Civilinė byla Nr. 2A-663-186/2015

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02460-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.9.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-758-513/2015 pagal ieškovo V. Z. (V. Z.) ieškinį atsakovei J. L. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir įgyto turto grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė jam iš atsakovės J. L. priteisti 65 331,91 Eur (225 578 Lt) kaip nepagrįstai įgytą turtą, taip pat 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad nuo 2008 metų pabaigos iki 2013 metų vasario pradžios gyveno kartu su atsakove ir jos dukra atsakovei nuosavybės teise priklausančiame vieno kambario bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovė niekur nedirbo, neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio, išskyrus vaikui mokamą išlaikymą, mokėsi universitete ir papildomai tobulino savo žinias, ieškovas išlaikė atsakovę ir jos dukrą, mokėjo už atsakovės studijas, vaiko papildomus užsiėmimus ir būrelius, komunalines paslaugas ir pramogas, išvykdamas į reisus atsakovei pragyventi duodavo pinigų grynaisiais. Ieškovas visiškai pasitikėjo atsakove. 2012 metais, pagrįstai tikėdamasis ateityje sudaryti santuoką ir įsigyti jo vardu tinkamą šeimai gyventi būstą, ieškovas darbdaviui nurodė jo darbo užmokestį už 2012 m. birželio 21 d. - 2012 m. gruodžio 15 d. reisą pervesti į atsakovei priklausančią banko sąskaitą. Atsakovė pinigus gavo, tačiau panaudojo juos kitais tikslais. 2013 m. rugpjūčio 6 d. ieškovė pardavė savo butą, iškraustė ieškovo daiktus ir 2013 m. rugpjūčio 20 d. nusipirko savo vardu naują dviejų kambarių butą. Jei ieškovas nebūtų pasitikėjęs ieškove, būtų žinojęs apie atsakovės atliekamus mokėjimus, nebūtų pervedęs atsakovei pinigus būstui pirkti. Atsakovės nesąžiningas elgesys pasireiškė ir tuo, kad ji be ieškovo sutikimo ir žinios nuo 2011 m. gegužės 25 d. nuolat atlikinėjo bankinius pavedimus iš ieškovo į savo sąskaitas. Nuo 2011 iki 2012 metų į atsakovės sąskaitą buvo pervesta 45 119,61 Eur ieškovo darbo užmokesčio. Atsakovė nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. liepos 8 d. neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas, pasinaudodama ieškovo elektroninės mokėjimo priemonės tapatybės patvirtinimo duomenis, apgaule įgydama ieškovui priklausančias lėšas, kurių bendra suma 20 212,29 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, liudytojos O. V. parodymais nustatė, kad šalys gyveno kartu atsakovės bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2008 metų vedė bendrą ūkį, ketino sudaryti santuoką, tačiau dėl atsakovės savarankiškai priimto sprendimo parduoti butą ir pirkti iš savo brolio D. L. erdvesnį kitą butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat dėl kitų asmeninių nesutarimų 2013 metais vasarą, ieškovui grįžus iš reiso, bendras šalių gyvenimas nutrūko. 2013 m. liepos 24 d. atsakovė už 92 000 Lt (26 645,04 Eur) pardavė savo butą ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. už 70 000 Lt (20 273,40 Eur) nusipirko iš brolio D. L. AB „Swedbank“ įkeistą butą, esantį (duomenys neskelbtini), dalį už butą skirtų lėšų pervedė bankui. Ieškovas yra jūreivis, kuris deklaravo, kad 2010 metais uždirbo 60 261,84 GB, 2011 m. – 82 867,20 GB, 2012 m. – 92 894,20 GB, 2013 m. – 118 431,04 GB. Nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2013 m. birželio 27 d. atsakovas buvo jūroje 11 kartų, reisų trukmė – nuo 1 mėnesio 9 dienų iki 5 mėnesių 22 dienų, pertraukos tarp reisų – nuo 4 dienų iki 5 mėnesių 25 dienų. Atsakovė yra išsituokusi, augina dukrą, gimusią 2001 m. vasario 24 d., jai išlaikyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 27 d. sprendimu buvo priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis po 200 Lt (57,92 Eur) per mėnesį, o 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu išlaikymas nuo 2013 m. balandžio 15 d. buvo padidintas iki 600 Lt (173,77 Eur), taip pat priteistas 1 100 Lt (318,58 Eur) išlaikymo įsiskolinimas. Teismas nustatė, kad J. L. neakivaizdžiai mokosi Klaipėdos universitete Pedagogikos fakultete ir Rusų universitete, iki 2012 m. gruodžio 31 d. dirbo Palangos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijoje, jos gaunamas darbo užmokestis per mėnesį buvo 348 Lt (100,79 Eur), ji nedirba, nuo 2013 m. vasario 27 d. yra įregistruota Klaipėdos teritorinėje darbo biržoje kaip darbo ieškantis asmuo. Ieškovė nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. už dujas sumokėjo 776,72 Lt (224,95 Eur), už vandenį – 1 340,28 Lt (388,17 Eur), nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. už šilumos energiją – 3 948,89 Lt (1 143,68 Eur). Ieškovo nurodymu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. į atsakovės sąskaitą buvo pervesta 45 228,41 Eur darbo užmokesčio, nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. liepos 8 d. iš ieškovo į atsakovės sąskaitą buvo pervesta 87 089 Lt (25 222,72 Eur), nuo 2012 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. vasario 20 d. grąžinta atgal 17 300 Lt (5 010,43 Eur), t. y. liko negrąžinta 20 212,29 Eur.

Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė lėšų gavimo be pagrindo. Teismas byloje nustatė, kad dalį savo darbo užmokesčio ieškovas pervesdavo atsakvei pats, dalis lėšų buvo pervesta iš ieškovo sąskaitos į atsakovės sąskaitą. Teismo nuomone, šiuo atveju nesvarbu, kas šiuos pavedimus darė, nes norint atlikti lėšų pervedimo operacijas internetu, reikalingas naudojimosi internetu banko kodų rinkinys ir slaptažodis, kuris suteikiamas banko klientui pagal naudojimosi interneto linija ar kitas panašias sutartis. Šalys nuo 2008 metų gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, savanoriškai susitarė sukuri faktinius šeimos santykius, ketino sudaryti santuoką. Taigi faktas, jog ieškovui pagal sutartį su banku suteiktais slaptažodžiais prisijungti prie elektroninės bankininkystės ilgą laiką, ieškovui esant reise jūroje ir krante, naudojosi ir atsakovė, patvirtina abiejų šalių nurodytas aplinkybes apie tai, kad jie gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, kad ieškovas rūpinosi atsakove ir jos vaiku bei juos išlaikė, tam skyrė pakankamai lėšų, kad užtikrintų orų gyvenimą ir suteiktų visišką aprūpinimą, nors ši prievolė nebuvo apibrėžta. Ieškovas ilgą laiką ir nuolat vykdė savo, kaip faktinių šeiminių santykių dalyvio, pareigas ir tai atitiko geros moralės nuostatas. Įrodymų, kad ieškovas būtų pavedęs atsakovei kaupti jo lėšas gyvenamajam būstui pirkti ar turint kitą tikslą, byloje nėra. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovė, kaip faktinių šeimos santykių dalyvė, turėjo pagrindą tvarkyti buitį ir valdyti jai patikėtas lėšas savo nuožiūra – atlikti mokėjimus, išgryninti lėšas, pirkti prekes ir paslaugas, mokėti už savo studijas, grąžinti lėšas atgal į sąskaitą ir pan. Byloje teismas laikė neįrodyta, kad atsakovė ieškovo lėšomis pirko kitą butą, nes butą atsakovė pirko pardavus iki tol turėtą butą. Byloje teismas taip pat laikė neįrodyta aplinkybę, kad ieškovo internetinės bankininkystės slaptažodžiai ir kodai pateko pas atsakovę neteisėtai ar buvo pagrobti. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas pats nurodė savo darbdaviui pervesti darbo užmokestį atsakovei, kad pervedimai iš jo sąskaitos buvo daromi ilgą laiką, ieškovui būnant tiek reisuose jūroje, tiek krante, teismo nuomone, tik patvirtina, jog atsakovė taip pat buvo ieškovo sąskaitos teisėta valdytoja. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė gavo ieškovo lėšas pagrįstai, taip pat pažymėjo, kad šios lėšos, jeigu ir būtų gautos be pagrindo, priskirtinos prie turto, kurio negalima išreikalauti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CK) 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas taip pat pažymėjo, kad faktas, jog ieškovo sąskaitos elektronine bankininkyste pakankamai ilgą laiką naudojosi ir atsakovė, o pinigus ieškovas pareikalavo grąžinti tik po bendro gyvenimo pabaigos, patvirtina, kad ieškovas ir pats visą bendro gyvenimo laikotarpį atsakovę laikė savo sąskaitos valdytoja, žinojo arba turėjo žinoti apie lėšų judėjimus, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovė praturtėjo nesąžiningai ir nepagrįstai, nes neįrodyta, kad atsakovė prieš ieškovą būtų ėmusis apgaulės ar kitokių nesąžiningų veiksmų (CK 6.242 straipsnio 3 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas (ieškovas) V. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys būtų tenkintas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliantas skunde akcentuoja tai, jog kasacinis teismas laikosi praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kaip ir kiekvienos sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Visgi netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyme nustatytas režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tai juo labiau reiškia, kad kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys turtą gali įgyti asmeninės nuosavybės teise. Dėl to sprendžiant kartu gyvenančių asmenų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė) reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.
2. Teismas, nustatęs, kad ieškovą ir atsakovę siejo sutartiniai teisiniai santykiai, nepagrįstai ieškovo asmeninę nuosavybę – lėšas, pripažino bendrąja daline nuosavybe, nes nebuvo išsiaiškintos aplinkybės dėl šalių susitarimo įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tai, kad atsakovas pervedė dalį lėšų į atsakovės sąskaitą, nereiškia, kad šiomis pervestomis lėšomis atsakovė turėjo teisę disponuoti savo nuožiūra ir kad šios pervestos lėšos buvo skirtos bendram ūkiui vesti, atsakovei išlaikyti. Kaip nurodė teismas sprendime, prievolė buvo neapibrėžta. Be to, ieškovui laikinai perdavus lėšas atsakovei, turto statusas nepasikeitė, jis išliko asmeninė ieškovo nuosavybė.
3. Teismo išvada, kad atsakovė buvo teisėta ieškovo sąskaitos valdytoja, yra nepagrįsta, nes nebuvo pateiktas tokią teisę suteikiantis įgaliojimas. Atsakovė ieškovo sąskaitoje esančiomis lėšomis disponavo neteisėtai, be ieškovo žinios ir sutikimo.
4. Tai, kad šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nereiškia, jog visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise.
5. Nors teismas nustatė faktą, kad ieškovo sąskaitos elektronine bankininkyste naudojosi atsakovė, kuri neturėjo įgaliojimų naudotis ieškovo sąskaita, tačiau nepagrįstai nenustatė, jog atsakovė pervesdama iš ieškovo sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą lėšas, be ieškovo žinios, neteisėtai pasinaudodama atsakovo elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas, buvo nesąžininga ir nepagrįstai praturtėjo.

Atsakovė J. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas pats į bylą pateiktais duomenimis įrodė, kas ieškovas ir atsakovė buvo partneriai. Jų santykiai buvo pagrįsti šeimos modeliu, nors oficialiai ir nebuvo sudarę santuokos. Teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas neįrodė atsakovei pareikštų reikalavimų.
2. Ieškovas į prašomą priteisti sumą įtraukė ir tas sumas, kurias jis savo iniciatyva nurodė darbdaviui pervesti jo darbo užmokestį į atsakovės banko sąskaitą, taip pat ir tas sumas, kurios buvo pervestos iš ieškovo sąskaitos į atsakovės sąskaitą laikotarpiu, kai ieškovas buvo ne jūroje. Pinigus iš savo sąskaitos atsakovei pervedė pats ieškovas, būdamas Lietuvoje. Dėl to visiškai nėra jokio pagrindo sutikti, kad ieškovas nežinojo apie pinigų judėjimą ir tai pastebėjo tik prieš ruošiant ieškinį teismui. Pinigų judėjimai tik įrodo, kad ieškovas ir atsakovė gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, ieškovo darbo užmokestį naudojo bendriems poreikiams su jo sutikimu, o šias aplinkybes patvirtina apelianto teiginiai apie atsakovės ir jos vaiko išlaikymą, gyvenimą kartu atsakovės bute. Atsakovė taip pat prisidėdavo prie bendro gyvenimo darbo užmokesčio forma, be to, ieškovo iniciatyva studijavo.
3. Ieškovas yra kreipęsis į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl atsakovės veiksmų, naudojantis ieškovo duomenimis atliekant finansines operacijas. Ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti. Tai patvirtina, kad atsakovės veiksmai nebuvo neteisėti. Dėl atsakovės su ieškovu vedamo bendro ūkio ieškovas atsakove pasitikėjo, todėl paliko visus prisijungimo kodus prie jo banko sąskaitos ir būdamas išvykęs paskambindavo ir nurodydavo nuimti jo pinigus ar juos pervesti į atsakovės sąskaitą. Ieškovo pavedimu atsakovė tai ir atliko. Iš abiejų bendrų pinigų vedė bendrą ūkį, pirko maistą, rūbus bei pinigus leido kitoms bendroms reikmėms.
4. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo internetinės bankininkystės slaptažodžiai ir kodai pas atsakovę pateko neteisėtai ar buvo pagrobti.
5. Naują butą atsakovė pirko iš savo lėšų, t. y. pardavė vieną butą, iš kurio pardavimo gautų pajamų nusipirko kitą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir naujo įrodymo prijungimo bei proceso teisės normų pažeidimo

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantas prašyme nurodo, kad yra jūreivis, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo Lietuvoje, nes dirbo jūroje. Teismo sprendimas yra grindžiamas tik atsakovės ir jos draugės liudytojos O. V. paaiškinimais, ieškovo paaiškinimo byloje nėra. Apelianto teigimu teismas klaidingai konstatavo, kad ieškovas ir atsakovė gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, taip pat atsakovė ilgą laiką naudojosi ieškovo sąskaitos identifikavimo PIN kodu, slaptažodžiu ir ieškovas žinojo apie lėšų judėjimą. Vadovaudamasis tik prielaidomis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė iš ieškovo lėšas gavo pagrįstai. Apeliantas kartu su šiuo prašymu pateikė ir duomenis, patvirtinančius, kada ieškovas dirbo jūroje. Šie duomenys, apelianto nuomone, negalėjo būti pateikti anksčiau, nes ieškovo nebuvo Lietuvoje. Ieškovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pradžios pateikė papildomą prašymą, kuriame prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti teismui nagrinėti iš naujo. Prašyme pažymima, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sprendimas grindžiamas ieškovo paaiškinimais, tačiau ieškovas nebuvo kviečiamas į teismo posėdį, jam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio datą ir nebuvo suteikta galimybė įrodinėti savo reikalavimų pagrįstumą išsamiu paaiškinimu bei liudytojų parodymais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad naujai teikiamais įrodymais apeliantas siekia pagrįsti savo prašymą skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pateikiamus duomenis priima (CPK 314 straipsnis).

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas ieškinyje nurodė, jog byla bus vedama per advokatą ir pateikė su advokato padėjėja S. B. 2014 m. balandžio 7 d. sudarytą atstovavimo sutartį (I t., b. l. 102), o patikslintą ieškinį apskritai pasirašė ieškovo atstovė S. B. Tiek bylą nagrinėjant 2014 m. gegužės 14 d. parengiamajame teismo posėdyje, tiek 2015 m. sausio 27 d. teismo posėdyje ieškovą atstovavo advokato padėjėja S. B. Šalys gali vesti savo bylas patys arba per atstovus, atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas (CPK 51 straipsnio 1, 2 dalys). Byloje ieškovo dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu, todėl šiuo atveju ieškovo atstovo dalyvavimas laikytinas tinkamu ieškovo dalyvavimu teismo posėdyje, atitinkamai ieškovo atstovės pateikti paaiškinimai apie bylai svarbias aplinkybes laikyti ieškovo paaiškinimais. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto nurodytais pirmosios instancijos teismo padarytais proceso teisės normos pažeidimais. Apeliantui buvo suteikta ne tik galimybė teikti į bylą rašytinius įrodymus, kitus prašymus, bet ir teikti paaiškinimus, kuriuos apeliantas pasirinko duoti per savo atstovą. Nors apeliantas taip pat teigia, kad jam pirmosios instancijos teisme nebuvo suteikta teisė remtis liudytojų parodymais, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų prašęs pirmosios instancijos teismo apklausti kokius nors liudytojus, o teismas būtų atsisakęs tą padaryti. Tokių prašymų apeliantas nesuformulavo ir apeliaciniame skunde.

Visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais. Savo paaiškinimus ir nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus apeliantas detaliai išdėstė ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantui procesiniame dokumente nenurodžius aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, kad bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenustačius ir apeliacinės instancijos teismui, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnis).

Dėl apeliaciniame skunde pateiktų argumentų

Kaip jau buvo minėta, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti atsakovės iš ieškovo be teisinio pagrindo gautas lėšas. Ieškovas įrodinėjo, kad jis tikėjosi su atsakove sudaryti santuoką ir įsigyti savo vardu tinkamą šeimai gyventi būstą, todėl savo darbdaviui buvo nurodęs darbo užmokestį pervesti tiesiogiai į ieškovės sąskaitą, tačiau atsakovė pinigus panaudojo savo asmeniniams tikslams, be to, atsakovė iš ieškovo sąskaitos be ieškovo sutikimo ir leidimo persivedė jam priklausančias lėšas į savo sąskaitą. Kadangi atsakovė jokių konkrečių veiksmų jo naudai nesiėmė, ieškovas CK 6.237 straipsnio 1 dalies ir 6.242 straipsnio 1 dalies pagrindu prašo pervestą jo darbo užmokestį ir kitas iš jo sąskaitos į ieškovės sąskaitą pervestas lėšas priteisti iš atsakovės kaip be pagrindo įgytą turtą.

Pagal bendrąją pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą taisyklę, įtvirtintą CK 6.237 straipsnio 1 dalyje, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso išimtis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009). Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė gyveno kartu nuo 2008 metų, tvarkė bendrą ūkį, tą patvirtina ir paties ieškovo ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės, t. y. kad ieškovas nuo 2008 metų pabaigos iki 2013 metų vasario pradžios gyveno kartu su atsakove ir jos dukra atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute ir išlaikė atsakovę ir jos dukrą, mokėjo už atsakovės studijas, vaiko papildomus užsiėmus, komunalines paslaugas ir pramogas, duodavo atsakovei pragyventi pinigų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir turint omenyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis Nr. 3K-3-553/2010) šalis siejusius santykius galima kvalifikuoti pagal jungtinės veiklos modelį. Tokia aplinkybė eliminuoja be teisinio pagrindo įgyto turto instituto nagrinėjamoje byloje taikymą. Ieškovas byloje neįrodinėjo, kad tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos jungtinės veiklos sutarties pagrindu buvo sukurtas koks nors bendras turtas, t. y. kokia nors bendroji dalinė nuosavybė, kuris turėtų būti padalijamas tarp kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų. Tik padarius išvadą dėl buvusios šalių jungtinės veiklos bendram turtui sukurti ir jo sukūrimo, būdų galima spręsti klausimą dėl mokėtinos kompensacijos už sukurtą turtą dydžio. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovė pardavusi savo butą nusipirko kitą, tačiau už mažesnę nei parduotas butas kainą, todėl šis turtas negali būti vertinamas kaip jungtinės veiklos partnerių bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytas turtas.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo užmokestis gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš kartu gyvenančių asmenų gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. Kaip jau minėta, pats ieškovas ieškinyje patvirtino aplinkybes dėl gyvenimo kartu su atsakove ir jos dukra, bendro ūkio vedimo ir atsakovės bei jos dukros išlaikymo. Pats ieškovas savo darbdaviui nurodė jo gaunamą darbo užmokestį pervesti atsakovei. Be to, nors apeliantas skunde ir įrodinėja, kad iš jo sąskaitos lėšas atsakovė pervedė be jo žinios ir sutikimo, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, dėl elektroninės bankininkystės specifikos, t. y. kodų ir kitų duomenų, reikalingų operacijai atlikti, suteikimo asmeniškai tik elektronine bankininkyste besinaudojančiam asmeniui, atsakovė be ieškovo sutikimo ir žinios bankinių pavedimų iš ieškovo į savo sąskaitą atlikti nebūtų galėjusi. Duomenų apie kokius nors neteisėtus atsakovės veiksmus pervedant lėšas iš ieškovo į atsakovės sąskaitą byloje nėra. Taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad ieškovas atsakovei pervestas lėšas būtų patikėjęs tik laikinai pasaugoti, nesuteikdamas teisės jomis disponuoti. Prievolės pagal savo pobūdį ir jų atsiradimo pagrindą gali būti įvairios. CK 6.1 straipsnyje pateikiama teisinės prievolės, kurią kreditorius privalo įvykdyti, o skolininkas turi teisę tokio to reikalauti, apibrėžtis. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Be teisinių prievolių CK pripažįsta ir prigimtines prievoles. Prigimtinė prievolė (lot. obligatio naturalis) atsiranda, kai šalis sieja tam tikri tarpusavio moraliniai įsipareigojimai arba viena šalis jaučia moralinę pareigą atlikti kitai šaliai tam tikrus veiksmus. Prigimtinė prievolė yra tik tada, kai iš teisės aktų neišplaukia, jog atsirastų teisinė prievolė. Įstatymas, nenurodydamas konkrečių prigimtinių prievolių pagrindų, suteikia teismui teisę vieną ar kitą santykį pripažinti prigimtine prievole. Prigimtinės prievolės požymis yra tas, kad, skirtingai nei teisinių prievolių, prigimtinių prievolių įvykdymas negali būti priverstinai įgyvendinamas, o kito asmens, skolininko, negalima priversti įvykdyti savo pareigos. Vis dėlto jei jau atliktas prievolės įvykdymas atitinka geros moralės nuostatas, asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė, negali išreikalauti įvykdymo kaip be pagrindo įgytą turtą (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2012). Taigi bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas savo turimomis, įskaitant darbo užmokestį, lėšomis vykdė moralinę prievolę materialiai remti atsakovę ir jos dukrą, su kuriomis tuo metu ilgą laiką kartu gyveno, be kita ko, tikėdamas su atsakove sukurti šeiminius santykius. Prigimtinės prievolės vykdymas atitiko geros moralės nuostatas ir jos vykdymas neprieštaravo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnio 2 dalis). Savanoriškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas. Šiuo atveju nenustatyta, kad turto perdavimą lėmė nesąžiningas atsakovės elgesys. Dėl šios priežasties nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo sprendimui, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovė turėjo 145 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir patarimą (II t., b. l. 154), tačiau netenkinus apelianto skundo, atsakovės nurodytos išlaidos jai iš apelianto nepriteisiamos, nes prie atsiliepimo pateiktą pinigų priėmimo kvitą pasirašė advokato padėjėja D. T. Lietuvos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato, kad advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios, todėl advokatų padėjėjų suteiktos teisinės paslaugos šiuo atveju nevertintinos pagal CPK 98 straipsnio nuostatas, kurios imperatyviai nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, turi būti priteistos išlaidos už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus. Pažymėtina, kad jei advokato padėjėjo parengtą apeliacinį skundą ar atsiliepimą į apeliacinį skundą pasirašo advokato padėjėjas, tai toks procesinis dokumentas net negali būti priimtas ir nagrinėjamas apeliacinės teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-622/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1353/2014). Taigi įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį. Nagrinėjamu atveju atsakovės patirtų išlaidų atlyginimo klausimas taip pat nesprendžiamas pagal CPK nuostatas, kurios įtvirtina, kad bylos šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, turi būti atlygintos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnio 1 dalis), nes atsakovė nėra nurodžiusi jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti, kad jai buvo reikalinga teisinė pagalba, rengiant procesinius dokumentus apeliacinės instancijos teismui, kurią suteikti galėjo tik advokato padėjėja.

Esant pirmiau šioje nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų neturi pagrindo keisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                               Konstantinas Gurinas

                                                                                                                                            Nijolė Piškinaitė

Egidijus Žironas