Administracinė byla Nr. eA-653-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00001-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.; 20.2.3.2; 22.7 

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Prienų rajono savivaldybei ir Prienų rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1.1.                      Panaikinti atsakovo Prienų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2017 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. (7.7.)-A3-2017/934 „Dėl konkurso atšaukimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo buvo atšauktas konkursas į Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo, pareigas (A lygis, 14 kategorija), paskelbtas 2017 m. spalio 10 d.;

1.2.                      Įpareigoti Administracijos direktorių paskelbti nutrauktą konkursą į Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas;

1.3.                      Priteisti pareiškėjui iš atsakovo Prienų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) negautas darbo pajamas – vidutinį pareiginį darbo užmokestį skaičiuojant nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki tos dienos, kol įvyks teismui skundžiamas, 2017 m. gruodžio 15 d. be jokio teisėto ir teisinio pagrindo vienašališkai atšauktas konkursas ir į minėtas pareigas bus priimtas konkretus asmuo – konkurso nugalėtojas; įpareigoti Savivaldybę apskaičiuoti ir pervesti šias lėšas pareiškėjui bei pateikti ataskaitas apie tai valstybinėms institucijoms;

1.4.                      Priteisti pareiškėjui iš Savivaldybės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl patirto pažeminimo, patyčių, reputacijos sumenkinimo, viešo pažeminimo oficialiai ir viešame leidinyje.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Valstybės tarnybos portale 2017 m. liepos 14 d. buvo paskelbtas konkursas į Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas (karjeros valstybės tarnautojas, A lygis, 14 kategorija), pareiškėjas 2017 m. liepos 20 d. pateikė prašymą dalyvauti šiame konkurse. Administracijoje 2017 m. rugsėjo 4 d. 10 val. įvykusio konkurso metu niekas į minėtas pareigas nebuvo priimtas, nes nė vienas kandidatas nesurinko reikiamo balų skaičiaus. Pareiškėjas šiame konkurse nedalyvavo dėl objektyvių priežasčių – dalyvavo tuo pačiu metu vykusiame kitame konkurse. Valstybės tarnybos portale 2017 m. spalio 10 d. dar kartą buvo paskelbtas konkursas į Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas, pareiškėjas 2017 m. spalio 10 d. pateikė prašymą dalyvauti ir šiame konkurse. Abiejuose konkursuose reikalavimai kandidatams buvo identiški. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 15 d. iš Savivaldybės gavo pranešimą, kad bus rengiami nauji Administracijos Žemės ūkio skyriaus nuostatai bei šio skyriaus darbuotojų pareigybių aprašymai, todėl Administracijos direktoriaus Įsakymu 2017 m. spalio 10 d. paskelbtas konkursas atšauktas. Tačiau, pareiškėjo teigimu, Administracijos Žemės ūkio skyrius tebeveikia, nėra jokių oficialių duomenų, kad šis skyrius būtų ar buvo reikšmingai pertvarkomas.

3.       Pareiškėjo teigimu, ginčo konkursas buvo atšauktas praėjus beveik pusei mėnesio nuo teorinės ilgiausiai leidžiamos 23 darbo dienų nuo paskutinio pretendento, pateikusio dokumentus konkursą organizuojančiai įstaigai ir informuoto apie atitiktį bendriesiems ir specialiesiems reikalavimams užregistravimo tikrintis vadovavimo gebėjimus dienos (pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1078 patvirtintu Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašu). Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad jam nėra oficialiai žinoma ir nebuvo pranešta apie tai, kiek asmenų kandidatavo, kiek jų atitiko reikalavimus, kurie kandidatai turėjo iš naujo laikyti privalomą gebėjimų testą ir ar jį išlaikė nustatytu laiku, taip pat kurie iš kandidatų vadovavimo gebėjimų testą yra išlaikę anksčiau. Be to, konkurse į skyriaus vedėjo pareigas nebuvo reikalavimo turėti bent kiek vadovavimo patirties ir šią aplinkybę būtina įvertinti.

4.       Pareiškėjas pažymėjo, kad viešai prieinami duomenys atskleidžia, jog Įsakymas dėl konkurso nutraukimo buvo priimtas dėl kitų aplinkybių – Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo vieta galėjo būti atlaisvinta kitam asmeniui. Todėl atšaukus ginčo konkursą buvo pažeisti valstybės tarnybos konstituciniai principai, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnis. Pareiškėjo įsitikinimu, nurodytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą apie išankstinį šališką Savivaldybės vadovų nusistatymą ir poziciją dėl visų kandidatų į Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas bei galimą valstybės tarnybos pareigų pirkimą ir pardavimą, prekybą poveikiu, piktnaudžiavimą tarnyba, oficialaus dokumento suklastojimą.

5.       Pareiškėjas pabrėžė, kad jo, kaip kandidato, Savivaldybės vadovai nėra matę, su juo nėra bendravę, viešai ir oficialiai neturėjo jokio pagrindo kaltinti jo nekompetencija ar žinių trūkumu (pareiškėjas pateikė nuorodas į interneto svetaines, kuriose, jo teigimu, buvo viešai publikuoti jo reputaciją žeidžiantys pasisakymai).

6.       Pareiškėjas taip pat nurodė, kad savo teises prieš valstybės institucijas gynė pats ir savo sąskaita. Šių teisinių procedūrų metu jis patyrė išlaidas – sugaišo ir prarado laiką, patyrė darbo ir laiko sąnaudas, kanceliarines išlaidas. Protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principas suteikia teismui galimybę šias pareiškėjo realiai patirtas išlaidas kompensuoti. Pareiškėjas teigė patyręs 300 Eur išlaidų pirmosios instancijos teismui teiktam skundui parengti (tam sugaišo 30 darbo valandų, vieną valandą vertina 10 Eur).  

7.       Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8.       Administracija nurodė, kad Įsakymu ginčo konkursas buvo atšauktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2, 3 ir 6 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 24 punktu bei atsižvelgiant į tai, kad siekiant ekonomiškumo ir efektyvumo principų įgyvendinimo, buvo nutarta rengti naujus Administracijos Žemės ūkio skyriaus nuostatus bei šio skyriaus darbuotojų pareigybių aprašymus. Apie konkurso atšaukimą pretendentai buvo informuoti teisės aktų nustatyta tvarka Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje, 2017 m. gruodžio 15 d. išsiunčiant pranešimą. Visi pretendentai tokį pranešimą gavo. Taip pat toks pranešimas, remiantis Aprašo 24 punktu, buvo paskelbtas Valstybės tarnybos departamento ir Administracijos interneto svetainėje.

9.       Administracija pažymėjo, jog Administracijos direktorius savo teise pasinaudoti Aprašo 24 punktu ir atšaukti paskelbtą konkursą pasinaudojo nepažeisdamas jokių Lietuvos Respublikos teisės aktų. Aplinkybė, kad Aprašo 24 punktas leidžia konkursą organizuojančiai įstaigai atšaukti paskelbtą konkursą ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki konkurso pradžios, rodo įstatymo leidėjo suteiktą teisę tai daryti praktiškai paskutinę dieną iki konkurso pradžios ir tai negali būti laikoma pažeidimu. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nėra jokių oficialių duomenų apie reikšmingą Žemės ūkio skyriaus pertvarkymą. Aprašo 24 punkte nustatyta diskrecija atšaukti konkursą nenustato jokių imperatyvių terminų naujam konkursui paskelbti. Taip pat joks teisės aktas nenustato pareigos savivaldybės administracijos direktoriui per konkretų nustatytą laiką atlikti kokias nors vidaus administravimo funkcijas. Administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. (8.4TPS)-A2-22 panaikinta Žemės ūkio skyriaus Pakuonio seniūnijos žemės ūkio ir kaimo plėtros specialisto pareigybė, nuo 2017 m. liepos 12 d. Žemės ūkio skyriuje nuolat nedirba vedėjas, nuo 2017 m. gegužės 31 d. šiame skyriuje nedirba dar vienas valstybės tarnautojas, dėl kurio pareigybės panaikinimo dar sprendžiama.

10.       Pasak Administracijos, pareiškėjo argumentai yra išimtinai teorinio pobūdžio, nesusiję su ginčo objektu ir niekaip negalintys pagrįsti jokio jo teisių pažeidimo. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Savivaldybės vadovai galėjo oficialiai jį kaltinti nekompetencija ar žinių trūkumu. Tokio pobūdžio teiginių niekas apie pareiškėją nėra išsakęs. Pareiškėjas nedirba ir niekada nedirbo Savivaldybėje, jokių darbo pajamų iš jos negavo ir niekada nebuvo įgijęs teisės jas gauti. Pretendentas, dalyvaujantis konkurse tam tikroje įstaigoje, valstybės tarnautoju, turinčiu teisę į darbo užmokestį, tampa tik tada, kai jį laimi, pristato visus reikalingus dokumentus ir yra priimamas į sprendimas dėl tokio asmens priėmimo į pareigas.

II.

11.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė.

12.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. liepos 14 d. Administracija paskelbė konkursą karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 14 kategorija) Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigoms užimti, konkursas įvyko, bet asmuo į pareigas nepriimtas (nė vienas pretendentas nesurinko reikiamo balų skaičiaus); 2017 m. spalio 10 d. Administracija pakartotinai paskelbė konkursą Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigoms užimti, 2017 m. spalio 10 d. pareiškėjas pateikė prašymą dalyvauti konkurse, 2017 m. spalio 11 d. gavo atsakymą, kad jis atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus bendruosius, taip pat pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus ir jam leidžiama dalyvauti konkurse; 2017 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas gavo pranešimą, kad 2017 m. spalio 10 d. paskelbtas konkursas yra atšauktas.

13.       Vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, 8 dalies 3 ir 6 punktais, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Aprašo 24 punktu, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad teisinis reguliavimas leidžia konkursą organizuojančiai įstaigai atšaukti paskelbtą konkursą ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki konkurso pradžios, o tai rodo įstatymo leidėjo suteiktą teisę tai daryti faktiškai paskutinę dieną iki konkurso pradžios (tuomet, kai yra žinomi visi pretendentai) ir tai negali būti laikoma pažeidimu. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Administracijos direktorius savo teise atšaukti paskelbtą konkursą pasinaudojo nepažeisdamas teisės aktų ir pasinaudodamas savo diskrecija tai padaryti.

14.       Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Administracija turi teisę išnagrinėti ir patikslinti savo vidaus administravimo teisės aktus, reglamentuojančius administracijos veiklą, funkcijas, atsakomybę ir kt. Aprašo 24 punkte nenustatyti imperatyvūs terminai naujam konkursui paskelbti. Kiti teisės aktai taip pat nenustato pareigos Administracijos direktoriui per konkretų nustatytą laiką atlikti vienas ar kitas vidaus administravimo funkcijas. Skundžiamu Įsakymu ginčo konkursas buvo atšauktas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2, 3 ir 6 punktais, Aprašo 24 punktu bei atsižvelgiant į tai, kad, siekiant ekonomiškumo ir efektyvumo principų įgyvendinimo, buvo nutarta rengti naujus Administracijos Žemės ūkio skyriaus nuostatus bei šio skyriaus darbuotojų pareigybių aprašymus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Įsakymo turinį, darė išvadą, kad jame atsakovas argumentus išdėstė aiškiai, logiškai, rišliai, nedviprasmiškai, jie pakankamai argumentuoti, Įsakymas yra aiškus ir pareiškėjui nesukelia teisiškai neaiškios situacijos, todėl konstatavo, kad Įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus.

15.       Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vidaus audito departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. kovo 28 d. pavedimu Nr. 9D-29 (1.14), patikrino Valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų, skirtų Savivaldybei Žemės ūkio ministerijos kuruojamoms valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti, panaudojimą 2016 metais ir 2017 m. gegužės 4 d. pažymoje Nr. 1ZUM-299(7.12E) (toliau – ir Pažyma) pateikė išvadas apie nustatytus pažeidimus dėl valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų (buvo inicijuotas tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl Žemės ūkio skyriaus vedėjo, išvada dėl tarnybinio nusižengimo surašyta 2017 m. lapkričio 17 d. ir tuometiniam Žemės ūkio skyriaus vedėjui paskirta tarnybinė nuobauda). Pažymoje nurodyta, kad „8. Tikslinga peržiūrėti savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vykdomas funkcijas ir pareigybių aprašymus bei juos pakoreguoti pagal tai, kokias funkcijas realiai atlieka darbuotojai pagal jiems priskirtas atsakomybės sritis“. Tarnybinio nusižengimo išvadoje, atsižvelgiant į Pažymoje nurodytas aplinkybes, konstatuota, kad dalies funkcijų kai kurie Žemės ūkio skyriaus darbuotojai nebevykdo, kai kurias reikia koreguoti ir pan., konstatuota, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 4 ir 20 punktais, nustatančiais valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų rengimą ir vertinimą, Žemės ūkio skyriaus vedėjas privalėjo imtis veiksmų dėl jam pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų rengimo, siekdamas teisingai ir tikslingai įgyvendinti Žemės ūkio skyriaus nuostatus, patvirtintus Administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. (7.7)-A3-2014-447. Administracinėje byloje apklausta liudytoja – laikinai einanti Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjos pareigas A. T. patvirtino, kad yra parengtas Žemės ūkio skyriaus nuostatų projektas ir nauji pareigybių aprašymai. Liudytoju apklaustas Administracijos direktorius E. V. patvirtino, jog ginčo konkursui atšaukti įtakos turėjo Vidaus audito išvada bei tuometinio Žemės ūkio skyriaus vedėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas.

16.       Nurodytas aplinkybes dėl galimų Administracijos Žemės ūkio skyriaus struktūrinių pertvarkymų pirmosios instancijos teismas laikė pakankamomis pagrįsti ginčo konkurso į Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas atšaukimą.

17.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo konkurse ketino dalyvauti daugiau pretendentų, todėl konkurso rezultatas yra neaiškus. Neįvykus konkursui nežinoma, kas būtų jį laimėjęs, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog buvo pažeistas pareiškėjo teisėtų lūkesčių principas. Konkursas buvo paskelbtas viešai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, atšauktas taip pat atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, apie tai vienodai informuojant visus pretendentus. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad jam ar kitiems pretendentams į paskelbtas pareigas (paskelbiant ir atšaukiant ginčo konkursą) buvo taikomos kitos teisės aktų normos ar taikomi skirtingi reikalavimai. Nepagrįstais pirmosios instancijos teismas laikė ir pareiškėjo teiginius, kad jis buvo kaltinamas nekompetencija ir žinių trūkumu, kadangi Administracija 2017 m. spalio 11 d. informavo pareiškėją, kad jis atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus bendruosius bei pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus ir jam leidžiama dalyvauti konkurse, o konkursas buvo atšauktas ne dėl su pareiškėju susijusių priežasčių. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, jog ginčo konkursas buvo atšauktas dėl to, jog Administracija siekia į Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas priimti konkretų asmenį. Pareiškėjo pateiktos nuorodos į publikacijas žiniasklaidoje negali būti vertinamos, kaip įrodymai, pagrindžiantys jo nurodytas aplinkybes; šie pareiškėjo argumentai paremti prielaidomis ir paties pareiškėjo subjektyvia nuomone.

18.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių paskelbti nutrauktą konkursą į Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas.

19.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju jokie atsakovo neteisėti veiksmai, atšaukiant ginčo konkursą, nenustatyti. Pareiškėjas nedirbo ir šiuo metu nedirba Savivaldybėje. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjui kokiais nors pagrindais turėjo ar turi būti mokamas darbo užmokestis, todėl pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, taip pat netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Savivaldybę apskaičiuoti ir pervesti lėšas pareiškėjui bei pateikti ataskaitas apie tai valstybinėms institucijoms.

20.       Dėl pareiškėjo prašomo neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas buvo žeminamas atsakovo, kad iš pareiškėjo buvo tyčiojamasi, jis buvo viešai pažemintas, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu, todėl vien teiginys, jog neturtinė žala kildinama iš neteisėtų atsakovo veiksmų, kuriais pareiškėjas buvo pažemintas, jis patyrė patyčias, buvo sumenkinta jo reputacija ir pan., nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo ir jos priteisimo grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas. 

21.       Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog sprendimas byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas neturi teisės į išlaidų atlyginimą.

III.

22.       Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo: 

22.1.                      Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 2 d. sprendimą;

22.2.                      Panaikinti Įsakymą (ab initio (iš pradžių));

22.3.                      Priimti naują procesinį sprendimą – įpareigoti Administracijos direktorių paskelbti nutrauktą konkursą į Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo (karjeros valstybės tarnautojas, A lygis, 14 kategorija) pareigas, paskelbtą 2017 m. spalio 10 d.;

22.4.                      Priimti naują procesinį sprendimą – įpareigoti Savivaldybę atlyginti pareiškėjui padarytą turtinę žalą ir nuostolius:

22.4.1.                      Priteisti pareiškėjui iš Savivaldybės negautas darbo pajamas – vidutinį pareiginį darbo užmokestį, skaičiuojant nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki tos dienos, kol įvyks teismui skundžiamas 2017 m. gruodžio 15 d. be jokio teisėto ir teisinio pagrindo vienašališkai atšauktas konkursas ir į minėtas pareigas bus priimtas konkretus asmuo – konkurso nugalėtojas; įpareigoti Savivaldybę apskaičiuoti ir pervesti šias lėšas pareiškėjui bei pateikti ataskaitas apie tai valstybinėms institucijoms;

22.4.2.                      Priteisti pareiškėjui iš Savivaldybės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl patirto pažeminimo, patyčių, reputacijos sumenkinimo, viešo pažeminimo oficialiai ir viešame leidinyje;

22.5.                      Priimti naują procesinį sprendimą – iš Savivaldybės priteisti 300 Eur skundo bei 500 Eur apeliacinio skundo parengimo išlaidas, taip pat kitas pareiškėjo patirtas bylos išlaidas;

22.6.                      Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 9 dalies, Aprašo 24 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 1 straipsnio (taip nurodoma apeliaciniame skunde) 3 dalies 1 punkto ir 20 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir 150 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams;

22.7.                      Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 9 dalies, Aprašo 24 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 1 straipsnio (taip nurodoma apeliaciniame skunde) 3 dalies 1 punkto ir 20 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 17 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 1 daliai ir 41 straipsniui, Europos Sąjungos sutarties 2 straipsniui, 4 straipsnio 1 daliai, 6 straipsnio 1, 2, ir 3 dalims, 19 straipsnio 1 ir 3 dalims, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 1 straipsnio 2 daliai, 8 straipsniui, 10 straipsniui, 20 straipsnio 1 daliai ir kt.

23.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikos, susijusios su valstybės tarnyba, jo teiginiai ir išvados prieštarauja nacionaliniams ir tarptautiniams teisės aktams bei Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. Pirmosios instancijos teismo sprendime neatsakyta į pagrindinius pareiškėjo klausimus ir reikalavimus, neištirtos ir neanalizuotos esminės pareiškėjo nurodytos bylos aplinkybės bei pateikti įrodymai, o kiti įrodymai tirti neišsamiai.

24.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad bet kokios valstybės institucijos padarytos klaidos riziką turi prisiimti pati valstybė ir kad tokios klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita.

25.       Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas beveik visą atsakovą išteisinančią sprendimo dalį paskyrė aplinkybėms, susijusioms su buvusiu Administracijos Žemės ūkio skyriaus vadovu D. Š. – jo darbu skyriuje, veiklos patikrinimais, nuobaudos skyrimu, kurie neturi nieko bendro su pareiškėjo keliamu ginču dėl konkurso į Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas atšaukimo. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad atsakovo minimos audito išvados gautos dar 2017 m. birželio 26 d., t. y. iki abiejų konkursų minėtoms pareigoms užimti paskelbimo.

26.       Pareiškėjo teigimu, vadovas Administracijos Žemės ūkio skyriui yra būtinas, šias pareigas nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio ėjo ir tebeina kita Žemės ūkio skyriaus darbuotoja, todėl teiginiai, kad vedėjas šiam skyriui nebūtinas, yra nelogiški ir teisiškai nepagrįsti. Aplinkybė, kad administraciniame teisme yra kitų bylų, taip pat nėra pagrindas atšaukti konkursą, kadangi administracinis teismas nebuvo ir nėra uždraudęs skelbti konkursą į Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas, taip pat nėra pritaikęs laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovo teiginius, kad konkursas atšauktas dėl to, jog Žemės ūkio skyrius turėjo parengti naujus pareiginius nuostatus, paneigia tai, kad šiuos nuostatus rengė Personalo skyrius. Atsakovo versija, kad atšaukus konkursą sutaupytas vieno darbuotojo atlyginimas, taip pat atmestina, nes Žemės ūkio skyriaus vedėjui skirta darbo užmokesčio dalis sudarytų tik 0,065 proc. Savivaldybės biudžeto. Teritorijų suskirstymas neturi reikšmės ginčo konkursui, kadangi šis klausimas nepriklauso žemės ūkio skyriaus kompetencijai.

27.       Pareiškėjas taip pat pabrėžia, jog atsakovo atstovai pirmosios instancijos teismo posėdyje negalėjo paaiškinti aplinkybių, kodėl Savivaldybės vadovai (meras) oficialiai viešai ir viešame leidinyje pažemino ir sumenkino pareiškėjo reputaciją bei suformavo tikrovės neatitinkančią nuomonę, kad kiti (be buvusio Žemės ūkio skyriaus vedėjo) kandidatai į Žemės ūkio skyriaus vedėjus yra nekvalifikuoti, nekompetentingi ir neverti šių pareigų. Visos oficialiose publikacijose ir straipsniuose atsakovui nepalankios aplinkybės ir faktai paties atsakovo nėra įstatymų nustatyta tvarka paneigti, atsakovo atstovai jų neginčijo, tik nurodė, kad meras ir kiti atsakovo atstovai yra politikai ir gali viešai kalbėti, ką nori. Pareiškėjas nurodo, kad savo iniciatyva pirmosios instancijos teismui teikė papildomus įrodymus – oficialių institucijų pareiškėjui išduotus dokumentus ir atestacijas, tačiau pirmosios instancijos teismas nenorėjo jų pridėti prie bylos ir sprendime jų neanalizavo.

28.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas ilgą laiką slėpė duomenis dėl tikslaus kandidatų sąrašo, taip pat kad Savivaldybės politikams nepaklusnūs ir / ar nepalankūs asmenys yra nusikalstamai persekiojami, siekiant juos pašalinti iš pareigų atliekami užsakomieji vidiniai tyrimai, šie darbuotojai spaudžiami iš pareigų pasitraukti savo noru arba pereiti į kitas pareigas. Nuolatiniai konkursų atšaukimai, kai į svarbiausias vadovų pareigas pretenduoja Savivaldybės vadovams nepalankūs asmenys, jau yra tapę ne pavieniais atvejais, o sistema.

29.       Nurodydamas, kad šioje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ESTT, pareiškėjas pažymi, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 230 straipsnyje nurodyta, kad, jeigu antrinės teisės aktas ar jo norma prieštarauja bendrajam teisės principui, tai ESTT yra tinkamas pagrindas tokį aktą ar normą anuliuoti. Bendrieji teisės principai laikomi Europos Sąjungos pirminės teisės dalimi. ESTT ne kartą pabrėžė nacionalinių teismų pareigą atsisakyti taikyti teisės aktą, prieštaraujantį Europos Bendrijų teisei, net jei tokios teisės nacionaliniams teismams nesuteikia vidaus teisės aktai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato, kad bylą nagrinėjantis teismas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar byloje taikomas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

30.       Pasak pareiškėjo, skunde pirmosios instancijos teismui jis pagrindė jam padarytą turtinę žalą, kurią kildino iš deliktinės atsakomybės bei teismų praktikos, pagal kurią valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto (ne)veikimo, bet ir dėl bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymo (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos). Asmuo, negalėjęs įstoti į valstybės tarnybą dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, laiku negalėjęs pradėti dirbti ir gauti už tai darbo užmokestį, patiria turtinius nuostolius. Administraciniam teismui pripažinus, kad konkursas nutrauktas nepagrįstai, egzistuos visos civilinės atsakomybės sąlygos reikalauti iš atsakovo visiško žalos ir nuostolių atlyginimo. Nuostolių dydį pareiškėjas skaičiuoja pagal negautas darbo pajamas, kurias būtų gavęs, jeigu būtų galėjęs laiku pradėti eiti pareigas ir dirbti Administracijoje. Pareiškėjo teigimu, jis du mėnesius ruošėsi konkursui, dėl to neteko galimybės dalyvauti kituose konkursuose. Atsakovui be jokios pateisinamos priežasties nutraukus ginčo konkursą, pareiškėjas liko apgautas, neteko galimybės įsidarbinti bei prarado darbo užmokestį už minėtus du mėnesius. Spręsdamas dėl žalos nepriteisimo iš atsakovo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Administracija beveik metus nesiekė ginčo išspręsti geruoju, neigė aplinkybes ir nepripažino savo klaidų. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jeigu nėra priimto konkretaus teisės akto dėl žalos atlyginimo, teismas turi užpildyti šią spragą vadovaudamasis Konstitucija, tarptautiniais teisės aktais ir bendraisiais teisės principais.

31.       Pareiškėjo teigimu, jis pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė detalius paaiškinimus, kaip apskaičiavo bylinėjimosi išlaidas, ir prašė priteisti 300 Eur už skundo parengimą, taip pat esą pagrindė, kodėl prašo šių išlaidų atlyginimo. Pareiškėjo įsitikimu, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Pareiškėjas procesinius dokumentus turėjo rengti pats, nes priešingu atveju būtų praėję senaties terminai skundui paduoti. Pareiškėjo patirtos sąnaudos ir laikas privalo būti kompensuoti pagal rinkoje galiojančias paslaugų kainas. Jeigu atsakovui būtų sudarytos sąlygos tokiose situacijose išvengti ir šių išlaidų atlyginimo, atsakovas ir toliau galėtų nebijoti nevykdyti savo viešojo administravimo pareigų arba vilkinti atlikti privalomus veiksmus. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Savivaldybę atlyginti jo su apeliacinio skundo parengimu susijusias išlaidas – 500 Eur (tam sugaišo 50 darbo valandų, vieną valandą vertina 10 Eur).

32.       Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33.       Administracija palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, nurodo, kad pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai ir bendro pobūdžio teisės normos analizuojami jų nesiejant su ginčo objektu, nepasisakoma apie teisės aktus, reglamentuojančius nagrinėjamą ginčą, todėl šie pareiškėjo teiginiai neturėtų būti vertinami. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė kaltinimų, kad Administracija teikia melagingus duomenis dėl ginčo konkurso atšaukimo motyvų.

34.       Administracija akcentuoja, kad neturi kompetencijos ir įgaliojimų atsakyti į pareiškėjo klausimus, kodėl Savivaldybės meras viešame leidinyje pažemino ir sumenkino pareiškėjo reputaciją. Be to, tai nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo objektu. Pareiškėjas savo galbūt pažeistas teises, susijusias su apie jį viešai paskelbta informacija, turėtų ginti teisės aktų nustatyta tvarka. Ginčo konkursas buvo atšauktas dėl aplinkybių, nesusijusių su pareiškėjo asmeninėmis, dalykinėmis ar kitokiomis savybėmis bei pareiškėjo subjektyviai nurodytomis aplinkybėmis.

35.       Pasak Administracijos, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog atsakovas ilgą laiką slėpė duomenis dėl tikslaus kandidatų sąrašo. Visi teismo reikalauti duomenys buvo pateikti, išanalizuoti ir atsakovo paaiškinti pirmosios instancijos teismo posėdyje.

36.       Administracija pažymi, kad pareiškėjas nesivadovauja Aprašo 56 punktu, pagal kurį maksimalus terminas konkursui įvykdyti yra 3 mėnesiai nuo jo paskelbimo. Šio termino Administracija nepažeidė.

37.       Administracijos teigimu, pareiškėjas daug dėmesio skiria politiniams aspektams, savo samprotavimams apie tai, taip pat straipsniams žiniasklaidoje, tačiau šie pareiškėjo argumentai yra paremti prielaidomis ir jo subjektyvia nuomone ir turėtų būti atmesti.

38.       Administracija taip pat prašo atmesti pareiškėjo prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ESTT, kadangi šių savo prašymų pareiškėjas nepagrindė, apsiribojo išskirtinai teorinio pobūdžio subjektyviais samprotavimais.

39.       Administracija pažymi, kad esant teisiniam reguliavimui, leidžiančiam atšaukti konkursą, nė vienas pretendentas negali turėti teisėtų lūkesčių kad konkursas įvyks ir kad jis laimės konkursą. Tai negali būti vertinama kaip pareiškėjo patirta žala, kadangi asmuo pats renkasi, kokiu būdu įgyvendinti teisę į darbo vietos pasirinkimą.

40.       Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko Administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą poziciją, nurodo, kad pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiomis objektyviomis aplinkybėmis bei įrodymais, ir prašo atmesti apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

41.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo D. S. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Administracijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. (7.7.)-A3-2017/934, kuriuo atšauktas konkursas į Prienų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo, pareigas (A lygis, 14 kategorija), paskelbtas 2017 m. spalio 10 d., ir įpareigoti Administracijos direktorių paskelbti šį nutrauktą konkursą; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Savivaldybės vidutinį pareiginį darbo užmokestį, skaičiuojant nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki tos dienos, kol įvyks 2017 m. gruodžio 15 d. be jokio teisėto ir teisinio pagrindo vienašališkai atšauktas konkursas į Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas ir bus priimtas konkretus asmuo – konkurso nugalėtojas – į Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas, ir įpareigoti Savivaldybę apskaičiuoti ir pervesti šias lėšas pareiškėjui bei pateikti ataskaitas apie tai valstybinėms institucijoms; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Savivaldybės 1 000 Eur neturtinės žalos dėl patirto pažeminimo, patyčių, reputacijos sumenkinimo, viešo pažeminimo oficialiai ir viešame leidinyje atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas. 

42.       Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, nes nustatė, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas) nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti skunde suformuluotų reikalavimų.

43.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimų, nukrypo nuo nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikos, susijusios su valstybės tarnyba; sprendimo išvados ir argumentai prieštarauja bylos medžiagai; sprendime klaidingai interpretuojamos ir nurodomos aplinkybės; neištirtos ir neišanalizuotos pareiškėjo nurodytos esminės ir reikšmingos aplinkybės ir pateikti įrodymai; neteisingai nurodytas faktas, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis buvo žeminamas, iš jo buvo tyčiojamasi, jis viešai buvo pažemintas, neanalizavo ir aplinkybių dėl žalos atlyginimo priteisimo. Iš atsakovų atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentų matyti, kad teigiama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

44.       Teisėjų kolegija, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovų atsikirtimus į apeliacinį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šios bylos esminis dalykas – atsakovo Administracijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. (7.7.)-A3-2017/934, kuriuo atšauktas konkursas į Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo, pareigas (A lygis, 14 kategorija), paskelbtas 2017 m. spalio 10 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

45.       Pagal bylos duomenis teisiniai santykiai, susiję su 2017 m. spalio 10 d. paskelbtu konkursu, jo atšaukimu, yra susiklostę tarp pareiškėjo ir atsakovo Administracijos, o ne tarp pareiškėjo ir atsakovo Savivaldybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas yra Prienų rajono savivaldybė, atstovaujama Administracijos, tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 5 dalimi, 2018 m. vasario 1 d. nutartimi yra nustatęs, jog pagal pareiškėjo pareikštus skundo reikalavimus atsakovai yra Administracija ir Savivaldybė. Pažymėtina, kad tik pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra pareikšti atsakovui Savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį (administraciniams teismams priskirta nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų atlyginimo (CK 6.271 str.)).

46.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatyme apibrėžta savivaldybės sąvoka, t. y. savivaldybė – tai įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 1 d.). Savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, meras yra savivaldybės vadovas, vykdantis šiame ir kituose įstatymuose nustatytus įgaliojimus (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d. 1 p.). Meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savo ir savivaldybės veiklą (Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 1 d.).  Savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d. 2 p.). .Savivaldybės administracijos direktorius vadovauja savivaldybės administracijai, jis yra įstaigos vadovas (Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 2 d.). Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai padaliniai, į struktūrinius padalinius neįeinantys valstybės tarnautojai ir savivaldybės administracijos filialai – seniūnijos (savivaldybės administracijos struktūriniai teritoriniai padaliniai). Savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu tvirtina ir keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina savivaldybės administracijos direktorius (Vietos savivaldos įstatymo 30 str. 1 d.). Savivaldybės administracija yra atskiras juridinis asmuo. 

47.       Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi teisę ir pareigą, atsižvelgdamas į Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą išimtinę savivaldybių kompetenciją, apibrėžti savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją; apibrėždamas savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir šios kompetencijos realizavimo tvarką (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

48.       Byloje nustatyta, kad 2017 m. liepos 14 d. būtent atsakovas Administracija paskelbė konkursą karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 14 kategorija) Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo (taikoma struktūriniam padaliniui, nesančiam kitame struktūriniame padalinyje) pareigoms užimti. Konkursas įvyko, bet į pareigas nebuvo priimtas joks asmuo (nė vienas pretendentas nesurinko reikiamo balų skaičiaus). 2017 m. spalio 10 d. atsakovas Administracija pakartotinai paskelbė konkursą toms pačioms pareigoms užimti. 2017 m. spalio 10 d. pareiškėjas pateikė prašymą dalyvauti konkurse, o 2017 m. spalio 11 d. gavo atsakymą, kad jis atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus bendruosius, pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus ir jam leidžiama dalyvauti konkurse. 2017 m. gruodžio 15 d. per Valstybės tarnybos departamento Atrankos į valstybės tarnybą modulio savitarną pareiškėjas gavo pranešimą, kad vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2, 3 ir 6 punktais, Aprašo 24 punktu bei siekiant ekonomiškumo ir efektyvumo principų įgyvendinimo, bus rengiami nauji Administracijos Žemės ūkio skyriaus nuostatai bei skyriaus darbuotojų pareigybių aprašymai, Įsakymu konkursas buvo atšauktas.

49.       Nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpiu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 9 dalis nustatė, jog priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato šis įstatymas, statutai, Diplomatinės tarnybos įstatymas ir Vyriausybės patvirtintas konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas. Pažymėtina, kad į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama konkurso būdu ar be konkurso (Valstybės tarnybos įstatymo 11 str.). Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas konkurso būdu tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Aprašas (Valstybės tarnybos įstatymo 10 str. 9 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3506-756/2017; kt.). Į karjeros valstybės tarnautojus valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose priima tų institucijų ir įstaigų vadovai (Valstybės tarnybos įstatymo 10 str. 1 d. 4 p.).

50.       Teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą – tai konstitucinė piliečio teisė, įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje. Ši teisė sietina inter alia (be kita ko) su Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą nėra absoliuti; valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą). Pažymėtina ir tai kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, karjeros ir tarnybinio bendradarbiavimo principais (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 1 d.), šių principų privalu laikytis ir organizuojant konkursus į valstybės tarnautojo pareigas.

51.       Vyriausybės patvirtintas Aprašas nustato konkurso į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarką. Aprašo 24 punkte buvo nustatyta, kad konkursą organizuojanti įstaiga konkursą, paskelbtą Aprašo 20 punkte nustatyta tvarka, motyvuotu sprendimu gali atšaukti ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki konkurso pradžios. Apie konkurso atšaukimą įstaiga nedelsdama praneša pretendentams, norintiems dalyvauti konkurse ir pateikusiems dokumentus konkursą organizuojančiai įstaigai, taip pat per Valstybės tarnybos valdymo informacinę sistemą Valstybės tarnybos departamentui. Apie konkurso atšaukimą paskelbiama Valstybės tarnybos departamento ir konkursą organizuojančios įstaigos interneto tinklalapiuose.

52.       Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai administraciniam aktui (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui.

53.       Nagrinėjamu atveju atsakovo Administracijos direktorius, vadovaudamasis Aprašo 24 punktu, atšaukė konkursą. Akivaizdu, kad Administracijos direktoriaus diskrecija atšaukti konkursą yra saistoma ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Pažymėtina, kad įgyvendinant diskrecijos teisę turi būti laikomasi įstatymuose įtvirtintų procedūrų, priimtas sprendimas neturi prieštarauti galiojantiems teisės aktams (įskaitant ir juose įtvirtintus principus). Taigi nagrinėjamu atveju turėjo būti išnagrinėta ir įvertinta, ar atsakovo Administracijos direktorius tinkamai įgyvendino diskrecijos teisę, atšaukdamas konkursą.

54.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išsiaiškinęs, kad savivaldybės administracijos vadovas gali atšaukti paskelbtą konkursą, nes valstybės ir savivaldybių įstaigos vykdo ne tik priėmimo į valstybės tarnybą funkciją, bet atlieka ir kitas funkcijas pagal savo kompetenciją, vykdo vidaus administravimą, t. y. veiklą, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas) (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 3 d.). Savivaldybės administracijos vykdomas funkcijas taip pat numato Vietos savivaldos įstatymas. Nustatymas, jog savivaldybės administracijos vadovas niekada negali priimti įsakymų, susijusių su pasiūlyta pareigybe asmenims, kai tam yra objektyvios ir svarbios aplinkybės (pvz., ekonominės, aplinkybės, susijusios su būtinais darbo organizavimo pasikeitimais, struktūriniais pertvarkymais, ar panašios aplinkybės), neproporcingai gali suvaržyti savivaldybės administracijos veiklą (žr., pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-79/2012).

55.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Administracijos vadovo (direktoriaus) vykdomas funkcijas, detaliai nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo normomis, sutinka su išvada, kad Administracijos direktorius turėjo diskrecijos teisę atšaukti konkursą ir šią diskrecijos teisę tinkamai įgyvendino. Byloje nustatyta, kad Įsakymas priimtas laikantis Aprašo 24 punkte nustatyto termino ir procedūros, Įsakyme buvo nurodyti konkurso atšaukimo motyvai, t. y. konkursas atšauktas dėl to, kad siekiant ekonomiškumo ir efektyvumo principų įgyvendinimo, buvo nutarta rengti naujus Administracijos Žemės ūkio skyriaus nuostatus bei skyriaus darbuotojų pareigybių aprašymus.

56.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino atsakovo Administracijos nurodytus motyvus dėl konkurso atšaukimo ir pateiktus įrodymus, dėl kurių buvo priimtas Įsakymas, iš jų ir Vidaus audito išvadą bei tuometinio Žemės ūkio skyriaus vedėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 ir 86 straipsnių nuostatas teismas privalo ištirti ir įvertinti ne tik pareiškėjo teikiamus įrodymus, bet ir atsakovo, atsikertančio į pareikštus reikalavimus, teikiamus įrodymus. Pareiškėjas teisingai nurodo, kad Vidaus audito išvada buvo surašyta 2017 m. gegužės 4 d., t. y. iki konkurso paskelbimo, tačiau nagrinėjamu atveju buvo reikšminga ir tai, kad ši išvada nebuvo įgyvendinta ir tai buvo nustatyta Žemės ūkio skyriaus vedėjo tarnybinio nusižengimo išvadoje, surašytoje 2017 m. lapkričio 17 d., kuria remiantis tuometiniam Žemės ūkio skyriaus vedėjui paskirta tarnybinė nuobauda. 

57.       Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatyta faktine aplinkybe, jog atsakovo Administracijos direktorius pagrįstai ir teisėtai priėmė Įsakymą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

58.       Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

59.       Pareiškėjas savo poziciją, kad konkursas negalėjo būti atšauktas, grindžia tuo, jog  Administracijos Žemės ūkio skyriui vadovas yra būtinas, vadovo pareigas eina A. T., kuri buvo paskirta į tas pareigas be konkurso. Šie pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad konkursas negalėjo būti atšauktas dėl atsakovo nurodytų Įsakyme aplinkybių, nes vadovo atliekamos funkcijos priklauso nuo skyriui pavestų funkcijų ir šio skyriaus darbuotojų vykdomų funkcijų.

60.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis ir dėl neskelbiamo naujo konkurso, tačiau atsižvelgiant į pareiškėjo skunde suformuluotus reikalavimus (iš jų į pagrindinį reikalavimą panaikinti Įsakymą), taip pat į pareiškėjo siekį, kad vėl būtų paskelbtas toks pat konkursas, kuris buvo paskelbtas 2017 m. spalio 10 d., darytina išvada, kad aplinkybės, dėl kurių atsakovas vėliau neskelbė naujo konkurso, ir susiklosčiusi situacija Žemės ūkio skyriuje po Įsakymo priėmimo nėra susijusios su pareiškėjo šioje byloje reiškiamais reikalavimais. Be to, nustatyta, jog konkursas buvo atšauktas pagrįstai ir teisėtai, o pareiškėjas nėra laimėjęs konkurso, t. y. nėra įgijęs teisės užimti Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigų, kurias eina kitas asmuo.

61.       Taip pat pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais konkurso paskelbimas bei jo atšaukimas yra siejamas su Prienų rajono politikų priešprieša, Savivaldybės vadovų nusistatymu prieš visus kandidatus, nurodytos aplinkybės apie D. Š. ir jo atleidimą iš skyriaus vedėjo pareigų, apie tai, kad aukščiausiems Savivaldybės politikams nepaklusnūs ir / ar nepalankūs Savivaldybėje dirbantys asmenys yra nusikalstamai persekiojami, dėl jų atliekami užsakomieji vidiniai tyrimai tam, kad jie būtų pašalinti iš pareigų, kt., nėra teisiškai reikšmingos šiai bylai išnagrinėti, nes pareiškėjui nėra pavesta ginti Prienų rajono politikų bei kitų asmenų, iš jų ir pateikusių dokumentus dalyvauti konkurse, teisių ir interesų.

62.       Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Suinteresuotumas pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo.

63.       ABTĮ 5

64.       Pažymėtina, kad subjektas, reikšdamas skundą viešajam interesui ginti, privalo pagrįsti minėtų sąlygų egzistavimą, t. y. kad jis patenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą administracinio proceso tvarka, sąrašą, ir kad tokios teisės įgyvendinimas (reikalaujant taikyti konkretų teisių gynimo būdą) yra priskirtas jo kompetencijai pagal įstatymą, skunde turi būti nurodoma konkreti įstatymo norma, suteikianti pareiškėjui teisę skundu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų teisių gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokio pobūdžio aplinkybių nenurodė, t. y. nepagrindė savo teisės ginti viešąjį interesą.

65.       Pareiškėjas konkurso atšaukimą sieja ir su Savivaldybės mero A. V. pasisakymu dėl Administracijos sprendimo atšaukti konkursą, kuris buvo nurodytas visuomenės informavimo priemonėje (http://kvirinta.lt/prienu-rajono-savivaldybes-administracijos-direktorius-atsauke-konkursa-zemes-ukio-skyrius-vedejo-pareigoms-uzimti/). Šiuo aspektu pažymėtina, kad šioje publikacijoje nurodyta apie tuos pačius Administracijos direktoriaus Įsakyme išsakytus motyvus, dėl kurių buvo atšauktas konkursas ir kurie yra išnagrinėti šioje byloje. Akcentuotina, kad konkursą atšaukė ne meras, meras nevadovauja Administracijai (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d. 1 p.). Byloje nėra pateikti įrodymai, kad dėl neteisėtų mero veiksmų buvo atšauktas konkursas.

66.       Pažymėtina, kad pareiškėjo akcentuojamoje publikacijoje tik nurodyta, jog meras palaikė Administracijos sprendimą ir pasakė, jog tarp visų kandidatų buvo tik vienas žemės ūkio specialistas ir tas jau vadovavo skyriui. Publikacijoje pateiktas mero Įsakymo vertinimas jau po Įsakymo priėmimo. Byloje nepateikti įrodymai, kad Konkursas buvo atšauktas dėl to, jog tarp kandidatų nebuvo kompetentingų specialistų, kad pareiškėjas nebuvo tinkamas kandidatas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų jo kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, nes konkursas atšauktas ne dėl to, kad pareiškėjas neturėjo tinkamos kvalifikacijos dalyvauti konkurse.

67.       Pareiškėjo nurodomos publikacijos apeliacinio skundo 13.6 punkte ir pareiškėjo išreikšta nuomonė apie susidariusią situaciją Prienų savivaldybėje, apie santykius tarp politikų nepagrindžia pareiškėjo teiginių, kad priimant Įsakymą yra akivaizdžiai pažeisti valstybės tarnybos principai, kad Įsakymas priimtas dėl to, kad Prienų rajono savivaldybės vadovai buvo nusistatę prieš pareiškėją. Pareiškėjas nurodo apie galimą valstybės tarnybos pareigų pirkimą ir pardavimą bei prekybą poveikiu, oficialaus dokumento suklastojimo, tačiau nenurodo jokių konkrečių duomenų, kad priimant Įsakymą buvo perkamos ir parduodamos valstybės pareigos, prekiaujama poveikiu, klastojami dokumentai.

68.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo Chartijos nuostatas, apie tai, kad Europos Sąjungos viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu valstybes nares įpareigoja ne tik taikyti Europos Sąjungos teisę, bet ir ją taikyti teisingai, nurodo SESV nuostatas, bendruosius teisės principus (nediskriminavimo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principus, principus, taikomus proceso srityje (kiekviena iš proceso šalių turi teisę į teisingą teismą, Bendrijos teisės viršenybės principą), gausiai cituoja ESTT praktiką, tačiau argumentų, grindžiamų minėtų teisės aktų normomis, principais ir ESTT praktika, nesusieja su šioje byloje pareikštais skundo reikalavimais ir nagrinėjamu individualiu ginču bei prašymais kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ESTT tam, kad būtų teisingai išspręsta byla dėl pareiškėjo inicijuoto ginčo.

69.       Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 9 dalies, Aprašo 24 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto (apeliaciniame skunde nurodomas 1 straipsnis), 20 straipsnio 1 dalies galimo prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 150 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams.

70.       Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, jog valdžios galias riboja Konstitucija (2 d.); valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (3 d.). Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymą, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, o 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Konstitucijos 150 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi yra: 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“; 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“; 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“; 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“.

71.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama minėtą prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

72.       Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

73.       Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

74.       Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

75.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 9 dalies, Aprašo 24 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai ir konstituciniams principams, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla pagal pareiškėjo šioje byloje pareikštus reikalavimus būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo ir Vyriausybės nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai. 

76.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl minėtų teisės aktų nuostatų, įtvirtinančių Administracijos direktoriaus teisę atšaukti konkursą, Administracijos direktoriaus, mero funkcijas, neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.  

77.       Akcentuotina, kad byloje nenustatyta, jog atšaukiant konkursą buvo pažeista pareiškėjo nuosavybės teisė ar teisė stoti į valstybės tarnybą, teisė laisvai pasirinkti darbą, turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Pareiškėjo dokumentų pateikimas ir jo siekis dalyvauti konkurse nesudarė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį pradėti eiti pareigas, gauti darbo užmokestį, nes tam, kad pareiškėjas galėtų pradėti eiti pareigas ir gauti darbo užmokestį, kurį nurodo savo procesiniuose dokumentuose ir prašo jam atlyginti, tik laimėjęs konkursą.

78.       Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

79.       Piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais (Konstitucinio Teismo 2008 m sausio 22 d. nutarimas).

80.       Pareiškėjas nėra nurodęs jokių aplinkybių ir pateikęs įrodymų, kuriuos įvertinus būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas priimant Įsakymą, kuriuo atšauktas konkursas, buvo diskriminuojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kad jo nurodomi teisės aktai, dėl kurių atitikimo Konstitucijai, prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, diskriminuoja pareiškėją.  

81.       Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (2009 m. gruodžio 11 d., 2014 m. vasario 14 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; jų neužtikrinus, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (2003 m. kovo 4 d., 2016 m. birželio 20 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai).

82.       Iš pareiškėjo nurodomų argumentų galima daryti išvadą, jog proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai, teisė į nuosavybę buvo pažeisti tuo, kad pareiškėjui buvo užkirstas kelias stoti į valstybės tarnybą, pradėti dirbti ir gauti už tai darbo užmokestį, kuris yra jo nuosavybė. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užkirstas kelias dalyvauti konkurse, o ne stoti į valstybės tarnybą ir pradėti dirbti, ir tai buvo padaryta dėl to, kad būtų pasiekti teisėti tikslai.

83.       Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 9 dalies, Aprašo 24 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio (apeliaciniame skunde nurodomas 1 straipsnis) 3 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 1 dalies galimo prieštaravimo Chartijos 17 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 1 daliai, 41 straipsniui, Europos Sąjungos sutarties 2 straipsniui, 4 straipsnio 1 daliai, 6 straipsnio 1, 2, ir 3 dalims, 19 straipsnio 1 ir 3 dalims, SESV 1 straipsnio 2 daliai, 8 straipsniui, 10 straipsniui, 20 straipsnio 1 daliai ir kt.

84.       Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-5/2014).

85.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, jokios būtinybės kreiptis į ESTT nėra. Kaip minėta, pareiškėjas prašymo nėra susiejęs su šioje byloje nagrinėjamomis teisiškai reikšmingomis ginčo aplinkybėmis, nėra nurodęs jokių teisinių argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 9 dalies, Aprašo 24 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 1 dalies atitikimu Chartijos, Europos Sąjungos sutarties bei SESV nuostatoms.

86.       Chartijos 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į nuosavybę, kuri yra įtvirtinta ir Konstitucijos 23 straipsnyje. Chartijos 21 straipsnyje yra įtvirtintas diskriminacijos uždraudimas (Konstitucijos 29 straipsnis). Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą, t. y. kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, jog Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką; turi teisę į tai, kad Sąjunga pagal valstybės narėms bendrus teisės principus atlygintų jam žalą, kurią atlikdami savo pareigas padarė Sąjungos institucijos ar jų tarnautojai; kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Sąjungos institucijas viena iš kalbų, kuria surašytos Sutartys, ir jam turi būti atsakyta ta pačia kalba. Nacionalinėje teisėje gero administravimo principas yra įtvirtintas Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, Viešojo administravimo įstatyme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad viešojo administravimo subjektas saistomas inter alia (be kita ko) gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės ir savivaldybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013; kt.).

87.       Įvertinus šioje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, ginčą reglamentuojančias ir taikytinas nacionalinės teisės normas, nagrinėjamoje byloje nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

88.       Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomi principai, taikomi proceso srityje, kiti bendrieji teisės principai yra įtvirtinti nacionalinėje teisėje ir jie taikomi. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į teisingą teismą, o pagal bylos duomenis pareiškėjo skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas, pareiškėjui sudarytos galimybės išreikšti savo nuomonę, pateikti įrodymus, jam buvo pateikti sprendimo motyvai, dėl kurių netenkinti skundo reikalavimai. Tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimai nebuvo patenkinti, nereiškia, kad buvo pažeista teisė į teisingą teismą.

89.       Pareiškėjas byloje akcentavo, kad jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, kad jis į valstybės tarnybą negalėjo stoti dėl valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų, jis buvo apkaltintas nekompetencija, žinių trūkumu.

90.       Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje.

91.       CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

92.       CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Netiesioginė žala (nuostoliai) teisės doktrinoje apibrėžiama kaip dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų.

93.       Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

94.       CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

95.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad žalos atlyginimas yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų (CK 1.138 str. 6 p.). Tai – civilinės teisės institutas, ir – pagal bendrąją taisyklę – ginčai dėl žalos atlyginimo yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Išimtis iš šios bendrosios taisyklės yra tuomet, kai žala yra padaroma viešojo administravimo subjektų veikimu (neveikimu) viešojo administravimo srityje, t. y. kuomet ginčo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos.

96.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog Administracijos direktorius Įsakymu atšaukdamas konkursą nepadarė pareiškėjui turtinės žalos, o konkurso atšaukimas nėra neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas nurodo, kad patyrė turtinę žalą. Nesant Administracijos direktoriaus neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti, kad Savivaldybė pareiškėjui turi atlyginti jam jo patirtą turtinę žalą pagal CK 6.271 straipsnį. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė turtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta jo nurodomu būdu mokant vidutinį pareiginį darbo užmokestį už darbą, kurio jis neatliko. Pareiškėjas nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas dėl konkurso atšaukimo patyrė turtinę žalą ir dėl to, kad prarado du svarbius neapmokamus mėnesius, per kuriuos rengėsi konkursui, neteko galimybės per tą laikotarpį užimti kitų pareigų.

97.       Pareiškėjas šioje byloje reikalauja, kad Savivaldybė atlygintų jam ir neturtinę žalą, kuri jam padaryta internete paskelbtoje publikacijoje nurodant Savivaldybės mero A. V. žodžius, kuriais jis įvertino konkurso atšaukimą. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad meras atliko viešojo administravimo veiksmus, todėl nebuvo jokio pagrindo vadovaujantis CK 6.271 straipsniu nagrinėti mero veiksmų ir vertinti, ar dėl mero nurodytų žodžių publikacijoje pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kurią turėtų atlyginti Savivaldybė pagal CK 6.271 straipsnį.

98.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam neturtinė žala iš Savivaldybės turėtų būti priteista dėl patirto pažeminimo, patyčių, reputacijos sumenkinimo, viešo pažeminimo viešame leidinyje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš pareiškėjo nurodomų aplinkybių galima spręsti, jog pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo nurodomoje publikacijoje visuomenės informavimo priemonė paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją ir pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą. Taip pat pažymėtina, kad jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų (CK 2.24 str. 2 d.). Taip pat asmuo turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta žala (CK 2.24 str. 1 d.). Ginčus dėl asmens garbės ir orumo pažeidimo nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2311-1062/2018).

99.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

100.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavęs prašymą sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją bylai išnagrinėti dėl bylos sudėtingumo, nurodo bendro pobūdžio aplinkybes dėl konkursų atšaukimų, t. y. kad konkursai atšaukiami, nukeliami, atidedami, todėl būtų neišvengiamai tikslinga, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformuotų konkursų pagal Aprašo 24 punktą atšaukimo galimumo ir neišvengiamumo kriterijus, pasisakytų dėl žalos, dalyvavusiems konkurse asmenims, atlyginimo ir / ar kompensavimo kriterijų. Pažymėtina, kad šiai bylai nagrinėti buvo sudaryta trijų teisėjų kolegija.

101.        Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacine tvarka šią bylą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, jog atsižvelgiant į šioje nagrinėjamo ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas byla yra tokio sudėtingumo, kad turėtų būti siūloma teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją (ABTĮ 43 str. 2 p.).

102.        Pareiškėjas taip pat yra pareiškęs reikalavimą priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Kadangi procesinis sprendimas yra priimtas ne pareiškėjo naudai, t. y. pareiškėjas nėra įgijęs teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl šis reikalavimas netenkintinas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

nutaria:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                   Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė