Civilinė byla Nr. 2-395/2011

                             Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 14 d.

Vilnius

 

                Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria teismas tenkino ieškovo AB DnB NORD bankas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-3192-260/2010 pagal ieškovo AB DnB NORD bankas ieškinį atsakovams R. B., O. D., R. S., tretysis asmuo E. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis: 2009-04-09 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2203, sudarytą tarp atsakovų             R. B. ir O. D. dėl vandentiekio bokšto su arteziniu gręžiniu; 2009-03-12 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1568, sudarytą tarp atsakovų R. B. ir O. D. dėl 1,00 ha žemės sklypo su statiniais; 2009-04-09 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2201, sudarytą tarp atsakovų R. B. ir R. S. dėl 0,2640 ha žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu; 2009-03-20 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1729, sudarytą tarp atsakovų R. B. ir  O. D. dėl 1,00 ha žemės sklypo; 2009-03-12 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1570, sudarytą tarp atsakovų R. B. ir O. D. dėl 0,780 ha žemės sklypo, taikyti restituciją grąžinant visą sandoriais perleistą turtą natūra atsakovui R. B.; priteisti iš atsakovo R. B. ieškovui AB DnB NORD bankui 213 906,05 Lt skolą ir 14,58 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinyje pareikštų reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti pirkimo-pardavimo sandoriais perleistą turtą, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti, įkeisti, kitaip suvaržyti ir mažinti jo vertę. Nurodė, kad ginčo turtas atsakovo           R. B. buvo perleistas galiojant neįvykdytai atsakovo prievolei grąžinti bankui kreditą. Siekiant išvengti prievolių, atsakovai gali bandyti ginčo turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržyti ir tokiu būdu apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą arba padaryti jį neįmanomu.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovei O. D. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus - vandentiekio bokštą su arteziniu gręžiniu, 1,00 ha žemės sklypą su statiniais, 1,00 ha žemės sklypą, 0,780 ha žemės sklypą, uždraudžiant disponuoti turtu; areštavo atsakovei R. S. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus - 0,2640 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti. Teismas nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, yra reali grėsmė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovės O. D. ir R. S. nekilnojamąjį turtą gali perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti ir taip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Atsakovas R. B. atskiruoju skundu prašo įpareigoti ieškovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą teismo paskirtą sumą galimiems atsakovų nuostoliams padengti arba panaikinti skundžiamą nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

1. Nekilnojamas turtas buvo parduotas žinant ir neprieštaraujant ieškovui, nes jis banką informavo, kad iš ūkio veiklos paskolos palūkanas galėtų mokėti, tačiau turi ir daugiau įsipareigojimų, todėl lėšų gali pritrūkti. Bankui nesutikus atidėti paskolos grąžinimo termino, apeliantas paaiškino, kad jam nieko kito nelieka, kaip tik parduoti turimą neįkeistą turtą. Dėl to bankas, matydamas atsakovo ūkio veiklos rezultatus ir nesutikdamas pakeisti kreditavimo sąlygų, pats prisiėmė riziką dėl paskolos grąžinimo, juolab, kad paskola buvo užtikrinta kito turto įkeitimu.

2. Apeliantas, pasirašydamas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, pirkėjams paaiškino, kad dėl parduodamo turto nėra jokių ginčų ir jis nėra niekaip suvaržytas. Bankui pateikus ieškinį, jis įsipareigojimų pirkėjams nebegali tesėti. Dėl to pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstai suvaržomos atsakovų teisės.

Ieškovas AB DnB NORD bankas atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atskirajame skunde išdėstyti argumentai, kad bankas neva leido jam parduoti turtą, kad neva prisiėmė atsakovo atžvilgiu jo kredito bankui negrąžinimo neigiamas pasekmes, nepagrįsti ir neįrodo skundžiamos nutarties neteisėtumo.

2. Atsakovo prašymas dėl nuostolių atlyginimo paliktinas nenagrinėtas, nes šiuo atveju apeliacine tvarka nagrinėjamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių būtinybę užtikrinti atsakovo nuostolius, t. y. jog laikinosios apsaugos priemonės sukels atsakovui nuostolius, juolab, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tikėtinų atsakovo nuostolių dydžio.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

 

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro skundžiamos nutarties, kuria patenkintas ieškovo AB DnB NORD bankas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje        Nr. 2-1565/2010).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančiomis penkias pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis atsakovas R. B. perleido jam priklausantį nekilnojamąjį turtą O. D. ir R. S. bei taikyti restituciją. Taigi neareštavus ginčo turto, pareikšti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo galėtų būti neįvykdomi, jeigu turtą įgijęs naujas savininkas jį perleistų kitiems asmenims. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog neareštavus ginčo turto, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, pripažintina, kad teismas turėjo pagrindą išvadai, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo rizika gali padidėti.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat teigia, kad turto areštas suvaržo atsakovų turtines teises. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama nutartimi atsakovų turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovo, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei atsakovų, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovai O. D. ir R. S., areštuoto turto savininkai, atskirųjų skundų dėl ginčijamos teismo nutarties nepateikė.

Be to, apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą, remdamasis rungimosi principu             (CPK 12 str.), galėjo pateikti teismui įrodymus ir įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi atskirajame skunde, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį, tačiau nepasinaudojo šia teise ir nepateikė tokių įrodymų (CPK 178 str., 314 str.). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog atskirajame skunde nurodyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiama teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjų kolegija nenagrinėja apeliantų prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Skundžiama nutartimi nebuvo išspręstas klausimas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, todėl tai nėra šios apeliacijos dalykas (CPK 312 str., 320 str., 338 str.). Atsakovams išaiškinama, kad esant realiai galimybei atsirasti nuostoliams dėl jiems pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jie gali pateikti tokių nuostolių apskaičiavimą ir kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.).

Kiti atskirojo skundo argumentai nėra reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi        CPK 337 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

Teisėjai

Artūras Driukas                     Kazys Kailiūnas                      Egidijus Žironas