklės taikymas asmenims, kenčiantiems nuo ligų, kurios gali būti diagnozuojamos tik praėjus daugeliui metų po jas sukėlusių įvykių, užkirto kelią šiems asmenims ginti savo teises teisme. Atitinkamai, EŽTT pastebėjo, jog tais atvejais, kai yra moksliškai pagrindžiama, kad asmuo negalėjo žinoti, jog jis kenčia dėl tam tikros ligos, į tai privalo būti atsižvelgiama skaičiuojant senaties terminą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktą skundą, pažymi, jog pareiškėjas prašomą priteisti žalą inter alia siejo su tuo, kad jis buvo kalinamas gyvenamosiose patalpose netinkamomis sąlygomis, kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų, kai asmenys kamerose rūkydavo, jis patirdavo žalą dėl pasivaikščiojimo trukmės, išduodamo tualetinio popieriaus kiekio, sąlygų džiovinti drabužius nesudarymo, draudimo turėti pledą, patalinės išdavimo, maisto energetinės vertės, jo perdavimo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo (b. l. 2-5).

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, kai jis buvo galimai kalinamas gyvenamosiose patalpose, kai jam tekęs gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, kalintys asmenys kamerose rūkydavo, jis buvo kalinamas pažeidžiant kitas nurodytas jo teises ir visi šie veiksmai vykdavo 2010 m. birželio 15 d. – 2012 m. lapkričio 29 d. laikotarpiu (b. l. 2-5), teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių, šių neteisėtų veiksmų atlikimo jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog pareiškėjas dėl to, kad jam galimai tenka mažiau gyvenamojo ploto, kad kameroje asmenys rūko, kad yra nesilaikoma Lietuvos higienos normų reikalavimų, pirmiau nurodytais aspektais buvo pažeistos jo teisės ir dėl to jis jautė psichologinę kančią, pažeminamą, jau tada suvokė apie savo teisių pažeidimą. Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą, jų taip pat nenustatė ir teisėjų kolegija. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kad jo teisių pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą, diskomfortą, negalėjo, neturėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises.

Atitinkamai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą nurodytomis netinkamomis sąlygomis, kuris vyko nuo 2010 m. birželio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d. (b. l. 2-5), skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. spalio 24 d. (b. l. 2), atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, taip, be kita ko, papildomai ribojant jo privatumą, jis buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko higienos reikalavimų, kuriose nerūkantys asmenys buvo kalinami kartu su rūkančiais, kitais minėtais aspektais buvo pažeistos jo teisės (b. l. 2-5), tačiau, kaip minėta, skundą pareiškėjas teismui pateikė tik 2014 m. spalio 24 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius (b. l. 59-70), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytų motyvų pagrindu taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį dėl pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų.

Vertinant nurodytą aspektą dėl pirmiau minėtų neteisėtų veiksmų ir ieškinio senaties, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Kiek tai būtų susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti turima įvertina ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

Šiame kontekste svarbu yra tai, kad reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ieškinio senaties termino taikymą bei atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Šiuo atveju iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nurodė, jog pareiškėjas teismui nepateikė prašymo atnaujinti senaties terminą, neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių prašymas taikyti ieškinio senaties terminą turėtų būti netenkintinas (b. l. 91-107). Tačiau iš pirmosios instancijos teismo matyti, kad teismas ex officio nesprendė klausimo, ar egzistuoja aplinkybės, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, todėl, vadovaujantis pirmiau nurodyta teismų praktika, proceso operatyvumo, efektyvumo principais, nurodytu klausimu pasisakytina plačiau.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, tačiau kokios kliūtys jam sutrukdė tai padaryti jis nenurodo. Be to, iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas iš esmės apeliacinį skundą grindžia ne tokių konkrečių aplinkybių buvimu, o tuo, kad, jo vertinimu, toks institutas jo inicijuotam ginčui apskritai negali būti taikomas (b. l. 111-115). Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, Konvencijos nuostatų nesilaikymu, tačiau Konvencija, CK ir kiti teisės aktai yra tinkamai paskelbti, įskaitant ir teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo ir pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos tokios kliūtys (b. l. 2-5, 111-115).

Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas neteisėtus veiksmus taip pat siejo su tuo, kad kamerose jam nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir tai pakenkė jo (duomenys neskelbtini), vėliau atsiradusią žalą, jis siejo su šia jam padaryta žala (b. l. 2-5). Atitinkamai, šiame kontekste svarbu įvertinti, kada pareiškėjas sužinojo apie jam galimai daromą žalą, kad konkrečiomis pirmiau nurodytomis sąlygomis buvo padaryta žala jo sveikatai.

Nurodytu aspektu pažymėtina, jog iš administracinės bylos medžiagos, pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas jau 2012 m. sausio 18 d. skundėsi (duomenys neskelbtini) sutrikimais (b. l. 41), todėl vėliausiai šiuo konkrečiu atveju nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, jį siejant su tinkamo apšvietimo neužtikrinimu, kai tokiais veiksmais galimai buvo žala sukelta pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgus į nurodytos žalos pobūdį, į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. spalio 24 d., vertintina, kad dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjas ieškinio senaties nepraleido ir vertintini būtent tik šie galimai neteisėti veiksmai visu pareiškėjo nurodytu neteisėtų veiksmų laikotarpiu.

Taigi atsižvelgus į pirmiau nurodytus išaiškinimus toliau vertintini Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėti veiksmai 2011 m. spalio 24 d. – 2012 m. lapkričio 29 d. laikotarpiu ir galimas netinkamas apšvietimas kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas jo visu nurodytų neteisėtų veiksmų laikotarpiu.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino pateiktą 2014 m. lapkričio 6 d. atsakovo atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus pažymą Nr. 69/06-5221, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną ir jos turinį vertintino pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas minimalus 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas, naudai. Atitinkamai, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas 386 dienas (b. l. 8, 51). Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjo kameros plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (b. l. 111-115) (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str.).

Vis dėlto teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad kiti kalinamieji buvo etapuojami į teismus, policijos komisariatus, taigi toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto, be to, pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 59-70). Nors šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą ir šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet jos yra svarbios inter alia sprendžiant dėl pareiškėjui sukeltos žalos masto, pobūdžio, daryto pažeidimo intensyvumo (žr. EŽTT 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Lautaru prieš Rumuniją, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją) (b. l. 13-17).

Kiek tai susiję su kalinimo sąlygomis, neužtikrinant pareiškėjui tinkamo apšvietimo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas pateiktame skunde nurodo, kad jo skaičiavimais langas praleidžia maksimaliai 10 liuksų natūralios šviesos, be to, kameroje veikė viena 10 voltų lemputė (b. l. 2-5). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, tuo metu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu buvo užtikrinti nurodyti reikalavimai, nes šiuo metu nebuvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai dėl apšvietos kamerose, taip pat nepagrindė, kad pareiškėjui buvo užtikrinti pirmiau teisės aktų numatyti reikalavimai (b. l. 59-70). Atitinkamai, esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad tam tikrais atvejais apšvieta kameroje galėjo neatitikti pirmiau minėtų reikalavimų. Visgi šiame kontekste aktualu yra ir tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų, prašymų, kuriais būtų prašoma užtikrinti tinkamą apšvietimą kameroje, be to, ir pasikreipęs pas gydytojus dėl silpstančios regos pareiškėjas prašė jam išduoti akinius, bet konkrečių nusiskundimų dėl kalinimo sąlygų ir jų įtakos pareiškėjo sveikatos būklei įkalinimo įstaigos administracijai neteikė. Teisėjų kolegija vertina, kad iš esmės toks požiūris yra taikytinas pareiškėjo argumentams dėl tinkamos ventiliacijos kameroje neužtikrinimo (b. l. 2-5), be to, svarbu yra ir tai, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, tuo tarpu Šiaulių tardymo izoliatoriuje patalpos yra vėdinamos per langus ir administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs konkrečius nusiskundimus dėl nepakankamo vėdimo įkalinimo įstaigai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, dar kartą pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų, dėl pareiškėjų teisių pažeidimo, kurių nenustatė pirmosios instancijos teismas, iš esmės neginčija. Pareiškėjas neteikia konkrečių argumentų, leidžiančių kitaip vertinti kitus jo nurodytus neteisėtus veiksmus. Šiame kontekste aktualu yra tai, pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodytais neteisėtais įvardintų institucijų veiksmais, tokį nesutikimą detaliai pagrindė ir šio pagrindimo pareiškėjas atskirai neginčija, neteikia argumentų, leidžiančių atlikti byloje kitokį vertinimą (b. l. 111-115). Atitinkamai, teisėjų kolegija sutinka su kitais vertintais Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtais veiksmais ir šio vertinimo siekdama tikslingumo papildomai nekartoja (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011).

Atsižvelgus į šioje administracinėje byloje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad, pareiškėjui neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, kalinus pareiškėją pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 39.4, 60, 63, 64 punktus, esant kitiems šioje teismo nutartyje nurodytiems neteisėtiems veiksmams, jis patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Be to, neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-749/2007). Taigi šiuo atveju atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes yra pagrindas teigti, kad dėl tokio kalinimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 39.4, 60, 63, 64 punktų pažeidimams, šioje teismo nutartyje nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgus į administracinėje byloje pakviesto specialisto A. Č. liudijimus, priešingų įrodymų nebuvimą, nėra pagrindo teigti, kad dėl galimo tinkamo apšvietimo neužtikrinimo pareiškėjui buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) (b. l. 88-89). Pažymėtina, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui yra diagnozuota (duomenys neskelbtini), nors jo (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) (b. l. 48). Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad būtent dėl nurodytų neteisėtų veiksmų, tinkamo apšvietimo nesudarymo pareiškėjui iš esmės pablogėjo (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju nėra nustatyta priežastinio ryšio tarp šių neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos žalos.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog nagrinėjant šios kategorijos bylas yra aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis ir su juo garantuojamos subjektams teisės. Plačiau pasisakant pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Aktualu yra ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vis dėlto, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Tai yra susiję su tuo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT sprendimą Dougoz prieš Graikiją, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Jeigu kamerų perpildymas nėra tokio rimtumo, kad savaime sukeltų problemų dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, EŽTT nagrinėja kitus kalinimo fizinių sąlygų aspektus, reikšmingus minėtos nuostatos tinkamam taikymui. Kamerų, kuriose yra kalinamas pareiškėjas, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų kumuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, administracinėje byloje buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 39.4, 60, 63, 64 punktų pažeidimas, šioje nutartyje nurodyti neteisėti veiksmai (b. l. 91-107), jų kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Priešingo vertinimo negalima daryti net ir atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta, nustatya duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, nebuvo nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir pabrėžia, kad šiuo atveju neturtinės žalos dydžio apskaičiavimas turėtų atitikti EŽTT priteistinas sumas panašiose bylose. Pareiškėjo teigimu, tokia žala turėtų būti priteisiama atsižvelgus į EŽTT nustatytas orientacinio dydžio sumas ir kaip tokios sumos indikaciją nurodo, kad turi būti priteisiama už vieną dieną, praleistą netinkamomis sąlygomis, 78 Lt (22,59 Eur) (b. l. 111-115).

Šiuo įvardintu nurodytu aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov?v prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pastebėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą. Be to, teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kalbėdamas, kad EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio sumas, priteistinas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, t. y. už vieną dieną – 78 Lt (22,59 Eur), nenurodo šaltinio, kuriame toks orientacinis dydis, įpareigojimas yra įtvirtintas (b. l. 111-115).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į dalį pirmiau minėtų kriterijų (b. l. 91-107). Vis dėlto nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteistą 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą laikyti pakankama kompensuojant jo patirtą žalą, todėl šis dydis keistinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (386 paros), administracinėje byloje nustatytus Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. – 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – minimali mėnesinė alga 850 Lt (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 600 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė kaip tai yra akcentuojama EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą.

Nurodyta neturtinė žala pareiškėjui priteisiama taip pat atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė gali būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą atsižvelgtina į tai, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad dėl pareiškėjo psichologinės būklės jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir pateiktame apeliaciniame skunde, neakcentavo savo psichologinės būsenos, sveikatos sutrikimų, leidžiančių vertinti, kad jis galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus atliktus neteisėtus veiksmus, nes būtent pareiškėjas yra tas subjektas, kuris nurodomą žalą išgyvena. Be to, pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde rėmėsi abstrakčiais argumentais dėl psichologinės žalos sukėlimo, jos pripažinimo kaip pagrindu priteisti žalą, tačiau neakcentavo savo individualios situacijos, su juo susijusių aplinkybių, leidžiančių vertinti, kad jis galėjo jautriau reaguoti į administracinėje byloje nustatytus sukeltus neteisėtus veiksmus (b. l. 111-115).

Teisėjų kolegija pastebi, kad padidinti pareiškėjui priteistiną žalą taip pat nesudaro pagrindo jo argumentai, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus veikimas sudarant netinkamas kalinimo sąlygas buvo tyčinis (b. l. 111-115).

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę). Vis dėlto pripažintina, kad kalinimo sąlygos turi atitikti teisės aktų numatytus reikalavimus ir tai, jog šiuo atveju pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kad jam buvo taikomi apribojimai, susiję su kalinimu, savaime negali būti vertinama, kad tokio kalinimo esminis tikslas buvo pažeminti pareiškėją. Pareiškėjas, be kita ko, neteigia, jog jam buvo sudarytos blogesnės kalinimo sąlygos nei kitiems asmenims ar jų grupėms. Aplinkybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, šiuo atveju esant visoms CK 6.271 straipsnio sąlygoms, sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo deliktinės atsakomybės buvimą ir priteisti pareiškėjui įvardintą neturtinę žalą, tačiau savaime neleidžia konstatuoti tikslo pažeminti pareiškėją tokių kalinimo sąlygų sudarymu buvimo. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog jo atžvilgiu vienodi faktai buvo vertinti nevienodai ar iš esmės skirtingi faktai savavališkai buvo vertinti vienodai, ar kad jo atžvilgiu buvo elgiamasi kitaip nei kitų bausmę atliekančių asmenų (jų grupių) atžvilgiu, kad atsakovas diskriminavo pareiškėją kitų nuteistųjų atžvilgiu, kad toks veikimas turėjo tiesioginį ar netiesioginį tikslą pažeminti pareiškėją (b. l. 111-115). Antra, tai, kad atsakovas pateikė nepakankamai įrodymų, paneigiančių visas Lietuvos higienos normų pažeidimo aplinkybes, savaime nepatvirtina, kad neteisėtų veiksmų tikslas buvo pažeminti pareiškėją. Šios aplinkybės taip pat savaime nepatvirtina, kad neteisėtų veiksmų tikslas buvo pažeminti pareiškėją, išskirti jį iš kitų asmenų (žr. EŽTT sprendimą Grigoryevskikh prieš Rusiją, 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nedayborshch prieš Rusiją). Trečia, administracinėje byloje nėra pateikta pagrįstų ir įtikinamų duomenų, kad pareiškėjas skundėsi dėl kalinimo sąlygų ir jos tyčia jam buvo negerinamos ir (ar) bloginamos. Šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi iš esmės deklaratyviais teiginiais, neleidžiančiais konstatuoti ar patikrinti tokių aplinkybių buvimo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad netgi EŽTT pripažįsta, jog dėl aukšto nusikalstamumo lygio, finansinių išteklių trūkumo ir kitų struktūrinių problemų valstybės susiduria su sunkumais organizuojant kalinimo sistemą, tačiau kartu akcentuojama, kad šie aspektai nepanaikinta valstybės pareigos organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, ir esant pažeistoms Konvencijos garantuojamoms teisėms tai sudaro prielaidas žalos atlyginimui (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog šiuo atveju nebuvo nurodyta pagrįstų aplinkybių, iš kurių būtų galima vertinti ir konstatuoti, kad pareiškėjui tyčia, sąmoningai buvo sudarytos blogesnės kalinimo sąlygos nei kitiems nuteistiems ir atitinkamai šiuo pagrindu papildomai padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo reikalingus įrodymus, Seimo kontrolių išvadas, tikslias datas, kiek laiko jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kitus reikalingus dokumentus teismo sprendimui priimti išreikalauti iš kompetentingų institucijų, tačiau jis nepaaiškino, kuo šie duomenys gali būti reikšmingi sprendžiant ginčą, kokius konkrečius dokumentus jis prašo išreikalauti (b. l. 111-115). Be to, šiame kontekste aktualu yra ir tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš esmės ši nuostata reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, paprastai remiantis jau byloje esančia medžiaga, be to, šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Atitinkamai, dėl pirmiau nurodytų motyvų šis pateiktas pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 3 600 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 3 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui A. J. (A. J.) 3 600 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė