VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas M. A. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) 2 000 Eur žalos dėl neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas atsakove byloje nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lukiškių TI-K (b. l. 1–3).

Paaiškino, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K nuo 2017-12-14 iki 2019-05-21. Vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai. Kamerose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, t. y. ši patalpa matoma kitų asmenų, netinkamai atitverta, todėl pareiškėjas turėjo atlikti gamtinius reikalus kitų akivaizdoje. Dėl neužtikrinto minimalaus ploto vienam asmeniui trūko privatumo, buvo suvaržytas pareiškėjo judėjimas kameroje. Dušų patalpų duryse įrengtos stebėjimo angos, todėl pareiškėjas maudymosi metu buvo stebimas pareigūnų, įskaitant moteris, tokiu būdu pažeistas pareiškėjo privatumas. Dėl tokio pareigūnų stebėjimo negalėjo normaliai nusiprausti, jautėsi nejaukiai, turėjo prisidengti kūną. Dušo patalpos nebuvo atskirtos nuo persirengimo kambario. Tiek dušas, tiek pakaba drabužiams buvo vienoje patalpoje, todėl nuo garų sudrėkdavo visi drabužiai. Taigi pareiškėjas į kamerą grįždavo šlapiais drabužiais, neturėjo kuo persirengti, todėl buvo priverstas vilkėti šlapius drabužius, dėl to sirgdavo. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas. Pasijutęs blogai pareiškėjas bandė išsikviesti pareigūną daužydamas į pasivaikščiojimo kiemelio duris kojomis ir rankomis, tačiau išsikviesti pagalbos nepavyko, dėl to labai kentėjo. Lukiškių TI-K kiemelių sienos buvo apdaužytos, aprašinėtos, grindys nelygios, nešvarios. Atėjęs pasivaikščioti į kiemelį, jautėsi nepatogiai, pažemintas.

Teigia, kad Lukiškių TI-K keturiolika dienų buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, pažeidžiant teisės aktų nustatytus kameros ploto reikalavimus. Mano, kad tai sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo būdas ir metodas pareiškėjui sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą laipsnį. Teigia, kad šiais veiksmais buvo padaryta žala.

Jeigu Lukiškių TI-K pareigūnai būtų veikę laikydamiesi įstatymų, pareiškėjui nebūtų reikėję kankintis perpildytose kamerose, nebūtų pažeistas privatumas, nebūtų patyręs didžiulio psichologinio sukrėtimo, nebūtų pablogėjusi sveikata, savijauta. Pareiškėjas kreipėsi Lukiškių TI-K su skundu dėl kalinimo sąlygų, atsakyme į nurodytą skundą patvirtinta, kad kamerose nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, sanitariniai įrenginiai netinkamai atitverti nuo likusiojo gyvenamojo ploto, dušo patalpos neatitiko reikalavimų.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18–27).

Paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-12-14 iki 2019-05-21, vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kur įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, jos nuo likusio kameros ploto atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose.

Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais Lukiškių TI-K laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikantis reikalavimų, bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m, plotis –1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengimui ir (ar) apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema –įrengti ventiliatoriai. 

Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengtas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.

Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinybei, barstomi smėliu. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlikdavo prižiūrintis asmuo., taip pat švarą ir tvarką turėjo palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, privalėjo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Teisės aktuose nebuvo numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose būtų įrengta pareigūnų iškvietimo sistema.

Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjas turėtų įrodyti, kad tam tikri skunde minimi Lukiškių TI-K sąlygų trūkumai tiesiogiai darė įtaką ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-12-14 iki 2019-05-21.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų. Pasivaikščiojimų kiemelių sienos apdaužytos, aprašinėtos, grindys nelygios nešvarios. Pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengtas iškvietimo mygtukas, todėl kiekvieną kartą siekdamas išsikviesti pareigūną ar pasijutęs blogai, pareiškėjas turėjo daužyti kojomis ir rankomis į duris, nepaisant to pareigūno išsikviesti nepavykdavo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės)14.4 punkte nustatyta, kad kameroje privalo būti vidinio ryšio sistema ((pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-03-2828 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018-09-26nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018).

Pagal aukščiau nurodytas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas matyti, kad teisės aktai neįtvirtina reikalavimo pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti aliarminio iškvietimo sistemos, o tokios sistemos įrengimas privalomas tik kamerose. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, susijusių su pasivaikščiojimų kiemelio įrengimu, kiek tai susiję su galimybe išeiti iš pasivaikščiojimo kiemelio pareiškėjui prireikus. Pareiškėjas nenurodė skunde atvejų, kuomet būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudodamas aliarminiu iškvietimu pasivaikščiojimo kiemelyje ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų, nekonkretizavo kada susidūrė su sunkumais, siekiant išsikviesti pareigūną, tam, kad būtų išleistas iš pasivaikščiojimo kiemelio. Bendro pobūdžio, nedetalizuoti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenustato įpareigojimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti aliarminio iškvietimo sistemą, o pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų, kuomet būtų susidūręs su nepatogumais, siekiant išeiti iš pasivaikščiojimo kiemelio, tokie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pareiškėjo teiginius, jog pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, yra netvarkingi taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Pareiškėjas šių savo teiginių visiškai nedetalizavo, vien bendro pobūdžio teiginiai, nenurodant konkrečiai dėl kurių pasivaikščiojimo kiemelių pareiškėjas skundžiasi, nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų. Pareiškėjas nenurodė nei konkrečių pasivaikščiojimo kiemelių, kurių įrengimas jo lūkesčių netenkina, skunde nurodė tik abstrakčius teiginius dėl galimo netinkamo kiemelių įrengimo. Atsižvelgiant į nurodytą, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos pasivaikščiojimų tvarkos organizavimo ar netinkamo pasivaikščiojimų kiemelių įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas. Dušų patalpose patalpų duryse įrengtos stebėjimo angos, todėl pareiškėjas maudymosi metu buvo stebimas pareigūnų, įskaitant moteris, tokiu būdu pažeistas pareiškėjo privatumas. Dėl tokio pareigūnų stebėjimo negalėjo normaliai nusiprausti, jautėsi nejaukiai, bei turėjo prisidengti kūną. Dušo patalpos nebuvo atskirtos nuo persirengimo kambario. Tiek dušas, tiek pakaba drabužiams buvo vienoje patalpoje, todėl nuo garų sudrėkdavo visi drabužiai.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2018-10-31) 28 punkte nustatyti šie reikalavimai prausimosi patalpoms: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 papunktis); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 papunktis). Laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa (29 punktas). Dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Tokiu atveju nusipraususiems duše asmenims nusirengimo/apsirengimo kambaryje išduodami švarūs apatiniai ir viršutiniai drabužiai (30 punktas). Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (44 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr. pvz., 2018-05-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018, 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-624/2018). Atsakovo atstovas patvirtino, kad nuteistųjų (suimtųjų) privatumas duše užtikrinamas pertvaromis, taip pat asmenys vedami į dušus tos pačios lyties pareigūnų.

Nors pareiškėjas teigia, kad jį, besimaudantį duše, galėjo matyti pareigūnės moterys, pareiškėjas nepateikė detalesnių paaiškinimų, kada ir kokiomis aplinkybėmis tokie atvejai galėjo nutikti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nė karto nesikreipė ir į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl netinkamų sąlygų dušinėse. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai ignoravęs pareiškėjo orumą, kad buvus pareiškėjo prašymui būtų atsisakęs imtis papildomų priemonių pareiškėjo privatumui užtikrinti. Be to, svarbu akcentuoti, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad privatumas užtikrinamas tarp dušų įrengiant pertvaras, taigi tam tikras pareiškėjo privatumo ribojimas, siekiant stebėti kalinamąjį, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų. Todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad jis buvo stebimas moters, ar negalėjo normaliai pasinaudoti dušu vertintinas kaip abstraktus ir deklaratyvus, kurio pagrindu vertinti Vilniaus pataisos namų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neįrengtos atskiros nuo dušo persirengimo patalpos, teismas pažymi, kad Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nenumatytas reikalavimas, kad asmenys persirenginėtų atskirose privačiose kabinose. Atskiros persirengimo patalpos neįrengimas nelaikomas pažeidimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2019-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019). Vien aplinkybė, jog pareiškėjo drabužiai galėjo sudrėkti dėl dušo patalpoje susidariusių garų nesudaro pagrindo neturtinei žalai atlyginti, nes pareiškėjas galėjo susidėti drabužius į neperšlampamą maišą, be to, dėl tokios aplinkybės į įkalinimo įstaigos administraciją pareiškėjas nesikreipė.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2018-10-19 ir nuo 2018-10-20 iki 2020-01-22), 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 (teisės akto redakcija galiojanti iki 2019-03-06 ir nuo 2019-03-07) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-12-14 iki 2019-05-21 Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose tinkamas plotas pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Pareiškėjui visą nurodytą laikotarpį teko ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto vienam asmeniui. Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Nors pareiškėjas skunde nurodo papildomus neigiamus padarinius, patirtus dėl to, kad ir taip mažą kameros plotą dar mažino įrengti baldai bei sanitarinis mazgas, teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.6 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), taigi pareiškėjo nurodomų baldų kameroje įrengimą numato teisės aktai. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pagal EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo atimti baldų ar sanitarinio mazgo užimamo ploto iš bendro kameros ploto ir konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjo teigimu, jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas, sanitarinis mazgas matomas kitų asmenų, neatitvertas nuo likusios kameros dalies.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.

Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo                             Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida                   (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015-03-10 sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).

LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, nes tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT                   2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017;                   2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros dalies buvo atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m., o privatumui užtikrinti yra įrengtos užuolaidėlės. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kuriose kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Iš pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2018-04-04 iki 2018-04-18 kameroje Nr. 257, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, kitose kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Atsakovės atstovo teigimu kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Tačiau pagal aukščiau nurodytą tiek nacionalinio, tiek tarptautinių teismų praktiką, toks sanitarinio mazgo atskyrimas tik užuolaida nelaikytinas tinkamu asmens privatumui užtikrinti.

Taigi pagal pateiktus duomenis, nustatyta, kad kameroje N. 257, laikotarpiu nuo 2018-04-04 iki 2018-04-18, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, kitose kamerose Nr. 121, Nr. 258, Nr. 120, Nr. 287, Nr. 375, Nr. 112A, Nr. 275, Nr. 314,                      Nr. 157, Nr. 36, Nr. 189, Nr. 70, Nr. 104, Nr. 140, Nr. 274, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Atsakovo atstovo pateiktais duomenims kamerose, kuriose įrengti sanitarinio mazgo kaip kabinos su durimis nėra galimybių, privatumui užtikrinti yra įrengtos 1,5 m. aukščio pertvaros, o privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidėlės. Todėl atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kamerų: Nr. 121, Nr. 258, Nr. 120, Nr. 287, Nr. 375, Nr. 112A, Nr. 275, Nr. 314, Nr. 157, Nr. 36, Nr. 189, Nr. 70, Nr. 104, Nr. 140, Nr. 274, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas laikotarpiais nuo 2017-12-14 iki 2018-04-03, bei nuo 2019-03-04 iki 2019-05-21 pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiais, iš viso 206 dienas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laiko (30 parų) kamerose buvo laikomas vienas, laikytina, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 206 paras pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, todėl darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 400 Eur neturtinės žalos dydis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo M. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė