Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-45/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.2.1.;
1.1.4.5.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.2.; 2.6.4.; 3.1.5.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų
kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Aldonos Rakauskienės,
Antano Klimavičiaus, Viktoro Aiduko, Prano Kuconio, Egidijaus Bieliūno ir
pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei D.
Skorupskaitei–Lisauskienei,
gynėjams advokatams I.
Ivanovienei, J. Skruzdžiui, D. Zagreckui,
nuteistiesiems P.
Š. , L. M. (B.),
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. Š. ir L. M. (B.) kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 4 d.
nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d.
nuosprendis dėl P. Š. ir L. M. (B.) pakeistas.
P.
Š. nusikalstama veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso (toliau – ir BK) 213 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 10 d.
redakcija) į 213 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) ir jam
paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams septyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę
subendrinus apėmimo būdu su bausme, jam paskirta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d.
nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, galutinė subendrinta bausmė P. Š. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams
septyniems mėnesiams. Į P. Š. bausmės laiką įskaitytas jo
laikino sulaikymo laikas nuo 2002 m. rugpjūčio 26 d. iki 2002 m. rugpjūčio 28
d. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl
amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ (toliau
– ir įstatymas „Dėl amnestijos“) 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, P. Š. neatliktos bausmės dalis sumažinta vienu ketvirtadaliu.
L.
M. (B.) nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 213 straipsnio
1 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) į 213 straipsnio 2 dalį
(2003 m. balandžio 10 d. redakcija) ir jai paskirtas laisvės atėmimas
ketveriems metams. Į L. M. (B.) bausmės laiką įskaitytas jos laikino sulaikymo
ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2002 m. rugpjūčio 23 d. iki 2002 m. spalio 9
d. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos“ 4 straipsnio 1
dalies 1 punktą, L. M. (B.) neatliktos bausmės dalis
sumažinta vienu trečdaliu.
P.
Š. ir L. M. (B.) atsakomybę sunkinančia aplinkybe
pripažinta tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota grupe.
Kita Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalis dėl
P. Š. ir L. M. (B.) palikta
nepakeista.
Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir
nuteisti:
P.
Š., perkvalifikavus jo nusikalstamas veikas iš BK 25 straipsnio
3 dalies, 213 straipsnio 2 dalies, pagal BK 213 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio
10 d. redakcija) 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda, iš BK 25 straipsnio 3 dalies,
300 straipsnio 1 dalies, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 8 MGL (1000 Lt)
dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šias bausmes iš dalies
sudėjus, galutinė subendrinta bausmė P. Š. paskirta 62 MGL
(7750 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66
straipsniu, į P. Š. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo
laikino sulaikymo laikas nuo 2002 m. rugpjūčio 26 d. iki
2002 m. rugpjūčio 28 d., šį laikino sulaikymo laiką prilyginant 4 MGL dydžio
baudai (1:2).
L.
M. (B.), perkvalifikavus jos nusikalstamą veiką iš BK 25 straipsnio
3 dalies, 213 straipsnio 2 dalies, pagal BK 213 straipsnio 1 dalį 60 MGL
(7500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu,
į L. M. (B.) paskirtos bausmės laiką įskaitytas jos laikino
sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2002 m. rugpjūčio 23 d.
iki 2002 m. spalio 9 d., šį laiką prilyginant 96 MGL dydžio baudai (1:2) ir
laikant L. M. (B.) atlikusia bausmę.
Pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir I. M., T. P.
išteisintas, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios
kasacinius skundus atmesti, nuteistojo P. Š. ir jo gynėjos,
prašiusių jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios L. M. (B.) ir jos
gynėjų, prašiusių jos kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu P. Š. nuteistas
už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis
procesas nutrauktas jam mirus (toliau – ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas
nutrauktas), kaip bendravykdytojas, 2002 metų balandžio–birželio mėnesiais, pasinaudodamas
V. V. kompiuteriu, Vilniuje, V. Grybo g. 39–524,
savo rašaliniu spausdintuvu HP DESKJET 940c
Nr. C6431 atspausdino šešiasdešimt vieną netikrą 100 Lt nominalo banknotą, dvidešimt
iš jų – be bendrininko žinios, 2002 metų birželio–liepos mėnesiais, Vilniuje, Keramikų
g. 5–6, pasinaudodamas V. B. kompiuteriu, savo rašaliniu
spausdintuvu HP DESKJET 940c Nr. C6431 atspausdino dešimt netikrų 100 Lt
nominalo banknotų, o 2002 m. rugpjūčio 3–20 d., veikdamas bendrininkų grupe su
asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, bei L. M. (B.)
kaip bendravykdytojas (duomenys neskelbtini), kur gyveno L. M.
(B.) ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, pasinaudodamas L. M.
(B.) tėvo kompiuteriu „Infor Technika“ Nr. 1437-02, įdiegęs kompiuterinę
programą PHOTOSHOP 6.0., savo rašaliniu spausdintuvu HP DESKJET 940c Nr. C6431
atspausdino dvidešimt devynis netikrus 100 Lt nominalo banknotus ir imitavo
vandens ženklą, apsauginį siūlelį, mikroperforaciją. P. Š. Vilniuje,
V. Grybo g. 39–524, pagamintą keturiasdešimt vieną netikrą 100 Lt nominalo
banknotą perdavė realizuoti asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, o
likusius dvidešimt netikrų 100 Lt nominalo banknotų laikė Vilniuje, V. Grybo
39–524, kol 2002 metų gegužės–birželio mėnesiais juos per du kartus Vilniuje, V.
Grybo g. 39–524, realizavo T. P. skolon, skaičiuojant po 20 Lt už banknotą. P. Š. Vilniuje, Keramikų g. 5–6, pagamintus pinigus laikė
savo piniginėje, o po to atidavė realizuoti asmeniui, kuriam baudžiamasis
procesas nutrauktas, taip pat šiam asmeniui paliko realizuoti ir (duomenys
neskelbtini), pagamintus pinigus.
Be to, P. Š. 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu nuteistas ir už tai,
kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas
nutrauktas, kaip bendravykdytojas, maždaug 2002 m. rugpjūčio 3–15 d., šiam
asmeniui paprašius, duodant patarimus bei sudarius sąlygas, pasinaudodamas L. M. (B.) tėvo kompiuteriu „Infor Technika“ Nr. 1437-02 ir
kompiuterine programa PHOTOSHOP 6.0., savo rašaliniu spausdintuvu HP DESKJET
940c Nr. C6431 (duomenys neskelbtini), asmeniui, kuriam baudžiamasis
procesas nutrauktas, pagamino netikrą dokumentą – policijos pareigūno
pažymėjimą ir įrašė į jį melagingą tekstą: pažymėjimo numerį LP Nr.
001632, vyr. inspektoriaus V. L. duomenis ir įklijavo asmens,
kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, jam pateiktą fotonuotrauką. Pažymėjimą
jis atidavė asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas. Ši pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Tuo pačiu
nuosprendžiu L. M. (B.) nuteista už tai, kad 2002 m.
rugpjūčio 3–20 d., veikdama grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas
nutrauktas, bei P. Š., kaip bendravykdytoja, savo namuose (duomenys
neskelbtini), pagamino netikrus pinigus – dvidešimt devynis 100 Lt nominalo
banknotus, t. y. P. Š., pasinaudojus L.
M. (B.) tėvo kompiuteriu „Infor Technika“ Nr. 1437-02 ir savo rašaliniu
spausdintuvu HP DESKJET 940c Nr. C6431 (duomenys neskelbtini), atspausdinus
dvidešimt devynis 100 Lt nominalo banknotus, L. M. (B.) bei
asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, imitavo mikroperforaciją bei apipurškė
banknotus laku. Šiuos dvidešimt devynis netikrus banknotus, kuriuos P. Š. paliko realizuoti, L. M. (B.) ir
asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, nuo jų pagaminimo 2002 metų
rugpjūčio mėnesio iki 2002 m. rugpjūčio 22 d. laikė (duomenys
neskelbtini). Be to, ji, veikdama bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam
baudžiamasis procesas nutrauktas, kaip bendravykdytoja, 2002 m. rugpjūčio 1–18 d.
Vilniuje, Laisvės pr. 125 prie pasažo „Pas Juozapą“ asmens, kuriam baudžiamasis
procesas nutrauktas, jai įduotus parduoti devyniolika netikrų 100 Lt banknotų
per tris kartus pardavė I. M. po 20 Lt už vieną banknotą.
Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegija 2006 m. spalio 4 d.
nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas L. M. (B.) veiką pagal BK 213 straipsnio 1 dalį nepagrįstai
netikrų pinigų kokybę siejo su kvalifikuojančio požymio „didelio kiekio“
nustatymu ir vadovavosi BK XXVIII skyriaus („Nusikaltimai ir baudžiamieji
nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“) 190
straipsnyje pateikta „didelės vertės samprata“. Kita vertus, apeliacinės
instancijos teisėjų kolegijos tvirtinimu, pirmosios instancijos teismo išvada
apie prastą pinigų kokybę yra per daug kategoriška ir kiti bylos duomenys ją
paneigia. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad šio
nusikaltimo objektui – finansų sistemai – buvo padaryta reali žala, taip pat
tai, kad buvo pažeisti ūkio subjektų bei fizinių asmenų turtiniai interesai,
„jau galima vertinti kaip vieną iš aplinkybių, nustatančių „didelio kiekio“
požymio turinį“, be to, pagamintų ir realizuotų netikrų 100 Lt nominalo
banknotų nominali vertė yra pakankama, kad netikrų pinigų kiekis būtų
pripažintas dideliu. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad P. Š. ir L. M. (B.) pagamino, laikė ir
realizavo didelį kiekį netikrų pinigų, ir jų nusikalstamas veikas
perkvalifikavo iš BK 213 straipsnio 1 dalies į 213 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės
instancijos teisėjų kolegija nuosprendyje taip pat nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas P. Š. ir L. M. (B.)
nepagrįstai iš kaltinimo pašalino BK 25 straipsnio 3 dalies taikymą, nes iš
bylos medžiagos matyti, kad nuteistųjų nusikalstami ryšiai buvo ilgalaikiai,
pastovūs bei tvirti, kad nuteistieji planavo, siekė padaryti sunkų nusikaltimą,
t. y. jie suvokė, jog organizuota grupe veikia tyčia, suprato šios nusikalstamos
veiklos tikslus, motyvus ir siekė konkrečių padarinių. Todėl
apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad P. Š. ir L.
M. (B.) nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuotos ir pagal BK 25 straipsnio
3 dalį, bei jų atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jie
nusikalstamas veikas padarė organizuota grupe. Kartu apeliacinės instancijos
teismas nurodė, kad „jei BK 25 straipsnio 3 dalis nurodoma nuosprendžio
aprašomojoje dalyje, jos nurodyti rezoliucinėje dalyje nereikia“.
Kasaciniu
skundu nuteistasis P. Š. prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios
instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas jo nusikalstamą
veiką iš BK 213 straipsnio 1 dalies į 213 straipsnio 2 dalį, netinkamai
pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neteisingai išaiškino šio nusikaltimo
kvalifikuojančio požymio „didelis kiekis“ turinį. Pasak kasatoriaus, BK 213
straipsnyje numatyto nusikaltimo kvalifikuojantis požymis „didelis kiekis“ yra
vertinamasis požymis, apie kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama
atsižvelgiant į pagamintų netikrų pinigų nominalią vertę, jų skaičių, kiekį,
gaminant panaudotą įrangą, žaliavų kiekį ir kitas faktines bylos aplinkybes.
Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo,
kad pirmosios instancijos išvada apie labai prastą pagamintų pinigų kokybę yra
per daug kategoriška ir bylos duomenys ją paneigia, nes ekspertai nurodė, jog buvo
mėgdžiojami du–trys tikrų banknotų požymiai: vandens ženklas, apsauginė
juostelė ir banknotų nominalo skaičiaus mikroperforacija, tačiau vandens ženklo
vaizdas primityvus, mikroperforacijos imitacija čiuopiama (skylutės išbadytos
adata), o keturiuose banknotuose mikroperforacijos imitacijos visai nėra. Ekspertai
taip pat nurodė, kad banknotų vaizdas buvo primityviai gerinamas ir
sutvirtinamas purškiant juos laku. Kasatorius teigia, kad gamybos būdas –
kompiuteriu sumaketuotų banknotų spausdinimas rašaliniu spausdintuvu
mėgdžiojant tikro banknoto požymius ir išvaizdą primityviu rankiniu būdu – taip
pat negali būti siejamas su pinigų gamyba dideliu kiekiu. Kasatoriaus nuomone,
pripažinti, kad buvo pagamintas didelis banknotų kiekis, neleidžia ir pati
banknotų vertė. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad netikrų banknotų gamyba
truko trumpą laiko tarpą – 2002 metų balandžio–rugpjūčio mėnesiais, t. y.
keturis, o ne, kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje,
keliolika mėnesių. Tai, kad kompiuteris ir spausdintuvas buvo įsigyti būtent
netikriems pinigams gaminti, byloje nebuvo įrodyta. Kartu kasatorius tvirtina, kad
jis padarė ne sunkų, o apysunkį nusikaltimą, todėl jo veiksmai negali būti
papildomai kvalifikuojami pagal BK 25 straipsnio 3 dalį.
Kasaciniu
skundu nuteistoji L. M. (B.) prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios
instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorė,
nesutikdama su jos nusikalstamos veikos perkvalifikavimu iš BK 213 straipsnio
1 dalies į 213 straipsnio 2 dalį ir apeliacinės instancijos teismo
nuosprendyje šio nusikaltimo kvalifikuojančio požymio „didelis kiekis“ turinio
išaiškinimu, iš esmės nurodo argumentus, analogiškus nuteistojo P.
Š. argumentams. Kasatorė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos
teismas, aiškindamas „didelis kiekis“ sąvoką šioje byloje, pagrįstai vadovavosi
BK 190 straipsnyje pateiktu didelės vertės išaiškinimu. Be to, kasatorės
nuomone, jai apeliacinės instancijos teismo inkriminuotas didelis kiekis
padirbtų banknotų neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jos veika truko
trumpą laiko tarpą (2002 m. rugpjūčio 3–22 (turėtų būti – 1–20 d.) ir
jai inkriminuota tik dvidešimt devynių netikrų 100 Lt nominalo banknotų
pagaminimas bei devyniolikos netikrų 100 Lt nominalų banknotų realizavimas I. M.
Kasatorė
skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į
baudžiamajame įstatyme pateiktą organizuotos grupės apibrėžimą ir neteisingai
nustatė jos buvimą. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas,
konstatuodamas organizuotos grupės buvimą, neatsižvelgė į tai, jog asmens,
kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir P. Š. tarpusavio
santykiai buvo fragmentiški; netikrų pinigų gamybos veikla trūkinėjo; šios
veiklos asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir P.
Š. nevykdė ilgą laiką ir intensyviai, o 2002 metų rugpjūčio mėnesį į šią
veiklą įsitraukus ir jai (kasatorei) padėtis iš esmės nepasikeitė. Kartu
kasatorė pabrėžia, kad šiuo atveju nėra pagrindinio organizuotos grupės požymio
– aukšto organizuotumo lygio, nes bylos proceso metu nebuvo nustatytas nei
pasiskirstymas užduotimis, vaidmenimis, nei bendras susitarimas dėl svarbiausių
nusikaltimo padarymo aplinkybių, būdų, priemonių. Kita vertus, pasak kasatorės,
apeliacinės instancijos teismas nenurodė ir tokiu atveju būtino nusikaltimo
subjekto – organizatoriaus. Kasatorė, sutikdama su tuo, kad ji ir P. Š. asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas,
priskyrė tam tikrą iniciatyvinį vaidmenį, nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad
ji ir P. Š. būtų veikę vadovaujant ar organizuojant
šiam asmeniui. Be to, kasatorė skunde teigia, kad apeliacinės instancijos
teismas neatsižvelgė į tai, kad asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas,
naudojo prieš ją smurtą, grasindavo, todėl ji tapo psichologiškai priklausoma
nuo jo, nepajėgė bei negalėjo ištrūkti iš jo įtakos ir, bijodama smurto, ryžosi
nusikalsti.
Nuteistojo P. Š. kasacinis
skundas tenkintinas iš dalies, nuteistosios L. M. (B.) kasacinis
skundas tenkintinas.
Dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų
kvalifikavimo pagal BK 213 straipsnio 2 dalį
1.
Nuteistieji P. Š. ir L. M. (B.) kasaciniuose
skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas jų
nusikalstamas veikas iš BK 213 straipsnio 1 dalies į to paties straipsnio
2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neteisingai išaiškino šio
nusikaltimo kvalifikuojančio požymio „didelis kiekis“ turinį. Pasak kasatorių,
BK 213 straipsnyje numatyto nusikaltimo kvalifikuojantis požymis „didelis
kiekis“ yra vertinamasis požymis, apie kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju
sprendžiama atsižvelgiant į pagamintų netikrų pinigų nominalią vertę, jų
skaičių, kiekį, gaminant panaudotą įrangą, žaliavų kiekį ir kitas faktines
bylos aplinkybes. Nuteistoji L. M. (B.) skunde taip pat
nurodo, kad jai apeliacinės instancijos teismo inkriminuotas didelis kiekis
padirbtų banknotų neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jos veika truko
trumpą laiko tarpą (2002 m. rugpjūčio 3–22 (turėtų būti – 1–20 d.) ir
jai inkriminuota tik dvidešimt devynių netikrų 100 Lt nominalo banknotų
pagaminimas bei devyniolikos netikrų 100 Lt nominalų banknotų realizavimas I. M.
2. Byloje
nustatyta, kad P. Š. netikrus pinigus gamino, laikė ir
realizavo 2002 metų balandžio–rugpjūčio mėnesiais, o L. M. (B.)
– 2002 m. rugpjūčio 1–20 d., t. y. galiojant 1961 m. BK. Šio kodekso 327
straipsnio („Netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimas, laikymas arba
paleidimas apyvarton“), 2 dalyje kaip kvalifikuojantis požymis nurodytas
didelis netikrų pinigų kiekis. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam BK,
šio kodekso 213 straipsnio („Netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimas,
laikymas arba realizavimas“) 2 dalyje alternatyviai nurodyti du
kvalifikuojantys požymiai: netikrų pinigų „didelis kiekis“ arba jų „didelė
vertė“. Taigi kiekvienas iš šių požymių pagal baudžiamąjį įstatymą turi vienodą
savarankišką kvalifikuojančią reikšmę. Tai, kad P. Š. ir L. M. (B.) nusikalstamos veikos buvo padarytos galiojant 1961
m. BK, kad kasaciniuose skunduose ginčijamos apeliacinio teismo išvados dėl didelio
kiekio netikrų pinigų pagaminimo ir realizavimo, nagrinėjamojoje baudžiamojoje
byloje esminę reikšmę turi būtent požymio „didelis kiekis“ turinio
išaiškinimas.
Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiais nustatyta, kad P.
Š. pagamino šimtą (nominali vertė 10 000 Lt) ir realizavo dvidešimt
(nominali vertė 2000 Lt), o L. M. (B.) pagamino dvidešimt devynis (nominali
vertė 2900 Lt) ir realizavo devyniolika (nominali vertė 1900 Lt) netikrų 100 Lt
nominalo banknotų.
Pažymėtina,
kad pagal 2000 m. BK 213 straipsnį netikrų pinigų pagaminimas, suklastojimas,
įgijimas, laikymas ar realizavimas yra alternatyvios, savarankiškos veikos,
todėl bet kurios iš jų (nors ir vienos) padarymas reiškia, jog padaryta baigta
veika, numatyta minėtame BK straipsnyje.
3. Nagrinėjant
kasacines baudžiamąsias bylas dėl netikrų pinigų pagaminimo, laikymo ar
realizavimo (1961 m. BK 327 straipsnis, 2000 m. BK 213 straipsnis) šias veikas
kvalifikuojantis požymis netikrų pinigų „didelis kiekis“, kaip vertinamasis
kriterijus, yra nustatomas kiekvienoje byloje atsižvelgiant ne tik pagamintų,
laikytų ar realizuotų netikrų pinigų kiekį, bet ir į jų nominalią vertę, gaminant
panaudotą įrangą, gaminimo technologiją, žaliavų pobūdį, kiekį bei kitas bylos
aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-480a/2002,
2K-10/2003, 2K-11/2003). Įvertinus nurodytas aplinkybes, dideliu netikrų pinigų
kiekiu pripažinta dvidešimt netikrų 100 JAV dolerių nominalų (kasacinė byla Nr.
2K-480a/2002), keturiasdešimt
netikrų 100 JAV dolerių nominalų (kasacinė byla Nr. 2K-11/2003), šimtas
penkiasdešimt trys netikrų 10, 20 ir 100 Lt nominalo banknotai (nominali vertė
3540 Lt) (kasacinės bylos Nr. 2K-285/2004, 2A-5/2005).
Kolegijos
nuomone, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 213 straipsnį
iškyla nepriklausomai nuo to, kiek netikrų pinigų kaltininkas pagamino, laikė
ar realizavo, taip pat į precedentinę reikšmę turinčią kasacinės instancijos
teismo praktiką, nustatant netikrų pinigų didelį kiekį šiose bylose, apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog P. Š. pagamintų
šimto netikrų 100 Lt nominalo banknotų „nominali vertė jau yra pakankama, kad
netikrų pinigų kiekis būtų pripažintas dideliu“.
Vadinasi,
šimto netikrų 100 Lt nominalo banknotų pagaminimas jau savaime yra pakankamas
pagrindas konstatuoti, kad tai didelis kiekis netikrų pinigų ir, esant kitiems
sudėties požymiams, kvalifikuotinas pagal BK 213 straipsnio 2 dalį. Taigi P. Š. nusikalstama veika apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžiu teisingai kvalifikuota pagal BK 213 straipsnio 2 dalį.
4. Tuo tarpu
apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas L. M. (B.)
nusikalstamą veiką iš BK 213 straipsnio 1 dalies į to paties straipsnio 2 dalį,
iš esmės nepaneigė motyvuotų pirmosios instancijos teismo išvadų, kad L. M. (B.) pagaminti (tiksliau – dalyvavus pagaminant)
dvidešimt devyni (nominali vertė – 2900 Lt) ir realizuoti devyniolika (nominali
vertė – 1900 Lt) netikrų 100 Lt nominalo banknotų nelaikytini dideliu kiekiu BK
213 straipsnio 2 dalies prasme. Pirmiausia šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas
nesiderina su nurodyta kasacinės instancijos teismo praktika bylose pagal BK 213
straipsnio 2 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos
teismo išvadų, kad iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad: L. M.
(B.) gamino, laikė ir realizavo netikrus pinigus 2002 m. rugpjūčio 1–20 d.
(su pertraukomis), t. y. pinigų gamyba, laikymas ir realizavimas netruko ilgą
laiką; netikri pinigai buvo gaminami nenaudojant sudėtingos jų gamybos įrangos,
kompiuteriu sumaketuotus banknotus spausdinant rašaliniu spausdintuvu bei
mėgdžiojant tikro banknoto požymius ir išvaizdą paprasčiausiu rankiniu būdu,
pvz., gerinant ir sutvirtinant banknotų vaizdą, jie buvo purškiami laku,
mikroperforacijos imitacija buvo daroma badant adata skylutes, gaminant
netikrus pinigus buvo panaudotos medžiagos, technologijos, kurios tikrų pinigų
gamybos procese nenaudojamos.
Kita vertus,
apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl L. M. (B.)
nusikalstamų veikų vertinimo, konstatavo, kad L. M. (B.) pagaminti
dvidešimt devyni netikri 100 Lt nominalo banknotai sudaro didelį kiekį, bet yra
nedidelės vertės. Taigi apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 213
straipsnio 2 dalį, priešpastatė pagal šio straipsnio prasmę vienodą
savarankišką teisinę reikšmę turinčius kvalifikuojančius požymius: netikrų
pinigų „didelis kiekis“, jų „didelė vertė“. Kolegijos nuomone, netikrų pinigų
didelis kiekis paprastai suponuoja ir didelę jų nominalią vertę. Tuo tarpu
netikrų pinigų didelė vertė gali būti išreikšta ir nedidelio kiekio, bet
stambaus nominalo netikrais banknotais.
Pažymėtini
ir kiti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nuostatų prieštaravimai
atskleidžiant netikrų pinigų „didelio kiekio“ sampratą BK 213 straipsnio
kontekste. Šis teismas nuosprendyje, pasisakydamas dėl I. M. nuteisimo
nagrinėjamoje byloje, konstatavo, jog „I. M. įgyti, laikyti ir realizuoti
devyniolika netikrų 100 Lt nominalo banknotų nėra didelis kiekis“. Tuo tarpu
dėstydamas nuosprendyje savo argumentus dėl T. P., šioje byloje kaltinto
netikrų pinigų įgijimu ir laikymu, išteisinimo, teismas nurodė, kad dvidešimt
(nominali vertė 2000 Lt) netikrų 100 Lt nominalo banknotų „vertinama kaip
nedidelės vertė ir nedidelio kiekio pinigų suma“.
Todėl,
atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis,
kuriuo, perkvalifikavus L. M. (B.) nusikalstamą veiką iš
BK 213 straipsnio 1 dalies, ji pripažinta kalta pagal BK 213 straipsnio 2 dalį
ir jai paskirta laisvės atėmimo bausmė, naikintinas paliekant galioti šią
pirmosios instancijos teismo nuosprendį L. M. (B.).
5. Pabrėžtina
ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje spręsdamas klausimą, ar
pagamintų, laikytų bei realizuotų netikrų pinigų kiekis laikytinas dideliu, nepagrįstai
vadovavosi BK 190 straipsnyje pateiktu sąvokos „didelė vertė“ išaiškinimu. BK
213 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. pasekmės yra
už jo sudėties ribų. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybės finansų sistemą, o
jo objektyviąją pusę, kaip minėta, pagal įstatymą apibūdina bent vieno netikro
piniginio ženklo pagaminimas, laikymas ar realizavimas kitam asmeniui.
Kvalifikuota šio nusikaltimo sudėtis apima papildomus, palyginus su pagrindine
sudėtimi, požymius, didinančius nusikaltimo pavojingumą, ir išreiškia įstatymų
leidėjo numatytą atsakomybės diferencijavimą atsižvelgiant į padarytos veikos
pavojingumo laipsnį. Tuo tarpu BK 190 straipsnyje numatyto turto
didelės vertės sampratos išaiškinimas turi įtakos nusikaltimų nuosavybei
kvalifikuoti. Be to, BK 213 straipsnio 2 dalies dispozicija nėra nukreipiančioji,
todėl jos turinys negali būti atskleistas pagal analogiją per vertinamuosius
požymius, numatytus BK 190 straipsnyje. Vadinasi, apeliacinės
instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas šioje byloje spręsdamas klausimą, ar pagamintų netikrų
pinigų kiekis laikytinas dideliu, „neturėjo remtis ir lyginti su BK 190
straipsnyje nustatytu turto vertės kriterijumi baudžiamosiose veikose,
padarytose nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, – 250 MGL
sąvokos išaiškinimu“.
Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatų
taikymo
1. Kasaciniuose skunduose
kasatoriai taip pat neigia apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje
įtvirtintą išvadą, kad jie veikė organizuota grupe. Apeliacinės instancijos
teismas, vertindamas P. Š., L. M. (B.)
ir asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, bendrai padarytą nusikalstamą
veiką, vadovavosi 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis.
2. Ir baudžiamojoje teisėje, ir
baudžiamosios teisės doktrinoje įtvirtintos visuotinai pripažintos nuostatos,
kad veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu
galiojęs baudžiamasis įstatymas (BK 3 straipsnio 1 dalis). Jei po nusikalstamos
veikos padarymo išleidžiamas naujas baudžiamasis įstatymas, kuris sunkina
nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, toks įstatymas neturi
grįžtamosios galios (išskyrus išimtis, numatytas BK 3 straipsnio 3
dalyje). Tokiu atveju taikomos baudžiamojo įstatymo normos, galiojusios
nusikalstamos veikos padarymo metu (BK 3 straipsnio 2, 3 dalys, Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr.
VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d.
įstatymu IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d.
įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – ir
Įsigaliojimo įstatymas) 4 straipsnio 1, 2 dalys). Šios nuostatos taikytinos
naujoms BK (ir Bendrosios, ir Specialiosios dalių) normoms. Vadinasi,
nagrinėjamos bylos kontekste šiuo aspektu būtina lyginti 1961 m. BK ir 2000 m.
BK nuostatas, įtvirtinančias bendrininkavimo institutą.
3. Minėta, kad P.
Š. nusikalstamą veiką padarė 2002 metų balandžio–rugpjūčio mėnesiais, L. M. (B.) – 2002 m. rugpjūčio 1–20 d., t. y. galiojant 1961
m. BK, kuriame organizuotos grupės, kaip bendrininkavimo formos, požymiai nebuvo
nurodyti. Šie požymiai buvo atskleidžiami ir aiškinami teismų praktikoje,
baudžiamosios teisės moksle. Pagal susiklosčiusią 1961 m. BK taikymo praktiką
teismai, konstatuodami, kad kaltininkai nusikalstamą veiką padarė veikdami
organizuota grupe, turėjo atsižvelgti į kaltininkų organizuotumo lygį,
nustatomą įvertinant konkrečios bylos aplinkybes: grupės pastovumą, veikos
trukmę ir intensyvumą, pasiskirstymą konkrečiomis funkcijomis, susitarimą
pasidalyti teritorijas kelioms tokio pobūdžio grupėms ir pan. (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų
praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 10 punktas,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23
„Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 19
punktas). Kasacinėje praktikoje organizuotos grupės būtinų požymių visuma iš
esmės buvo plečiama. Pavyzdžiui, organizuotos grupės požymiu buvo pripažinta
tai, kad šiai bendrininkų grupei būdinga sava struktūra, kurios visi nariai
siekia bendro tikslo (kasacinė byla Nr. 2K-348/2000); kad organizuotos grupės
požymiai yra ir bendrininkų išankstinis susitarimas, kurį rodo apsirūpinimas
nusikaltimo padarymo įrankiais, taip pat bendrininkų veikų suderinamumo
pobūdis, pasireiškiantis užduočių pasidalijimu (kasacinė byla Nr. 2K-505/2002).
4. Pagal 2000 m. BK 25 straipsnio
3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos
stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną
sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas
nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Palyginus
šią organizuotos grupės sampratą su iki 2000 m. BK (įsigaliojusio 2003 m.
gegužės 1 d.) teismų praktikos suformuluota organizuotos grupės samprata,
akivaizdu, kad pagal BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas bendrininkavimo
pripažinimui organizuota grupe reikia mažiau sąlygų. Todėl kasacinio teismo
jurisprudencijoje konstatuota, kad BK 25 straipsnio 3 dalis, palyginus su iki
tol buvusia teismų praktika taikant 1961 m. BK atitinkamas nuostatas, pasunkina
kaltininkų teisinę padėtį ir pagal baudžiamąjį įstatymą neturi grįžtamosios
galios (kasacinė byla Nr. 2K-281/2006). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas
nagrinėjamoje byloje, spręsdamas bendrininkavimo formos – organizuotos grupės
klausimą, negalėjo remtis BK 25 straipsnio 3 dalimi ir tai darydamas pažeidė BK
3 straipsnio 2, 3 dalių, Įsigaliojimo įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalių
reikalavimus.
5. Iš bylos matyti, kad: netikrus
pinigus gamino bei realizavo tiek P. Š.,
tiek ir L. M. (B.) su asmeniu, kuriam baudžiamasis
procesas nutrauktas; šių bendrininkų bendravimas buvo fragmentiškas; P. Š. netikrus pinigus gamino, laikė ir realizavo 2002 metų
balandžio–rugpjūčio mėnesiais, o L. M. (B.) – 2002 m. rugpjūčio
1–20 d.; netikri pinigai nebuvo gaminami intensyviai; pinigų padirbinėjimo
planas, kuriame būtų numatytos ir suderintos nusikaltimo padarymo detalės,
susitarta dėl kiekvieno bendrininko daromų veiksmų turinio, pobūdžio, laiko ar
jų vaidmenų, užduočių pasiskirstymo, nebuvo parengtas; P. Š. ir
L. M. (B.) tam tikrą iniciatyvinį vaidmenį pagaminant,
laikant ir realizuojant netikrus pinigus priskiria asmeniui, kuriam
baudžiamasis procesas nutrauktas. Tuo tarpu Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės
teismas 2002 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, spręsdamas kardomosios priemonės
(suėmimo) termino pratęsimo klausimą asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas
šioje byloje nutrauktas, konstatavo, kad iš bylos matyti, jog jo santykiai su
bendrininkais yra fragmentiški, tarp jų nėra tvirtų ryšių. Tai patvirtino ir
Vilniaus apygardos teismas 2002 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atmesdamas prokurorės
skundą dėl minėtos Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nutarties, kuria
buvo atsisakyta pratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą asmeniui, kuriam
baudžiamasis procesas nutrauktas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors P. Š. ir L. M. (B.) pateiktuose
kaltinimuose (pareikštuose įtarimuose) ir teigiama, jog jie veikė organizuota
grupe, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aiški nedviprasmiška
išvada, kas yra jų padaryto nusikaltimo organizatorius, nesuformuluota.
6. Taigi, priešingai nei
tvirtinama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, šiuo atveju negalima
teigti, kad bendrininkų (P. Š., L. M. (B.),
asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas) grupė buvo pastovi, veikė ilgą
laiką ir intensyviai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad
tarp P. Š., L. M. (B.) ir asmens, kuriam baudžiamasis
procesas nutrauktas, „nebuvo tokio organizuotumo lygio, jog būtų galima juos
pripažinti organizuota grupe“, kad jie visi veikė kartu bendrai atlikdami tiek
netikrų pinigų gamybos, tiek jų realizavimo veiksmus, pagrįstai konstatavo, jog
P. Š. su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas
nutrauktas, taip pat ir P. Š., L. M. (B.) su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas
nutrauktas, gamindami, laikydami ir realizuodami netikrus pinigus veikė kaip
bendravykdytojai. Kartu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad
kasatoriai nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, ir pripažino tai jų
atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad P. Š. ir L. M. (B.)
pagamino, laikė ir realizavo netikrus pinigus veikdami organizuota grupe ir kad
tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kolegijos nuomone, nėra pakankamai
motyvuota, todėl iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šalintina.
Dėl teisingumo principo
taikymo
1. Teisingumo ir teisinės
valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir
Konstitucija) preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo
teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei
teisinės valstybės pagrindų. Pagal Konstituciją teisingumas gali būti
įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant
atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų
priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio
gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
(toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d.,
2003 m. kovo 4 d. ir kiti nutarimai).
Baudžiamosios teisės paskirties
(BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių
šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią
veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to,
įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu
įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas
bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos
aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė (Konstitucinio
Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Šie iš konstitucinio teisingumo
principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte,
54 straipsnio 3 dalyje.
2. Pažymėtina, kad Konstitucinis
Teismas, atskleisdamas teisinės atsakomybės esmę ir paskirtį, konstatavo, jog
tai yra kryptingi atitinkamose teisės normose numatyti asmens suvaržymai dėl jo
smerktino veikimo ar neveikimo, kuris tomis normomis yra draudžiamas
(Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Vadinasi, baudžiamoji
atsakomybė – tai valstybės reakcija teisinėmis baudžiamosiomis, baudžiamosiomis
procesinėmis prievartos priemonėmis į nusikaltimą, ribojančiomis šią veiką
padariusio asmens teises ir laisves. Todėl baudžiamojo proceso įstatyme
įtvirtinta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju,
kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją
imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas
tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnis). Šios nuostatos yra
garantija užtikrinant asmenų teisę į operatyvų, kiek įmanomai trumpiausio laiko
procesą, numatytą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
6 straipsnio 1 dalyje.
Minėta, kad nuteistasis P. Š. nusikalstamą veiką padarė 2002 metų balandžio–rugpjūčio
mėnesiais, L. M. (B.) – 2002 m. rugpjūčio 1–20 d. P. Š. 2002 m. rugpjūčio 27 d. apklaustas kaip įtariamasis,
2002 m. rugpjūčio 28 d. jis patrauktas kaltinamuoju ir apklaustas kaip
kaltinamasis, šių apklausų metu P. Š. visiškai pripažino
savo kaltę. 2005 m. vasario 2 d. P. Š. pranešta apie
įtarimą ir jis apklaustas kaip įtariamasis. Šios apklausos metu P. Š. patvirtino jo 2002 m. rugpjūčio 27 d.,
2002 m. rugpjūčio 28 d., 2002 m. rugsėjo 6 d., 2002 m.
gruodžio 16 d. apklausų metu duotus parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad
2003–2004 metais P. Š. jokiuose procesiniuose veiksmuose
jo byloje nedalyvavo, naujų faktinių duomenų, pagrindžiančių P.
Š. kaltę, byloje per šį laikotarpį iš esmės nebuvo gauta.
L. M. (B.)
2002 m. rugpjūčio 23 d. apklausta kaip įtariamoji, 2002 m. rugpjūčio 29 d. –
kaip kaltinamoji. 2005 m. vasario 7 d. L. M. (B.) pranešta
apie įtarimą ir ji apklausta kaip įtariamoji. Šios apklausos metu L. M. (B.) patvirtino jos 2002 m. rugpjūčio 23 d., 2002 m.
rugpjūčio 29 d. apklausų metu duotus parodymus. Apklausų metu L.
M. (B.) prisipažino platinusi netikrus pinigus. Iš bylos matyti, kad
2003–2004 metais L. M. (B.) jokiuose procesiniuose
veiksmuose jos byloje nedalyvavo, naujų faktinių duomenų byloje pagrindžiančių
L. M. (B.) kaltę, per šį laikotarpį iš esmės nebuvo gauta.
Taigi yra pagrindas tvirtinti,
kad P. Š. ir L. M. (B.)
baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai, pernelyg ilgai,
jų teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta.
3. Pažymėtina, kad Europos
Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais
atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai,
viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso
trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v.
Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway,
no 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99,
decision of 7 March 2002; Tamás Kovács v. Hungary, no. 67660/01,
judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00,
judgement of 24 May 2005 ir kiti).
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos
apeliacinis teismas iš esmės nepaneigė Vilniaus apygardos teismo 2006 m.
gegužės 3 d. nuosprendyje išdėstytų argumentų paskiriant P.
Š. ir L. M. (B.) bausmes. Vilniaus apygardos teismas
pagrįstai nurodė, kad P. Š. prisipažino
padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tai,
teismo nuomone, patvirtina ne tik prisipažinimas, bet ir jo elgesys
ikiteisminio tyrimo metu: jis tęsė studijas, įgijo specialybę, dirbo, „stengėsi
palengvinti savo žiniomis ir darbu gyvenimo ir savišvietos sąlygas, buvusios jo
mokymo įstaigos bendrabutyje gyvenantiems studentams“. Todėl teismas
konstatavo, kad byloje nustatyta P. Š. atsakomybę
lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Vilniaus
apygardos teismas, remdamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, L. M.
(B.) atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji prisipažino
platinusi netikrus pinigus ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Kartu teismas
nurodė, kad L. M. (B.) „parodymai neigiant visą kaltinimo apimtį (t. y. netikrų
pinigų gaminimą ir laikymą) negali būti pagrindu neatsižvelgti į jos
prisipažinimą iš dalies ir nelaikyti jos išreikšto gailėjimosi nuoširdžiu“.
Teismas taip pat atsižvelgė į L. M. (B.) elgesį po bylos
iškėlimo, jos pastangas „iš esmės pasikeisti, integruotis į visuomenę“. Iš
bylos medžiagos matyti, kad L. M. (B.) bylos proceso metu
baigė bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, pasak kasatorės,
pradėjo mokytis M. Romerio universitete, 2004 m. rugsėjo 11 d. ištekėjo.
Vilniaus apygardos teismas, skirdamas bausmes kasatoriams, įvertino ir kitas
bylos aplinkybes: jų jauną amžių, tai, „kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo
daug laiko ir kaltinamieji siekė pasitaisyti“, neturi santaupų, nekilnojamojo
ar kito vertingo turto ir t. t.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus
argumentus, kolegijos nuomone, bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei
teisingumas įgyvendintas vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio
3 dalimi ir neskiriant kasatoriams laisvės atėmimo bausmės.
Dėl BPK 385 straipsnio
taikymo
1. Šioje nutartyje konstatuota,
kad P. Š. ir L. M. (B.)
baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai ilgai. Kasatorių
teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo baudžiamojoje byloje nebuvo
užtikrinta. Taigi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo laikomasi BPK 2 straipsnyje
įtvirtintų reikalavimų prokurorams, ikiteisminio tyrimo institucijoms imtis
visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas
tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencijoje pernelyg ilgai užsitęsęs bylos procesas paprastai vertinamas
kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1
dalyje įtvirtintos kaltinamųjų teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą
pažeidimas.
Kartu pažymėtina, kad, nepaisant,
jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje tęsėsi 2002 metų rugpjūčio–2005 metų
gegužės mėnesiais, Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis
BPK 257 straipsniu, 2006 m. gegužės 3 d. priėmė nutartį, kurioje
nurodė, kad yra pagrįstų prielaidų tvirtinti, jog šioje byloje atliktas
ikiteisminis tyrimas yra iš esmės neišsamus, nes ne visiems kaltininkams
pareikšti įtarimai, išaiškintos ne visos nusikalstamos veikos.
2. BPK 385
straipsnyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas savo nutarties nuorašą
išsiunčia Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, jeigu jis,
panaikindamas ar pakeisdamas teismo nuosprendį ar nutartį, nustatė ikiteisminio
tyrimo pareigūno ar prokuroro padarytus įstatymų pažeidimus. Aiškinant šias
baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ne tik lingvistiškai, bet taikant ir
sisteminį, loginį, bendrųjų teisės principų, įstatymų leidėjo ketinimų bei
kitus įstatymų aiškinimo metodus, pabrėžtina, kad BPK 385 straipsnio nuostatos,
jų paskirtis kyla iš Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių teismo (109
straipsnis), prokuroro (119 straipsnis) konstitucines funkcijas bei priedermes
ir kartu įpareigojančių įstatymų leidėją nustatyti tokį teisinį reguliavimą,
kuris sudarytų būtinas prielaidas ir garantijas šioms funkcijoms bei
priedermėms įgyvendinti. Todėl kolegija, atsižvelgdama į BPK 385 straipsnyje
įtvirtintą įstatymų leidėjo siekį sudaryti teisines garantijas, kad
ikiteisminio tyrimo institucijos kiekvienoje baudžiamojoje byloje vykdytų BPK
1, 2 ir kitų straipsnių reikalavimus, o prokurorai kiekvienoje baudžiamojoje
byloje organizuotų ir vadovautų ikiteisminiam tyrimui bei palaikytų jose
valstybinį kaltinimą, gintų asmenų, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus
interesus, taip pat į tai, kad kiekvienas teismas, vykdydamas teisingumą,
išnaudotų visas įstatymų numatytas galimybes kiekvienoje baudžiamojoje byloje
nustatyti tiesą, mano, jog yra pareiga šios nutarties nuorašą išsiųsti Lietuvos
Respublikos generalinei prokuratūrai.
Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4, 6 punktais,
n u t a r i a :
1. Pakeisti Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. spalio 4 d. nuosprendį ir P. Š.,
vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, pagal BK 213 straipsnio 2
dalį paskirti 100 MGL (12 500 Lt). Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio
4 dalimi, subendrinti su 8 MGL (1040 Lt) bauda, paskirta jam pagal BK 300 straipsnio
1 dalį iš dalies jas sudedant, ir subendrintą bausmę P. Š. paskirti
105 MGL (13 125 Lt) baudą. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1
dalimi, į P. Š. bausmės laiką įskaityti jo laikino
sulaikymo laiką nuo 2002 m. rugpjūčio 26 d. iki 2002 m. rugpjūčio 28 d., t. y.
dvi dienas arba 4 MGL (500 Lt) ir galutinę subendrintą bausmę jam paskirti 101
MGL (12 625 Lt) baudą.
2. Panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. spalio 4 d. nuosprendį L. M. (B.) ir palikti
jai galioti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d.
nuosprendį.
Teisėjai Albinas
Sirvydis
Aldona Rakauskienė
Antanas Klimavičius
Viktoras Aidukas
Pranas Kuconis
Egidijus Bieliūnas
Jonas Prapiestis