Pranešėjas D. Jocys                                                  Baudžiamoji byla Nr. 1A-288-361/2011

Teisėjas V. Gedeikis                                                 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.1.;

                                                                                  1.1.8.2.; 1.1.8.6.2.; 1.2.17.5.     (S)

                                                                                     

 

 

 

 

 

  KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

 N U T A R T I S

  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                 2011 m. balandžio 28 d.

     Klaipėda

 

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teisėjų Violetos Miliuvienės ir Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,

dalyvaujant prokurorui Remigijui Bėtkiui,

gynėjams advokatams Romanui Lupeikai  ir Ričardui Noreikai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. K. ir V. R. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo P. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 201 str. 2 d. 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda, ją sumokant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 201 str. 2 d. 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda, ją sumokant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 2 p., konfiskuotas P. K. vardu registruotas automobilis „V. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (saugomas VSAT prie LR VRM Šiaulių rinktinėje pagal kvitą BBB Nr. 011252) – kaip transporto priemonė, panaudota darant nusikalstamą veiką.

Nuosprendžiu nuteisti ir R. B. bei V. P., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,                                                                                         

 

n u s t a t ė:

 

P. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 15 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku V. R. sodyboje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą realizuoti, iš V. R. neteisėtai įsigijo – nusipirko 542,480 dm³ (litrus) naminės degtinės, supilstytos į 33 įvairaus tūrio plastikines talpyklas ir liepė V. P. jo automobiliu „V. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naminę degtinę nugabenti į jo namus (duomenys neskelbtini), o pats važiavo pirmas kitu automobiliu „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau tą pačią dieną, 13 val., automobilis „V. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, kelio (duomenys neskelbtini) 63-iame kilometre buvo sulaikytas valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

V. R. nuteista už tai, kad 2008 m. birželio mėnesį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku savo gyvenamojo namo rūsyje (duomenys neskelbtini), padedama ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, neteisėtai pasigamino aparatą naminei degtinei gaminti ir jį ten laikė iki 2008 m. liepos 15 d. 18 val. 15 min., kol aparatą surado valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Be to, ji tuo pačiu aparatu naminei degtinei gaminti, turėdama tikslą realizuoti naminę degtinę, 2008 m. birželio mėnesio antroje pusėje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku tame pačiame savo gyvenamojo namo rūsyje (duomenys neskelbtini), kartu su R. B. neteisėtai pagamino 542,480 dm³ (litrus) naminės degtinės, kurios tūrinė etilo alkoholio koncentracija 46,5-55,3 proc., kurią ji 2008 m. liepos 15 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, realizavo – pardavė P. K.. Be to, ji, turėdama tikslą pasigaminti ir realizuoti naminę degtinę, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku tame pačiame savo gyvenamojo namo rūsyje (duomenys neskelbtini), kartu su R. B. užraugė 4212,083 dm³ (litrus) raugalo, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija –  5,2–8,1 proc., ją ten laikė iki 2008 m. liepos 15 d. 18 val. 15 min. ir pasikėsino neteisėtai pagaminti 273,539 dm³ (litrus) absoliutaus etilo alkoholio, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi 2008 m. liepos 15 d. 18 val. 15 min. raugalą surado valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo nuosprendį pakeisti ir, pripažinus neįrodytu tikslą realizuoti nusipirktą naminę degtinę, perkvalifikuoti veiką į BK 201 str. 3 d., kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, pagalbą tyrimui pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei dėl to paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta minimali bausmė, nekeičiant bausmės rūšies, o sumažinant paskirtos baudos dydį bei panaikinant automobilio „V. T.“ konfiskaciją. Nurodo, kad teismo išvados yra pagrįstos prielaidomis, o ne įrodymais. Teismas, kvalifikuodamas veiką, rėmėsi iš esmės tik sulaikymo metu aptiktos naminės degtinės kiekiu bei jo, P. K., parodymais, jokių kitų subjektyvinę ir objektyvinę puses apibūdinančių įrodymų byloje nėra. Jis nuo pat sulaikymo, taip pat ir teisme neigė turėjęs tikslą perparduoti ar kitaip platinti įgytąją naminę degtinę, nes ją pirko savo reikmėms, kad panaudotų prie namo statybos pasamdytiems darbininkams. Vien didelis kiekis negali būti pakankamas tikslo realizuoti įrodymas, vadinasi, neįrodžius tikslo realizuoti, veiksmai perkvalifikuotini į BK 201 str. 3 d.

Nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog yra teisiamas už tyčinį apysunkį nusikaltimą, laikomas anksčiau neteistu, kadangi teistumas išnykęs (BK 97 str. 6 d.), turi vieną galiojančią administracinę nuobaudą už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, dirba, tačiau teismas taip pat konstatavo, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, t. y. nepripažino jo parodymų ir gailėjimosi dėl nusikaltimo nuoširdžiais, nes, teismo nuomone, gailėjimasis yra formalus, juo siekiama švelnesnės bausmės paskyrimo, kadangi iš parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme  matyti,  kad jie nėra nuoseklūs  ir nuoširdūs, kaltė pripažinta tik iš dalies, o parodymai nebuvo esminiai atskleidžiant nusikalstamą veiką. Apeliantas pažymi, kad nesutinka su tokiu vertinimu, paskirta neadekvačiai griežta bausmė. Iš bylos medžiagos matyti, kad, vos tik telefonu sužinojęs apie tai, jog pasieniečiai sustabdė nupirktą naminę degtinę vežusį jo automobilį, iškart atvažiavo į sulaikymo vietą ir atvirai prisipažino, kad aptiktoji degtinė priklauso jam, bei nurodė jos įsigijimo vietą, pardavusį asmenį, per visas apklausas ikiteisminiame tyrime ir teisme savo kaltę visiškai pripažino ir teisingai bei nuosekliai nurodė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įskaitant ir ją padariusius asmenis, kurie buvo apkaltinti ir nuteisti byloje. Vienintelis jo parodymų neatitikimas pareikštam įtarimui yra prieštaravimas, kad inkriminuojami veiksmai atlikti turint tikslą degtinę realizuoti, t. y. ją perparduoti. Apeliantas teigia, kad naminės degtinės įgijimas siekiant ją panaudoti talkininkų maitinimui, t. y. savo reikmėms, nėra ketinimas realizuoti. Teismo išvada, kad jis buvo nenuoširdus, klaidinga, gal jis, P. K., ir klydo teisiškai vertindamas savo tikslus, nežinojo, kad vaišinimas laikomas realizavimu, tačiau visą bylos nagrinėjimo laiką tikrai buvo nuoširdus ir nuoseklus duodamas parodymus. Skirdamas bausmę, teismas ne tik be pagrindo nepripažino prisipažinimo ir gailėjimosi lengvinančia aplinkybe, bet visiškai neįvertino svarbių aplinkybių, kad jis, P. K., išlaiko nedirbančią žmoną, auginančią du mažamečius vaikus, todėl jo turtinė padėtis yra itin sunki, nepaisant to, paskirta net 13000 Lt bauda ir konfiskuotas apie 10000 Lt rinkos vertės automobilis, be to, neatsižvelgta, kad dėl savo neapgalvoto poelgio jis materialiai nukentėjo, o išmokėti priteistas sumas neturi jokių realių galimybių dėl sunkios turtinės padėties. Todėl paskirta neadekvačiai griežta bausmė sukels neigiamas pasekmes ne tiek jam asmeniškai, kiek jo šeimai, nes netekęs specialiai pritaikyto automobilio, bus atleistas, be to, atsiras išlaidos antstoliui.

Nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad BK 41 str. numatyti bausmės paskyrimo tikslai, skirdami bausmes, teismai privalo vadovautis BK 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais, pagal BK 61 str. 2 d. teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, taip pat BK 54 str. 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat paskiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Yra pagrindas manyti, jog paskyrus baudą, bus pasiekti bausmės tikslai ir įgyvendintas teisingumo principas, o pripažinus atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei įvertinus, kad jis, P. K., išlaiko šeimą, yra sunki turtinė padėtis, atsirastų galimybė paskirti švelnesnę nei numatyta įstatyme bausmę. Be to, BK 54 str. 3 d. nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 1 ar 2 dalį.

Nuteistoji V. R. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir, pritaikius BK 40 str., ją nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą, o nenustačius BK 40 str. pagrindų, paskirti terminuotą laisvės atėmimą, bausmės vykdymą atidedant. Nurodo, kad  teismas nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnyje numatyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bausmė paskirta neatsižvelgiant į prokuroro prašomą skirti bausmę bei į individualias savybes, turtinę padėtį, o tai reiškia, jog įvykdyti bausmę ir sumokėti baudą savanoriškai nebus jokių galimybių. Teismas, atsižvelgęs į faktines aplinkybes, turėjo paskirti bausmę, nesusijusią su baudos mokėjimu. Apeliantė pažymi, kad teismo buvo prašyta, esant BK 40 str. numatytiems pagrindams, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi dėl to nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-193/2010). BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką; kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, Nuoširdus gailėjimasis – tai kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, jog nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus, dėl kaltės pripažinimo, o turi būti objektyviai įvertintas pagal bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57/2008). Gailėjimasis pasireiškia ne vien apgailestavimu, neigiamu padarytos veikos vertinimu, nukentėjusiojo atsiprašymu, pastangomis atlyginti žalą, bet ir padėjimu teisėsaugos institucijoms aiškinantis nusikalstamą veiką, bendradarbiavimu teismui vykdant teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-09 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2010). Vertinant kaltininko parodymus taip pat svarbu nustatyti, kiek jie prisideda prie teisingo sprendimo byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-193/2010). Taip pat teismų praktikoje laikoma, jog prisipažinimas yra savanoriškas, kai kaltininkas pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes savo noru, laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, kiek jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-10 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2009).

Apeliantė pažymi, jog nuo pat įtarimo pareiškimo neneigė dalyvavusi nusikalstamoje veikoje, prisipažino dėl esminių bylos aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus ir nuoseklius parodymus, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, nurodė kitus nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis, kitas su nusikalstama veika susijusias aplinkybes, duoti parodymai prisidėjo prie nusikalstamos veikos išaiškinimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas objektyvias bylos aplinkybes, netaikė BK 40 str., vadovaudamasis tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu ji savo kaltės iki galo nepripažino, nes neigė pardavusi degtinę P. K., tačiau teismas nepagrįstai nepripažino jos nuoširdaus gailėjimosi kaip lengvinančios aplinkybės ir netaikė BK 40 str.  BK 201 str. 1 ir 2 dalyje yra nurodytos dvi alternatyvios veikos, tai yra baudžiamas tas, kas turėdamas tikslą realizuoti neteisėtai pagamino stiprius alkoholinius gėrimus arba juos realizavo. Pasak pirmosios instancijos teismo, ji ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino realizavusi pagamintus stiprius alkoholinius gėrimus, tačiau teismas neatsižvelgė į jos parodymus, kuriuose ji teigė, jog neteisėtai gaminti stiprius alkoholinius gėrimus pradėjo pablogėjus finansinei situacijai, siekdama užsidirbti pinigų, tai yra turėdama tikslą juos realizuoti, tai leidžia nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 201 str. 1 ir 2 d. Apeliacines instancijos teismas turėtų įvertinti, ar ikiteisminio tyrimo metu neprisipažinimas realizavus neteisėtai pagamintus stiprius alkoholinius gėrimus yra esminė nusikalstamos veikos aplinkybė, kai prisipažinta, jog neteisėtai stiprūs alkoholiniai gėrimai gaminti turint tikslą juos realizuoti. Atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu neprisipažinimas realizavus neteisėtai pagamintus stipriuosius alkoholinius gėrimus  neturi esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Nuteistoji V. R. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nesutinka su paskirta bausmės rūšimi. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudą, neatsižvelgė į sunkią jos materialinę padėtį, nors buvo pateikti tai pagrindžiantys dokumentai. Šiuo metu ji bedarbė, viena augina tris vaikus, kadangi gyvena kaime, tai pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra smulki ūkinė veikla savo poreikiams patenkinti. Sumokėti tokio dydžio baudą jai yra faktiškai neįmanoma, antstoliui pradėjus išieškojimą, galbūt praras savo gyvenamąjį būstą, o taip bus pažeistos ir vaikų teisės į normalias gyvenimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, tokia bausmės rūšis jai yra neproporcingai didelė, neatitinka BK 41 str. 2 d. nuostatų. Be to, yra pripažįstama, jog paskirta bausmė negali varžyti daugiau nuteistojo teisių, nei reikalinga bausmės tikslams pasiekti. Turėdama pareigą sumokėti tokio dydžio baudą, ji gali būti priversta parduoti savo vienintelį gyvenamąjį būstą, nes darbo bei kitų pajamų, taip pat vertingo turto neturi, net dirbdama, iš uždirbtų pinigų sumokėti baudos negalės. Be to, ydinga tokia situacija, kai buvo nusikalsta tik iš reikalingumo, susiklosčius sunkiai materialinei padėčiai, siekiant gauti lėšų pragyvenimui, o teismas paskiria piniginę bausmę, kurios, atsižvelgiant į finansinę padėtį, sumokėti nėra jokios galimybės. Teismas turi įvertinti, ar piniginės bausmės paskyrimas gali sulaikyti asmenį nuo nusikalstamos veikos darymo, jeigu nusikalstama veika buvo daroma su tikslu gauti lėšų pragyvenimui. Manytina, jog šiuo atveju paskyrus kitą asmens teises ribojančią bausmę, bus geriau ir greičiau pasiekti bausmės tikslai. Prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą, siūlė skirti terminuotą laisvės atėmimą, bausmės vykdymą atidedant. Dėl tokios bausmės rūšies ji, V. R., neprieštaravo. Laikytina, jog tokia bausmė nėra švelnesnė nei paskirta teismo bauda, tačiau tokios bausmės paskyrimas leistų geriau pasiekti bausmės tikslus, sulaikytų nuo kitų nusikalstamų veikų darymo ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

Teismo posėdyje gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl P. K. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. K. nuteistas pagal BK 201 str. 2 d.  Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog P. K. veika atitinka BK 201 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymius, todėl apylinkės teismo jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia, jog įsigijo naminės degtinės ir prašė ją pargabenti į jo namus, tačiau akcentuoja, jog tikslo platinti neturėjo, norėjo degtinę vartoti savo reikmėms, pavaišinti prie namo statybos padėjusius darbininkus, todėl jo veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 201 str. 3 d. Nusikaltimo tikslas įrodinėjamas atsižvelgiant ne tik į asmens pareiškimus, bet ir į faktines bylos aplinkybes, vertinant byloje surinktų duomenų visetą: surasto skysčio kiekį, vietą, ar panaudotos jį gabenti transporto priemonės ir pan. P. K. pripažįsta, kad 33 talpyklos, kuriose bendrai buvo 542,480 dm³ (l) naminės degtinės, rastos sulaikytame automobilyje „V. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo jo įsigytos ir jam priklausė. Priešingai nei nuteistasis teigia apeliaciniame skunde, toks didelis, gerokai 50 l viršijantis rastos naminės degtinės kiekis rodo, jog tikrai P. K. ją įsigijo ne savo reikmėms, o turėdamas tikslą realizuoti, todėl perkvalifikuoti P. K. veiką į BK 201 str. 3 d. nėra jokio pagrindo.  Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad tikslas realizuoti – tai kaltininko noras gaminamus, laikomus ar gabenamus stiprius namų gamybos alkoholinius gėrimus parduoti, dovanoti, išmainyti ar kitaip perduoti tretiesiems asmenims. P. K. teigia, jog degtine jis norėjo vaišinti namo statyboje padėjusius darbininkus, tokia veika taip pat laikoma realizavimu, kadangi degtinę vartotų ne pats kaltininkas, bet ši būtų duodama kitiems asmenims. Nors apeliantas teigia, kad galėjo klysti teisiškai vertindamas savo tikslus, nes nežinojo, jog pasivaišinimas su talkininkais laikomas realizavimu, tačiau toks argumentas laikytinas tik bandymu sušvelninti savo atsakomybę, kadangi realizavimo tikslo suvokimas nereikalauja kokių nors specialių žinių ir akivaizdžiai yra susijęs su konkretaus objekto perdavimu trečiajam asmeniui. Be kita ko, kaip matyti iš bylos duomenų, P. K. praeityje yra buvęs pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal analogišką BK 201 str. 2 d., ir nors duomenų apie priimtą procesinį sprendimą byloje nėra (b. l. 85–86, t. 2), tačiau tai, jog praeityje P. K. yra buvęs pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veikos, už kurią jis nuteistas ir skundžiamu nuosprendžiu, leidžia daryti išvadą, jog P. K. iš asmeninės patirties galėjo suprasti, jog naminės degtinės gaminimas, laikymas ar gabenimas turint tikslą realizuoti naminę degtinę ar jos realizacija yra baudžiamojo įstatymo draudžiama veika, todėl jo pasiteisinimas, jog nežinojo, kad pasivaišinimas su darbininkais laikomas realizavimu, atmestinas.

Nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde prašo pripažinti prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltininko prisipažinimas yra formalus, siekiama tik švelnesnės bausmės paskyrimo, taigi teismas vertino galimybę pripažinti BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. BK 59 str. 1 d. 2 p. nustato, kad kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Norint aplinkybę pripažinti atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Apie tai galima spręsti ne tik iš bendrų pareiškimų dėl kaltės pripažinimo, bet ir objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Šioje byloje nėra pagrindo pripažinti BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės, nes, priešingai nei apeliantas teigia apeliaciniame skunde, duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme, jis nebuvo nuoseklus. 2008-07-15 apklausoje P. K. teigė, jog naminės degtinės įsigyti jam pasiūlė nepažįstamas vyriškis, davė telefono numerį, kuriuo paskambinus atsiliepė moteris, su ja sutarė dėl degtinės pirkimo, aptarė susitikimo aplinkybes, daugiau dėl naminės degtinės su ja nebendravo (b. l. 54–55, t. 2), taigi pirmojoje apklausoje P. K. nesakė, jog naminę degtinę pirko iš V. R., taip faktiškai nutylėdamas naminės degtinės įsigijimo šaltinį ir taip galėjo bandyti suklaidinti pareigūnus. Apklausiamas 2008-10-13 apeliantas pripažino, jog pirmojoje  apklausoje melavo, papasakojo netikslias naminės degtinės įsigijimo aplinkybes, nurodė, kad iki degtinės įsigijimo jau buvo ne kartą atvykęs pas V. R.: vežė kažkokį asmenį, buvo nuvykęs ir vienas tartis (b. l. 56–58, t. 2). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją teigė, jog talpyklas į autobusiuką krovė jis ir V. P. (b. l. 64–65, t. 2), tačiau teisme šią aplinkybę paneigė, teigdamas, jog V. P. krauti degtinės nepadėjo, o padėjo V. R. (b. l. 90, t. 4). Taigi akivaizdu, jog P. K., duodamas parodymus viso proceso metu, dėl svarbių naminės degtinės įsigijimo aplinkybių nebuvo nuoseklus, todėl jo prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos veikos nelaikomi nuoširdžiais ir pagrįstai apylinkės teismo nepripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors apeliantas teigia, kad supratęs, jog autobusiukas su namine degtine buvo sulaikytas pareigūnų, pats atvyko ir prisipažino, jog naminė degtinė yra jo, tačiau iš byloje esančio 2008-07-15 tarnybinio pranešimo dėl automobilio „Audi 100“ sulaikymo (b. l. 80, t. 1) matyti, jog P. K. vairuojamas „Audi 100“ pareigūnų buvo sulaikytas dėl to, jog įtartinai važiavo jiems iš paskos, todėl netoli Šiaulių miesto automobilis buvo patikrintas. Taigi P. K. argumentai apie jo geranorišką atvykimą pas pareigūnus vertintini tik kaip siekis sušvelninti savo atsakomybę, be to, nepaneigia ir nepateisina jo parodymų nenuoseklumo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis P. K. nurodo, kad jam skirta bausmė yra aiškiai per griežta, kadangi sumokėti paskirtą baudą jis neturės realių galimybių. BK 201 str. 2 d., pagal kurią  nuteistas P. K., sankcijoje numatyta, jog gali būti skiriama arba bauda, arba laisvės atėmimas iki 5 metų. Pirmosios instancijos teismas P. K. skyrė švelnesniąją bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatė artimą šios bausmės rūšies vidurkiui, savo sprendimą pakankamai motyvavo, todėl teigti, jog skirta bausmė būtų aiškiai per griežta, nėra pagrindo. Nors apeliantas užsimena, kad jo sunki materialinė padėtis, išlaiko nedirbančią žmoną ir vaiką, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas švelninti skirtą bausmę. Bylos duomenys vis dėlto leidžia manyti, kad apelianto teiginiai apie sunkią finansinę padėtį yra deklaratyvūs, kadangi akivaizdu, jog jis sugebėjo gauti pinigų, kad neteisėtai įsigytų naminės degtinės, už kurią, kaip nurodė teisiamajame posėdyje, mokėjo 2000 Lt, o, kaip matyti iš bylos duomenų, kelias savaites iki nusikaltimo padarymo P. K. įsigijo ir transporto priemonę (b. l. 22, t. 1), kuria ir buvo gabenta neteisėtai įsigyta naminė degtinė. Byloje taip pat yra pateikta darbo sutarties kopija (b. l. 116–117, t. 2), iš kurios matyti, jog P. K. įsidarbino Klaipėdos rajono paramos šeimai centre, taigi apeliantas yra dirbantis. Nors P. K. apeliaciniame skunde teigia, jog netekęs specialiai socialiniam darbui pritaikyto automobilio, bus atleistas iš darbo, tačiau tokių argumentų teisingumas kelia pagrįstų abejonių, kadangi darbo sutartis sudaryta 2008-10-31, t. y. jau po to, kai automobilis „V. T.“, kuriuo gabenta naminė degtinė,    2008-08-05 nutarimu perduotas saugoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinei (b. l. 23–24, t. 1) ir ten saugomas iki šiol, taigi P. K. darbo sutartį sudarė faktiškai jau neturėdamas automobilio „V. T.“, vadinasi, darbdavys manė, jog P. K. atitinka keliamus reikalavimus ir jį, net ir tuo metu negalėjusį naudotis automobiliu „V. T.“, įdarbino, todėl dabar teigti, jog P. K. bus atleistas vien todėl, kad iš jo konfiskuojamas automobilis, nėra jokio pagrindo. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, kolegija pripažįsta, kad skirdamas P. K. bausmę, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, o apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių teismo išvadų dėl bausmės rūšies bei dydžio parinkimo pagrįstumu.

P. K. apeliaciniame skunde užsimena, jog pripažinus jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę įvertinus, kad jis išlaiko šeimą, yra sunki turtinė padėtis, atsirastų galimybė paskirti švelnesnę, nei numatyta įstatyme, bausmę, nurodo BK 54 str. 3 d. BK 54 str. 1 d. aiškiai nustatyta, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Išimtiniais atvejais, skirdamas bausmę, teismas gali išeiti už įstatyme numatytos  sankcijos ribų. Šie atvejai įtvirtinti BK 62 str. ir 54 str. 3 dalies nuostatose. Tačiau kolegija nemato jokių išimtinių aplinkybių, jog P. K. būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ar BK 62 str. nuostatas. P. K. padarė tyčinį, savanaudišką, apysunkį nusikaltimą, byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl apylinkės teismas nuteistajam pagrįstai skyrė bausmę neperžengdamas straipsnio sankcijos ribų. Šeima, kurią reikia išlaikyti, sunki turtinė padėtis nėra laikomos tomis išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių kaltininkui būtų galima skirti švelnesnę bausmę, nei numato baudžiamasis įstatymas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo panaikinti automobilio konfiskaciją. Veikos padarymo metu galiojusi BK 72 str. 2 d. 2 p. redakcija imperatyviai nustatė, jog turi būti konfiskuojami darant nusikalstamą veiką panaudoti pinigai ir kiti materialią vertę turintys daiktai, taigi baudžiamasis įstatymas teismą įpareigoja taikyti konfiskaciją. Transporto priemonė „V. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuria buvo gabenta naminė degtinė, yra nusikaltimo padarymo priemonė, kadangi visiškai aišku, jog be jos tokį didelį kiekį naminės degtinės nebūtų buvę galima pergabenti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konfiskavo gabenant neteisėtai įgytą naminę degtinę panaudotą transporto priemonę.

Dėl V. R. apeliacinio skundo

Nuteistoji V. R. neginčija teismo išvadų dėl kaltės, veikos kvalifikacijos, tik nesutinka su jai paskirta bausme ir prašo arba taikyti BK 40 str. ir ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisti, arba paskirti terminuotą laisvės atėmimą bausmės vykdymą atidedant.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, apylinkės teismas svarstė galimybę, vadovaujantis BK 40 str., atleisti V. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau nenustatė visų įstatymo numatytų sąlygų taikyti BK 40 str., t. y. nepripažino, jog kaltinamoji nuoširdžiai gailisi, padariusi nusikalstamą veiką, todėl priėjo prie išvados, kad atleisti V. R. nuo baudžiamosios atsakomybės nėra pagrindo. Toks apylinkės teismo sprendimas pagrįstas. Nuteistoji skunde teisingai nurodo, jog viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi dėl to (BK 59 str. 1 d. 2 p.) – nustatymas. Tačiau ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė byloje nebuvo nustatyta. Nors apeliantė teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus ir nuoseklius parodymus, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tokie teiginiai neteisingi. 2008-07-18 apklausos metu V. R. teigė neketinusi naminės degtinės realizuoti ir planavusi ją naudoti savo reikmėms, kai kratos metu buvo rastas įrenginys, ji buvo pagaminusi 20 l degtinės, neigė, jog 2008-07-15 pardavė naminę degtinę P. K. (b. l. 175–179, t. 1). Akistatos su P. K. metu V. R. taip pat neigė jam pardavusi naminę degtinę (b. l. 190–191, t. 1), tačiau teisme teigė, jog naminę degtinę pardavė tik vieną kartą ir tas pirkėjas buvo P. K., jam pardavė degtinę, pagamintą prieš 3 dienas (b. l. 87, t. 4). Taigi akivaizdu, jog V. R., duodama parodymus, nebuvo nuosekli, iš pradžių neigė, jog naminę degtinę realizavo, vėliau vis dėlto pripažino, jog pardavė P. K., pirmojoje apklausoje teigė, kad iki kratos buvo pagaminusi apie 20 l degtinės, tačiau byloje nustatyta, kad P. K. įsigijo keliolika kartų didesnį kiekį, šios aplinkybės yra esminės nusikaltimui, kuriuo V. R. buvo įtariama, kaltinama ir dabar nuteista, todėl jų neigimas, neteisingas nurodymas vertintini kaip siekis išvengti atsakomybės arba ją sušvelninti ir rodo, jog asmuo savo elgesio kritiškai nevertina. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas V. R. visiškai pagrįstai nepripažino BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o jos nesant, pagrįstai nebuvo galima taikyti ir BK 40 str., kuris numato, jog viena iš būtinų sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis nusikaltus.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nesutinka su jai paskirta 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda, teigia, kad jos materialinė padėtis sunki, o bausmės tikslai būtų pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę jos vykdymą atidedant, pažymi, kad tokią bausmę siūlė skirti ir prokuroras. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog prokurorė V. R. prašė skirti laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti, tačiau toks prokurorės prašymas teismui nėra privalomas, kadangi skirdamas bausmę kaltam asmeniui, teismas vadovaujasi BK numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. BK 201 str. 2 d., pagal kurią  nuteista V. R., sankcijoje numatyta, jog gali būti skiriama arba bauda, arba laisvės atėmimas iki 5 metų. Pirmosios instancijos teismas V. R. skyrė švelnesniąją bausmės rūšį – baudą, jos dydį, kaip ir P. K., nustatė artimą šios bausmės rūšies vidurkiui, savo sprendimą pakankamai motyvavo. V. R. praeityje neteista, o pagal BK 55 str. pirmą kartą teisiamiems asmenims paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, BK 201 str. 2 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmių rūšys, todėl šiuo atveju V. R. skirta švelnesnė su laisvės atėmimu nesusijusi bausmės rūšis. V. R. apeliaciniame skunde faktiškai prašo skirti jai griežtesnę bausmės rūšį, nei buvo skirta pirmosios instancijos teismo, o tai neabejotinai būtų jos padėties sunkinimas, net ir atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BPK 320 str. 4 d. numatyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Šiuo atveju prokuratūra pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti nuteistosios teisinės padėties skirdamas griežtesnę bausmės rūšį.

Apeliaciniame skunde V. R. teigia, kad neturi finansinių galimybių sumokėti baudą, gali prarasti gyvenamąjį būstą, o taip būtų pažeisti ir nepilnamečių vaikų interesai, tačiau šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas mažinti jai paskirtos baudos dydį. Be to, bylos duomenys prieštarauja V. R. teiginiams apie jos nepilnamečius vaikus, priešingai, seniūnijos pateiktoje V. R. charakteristikoje (b. l. 12, 13, t. 2) nurodyta, kad du jos vaikai jau yra suaugę, o dukra L., gim. (duomenys neskelbtini), mokosi. Taigi visi V. R. vaikai yra  pilnamečiai asmenys, jau savarankiškai galintys pasirūpinti savo ateitimi, todėl apeliantės teiginiai apie nepilnamečių vaikų interesų pažeidimus atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti nuteistosios V. R. apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

 

n u t a r i a:

 

nuteistųjų P. K. ir V. R. apeliacinius skundus atmesti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                      Dalius Jocys

 

 

Teisėjai                                                                                           Violeta Miliuvienė

 

                                                    

                                                                                                       Linas Pauliukėnas