Administracinė byla Nr. I2-7046-535/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04409-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1.; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Inos Kirkutienės
dalyvaujant pareiškėjui M. S.
atsakovo atstovei Eglei Krūminytei,
trečio suinteresuoto asmens atstovui Audriui Bareišiui,
vertėjui T. T.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas M. S. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo teismo : panaikinti 2022-10-01 Migracijos departamento sprendimą Nr. 22S133558, kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas 2022-10-03 elektroniniu paštu gavo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus sprendimą (pranešimas Nr. 22SD10096), kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Su šiuo sprendimu pareiškėjas nesutinka ir jam prieštarauja, kadangi sprendimas buvo priimtas neobjektyviai, neišsamiai bei iš esmės tik formaliai, neįvertinus faktinių aplinkybių, dėl ko buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Iš esmės skundžiamas sprendimas buvo priimtas nurodant, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2022-10-01 iki 2032-09-30. Šį draudimą Migracijos departamentas motyvavo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 5 dalimi (užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, j eigų jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai).
Skundžiamame sprendime, taip pat nurodyta, kad nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acųuis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2022-10-01 iki 2025-09-30.
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento sprendimas pareiškėjo atžvilgiu yra neindividualizuotas ir surašytas vadovaujantis vien tik Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 5 dalimi, nenurodant konkrečių argumentų, dėl kurių pareiškėjo byloje atsirado pagrindas jam taikyti minėtą įstatymą.
Pabrėžia, kad grėsmė valstybės saugumui turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), o ne tariama ar spėjama. Šiuo atveju skundžiamame sprendime Migracijos departamentas nenurodo jokių faktinių duomenų, kurių pagrindų priimtas toks sprendimas, grėsmės turinys negali būti plečiamas, tariamas ar nuslepiamas nuo pareiškėjo. Sprendime nėra duomenų apie tai, kad kuri nors iš valstybės institucijų būtų įvertinusios ar pasisakiusios dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumo bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumo ir individualios pareiškėjo situacijos, jo ryšių su Lietuvos valstybe.
Prie bylos pridedami dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo teistas, į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai. Pareiškėjui viso buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, t. y. per daugiau nei du metus, nebuvo pareikštas įtarimas dėl kokių nors nusikalstamų veikų padarymo. Jam du kartus buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. 1) nuo 2020-11-05 iki 2022-04-30, ir 2) nuo 2022-04-12 iki 2022- 09-30. Pareiškėjas 2022-06-22 Lietuvos Respublikoje įgijo aukštąjį išsilavinimą socialinių mokslų srityje, dirba, savanoriauja labdaros ir paramos organizacijose, charakterizuojamas teigiamai, gyvena dorai.
Be to, pareiškėjui prieš tai nebuvo atsisakyta išduoti vizos ar leidimo gyventi, jie (viza ar leidimas gyventi) nebuvo panaikinti, jis nebuvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas ar pan. Nėra duomenų, jog pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas nekelia nelegalios migracijos grėsmės, nes jis jau du metus legaliai gyvena Lietuvoje, realiai ir nuolatos dirba įmonėje UAB „Rebutas“. Darbo pagrindu šioje įmonėje pateikęs prašymą pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Prašymo nagrinėjimo rezultatai jam dar nežinomi, o nuo 2022-06-01 įmonėje, kurioje dirba, pradėjo eiti socialinio darbuotojo vadybininko pareigas.
Pažymi, kad pats atsakovas iki skundžiamo sprendimo pareiškėjui net du kartus suteikė leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pačiu pripažindamas jį pilnaverčiu ir teisėtu Lietuvos gyventoju. Tačiau praėjus tik kiek daugiau nei 5 (penkiems) mėnesiams po paskutinio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir po prašymo jį pratęsti pateikimo, atsakovas priėmė kontraversišką ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą sprendimą dėl draudimo jam atvykti ir tariamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Pažymi, kad pareiškėjas, gerbdamas Lietuvos Respublikos įstatymus ir laikydamasis jų, taip pat nepažeisdamas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo pateikimo terminų, savalaikiai pateikė prašymą pratęsti leidimą laikinai gyventi, tačiau prašymo nagrinėjimui užtrukus ir besibaigiant leidimo laikinai gyventi terminui, jis pateikė prašymą išduoti nacionalinę laukimo vizą. Nurodo, kad skundo pateikimo dienai minėtų dviejų prašymų nagrinėjimo rezultatai pareiškėjui nėra žinomi, sprendimas dėl jų nepriimtas. Atsakovas, neišnagrinėjęs pareiškėjo prašymų dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo ir laukimo vizos išdavimo, priėmė atskirą sprendimą vien tik dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dėl keliamos grėsmės bei perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, sprendime nenurodydamas jokių faktinių aplinkybių. Apie kitus atsakovo sprendimus pareiškėjui nėra žinoma.
Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei skundžiamo sprendimo turinį, pareiškėją laikyti nesaugiu asmeniu visuomenei, yra neteisinga ir neproporcinga, kadangi grėsmės tikimybė apskritai atsakovo nėra įrodyta. Pareiškėjas nėra pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno valstybėje tvarkos, Lietuvoje nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, nėra jokių duomenų, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė: turėtus leidimus gyventi pareiškėjas naudojo pagal paskirtį, t. y. studijavo, sėkmingai baigė studijas, šiuo metu dirba ir tuo pagrindu pateikė prašymą pratęsti leidimą laikinai gyventi.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).
Nurodo, kad jeigu Migracijos departamentui trūksta vienokių ar kitokių dokumentų ar įrodymų, jis turėtų imtis visų įmanomų priemonių trūkstamai informacijai sužinoti ir tai yra Valstybės institucijos pareiga elgtis sąžiningai ir nepažeisti asmens teisių. Asmeniui įstatymu yra suteikta galimybė pasisakyti, pareikšti savo paaiškinimus, pagrįsti vienokią ar kitokią Migracijos departamento nuomonę, reaguoti į prašymus, siūlymus ar laiškus, taip pat bendradarbiauti. Neinformuojant asmens dėl galimai neigiamo sprendimo pritrūkus vienokios ar kitokios informacijos, Departamentas pažeidžia asmens teisę būti išklausytam. Tokią pareigą nustato Migracijos departamento reglamento, patvirtinto Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 3K-12, 3 punktas. „<...> Migracijos departamentas gavęs Policijos departamento 2007 m. kovo 19 d. išvadą, privalėjo patikrinti, ar minėta išvada yra teisėta ir teisinga, nepažeidžianti įstatymų ir kitų teisės aktų ir tik įsitikinęs, kad išvada yra tiek teisinga, tiek teisėta, Migracijos departamentas gali priimti tokį, išimtinai asmens teises varžantį sprendimą.“ Taigi, bet kokiu atveju Migracijos departamentas turi patikrinti asmens teises varžančio sprendimo teisėtumą, ar jis būtų pateiktas policijos, ar priimtas paties Migracijos departamento, atitiktį įstatymui, teisingumą ir tikrovės atitikimą, ko šiuo atveju jis nepadarė. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad nors Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams, inter alia Migracijos departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5091-624/2020). Atsakovas priėmė sprendimą, neįvertinęs visų šiai bylai reikšmingų aplinkybių, dėl ko buvo priimtas neteisėtas sprendimas, kuris turi būti panaikintas skunde išdėstytais motyvais. Pareiškėjui nustatyti draudimai atvykti į Lietuvą ir Šengeno zoną yra visiškai neproporcingi, nepagrįsti, todėl naikintini, taip pat naikintinas įspėjimo įvedimas į SIS.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad Migracijos departamentas 2022-09-29 (reg. Nr. 4K-197(S)) gavo 2022-09-29 raštu Nr. 19- 886S (gauta informacija įslaptinta įstatymų nustatyta tvarka) pateiktą informaciją apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi, šiame rašte buvo prašoma įtraukti pareiškėjo duomenis į Nacionalinį sąrašą 10 metų ir jo duomenis pateikti Šengeno informacinei sistemai.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Atsižvelgus į Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, į gautą informaciją apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui ateityje, į kompetentingos valstybės institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, kad šio užsieniečio ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 38.3 punktu, pareiškėjui buvo nustatytas nustatytinas 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.
Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 ir 25 straipsniuose nustatytais pagrindais, bei Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), 15 punktu, įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 9 dalį, užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.
Taigi, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas ir nėra įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka. Taigi, Migracijos departamentas vadovaudamasis Taisyklėse nustatyta tvarka pareiškėjo nurodytu elektroninio pašto adresu išsiuntė pranešimą dėl priimto sprendimo.
Mano, kad pareiškėjo atveju buvo tinkamai pritaikytos Taisyklės (t. y. specialios teisės normos), reglamentuojančios būtent draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisinius santykius. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktais, tinkamai informavo pareiškėją, išsiųsdamas pranešimą Taisyklėse nustatyta tvarka, o pareiškėjo teiginiai, kad ginčijamas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, yra nepagrįsti, nes sprendimo motyvai yra pačiame ginčijamame sprendime, o ne pareiškėjui siųstame pranešime. Nurodo, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai. Pažymi, kad informaciją apie pareiškėją ir grėsmę valstybės saugumui pateikė būtent Valstybės saugumo departamentas, kurio kompetencija neturi pagrindo abejoti.
Nurodo, kad LVAT 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4636-520/2018 pasisakė, kad „pareiškėjai, nurodydami argumentus, jog pareiškėja nebuvo išklausyta prieš atsakovui priimant Sprendimą, šių argumentų nepagrindžia aplinkybėmis, kuriomis remiantis turėtų būti konstatuota, kad dėl to, jog pareiškėja administracinės procedūros metu nebuvo išklausyta, buvo priimtas neteisėtas Sprendimas. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017). LVAT 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo“. Mano, kad šie išaiškinimai aktualūs ir pareiškėjo byloje.
Pagal Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją (gauta informacija įslaptinta įstatymų nustatyta tvarka) pareiškėjas išpažįsta radikalias islamo idėjas, teikia melagingą informaciją apie savo praeities faktus, palaiko organizaciją, susijusią su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, bei organizuoja asmenų, kilusių iš aukšto terorizmo rizikos trečiųjų šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, kad „sprendžiant, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje (o jeigu taip, tai kokia apimtimi), priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos“.
Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio nuostatas įslaptinta informacija pagal svarbą, galimos žalos, kurią patirtų valstybė, jos institucijos ar asmenys, jeigu ši informacija būtų prarasta arba atskleista neturintiems teisės ją sužinoti asmenims, dydį ir pagal apsaugos, būtinos tokiai informacijai apsaugoti, lygį yra skirstoma į visiškai slaptą, slaptą, konfidencialią ir riboto naudojimo informaciją. Mano, kad nacionalinio saugumo pagrindai yra reikšmingesnis teisinis gėris negu konkretaus asmens teisė žinoti įslaptintą informaciją, taip pat ir tuo atveju, jei pats asmuo yra vertinamas kaip grėsmės valstybės saugumui šaltinis (t. y. asmeniui atskleidus įslaptintą informaciją, jis tokią informaciją galėtų panaudoti tikslais, nesuderinamais su nacionalinio saugumo interesais).
Atsižvelgiant į tai, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl Migracijos departamento vertinimu pareiškėjui taikomi apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2022-10-06 sprendimu Nr. 17I-37 atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui bei 2022-10-24 priėmė sprendimą Nr. 22S143712 atsisakyti pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau - VSD) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti, kaip nepagrįstą. VSD nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, VSD nuomone, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.
Dėl pagrindo taikyti UTPĮ nuostatas ir sprendimo individualizavimo mano, kad visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad UTPĮ pagrindinė paskirtis - nustatyti užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Kaip nurodyta UTPĮ 4 straipsnyje, užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei - policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Nurodo, kad Migracijos departamentas, kaip kompetentinga institucija priimti tokio pobūdžio sprendimus, pagrįstai taikė UTPĮ nuostatas, ir vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi priėmė sprendimą, kuris vertintinas, kaip UTPĮ normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, t. y. taikomas individualiai pareiškėjui. Skundžiamas sprendimas, kaip jame ir nurodyta, priimtas atsižvelgiant į VSD 2022 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 19-886S pateiktą išvadą, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
VSD disponuoja žvalgybos informacija, kad pareiškėjas išpažįsta radikalias islamo idėjas, teikia melagingą informaciją apie savo praeities faktus, palaiko organizaciją, susijusią su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, bei organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos trečiųjų šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus.
Dalis 2022 m. rugsėjo 29 d. rašte pateiktos informacijos ir žvalgybos informacija apie pareiškėją, kuria disponuoja VSD ir dėl kurios buvo parengta minėta išvada, yra įslaptinta Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka, ir teisės aktų nustatyta tvarka bus sprendžiamas klausimas dėl jos išslaptinimo ir pateikimo į bylą.
ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra išaiškinta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau paminėtame nutarime yra nurodyta ir tai, kad toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos konkrečios bylos aplinkybes.
Pažymi, jog ir UTPĮ 140 str. 5 d. numatyta, kad bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį. Šiems duomenims netaikomos ABTĮ nustatytos nuostatos dėl išslaptinimo. Dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Ūner prieš Nyderlandus) praktikoje. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pažiūros, atitinkama veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad jis Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo teistas, nebuvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų, Lietuvos Respublikoje įgijo aukštąjį išsilavinimą, yra dirbantis, negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, jo interesas atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo, kad iki skundžiamo sprendimo priėmimo pareiškėjui du kartus buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame sprendime atsakovas pasisakė ir dėl pareiškėjo socialinių ryšių su Lietuva. Konstatavo, kad jo ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta.
Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą, prašydamas jį patenkinti, atsakovo atstovė prašė teismo skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 22S33558, pagrįstumo ir teisėtumo.
Sprendimas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 5 d. pagrindu, (užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai).
Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjui 2020-2022 m., vadovaujantis UTPĮ 40 str. 1d. 6p. ir 46 str. 1 d. 1p., buvo išduoti du leidimai laikinai gyventi, paskutinis leidimas laikinai gyventi Nr.760099096, išduotas 2022-04-12 galiojo iki 2022-09-30. 2022-07-07 Migracijos departamentas priėmė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos išduotos vizos ar leidimo laikinai gyventi pareiškėjas neturi. SODRA informacinės sistemos duomenimis, M. S. nuo 2020-11-12 iki 2021-05-11 dirbo UAB „ Maira stato“, nuo 2021-08-02 įdarbintas UAB „Rebutas“ , o nuo 2022-07-12 vykdo individualią veiklą. Duomenų apie pareiškėjo sudarytą santuoką su Lietuvos Respublikos piliete nėra.
2022-09-29 Migracijos departamentas gavo 2022-09-29 raštu Nr. 19-886S Valstybės saugumo departamento informaciją apie pareiškėją, kurioje nurodyta, kad M. S. gali grėsti valstybės saugumui. Rašte nurodyta, kad M. S. išpažįsta radikalias islamo idėjas, teikia melagingą informaciją apie savo praeities faktus, palaiko organizaciją, susijusią su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis bei organizuoja asmenų, kilusių iš aukšto terorizmo rizikos trečiųjų šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl, vadovaujantis UTPĮ 133 str. 5 d. , šiame rašte prašoma įtraukti jo duomenis į Nacionalinį sąrašą 10 metų ir jo duomenis pateikti Šengeno informacinei sistemai.
Migracijos departamentas priėmė 2022-10-01 sprendimą Nr.22S133558, kuriame, įvertinęs iš VSD gautą informaciją , nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 120 mėnesių (10 metų); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), konstatavęs, kad asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ , Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie LR VRM direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr.3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių , kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ bei Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 „Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Aprašo 76 punktas nustato, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas.
Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2022-10-06 sprendimu Nr.171-37 atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, o 2022-10-24 sprendimu Nr.22S143712 atsisakė pakeisti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.
Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą 2022-10-01 sprendimą Nr.22S133558, vertino VSD 2022-09-29 raštu pateiktą informaciją apie pareiškėją. Joje nurodyta (b.l.109-110) , kad pareiškėjas išpažįsta radikalias islamo idėjas, teikia melagingą informaciją apie savo praeities faktus, palaiko organizaciją, susijusią su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, bei organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos trečiųjų šalių atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Gauta žvalgybos informacijos, kad gyvenimo Lietuvoje periodu M. S. ne kartą išreiškė radikalios islamiškos ideologijos suformuotą nuomonę apie Lietuvą, jos piliečius ir smurtinius džihadistinius ketinimus jų atžvilgiu. M. S. taip pat yra skęs, kad jei būtų pradėtas islamiškasis karas prieš kufarus lietuvius , jis taip pat jame dalyvautų ir kovotų prieš lietuvius vardan islamo. M. S. taip pat idealizuoja vieną iš Talibano lyderių M. O. , kuris sudarė palankias sąlygas Afganistane įsikurti teroristinei organizacijai „Al-Qaeda“ bei palaikė artimą ryšį su Osama bin Ladenu. Gyvendamas Lietuvoje , M. S. organizuoja pilkosios migracijos schemas , kai asmenys iš (duomenys neskelbtini) atvyksta į Lietuvą fiktyvių studijų kuriame nors Lietuvos universitete pagrindu. Anot M. S., jis organizuoja naujų užsieniečių , išskirtinai musulmonų, atvykimą į Lietuvą tam, kad šalis kuo greičiau taptų islamiška. Nustatyta, kad vykdydamas minėtą schemą, M. S. kontaktuoja su universitetais, apsimesdamas potencialiais studentais. Vėliau potencialius studentus M. S. apmoko kalbėti ir pateikti apgaulingus atsakymus į interviu metu iš universiteto administracijos gaunamus klausimus. Turima žvalgybos informacija apie M. S. išpažįstamas radikalias islamo idėjas leidžia daryti išvadą, kad asmuo gali panaudoti minėtą pilkosios migracijos schemą organizuodamas kitų radikalų islamą išpažįstančių arba sąsajų su teroristinėmis organizacijomis turinčių asmenų atvykimą į Lietuvą.
Migracijos departamentas 2022-12-14 raštu „Dėl informacijos pateikimo“ (b.l.113) nurodė, kad Migracijos departamentas neatlikinėjo pareiškėjo apklausos nei šioje byloje dėl draudimo atvykti, nei kitose su pareiškėju susijusiose bylose (dėl leidimo laikinai gyventi neišdavimo; vizos panaikinimo). Pareiškėjo pateiktos į bylą fotonuotraukos yra neinformatyvios, nekonkretizuotos, nuotraukoje yra bendras salės vaizdas, o 2022-09-13 žinutės telefone tekste nenurodyta, kad būtent pareiškėjas buvo kviečiamas į Migracijos departamentą dėl vizos. Kiti pateikti dokumentai neišversti iš anglų kalbos, negali būti laikomi tinkamais įrodymais šioje byloje.
Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas neturi pagrindo kvestionuoti kompetentingos institucijos pateiktos informacijos, todėl remdamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi priėmė sprendimą, kuriuo pagrįstai bei teisėtai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 10 m. bei įtraukė į Šengeno IS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3m.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, uždraudimo atvykti laikotarpis gali būti ilgesnis negu 5 metai. Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė pagrindus bei kriterijus, kuriais remiantis pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas - 10 metų. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 p. nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3p., šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui nustatomas 10 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Atsakovas įvertino tas aplinkybes, jog gauta informacija patvirtino pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui ateityje, atsižvelgė į VSD siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, į tai, kad pareiškėjo ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, todėl pagrįstai ir teisėtai nustatė Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 p. pagrindu 10 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei, todėl pareiškėjui taikomi apribojimai iš esmės proporcingi ir būtini valstybės interesams. Migracijos departamentas, vadovaudamasis 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 ir 25 straipsniuose nustatytais pagrindais bei Užsieniečių , kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr.436, 15 p., pagrįstai ir teisėtai įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Teismas, vertindamas visus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra argumentuotas, priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos sąjungos teisės aktais, pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjas pagal Įstatymo 133 str.9 d. buvo raštu informuotas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, to nenumato nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai. Pareiškėjo atžvilgiu buvo tinkamai pritaikytos Taisyklės, reglamentuojančios draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisinius santykius. Migracijos departamentas informavo pareiškėją, išsiųsdamas pranešimą Taisyklėse nustatyta tvarka, o sprendimo motyvai yra pačiame ginčijamame sprendime.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamento vertinimas ginčijamame Sprendime laikytinas proporcingu bei neprieštaraujančiu EŽTK nuostatoms bei EŽTT praktikai. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Migracijos departamento sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismas nenustatė ir kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Ginčo atveju pareiškėjo skundas atmestas, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. S. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Saulius Jakaitis
Ina Kirkutienė