Administracinė byla Nr. I-1266-505/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02551-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;
(S)
20.5.1; 51.4; 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 26 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,
sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,
nedalyvaujant pareiškėjui A. C. (A. C.), atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. C. (A. C.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. C. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–9) nurodė, kad jis nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d. bausmę atliko Marijampolės pataisos namų 12 būryje, kur iš viso buvo 80–100 žmonių, miegamosiose patalpose 15–30 nuteistųjų. Nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. birželio 9 d. jis gyveno 8 būryje, kuriame buvo 50–80 asmenų, miegamosiose patalpose – 15–25 asmenys. Nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. jis kalėjo 11 kameroje, ir joje buvo 5–6 asmenys. Nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2017 m. spalio 2 d. buvo apgyvendintas 8 būryje. Teigė, kad gyvenamosiose patalpose trūko ploto, kurį dar labiau mažino ten buvę baldai. Minėjo, jog sanitarinis mazgas visiškai neatitiko higienos normų, kadangi jame buvo prausykla su 5 kranais, kuriais bėgo tik šaltas vanduo, 2 sėdimi tualetai ir 3 pisuarai, kuriais vienu metu naudojosi 50–100 nuteistųjų. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta ventiliacijos, taip pat nebuvo užtikrintas asmens privatumas jame. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų, neigiamų išgyvenimų. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 13–22).
Marijampolės pataisos namų nuteistiesiems būriuose esančiose patalpose miegamųjų vietų skaičius numatytas toks, kad kiekvienam nuteistajam tektų 3,1 kv. m, o nuteistųjų skaičius priklauso nuo miegamųjų vietų įrengimo skaičiaus. Marijampolės pataisos namai tinkamai laikosi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo teiginys dėl per mažo ploto yra niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas. Paminėjo, jog pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta ir jam esant 11 kamerų tipo patalpoje. Pažymėjo, kad patalpos vėdinamos per atidaromus langus, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nurodė, jog 8 būryje yra 3 pisuarai ir 3 unitazai, prausykloje 5 praustuvės. Atkreipė dėmesį, jog visų būrių sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir privatumas juose yra užtikrinamas. Pažymėjo, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų nustatyti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms. Marijampolės pataisos namų Ūkio skyriaus darbuotojai nuolat stebi ir tikrina patalpas, esant poreikiui atlieka einamuosius remonto darbus. Akcentavo, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų buvę kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę ir Sveikatos priežiūros tarnybas, kurių darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Todėl, Marijampolės pataisos namų nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Mano, kad Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2017 m. spalio 2 d., atlyginimo priteisimo.
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 13–14).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2017 m. spalio 2 d. (b. l. 4). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltus neigiamus padarinius, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo kalinimo Marijampolės PN pradžios, t. y. 2013 m. liepos 20 d., nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Marijampolės PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Pareiškėjas skunde teigė, kad jis į teismą negalėjo anksčiau kreiptis, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymu. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Todėl tai, kad, pasak pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl kalinimo sąlygų neatitikties nacionalinės teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis susipažino. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitose panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3421-438/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1949-858/2018).
Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) yra išverstas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas, be to, Konvencijos 3 straipsnyje garantuotas teises atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos teisės. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadoms, kad, pareiškėjui nežinant kokių nors Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimų ir jų vertimų į lietuvių kalbą, jis negalėjo kreiptis į teismą per Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, taip realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo sąlygas, taip pat Civilinis kodeksas, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei ieškinio senaties terminus, skelbiami viešai. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo laikymo Marijampolės PN sąlygos buvo nežmoniškos, kankinamos, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3421-438/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-165-1062/2018).
Šios aplinkybės patvirtina, jog apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas turėjo sužinoti nuo jo laikymo Marijampolės PN pradžios – 2013 m. liepos 20 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. lapkričio 2 d. (b. l. 10).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. lapkričio 1 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą, laikytina, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. spalio 2 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmoniško ar žeminančio jo orumą elgesio arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo padarinių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar padarinių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjo nurodytus teiginius patvirtina ir atsakovės atstovo pateikti duomenys, iš kurių matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę Marijampolės PN atliko 8, 20 ir 12 būriuose.
Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu – nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. – bausmę atliko 12 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 45,73 kv. m ir kurioje ginčo laikotarpiu gyveno 14 asmenų, todėl vienam nuteistajam teko 3,26 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 23, 25).
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. birželio 8 d. bausmę atliko 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,28 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,26 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 23, 26).
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. bausmę atliko 20 būrio 11 kameroje, kurios plotas 23,19 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,86 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 23, 27).
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. spalio 2 d. (išskyrus nuo 2017 m. balandžio 12 d. iki 2017 m. balandžio 20 d., kai pareiškėjas buvo išvykęs) bausmę atliko 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,28 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,26 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 24, 26).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (tiek gyvenant bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, tiek atliekant paskirtą nuobaudą kamerų tipo patalpoje), todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pareiškėjas skunde akcentavo, kad patalpose dėl nesančios ventiliacijos buvo didelė drėgmė, blogas kvapas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas patvirtino aplinkybę, jog Marijampolės PN gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliai per langus, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus (b. l. 17). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip išvengdamas patalpoje drėgmės ar blogo kvapo. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovės atstovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti patalpų patikrinimą. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose netinkamas vėdinimas, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minimos neatitikties patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl ventiliacijos pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovės deliktinei atsakomybei kilti.
Atmestini pareiškėjo argumentai dėl blogo natūralaus apšvietimo gyvenamosiose patalpose, kadangi nei Higienos norma HN 134:2015, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas teigė, kad trūko sanitarinių įrenginių, kadangi 5 praustuvėmis, 2 sėdimais tualetais ir 3 pisuarais naudojosi 50–100 nuteistųjų.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, buvo nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų.
Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius.
Teismas atkreipia dėmesį, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Į bylą pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 31 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-398 konstatuota, kad 8 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 pisuarai, 3 unitazai bei 5 praustuvės (b. l. 33–34). Iš į bylą pateiktos Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. pažymos Nr. 14/07-6082 matyti, kad ginčo laikotarpiu 8 būryje buvo nuo 46 iki 76 nuteistųjų (b. l. 23–24). Konstatuotina, jog nuo 2015 m. gruodžio 10 d. (2016 m. IV ketvirtis) iki 2016 m. sausio 1 d. (2016 m. I ketvirtis) sanitarinių įrenginių (šiuo atveju praustuvių) kiekis ne visiškai atitiko normose numatytus reikalavimus.
Bylos duomenimis 12 būryje nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. gyveno iki 59 nuteistųjų (b. l. 23), 12 būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 2 tualetai ir 3 pisuarai (b. l. 20). Pareiškėjas skunde teigė, kad prausykloje buvo 5 kranai, atsakovė šių teiginių nepaneigė, todėl teismas laiko pareiškėjo argumentus teisingais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog 12 būryje vertinamuoju laikotarpiu sanitarinių įrenginių kiekis atitiko normose numatytus reikalavimus.
Pareiškėjas skunde teigė, kad naudodamasis sanitariniu mazgu jis jautė nepatogumus, kadangi unitazas ar pisuaras nebuvo visiškai izoliuoti vienas nuo kito (b. l. 6). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad sanitarinis mazgas patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, nebuvo įrengtas, t. y. jis buvo įrengtas atskiroje patalpoje nuo pareiškėjo gyvenamosios patalpos ir sanitariniai įrenginiai atskirti pertvaromis, todėl buvo užtikrintas minimalus pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, o šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Tai patvirtina ir į bylą pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad sanitariniai įrenginiai yra atitverti vienas nuo kito dalinėmis sienelėmis (b. l. 29). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad, kai unitazai yra atskirti dalinėmis pertvaromis, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui naudotis tualetu (ne kameroje) buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pažymėtina, jog iš byloje esančios 20 būrio kameros tualeto nuotraukos (b. l. 32) matyti, kad pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpoje buvo įrengtas atskirtas tualetas nuo gyvenamosios patalpos, todėl privatumas buvo užtikrintas, o šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Taigi, karštas vanduo numatomas tik dušinėse, kuriose nuteistieji turi teisę nusiprausti 1 kartą per savaitę, pagal atskirai patvirtintą grafiką, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad prausykloje nebuvo karšto vandens, atmestinos kaip nepagrįstos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas skunde nurodė dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs fizinių nepatogumų, sveikatos sutrikimų, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovės atstovas į bylą pateikė Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 40), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, vertinamuoju laikotarpiu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Psichologinę tarnybą kreipęsis nebuvo. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje (b. l. 41) nurodoma, kad atlikdamas bausmę Marijampolės PN į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti tariamai blogos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas taip pat nėra kreipęsis. Dėl įvairių nusiskundimų sveikata jis kreipėsi 3 kartus. Teismas vertina, kad pareiškėjo nurodytus nepatogumus, neigiamus potyrius jaučia ir laisvėje gyvenantys žmonės, kita vertus, jie galėjo būti sąlygoti paties pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio (narkotikų vartojimo).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to matyti, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Byloje nenustatęs, kad dėl Normų pažeidimo (nepakankamo prausyklų kiekio sanitariniame mazge nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) pareiškėjui kilo sunkesnių padarinių, nenustatęs, kad tokių teisės aktų pažeidimų sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovės atstovui neveikiant taip, kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. C. (A. C.) teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista.
Pareiškėjo reikalavimą dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėja Daina Kukalienė