Civilinė byla Nr. 3K-3-76/2011

                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.2.1; 35.5 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 28 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio spaustuvė“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Via Nota“ ir V. J. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

n u s t a t ė :

 

 

I.                    Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens atsakomybės pagal savo prievoles pagrindus (CK 2.50 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Ginčo šalys 2007m. spalio 23 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atspausdinti poligrafijos gaminius, o atsakovas – juos priimti ir apmokėti sutartą kainą. Ieškovas pateikė atsakovui užsakytus gaminius, buvo išrašytos PVM sąskaitos–faktūros, tačiau jos nebuvo apmokėtos. Atsakovas už atliktus darbus liko skolingas 58 824,43 Lt, taip pat 0,2 procento dydžio delspinigių (14 556,36 Lt).  Kadangi UAB „Via Nota“ yra nemoki, tai atsakovas V. J., kaip vienintelis bendrovės savininkas ir akcininkas, privalėjo atsakyti subsidiariai, nes jis laiku nesiėmė veiksmų, kad nebūtų sudaryti nuostolingi sandoriai. Ieškovas prašė teismo priteisti subsidiariai iš atsakovų 59 824,43 Lt skolos, 14 556,36 Lt delspinigių, šešių procentų dydžio metinių palūkanų.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Via Nota“ 59 824,43 Lt skolos, 3639,09 Lt delspinigių, šešių procentų dydžio metinių palūkanų, ieškinį atsakovui V. J. atmetė. Teismas nurodė, kad taikant CK 2.50 straipsnio 3 dalį, turi būti nustatyta juridinio asmens negalimumas įvykdyti savo prievolių, negalėjimo įvykdyti prievolės ir juridinio asmens dalyvio veiksmų priežastinis ryšys, negalėjimą įvykdyti prievolės lėmusių veiksmų nesąžiningumas. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsakovas  V. J. buvo vienintelis bendrovės akcininkas, taigi jis turėjo didelę įtaką priimant bendrovės sprendimus, tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog šis atsakovas tyčiniais veiksmais taip pablogino bendrovės turtinę padėtį, kad ji tapo nemokia. Teismo teigimu, vien tik bendrovės sunki finansinė padėtis neįrodė bendrovės savininko (akcininko) kaltės. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo V. J. veiksmų ir UAB „Via Nota” nemokumo, nenuginčijo bendrovės savininko sąžiningumo prezumpcijos.

Panevėžio  apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. liepos 23 d. nutartimi jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovui V. J., ir dėl šios dalies priėmė naują  sprendimą – priteisė subsidiariai iš abiejų atsakovų 59 824,43 Lt skolos, 3639,09 Lt delspinigių, šešių procentų dydžio metinių palūkanų. Kolegija, įvertinusi atsakovo UAB „Via Nota“ finansinę būklę, nustatė, kad UAB „Via Nota“ jau 2008 metais turėjo labai didelių finansinių sunkumų ir bendrovės vieninteliam akcininkui ir direktoriui atsakovui V. J. buvo pareiga pagal Akcinių bendrovių ir Įmonių bankroto įstatymus mažinti įstatinį kapitalą, pertvarkyti juridinį asmenį arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau jis toliau vykdė ūkinę–komercinę veiklą, taip padarydamas nuostolių ieškovui, t. y. elgėsi nesąžiningai. Dėl to kolegija pripažino juridinio asmens dalyvio veiksmus nesąžiningais ir pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį taikė subsidiariosios atsakovų atsakomybės institutą.

 

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu atsakovas V. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.              Dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal savo prievoles. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią turi būti nustatyti juridinio asmens dalyvio nesąžiningi veiksmai, norint taikyti subsidiariąją juridinio asmens ir jo dalyvio civilinę atsakomybę, t. y. sprendžiant juridinio asmens dalyvio atsakomybę reikia įvertinti aplinkybę, ar jis turėjo realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai, ar žinojo ir turėjo žinoti, jog jo elgesys neigiamai paveiks juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, nutraukus ginčo šalių sutartį, kasatorius bendradarbiavo su ieškovu, prašė atidėti skolos mokėjimą arba išdėstyti mokėjimą dalimis, įnešė savo asmenines lėšas į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą, todėl teismai nepagrįstai pripažino, jog kasatorius elgėsi nesąžiningai dėl ieškovo. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad skola nebuvo sumokėta pagal 31 PVM sąskaitą–faktūrą, todėl ieškovas, būdamas atidus ir rūpestingas verslininkas, pastebėjęs mokėjimo sutrikimus, turėjo anksčiau nutraukti ginčo sutartį, tačiau to nepadarė. Dėl to kaltės dėl skolos atsiradimo dalis teko ir ieškovui.

2.              Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Byloje nebuvo įrodymų, kad dėl tyčinių kasatoriaus veiksmų pablogėjo bendrovės padėtis ir ji tapo nemoki, t. y. sunki bendrovės finansinė padėtis savaime nepatvirtino, jog dėl to buvo kaltas kasatorius.

3.              Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad abu atsakovai yra subsidiariai atsakingi ieškovui, pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų, t. y. kasatoriaus sutuoktinės, nes bendrovės akcijos buvo įgytos santuokos metu.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo jo netenkinti, palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad iš byloje esančių duomenų matyti nesąžiningas kasatoriaus elgesys dėl ieškovo, be to, pats kasatorius patvirtino pradžioje vedęs derybas su ieškovu dėl skolos mokėjimo išdėstymo, t. y. pripažino, jog buvo kaltas dėl skolos susidarymo. Nors kasatorius teigia įnešęs pinigų į bendrovės sąskaitą atsiskaitymams padengti, tačiau pagal Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnį reikalaujama didinti įstatinį kapitalą, todėl kasatoriaus įnešti pinigai turėjo būti įforminti kaip įstatinio kapitalo didinimas, tačiau to nebuvo padaryta. Kasatoriaus argumentai dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo nepagrįsti, nes pats kasatorius bylos nagrinėjimo procese nepateikė duomenų, kad akcijas įsigijo santuokos metu, jis buvo nurodytas kaip vienintelis bendrovės akcijų savininkas. Dėl to kasatorius, pateikdamas šį argumentą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal savo prievoles

Užtikrinti veiksmingą bendrovės kreditorių teisių apsaugą skatina tiek teisiniai, tiek ekonominiai motyvai, kurie tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Teisiniai motyvai visų pirma susiję su bendruoju poreikiu saugoti ir užtikrinti civilines subjektines teises, nes vienas iš pagrindinių civilinės teisės principų yra civilinių teisių realumas ir jų užtikrinimas. Ekonominiu požiūriu kreditoriaus reikalavimo teisių apsaugos veiksmingumas lemia civilinės apyvartos dinamiką: kuo stipresnė reikalavimo teisių apsauga, tuo civilinė apyvarta gali būti intensyvesnė, ir priešingai. Kitas, jau specifinis kreditorių teisių apsaugos poreikis siejamas su bendrovės, kaip prievolės santykio subjekto, ypatumais. Įmonė (juridinis asmuo) ūkinėje komercinėje veikloje dalyvauja per savo valdymo organus, kuriuos sudaro fiziniai asmenys. Įmonė negali gyvuoti be savo valdymo organų, kuriuos sudaro vienas ar keli fiziniai asmenys, paskirti įmonės valdymo organais (CK 2.82 straipsnio 1 dalis). Taigi, juridinio asmens vardu veikia fiziniai asmenys, kurie gali elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu.

Bendrovės kreditorių teisėms apsaugoti egzistuoja nemažai teisinių priemonių. Vienos jų pagal savo pobūdį yra bendrosios ir tinkamos bet kokių (ne tik bendrovės) kreditorių apsaugai: reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pakeisti sutartį, sandorio pripažinimas negaliojančiu, civilinė atsakomybė ir kt. Kitos priemonės pritaikytos bendrovių prievoliniams įsipareigojimams užtikrinti bei kitos šalies apsaugai: fiduciarinių pareigų institutas, direktorių nušalinimas, įstatinio kapitalo institutas ir pan. Šioje byloje kasatorius kelia vienos iš įstatyminių kreditorių teisių apsaugos priemonių – juridinio asmens dalyvio (vienintelio akcininko), kuris yra ir juridinio asmens vadovas, atsakomybės kreditoriams taikymo klausimą.

Taigi, nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai juridinio asmens dalyvis yra ir įmonės valdymo organas (direktorius). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario priimtų sprendimų vertinimas yra skirtingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009). Juridinio asmens dalyvių susirinkimas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina per valdymo organus. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Tuo tarpu juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 straipsnis) interesai ne visada gali sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis. Tuo atveju, kai juridinio asmens dalyvis yra ir juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo interesų skirtumas labai sumažėja. Tokiu atveju ieškovas sprendžia, koks atsakomybės kilimo pagrindas taikytinas, ir tai jis gali išreikšti ieškinyje nurodydamas savo reikalavimų pagrindą.

CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, taip pat nustatyta išimtis, kai juridinis asmuo ar jo dalyvis gali atsakyti vienas už kito prievoles, kai tai nustatyta įstatymuose ar juridinio asmens steigimo dokumentuose. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

Pagal bendrąją taisyklę civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik teismui nustačius neteisėtus atsakovo veiksmus. Siekiant nustatyti, ar asmuo elgėsi teisėtai, būtina konstatuoti, kam ir kokias pareigas šis asmuo turėjo, t. y. atsakomybės subjektas yra asmuo, padaręs žalą dėl tam tikrų pareigų pažeidimo. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo pripažįstamas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumo principo turinio CK neatskleidžia, tačiau šio principo turinys išaiškintas kasacinio teismo praktikoje. Sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens vidinę būklę konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamą subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. UAB „Vakarų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-44/2011).  Būtent juridinio asmens dalyviui atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsiranda dėl nesąžiningų jo veiksmų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvių atsakomybę, pažymėta, kad pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė kreditoriams gali būti konstatuota nustačius šias atsakomybės sąlygas: nesąžiningus veiksmus, kreditoriams padarytą žalą ir priežastinį ryšį, t. y. aplinkybes, patvirtinančias, kad juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių tretiesiems asmenims ir šis negalėjimas yra atsiradęs būtent dėl jo dalyvio nesąžiningų veiksmų. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui; nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo; tokiu atveju pakanka konstatuoti, jog sandoris nesąžiningas, neanalizuojant sandorio teisėtumo klausimo; nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę. CK 2.50 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti juridinio asmens dalyvio nesąžiningumą ir juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriams. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies normą ši prievolė atsiranda savarankišku įstatyminiu pagrindu – dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, be to, tarp šių veiksmų ir įmonės negalėjimo įvykdyti prievoles kreditoriams turi būti konstatuotas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alaja“ ir ko“ v. K. A., V. A.,  bylos Nr. 3K-3-509/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius buvo juridinio asmens dalyvis ir vienasmenis jo valdymo organas (vienintelis bendrovės akcininkas ir jos vadovas). Būdamas vienintelis bendrovės akcininkas ir bendrovės vadovas, kasatorius iš esmės buvo vienintelis bendrovės valios reiškėjas tiek valdant įmonę, tiek išoriniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis, turėjęs teisę priimti visus sprendimus bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo, bendrovės reorganizavimo, pertvarkymo ar likvidavimo klausimais (Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnis).  Tai reiškia, kad kasatorius buvo ne tik vienintelis asmuo, priiminėjęs sprendimus bendrovės vardu, bet ir šių sprendimų vykdytojas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė šiai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir konstatavo, kad sutarties su ieškovu galiojimo laikotarpiu bendrovė dirbo nuostolingai, turėjo labai didelių finansinių sunkumų, tačiau kasatorius, būdamas bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas, nepriėmė jokių sprendimų, kurie darytų įtaką bendrovės mokumui ir užkirstų kelią dar didesnių nuostolių susidarymui. Įmonė toliau vykdė ūkinę–komercinę veiklą, užsakinėjo ieškovo poligrafinius gaminius, gaminamus ir teikiamus kasatoriaus įmonei. Teismas konstatavo, kad kasatorius, žinodamas bendrovės kritinę finansinę padėtį ir jos nemokumą, suprato, jog neturės galimybių atsiskaityti su ieškovu už perduotą produkciją, tačiau nepriėmė jokių sprendimų situacijai įmonėje sureguliuoti, todėl atsakovo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra pakankamos padaryti išvadą, jog kasatoriaus, kaip vienintelio bendrovės akcininko, elgesys neatitiko sąžiningumo kriterijų, nes jis, būdamas vienintelis bendrovės valios reiškėjas, turėjo lemiamą įtaką juridiniame asmenyje bei plačius įgaliojimus ir realias galimybes elgtis taip, kad nesukeltų papildomų nuostolių ieškovui (tartis dėl sutarties sąlygų pakeitimo, informuoti ieškovą apie susiklosčiusią finansinę padėtį, nutraukti sutartį, kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, spręsti klausimą dėl juridinio asmens pertvarkymo ir pan.), tačiau jokių veiksmų neatliko. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvio atsakomybę pagal prievoles, kasacinio skundo argumentai šio teismo išvadų nepaneigia.

 

 

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto

Kasaciniame skunde keliami proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo pripažinimo tuo atveju, kai teismo sprendimu nusprendžiama dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatyme nurodytais padariniais, t. y. teismo sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktikoje taip pat atskleistas įstatymo sąvokos „teismas nusprendė“ turinys, t. y. nusprendimas suvokiamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M., O. D. M., bylos Nr. 3K-3-103/2010; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. L. v. E. L., bylos Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ ,,Du broliai“ v. UAB ,,Baltic Express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendrija ,,Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2008; 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-462/2008; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M., O. D. M., bylos Nr. 3K-3-103/2010; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB ,,Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; kt.).

Nagrinėjamoje byloje kasatorius kelia klausimą, kad teismas, darydamas išvadą, jog abu atsakovai (bendrovė ir juridinio asmens dalyvis) yra subsidiariai atsakingi ieškovui, pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų, t. y. kasatoriaus sutuoktinės, nes bendrovės akcijos buvo įgytos santuokos metu. Iš ieškinio bei sprendimo turinio matyti, kad byloje buvo keltas klausimas dėl kasatoriaus, kaip juridinio asmens dalyvio, atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles. Juridinio asmens dalyvio samprata pateikta CK 2.45 straipsnyje. Juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu.

Nagrinėjamu atveju kasatoriaus, kaip juridinio asmens dalyvio, statusas siejamas su jo buvimu vieninteliu bendrovės akcininku. Akcininkas yra bendrovės bendraturtis, t. y. fizinis arba juridinis asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso tam tikras bendrovės akcijų skaičius, suteikiantis jam įstatymuose ir bendrovės įstatuose įtvirtintas turtines ir neturtines teises bei nustatantis pareigas. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos gali būti nematerialiosios arba materialiosios (Akcinių bendrovių 40 straipsnio 8 dalis). Nematerialiosios akcijos savininkas (akcininkas) yra asmuo, kurio vardu atidaryta asmeninė vertybinių popierių sąskaita, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1041 patvirtintų Uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų – nematerialiųjų akcijų savininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymo ir materialiųjų akcijų savininkų registravimo uždarosiose akcinėse bendrovėse taisyklių (toliau – Taisyklės) 3 punkte nustatyta, kad akcijų apskaitos tvarkytojas privalo atidaryti asmenines vertybinių popierių sąskaitas kiekvienam akcininkui, įsigijusiam bendrovės, kuri yra išleidusi nematerialiąsias akcijas, nematerialiųjų akcijų, ir jų turimas akcijas apskaityti šiose vertybinių popierių sąskaitose (Taisyklių 1 priedas). Taigi yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį akcininku yra laikomas tas asmuo, kuris yra įgijęs bendrovės akcijas ir šis įgijimas yra įformintas nustatyta tvarka. Kasatoriaus byloje pateikti duomenys patvirtina, kad jis yra vienintelis bendrovės akcininkas. Akcininko sutuoktinis neturi akcininko teisių, o gali turėti tik teisę į akcijas, kaip į turtą, jeigu jos įgytos santuokos metu (CK 1.97, 1.101,  straipsniai). Tokiu atveju sutuoktiniui yra garantuojama teisė į įmonę kaip į turtą bei iš jos gaunamas pajamas, tačiau neperkeliamos tikrojo ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio (akcininko) pareigos. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis bei darydamas išvadas, nesprendė dėl kasatoriaus sutuoktinės teisių ir pareigų pasikeitimo, nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos jos teisinei padėčiai, nes sprendė tik dėl kasatoriaus, kaip vienintelio bendrovės akcininko, teisių ir pareigų prieš kreditorių. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nebuvo objektyvaus pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktos dalyvauti byloje kasatoriaus sutuoktinės teisių, pareigų ar teisinio statuso (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

 

 

 Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo

Nagrinėjamoje byloje atsiliepimą į atsakovo kasacinį skundą surašęs ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šio byloje dalyvaujančio asmens prašymas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 50,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

 

Dėl atidėto žyminio mokesčio priteisimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 84 straipsnis). Kasaciniam teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus nutartį, atsakovas įpareigotinas sumokėti 1904 Lt žyminio mokesčio (CPK  93straipsnis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 92 ir 93 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 50,70 Lt (penkiasdešimt litų 70 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti atsakovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 1904 (vieną tūkstantį devynis šimtus keturis) Lt žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

 

                                                                                                            Gintaras Kryževičius

 

 

 

Sigita Rudėnaitė