Administracinė byla Nr. ATP-652-628/2013
Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-02165-2013-1
Procesinio sprendimo kategorija: 79.1; 62.; 45.4.4.; 45.4.5.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. birželio 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutarimo, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., bei nubaustas 3100 (trijų tūkstančių vieno šimto) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui;
n u s t a t ė :
A. R. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu pripažintas kaltu už tai, kad jis 2013 m. vasario 5 d., apie 10.39 val., Vilniuje, Narbuto g., vairuodamas automobilį Volkswagen Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo neatidus, persirikiuodamas į kitą eismo juostą nerodė įspėjamojo signalo į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir kliudė Toyota RAV4, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) automobilį. Automobilis Toyota po susidūrimo pervažiavo kelio skiriamąją juostą ir trenkėsi į VW Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) automobilį, dėl ko abu buvo apgadinti. Taip A. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 88, 106 punktų reikalavimus ir padarė Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą. Iš eismo įvykio vietos pasišalino nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių 232 punkto reikalavimų. Taip padarė Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą.
Apeliaciniu skundu A. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2013 m. vasario 5 d., apie 10.50 val., važiuodamas Narbuto gatve, Vilniuje, važiavo pirmąja eismo juosta. Ketino persirikiuoti į antrąją, parodęs kairįjį posūkio signalą, per galinio matymo veidrodėlius įvertinęs situaciją. Automobilio, važiuojančio antrąja eismo juosta nebuvo, todėl persirikiavo ir nuvažiavo toliau. Persirikiavimo metu jokio kontakto su kitu automobiliu apeliantas nejuto, kiti vairuotojai jo dėmesio nebandė atkreipti nei garso signalu, nei kitais būdais. Privažiavus Žvėryno mikrorajoną, pravažiuojantį automobilį vairavęs asmuo pamojavo jam, tačiau jis, nesupratęs tokių vairuotojo veiksmų, važiavo toliau. Saltoniškių ir Narbuto gatvių sankryžoje, prie degalinės „Lukoil“ buvo sustabdytas policijos ekipažo.
Skunde apeliantas pažymi, kad VW Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) automobilis yra pakankamai senas, todėl ant jo bamperių ir kitų detalių yra ne vienas įbrėžimas ir įbraukimas, kurie atsirado iki eksploatuojant automobilį A. R., t. y. apeliantui. Jeigu ir buvo kokių nors dažų likučių ant šio automobilio, niekas jų priklausomybės netyrė, nebuvo paskirta ekspertizė medžiagų ir dažų priklausomybei nustatyti. Automobiliai VW Golf ir Toyota RAV4, kurių aukščiai žymiai skiriasi, nebuvo sugretinti galimiems sugadinimams nustatyti.
Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, rėmėsi prieštaringais liudytojų D. G. ir D. K. parodymais, neturėdamas galimybės patikrinti, ar daugiau kaip iš šimto metrų jie turėjo galimybę matyti tariamą automobilių kontaktą.
Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar automobilio Toyota RAV4 vairuotoja nesumaišė stabdžių ir akseleratoriaus pedalų, ar jos automobilis neturėjo gedimų, ar buvo tinkamas eksploatuoti, ar iki tariamo įvykio jis buvo remontuotas, kokia šio automobilio vairuotojos patirtis vairuojant automobilį.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą nebuvo gauta.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
A. R. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., tačiau, apeliantas nesutinka su tokiu jo veiksmų kvalifikavimu, teigdamas, kad jokio pažeidimo nepadarė, o pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutarimą priėmė netinkamai įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. numato, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. R. padarė jam inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Nors apeliantas apeliaciniu skundu ginčija savo kaltę, tačiau jo kaltė visiškai įrodyta byloje esančiais įrodymais: 2013 m. vasario 13 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 2-3), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės patrulio tarnybiniu pranešimu (b. l. 6), eismo įvykio vietos planu (b. l. 7), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rinktinės „Vytis“ vyresniojo patrulio A. K. tarnybiniu pranešimu (b. l. 9), liudytojų D. K., D. G., E. R., I. V., M. B., K. R. ir A. K. paaiškinimais (b. l.10-17) bei jų parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, eismo įvykio vietos fotonuotraukomis (b. l.18-23).
Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., numatyta, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numato atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad A. R., vairuodamas automobilį, buvo neatidus, persirikiuodamas į kitą eismo juostą nerodė įspėjamojo signalo į kairę, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu ir kliudė Toyota automobilį, kuris po susidūrimo pervažiavo kelio skiriamąją juostą ir trenkėsi į VW automobilį, iš eismo įvykio vietos pasišalino, nepranešęs policijai. Šie A. R. veiksmai visiškai atitinka administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., sudėtį. Tačiau, apeliaciniame skunde A. R. teigia, kad Toyota automobilio jis nekliudė, nepajuto jokio kontakto, jo kiti vairuotojai garso signalu ar kitais būdais apie įvykusį eismo įvykį neįspėjo, todėl jis nuvažiavo toliau.
Atsakant į šiuos apelianto argumentus, pažymėtina, kad eismo įvykį tiesiogiai matę liudytojai D. G. ir D. K. apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad, važiuodami Narbuto gatve, pastebėjo, kaip priešais juos lygiagrečiai vienas kito važiuoja du automobiliai – Toyota ir VW Golf. VW automobilis važiavo pirmąja eismo juosta, o Toyota – antrąja. Tuomet VW automobilis pradėjo rikiavimosi manevrą į antrąją eismo juostą ir šio manevro metu įvyko automobilių kontaktas. VW automobilis galine dalimi kontaktavo su Toyota automobilio priekine dešine puse. Kontaktas nebuvo intensyvus. Po jo, Toyota automobilis pradėjo suktis, trenkėsi į stulpą, pervažiavo gyvatvorę ir išvažiavo į priešingą eismo juostą. Tuomet D. G. ir D. K. stebėjo VW automobilį, pranešė policijos pareigūnams apie eismo įvykį ir vijosi VW automobilį. Paviję VW automobilį, jam pasignalizavo, gestais parodė, kad įvyko eismo įvykis, mojavo, tačiau šis nuvažiavo toliau. Analogiškas eismo įvykio aplinkybes šie liudytojai parodė ir savo paaiškinimuose (b. l. 10-11).
Nors apeliantas teigia, kad D. G. ir D. K. parodymai buvo prieštaringi, kad įvykį jie matė šimto metrų atstumu, todėl negalėjo matyti automobilių kontakto, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių liudytojų parodymus, jokių esminių prieštaravimų neįžvelgia. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis vieningai formuojama teismų praktika, menkaverčiai prieštaravimai liudytojų parodymuose, negali būti laikoma esmine aplinkybe, neleidžiančia vadovautis tokių liudytojų parodymais, priimant teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad netikėti šių liudytojų parodymais, nėra teisinio pagrindo. Jie buvo nuoseklūs, nenustatyta jokių esminių prieštaravimų tarp jų, nenustatytas ir šių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi, o apeliaciniame skunde nurodytas vieno šimto metrų atstumas, per kurį pastarieji liudytojai matė eismo įvykį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra toks didelis, kad būtų galima vienareikšmiškai konstatuoti, jog esant tokiam atstumui, neįmanoma matyti kontakto tarp automobilių.
Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei teigia apeliantas, jis buvo įspėtas dėl padaryto eismo įvykio D. K. ir D. G., kadangi apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jie parodė, jog paviję VW Golf automobilį, vairuojamą A. R., jie jam pasignalizavo, gestais parodė, kad įvyko eismo įvykis, mojavo, tačiau šis nuvažiavo toliau. Be to, remiantis šių liudytojų parodymais, iškart po eismo įvykio, A. R. pristabdė savo vairuojamą transporto priemonę ir apie penkiasdešimties metrų atstumą važiavo nedideliu greičiu, tačiau, vėliau padidino greitį. Iš tokių apelianto veiksmų galima spręsti apie tai, kad eismo įvykį jis tikrai matė, tačiau, nepaisydamas jo, iš eismo įvykio vietos pasišalino, nepranešęs apie tai policijos pareigūnams.
Atsakant į apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar automobilio Toyota RAV4 vairuotoja nesumaišė stabdžių ir akseleratoriaus pedalų, ar jos automobilis neturėjo gedimų, ar buvo tinkamas eksploatuoti, ar iki tariamo įvykio jis buvo remontuotas, kokia šio automobilio vairuotojos patirtis vairuojant automobilį, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju šios aplinkybės neturi esminės reikšmės sprendžiant A. R. administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. klausimą. Patvirtinus aplinkybę, kad VW Golf turėjo kontaktą su nukentėjusiosios I. V. vairuojamu Toyota automobiliu ir šio kontakto metu buvo apgadinta transporto priemonė, konstatuotina, kad tokie apelianto veiksmai visiškai atitinka administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., požymius, o aplinkybė, kad po nedidelio kontakto Toyota automobilio vairuotoja nesugebėjo suvaldyti savo vairuojamos transporto priemonės, nėra esminė.
Dėl argumentų, kad automobilis VW Golf yra pakankamai senas, todėl ant jo bamperių ir kitų detalių yra ne vienas įbrėžimas ir įbraukimas, kurie atsiradę iki apeliantui eksploatuojant automobilį, o administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo paskirta ekspertizė medžiagų ir dažų esančių ant automobilio VW Golf ir automobilio Toyota RAV4, priklausomybei nustatyti, pažymėtina, jog duomenų, kad automobilis VW Golf buvo apgadintas ankščiau ir ant šio automobilio rasti įbrėžimai bei dažų liekanos būtų atsiradusios iki nagrinėjamo eismo įvykio, nėra. Tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas, savo argumentus motyvuodamas tuo, kad jam priklausantis automobilis yra senas. Apeliacinės instancijos teismas tokį apelianto motyvą vertina kaip visiškai nepagrįstą. Abejoti šia apelianto pateikta versija verčia ir tai, kad, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, A. R. automobilį Toyota RAV4 kliudė savo vairuojamo automobilio galine dalimi, tuo tarpu iš byloje pateiktų fotonuotraukų, kuriose užfiksuoti A. R. automobilio apgadinimai, matyti, kad apgadintas automobilio VW Golf užpakalinis kairės pusės sparnas bei užpakalinio bamperio kairė pusė. Taigi apeliantui priklausančio automobilio pažeidimai visiškai sutampa su liudytojų parodytomis aplinkybėmis, todėl, abejoti tuo, kad šie pažeidimai atsirado nagrinėjamo eismo įvykio metu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, kurių pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė :
A. R. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėja Sigita Bieliauskienė