SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 7 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio
teismo teisėja Marytė Švažienė,
sekretoriaujant
Daliai Semaškaitei,
nedalyvaujant
pareiškėjams R. G., G.
J. ir G. K.,
nedalyvaujant
atsakovo Šiaulių apskrities VPK atstovui,
nedalyvaujant
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos
Respublikos Vyriausybės, atstovui,
nedalyvaujant
trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministerijos atstovui
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę
bylą pagal pareiškėjų pateiktus skundus atsakovui Šiaulių apskrities
vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims:
Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės,
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos –
dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas R. G. 2010-04-23 kreipėsi į
Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo
užmokesčio dalį – 502,36 Lt už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2009-12-31. Pareiškėjas
G. J. 2010-04-23 kreipėsi į Šiaulių apygardos
administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Šiaulių
apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį –
1983,22 Lt už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31. Pareiškėjas G. K. 2010-04-23 kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį
teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities
vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1352,75 Lt
už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31.
Pareiškėjai teismui pateiktuose skunduose nurodė,
kad atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau
tekste – ir Šiaulių apskrities VPK), apskaičiuodamas priedų ir priemokų
dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., nes tai apsunkina
teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjų nuomone, Valstybės tarnybos įstatymu,
Vidaus tarnybos statutu yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas
neišmokėti jiems visų priklausančių priemokų už darbą poilsio bei švenčių
dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir
pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio
darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą. Teigė, kad skirtingai nuo Darbo
kodekso, Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (redakcija galiojo iki 2009-01-01)
apribojo galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjai
savo prašymo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2009-12-11 nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota
praktika administracinėse bylose bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo nuostatomis.
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas
į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta
tinkamai, teismo šaukimu. Atsakovas teismui pateiktu atsiliepimu prašė
pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad vadovaujantis
Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės
tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja
statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Teigė, kad
šio įstatymo 23 str. 2 d. buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali
viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pasak atsakovo, įstatymas ar kitas teisės
aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra
konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atsakovo teigimu, Šiaulių apskrities
VPK vadovavosi tuo laikotarpiu
galiojusių teisės aktų nuostatomis ir jas tinkamai taikė. Atsakovas sutinka su
pareiškėjų nuomone dėl trejų metų senaties termino, todėl prašo šioje byloje
taikyti senaties terminą ir jį skaičiuoti nuo pareiškėjų kreipimosi į teismą
dienos bei prašė skundo tenkinimo atveju sprendimo vykdymą atidėti vieneriems
metams.
Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai
į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta
tinkamai, teismo šaukimu. Teismui pateiktu atsiliepimu į pareiškėjų skundus prašo
juos atmesti kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 str.
2 d. nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų
statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo
apmokėjimo tvarką. Taip pat nurodė, kad Valstybės
tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali
viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pabrėžė, kad įstatymas ar kitas teisės
aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra
konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atsakovo nuomone, Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Valstybės
tarnybos įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė
atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai,
tačiau, atstovo teigimu, prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas
neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Tokius argumentus atstovas grindė
vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartimi
administracinėje byloje Nr. A5-264/2003. Atstovo nuomone, kol
nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo
23 str. 2 d. nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70
procentų pareiginės algos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai,
Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatos yra teisėtos ir valstybės
institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas
valstybės pareigūnams. Todėl, atstovo manymu, nėra pagrindo konstatuoti, jog
atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, skaičiuodamas
ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip pagal įstatymus
privalėjo veikti.
Pareiškėjų
R. G., G. J. ir G.
K. skundai tenkintini dalinai.
Pagal byloje esančią medžiagą
nustatyta, kad pareiškėjai dirba Šiaulių apskrities VPK. Kaip matyti iš
atsakovo Šiaulių apskrities VPK parengtų pažymų (b.l. 5-8, 12-17, 21-26) pareiškėjams
neišmokėta priedų ir priemokų dalis viršijanti 70 procentų pareiginės algos jų
skunduose nurodytu laikotarpiu. Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio
tarp proceso šalių nėra.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo
užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
(toliau tekste – ir Įstatymas) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos,
kurios, remiantis šio įstatymo 4 str. 2 d., yra taikomos ir statutiniams
valstybės tarnautojams.
Lietuvos Respublikos valstybės
tarnybos įstatymo 23 str. redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki
2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:
pareiginė alga; priedai, priemokos. Šioje redakcijoje buvo nustatytas valstybės
tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas –
priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo
2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad
priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą
neįskaitomi šio Įstatymo 25 str. 1 d. 1 p. (už tarnybos stažą) ir 5 p. (vienkartinis)
nustatyti priedai. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d.
nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir
priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo
įskaitomas priedas už tarnybos stažą (Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d.
1 p. (2002-04-23 redakcija) ir nebebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio
vienkartinis priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 5 p. (2007-06-07
redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir
priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos,
išliko. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Įstatymo 23 str., buvo įtrauktas
4 p., tai yra apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei
viršvalandinį darbą ir budėjimas, o 23 str. 2 d. nuostata patikslinta, kad į
priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 p. ir 5 p.
nustatyti priedai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės
tarnybos įstatymo VI skyrius ,,Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07
redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal
kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos
pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems
papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų
priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23
redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai ,,Kiekvienas žmogus
<...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą
<...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis
Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į
apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo
valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis,
vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro
dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus
tarnybos statuto 29 str. ir 30 str. (2003-04-29 redakcija) nustatytą teisinį
reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos
sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių
dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Konstitucinis
Teismas vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. nustatytą teisinį
reguliavimą kartu su Vidaus tarnybos statuto 29 str. ir 30 str. nustatytu
teisiniu reguliavimu konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai
vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir
nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę,
atlikimą turėjo būti išmokomos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems
išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23
str. 2 d. nustatytą priedų ir priemokų ribą. Konstitucinis Teismas taip pat
pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., nei kituose šio įstatymo
VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“, kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo
apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose
(jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlyginti už darbą
vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis,
nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę,
kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos
įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti
tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams,
atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo vertinimas
reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais
būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu,
papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą tais
atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą
ribą. Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis
viršijo nustatytą ribą, galėjo būti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo)
dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais
kompensavimo būdais. To nepadarius, t.y. atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiškai
pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu,
papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, atsakovas
iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėju. Tokia situacija prieštarauja
Konstitucijai bei teisingumo principams.
Konstitucinis Teismas, 2004-12-13
nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo
užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko
pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų
sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus
priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas
nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos
23 str. nuostatas.
Administracinių
bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose
teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas,
ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės
tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. darbo santykius ir socialines garantijas
reglamentuojantys įstatymai bei kiti
teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių
garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglametuoja
termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl
negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais
atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra
numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų
ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai
atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.
Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 str. 1 d., kuri nustato sutrumpintą (1
mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų
pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo
tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo
dėl darbo apmokėjimo sąlygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 str. 3 d.
reguliavimo sferą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjų reikalavimui dėl
negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties
terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimo į teismą dienos, tai yra pareiškėjams
G. J. ir G. K. nuo 2010-04-23 ir tai
reiškia, kad taikant senaties terminą, jiems priteistina nesumokėto darbo
užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007-04-23 iki 2009-12-31, kadangi skundus
teismui jie pateikė 2010-04-23.
Pareiškėjo R. G. skundo reikalavimui nėra taikytinas senaties terminas (prašoma priteisti
nepriemoka nuo 2008-01-01 iki 2009-12-31), tačiau jam priteistina suma
mažintina 53,90 Lt, kadangi ši nepriemoka susidarė dėl to, jog 2009 sausio
mėnesį R. G. penkias dienas atostogavo, jam buvo mokamas
kasmetinių atostogų metu garantuojamas jo vidutinis darbo užmokestis, kuris skaičiuojamas
Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 „Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo
vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo (Dėl Darbuotojo
ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo
patvirtinimo)“ (Valstybės Žinios, 2003, Nr. 52-2326) patvirtinto „Darbuotojo ir
valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo“
nustatyta tvarka, tai yra nepriemoka susidarė ne dėl to, kad pareiškėjas dirbo
poilsio ir švenčių dienomis arba, kad dirbo nakties metu ar už viršvalandinį
darbą (pažyma Nr. 40-3-PAZ1-538/1, b.l. 7).
Pareiškėjai teismui pateiktu skundu reikalavo
solidariai priteisti iš atsakovų Šiaulių apskrities VPK ir Lietuvos valstybės darbo
užmokesčio nepriemoką, tačiau teismas esant pareiškėjų sutikimui pakeitė
proceso šalis, nes pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais ginčo laikotarpiu
buvo (ir yra) tiesiogiai susiję su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos
komisariatu, t.y. subjektu (pareiškėjų darbdaviu), privalančiu mokėti
pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu
pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus,
tvirtinančiu pareigybių aprašymus, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio
dalies priteisimo atsakovas yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė
galėtų būti tinkamas atsakovas byloje, jeigu pareiškėjai, formuluodami savo
reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės
institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjai prašo priteisti
jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovas yra tiesioginis pareiškėjų
darbdavys, t.y. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, ir šiuo
atveju pareiškėjams priteistina darbo užmokesčio nepriemoka iš Šiaulių
apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir
nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja,
kad atsakovo Šiaulių apskrities VPK sprendimai dėl ne viso darbo užmokesčio
išmokėjimo laikytini neįvykdytais atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d.. Išdėstytų faktinių ir teisinių
aplinkybių pagrindu laikytina, kad pareiškėjų skundas pagrįstas ir tenkintinas.
Teismas atsižvelgdamas į Lietuvos valstybės ir
Lietuvos valstybės biudžetinių įstaigų sunkią finansinę padėtį, vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.,
teisingumo ir protingumo kriterijais bei Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d.
konstatuoja, jog sprendimo vykdymas šioje byloje atidėtinas vieneriems metams
nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Teismas,
remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ
85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš
dalies ir priteisti jam iš Šiaulių apskrities VPK nesumokėtą darbo užmokesčio dalį
– 448,46 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus 46 ct) už laikotarpį
nuo 2008-01-01 iki 2009-12-31.
Pareiškėjo
G. J. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš
Šiaulių apskrities VPK nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 1826 Lt (vieną tūkstantį
aštuonis šimtus dvidešimt šešis litus) už laikotarpį nuo 2007-04-23 iki 2009-12-31.
Pareiškėjo
G. K. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš
Šiaulių apskrities VPK nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 1304,22 Lt (vieną
tūkstantį tris šimtus keturis litus 22 ct) už laikotarpį nuo 2007-04-23 iki
2009-12-31.
Sprendimo vykdymą
atidėti 1 (vieneriems) metams nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali
būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam
teismui, paduodant apeliacinį skundą per Šiaulių apygardos administracinį
teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėja
Marytė Švažienė