Administracinė byla Nr. eA-2264-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00124-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. J. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. AP-1301 „Dėl V. J. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas), grąžinti pareiškėją į anksčiau eitas pareigas valstybinėje tarnyboje ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką po 1 100 Eur per mėnesį be mokesčių bei 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja paaiškino, kad Įsakymu ji buvo nepagrįstai atleista iš Administracijos Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų dėl pareigybės panaikinimo, nes atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos, nesilaikė įstatymuose įtvirtintų imperatyvų ir procedūrų. Atsakovas per visą įspėjimo laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki pareiškėjos atleidimo 2015 m. gruodžio 31 d., nepasiūlė pareiškėjai eiti jokių kitų laisvų pareigų, nors tokių pareigų Administracijoje buvo ir kiti valstybės tarnautojai, kuriems buvo įteikti įspėjimai apie jų pareigybės panaikinimą, gavo pasiūlymus užimti kitas pareigas. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad atsakovas, neieškodamas galimybių perkelti pareiškėją į to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas ar jos sutikimu į žemesnės kategorijos pareigas, pažeidė imperatyviąją darbdavio pareigą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas, VTĮ) 43 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjos teigimu, atsakovas nevertino pareiškėjos pirmumo teisės likti darbe pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 135 straipsnio 1 dalį, nors jos teisė likti darbe buvo akivaizdi, nes pareiškėja savivaldybėje dirbo 13 metų ir turėjo daktaro laipsnį, o R. L. dirbo tik apie 2 metus ir buvo įgijusi bakalauro laipsnį.

Pareiškėja nurodė, kad neteisėtas atleidimas jai sukėlė daug streso ir neigiamų išgyvenimų: emocinę depresiją, nepatogumus, neužtikrintumą savo ateitimi, pareiškėja taip pat neteko savo pragyvenimo šaltinio. Pareiškėjos teigimu, 1000 Eur yra protinga ir teismų praktiką atitinkanti priteistina pareiškėjai neturtinės žalos suma, siekiant bent iš dalies kompensuoti pareiškėjos išgyvenimus. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jos atleidimą iš pareigų pripažinus neteisėtu, iš atsakovo priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, be to, pareiškėja turėtų būti grąžinta į anksčiau eitas pareigas.

Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2015 metais nuo 786 iki 654, t. y. 132 pareigybėmis, sumažino Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių, todėl Administracijos direktorius panaikino 8 Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiųjų specialistų (A lygio 12 kategorijos) pareigybes, įskaitant ir pareiškėjos užimamą pareigybę. Administracijos struktūra buvo pertvarkyta taip, kad toms pačioms funkcijoms atlikti užtektų 132 pareigybėmis mažesnio darbuotojų skaičiaus, Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vykdomos funkcijos buvo perskirstytos, pareiškėjos pareigybė tapo nereikalinga. Atsakovo teigimu, pareiškėjos įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpiu nebuvo įsteigta ir neatsilaisvino nei viena pareigybė, kuriai keliamus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus būtų atitikusi pareiškėja ir kurią atsakovas būtų galėjęs siūlyti pareiškėjai. Pareiškėja įspėjimo laikotarpiu turėjo galimybę sužinoti informaciją apie apie laisvas (atsilaisvinusias, naujai įsteigtas) pareigybes, tačiau atleidimo procese aktyviai nedalyvavo, pareiškėjos prašymas priimti į darbą Kauno miesto savivaldybėje gautas 2015 m. gruodžio 31d., t. y. paskutinę įspėjimo apie pareigybės panaikinimą dieną.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Administracija detaliai analizavo visų padalinio darbuotojų pirmumo teisę likti darbe ir nustatė, kad 9 iš 11 iki pertvarkymų dirbusių Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje darbuotojų, tarp jų ir pareiškėja, institucijoje yra pradirbę daugiau nei 10 metų. Pareiškėjos pareigybės aprašymas, pagal kurį ji vykdė funkcijas, buvo analogiškas to paties skyriaus darbuotojų I. J. ir V. S. vykdytoms funkcijoms, kurios dirbo daugiau nei 10 metų. Atsakovo teigimu, nurodytos specialistės tiek pagal pirmumo teisės likti darbe kriterijus, tiek pagal darbo kokybę ir našumą turėjo didesnę pirmumo teisę likti darbe nei pareiškėja. Atsakovas paaiškino, kad visų skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybėms buvo keliamas reikalavimas turėti socialinių mokslų studijų srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą, kurio pareiškėja nėra įgijusi, o pareiškėjos skunde nurodytas biomedicinos mokslų srities daktaro kvalifikacinis laipsnis buvo neaktualus.

Atsakovas pažymėjo, kad pareigybei, kurią iki reorganizacijos užėmė R. L. (jai užimti šią pareigybę buvo pasiūlyta ir nuo 2016 m. sausio 1 d.), buvo keliamas ne tik reikalavimas būti įgijus socialinių mokslų srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą, bet ir mokėti dirbti tam tikromis kompiuterio programomis, o atsakovas duomenų, kad pareiškėja turi darbo patirties šioje srityje, įspėjimo laikotarpiu neturėjo, nes tokių duomenų nėra pareiškėjos asmens byloje ir pareiškėja tokių duomenų atsakovui nepateikė. Administracijoje įspėjimo laikotarpiu neatsiradus (neatsilaisvinus, neįsteigus) naujos karjeros valstybės tarnautojo pareigybės, kuriai keliamus reikalavimus, atsakovo turimais duomenimis, būtų atitikusi pareiškėja, ji Įsakymu buvo atleista iš pareigų.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos V. J. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Administracijos direktorius, įgyvendindamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimus dėl pareigybių skaičiaus mažinimo ir naujos Administracijos struktūros nustatymo, 2015 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. A-2440 nuo 2015 m. gruodžio 31 d. panaikino 8 Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiųjų specialistų (A lygio 12 kategorijos) pareigybes, įskaitant ir pareiškėjos užimamą pareigybę. Administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. AP-1411 buvo patvirtintas Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašas ir pareiškėja šiame sąraše nebuvo nurodyta dėl jos pareigybės panaikinimo.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad Administracijos struktūra buvo iš esmės pertvarkoma ir optimizuojama, todėl realiai egzistavo faktinis pagrindas spręsti 132 pareigybes užimančių tarnautojų ir darbuotojų, įskaitant ir pareiškėjos, atleidimo klausimą. Nors po reorganizacijos pareiškėjos vykdytos funkcijos išliko, tačiau struktūrinių pertvarkymų metu naujai pavadinto Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus uždavinių ir funkcijų apimtys labai išsiplėtė. Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus funkcijoms vykdyti buvo sumažintas valstybės tarnautojų skaičius ir įsteigta ne daugiau kaip 11 pareigybių, panaikinant pareiškėjos pareigybę. Teismo vertinimu, pareiškėjos pareigybės panaikinimo pagrindas buvo realus.

Teismas pažymėjo, kad naikinat konkrečią pareiškėjos pareigybę buvo atsižvelgta į pačios pareiškėjos darbo našumą ir produktyvumą, jos gebėjimus, dalykines savybes, atitiktį specialiesiems pareigybės reikalavimams. Teismas nustatė, kad pareiškėjos atliktų viešųjų pirkimų vertė už 2013–2015 metus buvo mažesnė nei kitų skyriaus specialistų, teismo posėdyje apklausti liudytojai taip pat patvirtino, jog pareiškėjos darbas nebuvo efektyvus ir nepriekaištingas palyginti su kitais skyriaus darbuotojais. Teismo vertinimu, Administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. A-1924 sudarytos darbo grupės posėdis, Administracijos direktoriaus atstovų ir profesinių sąjungų atstovų pasitarimas patvirtina, kad pareiškėjos pareigybės panaikinimo priežastys buvo detaliai svarstomos ir vertinamos. Teismas darė išvadą, kad egzistavo objektyvios ir pakankamos priežastys, susijusios su Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus darbo efektyvumu ir optimizavimu, pačios pareiškėjos dalykinių savybių vertinimu bei pareiškėjos pareigybės panaikinimo tikslingumu, nulėmusiu būtent konkrečios pareiškėjos pareigybės panaikinimą bei pareiškėjos atleidimą iš tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Vertindamas VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją pareiškėjai tęsti tarnybą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turi būti vertinama, ar atitiko pareiškėjos dalykinės savybės Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės ir kitų galimų pareigybių, į kurias pretendavo pareiškėja, specialiuosius reikalavimus. Teismas nustatė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. į darbą Kauno miesto savivaldybėje buvo priimti 4 pakaitiniai valstybės tarnautojai, kurių pareigybėms užimti buvo nustatyti specialieji reikalavimai turėti atitinkamą išsilavinimą ir / ar darbo patirtį, ir šių reikalavimų pareiškėja neatitiko. Nors pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu į darbą Kauno miesto savivaldybėje buvo priimti keli darbuotojai pagal terminuotas darbo sutartis, tačiau teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, atleidžiant asmenį pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą dėl pareigybės panaikinimo, darbdavys nėra saistomas pareigos tokiam asmeniui siūlyti užimti laisvų ar steigiamų pagal darbo sutartis pareigų ir laikinai laisvų – pakaitinio valstybės tarnautojo pareigų. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo pareigos siūlyti pareiškėjai laisvų pakaitinių valstybės tarnautojų pareigų ir darbo pagal terminuotas darbo sutartis.

DK 135 straipsnyje 1 dalies dėl pirmenybės likti darbe taikymo aspektu teismas nurodė, kad iš esmės pagrindinis kriterijus sprendžiant, kas iš darbuotojų turi būti atleistas, kai mažinamas darbuotojų skaičius, yra jų kvalifikacija, todėl pareiškėja dėl pirmumo teisės likti dirbti galėjo konkuruoti tik su tais valstybės tarnautojais, kurių išsilavinimą ir kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai buvo tokie patys kaip ir pareiškėjos. Teismas nustatė, kad pareiškėja atitiko vieną iš DK 135 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, susijusį su nepertraukiamu ne mažesnio kaip 10 metų darbo stažu (DK 135 str. 1 d. 3 p.). Teismas pažymėjo, kad daugumos Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje dirbusių vyriausiųjų specialistų kvalifikacijos kategorijos ir pareigybės lygis sutapo, tačiau iš esmės skyrėsi išsilavinimas, būtinas skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti, bei šių specialistų turima pirmenybės teisė būti paliktam darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius.

Teismas nurodė, kad Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punkte buvo įtvirtintas specialusis reikalavimas turėti socialinių mokslų studijų krypties aukštąjį universitetinį išsilavinimą ar jam prilyginamą išsilavinimą, kurio pareiškėja neatitiko, nes buvo įgijusi biomedicinos mokslų studijų srities, o ne socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą. Teismo vertinimu, pareiškėjos išsilavinimas nesuteikė jai galimybės konkuruoti su socialinių mokslų studijų krypties aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčiais skyriaus A lygio 12 kategorijos vyresniaisiais specialistais. Tesimas darė išvadą, kad Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus to paties lygio ir kategorijos specialistai tiek pagal išsilavinimą, tiek pagal pirmumo teisės likti darbe kriterijus turėjo didesnę pirmumo teisę likti darbe nei pareiškėja. Pareiškėjos skunde minima vyriausioji specialistė R. L., iki atleidimo dirbusi tame pačiame kaip ir pareiškėja Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje, buvo žemesnės 11 kategorijos specialistė, o pareiškėja užėmė 12 kategorijos pareigybę. Be to, R. L. 11 kategorijos pareigybė nebuvo naikinama, ši pareigybė nebuvo laisva, todėl atsakovas neturėjo pareigos siūlyti ne laisvos ir ne to paties lygio pareigybės pareiškėjai.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies imperatyviųjų reikalavimų, susijusių su valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, teisių apsauga, bei tinkamai taikė DK 135 straipsnyje nustatytas garantijas dėl pirmenybės teisės likti darbe.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja neturėjo realios galimybės pasinaudoti atsakovo interneto svetainės informacija, skirta darbuotojams susipažinti su Kauno miesto savivaldybės teisės aktais apie naujai steigiamas ar laisvas pareigybes, jeigu tokių buvo. Duomenų, kad tokia informacija pareiškėjai buvo neprieinama arba neskelbiama, nenustatyta, pareiškėja tokių argumentų nenurodė. Pagal administracinių teismų formuojamą praktiką informacijos paskelbimas interneto svetainėje laikytinas tinkamu informacijos suteikimo būdu. Teismas pažymėjo, kad informacijos savivaldybės valstybės tarnautojams ir darbuotojams skelbimas savivaldybės interneto informacinėje svetainėje apie savivaldybėje priimtus aktus dėl naujai steigiamų ar laisvų pareigybių, jeigu tokių buvo, įskaitant susijusius su naujomis ar laisvomis karjeros valstybės tarnautojo pareigybėmis, yra tinkamas būdas informuoti valstybės tarnautoją apie galimas laisvas ar naujai steigiamas pareigybes.

Teismas sprendė, jog nustatęs, kad Administracijoje pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu neatsirado jokios naujos ar laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigybės, atitinkančios jos kvalifikaciją ir išsilavinimą, Administracijos direktorius teisėtai ir pagrįstai Įsakymu atleido pareiškėją, t. y. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nes atsakovas, tinkamai vykdydamas teisės aktų reikalavimus, nerado galimybės pareiškėjai pasiūlyti tuo metu laisvų ir jos kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Nenustatęs teisinio pagrindo naikinti Įsakymą, teismas atmetė ir kitus išvestinius skundo reikalavimus, susijusius su grąžinimu į tarnybą bei vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimu. Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas pažymėjo, kad nėra savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl civilinė atsakomybė negalima.

III.

Pareiškėja V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas nepakankamai įsigilinus į ginčo esmę. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos pirmumo teisės likti darbe ir jos kvalifikacijos, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią būtina kiekvienu atveju vertinti, ar specialiųjų reikalavimų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius, t. y. dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nesiaiškino, ar nustatytas reikalavimas likusiems Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus tarnautojams turėti socialinių mokslų krypties išsilavinimą yra pagrįstas, ar tam tikro išsilavinimo reikalavimo nustatytas nėra dirbtinis, perteklinis, ar naujojo skyriaus funkcijos taip pasikeitė, kad toks specialusis reikalavimas pareigybei būtų objektyviai pateisinamas. Iš pareiškėjos pareigybės aprašymo ir naujojo Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybės aprašymų palyginimo matyti, kad skyriaus funkcijos iš esmės nesikeitė, vienintelis skirtumas yra tik tas, jog naujasis skyrius vykdys išimtinai visus atsakovo pirkimus, o anksčiau kai kuriuos pirkimus Administracijos skyriai galėdavo atlikti savarankiškai. Todėl visiškai akivaizdu, kad reikalavimas turėti socialinių mokslų krypties išsilavinimą yra nepagrįstas, dirbtinis (perteklinis) ir tokiu būdu paprasčiausiai siekta susidoroti su pareiškėja. Tai patvirtina ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai, kurie nepagrįstai palaikė atsakovo poziciją dėl pareiškėjos darbo neefektyvumo. Neįvertinus reikalavimo dėl socialinių mokslų išsilavinimo pagrįstumo, liko neišnagrinėtas pareiškėjos pirmumo likti darbe klausimas ir tokiu būdu priimtas nepagrįstas sprendimas. Ištaisyti teisės taikymo klaidas, kurias padarė pirmosios instancijos teismas, galima tik panaikinus skundžiamą sprendimą ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp proceso šalių. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius duomenis ir dalį jų pripažino įrodymais pažeisdamas proceso teisės normas. Pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš pareiškėjos kvalifikaciją pagrindžiančių duomenų vertino jos atliktų pirkimų vertę, tačiau toks pirmosios instancijos teismo vertinimas yra visiškai nepagrįstas, nes teisės aktai nenustato tokio valstybės tarnautojo, dirbančio viešųjų pirkimų srityje, vertinimo būdo. Viešųjų pirkimų tarnyboje nuo 2004 iki 2016 metų nebuvo gauta skundų dėl pareiškėjos netinkamo darbo, institucijos iniciatyva tyrimai taip pat nebuvo pradėti. Pareiškėjos kasmetiniai valstybės tarnautojo veiklos vertinimo protokolai patvirtina, kad pareiškėjos metinė valstybės tarnautojo veikla buvo įvertinta teigiamai.

3. Nagrinėjant bylą buvo jaučiamas išankstinis teisėjos Jolantos Medvedevienės nusistatymas. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas pateikė prašymus dėl dokumentų išreikalavimo, tačiau teisėja Jolanta Medvedevienė nuolat pertraukinėjo pareiškėjos atstovą, kai jis dėstė prašymus dėl duomenų iš atsakovo išreikalavimo, teisėja taip pat išreiškė abejones dėl duomenų perteklinio pobūdžio, ironizavo, kad teismas nėra pareiškėjos pagalbininkas ir kad įrodymus turi rinkti pati pareiškėja, toliau dėstant prašymus teisėja nusijuokė, tokiu būdu iš esmės parodydama savo požiūrį į nagrinėjamą bylą, be to, atsakovo atstovės prašymą dėl liudytojų kvietimo į teismo posėdį patenkino net neišklausiusi kitos pusės (pareiškėjos), prašomus atsakovo pridėti dokumentus pridėjo ir jokių abejonių dėl jų nekėlė.

Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Abejonių dėl naujai (po reorganizacijos) įsteigtų pareigybių, joms priskirtų funkcijų ir keliamų reikalavimų pagrįstumo nei pareiškėja, nei jos atstovai nekėlė nei procesiniuose dokumentuose, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Administracijos direktoriui yra suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl steigiamai pareigybei keliamų specialiųjų ir bendrųjų reikalavimų, todėl tokių reikalavimų, kurių šiuo atveju neatitiko pareiškėja, nustatymas negali būti laikomas dirbtinių kliūčių sudarymu ir pareiškėjos teisių pažeidimu. Administracijos direktoriaus steigiamos pareigybės atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl laikytina, kad pareiškėjos argumentai dėl po reorganizacijos įsteigtoms pareigybėms keliamų reikalavimų objektyvaus būtinumo ir dirbtinių kliūčių jai užimti tam tikras pareigybes sudarymo yra nepagrįsti, prieštaraujantys teismų formuojamai praktikai, todėl atmestini.

2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino, jog pareiškėjai pareigybė, kurią užima R. L., neturėjo būti siūloma, nes ji neatitiko pareigybei keliamų kvalifikacinių reikalavimų, t. y. ne tik reikalavimo būti įgijus socialinių mokslų srities aukštąjį universitetini išsilavinimą, bet ir mokėti dirbti su tam tikromis kompiuterių programomis. Atsakovas pareiškėjai turėjo pareigą siūlyti užimti tik tas laisvas pareigybes, kurioms keliamus reikalavimus, atsakovo turimais duomenimis, pareiškėja atitiko, todėl teigti, kad atsakovas nevykdė VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, pareiškėja neturi jokio pagrindo.

3. DK 135 straipsnyje vartojamo žodžio kvalifikacija reikšmė apima ne tik darbuotojo išsilavinimą, bet ir kitus reikšmingus kriterijus, todėl vertinant darbuotojo kvalifikaciją yra labai svarbus jo pasirengimas dirbti tokio pobūdžio darbą, tokio darbo atlikimo kokybė, pasirengimo jį dirbti laipsnis ir t. t. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog siūlydamas užimti naujai steigiamas pareigas pareiškėjai, atsakovas turėjo pareigą ne tik nustatyti pareiškėjos atitiktį konkrečiai siūlomai užimti pareigybei keliamiems bendriesiems ir specialiesiems reikalavimams, bet taip pat ir teisę atsižvelgti ir vertinti jos darbą, funkcijų atlikimo kokybę ir apimtis, jos kvalifikaciją dirbant Centriniame viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje. Vertinant pareiškėjos kasmetinę tarnybinę veiklą, jos tiesioginiai vadovai ne kartą nurodė, jog pareiškėjai yra būtina tobulinti kvalifikaciją viešųjų pirkimų srityje. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, kad pareiškėjos atliktų pirkimų skaičius ir vertės yra žemesni nei kitų skyriaus darbuotojų, parodo pareiškėjos atliktų darbų kokybę (darbo našumą), į kurią pagrįstai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Atsakovas nepažeidė galiojančių teisės aktų nuostatų ir, įvertinęs visas pareiškėjos bei kitų valstybės tarnautojų tarnybą institucijoje detalizuojančias aplinkybes (pirmumo teisę likti darbe, kvalifikaciją, gebėjimus, darbo našumą, krūvį ir kt.), pagrįstai sprendė, jog pareiškėja, nesant kitų laisvų valstybės tarnautojo pareigų, kurios atitiktų jos profesiją, specialybę ir kvalifikaciją, turi būti atleista iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

4. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė, kokias konkrečias teisės aktų nuostatas atsakovas pažeidė, kokius konkrečius teisės aktams prieštaraujančius veiksmus jis atliko ir kokiais konkrečiais neteisėtais veiksmais pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, t. y. kas sudaro pagrindą laikyti Administracijos veiksmus prieštaraujančiais įstatymuose įtvirtintiems imperatyvams ir procedūroms. Pareiškėjos teiginys, kad atsakovas nesiūlė jai laisvų pareigų, nors tokių buvo, nėra pagrįstas nei vienu byloje surinktu rašytiniu įrodymu. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta nei viena pareigybė, kurią atsakovas turėjo pareigą siūlyti pareiškėjai, tačiau šios pareigos nevykdė.

5. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nusprendė, jog atsakovo veiksmai yra teisėti, struktūriniai pertvarkymai atlikti remiantis galiojančiais teisės aktais ir realūs, Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vykdomos funkcijos buvo perskirstytos taip, kad pareiškėjos pareigybė tapo nereikalinga, o pareiškėja iš pareigų atleista nesant laisvų (atsilaisvinusių) ar naujai įsteigtų pareigybių, kurioms keliamus reikalavimus ji atitiktų.

7. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėja dėl pirmumo teisės likti darbe galėjo konkuruoti tik su tais valstybės tarnautojais, kurių išsilavinimą ir kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai buvo tokie patys kaip ir pareiškėjos.

8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, išklausė abiejų proceso šalių prašymus ir tik vėliau sprendė, ar juos tenkinti. Teismo posėdžio garso įrašas visiškai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išklausė pareiškėjos atstovo prašymus bei bandė išsiaiškinti prašomų išreikalauti įrodymų pagrindą, t. y. tai, kokias reikšmingas bylos aplinkybes pareiškėjos atstovas siekia įrodyti prašydamas teismo išreikalauti iš atsakovo vienus ar kitus įrodymus. Pareiškėja nenurodo nei vieno įrodymo, kurio neišreikalavo pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą, konkrečių aplinkybių, kurių nenustatė priimdamas ginčijamą sprendimą, konkrečių duomenų, kurių nevertino ar dėl kurių ginčijamame sprendime nepasisakė, t. y. pareiškėja, apeliaciniame skunde formuodama neva šališko teismo įvaizdį, nenurodo nei vieno konkretaus proceso teisės pažeidimo, kurį padarė pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos esminis ginčo dalykas – Administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. AP-1301, kuriuo pareiškėja V. J. buvo atleista iš valstybės tarnybos (Administracijos Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų) pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą nuo 2015 m. gruodžio 31 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja ėjo A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos Administracijos Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. Kauno miesto savivaldybės taryba 2015 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. T-290 „Dėl didžiausio leistino Kauno miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, pareigybių skaičiaus ir Kauno miesto savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ patvirtino didžiausią leistiną Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, pareigybių skaičių (630) ir Administracijos struktūrą. Šio Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo įsigaliojimo data – 2016 m. sausio 1 d. Kauno miesto savivaldybės taryba 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-723 pakeitė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. T-290, be kita ko, nurodydama, kad didžiausias leistinas Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, pareigybių skaičius yra 654, t. y. buvo sumažintas dirbančiųjų skaičius 132 pareigybėmis.

Administracijos direktorius 2015 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. A-2440 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus karjeros valstybės tarnautojų pareigybių panaikinimo“ panaikino 8 Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiųjų specialistų (A lygis 12 kategorija), vyriausiojo specialisto (A lygis 11 kategorija), skyriaus vedėjo (A lygis 15 kategorija), skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis 14 kategorija) ir skyriaus vedėjo (A lygis 13 kategorija) pareigybes. Administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. AP-941 buvo patvirtintas Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašas, iš kurio matyti, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsteigtame Centriniame viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje nurodyta 11 pareigybių vietoj buvusių 12 pareigybių. Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad atliekant struktūrinius pertvarkymus ir mažinant valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičių Centriniame viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje iš esmės neliko buvusios vienos Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybės. Atsakovas byloje yra nurodęs, kad Centriniam viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriui buvo pavestos platesnės funkcijos, tačiau joms vykdyti buvo priskirtas mažesnis valstybės tarnautojų skaičius tam, kad būtų optimaliau organizuojamas institucijos darbas mažesnėmis žmogiškųjų ir finansinių išteklių sąnaudomis, vykdomos tos pačios (ar net platesnės) teisės aktais pavestos funkcijos. Akcentuotina, kad Darbo grupė siūlymams dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. T-290 įgyvendinimo parengti 2015 m. spalio 5 d. posėdžio protokole Nr. 12-5-108 nurodė, jog siūlytina Centriniame viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje įsteigti ne daugiau kaip 11 pareigybių, panaikinant vieną vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybę, kadangi šios kategorijos vyriausiųjų specialistų vykdomos funkcijos mažai skiriasi.

Byloje ginčijamu Įsakymu pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą iš Administracijos Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus buvo atleista tik pareiškėja, kuriai nebuvo pasiūlyta eiti Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje įsteigtos vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigų. Per įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpį pareiškėjai nebuvo pasiūlytos ir kitos to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Atsakovo 2016 m. sausio 15 d. raštu pareiškėja informuota, kad Administracijoje nėra laisvų pareigų, į kurias ji galėtų būti priimta.

Atsakovo atstovai Respublikinės jungtinės profesinės sąjungos atstovams nurodė, kad buvo priimtas sprendimas atleisti pareiškėją dėl to, jog Centriniam viešųjų pirkimų ir koncesijos skyriui priskirta papildomų funkcijų ir dėl šių funkcijų ženkliai išaugs darbų apimtys skyriaus darbuotojams, o pareiškėja nesusitvarkys su tokiu krūviu; yra problemų dėl pareiškėjos darbo kokybės ir darbo našumo, tempo; pareiškėjos tiesioginė vadovė D. Č. turi nuolat peržiūrėti pareiškėjos rengiamus dokumentus, kuriuose būna klaidų; Administracijos padaliniai prašo neskirti pareiškėjos atsakinga šių padalinių rengiamų viešųjų pirkimų koordinatore; buvo nurodyti duomenys apie pareiškėjos žemus darbo našumo rodiklius. Atsakovo atsakovai taip pat nurodė, kad pirkimai skirstomi netolygiai, atsižvelgiant į kiekvieno skyriaus specialisto darbo našumą, jo kokybę, pareiškėja nesugeba atlikti tam tikrų pirkimų (žr. Administracijos direktoriaus atstovų ir profesinių sąjungų atstovų konsultavimo posėdžio 2015 m. gruodžio 1 d. protokolą Nr. 12-5-126).

Pareiškėja, šioje byloje ginčydama Įsakymą, teigė, kad atsakovas pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalį, nes nepasiūlė pareiškėjai eiti jokių kitų laisvų pareigų, nors tokių pareigų Administracijoje buvo ir kiti valstybės tarnautojai, kuriems buvo įteikti įspėjimai apie jų pareigybės panaikinimą, gavo pasiūlymus užimti kitas pareigas. Pareiškėjos teigimu, atsakovas taip pat nevertino pareiškėjos pirmumo teisės likti darbe pagal DK 135 straipsnio 1 dalį, nors jos teisė likti darbe buvo akivaizdi (pareiškėja pas atsakovą dirbo 13 metų). Pažymėtina, kad pareiškėja skunde nenurodė konkrečių pareigybių, kurias jai galėjo ir / ar turėjo pasiūlyti atsakovas, įgyvendindamas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o teigdama apie DK 135 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kaip pavyzdį nurodė, kad atsakovas iš Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus neatleido R. L., kuri dirbo tik apie 2 metus ir turėjo psichologijos bakalauro laipsnį, nors pareiškėja pas atsakovą dirbo 13 metų ir turi daktaro laipsnį.

Pirmosios instancijos teismas minėtų pareiškėjos argumentų nepripažino pagrįstais, nes įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad Įsakymas yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas nepažeidžiant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies bei DK 135 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, be to, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus to paties lygio ir kategorijos specialistai kaip ir pareiškėja tiek pagal išsilavinimą, tiek pagal pirmumo teisės likti darbe kriterijus turėjo didesnę pirmumo teisę likti darbe, nei pareiškėja. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja laikosi pozicijos, jog atsižvelgiant į tai, jog ji atitiko DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte įvardytą pirmumo teisės likti tarnyboje kriterijų, ir vadovaujantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, ji turėjo būti paskirta į naujai įsteigto Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas. Atsakovas, teikdamas atsikirtimus į pareiškėjos apeliacinį skundą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais ir tų faktų teisiniu kvalifikavimu, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylos šalių apeliacinės instancijos teismui išsakytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (žr., pvz., 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies bei 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė panaikinta.

Taigi aptariamoje VTĮ nuostatoje įtvirtinama institucijos (įstaigos) pareiga būti aktyviai teikiant aptariamam tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus tarnautojo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus galėtų užimti. Šios darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtu.

Akcentuotina, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, šioje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011; 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-421/2012). Be to, specialieji reikalavimai – profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialiųjų žinių bei įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su valstybės tarnautojo reputacija, asmeninėmis savybėmis, turi būti konstituciškai pateisinami, kaip pabrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. Priešingu atveju, būtų pažeista piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas valstybinėje tarnyboje.

Valstybės tarnautojo pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, VTĮ normomis nėra reglamentuota, todėl taikytinas Darbo kodeksas. Darbo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymą valstybės tarnautojams nustato VTĮ 5 straipsnis, pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. DK 135 straipsnyje nurodytos garantijos yra siejamos su priežastimis, dėl kurių darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo. Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, taikomos DK 135 straipsnio nuostatos.

Nagrinėjant bylas dėl valstybės tarnautojo atleidimo pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: ar atsakovas realiai atliko kompetentingo organo sprendimu įformintus struktūrinius pertvarkymus, dėl kurių buvo panaikinta valstybės tarnautojo pareigybė; ar atlikus šiuos pertvarkymus šis tarnautojas nebegalėjo vykdyti pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, nes šios funkcijos buvo iš viso nebeatliekamos arba joms vykdyti užteko mažiau darbuotojų, ar funkcijos iš viso išliko. Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti yra aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo įstaigos (institucijos) struktūra (sandara) ir kaip ji pakito ir ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tik tokie, kuriais siekiama pagrįsti valstybės tarnautojo atleidimą iš valstybės tarnybos. Taip pat byloje svarbu buvo nustatyti, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai nepasiūlė pareiškėjui kitų pareigų, o konstatavęs, jog nėra kitų pareigų, kurias būtų galima pasiūlyti pareiškėjui (valstybės tarnautojui), pareiškėją atleido iš valstybės tarnybos.

Taip pat šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ reikalavimus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuriame pats suinteresuotas asmuo nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio ginčą, 2013 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1993/2013 yra pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes; teismas, nagrinėdamas individualų ginčą, vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius įrodymus byloje, tačiau negali tirdamas visas įmanomas pareiškėjo nurodytas prielaidas, revizuoti atsakovo atliktų pertvarkymų visa apimtimi; ginčo nagrinėjimas teisme šiuo aspektu turėtų apsiriboti tik tokių faktų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai nurodo kaip pažeidžiančius jo teises.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas Administracija dėl struktūrinių institucijos pertvarkymų sumažino darbuotojų skaičių ir būtent dėl to buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė. Pareiškėjos ir kitų valstybės tarnautojų vykdytos funkcijos iš esmės nebuvo panaikintos, jos išliko, tačiau joms vykdyti pakako mažiau valstybės tarnautojų. Taigi šiuo atveju vienas iš teisiškai reikšmingiausių faktų šioje byloje yra tas, ar atsakovas, pasirinkdamas atleisti pareiškėją iš tarnybos, nepažeidė DK 135 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pareiškėjos teisės bei teisėtų interesų tęsti tarnybą pas atsakovą bei vykdyti iš esmės tas pačias funkcijas, kurias vykdė iki struktūrinių pertvarkymų. Byloje nėra ginčo dėl atsakovo įvykdytų struktūrinių pertvarkymų ir darbuotojų skaičiaus mažinimo realumo bei kad pareiškėjai nebuvo pasiūlyta eiti kitų pareigų.

            Primintina, kad DK 135 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi 2015 m. gruodžio 31 d.) nurodyta, jog kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai: 1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; 2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; 3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius; 4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai; 5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje; 6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 str.). DK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.

            Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog DK 135 straipsnio nuostatos tikslas ir uždavinys – numatyti teisės į darbą apsaugos priemones tam tikrų kategorijų darbuotojams, kuriems tokia speciali apsauga yra reikalinga darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju. Taikant DK 135 straipsnio 2 dalį, darbdavys, vertindamas darbuotojo kvalifikaciją, turi diskreciją parinkti kriterijus, kurie, darbdavio manymu, geriausiai atspindi darbuotojo tinkamumą pareigoms. Ši darbdavio diskrecija nėra neribota, nes parenkami kriterijai turi nepažeisti imperatyviųjų teisės normų, turi būti susiję su darbuotojo atliekamomis funkcijomis, jie negali būti diskriminaciniai ar savavališkai nustatyti, o kilus ginčui darbdavys turi pagrįsti, kodėl atitinkamas kriterijus yra reikšmingas darbuotojo kvalifikacijai įvertinti, kaip jis susijęs su atitinkamoms pareigoms keliamais reikalavimais, kodėl kvalifikacinį kriterijų atitinkantis darbuotojas yra labiau tinkamas pareigoms nei tokio kvalifikacinio kriterijaus neatitinkantis darbuotojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2013).

             Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog DK 135 straipsnio 2 dalies nuostata suponuoja atsakovui pareigą visų pirma vertinti atleidžiamo tarnautojo kvalifikaciją. Atsakovas, priimdamas sprendimą atleisti tarnautoją, turi diskrecijos teisę pasirinkti, su kuriais tarnautojais toliau tęsti tarnybos santykius, tačiau tokia diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Objektyvių kriterijų nurodymas priimant sprendimą dėl konkretaus pasirinkto valstybės tarnautojo atleidimo yra itin svarbus sprendžiant, ar nebuvo pažeista asmens teisės ir teisėti interesai, iš jų, ar nebuvo diskriminacijos dėl amžiaus, socialinės padėties ir kitų priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-596/2013).

 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad kai yra naikinamos visos tos pačios specialybės ir tos pačios pareigos, sprendžiant klausimą dėl karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimo į laisvas pareigas (VTĮ 43 str. 1 d.), DK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata (atsižvelgiant į šio straipsnio turinį bei jo (straipsnio) nuostatas aiškinant ginčo teisiniams santykiams taikytinų VTĮ kontekste) taikytina tik tuomet, kai yra keli pareigybės aprašyme numatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus atitinkantys pretendentai šias pareigas užimti (žr. 2013 m. liepos 1 d. sprendimą adminstracinėje byloje Nr. A662-272/2013). Be to, kiekvienu atveju būtina vertinti, ar specialiųjų reikalavimų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-686/2011).

Sprendžiant dėl asmens galimybės užimti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikimo bendriesiems ir specialiesiems pareigybės reikalavimas, reikia atsižvelgti į tokių reikalavimų pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje. Tik toks vertinimas gali užtikrinti veiksmingą, o ne formalų teisės aktuose valstybės tarnautojams numatytų garantijų įgyvendinimą, o nustačius, kad asmuo atleistas iš tarnybos pažeidžiant jo pirmumo teisę, jis gali būti grąžintas į pareigas nepaisant aplinkybės, kad jos yra užimtos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2495/2012).

Įvertinus šioje byloje teiktus atsakovo atsikirtimus į pareiškėjos skundą bei pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjos galimybės eiti Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, matyti, kad pareiškėjai nebuvo pasiūlyta eiti šių pareigų dėl to, kad ne tik pareiškėja, bet ir kitos darbuotojos (V. S., L. V., I. J., R. J., V. J., E. B. ir A. K.), kurios iki atliktų struktūrinių pertvarkymų ėjo vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos pareigas, taip pat turėjo pirmumo teisę likti tarnyboje ir šių valstybės tarnautojų turimas išsilavinimas atitiko įsteigto Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybių aprašyme nustatytą specialųjų reikalavimą – turėti socialinių mokslų studijų krypties aukštąjį universitetinį išsilavinimą ar jam prilyginamą išsilavinimą (pareiškėja buvo įgijusi biomedicinos mokslų studijų srities išsilavinimą). Pagal pateiktus atsakovo duomenis L. V., I. J., R. J., V. J., E. B. darbo stažas buvo didesnis nei 10 metų, A. K. buvo profesinės sąjungos renkamojo organo narė, o V. S. iki pensijos buvo likę mažiau nei 5 metai. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą taip pat buvo nurodęs, kad buvo atsižvelgta ir į tai, jog E. B. viena augina vaiką iki 16 metų, I. J. viena augina vaiką iki 14 metų. Atsakovas byloje teikė įrodymus, kad pasirinkdamas atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos, atsižvelgė į pareiškėjos darbo našumą ir produktyvumą, jos gebėjimų ir dalykinių savybių atitiktį specialiesiems pareigybės reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentus, kad pareiškėjos darbas nebuvo efektyvus ir nepriekaištingas, lyginant su kitais skyriaus darbuotojais.

Atsižvelgiant į šioje byloje atsakovo teiktus įrodymus, susijusius su pareiškėjos atleidimu iš tarnybos, darytina išvada, kad atsakovas vertino pareiškėjos ir kitų darbuotojų turimą pirmumo teisę likti tarnyboje, nurodė kriterijus, kuriais remdamasis jis (atsakovas) pasirinko ne pareiškėją, o kitas minėtas valstybės tarnautojas toliau vykdyti pareigas. Akcentuotina, kad ir pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjos, tiek atsakovo nurodomas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pirmumo teise likti tarnyboje. Pažymėtina, kad Administracijos direktoriaus atstovų ir profesinių sąjungų atstovų konsultavimo posėdžio 2015 m. gruodžio 1 d. protokole Nr. 12-5-126 taip pat yra užfiksuota, jog atsakovo atstovai vertino pareiškėjos pirmumo teisę likti darbe. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas nėra pateikęs įrodymų, jog vykdydamas pareiškėjos atleidimo iš tarnybos procedūrą, nustatė, kad pareiškėja neturi pirmenybės likti tarnyboje vien dėl to, kad jos kvalifikacija yra žemesnė už kitų tos pačios specialybės ir atlikusių tas pačias pareigas valstybės tarnautojų (Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybė). Be to, byloje nebuvo teikiami įrodymai, kad sprendžiant klausimą, kurioms valstybės tarnautojoms bus siūloma eiti Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, esminis dalykas buvo valstybės tarnautojų išsilavinimas ir pareiškėja nebuvo pasirinkta vien dėl to, kad ji neatitiko Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymuose nustatyto specialiojo reikalavimo – turėti socialinių mokslų studijų krypties aukštąjį universitetinį išsilavinimą ar jam prilyginamą išsilavinimą. Administracijos direktoriaus atstovų ir profesinių sąjungų atstovų konsultavimo posėdžio 2015 m. gruodžio 1 d. protokole Nr. 12-5-126 taip pat nėra nurodyta tokia aplinkybė. Be to, atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėja vykdė tokias pat funkcijas, kurias vykdė ir I. J. bei V. S., kurios turi ne vieną pirmumo teisės likti darbe kriterijų, bet ir pagal savo darbo kokybę ir našumą turėjo didesnę pirmumo teisę likti darbe nei pareiškėja.

Kaip jau buvo minėta, ne vien tik pareiškėja turėjo pirmumo teisę likti tarnyboje, tačiau ir kitos valstybės tarnautojos, vykdžiusios Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigas, turėjo pirmumo teisę likti tarnyboje. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad minėtos valstybės tarnautojos neturėjo DK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pirmumo teisės likti darbe, kad atsakovas pateikė į bylą neteisingus duomenis dėl šių asmenų pirmumo teisės likti tarnyboje. Be to, pažymėtina, kad pareiškėja taip pat nenurodo jokių argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog būtent pareiškėja turėjo būti pasirinkta vietoj pirmiau nurodytų valstybės tarnautojų, taip pat kad minėtų valstybės tarnautojų kvalifikacija buvo žemesnė nei pareiškėjos.

Atsižvelgiant į šioje byloje atsakovo pateiktą medžiagą, susijusią su pareiškėjos atleidimu iš tarnybos, atsakovo atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo atleista pareiškėja, o ne viena iš minėtų valstybės tarnautojų, darytina išvada, kad atsakovas, spręsdamas, kuri iš minėtų valstybės tarnautojų, t. y. ar V. S., L. V., I. J., R. J., V. J., E. B., turi būti atleista, nenustatė, kad pareiškėja neturi pirmenybės likti tarnyboje dėl to, jog jos kvalifikacija yra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, vykdančių Administracijoje tas pačias pareigas (Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas). Pažymėtina, kad pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir šio straipsnio 2 dalį A. K., kuri buvo išrinkta į renkamąjį profesinės sąjungos organą, turėjo pirmumo teisę likti darbe, nepaisant jos kvalifikacijos. Be to, pažymėtina, kad atsakovas panaikino ne vien tik pareiškėjos pareigybę, bet ir minėtų valstybės tarnautojų pareigybes (žr. atsakovo direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. A-2440), funkcijos mažai skyrėsi (žr. Darbo grupės siūlymams dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. T-290 įgyvendinimo parengti 2015 m. spalio 5 d. posėdžio protokolą Nr. 12-5-108). Taigi, atsakovas panaikinęs tiek pareiškėjos, tiek kitų minėtų valstybės tarnautojų pareigybes, kurios pagal DK 135 straipsnio 1 dalį turėjo pirmumo teisę likti tarnyboje, turėjo spręsti, kurioms tarnautojoms pasiūlytina užimti naujai steigiamas pareigybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos argumentus dėl atsakovo nustatyto reikalavimo turėti socialinių mokslų studijų srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir pirmosios instancijos teismo įvertinimą, kad pareiškėjos yra žemesnė kvalifikacija dėl to, jog ji neatitinka šio reikalavimo, atsakovo byloje teiktus atsikirtimus ir įrodymus, daro išvadą, kad atsakovas šioje byloje neįrodė aplinkybės, jog pareiškėjos kvalifikacija yra žemesnė už minėtų valstybės tarnautojų vien dėl to, kad pareiškėja nėra įgijusi socialinių mokslų studijų srities aukštojo universitetinio išsilavinimo. Kaip jau minėta, šioje byloje atsakovas neteikė įrodymų, kad vertinant pareiškėjos garantiją, įtvirtintą DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pareiškėjos išsimokslinimas buvo tas kriterijus, dėl kurio pareiškėjai nebuvo siūloma eiti naujai įsteigtų pareigų, kad naujoms pareigybėms nustatytas reikalavimas turėti socialinių mokslų studijų srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą yra būtinas, t. y. tarnautojas, neturėdamas tokio išsilavinimo, negalės atlikti jam pavestų funkcijų, t. y. tų funkcijų, kurias pareiškėja iš esmės vykdė iki struktūrinių pertvarkymų ir darbuotojų skaičiaus mažinimo, neurėdama tokio išsilavinimo.

Pažymėtina, kad pagal DK 135 straipsnio nuostatas darbuotojo kvalifikacija suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis, kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Darbuotojo išsimokslinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl asmens galimybės užimti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikimo bendriesiems ir specialiesiems pareigybės reikalavimams, reikia atsižvelgti į tokių reikalavimų pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2495/2012).

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad vykdomi viešieji pirkimai nėra susiję su pareiškėjos turimu išsilavinimu, t. y. biomedicinos mokslais, todėl institucijos vykdomiems pirkimams nereikia tokį išsilavinimą įgijusio specialisto, o reikalingos ekonominės, teisinės, technologinės ar administravimo žinios. Vertinant šį atsakovo argumentą, pažymėtina, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog iki atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų pareiškėja vykdė tik pirkimus, susijusius su jos turimu išsilavinimu, t. y. biomedicinos mokslais. Atsakovas akcentuoja, kad išsilavinimo reikalavimai nėra sukurti dirbtinai, o priešingai reikalaujama tų sričių specialistų, kurie išmano, kaip vykdyti jiems pavestas funkcijas, bei akcentuoja, kad darbuotojas turi turėti ne tik teorinį išmanymą, bet ir praktinių įgūdžių viešųjų pirkimų srityje. Atsakovo teigimu, skyriaus vykdoma veikla išsiplėtė ne tik apimtimis, bet ir tuo, kad po reorganizacijos skyrius rengia institucijos atliekamų viešųjų pirkimų dokumentus ir nustatyta tvarka teikia svarstyti Viešojo pirkimo komisijai, tikrina padalinių parengtas technines specifikacijas ir sutarčių projektus, reiškia dėl jų pastabas, vykdo centralizuotas pirkimų procedūras ne tik administracijos, bet ir visų institucijai priskirtų (jos valdomų) įstaigų mastu, t. y. perka joms visoms bendrai reikalingas elektros energijos, šilumos tiekimo, telekomunikacijų operatorių paslaugas, statybos darbus ir kt.

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus argumentus, konstatuoja, kad byloje nepateikti įrodymai, jog pareiškėja neturėjo teorinių žinių bei praktinių įgūdžių, patirties, reikalingos vykdyti Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas. Iš atsakovo direktoriaus 2015 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. A-3411 patvirtintų Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo (šios pareigos buvo pasiūlytos tarnautojoms, kurios vykdė tokias pat funkcijas kaip ir pareiškėja) matyti, kad šio specialisto bendroji veiklos sritis – viešieji pirkimai, t. y. viešieji pirkimai, kuriuos vykdė pareiškėja iki struktūrinių pertvarkymų.

Atsakovas apeliacinės instancijos teismui nurodo aplinkybes, susijusias su tuo, kad pareiškėjos 2013–2015 metais atliktų pirkimų skaičius ir vertės yra ženkliai žemesnės nei kitų skyriaus darbuotojų, tačiau ši aplinkybė taip pat nepatvirtina, kad pareiškėja neturėjo teorinių žinių bei praktinių įgūdžių, patirties, reikalingų vykdyti funkcijas, nes, kaip nurodo pats atsakovas ir tai patvirtino byloje apklausti liudytojai, šie rodikliai bei pareiškėjos darbo krūvis nepriklausė nuo pareiškėjos, o priklausė tik nuo atsakovo veiksmų, t. y. jis pareiškėjai pavedė atlikti šiuos viešuosius pirkimus, kurių vertė yra mažesnė. Pareiškėjos veikla, rengiant viešųjų pirkimų dokumentus ir vykdant procedūras, Valstybinės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos buvo vertinama gerai. 

Atsižvelgiant į tai, kad kitos valstybės tarnautojos turėjo įstatymo garantuojamą pirmumo teisę likti tarnyboje, nenustatyta, jog jų kvalifikacija yra žemesnė už pareiškėjos (pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių ir neteikia įrodymų, kad šių darbuotojų kvalifikacija buvo žemesnė nei pareiškėjos), nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, nepasirinkdamas pareiškėjos eiti Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigų, pažeidė pareiškėjos akcentuojamą DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą pirmumo teisę. Be to, atsakovas byloje nurodė kriterijus, dėl kurių nepasirinko pareiškėjos ir ji buvo atleista iš valstybės tarnybos, ir šie kriterijai yra susiję su pareiškėjos darbo kokybe, o ne su diskriminacinio pobūdžio kriterijais, t. y. atsakovas nepažeidė teisės aktais nustatytos diskrecijos pasirinkti tarnautojus, kurie bus palikti toliau vykdyti funkcijas. Be to, nurodytas aplinkybes atsakovas pagrindė ir įrodymais, t. y. pareiškėjos 2012 m. kovo 8 d., 2014 m. gruodžio 31 d. rašytais pasiaiškinimais.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, kad atsakovas turėjo pasirinkti ne kitas pirmumo teisę turinčias likti tarnyboje tarnautojas, o pareiškėją, kad pareiškėja buvo diskriminuojama dėl amžiaus, socialinės padėties ir kitų priežasčių. Be to, pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių kitų Administracijoje buvusių laisvų pareigų, kurias atsakovas turėjo pasiūlyti pareiškėjai, o nepasiūlęs jų – pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies ir DK 135 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepripažinti pagrįstais bei remiantis jais pirmosios instancijos teismo galutinė išvada dėl Įsakymo teisėtumo nepripažintina nepagrįsta. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Įsakymą ir išvestinių reikalavimų dėl pareiškėjos grąžinimo į pirmesnes pareigas, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėja skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo grindė tik tuo, kad ji buvo neteisėtai atleista iš tarnybos, todėl nenustačius, kad atsakovas pareiškėją atleido iš tarnybos neteisėtai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti ir dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte (byla išnagrinėta neteisėtos sudėties). Pareiškėja teigia, kad teisėja, nagrinėjusi bylą ir priėmusi sprendimą, buvo šališka, nes bylos nagrinėjimo metu buvo jaučiamas išankstinis teisėjos nusistatymas. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovui teikiant prašymus dėl dokumentų išreikalavimo teisėja nuolat pertraukinėjo pareiškėjos atstovą, reiškė abejones dėl duomenų perteklinio pobūdžio, ironizavo, kad teismas nėra pareiškėjos pagalbininkas ir kad įrodymus turi rinkti pati pareiškėja, pareiškėjui toliau dėstant prašymus teisėja nusijuokė, o atsakovo atstovės prašymą dėl liudytojų kvietimo į teismo posėdį patenkino net neišklausiusi kitos pusės (pareiškėjos), prašomus atsakovo pridėti dokumentus pridėjo ir jokių abejonių dėl jų nekėlė.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos pareiškėjos argumentus, pirmiausia pažymi, kad pareiškėja minėtas aplinkybes buvo nurodžiusi Kauno apygardos administracinio teismo pirmininkui reikšdama nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai. Kauno apygardos administracinio teismo pirmininkas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi pareiškėjos prašymą nušalinti teisėją išnagrinėjo ir atmetė, konstatuodamas, kad pareiškėjos pareiškimas grindžiamas procesinio pobūdžio aplinkybėmis, teisėja vykdė ABTĮ nustatytas pareigas, o išklausius teismo posėdžio garso įrašą nebuvo sutikta su pareiškėjos kategoriška nuomone, kad teisėja ironizavo ir tokiu būdu parodė požiūrį į nagrinėjamą bylą. Be to, buvo nustatyta, kad pareiškėjos atstovui buvo suteikta teisė pareikšti nuomonę dėl atsakovo atstovės prašymo į teismo posėdį kviesti liudytojus ir šis prašymas buvo patenkintas išklausius abiejų šalių argumentus.

Pažymėtina, kad teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Taip pat teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

           Pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) nuostatas administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 10 straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009).

            Pagrindas tinkamai išnagrinėti administracinį ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą yra ABTĮ nuostatų ir administracinio proceso principų laikymasis. Teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus proceso šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti. Teisės į tinkamą teismo procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas, kiekviena šalis būtų išklausyta, teismas motyvuotų sprendimą. Teismas, kaip ginčą dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas, t. y. negali tapti pareiškėjo ar atsakovo advokatu.

              Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė faktų, patvirtinančių bylą nagrinėjusios teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi, aplinkybių, kad teisėja buvo tendencinga ir iš anksto nusistačiusi prieš pareiškėją. Teisėjos vykdyti procesiniai veiksmai, sprendžiant įrodymų išreikalavimo ir pateikimo klausimą, šiuo atveju negali būti vertinami kaip teisėjos šališkumas. Teisėjų kolegija, išklausiusi 2016 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, kad teisėja, užduodama klausimus pareiškėjos atstovui, aiškinosi įrodymų sąsajumo klausimą.

             Šiuo aspektu primintina, kad ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.). Teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kokias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, turi teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2742/2011; kt.).

             Iš minėto garso įrašo nustatyta, kad pareiškėjos atstovui buvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl atsakovės atstovo teikto prašymo apklausti liudytojus. Pareiškėjai susidariusi nuomonė dėl teisėjos ironizavimo nėra pakankamas pagrindas konstatuoti teisėjos šališkumą ir panaikinti priimtą sprendimą dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo (byla išnagrinėta neteisėtos sudėties).

            Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo apsvarstyti galimybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi byla yra didelės apimties ir sudėtinga. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šį pareiškėjos prašymą, nustatė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo šią bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

           ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtinta, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

            Atsižvelgdama į bylos medžiagą, į tai, kad pateikti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėja taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, be to, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Akcentuotina ir tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė