Administracinė byla Nr. A-1686-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00846-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m. birželio 5 d. rūsyje įrengtose kamerose, kuriose trūko ploto, buvo šalta, drėgna, tamsu, buvo skersvėjai, langai nesandarūs, jų stiklai suskilę, nevalyti. Vienutėse langų apskritai nėra. Kamerose buvo tik dirbtinis apšvietimas, kuris buvo prastas, tualetas buvo atviras,  atskirtas tik 1,5 m sienele be atskiros ventiliacijos. Klozetas ir kriauklė buvo pajuodę, surūdiję, juose nuolat lašėjo vanduo, buvo blogas kvapas, nes nebuvo jokių cheminių valymo priemonių, išskyrus sodą ir ūkinį muilą. Kamerų sienos buvo apipeliję, nuo lubų krito tinkas, luposi dažai. Geležiniai gultai taip pat buvo surūdiję, o patalynė drėgna, apipelijusi bei turinti nemalonų kvapą, čiužiniai kieti. Išduodama tik viena paklodė ir užvalkalas pagalvei, neišduodami rankšluosčiai. Kamerose nėra spintų ar dėžių daiktams susidėti. Kamerose taip pat tenka skalbti bei džiauti asmeninius drabužius, kurie ilgai džiūsta ir įgauna nemalonų kvapą. Dušai antisanitarinės būklės, grindys slidžios, 2-3 dušuose yra tik viena dušo galvutė, vamzdžiai surūdiję, blogai veika vandens maišytuvai, vanduo teka per sieną. Be to, dažnai pareigūnai meluoja, jog yra tik šaltas vanduo, kad nereikėtų suimtųjų vesti į dušą.  

Pareiškėjo teigimu, priėmimo-paskirstymo patalpos taip pat neatitinka reikalavimų, nes jos yra smarkiai perpildytos, jose prastas apšvietimas, drėgna, purvina, prirūkyta. Į tualetą po etapavimo tenka prašyti valandą ir ilgiau. Dėl kalinimo Lukiškių TI-K pareiškėjas teigia patyręs moralinę žalą, nes buvo kalinamas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kurios žemino pareiškėjo orumą bei sukėlė diskomfortą ir dvasines kančias. 

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei atlieka profilaktinius patikrinimus.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusios kameros ploto turi būti atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Langai Lukiškių TI-K vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai taip pat atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Taip pat asmenims sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Be to, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybine įmone prie pataisos namų, kuri suteikia mokamas skalbinių skalbimo paslaugas. Šia paslauga nuteistieji ir suimtieji gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Patalynė ir drabužiai iš skalbyklos grąžinami sausi.

Atsiliepime atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus (neatitiko tik 2,5 dienos), tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo apskritai nebuvo įstaigoje. Be to, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

  Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 13 d., todėl, nors pareiškėjas ir prašo priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m. birželio 5 d., vertino pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams būtent laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 13 d. Teismas nurodė laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, taip pat kokioje ir kokio ploto kameroje buvo laikomas, kada buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Teismas iš byloje surinktų įrodymų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 50 dienų, iš jų minimalus plotas, pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 47,5 dienos ir 2,5 dienos Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam.

Teismas taip pat įvertinęs byloje esančią medžiagą nustatė, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis. Pažymėjo, kad, nors pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, išskyrus 2013 m. balandžio 5 d. vakarą bei 2013 m. lapkričio 23 d. ir 2013 m. lapkričio 24 d., Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, tam tikrais laikotarpiais (2013 m. balandžio 16 d. ir 2013 m. gegužės 21 d.) jis buvo laikomas kameroje Nr. 201, kurios plotas yra itin mažas – 5,40 kv. m, todėl 2013 m. balandžio 16 d. ir 2013 m. gegužės 21 d. pareiškėjui tenkantis asmeninis kameros plotas, nors ir atitiko teisės aktų reikalavimus (t. y. buvo ne mažesnis nei 3,6 kv. m), tačiau, atsižvelgiant į baldais ir kitais įrenginiais užstatytą kameros plotą, pareiškėjas šiais laikotarpiais kameroje beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir 2013 m. balandžio 16 d. bei 2013 m. gegužės 21 d. Tuo tarpu visais kitais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas 6,80 kv. m, 6,83 kv. m, 6,90 kv. m, 7 kv. m, 7,03 kv. m bei 7,38 kv. m ploto kamerose Nr. 106, Nr. 107, Nr. 202-208 ir Nr. 210, kuriose jis buvo vienas. Taigi laikotarpiais, išskyrus 2013 m. balandžio 5 d. vakarą, 2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. gegužės 21 d., 2013 m. lapkričio 23 d. ir 2013 m. lapkričio 24 d. pareiškėjui buvo užtikrintas didesnis, nei teisės aktuose nustatytas, minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K šiuo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Teismas, remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visuma, konstatavo, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Prie tokios išvados teismas priėjo įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 4,5 dienos neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl to, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, vertino kaip nereikšmingas sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų bei pareiškėjo amžių (pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu jis dar buvo nepilnametis), priėjo prie išvados, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas taip pat nustatė, kad sanitarinė patalpa (tualetas) nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, t. y. ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Įvertinęs Lietuvos higienos normų HN 76:2010 reikalavimus, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Pažymėjo, kad pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų,  laikino sulaikymo patalpos bei kameros buvo avarinės būklės, jose buvo prasta ventiliacija, drėgna, nešvaru, šalta, tamsu, langai buvo nesandarūs, jų stiklai suskilę, nevalyti, kamerose esantys tualetas ir kriauklė nešvarūs, juose nuolat laša vanduo, kamerų sienos apipeliję, apsilupinėjusiais dažais, nuo lubų krito tinkas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl antisanitarinių sąlygų Lukiškių TI-K kamerose, laikino sulaikymo patalpose ir (ar) dušo patalpose su skundais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 23 d. rašte Nr. 13-15(2.1)-2-2080 taip pat nurodyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra gavęs D. K. skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Taip pat teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad švara kamerose privalo pasirūpinti patys toje kameroje gyvenantys asmenys, kurie turi būti aprūpinti tam reikalingu inventoriumi. Byloje neginčijama aplinkybė, kad inventorius ir valymui skirtos priemonės yra išduodamos, be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudariusi sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“, vėliau su UAB „Dezinfa“, todėl pareiškėjo argumentus dėl švaros ir tvarkos kamerose atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas, todėl konstatuoti teisės aktų reikalavimų dėl patalpų vėdinimo pažeidimų nėra pagrindo.

Teismas, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, nustatė, kad atliktos operatyvios ir grįžtamosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (tarp jų laikino sulaikymo patalpose bei kamerose Nr. 106, Nr. 107, Nr. 201, Nr. 202, Nr. 203, Nr. 207, Nr. 208 ir Nr. 209, kuriose periodiškai buvo laikomas ir pareiškėjas): 2013 m. sausio 31 d. ir 2013 m. vasario 6 d. patikrinimų metu kamerose Nr. 106 ir Nr. 203 temperatūra buvo 11,5 °C ir 12,5 °C ir tai neatitiko reikalavimų; 2013 m. kovo 28 d. ir 2013 m. balandžio 23 d. patikrinimų metu kameroje Nr. 107 dirbtinė naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų; 2013 m. rugsėjo 9 d. ir 2013 m. rugsėjo 27 d. patikrinimų metu kameroje Nr. 201 buvo nesutvarkyti elektros instaliacijos laidai; 2013 m. spalio 16 d. patikrinimo metu kamerose Nr. 201 ir Nr. 202 lubos ir sienos nudažytos, tačiau sienos suraižytos, vietomis nubyrėję dažai, 2013 m. gruodžio 17 d. grįžtamosios kontrolės metu minėti neatitikimai pašalinti; 2014 m. spalio 15 d., 2014 m. spalio 17 d. ir 2014 m. spalio 20 d. patikrinimų metu nustatyta, kad kameros Nr. 208 dirbtinė apšvieta neatitiko reikalavimų. Būklė kitose kamerose bei laikino sulaikymo ir dušo patalpose patikrinimų metu iš esmės atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Konstatuota, kad laikino sulaikymo patalpos buvo sutvarkytos, švarios, jose buvo draudimo rūkyti ženklai; kameros pritaikytos natūraliam vėdinimui per langus, jose užtikrinta švara ir dezinfekcija, kriauklės švarios, pelėsio vizualiai nenustatyta, santykinė drėgmė, oro judėjimas kameroje bei temperatūra atitiko nustatytas normas; dušo patalpos vėdinamos natūraliai, pelėsio požymių nenustatyta, patalpos švarios, sienų ir grindų paviršius lygus, ant grindų susikaupusio vandens nėra, užtikrintas karšto ir šalto vandens tiekimas. Daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu, taip pat laikino sulaikymo ir (ar) dušo patalpose sąlygos neatitiktų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, byloje nėra. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų normas dėl kamerų temperatūros, dirbtinio apšvietimo reikalavimų bei nesudarė pareiškėjo sveikatai saugios aplinkos.

Pareiškėjo teiginius, dėl surūdijusių lovų, kietų, nešvarių ir nedezinfekuojamų čiužinių, drėgnos bei apipelijusios patalynės, laikė nepagrįstais ir nepatvirtintais jokiais įrodymais. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose dėl nurodytų aplinkybių jokių pažeidimų nėra konstatuota. Be to, patikrinimų metu nustatyta, kad patalynė buvo vizualiai švari, čiužiniai, pagalvės ir antklodės dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje, duomenys apie tai nurodomi dezinfekcinės kameros darbo žurnale. Taigi duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu jam buvo išduota netinkama naudoti ir (ar) nešvari patalynė, byloje nėra, todėl šiuos pareiškėjo argumentus taip pat atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose nėra pakankamai baldų (spintų ar dėžių) asmeniniams daiktams susidėti, pažymėjo, kad atsakovės atstovas atsiliepime neneigia, jog kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų, todėl sprendė, kad asmenų aprūpinimo kietuoju inventoriumi normos galėjo būti pažeistos ir šias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai.

Teismas taip pat nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vyrams turi būti išduodami 2 rankšluosčiai 1 metų naudojimo terminui. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Nuteistų nepilnamečių, atliekančių laisvės atėmimo bausmę nepilnamečių pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose. Lukiškių TI-K į bylą nepateikė įrodymų, kad rankšluosčiai pagal minėtas normas D. K. buvo išduodami. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad viso buvimo Lukiškių TI-K metu jis nebuvo aprūpintas rankšluosčiais, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Teismas sprendė, kad viso buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į aprūpinimą asmens higienos priemonėmis.

Pareiškėjo teiginius dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo kamerose, kur jie ilgai džiūdavo ir įgaudavo nemalonų kvapą, teismas vertino kaip nepagrįstus, kadangi apatiniai suimtųjų drabužiai kartą per savaitę yra skalbiami nemokamai, be to, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gali pasinaudoti teikiama mokama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga, o neturintieji asmeninėje sąskaitoje pinigų gali teikti prašymus dėl viršutinių drabužių išskalbimo nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami jau sausi. Kamerose taip pat yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurioje įrengta šalto vandens tiekimo sistema, asmenims išduodamas skalbiamasis muilas. Taigi suimtiesiems (nuteistiesiems) sudaromos sąlygos asmeninius drabužius skalbtis patiems, šią aplinkybę skunde patvirtina ir pareiškėjas.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą, pareiškėjo amžių (ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo nepilnametis), jo buvimo Lukiškių TI-K trukmę, t. y., kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas itin trumpais laikotarpiais (dažniausiai nuo 1 iki 4 dienų), taip pat į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 50 Eur.

III.

Pareiškėjas D. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino visų aplinkybių, todėl priteisė neadekvačią padarytai žalai sumą. Pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K žiauriomis sąlygomis, kurios žemino jo orumą, sukėlė diskomfortą ir dvasines kančias, juolab, kad teismas sprendime konstatavo daug pažeidimų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad būdamas nepilnamečiu, buvo kalinamas su asmenimis, kurie nuteisti ilgam laikui, prašė būti perkeliamas į kitą kamerą, tačiau į jo prašymus administracija nereagavo. Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo aprūpintas rankšluosčiais. Kadangi pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam nebuvo sudarytos teisės aktuose nustatytos tinkamos kalinimo sąlygos, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip turėjo veikti, jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur ir prašo ją priteisti iš atsakovės. Pareiškėjo vertinimu, teismo priteista neturtinės žalos suma yra neteisinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2013m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 13 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės sutinka su  pirmosios instancijos teismo nustatytais jo kalinimo sąlygų pažeidimais, tačiau nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri, pareiškėjo teigimu, yra neadekvati padarytiems pažeidimams, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl priteistos neturtinės žalos sumos.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant įrodinėjimo pareigos ypatumų viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, administracinės bylos procesas iš esmės visgi grindžiamas rungimosi principu, stengiantis jame šalims suteikti vienodas galimybes. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 6 d., 138 str. 2 ir 3 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas nepilnametis, buvo kalinamas su laisvės atėmimo bausme nuteistais asmenimis, nebuvo nurodyta skunde pirmosios instancijos teismui, todėl šioje byloje tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertinama.

Pareiškėjas, kaip jau buvo minėta, ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 13 d.) neturtinę žalą iš esmės kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, t. y.  neužtikrinant pareiškėjui kalinimo sąlygų, atitinkančių teisės aktų reikalavimus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m vasario 13 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K itin trumpais laikotarpiais – nuo 1 iki 7 parų, iš viso 50 parų, kamerose buvo laikomas vienas, išskyrus 2013 m. balandžio 5 d. vakarą, kai kameroje Nr. 204, kurios plotas – 6,90 kv. m, buvo laikomi 2 asmenys, asmeniui teko 3,45 kv. m. kameros ploto, ir 2013 m. lapkričio 23 d. bei 2013 m. lapkričio 24 d., kai kameroje Nr. 206, kurios plotas – 6,90 kv. m, buvo laikomi 2 asmenys, asmeniui teko 3,45 kv. m kameros ploto. Taigi pareiškėjui per visą laikotarpį tik 2,5 paros nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Pažymėtina ir tai, kad šis plotas buvo artimas teisės aktuose nustatytam minimaliam vienam asmeniui tenkančiam kameros plotui.

Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendime nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“, į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuojamas esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Priešingai, jame nėra numatyta, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą buvo pažeista ir 2013 m. balandžio 16 d. bei 2013 m. gegužės 21 d., pareiškėją laikant kameroje Nr. 201, kurios plotas yra 5,40 kv. m, kadangi dalis kameros buvo užstatyta baldais ir kitais įrengimais. Pažymėtina, kad byloje duomenų, kokį kameros Nr. 201 plotą užima baldai ir kitas inventorius, nėra, taip pat nėra duomenų, kiek miegamųjų vietų įrengta kameroje, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas, būdamas kameroje vienas, neturėjo laisvos vietos judėti ir tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo (šiuo atveju pareiškėjas 2 dienas buvo laikomas 5,40 kv. m kameroje), iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas.

Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas truko tik 2,5 paros ir šiuo laikotarpiu kameros ploto norma vienam asmeniui buvo tik nežymiai mažesnė nei nustatyta minimali teisės aktuose, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai ir itin trumpą laikotarpį, kamerose, išskyrus 2,5 paros, buvo laikomas vienas. Teismas nepagrįstai vertino ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 15 d., 2014 m. spalio 17 d. ir 2014 m. spalio 20 d. patikrinimo aktuose užfiksuotus dirbtinės apšvietos pažeidimus, kadangi patikrinimai atlikti ginčui neaktualiu laikotarpiu (pareiškėjas 2014 m. vasario 13 d. iš Lukiškių TI-K išvyko į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), todėl juose užfiksuoti duomenys šiam ginčui nėra aktualūs, jais remtis nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nepagrįstai aplinkybes, susijusias su asmenų aprūpinimu kietuoju inventoriumi, įvertinęs atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, kad dėl kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų, vertino pareiškėjo naudai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovės atstovas atsiliepime, be kita ko, nurodė, kad visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms susidėti ir tik dėl kamerų ploto nėra galimybės jų įrengti papildomai.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, ir intensyvumą, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas. Tačiau šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jam priteistinos neturtinės žalos dydį, remiantis nurodytais motyvais, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė