Administracinė byla Nr. I-1199-406/2014
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03293-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
dalyvaujant pareiškėjos S. L. atstovui advokatui G. U. , atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei L. V. , viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
n u s t a t ė :
Pareiškėja patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (Toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638; 2) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923, 3) VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (4.26E)SE-166, 4) VSDF Valdybos 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (11.1)-I-7724. 5) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą pagal galiojančią tvarką, kuri buvo iki 2010 m. sausio 1 d. ir kuri buvo mokama nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 15 d. bei ligos pašalpą, kuri buvo mokama nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. ir išmokėti perskaičiuotą sumą pareiškėjai. Taip pat pareiškėja prašo atnaujinti terminus skųsti teismui VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 (b.l. 82 - 89).
Pareiškėja patikslintame skunde bei pareiškėjos atstovas teismo posėdžių metu nurodė, jog teisę į motinystės pašalpą ji įgijo nuo 2009 m. sausio 5 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimu nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2011 m. vasario 14 d. jai buvo paskirta 5901,25 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa pirmais vaiko auginimo metais (neatskaičius mokesčių), 4972,50 Lt (neatskaičius mokesčių) antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sueis du metai), tačiau 2013 m. spalį pareiškėja pastebėjo, kad atsakovo pervedamos sumos neatitinka jai paskaičiuotų sumų, kuomet ji 2009 m. gegužės mėn. išėjo motinystės atostogų. Ši sąskaita nuo jos atidarymo laikotarpio nebuvo kontroliuojama, joje esančiuos lėšos buvo kaupiamos vaiko reikmėms. 2013 m. spalio 8 d. pareiškėja prašymu kreipėsi į į VSDFV Kauno skyrių, prašydama perskaičiuoti neteisėtai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą bei ligos pašalpą. VSDFV Kauno skyrius jos prašymo netenkino, nurodydamas, kad sprendimas sumažinti motinystės (tėvystės ) pašalpą yra įvykdytas. Šį atsakovo raštą pareiškėja apskundė VSDF Valdybai, kuri 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (11.1)I-7724 jos prašymo netenkino. Skundžiamų atsakovo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 kopijos buvo pateiktos tik su atsiliepimu į skundą. Šių sprendimų įstatyme nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka neskundė. Pareiškėjos nuomone, skundžiami sprendimai nepagrįsti, nes išėjusi vaiko priežiūros atostogų, ji turėjo pagrįstą teisėtą lūkestį į motinystės (tėvystės) pašalpas tokio dydžio, kurios galiojo pareiškėjai išeinant vaiko priežiūros atostogų, t.y. taikant draudžiamųjų pajamų dydį – 1488 Lt. Pareiškėjai priklausanti motinystės (tėvystės) pašalpa dar kartą sumažinta nuo 2010 m. liepos 1 d., pakeitus kompensuojamojo uždarbio dydį ir sumažinus jo dydį procentais, apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą. Pareiškėjai buvo mokama ligos pašalpa, apskaičiuota atsižvelgiant į 2010 m. lapkričio 1 d. – 2011 m. sausio 31 d. pareiškėjos draudžiamųjų pajamų dydį. Kadangi jos pajamos minėtu laikotarpiu buvo sumažintos neteisėtai, todėl ir ligos pašalpa jai buvo sumažinta neteisėtai. Skundžiami sprendimai prieštarauja teisės negaliojimo atgal principui, todėl paskirtos pašalpos dydis negalėjo ir neturėjo būti perskaičiuojamas pasikeitus teisės aktams. Laikinojo įstatymo nuostatos pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei pagrindinius teisės principus – teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, teisės į nuosavybę, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo.
Atsakovas VSDFV Kauno skyrius ir trečiasis suinteresuotasis asmuo VSDF Valdyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundą (b. l. 37-45, 59-62, 92-98) bei atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais pareiškėjai VSDFV Kauno skyriaus 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 8.36-5414 skirta 5901,25 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa kas mėnesį iki vaikui sueis vieneri metai ir - 5016,06 Lt kas mėnesį iki vaikui sueis dveji metai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Toliau – Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo šių draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį (1 170 Lt.). Atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies bei Nuostatų 74 punkto nuostatas, VSDFV Kauno skyrius 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies ir Nuostatų 75.2 punkto nuostatomis, VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 nuo 2010 m. liepos1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks 2 metai, taikant 75 procentų kompensuojamąjį uždarbį. Kadangi pagal pareiškėjos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo 75 procentų patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai paskirta maksimali (3510 Lt) dydžio per mėnesį pašalpa. 2013 m. kovo 8 d. įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies bei Nuostatų 74 punkto nuostatos, kurių pagrindu pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota pasikeitus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiui, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nors Konstitucinis Teismas ir pripažino Konstitucijai prieštaraujančiu motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimą nuo 2010 m. liepos 1 d. apribojant jas Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki vaikui sukaks 1 metai ir 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma nuo vaiko 1 iki 2 metų, bet, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa yra išmokėta iki minėto Konstitucinio Teismo 2013 nutarimo, pareiškėja, žinodama ar turėdama žinoti apie pašalpos sumažinimą jau 2010 m. rugpjūčio mėnesį nei į VSDF Valdybą, nei į teismą dėl sprendimų, kuriais sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos nesikreipė (t.y. nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka), todėl sprendimas yra įvykdytas. Įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo perskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpą. Neesant pagrindo perskaičiuoti pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos, neperskaičiuotina ir ligos pašalpa, kuri buvo mokama nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2011 m. gegužės 5 d., nes draudžiamųjų pajamų dydis, pagal kurį apskaičiuota ligos pašalpa, nesikeičia. Skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 nutrauktina, kita pareiškėjos skundo dalis netenkintina.
Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638, kuriuo pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. vasario 14 d. (b.l. 48-49); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923, kuriuo pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. vasario 14 d. perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas (b.l. 50-51), taip pat VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (4.26E)SE-166 ir VSDF Valdybos 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (11.1)I-7724 , kuriais atsisakyta perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja ginčija minėtus sprendimus ir siekia, kad jai būtų perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d. iki jos sūnui sukako 2 metai motinystės (tėvystės) pašalpa ir ligos pašalpa, kuri buvo mokama nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. bei perskaičiuota suma jai būtų išmokėta.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VSDFV Kauno skyrius 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 8.36-5414 paskyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2011 m. vasario 14 d. pagal paskaičiavimą: iki vaikui sukaks vieneri metai – 5901,25 Lt, iki sukaks du metai – 5016,06 Lt (b. l. 46-47). Minėta pašalpa buvo paskaičiuota ir paskirta vadovaujantis sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais - Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (Toliau – ir Įstatymas) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais (Toliau - ir Nuostatai). Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis ir 21 straipsnio 1 dalis nustatė, jog motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos iki tol, kol vaikui sueis dveji metai bei tai, jog motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Minėta nuostata taip pat įtvirtinta Nuostatų 48 punkte. Įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Toliau – ir Laikinasis įstatymas), ir LR Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 170 Lt), VSDFV Kauno skyrius 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 perskaičiavo motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai (b. l. 48-49). Kadangi pagal pareiškėjos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo 75 procentų patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 10 str. 3 d. ir Nuostatų 74 ir 75 p. VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 perskaičiavo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. vasario 14 d. pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą ir jos dydį sumažino, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. vasario 14 d. paskirdamas – 3 510,00 Lt (b. l. 50-51).
LR Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepaneigė iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Nurodė, jog Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, nepažeidė Konstitucijos 52 straipsnio, kuriuo laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais (nutarimo IV-ojo skyriaus 10 p.). Minėtu nutarimu Konstitucinis teismas pripažino, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (6 p.). Minėtame nutarime buvo taip pat nurodyta, jog nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu, kuriuo buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt, būtų pažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisių apsaugos reikalavimai, konstitucinis teisinės valstybės principas. Nurodė, jog Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu Vyriausybė įgyvendino savo pareigą, nustatytą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje, ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, kuris priklauso nuo atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų ir išlaidų (nutarimo VII skyriaus nuostatos). Minėtu LR Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 3 dalies bei į poįstatyminius aktus perkeltos minėto įstatymo nuostatos ta apimtimi, jog „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t.y. pasisakė dėl tam tikro dydžio paskirtų pašalpų mažinimo apribojimo.
Pareiškėja skundžia teismui VSDFV Kauno skyriaus sprendimus, kuriais buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, t.y. 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923. Taip pat prašo teismą atnaujinti terminą skųsti šiuos sprendimus, nurodydama, jog terminą praleido dėl to, jog sąskaitos į kurią buvo pervedama motinystės (tėvystės) pašalpa neadministravo, todėl iki 2013 m. spalio mėnesio nežinojo apie pašalpos sumažinimą.
ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.
LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Fondo valdybai, kuri pagal Įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti.
Pareiškėjos atstovas, VSDFV Kauno skyrius bei VSDF Valdyba sutinka, kad pareiškėja nepasinaudojo Įstatymo 37 str. 2 d. nustatyta privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Pažymėtina, kad, nors VSDF Valdybos sprendime minimas VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 8.54-1923 (nors jis nebuvo skundžiamas), tačiau jį peržiūrėti VSDF Valdyba atsisakė, t.y. nepasisakė dėl šio sprendimo iš esmės (b.l. 65-66).
Skundai Fondo valdybai turi būti paduoti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą (Įstatymo 37 str. 2 d.).
Pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDF valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 IV skyriaus nuostatas, VSDFV fondo valdybai suteikta teisė atnaujinti skundo padavimo terminus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo praktikoje yra nurodęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-51/2014).
Ginčui dėl atsakovo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 esant teisme, pareiškėjai pateikus prašymą atnaujinti terminą skųsti aukščiau nurodytus sprendimus, siekiant išvengti pareiškėjos turtinių teisių ir interesų teisminį gynimo apsunkinimo, klausimas dėl termino skųsti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 išnagrinėtinas teisme (ABTĮ 17 str. 1 d.).
Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad terminai paduoti skundą dėl teritorinių skyrių sprendimų dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo VSDF Valdybai yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 502-396/2014). Nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia, kad apie nuo 2009 m. gegužės 11 d. pradėtos mokėti pašalpos dydžio sumažinimą pareiškėja galėjo (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d. taikymo požiūriu turėjo) sužinoti jau 2010 m. vasario mėn., kai gavo pirmą sumažinto dydžio pašalpą už sausio mėnesį. Todėl akivaizdu, kad pareiškėja ženkliai praleido aptariamą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 darbo dienų terminą. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės - sąskaitos, į kurią buvo pervedama motinystės (tėvystės) pašalpa, neadministravimas, yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, pasirinkto elgesio modelis, dėl kurio buvo praleistas kreipimosi į VSDF Valdybą terminas. Kolegijos nuomone byloje nėra duomenų, patvirtinančių faktinį ir procesinį pagrindus pripažinti termino skųsti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 praleidimo priežastis svarbiomis jo atnaujinimo prasme, todėl terminas neatnaujinamas (ABTĮ 34 str. 1 d.).
Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, šia tvarka pasinaudoti negalima, todėl byla dėl skundo reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 nutrauktina (ABTĮ 101 str. 8 p.).
Pareiškėja taip pat kelia ginčą dėl atsakovo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (4.26E)SE-166 ir trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (11.1)I-7724, kuriais atsisakyta perskaičiuoti išmokėti sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį po to, kai LR Konstitucinis teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, jog atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo taikomos pareiškėjai perskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą, prieštaravo LR Konstitucijai, teisėtumo bei pagrįstumo.
Atsižvelgiant į aprašytą faktinę situaciją, nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti, ar paminėto Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo galia gali būti taikoma ginčo santykiams, kurie (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) susiklostė nuo 2010 m. sausio 1 d. (kai pareiškėjai buvo pradėta mokėti sumažinto dydžio pašalpa) iki 2011 m. vasario 14 d. (kai pareiškėjos sūnui suėjo dveji metai ir dėl to pasibaigė pareiškėjos teisė į paminėtą pašalpą).
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-438/2005, Administracinių teismų praktika, Nr.8, p. 316-326; ir kt.). Taigi kol viešojo administravimo subjekto sprendimas gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio motinystės (tėvystės) pašalpai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.
Kaip jau buvo pažymėta, teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, pasibaigė 2011 m. vasario 14 d., kai pasibaigė pareiškėjos teisė į pašalpą, paskirtą jos vaiko priežiūrai. Akivaizdu, kad nuo šios dienos pasibaigė pareiškėjos šioje byloje skundžiamą pašalpos sumažinimą nustačiusių paminėtų atsakovo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 veikimo galia. Minėti atsakovo sprendimai yra nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka ir tokia teise pareiškėja jau negali pasinaudoti, t.y. šių sprendimų teisinė kvalifikacija baigta. Tai reiškia, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme šie atsakovo sprendimai turi būti laikomi įvykdytais sprendimais, kuriems Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo galia negali būti taikoma.
Nagrinėjamu atveju ginčijamuose VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 22 d. sprendime Nr. (4.26E)SE-166 ir VSDVF Valdybos 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime Nr. (11.1)I-7724 Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo laike taisyklės iš esmės buvo išaiškintos teisingai, ginčijamų administracinių aktų panaikinimo pagrindų, numatytų ABTĮ 89 str., nenustatyta, todėl reikalavimas dėl šių sprendimų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pripažinus, kad prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, bei tai, kad nagrinėjamu atveju sprendimai dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo yra įvykdyti ir dėl to šiam ginčui netaikytinas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas, tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 14 d. motinystės (tėvystės) pašalpą bei ligos pašalpą ir išmokėti neišmokėtas sumažintų pašalpų dalis nėra teisinio pagrindo.
Dėl nurodytų priežasčių S. L. skundo dalis dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (4.26E)SE-166 ir VSDVF Valdybos 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (11.1)I-7724 panaikinimo ir įpareigojimo VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 14 d. motinystės (tėvystės) pašalpą bei ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. ir išmokėti neišmokėtas sumažintų pašalpų dalis atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 8 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Bylos dalį dėl skundo reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 nutraukti.
Kitą pareiškėjos S. L. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiog šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjai | Gintaras Čekanauskas Asta Urbonienė Natalja Zelionkienė |
| |
| |
| |