Administracinė byla Nr. A-1631-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00007-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. buvo laikomas Kauno TI kamerose, neužtikrinant minimalaus teisės aktais numatyto gyvenamojo ploto. Dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai ir kitas inventorius bei turėtų būti išskaičiuojamas ir kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži, kamerose trūko oro. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė psichologinius išgyvenimus, kančią, baimę, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, depresiją.

3.       Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepime pareiškėjo skundą prašė tenkinti iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas (minimalų kameros plotą) buvo pažeista 5 dienas, o reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovo atstovas nurodė, kad apie 90 proc. laiko praleisto Kauno TI pareiškėjui teko daugiau, nei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyto ploto (3,6 kv. m), t. y. pareiškėjui teko nuo 2,92 iki 8,37 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI praleido 52 paras, iš kurių 5 dienas jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad Kauno TI administracija imasi priemonių kompensuoti laisvės apribojimo sąlygų poveikį. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos. Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 70 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6.       Teismas atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. sausio 29 d. pažymos Nr. II-400 duomenimis nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas 211, 331, 213, 215, 159, 326, 232, 205, 334, 235 ir 240 kamerose, kuriose Įsakyme Nr. V-124 reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrintas ginčo laikotarpiu 8 paras (pareiškėjui teko nuo 3,08 iki 2,92 kv. m ploto (trūko nuo 0,52 iki 0,68 kv. m ploto)). Pažymėjo, kad šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų neginčijo. Teismas, konstatavęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, sprendė, kad kameroje buvusių baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.

7.       Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų.

8.       Teismas, įvertinęs byloje esamus duomenis, darė išvadą, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismas vertino, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

9.       Teismas, nustatydamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos būdą, vertino tai, kad: pareiškėjas 8 paras buvo laikomas pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą; didžiąją kalinimo Kauno TI laiko dalį pareiškėjui teko daugiau nei teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto; Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, kurioje asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, todėl joje laikomiems asmenims suteikta ribota judėjimo laisvė - galimybė naudotis biblioteka, sporto kiemeliais, kompiuterių klase ir pan. negali visiškai kompensuoti nuteistiesiems (suimtiesiems) tenkančio per mažo gyvenamojo ploto; duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, nėra; duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklė jam būnant Kauno TI būtų pablogėjusi, kad būtų taikytas stacionarinis gydymas, nėra; nėra įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Teismas sprendė, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Tačiau nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, į teismo sprendimo priėmimo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį vertino 70 Eur suma.

III.

10.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalaus ploto, tenkančio asmeniui kameroje, užtikrinimą buvo pažeista, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 70 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis neproporcingas padarytai neturtinei žalai.

11.       Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, išdėstytos atsiliepime į skundą, teigdamas, jog pareiškėjas, neužtikrinant Įsakyme Nr. V-124 nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto (3, 6 kv. m), buvo laikomas 5 dienas. Atsakovo atstovo teigimu, nurodyto pažeidimo trukmę patvirtina teismui pateikta pažyma. Atsakovo atstovo teigimu, teismas netinkamai vertino pateiktos pažymos duomenis ir nustatė ilgesnį, nei faktiškai buvęs, pažeidimo laikotarpį bei, nevertindamas galimų neturtinės žalos atlyginimo būdų, priteisė neproporcingą pažeidimo mastui neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju, sutinkamai su naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo patirti nepatogumai truko trumpą laiko tarpą, nebuvo tęstiniai ir žymus, pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Teismas formaliai vertino nustatyto pažeidimo mastą, sukeltas pasekmes, intensyvumą ir trukmę.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Kauno TI, atlyginimo.

13.       Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, kad pareiškėjui 8 paras nebuvo užtikrintas minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas, tačiau kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatė, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 70 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14.       Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas skundžiamu sprendimu suklydo nustatydamas pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis (neužtikrinant minimalios ploto normos) trukmę bei priteisė pareiškėjui pažeidimo mastui neproporcingą neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovo teigimu, pažeidimas truko 5 dienas. Šio pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui už jo teisių pažeidimą.

15.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16.       Atsakydama į atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

17.       Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

18.       Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).

19.       Vertinant atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentų dėl pažeidimo masto pagrįstumą, Kauno TI 2018 m. sausio 29 d. pažymos Nr. 11-400 duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesne nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta vienam asmeniui tenkančia ploto norma (3, 6 kv. m) buvo laikomas 2015 m. rugsėjo 16 d., 2015 m rugsėjo 17 d. kameroje Nr. 213 (3,08 kv. m), 2015 m. spalio 8 d., 2015 m. spalio 9 d., 2015 m. spalio 10 d., 2015 m. spalio 11 d., 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. spalio 13 d. kameroje Nr. 159 (2,92 kv. m) (b. l. 14–16). Pažymėtina, kad pateiktoje pažymoje yra pateikti duomenys, kurie buvo užfiksuoti rytinių ir vakarinių patikrinimų metu. Į bylą pateiktas Kauno TI perkeliamų suimtųjų (nuteistųjų) 2015 m. rugsėjo 16 d. sąrašas Nr. 68-762 ir 2015 m. rugsėjo 17 d. sąrašas Nr. 68-765 patvirtina, kad pareiškėjas į kamerą Nr. 213 buvo perkeltas 2015 m. rugsėjo 16 d. 16.30 val., o iš kameros Nr. 213 į kitą kamerą buvo perkeltas 2015 m. rugsėjo 17 d. 13.00 val. (b. l. 19, 20) Taigi, pareiškėjo teisė į minimalų kameroje Nr. 213 tenkantį plotą buvo pažeista nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. 16.30 val. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. 13.00 val. Į bylą pateiktas Kauno TI perkeliamų suimtųjų (nuteistųjų) 2015 m. spalio 8 d. sąrašas Nr. 68-838 ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelė patvirtina, kad pareiškėjas į kamerą Nr. 159 buvo perkeltas 2015 m. spalio 8 d. 17.20 val., o iš kameros Nr. 159 2015 m. spalio 13 d. buvo konvojuotas į Kybartų pataisos namus (b. l. 24, 40). Dokumentų, apibrėžiančiu pareiškėjo konvojavimo į Kybartų pataisos namus laiką, byloje nėra, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pagal Kauno TI direktoriaus 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1-265 patvirtintą dienotvarkę, kurios laikas nuo 7.00 val. iki 23.00 val. (iš viso 16 val.), vertinama, kad pareiškėjas kameroje Nr. 159 2015 m. spalio 13 d. buvo laikomas iki 15 val. (8 val. (16 val. / 2) (b. l. 13). Taigi, pareiškėjo teisė į minimalų kameroje Nr. 159 tenkantį plotą buvo pažeista nuo 2015 m. spalio 8 d. 17.20 val. iki 2015 m. spalio 13 d. 15 val. Susumavus visą pažeidimo laiką, konstatuojama, kad pareiškėjas 5,8 paras buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pažeidimo mastą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl konstatuotos pažeidimo trukmės keistinas, pripažįstant, kad pareiškėjas 5,8 paras buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis pareiškėjo teisę į minimalią teisės aktuose nustatytą ploto normą.

20.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog dėl minimalios ploto normos neužtikrinimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

21.       Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

22.       Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

23.       Nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę (5, 8 paras pareiškėjui trūko nuo 0,52 iki 0,68 kv. m ploto), į tai, kad pažeidimo trukmę mažino ir kiekvieną pažeidimo dieną po valandą trunkantys pareiškėjo pasivaikščiojimai, miegas ir ramybės laikas, trunkantys nuo 23.00 val. iki 7.00 val. (Kauno TI direktoriaus 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1-265 patvirtinta dienotvarkė), į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-822/2018), kuriuose atsakovu dalyvauja Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, į tai, kad nenustatyta, jog sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pakankama satisfakcija už nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.

24.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pažeidimo trukmę bei parinko neproporcingą pažeidimui neturtinės žalos atlyginimo būdą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į Įsakymo Nr. V-124 1.3 punkte nustatytą ploto normą buvo pažeista 5,8 paras ir pažeidimo pripažinimas yra pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti ir atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti. 

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui M. Š. priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 70 Eur neturtinės žalos atlyginimo panaikinti.

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo M. Š. teisė į pakankamą kameros plotą Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Romanas Klišauskas

                                        Gintaras Kryževičius

                                        Ramutė Ruškytė