Civilinė byla Nr. e2A-397-450/2023
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00231-2022-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.2; 2.6.8.11.3; 2.6.8.12
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irmanto Šulco,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ferteka“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ferteka“ ieškinį atsakovei Estijos įmonei „BLRT ERA“ AS, atstovaujamai aktsiaselts BLRT ERA Klaipėdos filialo, dėl baudos priteisimo ir pagal atsakovės Estijos įmonės „BLRT ERA“ AS, atstovaujamos aktsiaselts BLRT ERA Klaipėdos filialo, priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ferteka“ dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ferteka“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovės Estijos įmonės „BLRT ERA“ AS 80 000 Eur netesybas (baudą), 6 procentų metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad šalys 2021 m. rugpjūčio 13 d. sudarė Darbo nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis), kurioje numatė, jog darbo jėgos naudotojai (atsakovei) ar jos patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms neleidžiama samdyti ieškovės darbuotojų vienerius metus nuo baigtos sutarties sudarymo; pažeidimo atveju skiriama 20 000 Eur bauda už kiekvieną atvejį. Galiojant nurodytam draudimui, ieškovės darbuotojai R. U. (R. U.), D. M. (D. M.), V. S. (V. S.) bei D. M. (D. M.) (su juo ieškovė nebuvo sudariusi darbo sutarties, tačiau rūpinosi šio darbuotojo siuntimu vykdyti darbus BLRT laivų statykloje) buvo įdarbinti atsakovės įmonėje, todėl ieškovė, remdamasi Sutarties 3.1 punktu, prašo iš atsakovės priteisti numatytą sankciją.
3. Atsakovė Estijos įmonė „BLRT ERA“ kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu 2021 m. rugpjūčio 13 d. Darbo nuomos sutarties 3.1 punktą kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajai tvarkai ar gerai moralei.
4. Nurodė, kad ieškovė Sutarties pagrindu veikė kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, teikianti darbuotojų nuomos paslaugas, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) prasme. Sutarties sudarymo ir vykdymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad darbdavys, kuris ketina vykdyti laikinojo įdarbinimo veiklą, Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinė darbo inspekcija) turi pateikti rašytinį prašymą įtraukti jį į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą. Ieškovė Sutarties galiojimo metu nebuvo įrašyta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, nes net teoriškai negalėjo atitikti DK 721 straipsnio reikalavimų, t. y. ji buvo bausta už nelegalų darbą ir nesumokėjusi paskirtos baudos, be to, turėjo įsiskolinimų kompetentingoms valstybės institucijoms, darbuotojams. Taigi ieškovei negalint verstis laikinojo įdarbinimo įmonės veikla ir sudaryti sutarčių dėl laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimo, jai iš neteisėtos veiklos negalėjo ir negali kilti jokių teisių, tar jų ir teisės reikalauti Sutarties 3.1 punkte numatytos baudos.
5. Remiantis DK 79 straipsnio 1 dalimi, Sutarties 3.1 punkte numatytas susitarimas, draudžiantis ar ribojantis laikinojo darbuotojo darbo sutarties sudarymą su atsakove, yra negaliojantis.
6. Sutarties 3. l punkte numatytas draudimas yra susijęs ir su trečiųjų šalių piliečių galimybe įsidarbinti kitoje darbovietėje tuo atveju, kai ieškovė laiku ir įstatymo nustatyta tvarka mažiausiai vienam darbuotojui nemoka darbo užmokesčio. Tokią aplinkybę patvirtina ieškovės susirašinėjimo su darbuotoju V. S. išrašas. Šiuo atveju, bet kokios kliūtys įsidarbinti ieškovės darbuotojams kitose įmonėse galėjo kenkti pačių darbuotojų interesams, tai prieštarauja protingumo bei sąžiningumo kriterijams, viešajai tvarkai ir gerai moralei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnis). Asmens laisvė nevaržomai pasirinkti darbą yra būtina asmens gyvybinių poreikių tenkinimo užtikrinimo sąlyga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino bei pripažino Sutarties 3.1 punktą, kuriuo atsakovei buvo nustatytas draudimas įdarbinti ieškovės laikinuosius darbuotojus bei sankcija už šio draudimo pažeidimą, negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį bei 1.81 straipsnio 1 dalį; priteisė atsakovei iš ieškovės 565,71 Eur bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas, nustatęs, kad D. M. nebuvo ieškovės darbuotoju, su juo darbo sutartis nebuvo sudaryta, konstatavo, jog ieškovė, remtis Sutarties 3.1 punktu, dėl D. M. įsidarbinimo pas atsakovę neturi teisės. Teismas nusprendė, kad ieškovės aiškinimas, jog Sutarties 3.1 punkte įtvirtinta sąvoka „ieškovės darbuotojas“ apima ir darbuotojus, neturinčius darbo santykių su ieškove, neatitinka sutarčių aiškinimo principų ir be pagrindo išplečia Sutartyje įtvirtintos sąvokos turinį. Toks aiškinimas yra nesuderinamas nei su Sutartyje įtvirtintų sąvokų įprasta (lingvistine) reikšme, nei su objektyviu Sutarties aiškinimu, nei su teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.
9. Teismo vertinimu, Sutarties 3.1 punktas negali būti aiškinamas taip, kad apimtų ir tuos ieškovės darbuotojus, kurie dirbo atsakovei ne pagal Sutartį, bet pagal kitą (atskirą) susitarimą. Nors ieškovė teisingai pastebi, kad Sutarties 3.1 punkte pateikta sąvoka „darbuotojas“ yra platesnė nei Sutarties įžanginėje dalyje nurodyta sąvoka „elektrikai“, teismo nuomone, aiškinimas, jog Sutarties 3.1 punktas apima ir darbuotojus, kurie dirbo pas atsakovę ne pagal Sutartį, bet pagal kitą (atskirą) susitarimą, neatitinka sutarčių aiškinimo principų, be pagrindo išplečia Sutartyje įtvirtintos sąvokos turinį ir Sutarties veikimą kitiems (atskiriems) šalių sutartiniams santykiams bei yra naudingas ieškovei; įtvirtina ieškovės ir atsakovės teisių bei pareigų, kylančių iš kitų sutarčių, neatitikimą (ieškovė galėtų rinktis, kuria sutartimi remtis, o atsakovė – ne); reiškia kito (atskiro) susitarimo, pagal kurį ieškovės darbuotojai faktiškai dirbo atsakovei, nepaisymą. Toks aiškinimas, teismo vertinimu, neatitiktų ir objektyvių šalių ketinimų (objektyviojo sutarties aiškinimo), nes sudarydamos atskirą susitarimą šalys siekia, kad jų santykiams pagal susitarimą būtų taikomos jo, o ne kito susitarimo nuostatos.
10. Teismas nustatė, kad R. U., D. M., V. S., D. M. nedirbo pas atsakovę pagal Sutartį, bet dirbo jai pagal kitus (atskirus) susitarimus, be kita ko, pagal šalių 2021 m. vasario 23 d. sudarytą Rangos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti elektros instaliacijos darbus atsakovės jachtoje NORTHERN STAR – Shackleton / Yacht Charter Fleet (toliau – ir Shackleton sutartis). Todėl konstatavo, kad ieškovė negali reikalauti atsakomybės iš atsakovės pagal Sutarties 3.1 punktą. Pažymėjo, kad ieškovė, siekdama atsakovės atsakomybės, turėtų remtis atskira sutartimi, pagal kurią darbuotojai dirbo atsakovei. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, kitais susitarimais (sutartimis) sudarytais su atsakove nesirėmė, jais ieškinio nepagrindė, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo patenkinti ieškinio, pagrįsto Sutartimi, kuria ieškovė šiuo atveju remtis neturi pagrindo. Juo labiau kad Shackleton sutartyje buvo įtvirtinta, kad iš jos kylantys ginčai turėtų būti sprendžiami Estijos Respublikos teismuose.
11. Teismas, įvertinęs Sutarties turinį, vartojamas sąvokas, Sutarties 1.1 ir 1.2 punktus, liudytojų D. P. (P.), R. U., D. M., V. S. parodymus, ieškovės vadovo nurodytas aplinkybes, kad įmonė reguliariai užsiima darbuotojų nuoma, konstatavo, jog, sudarydama ir vykdydama Sutartį, ieškovė faktiškai vertėsi laikinojo įdarbinimo veikla. Teismo vertinimu, šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad su darbuotojais, kurie buvo siunčiami dirbti pagal Sutartį, galbūt buvo sudarytos įprastos darbo sutartys (nors ieškovė tokių įrodymų nepateikė), jose konkrečiai neįtvirtinant nuostatų, būdingų laikinojo darbo sutartims. Šios išvados, pasak teismo, negali paneigti aplinkybės, kad ieškovė DK nebuvo įtraukta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, jog buvo pasirašytas darbų perdavimo–priėmimo aktas, kuriame ieškovė įvardijama rangove. Išvadą apie vertimąsi laikinojo įdarbinimo veikla teismas darė ne pagal teisinių santykių įforminimą, bet pagal faktinį (realų) jų turinį. Rangos sutartis dėl darbų, kuriuos darbuotojai atliko vykdant Sutartį, tarp šalių nebuvo pasirašyta.
12. Teismas pažymėjo, kad išvados nepaneigia ir aplinkybė, jog, siunčiant darbuotojus dirbti pagal Sutartį, jiems buvo mokami komandiruotpinigiai. Komandiruotpinigių (ne)mokėjimas nėra teisiškai reikšmingas požymis, pagal kurį sprendžiama, ar darbuotojas dirba kaip laikinasis darbuotojas.
13. Teismas nusprendė, kad ieškovė, nebūdama įtraukta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, negalėjo sudaryti Sutarties (DK 72 straipsnio 2 dalis). Teismas vertino, kad tai nesudaro pagrindo ex officio (pagal pareigas) pripažinti visą Sutartį negaliojančia, nes atsakovė tokio reikalavimo nereiškia. Be to, visos Sutarties negaliojimas nėra akivaizdus, nes jos pasekmė (sutarties negaliojimas dėl DK 72 straipsnio 2 dalies nesilaikymo) nėra nustatyta įstatyme. Teismas neįžvelgė aiškaus viešojo intereso pažeidimo, kad visa Sutartis būtų pripažinta negaliojančia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015).
14. Teismas, remdamasis DK 79 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo arba susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo, kuriais laikinojo darbuotojo darbo sutarties sudarymas su laikinojo darbo naudotoju yra draudžiamas ar ribojamas, yra negaliojantys, atsižvelgiant į tai, jog, sudarydama ir vykdydama Sutartį, ieškovė faktiškai vertėsi laikinojo įdarbinimo veikla, Sutarties 3.1 punktą ta apimtimi (CK 1.96 straipsnis), kuria atsakovei buvo nustatytas draudimas įdarbinti ieškovės laikinuosius darbuotojus ir numatyta sankcija už šio draudimo pažeidimą, pripažino negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.
15. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 3.1 punktas nustatė besąlyginį draudimą įdarbinti ieškovės darbuotojus, taip netiesiogiai varžant ieškovės darbuotojų teisę pasirinkti darbą ir darbdavį, nes atsakovė, siekdama išvengti numatytų sankcijų, privalėjo atsisakyti įdarbinti bet kokius ieškovės darbuotojus, nepaisant priežasčių, kodėl šie darbuotojai norėjo pereiti dirbti pas atsakovę. Dėl to teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, DK 2 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad Sutarties 3.1 punkte nustatytas besąlyginis draudimas įdarbinti ieškovės darbuotojus yra nesuderinamas su viešąja tvarka, nes nepateisinamai plačiai, nors ir netiesiogiai, varžo darbuotojų laisvę pasirinkti darbą. Teismas Sutarties 3.1 punktą pripažino negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį.
16. Teismas pastebėjo, kad minėtų išvadų nepaneigia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, nes ši nuostata draudžia nesąžiningą, aktyvų darbuotojų perviliojimą. Nagrinėjamu atveju Sutarties 3.1 punktas draudė ieškovės darbuotojų įdarbinimą, nepaisant priežasčių, kodėl šie darbuotojai norėjo pereiti dirbti pas atsakovę. Dėl nustatyto besąlyginio (absoliutaus) pobūdžio draudimo teismas nusprendė, kad Sutarties 3.1 punktas yra nesuderinamas su viešąja tvarka ir pripažintinas negaliojančiu.
17. Teismas nurodė, kad, net jei būtų nustatyta, jog Sutarties 3.1 punktas galioja ir ieškovė juo gali remtis, teismas neįžvelgtų pagrindo priteisti prašomą baudą. Pasak teismo, ieškovės darbuotojai atsakovės nebuvo nesąžiningai viliojami, darbo santykius su ieškove nutraukė dėl pateisinamų priežasčių, nes buvo nepatenkinti darbo sąlygomis pas ieškovę (vėlavo atlyginimai ir kt.), todėl jie turėjo nevaržomą teisę ieškoti kito darbo ir įsidarbinti pas atsakovę. Teismo vertinimu, ieškinys atmestinas ir tuo atveju, jei Sutarties 3.1 punktas būtų pripažintas galiojančiu ir ieškovė juo galėtų remtis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Ieškovė UAB „Ferteka“ apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimą, išskyrus sprendimo dalį, kuria nepriteista bauda dėl D. M. įdarbinimo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį, o atsakovės priešieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Sutartyje nėra nuostatų, kurios aiškintų Sutarties sąvokas ir apibrėžtų, kad darbuotojais laikomi tik tie darbuotojai, kurie buvo siunčiami pagal konkrečią sutartį. Šalys Sutartyje nurodė, kad darbus vykdę darbuotojai įvardijami specifine sąvoką „elektrikai“, Sutarties 3.1 punkte nurodomas draudimas įdarbinti ne „elektrikus“, o ieškovės darbuotojus. Taigi, vien pagal lingvistinį aiškinimą (kurį atsakovei naudingoje dalyje dėl D. M. teismas taikė, o atsakovei nenaudingoje – atsisakė taikyti) draudimas įdarbinti apima visus ieškovės darbuotojus. Teismas neįvertino, kad toks draudimas yra logiškas ir šalių santykių praktiką apimantis susitarimas, nes ieškovė vykdė atsakovės naudai rangos darbus, kurių metu atsakovė turėdavo tiesioginį ryšį su ieškovės darbuotojais, atitinkamai ir galimybę darbuotojus pervilioti. Be to, toks susitarimas buvo įtrauktas ir į Shackleton sutartį.
18.2. Susitarimas dėl draudimo įdarbinti neturi įtakos darbuotojų teisėms keisti darbą – darbuotojams nenumatytas draudimas nutraukti darbo sutartis. Tiek Sutarties 3.1 punktas, tiek ieškovės reikalavimas nukreiptas tik konkrečios atsakovės atžvilgiu. Teismas nepagrįstai nusprendė dėl Sutarties 3.1 punkto prieštaravimo viešajai tvarkai.
18.3. Teismas netinkamai vertino DK nuostatas ir nepagrįstai nustatė, kad ieškovė vertėsi laikino įdarbinimo veikla. Byloje nustatyta, kad su visais darbuotojais ieškovė buvo sudariusi įprastas, o ne laikinojo įdarbinimo sutartis, o darbuotojai pagal abi su atsakove sudarytas sutartis buvo komandiruojami. Be to, dauguma atvejų ieškovė pati vykdė rangos darbus.
18.4. Teismas nevertino ieškovės pateikto atliktų darbų akto. Ieškovei, atlikus darbus pagal ginčo sutartį (pagal kurią reikalaujama priteisti baudą), atsakovė nurodė pasirašyti, o ieškovė pasirašė atliktų darbų aktą, kuriame ji įvardijama „rangove“. Tik ieškovei pareikalavus vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovė pradėjo aiškinti situaciją jai naudingesne prasme. Teismas, net ir nesant byloje pateiktų darbo sutarčių, padarė išvadą, kad jos galėjo būti ne įprastinės, o laikino įdarbinimo.
18.5. Atsakovės veiksmai neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų. Sutartis sudaryta abiejų šalių valia. Jos sąlygos šalims buvo priimtinos (taip pat 3.1 punkto sąlyga). Jei atsakovė vertino, kad ši Sutarties nuostata prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, ji, prieš pasirašydama sutartį, galėjo kelti šį klausimą.
18.6. Atsakovė ieškovės darbuotojus įdarbino, tačiau ieškovė neprašo nutraukti šių darbo sutarčių. Taigi, atsakovė siekia išvengti už Sutarties pažeidimą numatytų sankcijų. Apklausti liudytojai patvirtino sulaukę atsakovės atstovų siūlymų įsidarbinti pas atsakovę. Teismas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl surinkti duomenys nepatvirtina darbuotojų perviliojimo
.
19. Atsakovė Estijos įmonė „BLRT ERA“ AS, atstovaujama aktsiaselts BLRT ERA Klaipėdos filialo, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:
19.1. Šalys buvo sudariusios dvi sutartis – 2021 m. rugpjūčio 13 d. Darbo nuomos sutartį bei 2021 m. vasario 23 d. Sutartį dėl elektros instaliavimo darbų Northern Star Yacht–Shackleton, būtent pagal kurią darbus atliko visi ieškovės darbuotojai, dėl kurių įdarbinimo yra kilęs ginčas. Shackleton sutarčiai, šalių susitarimu, yra taikoma Estijos Respublikos teisė, o ginčai sprendžiami Haiju apygardos teisme. Taigi, ieškovė, nesilaikydama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, nepaaiškina, kodėl šalių santykiams turėtų būti taikoma ieškovės pasirinkta Sutartis, kurios pagrindu ieškovės darbuotojai pas atsakovę nedirbo.
19.2. Sutartis, pagal kurią ieškovė reikalauja iš atsakovės priteisti baudą, vadinama Darbo nuomos sutartimi; ieškovė – Bendrove, o atsakovė – Darbo jėgos naudotoja; įžanginėje dalyje nurodoma, kad ji sudaroma dėl keturių Bendrovės darbuotojų (toliau – Elektrikai) nuomos Darbo jėgos naudotojai projektui Estijoje; Darbo jėgos naudotoja įsipareigoja Elektrikus prižiūrėti ir jiems vadovauti, užtikrinti darbo sąlygas (Sutarties 1.2.4 punktas). Liudytojais apklausti darbuotojai patvirtino, kad jie buvo siunčiami dirbti į kitas įmones, kur buvo prižiūrimi ne ieškovės, o įmonės, į kurią buvo siunčiami. Ieškovės vadovas nurodė, kad įmonė užsiima darbuotojų nuoma. Dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, sudarydama Sutartį, ieškovė vertėsi laikinojo įdarbinimo veikla.
19.3. Sutarties 3.1 punktas buvo taikomas trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, kurie, netekę darbo svetimoje šalyje, susidurtų su papildomais sunkumais ieškant naujo darbo. Be to, buvę ieškovės darbuotojai patvirtino apie neigiamas darbo sąlygas pas ieškovę.
19.4. Ieškovė argumentų ir(ar) įrodymų apie požymius, kad atsakovė vykdė nesąžiningą, aktyvų darbuotojų perviliojimą, nepateikė
.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo
21. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. birželio 14 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės, informavo byloje dalyvaujančius asmenis apie galimą apeliacinio skundo ribų peržengimą bei pasiūlė pateikti rašytinius paaiškinimus dėl šalių 2021 m. rugpjūčio 13 d. sudarytos Darbo nuomos sutarties teisėtumo.
22. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. birželio 22 d. gauti ieškovės paaiškinimai, kuriuose ji nurodė, kad, jos manymu, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu nei Sutarties 3.1 punktą, nei visą Sutartį.
23. Atsakovė Estijos įmonė „BLRT ERA“ AS ir jos atstovė aktsiaselts BLRT ERA Klaipėdos filialas 2023 m. birželio 22 d. ir 2023 m. birželio 26 d. teisme gautuose paaiškinimuose nurodė, kad palaiko priešieškinyje išdėstytą poziciją dėl Sutarties 3.1 punkto negaliojimo pagrindų bei sutinka su teismo skundžiamame sprendime nustatytomis aplinkybėmis dėl jos negaliojimo.
24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 2023 m. birželio 14 d. nutartyje šalims nurodytą pasiūlymą pateikti rašytinius paaiškinimus dėl 2021 m. rugpjūčio 13 d. sudarytos Darbo nuomos sutarties teisėtumo, šalių pateiktus rašytinius paaiškinimus prideda prie bylos, o juose nurodytas aplinkybes vertins kartu su kitomis šalių procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
25. Byloje nustatyta, kad ieškovė sudarė neterminuotas darbo sutartis su darbuotojais: D. M. – 2020 m. liepos 6 d.; R. U. – 2020 m. rugsėjo 10 d.; S. T. (S. T.) – 2021 m. rugpjūčio 23 d.; U. T. (U. T.) – 2021 m. balandžio 28 d.; V. S. – 2021 m. balandžio 2 d.
26. Byloje nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 13 d. ieškovė UAB „Ferteka“ ir atsakovė Estijos įmonė „BLRT ERA“ AS sudarė Darbo nuomos sutartį Nr. FE 10082021, kuria šalys susitarė dėl keturių ieškovės darbuotojų (elektrikų) nuomos darbo jėgos naudotojos (atsakovės) projektui Estijos Respublikoje; darbuotojų nuomos terminas nuo 2021 m. rugpjūčio 13 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d. Sutarties 3.1 punkte šalys susitarė, kad darbo jėgos naudotojai (atsakovei) arba jos patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms neleidžiama samdyti ieškovės darbuotojų vienerius metus nuo baigtos sutarties sudarymo. Pažeidimo atveju skiriama 20 000 Eur bauda už kiekvieną atvejį. Šalys susitarė, kad Sutarčiai taikoma ir ji aiškinama pagal Lietuvos Respublikos teisę (4 punktas). Šalys, šios Sutarties pagrindu, 2021 m. rugsėjo 30 d. pasirašė Pagal užsakymą atliktų darbų aktą, kuriuo rangovė (ieškovė) patvirtino, kad užsakovei (atsakovei) 2021 m. rugsėjo mėn. atliko darbų už 14 884,25 Eur.
27. Ieškovė su atsakove 2021 m. vasario 23 d. sudarė Rangos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti elektros instaliacijos darbus atsakovės jachtoje NORTHERN STAR – Shackleton / Yacht Charter Fleet. Šioje sutartyje šalys susitarė, kad užsakovei (atsakovei) neleidžiama samdyti vykdytojos (ieškovės) darbuotojų vienerių metų laikotarpiu nuo sutarties pasibaigimo datos. Pažeidimo atveju mokama 10 000 Eur bauda. Šalys, be kita ko, susitarė, kad nepavykus ginčų išspręsti derybomis, jie sprendžiami remiantis Estijos Respublikos įstatymais, Harju apygardos teisme, kaip pirmosios instancijos teisme.
28. Ieškovė 2022 m. balandžio 26 d. Pretenzija kreipėsi į atsakovę, reikalaudama už ieškovės keturių darbuotojų U. T., S. T., R. U. ir D. M. įdarbinimą pas atsakovę sumokėti 20 000 Eur baudą už kiekvieną darbuotoją pagal Sutarties 3.1 punktą.
29. Atsakovė Estijos įmonė „BLRT ERA“ AS patvirtino, kad ji buvo įdarbinusi D. M. nuo 2022 m. sausio 18 d. ir R. U. nuo 2021 m. lapkričio 17 d., bet ne U. T. ir S. T.; pastarieji nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2022 m. lapkričio 3 d. pas atsakovę ar su ja susijusius asmenis nėra dirbę. Ieškovė, atsižvelgusi į atsakovės pateiktus duomenis, ieškinį patikslino, prašydama iš atsakovės priteisti baudą už jos darbuotojų – R. U. ir D. M., V. S. ir D. M., su kuriuo ieškovė nebuvo sudariusi darbo sutarties, bet, jos vertinimu, rūpinosi šio darbuotojo siuntimu dirbti į Estijos Respubliką, be kita ko, į BLRT laivų statyklą, įdarbinimą, t. y. ieškovė iš ieškinio reikalavimo faktinio pagrindo pašalino aplinkybę, kad U. T. ir S. T. buvo įdarbinti atsakovės.
30. Taigi, byloje nėra ginčo, kad atsakovė buvo įdarbinusi D. M. nuo 2022 m. sausio 18 d., R. U. nuo 2021 m. lapkričio 17 d., D. M. nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. ir V. S. nuo 2022 m. vasario 18 d.
31. Ieškovė, manydama, kad atsakovė, įdarbindama aukščiau nurodytus asmenis, pažeidė Sutarties 3.1 punktą, kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 3.1 punkte numatytą 80 000 Eur baudą, t. y. po 20 000 Eur už kiekvieną įdarbintą asmenį. Atsakovė priešieškiniu prašė Sutarties 3.1 punktą pripažinti negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajai tvarkai ar gerai moralei, nes, atsakovės įsitikinimu, ieškovė veikė kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, nors neatitiko tokiai veiklai įstatyme keliamų reikalavimų ir neturėjo teisės verstis laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimu; be to, DK 79 straipsnio 1 dalis imperatyviai draudžia susitarimus, kuriais draudžiamas ar ribojamas laikinojo darbuotojo darbo sutarties sudarymas su laikinojo darbo naudotoju. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad D. M. nebuvo ieškovės darbuotojas bei tai, jog likę trys ieškovės darbuotojai D. M., R. U. ir V. S. pas atsakovę dirbo ne pagal Sutartį, o pagal Shackleton sutartį, ieškovės ieškinį atmetė, nusprendęs, jog ieškovė negali reikalauti atsakomybės iš atsakovės pagal Sutarties 3.1 punktą. Teismas, nusprendęs, kad ieškovė faktiškai vertėsi laikinojo įdarbinimo veikla, padarė išvadą, jog Sutarties 3.1 punktas prieštarauja DK 79 straipsnio 1 daliai, dėl to jį pripažino negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 3.1 punkte įtvirtintas besąlyginis draudimas įdarbinti ieškovės darbuotojus netiesiogiai varžo ieškovės darbuotojų teisę pasirinkti darbą ir darbdavį, dėl to toks draudimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešąja tvarka ir pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį. Ieškovė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis iš dalies nesutinka ir mano, kad turi teisę reikalauti baudos priteisimo už darbuotojų D. M., R. U. ir V. S. įdarbinimą pas atsakovę, nes Sutarties 3.1 punkte numatytas draudimas apima visus ieškovės darbuotojus; toks susitarimas yra logiškas bei atitinkantis šalių santykių praktiką, nes atsakovė turėjo tiesioginį ryšį su ieškovės darbuotojais; sprendimo dalies, kuria nepriteista bauda dėl D. M. įdarbinimo, ieškovė neskundžia. Ieškovės manymu, teismas neteisingai kvalifikavo jos veiklą, nes ji buvo sudariusi įprastas darbo sutartis su savo darbuotojais, juos komandiruodavo į atsakovės objektus rangos darbų atlikimui, o ne nuomodavo; be to, atsakovės iniciatyva, pasirašytas atliktų darbų aktas patvirtina, kad ir pati atsakovė šios situacijos nevertino kaip darbo jėgos nuomos.
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl: (1) šalių sudarytos Darbo nuomos sutarties sąlygos, draudžiančios įdarbinti ieškovės darbuotojus ir numatančios už tokį veiksmą baudą, taikymo apimties aiškinimo; (2) šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo ir priklausomai nuo kvalifikavimo kylančių teisinių pasekmių.
Dėl Darbo nuomos sutarties sąlygos taikymo apimties
33. Minėta, kad šalys Sutarties 3.1 punkte susitarė, jog darbo jėgos naudotojai (atsakovei) arba jos patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms neleidžiama samdyti ieškovės darbuotojų vienerius metus nuo baigtos sutarties sudarymo. Pažeidimo atveju skiriama 20 000 Eur bauda už kiekvieną atvejį.
34. Nagrinėjamu atveju šalys nesutaria, ar Sutarties 3.1 punkte numatytas draudimas apima visus ieškovės darbuotojus, dirbusius pas atsakovę pagal bet kokius jų sudarytus susitarimus (sutartis), ar tik dirbusius pagal Sutartį.
35. Sutarčių aiškinimo klausimais kasacinio teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2021 19 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
36. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė–lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017 14 punktą; 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 28 punktą).
37. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė negali reikalauti atsakomybės iš atsakovės pagal Sutarties 3.1 punktą už darbuotojų D. M., R. U. ir V. S. įdarbinimą pas atsakovę, nes šie dirbo ne pagal Sutartį, o pagal Shackleton sutartį. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek Sutarties, tiek ir Shackleton sutarties turinį, neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir vertina, kad ieškovė nepagrįstai per plačiai aiškina Sutarties 3.1 punkte įtvirtinto draudimo taikymo ribas.
38. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovė nebuvo sudariusios vienos bendros rašytinės sutarties, kuri reguliuotų jų tarpusavio santykius, šalys buvo sudariusios mažiausiai dvi rašytines sutartis – Sutartį ir Shackleton sutartį. Nors abiejuose sutartyse yra įtvirtinti draudimai atsakovei samdyti ieškovės darbuotojus, tačiau Sutartyje nurodyta, kad šis draudimas atsakovei galioja vienerius metus nuo baigtos sutarties sudarymo, o pažeidimo atveju skiriama 20 000 Eur bauda už kiekvieną atvejį, tuo tarpu Shackleton sutartyje šalys susitarė dėl vienerius metus nuo sutarties pasibaigimo datos galiojančio draudimo bei pažeidimo atveju mokamos 10 000 Eur baudos. Taigi, šių sutarčių sisteminė–lingvistinė analizė teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad šalys vis tik nemanė, jog Sutarties 3.1 punktas taikomas visiems šalis siejusiems (siejantiems) sutartiniams santykiams ir apima draudimą įdarbinti visus ieškovės darbuotojus, nepriklausomai pagal kokias sutartis (susitarimus) dirbančius pas atsakovę.
39. Pagrindo kitaip vertinti Sutarties 13.1 punkte įtvirtinto draudimo apimtį, nei tai padarė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nesudaro ir ieškovės argumentas, kad toks draudimas yra logiškas ir šalių santykių praktiką atspindintis susitarimas, nes ieškovė vykdė atsakovės naudai rangos darbus, kurių metu atsakovė turėdavo tiesioginį ryšį su ieškovės darbuotojais, atitinkamai ir galimybę darbuotojus nuvilioti. Nors iš dalies sutiktina su ieškove, kad, jos darbuotojams dirbant pas atsakovę, draudimas juos įdarbinti yra logiškas bei šalių praktiką atspindintis susitarimas, tačiau šalys kiekvienu atveju dėl tokio draudimo tardavosi atskirai, numatydamos skirtingą šio draudimo galiojimo laikotarpį bei skirtingą baudos dydį, dėl to ieškovės aiškinimas dėl Sutarties 3.1 punkto galiojimo apimties yra nepagrįstas.
40. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė negali reikalauti atsakomybės iš atsakovės pagal Sutarties 3.1 punktą už darbuotojų D. M., R. U. ir V. S. įdarbinimą pas atsakovę, nes šie dirbo ne pagal Sutartį, o pagal Shackleton sutartį, padaryta nepažeidžiant CK įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių bei nenukrypstant nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos sutarčių aiškinimo klausimu, o apeliacinio skundo argumentai šios išvados teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.
Dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo ir kylančių pasekmių
41. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė faktiškai vertėsi laikinojo įdarbinimo veikla.
42. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su jos vykdytos veiklos kvalifikavimu ir teigia, kad ji komandiravo darbuotojus pas atsakovę, o ne juos jai nuomojo. Anot ieškovės, šią aplinkybę patvirtina tai, kad ji su darbuotojais buvo sudariusi įprastas darbo sutartis bei atsakovės iniciatyva pasirašytas atliktų darbų aktas patvirtina, jog net pati atsakovė šios situacijos nevertino kaip darbo jėgos nuomos.
43. Teisėjų kolegija aukščiau nurodytus ieškovės argumentus dėl jos veiklos kvalifikavimo laiko nepagrįstais dėl toliau nurodytų priežasčių.
44. Visų pirma, kaip iš esmės teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, Sutarties turinys patvirtina, kad ieškovė, tiek sudarydama Sutartį, tiek ir ją vykdydama, veikė kaip laikinojo įdarbinimo paslaugas teikianti įmonė. Tokią išvadą patvirtina Sutartyje nustatytų šalių teisių ir pareigų turinys, iš kurių matyti, kad ieškovė įsipareigojo atsiųsti elektrikus į atsakovės objektą Estijoje (Sutarties 1.1.1 papunktis), o atsakovė įsipareigojo ieškovei sumokėti 14,50 Eur už kiekvieno elektriko išdirbtą valandą projekte (Sutarties 1.2.8 papunktis). Taigi, priešingai nei nurodo apeliantė, šalys šioje Sutartyje nesitarė dėl rangos darbų atlikimo, o tarėsi būtent dėl darbuotojų nuomos. Juo labiau kad vykdant šią Sutartį ieškovės pareigos savo darbuotojams apsiribojo tik darbo užmokesčio jiems mokėjimu bei aprūpinimu darbo drabužiais ir saugos priemonėmis (Sutarties 1.1 punktas), kai tuo tarpu atsakovės pareigos ieškovės darbuotojams apėmė jų aprūpinimą gyvenamąja vieta ir darbo įrankiais, pervežimu į(iš) darbo vietą, jų priežiūra ir vadovavimu jiems, tinkamų, saugių bei sveikų jų darbo sąlygų užtikrinimu, instruktavimu, nediskriminavimu ir pan. (Sutarties 1.2 punktas).
45. Apibendrindama aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalys nagrinėjamu atveju sudarė susitarimą – Sutartį, pagal kurią ieškovės darbuotojai tam tikrą laiką atliko darbo veiklą atsakovės naudai, būdami jai pavaldūs. Taigi nurodyti požymiai, priešingai nei teigia ieškovė, atitinka būtent laikinojo įdarbinimo veiklą, o ne rangos paslaugų teikimą, komandiruojant savo darbuotojus į kitą šalį, todėl šalių sudaryta Sutartis pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuota kaip laikinojo darbo nuomos sutartis, o ne rangos sutartis (DK 72–80 straipsniai).
46. Antra, pagrindo kitaip vertinti ieškovę ir atsakovę siejusių teisinių santykių neteikia ir tas faktas, kad ieškovė su darbuotojais buvo sudariusi įprastas darbo sutartis. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė neatitiko kriterijų, keliamų laikinojo įdarbinimo įmonei (DK 72, 721 straipsniai), ir nebuvo įrašyta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, todėl neatmestina galimybė, jog ieškovė, siekdama išvengti laikinojo įdarbinimo paslaugas teikiančioms įmonėms keliamų reikalavimų, su darbuotojais sudarė įprastas darbo sutartis, juose neįtvirtindama nuostatų, būdingų laikinojo darbo sutartims. Juo labiau kad nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme pati ieškovė laikėsi pozicijos, jog ji teikė būtent darbuotojų nuomos paslaugas ir tik vėliau pakeitė savo poziciją, teigdama, kad ji darbuotojus komandiravo pas atsakovę darbų atlikimui.
47. Trečia, teisėjų kolegijos išvadų dėl šalis siejusių teisinių santykių pagal Sutartį nekeičia ir ieškovės nurodomos aplinkybės dėl šalių 2021 m. rugsėjo 30 d. pasirašyto Pagal užsakymą atliktų darbų akto, kuriuo rangovė (ieškovė) patvirtino, kad užsakovei (atsakovei) 2021 m. rugsėjo mėn. atliko darbų už 14 884,25 Eur. Pažymėtina, kad aptariamo akto, kuriame ieškovė įvardijama „rangove“, pasirašymas niekaip negali paneigti išvados, jog ieškovė vertėsi laikinojo įdarbinimo veikla. Kasacinis teismas savo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-219/20 29 punktą) yra nurodęs, kad išskiriami šie pagrindiniai rangos sutartį kvalifikuojantys požymiai: (1) rangos sutarties tikslas yra gauti tam tikrą darbo rezultatą, t. y. rangos sutartimi prisiimamas įsipareigojimas dėl rezultato, ir kol darbo rezultatas, esantis sutarties dalyku, nebus pasiektas, tol nebus laikoma, jog rangovo pareiga įvykdyta tinkamai; (2) darbo rezultatas gaunamas rangovui dirbant savo rizika; (3) rangovas atlieka darbą, siekdamas tam tikro rezultato, savarankiškai, t. y. užsakovo ir rangovo nesieja pavaldumo ar kitokie priklausymo santykiai, t. y. rangovas savarankiškai pasirenka darbų atlikimo būdus, laiką ir vietą, ir nėra susijęs su užsakovo organizacine struktūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė Sutartyje neįsipareigojo pasiekti jokio rezultato – Sutarties dalykas buvo keturių ieškovės darbuotojų (elektrikų) nuoma atsakovės projektui Estijoje; ieškovė taip pat nedirbo savo rizika ir neatliko darbo savarankiškai – ieškovės darbuotojai, tam tikrą laiką atlikdami darbo veiklą atsakovės naudai, buvo jai visiškai pavaldūs. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, išvada apie ieškovės vertimąsi laikinojo įdarbinimo veikla darytina ne pagal teisinių santykių įforminimą, bet pagal faktinį (realų) jų turinį.
48. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės veiklos, kaip darbo jėgos nuomos, yra teisingos, padarytos nepažeidžiant CK įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių bei nenukrypstant nuo šioje nutartyje jau cituotos kasacinio teismo formuojamos praktikos sutarčių aiškinimo klausimu, o apeliacinio skundo argumentai šios išvados teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.
49. Taigi, pirmosios instancijos teismui teisingai nusprendus dėl ieškovės vykdytos veiklos, atitinkamai teismo išvados dėl Sutarties 3.1 punkto prieštaravimo DK 79 straipsnio 1 daliai ir jo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį bei dėl draudimo nesuderinamumo su Lietuvos Respublikos viešąja tvarka, kaip netiesiogiai varžančio ieškovės darbuotojų teisę pasirinkti darbą ir darbdavį, ir pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį taip pat yra teisingos.
50. Nurodytina, kad DK 79 straipsnyje reglamentuojami santykiai, susiklostantys tarp laikinojo darbo naudotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės. Nors iš esmės tokie santykiai yra sutartinio pobūdžio, tačiau DK imperatyviai reglamentuoja kai kurias šalių teises ir pareigas, nuo kurių nukrypti šalių susitarimu negalima. DK 79 straipsnio 1 dalyje uždraudžiami bet kokie susitarimai tarp laikinojo darbo naudotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės, kuriais pirmasis įsipareigoja nepriimti laikinojo darbuotojo į darbą tiesiogiai. Praktikoje dažnai pasitaiko, kad laikinajam darbuotojui gerai pasirodžius atliekant laikinojo naudotojo užduotis, pastarasis pasiūlo jam tiesiogiai sudaryti nuolatinę ar terminuotą darbo sutartį. Kaip numato DK 78 straipsnis, laikinojo darbuotojo galimybė įsidarbinti turi būti skatinama. Todėl Sutarties 3.1 punktas, ribojantis galimybę samdyti Bendrovės darbuotojus vienerius metus nuo baigtos sutarties sudarymo ir numatyta bauda, draudžiantis laikinojo darbo naudotojo teisę sudaryti darbo sutartį su laikinuoju darbuotoju tam tikrą laiką, prieštarauja DK 79 straipsnio 1 dalyje numatytam draudimui, kadangi riboja nuolatinio įsidarbinimo galimybę.
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Remiantis teisingumo kriterijumi, turi būti užtikrinamas visų visuomenės narių interesų derinimas, jų apsauga (tiek ekonomiškai, tiek nepiktnaudžiauti teise), todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės normomis.
52. Sąžiningas ir teisingas asmuo vykdo teisinius reikalavimus ir netrukdo kitiems asmenims naudotis jų teisėmis. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, dėl kurių kitam asmeniui užkertamas kelias pasinaudoti jam priklausančiomis teisėmis, tai vertybiniu požiūriu yra netoleruotinas ir morališkai smerktinas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).
53. Nustatant sandorio negaliojimą pagal CK 1.81 straipsnį, turi būti įrodyta, kad pagrindinis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Šiuo atveju, šalys ginčijamame Darbo nuomos sutarties 3.1 punkte, numatė draudimą Darbo jėgos naudotojui arba jo patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms samdyti Bendrovės darbuotojus vienerius metus nuo baigtos sutarties sudarymo bei susitarę, jog pažeidimo atveju skiriama 20 000 Eur bauda už kiekvieną atvejį. Nors ieškovė teigia, kad ginčo susitarimas dėl draudimo įdarbinti neturi įtakos darbuotojų teisėms keisti darbą – darbuotojams nenumatytas draudimas nutraukti darbo sutartis ir jokios sankcijos, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į darbuotojų, kaip silpnesniosios darbo santykių šalies padėtį, su tokiais ieškovės argumentais nesutinka. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Sutarties 3.1 punktas nustatė besąlyginį draudimą įdarbinti ieškovės darbuotojus, reiškiantis, kad atsakovė, siekdama išvengti numatytų sankcijų, privalėjo atsisakyti įdarbinti bet kokius ieškovės darbuotojus, nepaisant priežasčių, kodėl šie darbuotojai norėjo pereiti dirbti pas atsakovę, tai neabejotinai netiesiogiai varžo ieškovės darbuotojų teisę pasirinkti darbą ir darbdavį. Juo labiau kad atsakovės įdarbinti darbuotojai yra trečiųjų šalių piliečiai, dėl to šių asmenų, kaip darbuotojų, teisinė padėtis galimai yra sudėtingesnė dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nežinojimo ir(ar) tokių asmenų įdarbinimui keliamų papildomų reikalavimų. Taigi, tokiu susitarimu buvo pažeista viešoji tvarka, kadangi bet kokios kliūtys, šiuo atveju netiesioginis draudimas ieškovės darbuotojams įsidarbinti pas atsakovą, labiausiai suvaržytų kiekvieno asmens (darbuotojo) teisę pasirinkti darbą (darbdavį). Kadangi šalys, sudarydamos susitarimą šioje dalyje, iš esmės įgyvendino savo ketinimus veikti prieš kitus asmenis, taip pažeidžiant jų teises, ir tai buvo ginčijamos sutarties nurodyto punkto sudarymo tikslas, todėl jis teisingai pripažintas negaliojančiu, kaip prieštaraujantis ir CK 1.81 straipsnio nuostatoms.
54. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino Sutarties 3.1 punktą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindais.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
55. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles bei sandorių negaliojimo pagrindus, teisingai vadovavosi civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir padarė pagrįstas išvadas dėl Sutarties 3.1 punkto taikymo apimties bei ieškovės vykdytos veiklos kvalifikavimo ir dėl to kylančių teisinių pasekmių, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, šios patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė, tačiau atsakovė priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, dėl to šis klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Vilija Mikuckienė
Asta Radzevičienė
Irmantas Šulcas