Administracinė byla Nr. P-26-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07662-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.12

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. Z. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-177-822/2016 pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas N. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius, atsakovas) 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. PE-SPI-8962; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr.(6.5) I-7929; 3) įpareigoti Vilniaus skyrių atstatyti pareiškėjo pensijos byloje buvusį valstybinio socialinio draudimo 38 m. 6 mėn. stažą už 1965–1984 metus ir remiantis papildytais stažo duomenimis perskaičiuoti pareiškėjui nuo 2013 m. balandžio 23 d. mokamą pensiją bei nedelsiant išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki naujo sprendimo priėmimo dienos.

Pagrįsdamas skundo reikalavimus, pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas jam 2013 m. balandžio 23 d. paskyrė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją nepagrįstai sumažindamas nuo 38 m. ir 6 mėn. iki 19 m. 7 mėn. jo turimą valstybinio socialinio draudimo stažą už 1965–1984 metus. Nurodė, kad ginčijami sprendimai naikinti dėl šių priežasčių: 1) faktas, kad pareiškėjo turimas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas už 1965–1984 metus yra 38 metai ir 6 mėnesiai (stažas buvo įskaitytas padidinta trukme, kaip dirbusio ypatingomis sąlygomis (skraidymo darbuotojas)) yra pripažintas paties atsakovo ir įrodytas pensijos byloje esančiais dokumentais, todėl jo sumažinimas nėra pagrįstas. Stažas pensijos byloje fiksuotas nuo 1984 m. spalio 2 d. paskiriant pareiškėjui ištarnauto laiko pensiją ir buvo įskaitomas mokant ištarnauto laiko pensiją iki 2004 m. birželio 26 dienos; 2) nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodė, kokia teisės norma jiems leido sumažinti jau nustatytą faktą dėl pareiškėjo stažo trukmės. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir kiti pensijų skyrimą, jų perskaičiavimą ir stažo nustatymą reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės mažinti dokumentais įrodytą ir byloje fiksuotą stažą; 3) atsakovo pateiktas Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), 14 punkto aiškinimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto įstatymo viršenybės principo, nes nei Pensijų įstatymo 54 straipsnis, nei kiti įstatymai nesuteikia administravimo subjektams įgaliojimų mažinti dokumentais įrodytą ir pensijos byloje nustatytą stažą. VSDFV pateiktas minėtos nuostatos aiškinimas taip pat yra neteisingas, nes teiginys, jog sąvoka „faktinė trukmė” draudžia taikyti padidintos trukmės darbo stažą už darbą ypatingomis sąlygomis, neatitinka Dabartinės lietuvių kalbos žodyne numatytos žodžio „faktinis”, t. y. „pagrįstas faktais, tikras, nepramanytas“, reikšmės. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnis nustato laikotarpius, prilyginamus valstybinio socialinio draudimo stažui, o Nuostatai nustato tvarką, kuria remiantis įstatyme apibrėžti laikotarpiai įskaitomi į stažą, todėl poįstatyminis teisės aktas negali apibrėžti minėtų laikotarpių kitaip, nei jie yra išvardinti įstatyme. Prašė teismo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnio nustatyta tvarka ištirti, ar Nuostatų 14 punkto (su vėlesniais pakeitimais) nuostatos, tiek, kiek jomis remdamasis atsakovas teigia, jog galima mažinti turimą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, atitinka Pensijų įstatymą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis nuo 1995 m. sausio 1 d. valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiais teisės aktais – Pensijų įstatymu ir Nuostatais. Asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas (toliau – ir stažas) apskaičiuojamas pagal Pensijų įstatymo 8–12 ir 54 straipsnius bei Nuostatų 10–24 punktus. Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti asmens stažui prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., o Nuostatų 14 punkte nustatyta, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnyje nurodyti stažui prilyginami laikotarpiai, įgyti iki 1995 m. sausio 1 d., į stažą įskaitomi pagal faktinę jų trukmę. Taigi Pensijų įstatyme nėra numatyta tam tikrus laikotarpius į stažą įskaityti padidinta trukme. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 1965 m. gegužės 2 d. iki 1984 m. rugsėjo 28 d. dirbo šturmano pareigose Lietuvos civilinėje aviacijoje ir jam, kaip civilinės aviacijos darbuotojui, vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis Vilniaus miesto Lenino rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. spalio 9 d. posėdžio protokolu Nr. 5126 nuo 1984 m. spalio 2 d. buvo paskirta pagal 38 metų 6 mėnesių darbo stažą apskaičiuota ištarnauto laiko pensija ir ši pensija pareiškėjui buvo mokėta iki 2004 m. birželio 25 d., kuomet pagal pareiškėjo prašymą, vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 4 dalimi (Pensijų įstatymo redakcija, galiojusi iki 2005 m. liepos 1 d.) pareiškėjo ištarnauto laiko pensija Vilniaus skyriaus 2005 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 1490 nuo 2004 m. birželio 26 d. (pareiškėjui sukakus senatvės pensijos amžių) buvo perskaičiuota į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Apskaičiuojant senatvės pensijos dydį, 32.8333 metų stažas iki 1995 m. sausio 1 d. buvo apskaičiuotas pagal pateiktus dokumentus, vadovaujantis Pensijų įstatymo 52 straipsnio ir Nuostatų 9 straipsnio (Pensijų įstatymo ir Nuostatų redakcijos, galiojusios iki 2005 m. liepos 1 d.) nuostatomis, t. y. stažui prilyginami laikotarpiai iki 1995 m. sausio 1 d. įskaityti pagal faktinę jų trukmę. Pagal pareiškėjo 2013 m. sausio 2 d. pateiktą prašymą Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. PE-SP1-8962 nuo 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskyrė senatvės pensiją iš naujo ir, skiriant pareiškėjui senatvės pensiją, jo 32.2417 metų stažas, įgytas iki 1994 m. sausio 1 d., buvo apskaičiuotas įskaitant faktine trukme atskirus jo darbo laikotarpius nuo 1957 m. rugpjūčio 15 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją grindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie nurodyti atsakovo pateiktame atsiliepime. Taip pat pažymėjo, kad remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsniu ir Nuostatų 14 punktu, stažas už 1965–1984 laikotarpį pareiškėjui įskaitytinas pagal faktinę darbo trukmę. Pensijų įstatyme nėra numatyta tam tikrus laikotarpius į stažą įskaityti padidinta trukme. Ta aplinkybė, kad pareiškėjui iki 1995 m. sausio 1 d., vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, buvo paskirta ištarnauto laiko pensija, kurią apskaičiuojant tam tikri darbo laikotarpiai buvo įskaityti padidinta trukme, nesudaro pagrindo tą padidinta trukme apskaičiuotą stažą įskaityti skiriant jam senatvės pensiją pagal nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojančius Pensijų įstatymą ir Nuostatus. Pareiškėjas senatvės pensijos amžių sukako 2004 m. birželio 26 d., senatvės pensija jam paskirta Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu nuo 2013 m. sausio 1 d., taigi Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai, apskaičiuodamas pareiškėjo stažą, taikė tuo metu galiojusias teisės normas – Pensijų įstatymą ir Nuostatus. Nuostatų 14 punktas, kuriame nurodoma, jog stažui prilyginami laikotarpiai įskaitomi pagal faktinę jų trukmę, nekeičia Pensijų įstatymo 54 straipsnio normų turinio, o tik detalizuoja jų taikymą ir, remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 4 dalimi, nustato tų laikotarpių įskaitymo tvarką.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo N. Z. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1965 m. vasario 24 d. iki 1984 m. rugsėjo 28 d. (19 metų 7 mėnesius ir 4 dienas) dirbo šturmanu Lietuvos civilinėje aviacijoje ir jam, kaip civilinės aviacijos darbuotojui, Vilniaus miesto Lenino rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. spalio 9 d. posėdžio protokolu Nr. 5126 nuo 1984 m. spalio 2 d. buvo paskirta ištarnauto laiko pensija vadovaujantis buvusios TSRS 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymu, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590, TSRS Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 20 d. nutarimu patvirtintais Civilinės aviacijos ir oreivystės skraidymo-pakilimo sudėties darbuotojų ištarnauto laiko, reikalingo ištarnauto laiko pensijoms paskirti, apskaičiavimo nuostatais.

Ištarnauto laiko pensija pareiškėjui buvo paskirta pagal 38 metų 6 mėnesių darbo stažą, apskaičiuotą vadovaujantis aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatomis, ir ši pensija, ją indeksuojant, pareiškėjui buvo mokama iki 2004 m. birželio 25 d. Pareiškėjas senatvės pensijos amžių sukako 2004 m. birželio 26 d. ir atsakovas ginčijamu sprendimu iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. skirdamas pareiškėjui senatvės pensiją visus iki 1994 m. sausio 1 d. buvusius dokumentais pagrįstus pareiškėjo darbo laikotarpius, tame tarpe ir laikotarpį nuo 1965 m. vasario 24 d. iki 1984 m. rugsėjo 28 d. (19 metų 7 mėnesių ir 4 dienų laikotarpį), kuomet pareiškėjas dirbo šturmanu Lietuvos civilinėje aviacijoje, taip pat įskaitė į pareiškėjo stažą senatvės pensijai gauti pagal faktinę šių laikotarpių trukmę.

Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nuo 1995 m. sausio 1 d. skiriamos ir mokamos vadovaujantis 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu Nr. I-549 (nauja įstatymo redakcija nuo 2005 m. liepos 1 d.) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija). Teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 1–2 dalimis, 54 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, Nuostatų 1, 14 ir 15 punktais ir pažymėjo, kad nei Pensijų įstatyme, nei Nuostatuose nėra jokių teisės normų, kuriomis vadovaujantis pareiškėjo darbas šturmanu Lietuvos civilinėje aviacijoje apskaičiuojant įgytą pensijų draudimo stažą, galėtų būti apskaičiuojamas skunde teismui nurodytu būdu, t. y. pripažįstant dvigubai didesniu stažu. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjui, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais nuo 1984 m. spalio 2 d. buvo paskirta ištarnauto laiko pensija, kurią apskaičiuojant tam tikri jo darbo laikotarpiai į stažą minėtai pensijai gauti buvo įskaityti padidinta trukme, pati savaime nesudaro pagrindo minėtu būdu apskaičiuotą stažą įskaityti skiriant pareiškėjui senatvės pensiją pagal nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojančių teisės aktų nuostatas, nes atsakovas, skirdamas pareiškėjui senatvės pensiją, privalo vadovautis teisinių santykių (t. y. teisės gauti senatvės pensiją) atsiradimo metu Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų normomis.

Teismui nekilo abejonių dėl Nuostatų 14 punkto atitikimo Pensijų įstatymui, todėl pareiškėjo prašymas ištirti minėto teisės akto nuostatų atitikimą aukštesnės galios teisės akto reikalavimams netenkintas. Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, teismas darė išvadą, kad Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 23 d. sprendime Nr. PE-SPI-8962 ir VSDFV 2013 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. (6.5) I-7929 faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, priimti sprendimai pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįsti, todėl juos naikinti bei įpareigoti Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjui skirtiną pensiją ir išmokėti pensijos nepriemoką, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, teisinio pagrindo nėra.

III.

              Pareiškėjas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu nesutiko. Apeliaciniame skunde prašė paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Bylą prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu, reikalaujančiu nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismas visai nenagrinėjo prašymo, vadovaujantis ABTĮ 111 straipsniu, ištirti, ar Nuostatų 14 punktas atitinka Pensijų įstatymą. 1984 m. spalio 10 d. paskiriant ištarnauto laiko pensiją iki gyvos galvos, pareiškėjui, kaip skraidymo darbuotojui, faktinis darbo laikas už laikotarpį nuo 1965 m. iki 1984 m. apskaičiuotas 38 m. 6 mėn., t. y. padidinta tvarka. Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267, su vėlesniais pakeitimais, padarytais 2005 m liepos 1 d. nutarimu Nr. 756, 9 punkte nustatyta, kad skraidymo ir skraidymų bandymo sudėties darbuotojų faktinis darbo laiko apskaičiuojamas ta tvarka, kuri buvo taikoma nustatant jų skraidymo ir skraidymų bandymo laiką ištarnauto laiko pensijai skirti. Teisės akte, kuris priimtas remiantis Pensijų įstatymo 67 straipsniu, skraidymo sudėties darbuotojams faktinis darbo laikas irgi apskaičiuojamas padidinta tvarka.  Nuostatų 14 punkte nurodyta ,,faktinė darbo trukmė“ negali būti interpretuojama neigiant socialinio pensijų draudimo stažo, kuris jau faktiškai fiksuotas pensijos byloje bei neatsižvelgiant į skraidymo ir skraidymų bandymo sudėties darbuotojų faktinio darbo laiko apskaičiavimo tvarką, taikomą panašiais atvejais, pvz., kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti pagal Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267. Pareiškėjas pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato galimybės sumažinti jau fiksuotus stažo duomenis. Bet koks stažo sumažinimas atgaline data ir (arba) tinkamai nekompensuojant, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Be to, pareiškėjas nurodo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą teismas vadovavosi tik atsakovo pasiūlyta teismine praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1312/2012), tačiau neįvertino, kad tos bylos aplinkybės nesutampa su nagrinėjama byla.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, kad teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendime teisingai konstatavo, jog nei Pensijų įstatyme, nei Nuostatuose nėra jokių teisės normų, kuriomis vadovaujantis pareiškėjo darbas šturmanu Lietuvos civilinėje aviacijoje apskaičiuojant įgytą pensijų draudimo stažą, galėtų būti apskaičiuojamas skunde teismui nurodytu būdu, t. y. pripažįstant dvigubai didesniu stažu. Pažymėjo, kad Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m vasario 20 d. nutarimu Nr. 267, reglamentuoja kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, o ginčijamu Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. PE-SPI-8962 pareiškėjui paskirta senatvės pensija, o ne kompensacija už ypatingas darbo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1312/2012, kadangi ši nutartis buvo priimta išsprendus analogišką ginčą dėl darbo laikotarpio įskaitymo į stažą faktine trukme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaikė savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčus dėl stažo įskaitymo faktine trukme, 2008 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1755/2008 ir 2012 m. birželio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1312/2012 išaiškino, kad priimant sprendimą skirti socialinio draudimo pensiją, teisėtai ir pagrįstai taikomos teisinių santykių (teisės gauti senatvės pensiją) atsiradimo metu galiojusios teisės normos. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad užfiksuotas stažas negali būti keičiamas, atmestini kaip nepagrįsti.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartimi pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, kad remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1965 m. vasario 24 d. iki 1984 m. rugsėjo 28 d. (19 metų 7 mėnesius ir 4 dienas) dirbo šturmanu Lietuvos civilinėje aviacijoje. Vilniaus miesto Lenino rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. spalio 9 d. posėdžio protokolu Nr. 5126 pareiškėjui nuo 1984 m. spalio 2 d. buvo paskirta ištarnauto laiko pensija vadovaujantis buvusios TSRS 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymu, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590, TSRS Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 20 d. nutarimu patvirtintais Civilinės aviacijos ir oreivystės skraidymo-pakilimo sudėties darbuotojų ištarnauto laiko, reikalingo ištarnauto laiko pensijoms paskirti, apskaičiavimo nuostatais. Pensija pareiškėjui buvo paskirta pagal 38 metų 6 mėnesių darbo stažą, apskaičiuotą vadovaujantis aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatomis. Pensija, ją indeksuojant, pareiškėjui buvo mokama iki 2004 m. birželio 25 d.

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad pareiškėjas senatvės pensijos amžių sukako 2004 m. birželio 26 d. Atsakovas, vadovaudamasis Pensijų įstatymu ir Nuostatais, ginčijamu sprendimu iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. skyrė pareiškėjui senatvės pensiją. Visus iki 1994 m. sausio 1 d. buvusius, dokumentais pagrįstus pareiškėjo darbo laikotarpius, be kita ko, ir laikotarpį nuo 1965 m. vasario 24 d. iki 1984 m. rugsėjo 28 d. (19 metų 7 mėnesių ir 4 dienų laikotarpį), įskaitė į pareiškėjo stažą senatvės pensijai gauti pagal faktinę šių laikotarpių trukmę.

Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nuo 1995 m. sausio 1 d. skiriamos ir mokamos vadovaujantis 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (nauja įstatymo redakcija nuo 2005 m. liepos 1 d.) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija).

Senatvės pensija gali būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis pensijos gavėjo prašymu, kai jis įgyja papildomą, ne mažesnį kaip vienerių metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu (8 straipsnio 2 ir 3 dalys) (Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalis).

Teismas pažymėjo, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas skiriant valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas apskaičiuojamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8–12 ir 54 straipsnius bei Nuostatų 10–54 punktus. Teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 12 straipsnio 1–2 dalimis, 54 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Nuostatų 1, 14 ir 15 punktais ir pažymėjo, kad pareiškėjas senatvės pensijos amžių sukako 2004 m. birželio 26 d. Vilniaus skyrius, vadovaudamasis tuo metu galiojusiomis Pensijų įstatymo nuostatomis ir Nuostatais, 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. PE-SPI-8962 iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. skirdamas pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir apskaičiuodamas senatvės pensijos dydį, į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitė pareiškėjo darbo laikotarpį nuo 1965 m. vasario 24 d. iki 1984 m. rugsėjo 28 d. Pensijų įstatymas nenumato pareiškėjo skunde nurodytų lengvatų, todėl perskaičiuoti pareiškėjo darbo stažą nebuvo pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas sprendimą skirti pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, teisėtai taikė teisinių santykių (teisės gauti senatvės pensiją) atsiradimo metu Lietuvos Respublikoje galiojusias teisės normas, t. y. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 ir 4 dalis ir Nuostatų 14 punktą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, ir pagrįstai atsakovo sprendimą pripažino teisėtu bei pagrįstu administraciniu aktu, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos tokio pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1312/2012).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267, reglamentuojančiu kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kadangi ginčijamu Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. PE-SPI-8962 pareiškėjui paskirta senatvės pensija, o ne kompensacija už ypatingas darbo sąlygas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti vadovaujantis apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

V.

              Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-177-822/2016, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

              Prašyme nurodo, kad teismo nutartis yra be motyvų, nes teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, vadovavosi tik Vilniaus skyriaus pateiktais argumentais. Be to, teismas vadovavosi byla kaip teismo precedentu, nors tos bylos faktinės aplinkybės neatitiko nagrinėjamos bylos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1312/2012 buvo nagrinėjamas jūrininko skundas dėl neteisingai apskaičiuoto darbo stažo. Tuo tarpu skiriant ištarnauto laiko pensijas lakūnams buvo taikomi kiti kriterijai negu jūrininkams. Tokiu atveju gali būti formuojama klaidinga teismų praktika. Pareiškėjas nurodo, jog skiriant jam senatvės pensiją darbo stažas sumažintas nuo 38 metų ir 6 mėn. iki 19 metų ir 7 mėnesių, nenurodant teisės akto, kad stažas gali būti sumažintas atgaline data. Teismas, nepateikdamas paaiškinimo, atsisakė vadovautis Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

              Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas N. Z. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-177-822/2016, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuris yra analogiškas naujos redakcijos to paties įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktui, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–221/2011). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas tik asmuo su jais nesutinka (2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006).

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje turinio matyti, kad prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu siejamas su tuo, kad, anot pareiškėjo, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, vadovavosi tik Vilniaus skyriaus pateiktais argumentais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-177-822/2016, motyvus, nustatė, jog ši nutartis yra motyvuota ir iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 137 str.), iš motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog netinkamų, anot pareiškėjo, motyvų buvimas negali būti tapatinamas ar prilyginamas motyvų nebuvimui. Be to, nesutikimas su teismo motyvais, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik pareiškėjui teismo įvardinti motyvai yra nepriimtini.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteisingai nurodo, jog teismas, nepateikdamas paaiškinimo, atsisakė vadovautis Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutartyje administracinėje byloje Nr. A-177-822/2016 pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267, reglamentuojančiu kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kadangi ginčijamu Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. PE-SPI-8962 pareiškėjui paskirta senatvės pensija, o ne kompensacija už ypatingas darbo sąlygas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Vadinasi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015, 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-121-552/2015).

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1312/2012 ir mano, jog nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutapo, todėl teismas negalėjo ja remtis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas motyvavo priimtą nutartį ir tik, be kita ko, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos tokio pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1312/2012). Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1312/2012 teismo priimta nutartis, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, nėra motyvuojama, minėta 2012 m. birželio 4 d. nutartis nurodoma kaip papildomas motyvas, nekeičiantis priimto sprendimo esmės. Todėl net pripažinus, jog nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A756-1312/2012 faktinės aplinkybės nesutampa, tai nebūtų pagrindas atnaujinti procesą, nes tai nebuvo argumentas, nulėmęs atitinkamos nutarties priėmimą.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Įvertinus teisinio tikrumo, res judicata principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-177-822/2016 pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                             Ričardas Piličiauskas

                                                                                             Veslava Ruskan

                                                                                            Vaida Urmonaitė-Maculevičienė